Forumas: temos peržiūra
Įvairios ištraukos, pastraipos, ar atskiros mintys iš Urantijos Knygos ir jūsų komentarai
Mielieji, šitą temą siūlau dėl to, kad galėtumėte patys patalpinti kokias nors ištraukas iš Urantijos Knygos apreiškimo, ilgesnes ar trumpersnes, kelių pastraipų, ar vienos pastraipos, ar net vieno sakinio, ir jas PAKOMENTUOTI, KODĖL jos yra tokios svarbios JUMS, kaip jas suvokiate JŪS.
Kadangi tai yra bendra tema iš Urantijos Knygos apreiškimo, tai joje bus įvairių temų rinkinys, kuris leis jums patiems sklaidyti Urantijos Knygą ir dalintis, kas TUO METU jums labiau įstrigo minty, kas sujaudino, ir KODĖL.
Dabar man perskaičius vieną pastraipą apie mūsų atvykimą į Havoną man sukilo mintis, kuria ir noriu pasidalinti.
Iš pradžių pateikiu būtent šitą pastraipą:
"Jūsų Havonos karjeroje pirmasis veiksmas bus suvokti ir padėkoti savo transportiniam sekonafimui už ilgą ir saugią kelionę. Tada jūs būsite supažindintas su tomis būtybėmis, kurios organizuos jūsų ankstyvąją veiklą Havonoje. Po šito jūs nuvyksite užregistruoti savojo atvykimo ir paruošti padėkos ir gilios meilės pranešimą, kuris bus pasiųstas jūsų vietinės visatos Sūnui Kūrėjui, visatos Tėvui, kuris padarė jūsų sūnystės karjerą įmanomą. Šitai užbaigia atvykimo į Havoną formalumus; po šito jums yra suteikiamas ilgas poilsio laikotarpis laisvam stebėjimui, ir tai yra proga paieškoti savo draugų, bičiulių, ir partnerių iš ilgo kilimo patyrimo. Jūs taip pat galite pasinaudoti programomis, kad nustatytumėte, kurie iš jūsų bičiulių piligrimų išvyko į Havoną nuo tada, kada Uversą palikote jūs." (0343-03)
Taigi, mes jau pakylame į Havoną. O tai reiškia, kad PRIEŠ TAI, labai ilgą laiką, jau buvome mokomi kaip DVASIOS, o iki to - dar kaip SIELOS, ir visą laiką turime savo tą patį aš. Ir HAVONOJE VIS TIEK turime savo tą patį AŠ, KOKS YRA DABARTINIAME MATERIALIAME ŽMOGAUS KŪNE, TIK HAVONOJE JIS NEPALYGINAMAI DAUG GERIAU SUOKIA TIKROVĘ, DAUG GILIAU PAŽĮSTA ENERGIJAS, VISĄ APLINKĄ - KOSMOSĄ, ŽVAIGŽDES, VISATAS, JŲ VALDYMĄ, IR VISOS ŠITOS TIKROVĖS KŪRĖJUS - ROJAUS TREJYBĘ, BET DAR NE TIEK, KIEK JĄ PAŽINS PO HAVONOS.
Ir ką mes darome savo pirmuoju VEIKSMU HAVONOJE - O GI DĖKOJAME.
Nuoširdi padėka visada galima tik iš meilės, ne iš pareigos, bet iš meilės. REIŠKIA MES MYLIME APLINKĄ. Dėkojame mus atgabenusiam į Havoną transportiniam angelui, kurio dvasinė kategorija yra labai aukšta - sekonamifimas - jo energetinė įkrova mižinišką, todėl jis mus gali gabenti šimtus tūkstančių šviesmečių atstumais, ko NEGALI PADARYTI VIETINĖS VISATOS ANGELAI TRANSPORTUOTOJAI.
