Forumas: temos peržiūra
Tėvo-Rojaus Trejybės gyvąją šviesą ir kūrinijos dvasinės šeimos realų veikimą-paramą mums dabar atstumia tik savo viiduje dar neatvėrę savo tikrojo aš, savosios asmenybės dovanos, gautos iš Tėvo-Rojaus Trejybės.
Tėvo-Rojaus Trejybės gyvąją šviesą ir kūrinijos dvasinės šeimos realų veikimą-paramą mums dabar atstumia tik savo viiduje dar neatvėrę savo tikrojo aš, savosios asmenybės dovanos, gautos iš Tėvo-Rojaus Trejybės.
Štai kodėl absoliuti visos žmonijos dauguma yra neįtikėjusi, nors turi daugybę prisistačiusi įvairių bažnyčių, yra prikūrusi įvairių religijų, tačiau įtikėjimo nė viena iš jų taip ir nesuteikia.
O kada nėra GYVOJO ĮTIKĖJIMO ATSIVĖRUSIOJE TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI SIELOJE-DVASIOJE, tada ir negali būti GYVOJO PATYRIMO SU ATRASTU SAVYJE TĖVU-ROJAUS TREJYBE. Todėl tokios negyvos religijos yra pilnos negyvų ritualų ir įvairiausių negyvų religinių švenčių, kurių metų gali būti didžiulis šurmulys, gausios minios, bet ASMENIŠKAI KIEKVIENO VIDUJE NEBUS GYVO RYŠIO SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE, NES IŠORINIS KLEGESYS IR ŠURMULYS BŪTENT IR UŽKERTA KELIĄ GYVAM ASMENINIAM RYŠIUI SU KŪRĖJU.
Štai kodėl Jėzus septyniolikmečiui indui, Ganidui, aiškino, KODĖL JIS NEGAIŠTA laiko ir nesustoja prie pagonio, kuris NĖRA ATSIVĖRĘS IR NET NENORI TOKIO ATSIVĖRIMO TĖVUI, nes jam patogiau likti savojoje tamsoje ir įprastoje aplinkoje.
"Jėzus, Gonodas, ir Ganidas penkis kartus buvo išvykę už Romos į įdomias vietas aplinkinėse vietovėse. Jiems lankantis prie šiaurės Italijos ežerų Jėzus ilgai šnekėjosi su Ganidu apie tai, jog neįmanoma žmogui suteikti žinių apie Dievą, jeigu šis žmogus netrokšta pažinti Dievo. Pakeliui prie ežerų jie atsitiktinai buvo sutikę nemąstantį pagonį, ir Ganidas buvo nustebintas, kad Jėzus nepasinaudojo savo įprastu metodu, jog tą vyrą įtrauktų į pokalbį, kurio metu natūraliai būtų prieita prie dvasinių klausimų aptarimo. Kada Ganidas paklausė savo mokytojo, kodėl jis parodė tiek mažai susidomėjimo šituo pagonimi, tada Jėzus atsakė: (1466-01)
“Ganidai, tas vyras nebuvo išalkęs tiesos. Jis nebuvo nepatenkintas savimi. Jis nebuvo pasirengęs prašyti pagalbos, o jo vaizduotė nebuvo atsivėrusi tam, kad priimtų šviesą sielai. Tas žmogus nebuvo prinokęs išgelbėjimo derliui; jam turi būti suteikta daugiau laiko gyvenimo išbandymams ir sunkumams, kad jį paruoštų priimti išmintį ir aukštesnį mokymą. Arba, jeigu jis galėtų gyventi su mumis, tada mes galėtume savo gyvenimu parodyti jam Tėvą danguje, ir šitokiu būdu jį patrauktų mūsų kaip Dievo sūnų gyvenimas, kad jis būtų priverstas pasiteirauti apie mūsų Tėvą. Tu negali atskleisti Dievo tiems, kurie jo neieško; tu negali nenorinčių sielų vesti į išgelbėjimo džiaugsmus. Žmogus turi pajusti alkį tiesai dėl gyvenimo patyrimų, arba jis turi trokšti pažinti Dievą dėl ryšių su gyvenimu tų, kurie yra susipažinę su dieviškuoju Tėvu, prieš tai, kada kita žmogiškoji būtybė gali veikti kaip priemonė, kuri tokį bičiulį mirtingąjį vestų pas Tėvą danguje. Jeigu mes pažįstame Dievą, tai mūsų tikrasis reikalas žemėje yra gyventi taip, kad leistume Tėvui save atskleisti mūsų gyvenimu, ir šitokiu būdu iš tikrųjų visi Dievo ieškantys žmonės pamatys Tėvą ir paprašys mūsų pagalbos, kad sužinotų daugiau apie tą Dievą, kuris šitokiu būdu pasireiškia mūsų gyvenime." (1466-02)
Kada aš stoviu su Jėzaus Kristaus apreiškimu KALBU JUMS VĖL ir Urantijos Knyga gatvėje, pro mane praeina šimtai ir tūkstančiai žmonių. Ir jie YRA LYGIAI TOKIE PATYS, kaip ir tas nemąstantis ir neišmintingas PAGONIS, prie kurio nepriėjo, kad pasikalbėtų, Jėzus.
Jie eina pro mane, net į gatvę išėjusiį jiems PADĖTI ROJAUS TREJYBĖS - KŪRĖJO - vardu, ir nestoja, eina pro šalį pilni nerimo viduje, susiraukę, susirūpinę, su fizinio kūno negaliomis, tačiau nenori paimti jiiems ištiestą Tėvo-Rojaus Trejybės pagalbos ir šviesos ranką. Ir juos dar daugiau prispaus ligos, stresai, depresija, prievarta, pyktis, nes jie NENORI NET PIRŠTO PAJUDINTI, KAD PATIRTŲ TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE IR PAMATYTŲ JO GYVĄ ŠVIESĄ SAVO VIDUJE.
Todėl, kaip tam, neišmintingam IR AKLAM, pagoniui, Jėzus nieko nesakė, taip ir aš dabar stoviu nieko net nebekviesdamas prie mano staliuko su knygomis, tegul prieina TIE, KURIE JAU YRA PASIRENGĘ TOKIAI ŠVIESAI, KURIE JOS JAU YRA IŠTROŠKĘ, KURIE NUOŠIRDŽIAI JOS JAU IEŠKO.
KITI GI DAR YRA KAIP NEIŠMINTINGI PAGONYS, NORS SAVE IR VADINA TIKINČIAIS Į JĖZŲ IR LANKANČIAIS BAŽNYČIĄ.
Tol, kol jie patys neperžengs savojo GYVO NORO PAŽINTI TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ slenksčio, tol jų visos bažnyčios ir ritualinės šventės yra beprasmės. Iir jiems patiems kaskart jos paaukština jų pačių šitą asmeninį slenkstį, kad jie jau iš viso bijo per jį žengti, tarp ir likdami to neišmintingo pagonio kailyje.
Nuoširdaus noro patirti Tėvą-Rojaus Trejybę savyje ir pažinti Jo dvasinės šeimos veikimo pasireiškimą išorėje suteikti negali niekas, tik pats mirtingasis turi jį pajausti. O aplinka gali jam padėti arba trukdyti. Dabartinė aplinka trukdo.
Todėl teik mažai Urantijoje ĮTIKĖJUSIŲJŲ.
Tačiau būtent per mūsų svetainę ir per Rojaus Trejybės GYVĄJĄ šventovę Tėvas-Rojaus Trejybė suteikia pačią ryškiausią gyvąją šviesą, kad atsirastų Urantijoje jau įtikėjusioji karta, ir ateities įtikėjusios kartos.
Telydi jus ramybė.
