Forumas: temos peržiūra
Įvairios ištraukos, pastraipos, ar atskiros mintys iš Urantijos Knygos ir jūsų komentarai
Mielieji, šitą temą siūlau dėl to, kad galėtumėte patys patalpinti kokias nors ištraukas iš Urantijos Knygos apreiškimo, ilgesnes ar trumpersnes, kelių pastraipų, ar vienos pastraipos, ar net vieno sakinio, ir jas PAKOMENTUOTI, KODĖL jos yra tokios svarbios JUMS, kaip jas suvokiate JŪS.
Kadangi tai yra bendra tema iš Urantijos Knygos apreiškimo, tai joje bus įvairių temų rinkinys, kuris leis jums patiems sklaidyti Urantijos Knygą ir dalintis, kas TUO METU jums labiau įstrigo minty, kas sujaudino, ir KODĖL.
Dabar man perskaičius vieną pastraipą apie mūsų atvykimą į Havoną man sukilo mintis, kuria ir noriu pasidalinti.
Iš pradžių pateikiu būtent šitą pastraipą:
"Jūsų Havonos karjeroje pirmasis veiksmas bus suvokti ir padėkoti savo transportiniam sekonafimui už ilgą ir saugią kelionę. Tada jūs būsite supažindintas su tomis būtybėmis, kurios organizuos jūsų ankstyvąją veiklą Havonoje. Po šito jūs nuvyksite užregistruoti savojo atvykimo ir paruošti padėkos ir gilios meilės pranešimą, kuris bus pasiųstas jūsų vietinės visatos Sūnui Kūrėjui, visatos Tėvui, kuris padarė jūsų sūnystės karjerą įmanomą. Šitai užbaigia atvykimo į Havoną formalumus; po šito jums yra suteikiamas ilgas poilsio laikotarpis laisvam stebėjimui, ir tai yra proga paieškoti savo draugų, bičiulių, ir partnerių iš ilgo kilimo patyrimo. Jūs taip pat galite pasinaudoti programomis, kad nustatytumėte, kurie iš jūsų bičiulių piligrimų išvyko į Havoną nuo tada, kada Uversą palikote jūs." (0343-03)
Taigi, mes jau pakylame į Havoną. O tai reiškia, kad PRIEŠ TAI, labai ilgą laiką, jau buvome mokomi kaip DVASIOS, o iki to - dar kaip SIELOS, ir visą laiką turime savo tą patį aš. Ir HAVONOJE VIS TIEK turime savo tą patį AŠ, KOKS YRA DABARTINIAME MATERIALIAME ŽMOGAUS KŪNE, TIK HAVONOJE JIS NEPALYGINAMAI DAUG GERIAU SUOKIA TIKROVĘ, DAUG GILIAU PAŽĮSTA ENERGIJAS, VISĄ APLINKĄ - KOSMOSĄ, ŽVAIGŽDES, VISATAS, JŲ VALDYMĄ, IR VISOS ŠITOS TIKROVĖS KŪRĖJUS - ROJAUS TREJYBĘ, BET DAR NE TIEK, KIEK JĄ PAŽINS PO HAVONOS.
Ir ką mes darome savo pirmuoju VEIKSMU HAVONOJE - O GI DĖKOJAME.
Nuoširdi padėka visada galima tik iš meilės, ne iš pareigos, bet iš meilės. REIŠKIA MES MYLIME APLINKĄ. Dėkojame mus atgabenusiam į Havoną transportiniam angelui, kurio dvasinė kategorija yra labai aukšta - sekonamifimas - jo energetinė įkrova mižinišką, todėl jis mus gali gabenti šimtus tūkstančių šviesmečių atstumais, ko NEGALI PADARYTI VIETINĖS VISATOS ANGELAI TRANSPORTUOTOJAI.
Tačiau mes taip pat dėkojame ir savo vyresniajam dvasios broliui - Sūnui Kūrėjui, kuris Urantijoje buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto pavidalu. Mes jam siunčiame padėką už JO MEILĘ ir RŪPESTĮ, nes JO VIETINĖ VISATA MUMS PER VISĄ AMŽINYBĘ LIKS GIMTOJI VISATA, KIEK BESIPLĖSTŲ KŪRINIJOS RIBOS Į IŠORINĘ KOSMINĘ ERDVĘ, IR NORS MŪSŲ NAMAI YRA ROJUS, BET PRADŽIĄ Į AMŽINYBĘ MES GAVOME BŪTENT NEBADONO VIETINĖJE VISATOJE, nes būtent čia mes patyrėme materialų augimą ir pirmąjį GYVĄ ryšį su savo Rojaus Tėvais, garbindami JUOS iš meilės, būtent čia mes perėjome per patyrimą, kada iš materialus pavidalo po prisikėlimo tapome SIELOMIS, ir per tūkstančius metų MŪSŲ TEORINIO MOKYMO KLASĖSE IR ŠITŲ MOKYMO PRAKTINIO ASMENINIO TAIKYMO, mes vis ėjome pirmyn į savo amžinąjį DVASIOS STATUSĄ. Ir kada tapome dvasia, ja ir tapome būtent VIETINĖJE VISATOJE. Ir tada mus vyresnysis Brolis palydėjo į SUPERVISATOS, mūsų tolimesnio mokymo, pakopą, kuri užtruko daug ilgiau negu mūsų visas mokymasis ir gyvenimas Vietinėje Visatoje.
Ir po atvykimo į amžinąją Havoną, mes parengiame padėkos ir meilės pranešimą mūsų dvasios broliui - Sūnui Kūrėjui-Jėzui. O tai reiškia, kad mūsų meilės ryšys su juo yra toks giluminis, nes jam dėkojame už visą jo mokymą ir globą, kuri buvo prieš tūkstančius metų, o šis gyvas ryšys ir tooiau tęsiais, ir jis būtent ir padiktuoja tokią padėką ir jam.
Ir šį pranešimą parengiame žvelgdami nebe iš apačios į viršų, kaip žvelgėme būdami materialiu pavidalu, žmogaus kūne, kada maldoje prašėme pagalbos iš jo, esančio kažkur toli ir aukštai, kad net nežinia kur ir kaip jį pasiekti, ar būdami sielos morontiniu pavidalu, ir net tapę jauna dvasia. Dabar mes jau pasiekę amžinąją Havoną turime supervisatos etapo sukauptą patyrima. Štai dėl ko mes jau į vietinę visatą žvelgiame tarsi iš ANAPUS.
O kadangi mūsų brolystė yra tapusi tokia išvystyta, meilės virpesiai yra pasiekę tokį aukštą dažnį, jog pati GYVA meilė mūsų viduje ir diktuoja tokį padėkos pranešimą mūsų gimtosios Vietinės Visatos Valdovui-Sūnui Kūrėjui-Jėzui.
Ir Havonoje, mums visiškai naujoje kūrinijos dalyje, jau nebe laiko ir erdvės visatose, kur mus mokino anksčiau, dabar mumis su meile tiek rūpinasi, kad mums PIRMIAUSIA suteikia POILSĮ IR APSIPRATIMĄ naujoje vietoje, ir galimybę, kaip kūrinijos šeimos nariui susitikti su kitais mūsų broliais ir sesėmis dvasioje, su kuriais palaikėme arba nepalaikėme ryšius anksčiau.