Tačiau mes taip pat dėkojame ir savo vyresniajam dvasios broliui - Sūnui Kūrėjui, kuris Urantijoje buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto pavidalu. Mes jam siunčiame padėką už JO MEILĘ ir RŪPESTĮ, nes JO VIETINĖ VISATA MUMS PER VISĄ AMŽINYBĘ LIKS GIMTOJI VISATA, KIEK BESIPLĖSTŲ KŪRINIJOS RIBOS Į IŠORINĘ KOSMINĘ ERDVĘ, IR NORS MŪSŲ NAMAI YRA ROJUS, BET PRADŽIĄ Į AMŽINYBĘ MES GAVOME BŪTENT NEBADONO VIETINĖJE VISATOJE, nes būtent čia mes patyrėme materialų augimą ir pirmąjį GYVĄ ryšį su savo Rojaus Tėvais, garbindami JUOS iš meilės, būtent čia mes perėjome per patyrimą, kada iš materialus pavidalo po prisikėlimo tapome SIELOMIS, ir per tūkstančius metų MŪSŲ TEORINIO MOKYMO KLASĖSE IR ŠITŲ MOKYMO PRAKTINIO ASMENINIO TAIKYMO, mes vis ėjome pirmyn į savo amžinąjį DVASIOS STATUSĄ. Ir kada tapome dvasia, ja ir tapome būtent VIETINĖJE VISATOJE. Ir tada mus vyresnysis Brolis palydėjo į SUPERVISATOS, mūsų tolimesnio mokymo, pakopą, kuri užtruko daug ilgiau negu mūsų visas mokymasis ir gyvenimas Vietinėje Visatoje.
Ir po atvykimo į amžinąją Havoną, mes parengiame padėkos ir meilės pranešimą mūsų dvasios broliui - Sūnui Kūrėjui-Jėzui. O tai reiškia, kad mūsų meilės ryšys su juo yra toks giluminis, nes jam dėkojame už visą jo mokymą ir globą, kuri buvo prieš tūkstančius metų, o šis gyvas ryšys ir tooiau tęsiais, ir jis būtent ir padiktuoja tokią padėką ir jam.
Ir šį pranešimą parengiame žvelgdami nebe iš apačios į viršų, kaip žvelgėme būdami materialiu pavidalu, žmogaus kūne, kada maldoje prašėme pagalbos iš jo, esančio kažkur toli ir aukštai, kad net nežinia kur ir kaip jį pasiekti, ar būdami sielos morontiniu pavidalu, ir net tapę jauna dvasia. Dabar mes jau pasiekę amžinąją Havoną turime supervisatos etapo sukauptą patyrima. Štai dėl ko mes jau į vietinę visatą žvelgiame tarsi iš ANAPUS.
O kadangi mūsų brolystė yra tapusi tokia išvystyta, meilės virpesiai yra pasiekę tokį aukštą dažnį, jog pati GYVA meilė mūsų viduje ir diktuoja tokį padėkos pranešimą mūsų gimtosios Vietinės Visatos Valdovui-Sūnui Kūrėjui-Jėzui.
Ir Havonoje, mums visiškai naujoje kūrinijos dalyje, jau nebe laiko ir erdvės visatose, kur mus mokino anksčiau, dabar mumis su meile tiek rūpinasi, kad mums PIRMIAUSIA suteikia POILSĮ IR APSIPRATIMĄ naujoje vietoje, ir galimybę, kaip kūrinijos šeimos nariui susitikti su kitais mūsų broliais ir sesėmis dvasioje, su kuriais palaikėme arba nepalaikėme ryšius anksčiau.
Ar suvokiate, kad visa tai daroma, kad tik geriau būtų mums, kad tik patenkintų mūsų giluminius bendravimo troškimus, kada meilė apjungia visumą be jokių išlygų.
Ir tada galėsime sutikti ne tik tokius savo buvusius sielos brolius, kaip Paulių, Petrą, ar Joną Krikštytoją, bet GALBŪT ir Staliną ar Hitlerį, JEIGU JIE VIS TIK PASIRINKS TIESOS IR ŠVIESOS KELIĄ PO PRISIKĖLIMO KVIEČIANT PAGAL SĄRAŠĄ, KURĮ DAR TIK PATIRS ATEITYJE, ir kurie iki Havonos pasiekimo taip pat bus tapę MEILĖS IR ŠVIESOS SKLEIDĖJAIS, aukštą lygį pasiekusiomis DVASIOMIS, KAIP IR MES.