Su brolišįka meile,
Algimantas
2010-06-07 20:05:44
Komentarai
Na čia ir lygis pasiektas: "nereikia jokių rekomendacijų". Tai kam čia tuos komentarus dar rašinėti. Čia einama tokiu gyvuoju keliu, kad nematomas tas balastas, kuriuo baigia pavirsti tas žemės lopinėlis (Lietuva), kuriame mes gyvename.O juk atrodo turėtų būti kitaip. Jeigu ta šviesa yra tokia ryški, ją turėtų pastebėti bent jau dauguma. Bet visa ir esmė yra tame, kad tikrai yra labai gerai, kad žmonės dvasiškai tobulėja. Tačiau yra labai didelė klaida tame, kada dvasiškai ištobulėjęs jau pradeda nematyti to "balasto", kuris atsiduria kažkur lyg ir anapus. O Lietuvoje šiuo metu iš tiesų yra toks balastas, kuriame ji jau seniai nebuvo.
Pirma, Lietuvos ekonomika smenga į gilią duobę, šalyje katastrofiška bedarbystė, visiškas nesiskaitymas su žmogumi ir didelė aktyviausių visuomenės narių emigracija bėgant iš Lietuvos. Antra, Lietuvos teisėsauga yra atsidūrusi tokioje krizėje, kad nepastebi kaip vienoje pedofilijos byloje labai keistomis aplinkybėmis miršta (žūsta) 4 žmonės (gal ir daugiau. Jei pasidomėtumėte ir kitais tinklalapiais (ačiū Algimantui už tam tikras "atostogas"), tai sužinotumėte, kad Lietuvoje tokia korupcija, o stambių nusikaltimų teisėsauga nesugeba išaiškinti, nes stambūs nusikaltimai galimai daromi su priedanga įtakingų žmonių.
Todėl visai nenuostabu, kad jei kas ir pareiškia kokį teisesnį žodį tai būna koks nors kunigas Varkala, kuris vėliau gauna priekaištų iš savo vadovybės.
O tai kur tie tautos šviesuoliai, urantai? Jie vis tobulėja, dvasingėja ir nemato nei kitų tinklalapių, nei sugeba kreipti dėmesį į balastą...
Na matote man pertrauka neišėjo į gerą. Tokį nedvasingą komentarą parašiau:))).
VaidasVDS
2010-06-18 16:48:13
Mielieji,nereikia jokių rekomendacijų kituose internetiniuose puslapiuose.Mes prabėgam tarsi šešėliai pro Tuos,Kurie mumyse ir taip.Mes nepastebime aplinkoje nieko,kas primintų,jog net smulkmenose glūdi Pasireiškimas.Pasireiškimas Tų,Kurie mumyse.Kas paneigti gali GYVUOSIUS VIRPESIUS?Tik mažai atverta siela,tarsi ąsotis,kuris viršuje susiaurėjęs.Tad kodėl mes stebimės tuo,kas jau daugelį metų mus stabdo,norėdamas paneigti GYVAI PATIRTINĮ ŠALTINĮ.ŠALTINĮ MEILĖS,GAILESTINGUMO,DVASINGUMO,IŠMINTIES,TEISINGUMO,DRĄSAUS SPRENDIMŲ PRIĖMIMO IR JŲ VYKDYMO GĖRIO DARBUOSE SUSILIEJANT SU ROJAUS TĖVŲ VALIA IR SU JAIS PAČIAIS..MEILĖS niekada netrūksta,BET tikrai yra taip,kad net nemėginama PRAPLĖSTI ĄSOČIO KAKLELIO.Išties kiek gali mirtingasis kalbėti ir diskutuoti apie tai,kad MES ESAME DVASIOS,BET TO DAR NEŽINOM..Tereikia TO NEATMESTI,BET PRIIMTI ĮTIKĖJIMU.TIK JIS ATMES VISUS MŪSŲ,DVASIŲ JAU DABAR,ABEJONES..MES DĖVIM LAIKINĄ DRABUŽĮ,KURIAM ESAME ĮKALINTI PATIRTINEI ASMENYBEI BRANDINTI.JI TOBULA,NES TAI TĖVO DOVANA.TOBULAS NEGALI PADOVANOTI NETOBULO..TIK MŪSŲ IŠLIKIMO AMŽINYBĖJE UŽDUOTIS-GYVUOJU ROJAUS TREJYBĖS VEDIMU KAUPTI IŠLIEKAMĄ PATIRTĮ DAR MIRTINGOJO KAILYJE BŪNANT.IR TA PATIRTIS KAS KART VIS ATSKLEIS MUMYSE NUOSTABIĄ ASMENYBĘ,KOKIA ATSISKLEIDĖ IR NEBADONO VALDOVO IR ŠEIMININKO.SŪNAUS KŪRĖJO,MYKOLŲ KATEGORIJOS(TADA DAR ŽINOMO JĖZAUS IŠ NAZARETO VARDU),DABAR JAU IR VIETINĖS VISATOS TĖVO ASMENYJE..Juk JIS gimė bejėgiu kūdikiu ir SAVO GYVĄJA PATIRTIM PARODĖ KĄ GALI PASIEKTI ŽMOGUS EIDAMAS GYVUOJU ROJAUS TREJYBĖS SUMANYTU EVOLIUCINIU KELIU,ATRANDANT TĖVĄ-TREJYBĘ SAVYJE,GILINANT ĮTIKĖJIMĄ IR ATGIMSTANT IŠ DVASIOS.Ir šitą ATGIMIMĄ AŠ MATAU KAIP ATSKLEISTOS ASMENYBĖS VISŲ ŽIEDŲ NUOSTABIĄ PUOKŠTĘ.TAI IR BUS MŪSŲ ATGIMIMAS IŠ DVASIOS.INVESTUOJANT Į TĖVO BANKĄ JAU ČIA,URANTIJOJE..Ar gali kilti netikrumo ir abejojimo nors menka dalelytė,jeigu mes PASIRINKOM ŠĮ KELIĄ?.Vakar dar atėjo mintis-AR GALI VIENAS ŽMOGUS SAVUOJU PATYRIMU,EIDAMAS GYVUOJU ROJAUS TREJYBĖS KELIU,PASIEKTI TOKĮ ĮTIKĖJIMO LYGĮ,KURIS ATSIKRATYS PROTĖVIŲ KARTŲ GYVULINIO PROTO BALASTO,UŽTERŠTO NET NUO GYVYBĖS IMPLANTAVIMO URANTIJOJE..MIELIEJI,AŠ PRIĖJAU TOKIOS IŠVADOS,KAD GALI.BET TIK EIDAMAS JĖZAUS NUTIESTU IR PARODYTU MUMS KELIU..Orumas-tai ne išdidumas,atminkite tai prieš ištardami žodį kito atžvilgiu.IR TĖVUI PALIEKANT PAUZĘ,žodis taps TIKROVE..Šiam vakarui atsisveikinu su jumis.Ramybės jums..
Arunas
2010-06-17 23:13:08
Tiek Povilui L ir ypač Algimantui siūlau susipažinti su rusų uranto Aleksiejaus Popovo straipsniu «Нельзя любить того, кого боишься и бояться того, кого любишь» ir jį pastudijuoti. Jūs suprasite, kaip, nepanaudojus nei vieno urantinio termino, perteikti informaciją žmonėms, kurie nieko nežino apie Urantijos Knygą. Straipsnį rasite čia: http://urantia.ru/alpo/01.asp . Ir tik po to reikėtų pradėti aiškinti ir gilesnes tiesas.