Ar suvokiate, kad visa tai daroma, kad tik geriau būtų mums, kad tik patenkintų mūsų giluminius bendravimo troškimus, kada meilė apjungia visumą be jokių išlygų.
Ir tada galėsime sutikti ne tik tokius savo buvusius sielos brolius, kaip Paulių, Petrą, ar Joną Krikštytoją, bet GALBŪT ir Staliną ar Hitlerį, JEIGU JIE VIS TIK PASIRINKS TIESOS IR ŠVIESOS KELIĄ PO PRISIKĖLIMO KVIEČIANT PAGAL SĄRAŠĄ, KURĮ DAR TIK PATIRS ATEITYJE, ir kurie iki Havonos pasiekimo taip pat bus tapę MEILĖS IR ŠVIESOS SKLEIDĖJAIS, aukštą lygį pasiekusiomis DVASIOMIS, KAIP IR MES.
TODĖL IR NUOSTABUS ROJAUS TREJYBĖS MŪSŲ TOBULINIMO PLANAS, KAD NĖRA ATSTUMIAMAS NĖ VIENAS, KAD IR KOKIUS NUSIKALTIMUS, MŪSŲ SUPRATIMU, BŪTŲ PRIDARĘS, NEBENT JIS PATS NUSIGRĘŽIA IR GALUTANAI APSISPRENDŽIA MEILĖS IR ŠVIESOS GYVOJO KELIO ATSISAKYTI SAVO LAISVA VALIA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-10-16 15:31:46
Komentarai
Mielas Petrai, ir visi mano mieli broliai ir sesės DVASIOJE, būkite ATIDESNI pateikdami Urantijos Knygos šaltinį.Urantija - TAI MŪSŲ PLANETOS PAVADINIMAS, KOKS JIS REGISTRUOTAS DIEVIŠKUOSIUOSE ARCHYVUOSE.
Urantijos Knyga - tai EPOCHINIS apreiškimas URANTIJOS visiems mirtingiesiems.
NĖRA Urantijos knygos - kaip kai kurie iš jūsų nuolat rašote KLAIDINGAI - nes yra apreikšti Urantijos Dokumentai, kurie yra sudėti į Urantijos Knygą. Todėl šito epochinio apreiškimao pavadinimas ir yra tik TOKS - Urantijos Knyga.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2011-01-20 12:34:21
Minties Derintojas neturi specialaus mechanizmo, kurio pagalba galėtų pasiekti saviraišką; nėra jokių mistinių religinių gabumų, kurių dėka būtų suvokiamos arba išreiškiamos religinės emocijos. Šitie patyrimai paverčiami tokiais, kad būtų prieinami natūraliai iš anksto parengto mirtingojo proto mechanizmo dėka. Ir tai yra vienas iš paaiškinimų, kodėl Derintojui sunku tiesiogiai bendrauti su tuo materialiu protu, kurio viduje jis nuolat gyvena.
Dieviškoji dvasia ryšį su mirtinguoju žmogumi užmezga ne jausmų ar emocijų dėka, bet aukščiausio ir labiausiai sudvasinto mąstymo sferoje. Būtent jūsų
mintys, o ne jausmai jus veda link Dievo. Dieviškąją prigimtį galima suvokti tiktai vaizduote. Bet tas protas, kuris iš tikrųjų suvokia Dievą, girdi viduje gyvenantį Derintoją, yra tyras protas. "Be šventumo nė vienas žmogus negali pamatyti Viešpaties." Visa tokia vidinė ir dvasinė komunija yra vadinama dvasine įžvalga. Tokie religiniai patyrimai atsiranda dėl to poveikio žmogaus protui, kurį daro Derintojo ir Tiesos Dvasios bendri veiksmai, kada jie veikia tarp besivystančių Dievo sūnų idėjų , idealų , įžvalgų , ir dvasinių siekių ir visam šitam turi įtakos.
( Urantija -1104 -04-05 Pateikta
Nebadono Melkizedeko )
Labai geras pranešimas , kurį šiandieną skaitau , nes atsiverčiau , kaip tik pažymėtas pastraipas , Urantijos knygoje .
Man visada patinka skaityti Urantijos knygą , nes joje nuolat pabrėžiama minties pirmenybė prieš jausmus , ir tai , aš manau , yra labai svarbu , vystant pokalbius apie , žmogaus minties , tolesnę evoliuciją religijoje .
Šiose pastraipose , išmintingasis Melkizedekas būtent ir kalba , kad ,, Dieviškoji dvasia ryšį su mirtinguoju žmogumi užmezga ne jausmų ar emocijų dėka, bet aukščiausio ir labiausiai sudvasinto mąstymo sferoje.''
emilispetras
2011-01-20 11:59:33
Mielieji, noriu jūsų dėmesį atkreipti į dar vieną labai svarbų niuansą, nurodant pastraipų ŠALTINĮ - NERAŠYKITE SUTRUMPINIMŲ, nes čia svarbu PILNAS PAVADINIMAS, kurį suprastų ir pirmą kartą patekęs į mūsų Forumą. Todėl URANTIJOS KNYGA turėtų būti rašoma URANTIJOS KNYGA, o ne UK, o Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL turėtų būti taip ir užrašomas, o ne KJV.
Pilni žodžiai nusėda taip pat į pasąmonę - tiek jūsų, rašant, tiek ir skaitant juos kitiems, ir jie sustiprina aukšto dažnio virpesius, o santrumpa, jeigu jos neištari pilnai, ar nepagalvoji pilnų žodžių variantu - taip ir lieka tik ABĖCĖLĖS SIMBOLIAIS, KURIE NEAUKŠTINA JŪSŲ SĄMONĖS, IR PASĄMONĖS VIRPESIŲ.
Turėkite šitą omeny VISĄ LAIKĄ, kada tik teks jums parašyti šaltinių pavadinimus.
PADĖSITE ŠITAIP YPAČ KITIEMS, DAR NE TIEK TVIRTAI ESANTIEMS ŠITŲ ŠALTINIŲ VANDENYNE, bet taip pat padėsite ir patys SAU.