TODĖL IR NUOSTABUS ROJAUS TREJYBĖS MŪSŲ TOBULINIMO PLANAS, KAD NĖRA ATSTUMIAMAS NĖ VIENAS, KAD IR KOKIUS NUSIKALTIMUS, MŪSŲ SUPRATIMU, BŪTŲ PRIDARĘS, NEBENT JIS PATS NUSIGRĘŽIA IR GALUTANAI APSISPRENDŽIA MEILĖS IR ŠVIESOS GYVOJO KELIO ATSISAKYTI SAVO LAISVA VALIA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-10-16 15:31:46
Komentarai
rimantai, na nereikia priekabiauti, tame trijų metų senumo komentare buvo kalbama apie kažkokius senesnius komentarus, ir tiesos čia yra tik tiek, kad mano kažkurios išsakytos mintys neprieštarauja kažkokiems teiginiams, net dabar nežinau kokiems.Esmė yra visai ne tame, kokias tikėjimo ar gyvenimo tiesas aš ar kas nors kitas rašė prieš daug laiko ir dėl ko ginčijosi. Tai tu, rimantai, mėgsti ne kalbėti į temą, o priešpastatyti pačiai temai, pačiai diskusijai kažką tokio, kad ta diskusija nevyktų, užpilti ją bet kuo.
Aš apskritai labai retai remiuosi ar net miniu krikščionybę ir su ja susijusius argumentus, ypač paskutinius gal pora metų. Tik tamsta man vistiek nuolat tai prikaišioji.
Yra forume masė temų susijusių su Biblija ir krikščionybe, tai rimantai, jei nori nagrinėti Bibliją ar krikščionybę UK "šviesoje", tai tose temose ir rašyk.
Dėl proto - atvirai pasakius man nerūpi, kaip ir kada jis gimsta ar evoliucionuoja, ar mano protas yra "gyvulinis", ar koks nors "kosminis", ar dar koks nors. Man net neįdomu, ar jis atsiranda su kažkokio aukštesnio proto pagalba ar be jos. Aš jį suprantu kaip vieną, neišskaidytą ir nedalomą pagal kilmę. Tačiau pripažįstu sąmonę ir pasąmonę. Tuo būdu aš išsivaduoju iš tokių proto padalinimų ir apibrėžimų kaip jūs naudojate ir nesuku sau dėl to galvos.
Kas pirmas - protas ar tikėjimas, atsakau - protas. Jam vystantis, atsiranda ir tikėjimas. Iš kur prote atsiranda tikėjimas - atsakau iš proto savybių. Manau, tikėjimas gali atsirasti tada, kai individo protas suvokia save kaip asmenį, nors gal ir klystu. Bet visa tai nereiškia nieko svarbaus.
Dabar dėl civilizacijos religijos. Kaip ir sakei, aš neskirstau religijų pagal tuos tris požymius. Man Dievas nėra apibrėžtas tipas, ir aš anaiptol nesakau kad jis gyvena kažkur mano prote per savo dvasią. Papročiai ir tradicijos atsiranda per praktiką - jūs urantai irgi turite ar formuojate savo papročius ir tradicijas. Tu vis sakai - realybė, tikrovė, tu saviniesi šias sąvokas urantiniu dvejamintišku būdu.
Tavo citata apie tobulumą, kurią iškėliau, iš esmės yra citata ir apie ribotumą. Aš prašiau, bet tu to nepaaiškinai. UK sako, kad žmogaus pažinimui ir tobulumui yra ribos, kurios yra aukščiau ar žemiau, bet jos yra. Nes kiekvienas gali save realizuoti, ar būti realizuotas iki aukščiausio laipsnio, bet SAVOJOJE SFEROJE. Jei tu esi žmogus, tai nesi vabalas, ar angelas, ar paukštis, ar dievas. Tu esi apibrėžtas tipas, homo sapiens. Dievas tačiau kaip aš suprantu yra neapibrėžtas, todėl begalinis. Ir man dėlto nėr problemų. Dvejamintiškumas atsiranda, nes to paties objekto - žmogaus atžvilgiu UK naudoja ir apibrėžtus ir neapibrėžtus terminus, jais žongliruoja ir tokiu būdu išplauna tau smegenis. Iš vienos pusės - būk tobulas kaip tėvas, iš kitos, tu priverstas suvokti kad niekad toks netapsi, bet turi sąmonę derinti su nesąmone, logiką su nelogiškumu, ir t.t. Ir taip per visą knygą. Ir iš viso paskui tenka remtis tik įtikėjimu, nes protas to nepajėgus suvirškinti.