VaidasVDS
2010-06-17 20:57:10
Mielas Povilai, tu turėtum suprasti, kad eis dvasinių mokytojų rengimo mūsų Forume. O tai reiškia, kad jūs ir turite tapti tais dvasiniais mokytojais, kurie bus prisigėrę Tėvo-Rojaus Trejybės meilės ir šviesos TIEK, kad jūsų tikrasis aš ir pajaustų VEDIMĄ iš vidaus TOKĮ GILUMINĮ IR JAM ATSIDUOTI TIEK, KAD JIS IR KALBĖTŲ TĖVO JAM PERTEIKIAMAIS ŽODŽIAIS IR MINITIMIS. Ir KIEKVIENAM VIS KITAIP - PAGAL KIEKIVENO SUGEBĖJIMĄ SUVOKTI IR NUOŠIRDŲ NORĄ SIEKTI ŠVIESOS.
Būtent šito aš jus mokaus nuolat - atsiverkite daugiau Tėvui-Rojaus Trejybei, atsiduokite jos vedimui iš vidaus, nes tai yra jūsų valioje asmeniškai, ir tada kiekvieno situacijoje jūs ir žinosite KAIP KALBĖTI.
DABAR YRA IR TOKIŲ URANTŲ, KURIE DAR EINA Į RITUALINĘ IR NEGYVĄ BAŽNYČIĄ. Ką tai liudija? MENKĄ JŲ ĮITIKĖJIMĄ IR SEKLŲ RYŠĮ SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE, NORS JŲ LŪPOS GALI PUIKIAI CITUOTI DAUG GRAŽIŲ CITATŲ, IR JIE GALI ATLIKTI DAUG GĖRIO DARBŲ, TAČIAU TAI NELIUDIJA ĮTIKĖJIMO GELMĖS, KOL DAR JUOS TRAUKIA NUEIT Į RITUALINES PAMALDAS. Tačiau ar jiems mano prašymas nebeiti į tokią bažnyčią įtikintų? Aišku, kad ne. Tu puikų pateikei pavyzdį su saulėlydžio grožio atpasakojimu ir paties saulėlydžio pamatymu. Tačiau, kad aš sakau, kad daugiau atsivertumėte Tėvui-Rojaus Trejyebei ir daugiau atsiduotumėte vedimui iš vidaus, tai tinka visiems mums be iš imties, nes įtikėjimas dugno NETURI, NES YRA BEGALINIS. Ir jį galima vis GILINTI IR GILINTI NUOLAT. Ir jieigu lekiantis dar į ritualinę bažnyčią urantas tikrai nuoširdžiai dės pastangas KASDIEN savojo įtikėjimo gilinimui GARBINDAMAS TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ, STUDIJUODAMAS DVASINIUS ŠALTINIUS, IR DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE KURDAMAS GĖRĮ VISŲ LABUI, TAI JAM NATŪRALUS ATLYGIS YRA JO PATIES TIKROJO DVASINIO ŪGIO PASIREIŠKIMAS, KURIAM SAVAIME RITUALŲ NEBEREIKIA, IR BET KOKIA RITUALINĖ BAŽNYČIA JAU BUS KAIP VAIKUI IŠAUGTI DRABUŽIAI. Kol šie drabužiai jam dar tinka, nes jis jiems jaučia potraukį ir jaučiasi patogiai savo vidumi, tol jo dvasinis ūgis dar nėra toks didelis, kad šie drabužiai jam taptų per ankšti. O tai ir reiškia, kad toks urantas dar ne iki galo atsivėrė tiek, kad savo viduje pajaustų Tėvo-Rojaus Trejybės meilės virpesius, kurie jį pakylėtų virš poreikio ateiti į ritualinę bažnyčią.
Kūrinijoje viskas yra tarpusavyje susieta, todėl yra gyva - kokios kieno nors asmeninės pastangos, toks jam ir atlygis, kuris YRA NE TEORINIS, BET GYVA TIKROVĖ TO ASMENS VIDUJE.
Jėzus aiškino tikrovę aplinkai taip, kad ji nors kiek nurimtų, jeigu ir ji - kiekvienas asmeniškai - tam įdės pastangų, kad įžengtų į dvasinę Tėvo šeimą. Tačiau jo aiškinimus taip pat priėmė tik nedaugelis, net ir apaštalai šito nesuprato. Būtent todėl jis savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje savo apaštalams aiškino, kad jie nieko nebijotų, nes jis, sugrįžęs pas Tėvą, neužilgo su Tėvu atsiųs jiems, ir visiems, pagalbininką. Ir būtent jiems nereikia rūpintis, KĄ IR KAIP JIE TURĖS KALBĖTI, KADA JUOS ATVES PAS ŽEMIŠKUOSIUS TEISĖJUS, NES KALBĖS TOJI DVASIA, KURI BUS JŲ VIDUJE. Kada giluminis įtikėjimas atveria vidų, tada kiekvienoje situacijoje ir kalba Tėvas, ir kalba kiekvienam taip, kaip toje situacijoje riekia kalbėti.
Štai kodėl BŪTINAS ATSIDAVIMAS KŪRĖJO VEDIMUI IŠ VIDAUS - JIS YRA IŠMINTIES ŠALTINIS, KURIĄ IR GALI SUPRASTI JOS NUOŠIRDŽIAI SIEKIANTYS.
Tai, kad aš jums pateikiu savo patyrimus su įvairiais žmonėmis, tą aš darau JŪSŲ LABUI, kad jūsų supratimą išplėsčiau visos aplinkos atžvilgiu, nors ir neaiškinu kiekvieno niuanso, nes reikėtų man knygas rašyti kiekvienu konkrečiu atveju, tuo pačiu nepalikčiau erdvės jūsų pačių protui ANALIZUOTI išplėstą kontekstą.
TELYDI JUS RAMYBĖ.
SU BROLIŠKA MEILE,
Algimantas
Algimantas
2010-06-17 16:35:01
Mielas Algimantai, iš tikrųjų manyje yra baimės ir nerimo, kas byloje apie meilės trūkumą ir iš tikrųjų man trūksta aplinkos matymo Tėvo akimis, kaip ir trūksta įtikėjimo ir pasitikėjimo Tėvu. Ir mano samprotavimai atspindi manosios šviesos lygį.
Aš nesu įžengęs į tą vienintelį kelią, todėl man taip pat sunku konstatuoti, ar aš pilnai suprantu vienintelio kelio reikšmę ir ar suprantu ką iš tikrųjų reiškia gyvasis kelias. Tikėtina, kad nesuprantu, nes tai yra patirtiniai dalykai. Apie saulėlydžio grožį galima pasakoti labai daug, tačiau jį reikia patirti.
Eikime iš eilės. Mes kalbame apie šviesos atstūmimą. Kodėl žmonės atstumia pačią ryškiausią šviesą ir Rojaus Trejybės gyvąją paramą.
Tu rašai, jog tokią šviesą ir tokią paramą atstumia tie žmonės, kurie savo viduje dar neatvėrę savo tikrojo aš, savosios asmenybės dovanos, gautos iš Tėvo-Rojaus Trejybės. Taip pat rašai, jog tokių žmonių yra absoliuti dauguma. Toliau remiesi Jėzaus gyvenimo pavyzdžiu iš Urantijos knygos. Taip pat konstatuoji, jog dabartinė aplinka trukdo skleistis žmogaus norui pažinti Rojau Trejybę savyje. Vėliau savo komentare pasakoji istoriją apie susitikimą su pažįstama gydytoja ir jos kolege. Ši istorija atskleidžia tavo asmenybės vidinių nuostatų perkėlimą į realius veiksmus santykyje su kitais žmonėmis ir su aplinka. Ir visas bendras kontekstas sukuria pamokomąjį turinį, kurį priima forumo skaitytojai.
Šios temos pagrindinė linija – šviesos atstūmimas ir klausimas-atsakymas „kodėl?“. Aš darau prielaidą, jog urantai ne tik konstatuoja, jog absoliuti dauguma šviesą atstumia, bet jie taip pat šviesą skleidžia visiems aplinkui su tikslu kuo daugiau žmonių paskatinti eiti tuo keliu, į kurį kviečia juos Tėvas. Aš nedarau prielaidos, kad urantai siekia kiekio ir masių, tačiau tikiu, kad jie dega noru atskleisti Tėvą žmonėms, kaip ir tokiu pačiu noru degė Jėzus savo žemiškosios karjeros dienomis.