Taip neprarasite nieko, o laimėsite labai daug ką - SAVO KANTRYBĘ, SAVO PASTANGAS, IR KIEKVIENOS SEKUNDĖS LAIKĄ - KURIO SUTRUMPINTI NEGALITE NIEKAIP, KAD IR KAIP TO NORI JŪSŲ NEKANTRUS PROTAS - PRASMINGAI PANAUDOJAMĄ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2011-01-15 08:18:55
Mielieji, prieš tai buvo pateikta ši pastraipa iš Urantijos Knygos:
"Ramybė tebūnie jums. Jūs džiūgaujate, žinodami, jog aš esu tas prisikėlimas ir tas gyvenimas, bet tai neduos jums jokios naudos, jeigu jūs iš pradžių nebūsite gimę iš amžinosios dvasios, šituo įgydami savo nuosavybėn, įtikėjimo dėka, amžinojo gyvenimo dovaną. Jeigu jūs esate manojo Tėvo įtikėję sūnūs, tai jūs tikrai niekada nežūsite. Karalystės evangelija jus išmokė, jog visi žmonės yra Dievo sūnūs. Ir šitos gerosios naujienos apie dangiškojo Tėvo meilę savo vaikams žemėje turi būti nešamos po visą pasaulį. Atėjo laikas, kada Dievą jūs turite garbinti ne ant Gerizimo kalno, ir ne Jeruzalėje, bet ten, kur jūs esate, tokie, kokie esate, dvasioje ir tiesoje. Būtent jūsų įtikėjimas gelbsti jūsų sielas. Išgelbėjimas yra Dievo dovana visiems tiems, kurie tiki, kad jie yra jo sūnūs. Bet neapsigaukite; nors išgelbėjimas yra nemokama Dievo dovana ir yra padovanojama visiems tiems, kurie ją priima įtikėjimo dėka, bet po to eina toks patyrimas, kada būna vedami šito dvasinio gyvenimo, kaip jis yra gyvenamas materialiame kūne, vaisiai. Dievo tėvystės doktrinos priėmimas reiškia, kad jūs taip pat laisvai priimate ir su ja susijusią tiesą apie žmogaus brolystę. Ir jeigu žmogus yra jūsų brolis, tai jis yra net ir daugiau negu jūsų artimas, kurį Tėvas reikalauja mylėti kaip save patį. Savo brolį, kuris yra jūsų šeimos narys, jūs ne tik mylėsite šeimyniška meile, bet taip pat ir tarnausite jam taip, kaip tarnautumėte ir sau pačiam. Ir jūs šitokiu būdu mylėsite savo brolį ir tarnausite jam, nes jus, savo sielos brolius, šitaip mylėjau ir šitaip jums tarnavau aš. Eikite, tuomet, po visą pasaulį pranešdami šitą gerąją naujieną kiekvienos rasės, genties, ir nacijos visiems tvariniams. Manoji dvasia eis pirma jūsų, o aš tikrai su jumis būsiu visada." ( 2054 - 01 Tarpinių Būtybių Komisija atkartoja Jėzaus Kristaus žodžius )
Šitą pačią pastraipą aš noriu jums atskleisti taip, kad pamatytumėte jos ŠERDĮ – centrinį motyvą ir to motyvo išraišką kiekvieno kasdieniame gyvenime.
Jėzus šitaip kalbėjo jau apsireiškęs PO SAVOJO PRISIKĖLIMO. Šitoji pastraipa atskleidžia Jėzaus mokymą, kada jis PO PRISIKĖLIMO apsireiškė Naldai ir dar septyniasdešimt penkiems samariečiams prie Jokūbo šulinio Saikare, kur kažkada Jėzus dar būdamas materialiu pavidalu su ta pačia Nalda kalbėjosi pirmąjį kartą ir jai aiškino apie gyvąjį vandenį.
Pirmasis Jėzaus susitikimas su Nalda yra labai susijęs su šituo, ką tik aprašytu, Jėzaus mokymu, todėl ir ano – pirmojo – susitikimo epizodą čia jums pacituosiu:
“Kada Mokytojas ir šie dvylika atvyko prie Jokūbo šulinio, tada, Jėzus, išvargintas kelionės, pasiliko prie šulinio, tuo tarpu Pilypas nusivedė apaštalus, kad jam padėtų iš Saikaro atsinešti maisto ir palapines, nes šiose apylinkėse jie buvo pasirengę kurį laiką pabūti. Petras ir Zabediejaus sūnūs būtų likę su Jėzumi, bet jis paprašė, kad ir šie eitų drauge su savo sielos broliais, sakydamas: ‘Nebijokite dėl manęs; šitie samariečiai bus draugiški; tiktai mūsų sielos broliai, žydai, stengiasi mums pakenkti.’ Ir tai buvo maždaug šešta valanda šitą vasaros vakarą, kada Jėzus atsisėdo prie šulinio, kad palauktų sugrįžtančių apaštalų. (1612-04)
”Jokūbo šulinio vanduo turėjo mažiau mineralų už Saikaro šulinių vandenį, ir dėl to kaip geriamas vanduo buvo labai vertinamas. Jėzus buvo ištroškęs, bet nebuvo kaip iš šulinio vandens pasisemti. Dėl to, kada viena moteris iš Saikaro priėjo su ąsočiu vandeniui ir pasiruošė semti iš šulinio, tada Jėzus tarė jai, ‘Duok man atsigerti.’ Šitoji moteris iš Samarijos pagal Jėzaus išvaizdą ir apsirengimą pažino, kad Jėzus yra žydas, o iš jo akcento ji nusprendė, kad jis yra Galilėjos žydas. Jos vardas buvo Nalda, ir ji buvo patrauklus tvarinys. Ji buvo labai nustebinta, kad šitaip jai prie šulinio prašneko žydas vyras ir paprašė vandens, nes tais laikais nebuvo manoma, jog dera save gerbiančiam vyrui užkalbinti moterį viešumoje, tuo labiau netinka žydui kalbėti su samariečiu. Dėl to Nalda paklausė Jėzaus, ‘Kaip čia taip, esi žydas, o prašai atsigerti iš manęs, samarietės moters?’ Jėzus atsakė: ‘Aš iš tikrųjų paprašiau atsigerti iš tavęs, tačiau, jeigu tiktai tu galėtum suprasti, tai atsigerti gyvojo vandens iš manęs paprašytum tu.’ Tuomet tarė Nalda: ‘Bet, pone, tu gi neturi nieko, su kuo galėtum pasemti, o šulinys gilus; tada, iš kur gi tu paimsi šitą gyvąjį vandenį? Argi tu esi didingesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris davė mums šitą šulinį, ir iš kurio gerdavo jis pats ir jo sūnūs, o taip pat ir jo galvijai?’
”Jėzus atsakė: ‘Kiekvienas, kuris atsigeria šito vandens, ištrokš vėl, bet, kas atsigeria gyvosios dvasios vandens, tas tikrai nebeištrokš niekada. Ir šitas gyvasis vanduo jame tikrai taps atsigaivinimo šuliniu, trykštančiu net ir į amžinąjį gyvenimą.’ Tada Nalda tarė: ‘Duok man šito vandens, kad aš neištrokščiau, o taip pat, kad viso kelio nebeičiau čia semti. Be to, kad ir ką samarietė moteris galėtų gauti iš tokio pagirtino žydo, tai būtų malonumas.’
”Nalda nežinojo, kaip paaiškinti Jėzaus norą šnekėtis su ja. Ji pastebėjo Mokytojo veide garbingo ir švento vyro išraišką, bet jo draugiškumą ji klaidingai palaikė įprastiniu familiarumu, o jo kalbos vaizdinę priemonę neteisingai išsiaiškino kaip susipažinimo su ja formą. Ir būdama laisvos moralės moteris, ji atvirai buvo nusiteikusi flirtuoti, kada Jėzus, žvelgdamas tiesiai jai į akis, griežtu balsu tarė: ‘Moterie, eik, pasiimk savo vyrą ir atsivesk jį čia.’ Šitas įsakymas Naldą sugrąžino į realybę. Ji pamatė, jog buvo klaidingai išsiaiškinusi Mokytojo nuoširdumą; ji suvokė, jog buvo klaidingai supratusi jo kalbos manierą. Ji išsigando; ji ėmė suvokti, jog stovi nepaprasto asmens akivaizdoje, ir, mintyse ieškodama tinkamo atsakymo, labai sutrikusi, ji tarė: ‘Bet, pone, aš negaliu pakviesti savo vyro, nes aš vyro neturiu.’ Tuomet Jėzus pasakė: ‘Tu pasakei tiesą, nes, nors tu kažkada ir galėjai turėti vyrą, bet tas, su kuriuo dabar gyveni, nėra tavo vyras. Geriau būtų, jeigu tu tikrai nustotum lengvabūdiškai žiūrėti į manuosius žodžius ir imtum ieškoti to gyvojo vandens, kurį šią dieną aš tau pasiūliau.’