Dar tau pavyzdys dėl tiesos įrėminimo - ar tu šiandien sutinki kad 2x2=4 yra tiesa? Ar galėtum šią tiesą įsirėminti? O ar galėtum tuo pačiu įsirėminti ir teiginį kad 2x2=5 ? Pvz. aš galėčiau įsirėminti 2x2=4, bet ne 5. Bet jei kažkas rytoj praplautų man smegenis tiek, kad įrodytų jog 2x2=5, aš įsirėminčiau kad 2x2=5. Tačiau niekas nuo to vistiek nesikeičia, 2x2 kiek buvo tiek ir liko.
Jonas
2010-09-22 18:01:44
Dar toks vienas menkas Jonai pastebėjimas kas link tų tavo dėstomų tikėjimo tiesų. Esi čia paminėjęs kai nei tavosios tikėjimo tiesos , nei krikščioniškos tiesos, nei kabalistinės tikėjimo tiesos tikrosioms tikėjimo tiesoms neprieštarauja. Na kas liečia kabalą mielas Jonai , tai vat tas ir yra, kad nesi su ja susipažinęs, priešingu atveju jį taptų tavo priešu Nr2. po Urantijos Knygos apreiškimo. O jeigu jau apie tikėjimą tai kodėl savąjį vadini tiesa , krikščioniškąjį taip pat tiesa o ir savąjį ir krikščioniškąjį tikėjimą vadinį neprieštaraunčius kažkokiai tikrai tikėjimo tiesai o ir tas tikrasis tikėjimas kodėl tiesa yra vadinams. Ar jis kartais ne biblijoje yra įkalintas . Na krikščioniškasis ir negali prieštarauti nes jis gi ir paremtas biblija iš jo jis išplaukia. O tavo taip iš ten pat. Ir kaip gi atsiranda tas tikėjimas ar tai ką tu vadini tikėjimu, žmogaus prote, kas pirmasis atsiranda protas ar tikėjimas ir kas gi tikėjimą į žmogaus protą patalpina ar iš marso jis nusileidžia gatavai pagamintas ar žmogaus prote evoliucionuoja kartu su tuo pačiu protu kartu su žmogaus sąmone. Kaip ir kada gimsta žmoguje protas ir kas jis yra Jonai ar be aukštenio proto jis galėtų atsirasti. Na vėl sakysi, kad labai jau daug klausimų čia tau keliu.O ar tiesą galima įkalinti įrėminti laike ir erdvėje.
rimantasKaunas
2010-09-22 16:56:47
ačiu Jonai
pradėjęs skaityti jaučiausi kaip pirmo kurso studentas, kuriam kišama baigemojo kurso medžiaga, -pamaivėliškai-narciziškai dėstomos žinios, pagyrūniškai pasirodant “kiek mes daug žinom, ir kokie mes geručiai, kad jums tai papasakojam”. Mūsų planetoje –kraujo ir mėsos gyvenime –kada aplink tiek daug rūkų, dulkių ir visokio “š”, yra poreikis visai kitokiems paaiškinimams. Bet dokumentų autoriam mūsų žemiškas gyvenimas atrodo yra nepažinus, matomas tik formaliai-teoriškai.
“realybė yra anapus - anapus pažinimo ribos”-emilispetras
anapusinę realybę dokumentų autoriai pateikia taipogi labai demagogiškai –nevengia cinizmo –netgi pateisina sužvėrėjusią-nusikalstamą Rojaus metodiką. Knyga –pirminiame –orginaliame savo pavidale yra netinkama taikyti-naudoti religiniame gyvenime. Reikalinga adaptuoti.
.
Rimantas turėtų elgtis atsakingiau; -kad kasdien ir pirmas įkelia citatą –tas pagyvina forumą, bet tiek daug cituojant, reikėtų, nors kas antrą, ir prakomentuoti
Algirdas
2010-09-22 15:22:15
"Dievo egzistavimo niekada negalima įrodyti moksliniu eksperimentu arba grynai LOGIŠKOS dedukcijos samprotavimu. Dievą galima suvokti tiktai žmogiškojo patyrimo sferose; nežiūrint šito, teisinga Dievo tikrovės samprata yra protinga LOGIKAI"
Tipiška dvejamintė, kur logikos pagalba yra neigiama pati logika, ir t.t. Ir taip dvejamintė po dvejamintės, citata po citatos, ir tavo vargšė galvelė yra taip sujaukta, neapibrėžta ir užvaldyta, kad niekaip kitaip tu jau nebesugebi mąstyti, o gal tiksliau - mintoti, tiesiog priimi viską kaip tikrovę, tampi amorfiška sistemos dalele su gatavai išplautom smegenim, be jokių kaltminčių.