Konstatuoti, jog absoliuti dauguma žmonių atstumia Rojaus Trejybės paramą lygtai niekur mūsų neveda. Kad Tėvo planas žmogui yra toks, jog jis turėtų eiti tuo vieninteliu gyvuoju keliu – su tuo sutinku ir tas taip pat yra aišku šios temos skaitytojams. Kaip aš matau šią situaciją – absoliuti žmonių daugumą Rojaus Trejybės paramą atstumia, o kelias, kuris gali išvesti žmogų bendrąja prasme iš tamsos amžių į šviesos amžius yra vienintelis (UK, JKKJV, Tėvo mokymai, Rojaus Trejybės gyvoji šventovė).
Iš vienos pusės mes žinome kelią, tačiau iš kitos pusės turime situaciją, jog to kelio absoliuti dauguma nežino, o jeigu apie jį išgirsta, tai dažniausiai atmeta, nes būna nepajėgūs sukramtyti tokio didelio šviesos kąsnio. Todėl aš gilinuosi į klausimą, KAIP šviesa turėtų būti įpakuota, kad ji būtų priimtina žmogui.
Algimantai, aš nuoširdžiai žaviuosi su kokiu dideliu įtikėjimu tu gyveni ir vykdai tą misiją, į kurią tave kviečia Rojaus Trejybė, tačiau tuo pačiu manasis gyvulinis protas man bado pirštais į tas vietas, kuomet sprendžiamas klausimas KAIP. Mano gyvulinis protas taip pat pastebi, jog dažnai yra ignoruojamos žmogaus savybės, kurios yra sukauptos per ilgą žmogaus evoliucinę karjerą. Mano palyginimas su barbarais iš tikrųjų yra barbariškas, tačiau to palyginimo tikslas yra sudrebinti nusistovėjusias nuostatas ir dar kartą pakviesti pažvelgti į situaciją iš to materialaus ar dogmatiško žmogaus perspektyvų.
Kokia šiuo metu situacija mes sutinkame, kur reikia eiti mes žinome, tačiau kaip žmogų paskatinti eiti gyvuoju keliu – tai yra nuolatinis iššūkis.
Tam tikrose situacijose Tėvas gali pasakyti „nurimk, nesirūpink KAIP, tiesiog eik manuoju keliu ir pasitikėk manim“. Ir aš labai pasistengęs galiu priimti tokį Tėvo kvietimą, tačiau manyje vėl iškils klausimas KAIP. Aš vėl pradėsiu matyti, jog bendravimas su žmonėmis paklūsta tam tikriems dėsningumams, jog tai nėra juoda skylė, kurioje nieko negalima susigaudyti. Juk viskas mūsų aplinkoje veikia pagal priežasties ir pasekmės dėsnį ir Kūrėjo tvarką, kuri juntame gamtoje, žmoguje ir žmonių santykiuose.
Kodėl aš taip kankinuosi su šiuo klausimu KAIP? Mane įkvepia tikėjimas, jog žmogus nori šviesos. Jog žmogus yra pasirengęs žengti žingsnį šviesos link ir dėti realias pastangas, kad mūsų visų ateitis būtų šviesesnė. Aš nesu naivus. Gal net dažniau atvirkščiai. Tačiau net matydamas piktus ir egoistiškus žmonių blogio veiksmus arba žioplus veiksmus iš žmogaus sąlyginio tamsumo, aš tikiu, kad keliant klausimą KAIP galima būtų išeiti iš konstatavimo „absoliuti žmonių dauguma atmeta Rojaus Trejybės paramą“. Toks konstatavimas urantus padaro ateiviais iš kitos planetos. Kodėl mes turime jaustis ateiviais? Aš nepaliauju tikėti, kad urantai nebūtinai turi jaustis ateiviais ir verkšlenti, kaip Rojaus Trejybės paramą iš šviesą atstumia absoliuti dauguma.
Dvasinis mokymas, skleidžiamas per Urantijos knygą, per JKKJV ir per Rojaus Trejybės mokymus – visa tai yra labai aukšto lygio dvasiniai mokymai ir pati ryškiausia šviesa, kokia yra šiuo metu Urantijoje. Tačiau kuomet prieiname prie praktinių veiksmų, tuomet turime realybę kaip „Skambinau į prezidentūrą, bet niekas su manimi nenorėjo kalbėti“. Tai yra vienas iš pavyzdžių, kuomet ignoruojamas klausimas KAIP.
Mano klausimo pagrįstumą taip pat sustiprina Jėzaus gyvenimo pavyzdžiai. Žvelgiant į Jėzaus gyvenimą mes matome, jog Jėzus labai atidžiai sprendė klausimą KAIP. Jis panaudojo visą sukauptą žmogiškąją išmintį ir patirtį, kad Tėvą apreikštų žmonėms jiems suprantamu būdu. Jėzus jausdavo, kuriose vietose jis gali labiau „paspausti“ ir kuriose vietose reikėjo „susilaikyti“. Jėzus vykdė Tėvo valią, bet naudojo savąjį žmogiškąjį patyrimą santykiuose su žmonėmis. Lygiai taip pačiai ir apaštalų jis nepaleido eiti laukais, o ilgą laiką mokino juos ir savo pavyzdžiu, duodavo jiems konkrečius nurodymus ir konkrečias užduotis. Iš Jėzaus gyvenimo matosi, jog toje misijoje „Tėvą apreikšti žmonėms“ Jėzus turėjo tam tikrą strategiją, kuri buvo paremta klausimu – KAIP. Jėzus suprato, kokia yra žydų tradicija, kokia yra jų samprata, koks kontekstas aplinkinėse tautose. Atsižvelgiant į tai jis parinko tam tikrą metodą, kaip mokyti žmones ir kaip jiems nešti šviesą.
Juk Jėzus taip pat galėjo konstatuoti, jog aplinka yra labai tamsi ir nepasiruošusi priimti Tėvo mokymų. Jėzus taip pat galėjo išsiųsti visus atrasti Tėvą savyje su paliepimu sugrįžti, kada jie jau bus atradę, nes kitaip Jėzus su jais nekalbės, nes kitu atveju ir piršto krutinti neverta, nes toks veiksmas bus prieštaraujantis Tėvo valiai.
Būtent tokių klausimų vedamas aš pateikiau savo samprotavimus šioje temoje.
Telydi jus ramybė,
Povilas L.
povilasL
2010-06-17 14:25:35
Mielas Povilai, tavo išsakytos mintys turi daug tiesos, tačiau jos taip pat savyje talpina ir tai, prieš ką tu pasisakai ir pats savo pareikštais samprotavimais.
Savo mintimis tu vis tik KRITIKUOJI APLINKĄ, pripažindamas, kad ji yra TAMSI, tuo pačiu save iškeldamas SAVE virš JOS, nes tu jos tamsą matai, reiškia esi šviesesnis. Tai natūralu.
Nenatūralu yra tai, kad savo pareikštomis mintimis tu tarsi NERYŠKIAI, BET VIS TIK TEIGI, kad ŠITAIP MES IR NETURĖTUME ELGTIS, nors pats nepastebi, kaip prieštarauji sau pačiam KRITIKĄ PAREIKŠDAMAS TAMSIAI APLINKAI.
NET IR TOKS PRIEŠTARAVIMAS TAIP PAT TIK PALIUDIJA, KAD KELIAS YRA TIKRAI TIK VIENAS, IR JIS YRA BŪTENT TIK TAS, KURIS APŠVIEČIA RYŠKESNE ŠVIESA – GYVASIS KELIAS. Būtent todėl JIS IR YRA PATIRTINIS, NES KIEKVIENAS JO GYVUMĄ PATIRIA, JEIGU PATS NORI JĮ TIKRINTI JUO EIDAMAS.