”Iki šio momento Nalda atsitokėjo, ir jos gerasis vidinis aš buvo pažadintas. Amorali moteris ji buvo ne vien tiktai dėl savojo pasirinkimo. Ji buvo negailestingai ir neteisingai savo vyro atstumta, ir nevilties būsenoje sutiko gyventi su kažkokiu graiku ir jo žmona, tačiau be vedybų. Dabar Nalda jautė didžiulę gėdą, kad ji taip neapgalvotai šnekėjo su Jėzumi, ir ji su kuo didžiausia atgaila kreipėsi į Mokytoją, sakydama: ‘Mano Pone, aš atgailauju dėl savo kalbėjimo su tavimi būdo, nes suvokiu, jog tu esi šventas žmogus arba galbūt ir pranašas.’ Ir ji kaip tik buvo beieškanti tiesioginės ir asmeninės Mokytojo pagalbos, kada pasielgė taip, kaip ir daugelis buvo pasielgę iki tol ir kaip elgėsi vėliau – staiga ėmė vengti klausimo apie asmeninio išgelbėjimo problemą, pradėdama aptarinėti teologiją ir filosofiją. Ji pašnekesį apie savo pačios reikmes greitai pasuko į teologinių prieštaravimų aptarimą. Rodydama į Gerizimo kalną, ji tęsė: ‘Mūsų tėvai garbino ant šito kalno, ir vis tik tu pasakytum, kad Jeruzalėje yra toji vieta, kur žmonės turi garbinti; tuomet kuri gi yra tikroji vieta Dievo garbinimui?’
“Jėzus suvokė šios moters sielos mėginimą išvengti tiesioginio ir ieškančio ryšio su savo Sutvėrėju, bet jis taip pat matė, kad jos sieloje buvo troškimas pažinti geresnį gyvenimo būdą. Galų gale, Naldos širdis buvo tikrai ištroškusi gyvojo vandens; dėl to jis elgėsi su ja kantriai, sakydamas: ‘Moterie, leisk man pasakyti tau, jog greitai ateis toji diena, kada Tėvo nebegarbinsite nei ant šito kalno, nei Jeruzalėje. Bet dabar gi jūs garbinate tai, ko nepažįstate, daugelio pagonių dievų ir pagoniškų filosofijų religijos mišinį. Žydai bent jau žino, ką garbina; jie pašalino bet kokią painiavą savąjį garbinimą sutelkdami ties vienu Dievu, Jahve. Bet tu tikrai turėtum patikėti manimi, kai aš sakau, jog toji valanda greitai ateis – net yra ir dabar – kada visi nuoširdūs garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes būtent kaip tik tokių garbintojų ir ieško Tėvas. Dievas yra dvasia, ir tie, kurie jį garbina, turi jį garbinti dvasioje ir tiesoje. Tavasis išgelbėjimas ateina ne dėka to, jog tu žinai, kaip ir kur kiti turėtų garbinti, bet dėka to, jog į savo pačios širdį tu įleidi šitą gyvąjį vandenį, kurį tau siūlau net ir dabar.’
”Bet Nalda dar kartą pamėgino išvengti savo asmeninio gyvenimo žemėje ir savosios sielos būsenos prieš Dievą trikdančio klausimo aptarimo. Dar kartą ji griebėsi bendrosios religijos klausimų, sakydama: ‘Taip, aš žinau, Pone, kad Jonas pamokslavo apie Atvertėjo atėjimą, to, kuris bus vadinamas Išlaisvintoju, ir, kada jis tikrai ateis, tada paskelbs mums visus dalykus’ – ir Jėzus, nutraukdamas Naldą, tarė su pritrenkiančiu užtikrintumu, ‘Aš, kuris šneku su tavimi, esu jis.’
”Tai buvo pirmasis tiesus, užtikrintas, ir neužmaskuotas pareiškimas, kurį Jėzus buvo padaręs žemėje apie savo dieviškąją prigimtį ir sūnystę; ir jis buvo padarytas moteriai, samarietei moteriai, ir iki šios akimirkos žmonių akyse abejotino charakterio moteriai, bet tokiai moteriai, kurią dieviškoji akis pastebėjo, kad jos atžvilgiu buvo nusidėta daugiau negu savo pačios noru nusidėjo ji, ir dabar ji buvo tokia žmogiškoji siela, kuri troško išgelbėjimo, troško šito nuoširdžiai ir iš visos širdies, ir šito pakako.
”Kada Nalda buvo beišsakanti savo tikrą ir asmeninį geresnių dalykų ir kilnesnio gyvenimo būdo troškimą, kada tik ji buvo pasirengusi prabilti apie tikrąjį savosios širdies troškimą, tada iš Saikaro pargrįžo dvylika apaštalų, ir patekę į šitą sceną, kai Jėzus taip artimai šnekėjosi su šita moterimi – šita samariete moterimi, ir su ja viena – jie buvo daugiau negu pritrenkti. Jie greitai padėjo savo atsargas ir pasitraukė į šalį, nė vienas vyras nedrįso jam priekaištauti, tuo tarpu Jėzus sakė Naldai: ‘Moterie, eik savo keliu; Dievas tau atleido. Nuo šiol tu gyvensi naują gyvenimą. Tu gavai gyvojo vandens, ir naujas džiaugsmas ištrykš tavo sieloje, ir tu tikrai tapsi Paties Aukštojo dukra.’ Ir šitoji moteris, suvokdama apaštalų nepritarimą, paliko vandens indą ir nuskubėjo į miestą.
”Kada įėjo į miestą, tada ji kiekvienam sutiktam skelbė: "Eik prie Jokūbo šulinio ir paskubėk, nes ten tu pamatysi vyrą, kuris man pasakė viską, ką aš esu kada nors dariusi. Ar gali tai būti Atvertėjas?" Ir iki saulės laidos prie Jokūbo šulinio pasiklausyti Jėzaus susirinko didžiulė minia. Ir Mokytojas jiems daugiau kalbėjo apie gyvąjį vandenį, apie viduje gyvenančios dvasios dovaną.
”Apaštalai niekada nenustojo stebėtis Jėzaus noru kalbėtis su moterimis, abejotino charakterio moterimis, net ir amoraliomis moterimis. Jėzui buvo labai sunku išmokyti savo apaštalus, jog moterys, net ir vadinamosios amoralios moterys, turi sielas, kurios gali pasirinkti Dievą kaip savo Tėvą, šituo tapdamos Dievo dukromis ir kandidatėmis į amžinąjį gyvenimą. Net ir praėjus devyniolikai amžių daugelis rodo tą patį nenorą Mokytojo mokymus suvokti. Net ir krikščioniškoji religija buvo atkakliai kuriama remiantis Kristaus mirties faktu, vietoje to, kad būtų kuriama remiantis jo gyvenimo tiesa. Pasaulis turėtų labiau domėtis jo laimingu ir Dievą apreiškiančiu gyvenimu, o ne jo tragiška ir skausminga mirtimi.”(1614-05)
Dabar, kada jūs žinote PLATESNĮ kontekstą prie Jokūbo šulinio Saikare, geriau suvoksite ir šitą nagrinėjamą pastraipą.