Jonas
2010-09-22 13:22:07
Pabandysiu savais žodžiais kaip Jonai ir prašai.Jonai, aš tau ne be reikalo buvau įdėjas dvi citatas iš Urantijos Knygos, dabar dar įdedu šalia tų pačių dviejų ir trečią. Pirmą citata tu pastebėjai, kuri kalba apie tris religinio atsidavimo formas, pasakydmas, kad šitaip tu savęs neskirstai. Bet antrąją citatą tu ignoravai, o ji būtent labai yra susieta su pirmosios citatos antąją dalimi kur ya kalbama vieną iš religinio atsidavimo formų "2. Civilizacijos religija. Besivystančių rasių besivystančios religinės sampratos ir papročiai – proto religija – sukurtų religinių tradicijų autoriteto intelektuali teologija." Taigi palygink dabar pirmosios citatos antrąją dalį su antrąja citata o dbar dar ir su trečiąja citata. Tu savimi ir išreiški kaip ir didžioji dauguma žmonijos būtent tai kas jose ir yra aprašoma. Taigi savo evoliuciniu protu esi sukūręs tikrovę tai yra Dievą ir žmogų ir apibrėžęs su juo santykį, kuris ir pasireiškia būtent dar kartą cituoju 2. Civilizacijos religija. Besivystančių rasių besivystančios religinės sampratos ir papročiai – proto religija – sukurtų religinių tradicijų autoriteto intelektuali teologija. Tą patį kalba antroji ir trečioji citatos. Ir jeigu tie appibrėžti dalykai elgesio normos taisyklės papročiai ir taisyklės, kurie juos sukurusio yra pvadinami meile , pagarba išmintim nėra pastebimi žmoguje kuris yra sakosi esąs nuo Dievo, tai ir sakoma , kad toks žmogus yra apsišaukelis ar apsėstas ir panašiai. Bet ką tikrovė gali turėti su visa tai bendro su gyvulinio proto evoliucijos eigoje sukurtomis taisyklėmis tradicijomis papročiais ar sakramentais, kurie dar yra aišku to pties proto pavadinami kaip jau sakaiu pagarba, meile ir išmintimi. Visaa tai tik gyvulinio proto iliuzijos. Juk yra du skirtigi kaip diena nuo nakties besiskiriantys dalykai tikra tikrovė tikras Dievas , kuris per savo dvasią yra žmogaus prote mastyme tai visa tai juk yra realybė ir žmogaus evoliucinio proto sukurta tariama tikrovė Dievas na ir žmogaus santykis su juo o tas santykis yra apibrėžtas būtent evoliucios eigoje sukurttomis elgesio normomis papročiais tardicijomis ir tariamomis religinėmis šventėmis, bet kai tai turi bendro su tikrove esančia žmogaus proto viduje. Ir kuomet žmogaus protas pradeda panašėti į tą realią tikrovę esančią žmogaus prote savonėje , žmogus tampa vis tikroviškesnis ir realesnis panašėjantis į savo Tėvą tai yra Dievą.O tai nesireiškia nei papročiais nei tradicijomis. O ir Dievo sampratą bet kuris žmogus sudeda viską kas yra gražiausia meilėę tiesą teisumą gėrį ir grožį. Nesudeda juk jis net ir šį žodinį simbolį Dievas dujų kamerų ar koncentracijos stovyklų, kaip bandai čia mielas Jona primesti tu skydmas kad jos tos koncentacijos stovyklos ar dujų kameros ir yra paslėptos už grąžių žodžių.
"Šita įsimintina kalba apie religiją, apibendrinus ir perteikus šiuolaike frazeologija, išreiškė tokias tiesas: Nors pasaulio religijos turi dvigubą kilmę – natūralią ir apreikštą – tačiau kiekvienu metu ir bet kurioje tautoje turi būti sutinkamos trys skirtingos religinio atsidavimo formos. Ir šitie trys religinio akstino pasireiškimai yra tokie:
1. Primityvioji religija. Pusiau natūralus ir instinktyvus akstinas bijoti paslaptingų energijų ir garbinti aukštesnes jėgas, iš esmės fizinės gamtos religija, baimės religija.