Nėra teisūs tie, kure sako, kad GYVASIS ĮTIKĖJIMAS ATITRAUKIA NUO ŽEMIŠKŲ DARBŲ. Tai – NETIESA. Būtent jis, ir tik jis, atstatys TIESĄ IR TEISINGUMĄ pasaulyje, kad jame vyrautų meilės šviesa, kad brolis brolio NEBIJOTŲ IR NESIEKTŲ JO SUNAIKINTI.
Tik įtikėjimas PAŠALINA KANČIĄ KAIP REIŠKINĮ, KURIS VISATOJE NEEGZISTUOJA, KADA JI ŽENGIA ROJAUS TREJYBĖS RITMU GYVAJAME EVOLIUCIJOS KELYJE.
O šitas kelias yra prieinamas kiekvienam tik atradus Tėvą-Rojaus Trejybę SAVYJE, garbinant Rojaus Trejybę, ir gimstant iš dvasios dar šitame pačiame žmogiškajame materialiame kūne tebegyvenant. Štai tada ir yra TIKROJO AŠ - AMŽINOSIOS DVASIOS – KURIA MES ESAME KIEKVIENAS JAU DABAR, TIK RETAS KURIS TAI ŽINO – ASMENINIS PATVIRTINIMAS, kad šitam keliui nereikia jokių įrodinėjimų, kad jis yra vienintelis ir amžinas, ir kito kelio nėra jokio, nes pati DVASIA – TIKRASIS KIEKVIENO AŠ, GAUTAS IŠ TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS, KAIP ASMENYBĖS DOVANA, TĄ PAJUNTA, PATIRIA, IR PAMATO TIEK SAVE, TIEK APLINKĄ VISAI KITOKIU ŽVILGSNIU – TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS POŽIŪRIU.
Todėl mūsų nėra tikslas ĮITKINĖTI NETIKINČIUS AR MUS NEIGIANČIUS.
Mūsų tikslas – VIS LABIAU – ASMENIŠKAI KIEKVIENAM – ATSIVERTI TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI SAVO VIDUMI JĄ GARBINANT – IR KAIP TIK TOKS GYVAS IR STIPRĖJANTIS RYŠYS IR TVIRTINA MŪSŲ DVASIOS PASIREIŠKIMĄ KURIANT GĖRĮ DRAUGE SU ROJAUS TREJYBĘ VISŲ LABUI SAVO IŠMINTINGAIS VEIKSMAIS DABARTINĖJE TAMSIOJE APLINKOJE. O tai reiškia, kad išmintingi veiksmai bus kiekvienoje aplinkoje SKIRTINGI, nes aplinka skirsis su kiekvienu naujai sutiktu žmogumi, ar žmonių grupe.
Ir būna taip, kad Tėvas kalba – per jus – vienam, nors klausosi keli, kai pokalbis vyksta būtent su tuo, kuris neišgirsta, kuris neigia, tačiau GIRDI STOVINTIS ŠALIA, IR NET ŽODŽIO NEPASAKANTIS, IR JAM YRA SKIRTAS TAS MOKYMAS.
Mūsų niekada negalima lyginti su barbarais, kaip tą padarei tu, nes barbarai iš tikrųjų nešė savo sampratas prievarta, absoliučioje daugumoje atvejų, naikino kitų pažiūras, tik labai retai pasiimdami šviesesnes tradicijas iš tų tautų, kurias jie užkariavo. Mes kitų religijų tikinčiųjų ar iš viso religine prasme netikinčiųjų pažiūrų NENAIKINAME, KAD PRIMESTUME SAVO RYŠKIAUSIĄ ŠVIESĄ. MES TIK AIŠKINAME IR KVIEČIAME NEBIJOTI PATIRTI ŠITĄ GYVĄJĮ KELIA PATIEMS ATSIVĖRUS IR ATRADUS TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE. Tačiau tai nėra barbaro jėgos primetimas silpnesniam, bet KVIETIMAS PAČIAM IŠ SILPNO TAPTI STIPRIU ATRANDANT TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE, ĮTIKINT GYVAI IR DRAUGE KURIANT GĖRĮ SU ROJAUS TREJYBE VISŲ LABUI. Tai kelio parodymas pasiklydimų labirinte, ir dar tamsiame labirinte, tačiau sprendimą paliekant priimti savo laisva valia kiekvienam asmeniškai.
Todėl NUOŠIRDŽIAI JAU IEŠKANTYS KAŽKO DAUGIAU, KO IKI ŠIOL NESURADO, TOKIU PAKVIETIMU IR PAMOKYMU PASINAUDOS, O DOGMATAI ŠITO GYVO KELIO BIJOS IR TOLIAU GYVENS TAMSOJE KEIKDAMI SAVO GYVENIMĄ IR MUS. Tai JŲ ASMENINIS LAISVA VALIA sprendimas. Ir jie patirs tokio pasirinkto gyvenimo pasekmes, nes pasitenkino tuo, kuo gyveno jų protėviai. Net ir Mohametas Korane ragino ĮTIKĖTI Į ALACHĄ(DIEVĄ) IR ATSISAKYTI SAVO TĖVŲ MENKŲ TIKĖJIMŲ. O juk tą jis ragino daryti kai krikščionybei jau buvo 700 metų. Ir jis nebijojo PANEIGTI PROTĖVIŲ KLAIDINGUS TIKĖJIMUS. Jėzus TAIP PAT PANEIGĖ SAVO PROTĖVIŲ TIKĖJIMĄ IR ATNEŠĖ REVOLIUCINĘ IR AKINANČIĄ ŠVIESĄ, KAD TĖVAS YRA KIEKVIENO, IR TUO PAČIŲ PAGONIO, kurio net žmogumi nelaikė tuometiniai žydai.
Tai kaip gi įmanoma būtų nešti DIDESNĘ ŠVIESĄ NEPANEIGIANT SENO POŽIŪRIO. Bet ir menkiausias pakeitimas tai, kas yra sena, kas atgyveno, šito seno pasekėjams yra Šėtono sėkla. Tačiau liekant tokioje padėtyje ir toliau, tuomet ir ateities kartoms būtų baimė iš viso ką nors keisti. Juk Jėzus, nors ir evoliuciniu būdu keitė savo aplinką, tačiau jo religija – gyvoji religija – buvo REVOLIUCINĖ IR APAKINO NET APAŠTALUS. Būtent dėl to jie ir negalėjo pačios evangelijos – Dievo Tėvystės, žmonių brolystės – suvokti savo širdimi, nes protas jai priešinosi, perdaug jau svetimi jiems buvo pagonys, kad juos laikytų savo broliais dvasioje.
“Jėzaus religija yra pats dinamiškiausias iš visų poveikių, kurie kada nors turėjo įtakos žmogiškajai rasei. Jėzus sulaužė tradiciją, sunaikino dogmą, ir paragino žmoniją siekti savo aukščiausiųjų idealų laike ir amžinybėje – būti tokiems tobuliems, net koks tobulas yra Tėvas danguje.” 1091-02
Ir tol, kol nėra gyvojo ĮTIKĖJIMO, tol žmogus nejaučia MEILĖS SAVO VIDUJE NUOLAT. O ten, kur nėra meilės, jos vietą užima BAIMĖ.
Todėl ir vėl mes liudijame savo gyvuoju keliu, kad meilę iš Tėvo-Rojaus Trejybės, mes PATIRIAME.