Taigi Jėzus po prisikėlimo apsireiškęs sako Naldai ir dar 75 pagonims samariečiams, tuo pačiu pratęsdamas aną – pirmąjį – epizodą papildomu mokymu:
" Jūs džiūgaujate, žinodami, jog aš esu tas prisikėlimas ir tas gyvenimas, bet tai neduos jums jokios naudos, jeigu jūs iš pradžių nebūsite gimę iš amžinosios dvasios, šituo įgydami savo nuosavybėn, įtikėjimo dėka, amžinojo gyvenimo dovaną.”
Štai kokia yra išplėsta žinia pagonims – Jėzus iš jų prašo ne žinijimo, bet GYVOgimimo IŠ DVASIOS. Vien tik žinios naudos neduos JOKIOS. O gimimas iš DVASIOS pasiekiamas per ĮTIKĖJIMĄ. Tai – GYVENIMAS, KASDIEN, SU TĖVU, TĖVĄ PATIRIANT VIDUJE, IR GYVENANT TĖVU.
Tik šitaip yra PATIRIAMA SŪNYSTĖ SU TĖVU.
Toliau Jėzus sako, IR NE APAŠTALAMS, BET PAGONIMS, kad visi yra Dievo sūnūs, o tai reiškia, jog TARPUSAVYJE visi yra dvasiniai broliai ir seserys, ir jog šitoji evangelija apie TĖVO meilę savo vaikams žemėje turi būti nešama po VISĄ PASAULĮ:
“Jeigu jūs esate manojo Tėvo įtikėję sūnūs, tai jūs tikrai niekada nežūsite. Karalystės evangelija jus išmokė, jog visi žmonės yra Dievo sūnūs. Ir šitos gerosios naujienos apie dangiškojo Tėvo meilę savo vaikams žemėje turi būti nešamos po visą pasaulį.”
Ir vėl Jėzus kalba pagonims, kad garbinti Tėvą reikia ne KONKREČIOJE KOKIOJE NORS VIETOJE, bet SAVO DVASIOJE. Tai reiškia, kad žmogus turi ATSIVERTI savo širdimi-siela-dvasia-vidumi, o ne atlikti ritualą kokioje nors VIENOJE vietoje, kad ir kaip jam toji vieta atrodytų ŠVENTA, net ir tokia, kaip Gerizimo kalnas ar Jeruzalė. O juk tai pasakyta prieš DU TŪKSTANČIUS metų, kada Jeruzalė žydui buvo nepajudinamai šventa vieta, kaip ir iki šiandien liko tokia pati – NEGYVA, BET JŲ SUVOKIMU ŠVENTA VIETA.
“Atėjo laikas, kada Dievą jūs turite garbinti ne ant Gerizimo kalno, ir ne Jeruzalėje, bet ten, kur jūs esate, tokie, kokie esate, dvasioje ir tiesoje.”
Ir kertinis akmuo šitoje komunijoje yra ĮTIKĖJIMAS, NES TIK JIS YRA PAJĖGUS IŠGELBĖTI SIELAS, O NE LIEŽUVIU TARIAMI KAD IR PRAKILNŪS ŽODŽIAI, NET IR JERUZALĖJE AR VILNIAUS ARKIKATEDROJE.
Todėl Jėzus ir sako:
“Būtent jūsų įtikėjimas gelbsti jūsų sielas. Išgelbėjimas yra Dievo dovana visiems tiems, kurie tiki, kad jie yra jo sūnūs.”
Tačiau ĮTIKĖJIMAS, NORS IR GELBSTI SIELAS, BET JIS TURI BŪTI NE PASYVUS, BET AKTYVUS IR VEIKLUS, JIS TURI DUOTI DVASIOS VAISIUS GĖRIO IR MEILĖS DARBAIS VISŲ LABUI.
Štai kodėl Jėzus toliau moko:
“Bet neapsigaukite; nors išgelbėjimas yra nemokama Dievo dovana ir yra padovanojama visiems tiems, kurie ją priima įtikėjimo dėka, bet po to eina toks patyrimas, kada būna vedami šito dvasinio gyvenimo, kaip jis yra gyvenamas materialiame kūne, vaisiai.”
Tai, ką sako toliau Jėzus aš išplėsiu, kad jums būtų DRĄSIAU. Ir tą padarysiu remdamaiss ne tik savuoju patyrimu, kitų patyrimais, bet ir Rojus Trejybės įgaliojimu šitaip mokyti jus. O Jėzus štai ką sako:
“Dievo tėvystės doktrinos priėmimas reiškia, kad jūs taip pat laisvai priimate ir su ja susijusią tiesą apie žmogaus brolystę. Ir jeigu žmogus yra jūsų brolis, tai jis yra net ir daugiau negu jūsų artimas, kurį Tėvas reikalauja mylėti kaip save patį. Savo brolį, kuris yra jūsų šeimos narys, jūs ne tik mylėsite šeimyniška meile, bet taip pat ir tarnausite jam taip, kaip tarnautumėte ir sau pačiam. Ir jūs šitokiu būdu mylėsite savo brolį ir tarnausite jam, nes jus, savo sielos brolius, šitaip mylėjau ir šitaip jums tarnavau aš.”
Kada įvyksta ATSIVĖRIMAS IR TĖVO ATRADIMAS SAVO VIDUJE IR GIMIMAS IŠ DVASIOS, TADA MEILĖ UŽPLŪSTA VIDŲ – ŠIRDĮ-SIELĄ-DVASIĄ.
Vieniems tai įvyksta akimirksnio virsmu, kaip apaštalui Pauliui. Ir man tai įvyko AKIMIRKSNIU, kada dar prieš akimirką nieko nejaučiau, o po AKIMIRKOS PAJUTAU MILŽINIŠKĄ ŠILUMĄ VISAME VIDUJE IR PRAVIRKAU MEILĖS AŠRAROMIS, PATIRDAMAS TĖVO ATRADIMO SAVYJE DŽIAUGSMĄ, IR NEAPSAKOMĄ MEILĘ VISIEMS – PIKTIEMS IR GERIEMS, SVEIKIEMS IR LIGOTIEMS, SENIEMS IR JAUNIEMS.
Aš pravirkau nuo tokio BRANDUOLINIO sprogimo viduje; kokia tai buvo milžiniška meilės gyvų virpesių banga, užliejusi mano vidų. POTVYNIS, KOKIO IKI TOL NEBUVAU NIEKADA PAJUTĘS SAVO VISA DVASINE GELME. Ir būtent šitoje meilės potvynio bangoje dingo BAIMĖ, vietoje jos gimė MEILĖ IR NORAS DARYTI GĖRĮ VISIEMS. Ir kuo gilėjo mano ĮTIKĖJIMAS, TUO PLĖTĖSI IR GILĖJO ŠI GYVA MEILĖS POTVYNIO BANGA IR TROŠKIMAS KURTI GĖRĮ DRAUGE SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE VISŲ LABUI.
Ir savaime viskas stojosi į savo vietas – VISI – RUSAI, ŽYDAI, LENKAI, ARABAI, LIETUVIAI, JAPONAI, KINAI – VISI BE IŠIMTIES – tapo dvasios broliais ir sesėmis, kurių viduje taip pat gyvai veikia Tėvo-Rojaus Trejybės dalelė – Minties Derintojas.
Ir kuo gilesnis GYVAS RYŠYS SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE, TUO DIDESNIS TROŠKIMAS PADĖTI ŠVIESAI PASIEKTI KITUS IR JUOS STIPRINTI SU MEILE IR MEILĖJE.