2. Civilizacijos religija. Besivystančių rasių besivystančios religinės sampratos ir papročiai – proto religija – sukurtų religinių tradicijų autoriteto intelektuali teologija.
3. Tikroji religija – apreiškimo religija. Viršgamtinių vertybių apreiškimas, dalinė įžvalga į amžinąsias realybes, pažvelgimas į Tėvo danguje begalinio charakterio gėrį ir grožį – dvasinė religija, kuri yra demonstruojama žmogiškajame patyrime."
"Mano broli, gėris ir blogis yra vien tiktai žodžiai, simbolizuojantys matomos visatos žmogiškojo suvokimo santykinius lygius. Jeigu tu esi etiškai tingus ir visuomeniškai abejingas, tai savo gėrio norma gali laikyti dabartinius visuomeninius papročius. Jeigu tu esi dvasiškai neveiklus ir moraliai nesivystai, tai savo gėrio norma gali laikyti savo amžininkų religinius papročius ir tradicijas. Tačiau toji siela, kuri pranoksta laiką ir patenka į amžinybę, turi priimti gyvą ir asmeninį sprendimą rinkdamasi tarp gėrio ir blogio, kaip juos apsprendžia tikrosios dvasinių normų vertybės, nustatytos dieviškosios dvasios, kurią Tėvas danguje yra pasiuntęs apsigyventi žmogaus širdyje. Šita viduje gyvenanti dvasia yra asmenybės išlikimo norma. "
"Ir Jėzus tęsė toliau: “Jeruzalėje religiniai vadovai savo tradicinių mokytojų ir kitų laikų pranašų įvairias doktrinas suformulavo į viešpataujančią intelektualių tikėjimų sistemą, oficialiąją religiją.
________________________________________
[1730]▼
Visos tokios religijos didžiąja dalimi apeliuoja į protą. Ir dabar mes netrukus su tokia religija pateksime į mirtiną konfliktą, nes mes iš tikrųjų taip greitai pradėsime drąsiai skelbti naująją religiją – tokią religiją, kuri nėra religija šito žodžio šiandienine prasme, tokią religiją, kurios pagrindinis apeliavimas yra į manojo Tėvo dieviškąją dvasią, kuri gyvena žmogaus prote; tokią religiją, kurios autoritetas iš tikrųjų kils iš jos priėmimo vaisių, kurie tikrai pasirodys asmeniniame patyrime visų tų, kurie realiai ir tikrai tampa tikinčiaisiais į šitos aukščiausiosios dvasinės komunijos tiesas.”
rimantasKaunas
2010-09-22 13:22:01
ačiū, rimantai, supratau. Tu negali to vienos dvejamintės citatos paaiškinti kitaip, kaip tik kita dvejaminte citata.
Urantai, ar kas nors galit?
Jonas
2010-09-22 13:11:17
"Dievo egzistavimo niekada negalima įrodyti moksliniu eksperimentu arba grynai logiškos dedukcijos samprotavimu. Dievą galima suvokti tiktai žmogiškojo patyrimo sferose; nežiūrint šito, teisinga Dievo tikrovės samprata yra protinga logikai, patikima filosofijai, esminė religijai, ir be kurios negali apsieiti jokia asmenybės išlikimo viltis.