Jeigu yra kančia, skausmas, pasimetimas, baimė, tai vienintelis kelias iš tokios padėties yra tik ĮTIKĖJIMAS – PER ATSIVĖRIMĄ TĖVUI IR JO ATRADIMĄ SAVYJE. Kito kelio tiesiog NĖRA. Ir nesvarbu, kad kas tą mėgins paneigti, jog yra daug kelių pas Tėvą. Tai bus tik šalutiniai takeliai klaidžiojant tame pačiame labirinte, kur vieni jau bus gal ir šiek tiek pajautę šviesos blyksnių, bet vis tiek gyvasis kelias yra tik vienas ir vienintelis tikrovės kelias visoje kūrinijoje. Būtent dėl to jis yra PATIRTINIS, NES PATIRIAMAS TĖVO GYVAS BUVIMAS IR VEIKIMAS IŠ VIDAUS, o ne vien tik pasakojimas ar skaitymas, kad toks Tėvas egzistuoja ir teorinis samprotavimas apie Jo begalinę meilę ir gėrį.
PATYRIMAS YRA AUKŠČIAUSIA DVASIOS ATSISKLEIDIMO IR PASITIKĖJIMO TĖVO VEIDIMU IŠ VIDAUS PAKOPA.
Tai, ką įtikėjimas paliudija, asmeniškai kiekvienam, kad tai yra tikra, tai patyrimas asmeniškai pakelia asmenybės PASITIKĖJIMO LYGĮ Į AUKŠČIAUSIĄ TAŠKĄ.
Tačiau kada iškyla nauja kalno viršūnė, iki tol nematyta, ir vėl tenka atsiremti į ĮTIKĖJIMĄ, o sukauptas patyrimas leidžia PASITIKĖTI TĖVO VEDIMU IŠ VIDAUS, KAD IR NAUJOJI VIRŠŪNĖ BUS ĮVEIKTA, KAIP BUVO ĮVEIKTOS IR ANKSTESNĖS VIRŠŪNĖS, nes ir jos, kol dar nebuvo įveiktos, taip pat kėlė daug abejonių ir nepasitikėjimo.
Štai kodėl mes skiriamės nuo visų kitų religijų – siūlome ne mumis tikėti, bet ĮTIKĖTI Į TĖVĄ, ATRASTI JĮ SAVO VIDUJE, IR PASITIKĖTI JO VEDIMU IŠ VIDAUS KAUPIANT PATYRIMĄ, KURIS IR PATVIRTINS ŠITO GYVOJO KELIO TIKRUMĄ.
O kada pasitikėjimas didėja, tada ir atsiranda naujos tradicijos, naujos šviesos aplinkoje – be ritualų ir be dogmų. Tačiau tą išdrįsta daryti tik mūsų tikroji DVASINĖ asmenybė, kuriai kitų nuomonė nebėra daugiau svarbi.
Nėra tokio reiškinio, kaip PAKYLĖTI RELIGINES TRADICIJAS Į AUKŠTESNĮ LYGĮ.
Yra gyvos arba negyvos tradicijos. Ir negalima NEGYVŲ RITUALŲ pakylėti į aukštesnį lygį, kaip negalima negyvo paversti vėl gyvu. Todėl turi būti ne senos tradicijos reanimuojamos, bet diegiamos NAUJOS IR GYVOS TRADICIJOS, PRIKLAUSOMAI NUO MŪSŲ ASMENINIO ATSIVĖRIMO TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI IR MŪSŲ DVASINIO ARTUMO ROJAUS TREJYBEI.
Mūsų tikrasis aš – DVASIA – kiekvienam asmeniškai diktuoja, ką ir kaip reikėtų daryti, kaip pasielgti, o jau ASMENINIS PASITIKĖJIMAS ROJAUS TREJYBE IR SUTEIKIA RYŽTO TĄ KEITIMĄ ĮGYVENDINTI.
Visa kūrinija yra JUDĖJIME. Žmogus ir pats negyvena ramiai, jis yra pilnas baimių, stresų, ir pergyvenimų, kad toks neramus jo gyvenimas.
RAMYBĖ YRA TIK TADA, KADA ATSIVERIA TIKRASIS AŠ – DVASIA – RAMYBĖS ŠALTINIUI – TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI. Ir jokio kito būdo ramybei pasiekti nėra. Ir tik tada kyla noras GYVENTI PAGAL ROJAUS TREJYBĖS SUMANYTĄ EVOLIUCINIO JUDĖJIMO PLANĄ. O jame statinių-nejudančių taškų nenumatyta. Net žmogaus kūnas miego metu yra pilnas judėjimo. Todėl visos mūsų tradicijos turi būti kuriamos tokios – JOS TOKIOS IR BUS SUKURTOS – kad prisidėtų visumos šviesos skleidimo labui. Visos kitos TRADICIJOS – prieštarauja šiam planui ir VISOS IŠNYKS, nesvarbu kas kaip manytų priešingai, kad būtų galima išsaugoti šitas, NEVERTAS ROJAUS TREJYBĖS VAIKŲ ORUMO, tradicijas. Ir aš dabar matau, kiek Tėvo valiai prieštarauja lietuvių liaudies tradicijos, kuriose VIEŠPATAUJA kančia, skausmas, trėmimai, katorga, datos vis su gedulo kasipnais, šventės be šviesos, dirbtinės, negyvos, kaip butaforinės gėlės. Ir visa tai ir toliau DIRBTINAI sodinama į žmonių pasąmonę, kuri veikia ne tik mąstymą, bet ir fizinį organizmą, menkindama jo atsparumą tiek virusams, tiek bakterijoms, tiek stresams.
Štai kodėl mes jau aštuoneri metai, kaip įkūrėme GYVĄJĄ ROJAUS TREJYBĖS RELIGIJĄ, KURI IŠ PRADŽIŲ VADINOSI DIEVO TĖVO IR JO SŪNAUS JĖZAUS VARDU. Ir tą vardą man perdavė Tėvas. O kada po kelerių metų Jis mane paprašė užmegzti ryšį ir su kitais dviemis Rojaus Trejybės Asmenimis, kada po kurio laiko Begalinė Dvasia mane mokė, kad nustočiau garbinti vien tik TĖVĄ, BET KAD TAIP PAT GARBINČIAU PATS IR KITUS MOKYČIU GARBINTI ROJAUS TREJYBĖS VISUS TRIS ASMENIS, NES JIE YRA LYGIAVERČIAI, IR TIK JIE TRYS SUDARO TAI, KĄ MES IR VADINAME DIEVU, ir tada Tėvas perteikė naują mūsų gyvosios šventovės ir gyvosios religijos pavadinimą – ROJAUS TREJYBĖS. Ir ši šventovė įkurta Sūnaus Kūrėjo-Jėzaus prašymu, kad mūsų planetoje pasklistų GYVOJI ROJAUS TREJYBĖS RELIGIJA ATEITIES KARTOMS – kuri yra vienintelė GYVOJI religija Urantijoje. Ir būtent ji sumanyta tam, kad visi mūsų sielos broliai ir sesės, kurie nuoširdžiai trokšta – jau dabar – kolektyvinės komunijos su Rojaus Trejybe ją garbinant, ir galėtų ją garbinti per savo gyvąsias pamaldas, kokių nėra jokioje bažnyčioje visame pasaulyje.
Didesnė ir GYVOJI šviesa yra nesustabdoma. Ir ji visada rodo išeitį iš tamsos.
Tavo mielas Povilai, teiginiai šitos išeities nenurodo, apie ją net neužsimena. Tuomet tu savo sielos brolius ir seses tiesiog palieki savo pačių tamsoje, net jeigu jie šitos šviesos ir norėtų. Tačiau ir tu gali pasakyti dabar tik tiek, kiek jauti savo paties ĮTIKĖJIMU IR GYVU ĖJIMU GYVUOJU KELIU, NES TOKIĄ TURI PATIRTĮ. KAIP IR KIEKVIENAS IŠ MŪSŲ SAVO MYKYMUOSE REMIAMĖS SAVUOJU PATYRIMU.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2010-06-16 16:22:24
Dar kartą apie šviesos atstūmimą...