Tai štai, žodis TARNAUTI urantams jau yra per siauras, nes tik TARNAS TARNAUJA, o Tėvo-Rojaus Trejybės SŪNUS AR DUKRA NE TAQRNAUJA, BET KURIA GĖRĮ DRAUGE SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE KAIP BENDRAKŪRĖJAI.
Ar JAUČIATE, KOKS MILŽINIŠKAS STATUSO SKIRTUMAS tarp TARNAVIMO ir GĖRIO BENDRO KŪRIMO DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE?
Ir toliau Jėzus – kartoju – ne savo apaštalams, bet PAGONIMS, sako:
“Eikite, tuomet, po visą pasaulį pranešdami šitą gerąją naujieną kiekvienos rasės, genties, ir nacijos visiems tvariniams.”
Mūsų Sūnus Kūrėjas dar nebuvo sugrįžęs pas Tėvą-ROJAUS TREJYBĘ Į ROJŲ, o iš jo į savo Vietinės Visatos būstinę – Salvingtoną – o šiems pagonims jis jau sakė, kad jo dvasia visada eis pirma jų, kur jie beeitų po pasaulį su šita gerąja naujiena:
“Manoji dvasia eis pirma jūsų, o aš tikrai su jumis būsiu visada." ( 2054 - 01 Tarpinių Būtybių Komisija atkartoja Jėzaus Kristaus žodžius )
Tad grįždamas prie savo iš pradžių pateiktos minties apie šito Jėzaus mokymo šerdį sakau, kad ją sudaro ĮTIKĖJIMAS, GIMIMAS IŠ DVASIOS, IR GYVŲ DVASINIŲ VAISIŲ VEDIMAS VISŲ LABUI. O visais kitais niuansais šitame gyvajame kelyje pasirūpina jau Tėvas-Rojaus Trejybė, ir mums dėl to neverta sukti sau galvos.
Kada garbiname Rojaus Trejybę, tada visa savo dvasine asmenybe ir prisigeriame gyvos meilės virpesių, ir kiek jų prisigeriame, tiek mes – kiekvienas asmeniškai –ir esame AKTYVIOS SIELOS-DVASIOS, visų šviesos labui vesdami ASMENINIUS dvasinius vaisius savo aplinkoje dirbdami materialius darbus.
Tik šitas gyvas ryšys su Rojaus Trejybe KIEKVIENAM IR PADIKTUOJA AKTYVŲ ASMENINĮ VEIKIMIMĄ, ARBA PRIEŠINGAI – ŠITO RYŠIO SEKLUMAS ARBA TRŪKINĖJIMAS NELEIDŽIA ĮVEIKTI SAVOJO GYVULINIO EGO, KURIS VISKO BIJO, NET SKLEISTI KITIEMS MEILĘ IR ŠVIESĄ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2011-01-14 16:13:11
"Ramybė tebūnie jums. Jūs džiūgaujate, žinodami, jog aš esu tas prisikėlimas ir tas gyvenimas, bet tai neduos jums jokios naudos, jeigu jūs iš pradžių nebūsite gimę iš amžinosios dvasios, šituo įgydami savo nuosavybėn, įtikėjimo dėka, amžinojo gyvenimo dovaną. Jeigu jūs esate manojo Tėvo įtikėję sūnūs, tai jūs tikrai niekada nežūsite. Karalystės evangelija jus išmokė, jog visi žmonės yra Dievo sūnūs. Ir šitos gerosios naujienos apie dangiškojo Tėvo meilę savo vaikams žemėje turi būti nešamos po visą pasaulį. Atėjo laikas, kada Dievą jūs turite garbinti ne ant Gerizimo kalno, ir ne Jeruzalėje, bet ten, kur jūs esate, tokie, kokie esate, dvasioje ir tiesoje. Būtent jūsų įtikėjimas gelbsti jūsų sielas. Išgelbėjimas yra Dievo dovana visiems tiems, kurie tiki, kad jie yra jo sūnūs. Bet neapsigaukite; nors išgelbėjimas yra nemokama Dievo dovana ir yra padovanojama visiems tiems, kurie ją priima įtikėjimo dėka, bet po to eina toks patyrimas, kada būna vedami šito dvasinio gyvenimo, kaip jis yra gyvenamas materialiame kūne, vaisiai. Dievo tėvystės doktrinos priėmimas reiškia, kad jūs taip pat laisvai priimate ir su ja susijusią tiesą apie žmogaus brolystę. Ir jeigu žmogus yra jūsų brolis, tai jis yra net ir daugiau negu jūsų artimas, kurį Tėvas reikalauja mylėti kaip save patį. Savo brolį, kuris yra jūsų šeimos narys, jūs ne tik mylėsite šeimyniška meile, bet taip pat ir tarnausite jam taip, kaip tarnautumėte ir sau pačiam. Ir jūs šitokiu būdu mylėsite savo brolį ir tarnausite jam, nes jus, savo sielos brolius, šitaip mylėjau ir šitaip jums tarnavau aš. Eikite, tuomet, po visą pasaulį pranešdami šitą gerąją naujieną kiekvienos rasės, genties, ir nacijos visiems tvariniams. Manoji dvasia eis pirma jūsų, o aš tikrai su jumis būsiu visada." ( 2054 - 01 Tarpinių Būtybių Komisija atkartoja Jėzaus Kristaus žodžius )
Jėzus Kristus , Dievuje sūnystę , kaip dievišką dovaną ir dievišką meilę atsiustą iš Rojaus į žmones pabrėžia , ne tik kaip padovanotą aukščiausią dovaną , bet ir kaip būtiną sąlygą šiai dovanai gauti , kuri lygiagrečiai turi eiti kartu su šia dovana , tai pačių žmonių , Dievo vaikų , besąlygiška broliška meilė ir nesavanaudiška tarnystė vienas kitam . Tai labai gražus mokymas , kuris dažnai sklinda nuo krikščioniškų bažnyčių altorių , bet realiai mažai prigyja ir mažai sulapoja , tikru gyvybės medžiu , visuose žmogiškuose santykiuose , nors tai iš tiesų yra būtiniausia sąlyga , augti ir vystytis vis realesnei Dievo sūnystei žmogiškojoje sieloje , bet tai yra ir būtiniausia sąlyga tobulėti žmonių brolystei , visuose gyvenimo aspektuose .
emilispetras
2011-01-13 21:57:39
Mielieji, noriu atkreipti jūsų dėmesį į jūsų pateikiamose citatose TIKSLIĄ vienų ar kitų teiginių autorystę Urantijos Knygos IV dalyje – JĖZAUS GYVENIMAS IR MOKYMAI.
Visą šitą epochinio apreiškimo dalį parengė Tarpinių Būtybių Komisija iš dvylikos narių, vadovaujama Melkizedeko. Tačiau, kada jie šiame apreiškime pateikia Jėzaus mokymus, tai tie teiginiai ir turi likti su JĖZAUS autoryste ir jūsų pateikiamose citatose.
Štai kodėl jūs turite būti ATIDESNI rašydami savo siūlomų mums citatų autorystę.