Tie, kurie pažįsta Dievą, yra patyrę jo buvimo faktą; tokie Dievą pažįstantieji mirtingieji savo asmeniniame patyrime turi vienintelį aiškų gyvojo Dievo egzistencijos įrodymą, kurį viena žmogiškoji būtybė gali pateikti kitai. Dievo egzistavimas visiškai pranoksta bet kokią pademonstravimo galimybę, išskyrus tą ryšį tarp žmogiškojo proto Dievo-sąmonės ir Minties Derintojo Dievo-buvimo, kuris gyvena mirtingojo intelekte ir yra padovanotas žmogui kaip Visuotinio Tėvo nemokama dovana. "
rimantasKaunas
2010-09-22 12:43:47
rimantas kaip savo argumentą kitai temai, įkėlė mano manymu tipinę dvejamintinę UK citatą:
Urantijos mirtingieji vargu ar gali tikėtis būti tobuli begaline prasme, bet žmogiškosioms būtybėms, pradedančioms savo kelionę, kaip tą jos daro šitoje planetoje, yra visiškai įmanoma pasiekti dangiškąjį ir dieviškąjį tikslą, kurį begalinis Dievas numatė mirtingajam žmogui; ir kada jos iš tikrųjų pasieks šitą likimą, tada jos bus, kas susiję su saviraiška ir proto pasiekimu, tiesiog tokios pat pripildytos dieviškojo tobulumo savojoje sferoje, koks pats Dievas yra savojoje begalybės ir amžinybės sferoje. Toks tobulumas gali nebūti visuotinis materialia prasme, beribis intelektualiu suvokimu, arba galutinis dvasiniu patyrimu, bet jis yra galutinis ir
užbaigtas valios dieviškumo, asmenybės motyvavimo tobulumo, ir sąmoningo Dievo suvokimo visais ribiniais aspektais. 0022-02
Rimantai, prašau išaiškink šią citatą ne dvejamintiškai, o nuosekliai logiškai savo žodžiais, ką ji reiškia praktine taikomąja prasme ir kodėl tu ją pateikei. Kitų dalyvių prašau irgi pasidalinti ką ši citata jums asmeniškai reiškia, koks jos tikslas ir prasmė.
Jonas
2010-09-22 12:24:50
Na , argi negražu siekti , padėti ir bendradarbiauti , kai sakoma / ,, Ir toliau mes matome, jog šita Aukščiausioji Dievybė vystosi kaip ribinės materijos, proto, ir dvasios asmenybės sintezė didžiojoje visatoje.''
Ką tai reiškia ? Tai reiškia , kad Rojaus Trejybė vysto patirtinę funkciją , kaip Aukščiausioji Dievybė , kaip Dievas Visagalis per ribinę kūriniją . Per šios ribinės kūrinijos besivytantį intelektą ir dvasingumą . Tai reiškia , kad mes kiekvienas ir visi bendrai turime padėti augti ir vystytis Aukščiausiajai Dievybei , kaip proto ir dvasios asmenybių sintezei Didžiojoje Visatoje .
emilispetras
2010-09-21 21:32:26
10. APVAIZDOS FUNKCIJOS
Apvaizda nereiškia, jog Dievas nusprendė viską už mus ir iš anksto. Dievas per daug mus myli, kad elgtųsi šitaip, nes tai niekuo nesiskirtų nuo kosminės tironijos. Žmogus tikrai turi santykines pasirinkimo galias. Dieviškoji meilė taip pat nėra toji trumparegiška aistra, kuri žmonių vaikus lepintų ir gadintų.
Tėvas, Sūnus, ir Dvasia – kaip Trejybė – nėra Visagalis Aukščiausiasis, bet Visagalio aukštybė niekada negali pasireikšti be jų. Visagalio augimas yra koncentruojamas ties aktualybės Absoliutais ir remiasi potencialumo Absoliutais. Bet Visagalio Aukščiausiojo funkcijos yra susietos su Rojaus Trejybės funkcijomis.
Atrodytų, jog, Aukščiausiojoje Būtybėje, visas visatos veiklos fazes iš dalies iš naujo suvienija šitos patirtinės Dievybės asmenybė. Dėl to, kada mes norime Trejybę įsivaizduoti kaip vieną Dievą, ir jeigu šitą sampratą apribojame dabar žinoma ir organizuota didžiąja visata, tada mes atrandame, jog besivystanti Aukščiausioji Būtybė yra Rojaus Trejybės dalinis atvaizdavimas. Ir toliau mes matome, jog šita Aukščiausioji Dievybė vystosi kaip ribinės materijos, proto, ir dvasios asmenybės sintezė didžiojoje visatoje.
Dievai turi savybes, bet Trejybė turi funkcijas, ir kaip Trejybė, taip ir apvaizda yra funkcija, visatų visatos neasmenės virškontrolės mišinys, nusidriekiantis nuo Septinkarčio evoliucinių lygių, kurie sintezuojasi Visagalio galioje, tolyn į viršų per Dievybės Galutinybės transcendentines sferas.
[Parengė Galingasis Žinianešys, laikinai gyvenantis Urantijoje.]
emilispetras
2010-09-21 19:14:15
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]