Panagrinėkime, kodėl žmogus atstumia šviesą:
1.Todėl, kad žmogus NEIEŠKO šviesos ir jis pilnai patenkintas su ta situacija, kurią jis turi.
2.Todėl, kad žmogus BIJO laužyti per ilgą laiką nusistovėjusias tradicijas ir sampratas.
3.Todėl, kad žmogus NEPASITIKI religija, nes kiekviena religija trimituoja, jog tik jinai vienintelė gali pasiūlyti išgelbėjimą, o kitos religijos yra blogos. Tokiame kontekste kyla natūralus nepasitikėjimas ir klausimas „Gal tada visos religijos blogos?“. Ypač žmogus turi neigiamą nuostatą naujoms religijoms, nes žmogus pripratęs, kad galima pasitikėti tiktai tomis tiesomis, kurios yra patikrintos tūkstantmečių.
4.Todėl, kad žmogus YRA TAMSOJE, ir kvietimas į šviesą sąlygoja atmetimo reakcijas.
5.Todėl, kad mūsų aplinkoje yra labai DAUG žmogų NIEKINANČIOS KRITIKOS. Tokioje situacijoje žmogus neatsirenka, kuri kritika yra iš meilės ir kuri kritika yra niekinanti kritika.
Peržvelkime kiekvieną iš aukščiau išvardintų priežasčių.
*****
Žmogus NEIEŠKO didesnės šviesos, nes niekas jam neįdiegė nuolatinio augimo vertybės. Pirmiausia tai galioja katalikų religijai. Katalikų religijos mokymai neskatina žmogaus augti tokiu mastu, kokiu tai reiktų daryti. Katalikų bažnyčia nesuinteresuota žmogaus dvasiniu augimu. Jie nori žmogui suteikti ritualus, apeigas, sakramentus, atlaidus ir t.t. Jeigu žmogus savąja dvasia ūgtelėtų jam jau neskanu būtų tie ritualai ir jis paliktų bažnyčią arba norėtų ją pakeisti. Tai yra nepatogu ir rizikinga. Bažnyčia yra kaip Coca-Cola produktas, kuriame yra organizmui nesveikų medžiagų, prie kurių įprantama ir nors žmogui reikia vandens, bet jis perka Coca-Cola, nes negali atsispirti įpratimui. Bažnyčia žmogaus sąmonėje yra įdiegusi nuostatą, jog nereikia augti. Užtenka prieiti išpažinties, atsiprašyti Dievo, praktikuoti sakramentus ir laikytis įstatymų. Toks yra katalikų vaizduojamas Dievas ir tokio Dievo samprata per amžius yra nugulusi į žmogaus sąmonę labai stipriais archetipais. Todėl šiandieninis žmogus yra auka tokios Dievo sampratos. Todėl šiandieninis žmogus, kuomet kviečiamas į nuolatinio augimo kelią, atmeta tokį kelią, nes pirmiausia netiki, kad toks kelias gali būti, o taip pat netiki, kad tokiu keliu reikia eiti. Daug kartų esu girdėjęs iš žmonių, jog nereikia labai gilintis į tuos dvasinius dalykus. Juk mes gyvename ant žemės, todėl jeigu atitrūksime nuo žemiškų reikalų, tai tik patirsime kančią, skausmą ir su niekuo nesusikalbėsime. Juk Dievas ne to iš mūsų nori. Juk kol esame žemiški, tai turime mąstyti žemiškai.
„Gerai, jeigu taip nori, tai nueik į bažnyčią, ten bus gražios mišios ir visi kiti šventi dalykai, bet kam reikia taip gilintis į tai, kaip sutverta visata, kokios dvasinių asmenybių kategorijos, kokie ten dėsniai galioja ir t.t. Juk Dievas nenori, kad tu gaištum laiką tiems dalykams. Juk užtenka biblijos. Daryk gerus darbus ir to pakanka, kam dar ten gilintis ir kankinti savo artimus žmones“. Toks yra katalikų mokymo paveikto žmogaus mąstymas. Ir tokį mąstymą aš įvardiju kaip nenorą ieškoti didesnės šviesos ir iš to kylantį atmetimą.
*****
Žmogus BIJO laužyti tradicijas ir eiti vienas. Visi žinome, jog ereliai skraido po vieną aukštai, o žvirbliai skraido pulkais. Žmogui reikia žmonių. Žmogus nenori būti ereliu, nes žmogus sutvertas, kad jis gyventų tarp žmonių. Kada nors ateityje, praėjus tarkim keliems šimtams metų, ko gero ši naujoji religija jau bus nusistovėjusi žmonių protuose ir jie nežiūrės į tai, kaip į visiškai naują kelią, tačiau kelias jau bus kažkieno pramintas. Taigi kuo tas kelias bus labiau pramintas, tuo lengviau bus juo eiti vėlesnėms kartoms. Tačiau kol kelias yra visiškai naujas, tol juo eiti yra labai nedrąsu. Pažiūrėkime, kiek problemų kyla einant šiuo nauju keliu. Ir tos problemos kyla santykiuose su aplink esančiais žmonėmis, kurie nori eiti tradicijos keliu. Reikia išdėstyti naują požiūrį į krikštą, į santuoką, į laidotuvių apeigas, į kitus sakramentus ir nusistovėjusias tradicijas. Noriu atkreipti dėmesį, jog religijos tradicijos yra labai didelė kultūros dalis, praeities dalis, mūsų protėvių elgesio ir įpročių dalis. Ir tai iš tiesų yra brangu ir to negalima lengva ranka griauti, tačiau tai reikia pakylėti į aukštesnį lygį. Ir tai yra labi subtilu ir labai nelengva tai padaryti korektiškai. Jeigu mes užsimojame prieš visą katalikų mokymą ir tradiciją, mes tam tikra prasme griauname tų žmonių namus, kuriuose jie užaugo. Griauname kaip tie barbarai atjoję sunaikindavo žmonių namus, nužudydavo jų vaikus ir išniekindavo jų žmonas. Žmogus ginasi nuo tokių naujų požiūrių, naujų vėjų, naujų religijų ir naujų mąstymo formų. Žmogus nori gyventi ramiai taip kaip gyveno jo protėviai.
*****
Žmogus NEPASITIKI religijomis. Jeigu žmogus ieško Dievo anksčiau ar vėliau jis vistiek ateis į kokią nors religiją. Naujoji religija dar nėra sukurta, todėl jeigu žmogus ieško Dievo ir yra vedamas Dievo jis galų gale ateis į kokią nors tradicinę ir apeiginę religiją. Tai yra viena kategorija žmonių. Kita kategorija žmonių dėl vienų ar kitų priežasčių nejaučia poreikio ieškoti Dievo ir jie neįsitraukia į jokias religines praktikas. Jie lieka nuošalyje visų esančių religijų arba į religines praktikas įsitraukia tik labai paviršutiniškai dėl reikalo ar aplinkos spaudimo. Tarp tų žmonių, kurie neįsitraukia į religines praktikas, dalis jų vis tik domisi kokiomis nors Dievo sampratomis ir savo gyvenime vistiek bando atsakyti į tą klausimą – ar pasaulis yra Dievo sutvertas ar kilęs iš atsitiktinumų. Pastarieji žmonės bando paragauti įvairių religijų skonių. Ypač jiems patinka ieškoti ko nors labai toli ir labai sudėtingai, pavyzdžiui, važiuoti į Indiją, Tibetą ir pan. Dar jiems patinka visokie mistiniai elementai, sąmokslo teorijos, mistinė simbolika, archaika ir pan. Vienaip ar kitaip tie žmonės susipažįsta su įvairiomis religijomis ir ką jie pastebi? Kiekviena religija skelbiasi esanti pati tikriausia ir tik ji vienintelė gali žmogui pasiūlyti išgelbėjimą ir tik ji vienintelė gali nurodyti teisingus kelius ir kiti keliai yra neteisingi. Tokią tiesą atradęs žmogus natūraliai pradeda abejoti ir kelti klausimą, jog kažkas čia yra ne taip. Arba tos visos religijos yra teisingos, arba jos visos yra neteisingos. Negali būti viena kuri nors išskirtinė, nes iš esmės jos yra labai panašaus kurpaliaus produktas. Ką mes darome – visame tame kontekste mes esame dar vieni gudručiai sugalvoję savo religiją. Ar kas gali patikrinti, kad šitoji religija jau yra tikrai kitokia negu ankstesnės? Kad tai patikrinti reikia pačiam įtikėti ir pačiam paskanauti šio skonio. O tai užtrunka kai kuriems 3 metus, kai kuriems gal 10 metų ir pan.