Kad jums būtų aiškiau, čia pateikiu du pavyzdžius, kuriuose turėtų būti nurodytas šitų teiginių autorius JĖZUS, bet ne Tarpinių Būtybių Komisija, kadangi Tarpinės Būtybės tik perteikė JO - JĖZAUS - o ne SAVO teiginius šitame savo labai svarbiame darbe, URANTIJOS KNYGOJE pavadintame JĖZAUS GYVENIMU IR MOKYMAIS. Tačiau teiginių autorystė nuo to pasikeisti NEGALI.
---------
“Eidami senuoju keliu jūs siekiate užgniaužti, paklusti, ir prisitaikyti prie gyvenimo taisyklių; einant naujuoju keliu pirmiausia jus transformuoja Tiesos Dvasia ir jūsų vidinę sielą sustiprina jūsų proto nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, ir šitaip jūs iš tikrųjų esate apdovanojami Dievo gailestingos, mielos, ir tobulos valios tikro ir džiugaus veikimo galia. Nepamirškite – būtent jūsų asmeninis įtikėjimas į nepaprastai didingus ir brangius Dievo pažadus užtikrina, kad jūs tapsite tokie, kurie turi dieviškąją prigimtį. Šitokiu būdu savojo įtikėjimo ir dvasinės transformacijos dėka, jūs tikrovėje tampate Dievo šventyklomis, ir jo dvasia iš
tikrųjų apsigyvena jūsų viduje. Jeigu, tuomet, ši dvasia apsigyvena jumyse, tai jūs daugiau nebesate materialaus kūno vergai, bet esate laisvi ir išvaduoti dvasios sūnūs. Dvasios naujasis įstatymas jums padovanoja savęs įvaldymo laisvę vietoje senojo savęs sukaustymo baimės ir savęs atsižadėjimo vergystės įstatymo. 1609-06 ( Pateikta Urantijos Tarpinių Būtybių komisijos ).
________________________________________
Tiktai valios tobulumo, harmonijos, ir vienoves deka is tiesu tvarinys su Kureju gali susivienyti; ir tokia dieviskumo busena yra pasiekiama ir palaikoma tiktai tada, kada tvarinys toliau gyvena laike ir amzinybeje taip, kad jo ribine asmenine valia nuolat paklusta Kurejo dieviskajai valiai. Visada troskimas vykdyti Tevo valia turi buti auksciausias sieloje ir vyraujantis kylanciojo Dievo sunaus prote. 1434-0207 (pateikta Urantijos Tarpiniu Butybiu komisijos)
-----------------
Todėl norėdami tiksliai nustatyti vienų ar kitų teiginių autorystę, turite būti labai atidūs, turite paskaityti platesnį kontekstą, kad suvoktumėte, kas gi sako šituos teiginius – Jėzus, žmogiškieji šaltiniai, ar Tarpinių Būtybių komisija.
Štai visas 160 Dokumentas yra graikų filosofo RODANO minčių perteikimas, kaip ir 161 Dokumento dalis, nes kitą jo dalį sudaro Jėzaus apaštalų Natanielio ir Tomo samprotavimai tiek apie Dievą, tiek apie Jėzų, tuo tarpu šito paties Dokumento paskutinis skyrius jau yra Tarpinių Būtybių komisijos autorystė. Todėl nei Rodano, nei Natanielio, nei Tomo, nei Tarpinių Būtybių komisijos narių teiginių negalima suplakti į vieną, nors šituos teiginius norint atskirti, būtina labai atidžiai skaityti, kad pastebėtumėte jau kitą teiginių autorystę, kai jų mintys yra pakankamai šviesios. Dėl to Tarpinių Būtybių Komisija ir nusprendė jas įtraukti į jai pavestą suformuluoti JĖZAUS GYVENIMO IR MOKYMŲ apreiškimą, įtrauktą į URANTIJOS KNYGOS VIENTISĄ EPOCHINĮ APREIŠKIMĄ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2011-01-11 14:33:56
“Kada aš būsiu sugrįžęs tam, kad gyvenčiau jūsų viduje ir dirbčiau per jus, tada galėsiu dar geriau jus vesti per šitą gyvenimą ir vadovauti jums, kai jūs eisite per daugelį gyvenamųjų buveinių būsimajame gyvenime dangų danguje. Gyvenimas amžinojoje Tėvo kūrinijoje nėra begalinio dykinėjimo poilsis ir savanaudiškas lengvumas, bet vietoje šito jis yra nenutrūkstantis vystymasis gailestingume, tiesoje, ir šlovėje. Kiekviena iš daugelio, daugelio buveinių manojo Tėvo namuose yra toks sustojimas, toks gyvenimas, kuris yra numatytas tam, kad jus parengtų kitam sustojimui, kuris yra priešakyje. Ir šitokiu būdu šviesos vaikai ir toliau žengs iš šlovės į šlovę tol, kol jie pasieks tokią dieviškąją būseną, kurioje jie yra dvasiškai ištobulinti net ir taip, koks tobulas visais atžvilgiais yra Tėvas.
“Jeigu jūs norėtumėte sekti paskui mane, kada aš jus paliksiu, tuomet atkakliai stenkitės gyventi sutinkamai su manųjų mokymų dvasia ir manojo gyvenimo idealu – vykdydami manojo Tėvo valią. Elkitės šitaip vietoje to, kad mėgintumėte imituoti mano žemiškąjį gyvenimą materialaus kūno pavidalu, kurį, būtinai, man reikėjo nugyventi šitame pasaulyje.
“Tėvas mane atsiuntė į šitą pasaulį, bet tiktai nedaugelis iš jūsų nusprendėte mane priimti iki galo. Aš tikrai išliesiu savąją dvasią visiems materialiems kūnams, bet nevisi žmonės šitą naująjį mokytoją nuspręs priimti kaip sielos vedlį ir patarėją. Bet visi tie, kurie iš tikrųjų ją priims, tikrai bus apšviesti, apvalyti, ir paguosti. Ir šitoji Tiesos Dvasia taps jų viduje gyvojo vandens šaltiniu, ištrykštančiu į amžinąjį gyvenimą.
( Urantijos knyga 1954-003 -004 : 1955 - 001 Tarpinių Būtybių Komisija )
Štai kaip tiksliai , trumpai ir aiškiai nusakomas žmogiškosios sielos kelias. Minties aiškumas , gilumas ir trumpumas , tai nuostabiausia dvasinė kalba .
emilispetras
2011-01-01 14:02:17
"Pirmiausia, dėmesį kreipk į žmogaus dvasinės prigimties išlaisvinimą ir įkvėpimą. Po šito, apšviesk užtemdytą žmogiškąjį intelektą, gydyk žmonių sielas, ir išvaduok jų protus iš amžius trukusios baimės. Ir tada, sutinkamai su savąja mirtingojo išmintimi, tarnauk savo brolių materialiame kūne fizinei gerovei ir material...iam patogumui." 1328-02-02 / (Emanuelis) Urantijos Tarpiniu Butybiu Komisija
Čia yra ištrauka iš Emanuelio nurodymų Nebadono Mykolui (Jėzui) prieš įsikūnijimą. Labai puikiai išreiškia, kaip svarbu yra pirmiausia dvasiniai daltykai, tuomet protiniai ir fiziniai. O tai bendrai sudaro harmoniją. Kas buvo nurodyta Mykolui, manau galima taikyti ir mums patiems.
Vaidas
2010-12-28 21:19:59
Miela Irena, kada aš skaitau tavo pasisakymus, visada juose juntu tavo NEPILNAVERTIŠKUMO apraiškas.
Tu VIS DAR nedrįsti atsiverti Rojaus Trejybei TIEK, kad atsistotum viename UPĖS KRANTE, o ne ABIEJUOSE, IR TUO PAČIU METU. Štai kodėl tau ir toliau stigs ryžto ir drąsos eiti GYVUOJU KELIU, nes vis manysi,kad į savo darželį per menkai kritiškai žvelgi, kad tau reikėtų būti griežtesnei savo pačios atžvilgiu. NE, ŠITAIP TU NIEKUR NENUEISI, TIK SAVE IŠSEKINSI IR PRISTIGSI ENERGIJOS IŠ VISO TOLIAU EITI ŠIUO GYVUOJU KELIU. Štai tavo eilinis tokio samprotavimo teiginys - "TEISDAMI vienas kitą, pagalvokime: ar mūsų nuosavos sielos darželis iš tikrųjų yra toks be priekaištų švarus; gal ten dar reikėtų šį tą paravėti. Visiems linkiu geros dienos."
Ką tu šitaip numesdama tuščią teiginį juo nori išsakyti, kas čia ką nors teisia. Aš iš viso per visus Forumo metus neskaičiau NĖ VIENO PASISAKYMO, KAD JUO BŪTŲ NORS VIENAS TEISIAMAS. Tuomet, ką tu TEISI, jeigu vartoji TOKĮ teiginį.
Mūsų Forume turėtum jau nors šiek tiek suvokti, KAIP RAŠYTI - PATEIKEI TEIGINĮ, TUOMET JĮ IR IŠSKLEISK, O NE PALIK PAKABINUSI BE KONTEKSTO, KAIP TU PATI SUVOKI SAVO PAČIOS TEIGINIO PRASMĘ, KITAIP TAI TIK TERŠALAI, KURIE NEDUODA NIEKO NĖ VIENAM, TIK KELIA APKALBAS IR ATIMA ENERGIJĄ. TUO PAČIU kaip tu teigi, tai ir palik kiekvienam rūpintis savo DVASIOS darželiu, o ne nurodinėk - VĖL TIK TUŠČIAI - GAL TEN DAR REIKĖTŲ ŠĮ TĄ PARAVĖTI. TODĖL IR PATI RAVĖK SAVO DARŽELĮ IR BŪK TUO PATENKINTA, O DĖL KITŲ NESUK GALVOS, JIE PASIRŪPINS SAVO DARŽELIU IR BE TAVO NURODYMO, O TAI DABAR KAIP TIK TAIP IŠEINA, KAD TAI, KĄ TU TEIGI, TAI ELGIESI PRIEŠINGAI, LENDI Į KITŲ DARŽELĮ JIEMS NURODAI RAVĖTI, O Į SAVO DARŽELĮ TAIP IR NEPAŽVELGI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-12-26 15:38:42
"Amžinasis Sūnus ir Bendrasis Kūrėjas,kaip partneriai ir per savo lygiavertes asmenybes,suplanavo ir sumodeliavo kiekvieną post-Havonos visatą,kuri ėmė egzistuoti.Dvasia palaiko tokį patį asmeninį ryšį su Sūnumi visoje vėlesnėje kūrinijoje,kokį ryšį palaiko Sūnus su Tėvu pirmajame ir centriniame kūrinyje.
Amžinojo Sūnaus vienas iš Sūnų Kūrėjų ir Begalinės Dvasios viena iš Kuriančiųjų Dvasių sutvėrė jus ir jūsų visatą; ir nors Tėvas ištikimai paremia tą,ką jie organizavo,bet yra perduota šitam Visatos Sūnui ir šitai Visatos Dvasiai puoselėti ir paremti savo darbą,o taip pat tarnauti savo pačių sutvertiems tvariniams". 0093-03 /Pateikta Uversos Dieviškojo Patarėjo/.
Šios pateiktos pastraipos sukelia kai kurias mintis.
Mūsų Vietinės,Nebadono Visatos Valdovas,o dabar jau ir Absoliutus Šeimininkas,Mykolas Kristus,kuris mūsų apgyvendintoje sferoje mums buvo žinomas savo Žmogiškuoju vardu,kaip Jėzus iš Nazareto,ir jo partnerė,taip pat Valdovas,Visatos Motina Dvasia Nebadonija,kuri mums žemiečiams yra žinoma per savo dvasios pasireiškimą,t.y. Šventosios Dvasios pasireiškimą, yra tiesioginiai mūsų tėvai,ir labai mus mylintys tėvai.Būtent man ir užkliuvo mano pateiktoje pastraipoje ta vieta kurioje kalbama,apie Visatos Valdovų tarnyste savo sutvertiems vaikams.Galima būtų paklausti,o iš kur žinome,kad jie mums tarnauja kaip mylintys tėvai?
Iš Penktojo Epochinio Apreiškimo;iš to Apreiškimo ketvirtos dalies,kuri byloja APIE TIKRAJĮ JĖZAUS IŠ NAZARETO GYVENIMĄ,NEIŠKRAIPYTĄ JO GYVENIMĄ.
Kokia išmintis,kokia gili prasmė slypi to JO gyvenimo sunkumuose.
Mūsų mylimas Valdovas patyrė pačią sunkiausia žmogiškojo gyvenimo dalią.Žuvus Jo žemiškajam tėvui,visos gausios šeimos maitintojui,ant keturiolikmečio berniuko pečių krito visos šeimos problemos.Pačią pagrindinę problemą,kurią Jėzui, reikėjo išspręsti:kaip išmaitinti tokią gausią šeimą.Bet visų problemų problema Jam iškilo,kaip savo mažąmečius brolius ir seses padaryti žmonėmis iš DIDŽIOSIOS RAIDĖS,TĖVĄ KŪRĖJĄ mylinčiais vaikais.Išauklėti pilnateisiais,pilnaverčiais VISOS KŪRINIJOS ŠEIMOS NARIAIS.
Jis nuostabiai pademonstravo Dieviškają meilę.
Kantri Jo meilė buvo,bet karti ir IŠMINTINGA.
Visų pirmiausią Jėzus visus savo gausios šeimos narius išmokė DIRBTI,IŠMOKĖ NUGALĖTI VISUS SUNKUMUS.Mokė drąsiai susigrumti su materialaus gyvenimo nęgandomis.Jis ugdė sunkumuose
užgrūdintas asmenybes.TUO PAČIU JAME PAČIAME vis didesniu laipsniu skleidėsi DIEVIŠKOJI,DVASINĖ ASMENYBĖ.
Mano giliu įsitikinimu tik TOKIA,žemiškųjų tėvų MEILĖ turėtų būti savo vaikams.
Meilė savo atžaloms visų pirma turi būti PROTINGA.Jie nėra mūsų nuosavybė;jie yra TĖVO ROJAUS TREJYBĖS VAIKAI,bėją,kaip ir mes kiekvienas asmeniškai esame JO vaikai.Visai nesvarbu kokiam dvasiniam statusui priklausome.
Asmeniškai aš tikrai turiu apie ką pagalvoti;manau,kad visi mes turime apie ką pagalvoti.
Teisdami vienas kitą,pagalvokime:ar mūsų nuosavas sielos-dvasios darželisi iš tikrųjų yra toks be priekaištų švarus;gal ten dar reikėtų šį- tą paravėti.
Visiems linkiu geros dienos.
Su meile,
IRENA
2010-12-26 13:22:32
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.