Ypač svarbu, jog kiekviena religija bando apsiginti nuo skilimų ir kitos religijos įtakos. Religijos tarpusavyje konkuruoja ir viena į kitą žiūri kaip į priešus. Todėl bet kokios dabartinės religijos atstovai yra nuolat gąsdinami, jog negalima pasiduoti kitų religijų įtakai. Netgi negalima domėtis kitomis religijomis. Labai dažnas katalikų dvasininkas nėra susipažinęs su kitomis religijomis, nes bijo gilintis į jas. Seminarijoje be abejonės juos supažindina su religijomis, yra tokia disciplina kaip religijotyra, tačiau tai yra paviršutiniškas supažindinimas be gilesnio požiūrio. Todėl tiek žmonės tiek ir dvasininkai savo pasąmonėje turi labai didelė baimę kitoms religijoms nekalbant apie naujas religijas.
Taip pat turime nepamiršti, jog įvairūs dvasiniai mokymai labai dažnai tampa nešvariu verslu. Tokių pavyzdžių yra daug. Manęs giminaitis klausė, ar aš moku pinigus savo dvasiniam mokytojui arba tai naujai religijai. Taip pat manęs klausė, ar aš suprantu šitas rizikas. Žmonės bijo ir nepasitiki. Ir tai yra labai suprantama. Kiek iš tikrųjų visokių yra mokytojų, kurie pasinaudodami žmonių silpnumu ir bejėgiškumu, jų skausmu ar jų ligomis išvilioja žmonių pinigus. Tokių istorijų yra daug ir dar daugiau visokių gandų.
Taigi aš pabandžiau atskleisti, koks didelis baimės ir nerimo potencialas glūdi žmogaus pasąmonėje ir esant palankioms aplinkybėms visa tai iškyla į žmogaus sąmonę su didele ir griaunančia jėga.
*****
Žmogus YRA TAMSOJE. Apie žmogaus tamsą visuomet reikia kalbėti atsargiai dėl dviejų priežasčių – pirmiausia dėl to, jog kalbant apie kito žmogaus tamsą lygtai vyksta automatinis konstatavimas, kad aš esu didesnėje šviesoje. Tai sukelia neigiamas reakcijas kitame žmoguje, nes jis natūraliai nori įsitikinti tos šviesos tikrumu, o to padaryti negali tame laiko momente. Antra, visi mes esame sąlyginėje šviesoje ar tamsoje. Dievo akyse visi mes esame tamsoje, tačiau kuomet lyginame dvasinę brandą atskirų žmonių, ten pastebime skirtumus, kurie tam tikrais atvejais yra esminiai. Todėl turime kalbėti apie dvasinės brandos ir šviesos skirtumus tarp žmonių. Algimantas ne kartą yra kalbėjęs apie akinančią šviesą. Kaip tik čia yra ta vieta prisiminti tuos mokymus. Žmogus turi įgimtą savybę stiebtis į šviesą. Į šviesą žmogų kviečia jo aukštasis aš. Tačiau per didelę šviesą jis atstumia. Būtent šis faktorius sąlygoja lėtą žmogaus evoliuciją, nes žmogus negali atsikasti didelio šviesos kąsnio ir negali žengti iš karto dideli žingsnio. Tai yra labai didelis iššūkis nešant žmonėms didesnę šviesą, nes vieni jų tą šviesą atstums, kiti ją priims ir tai yra labai sudėtingas darbas atpažinti, kokio lygio šviesai tas konkretus žmogus yra pasirengęs.
*****
Labai svarbus akcentas yra niekinanti kritika. Politikoje, spaudoje, televizijoje, valstybės valdyme, versle, viešajame sektoriuje, mokyklose ir internete yra labai labai daug niekinančios kritikos, kuri nukreipta ne į geresnius rezultatus, bet į kito žmogaus niekinimą. Tai sąlygoja žmogaus pripratimą, jog visi kritikuoja visus ir tai yra tuščias ir bevertis procesas, kuris atneša neigiamus rezultatus. Kuomet urantai kritikuoja katalikų bažnyčią, kunigus, politikos modelius, verslą ir apskritai esamą situaciją – tada materialių žmonių akyse mes esame tokie patys NIEKINTOJAI TARP DAUGELIO kitų NIEKINTOJŲ. Nors mes neesame niekintojai, tačiau tų žmonių protas ir dvasia to neidentifikuoja, o priima kritiką tokio pačio prasto lygmens ir prastos kokybės prie ko jie yra pripratę. Jie neatpažįsta mūsų kritikoje Tėvo dvasios užtaiso. Netiki, kad tokia kritika gali būti išsakyta iš įtikėjusių žmonių.
*****
Aš išvardijau ir detaliau aptariau keletą priežasčių, kodėl žmonės atstumia Rojaus Trejybės paramą ir gyvąją šviesą. Niekada nebus aiškių taisyklių kaip įpakuoti tą šviesą, kad žmogus jos neatmestų. Visada bus daug žmonių, kurie net kančioje ir neviltyje desperatiškai atstums šviesą kaltindami visą pasaulį aplinkui, o taip pat ir Dievą. Kiekviena situacija yra individuali ir visada reikia rinktis tarp teisingo požiūrio ir kitam žmogui priimtinos šviesos. Negalima daryti kompromisų, kokie buvo daromi apaštalų ir Pauliaus, tačiau reikia kiekvieną kartą pasverti kokiai šviesai yra pasirengęs jūsų draugas ar pažįstamas pašnekovas. Labai dažnai reikės jums save apriboti, tarsi įsprausti save į ankštą rūbą, tam kad jūsų skleidžiama šviesa neakintų šalia esančio ir kad jis pasiimtų tokią šviesos dalį, kokią jis gali tuo metu įsisavinti ir priimti be atmetimo.
Telydi jus ramybė,
Povilas L.
povilasL
2010-06-16 11:41:31
Mielas Ąlgimantai ,tavo dvasinis krūvis ir tavo dvasinis bagažas iš tiesų yra labai didelės dvasinės potencijos , kad užtektų užmaitinti ta dvasine ugnele , šimtus , o gal ir tūkstančius protų , tačiau ši dvasinė ugnelė be dvasinės diplomatijos gali tik apdeginti ir atstumti krikščioniškas sielas , kurios lygiai taip pat , kaip ir mes visi urantiečiai , trokšta ir gėrio, ir sveikatos , ir turtingos gyvensenos .
Žmonės šiandiena iš tiesų labai įtariai žiūri į peršamas ar platinamas įvairiausio pobūdžio tiesas , nes savo asmenine patirtimi yra patyrę lėkštų tokių brošiūrų turinį su abejotinos naudos rekomendacijomis , kaip būti ir laimingu ir turtingu . Todėl ir labai aukšto lygio dvasines tiesas atskirti , kaip gerus grūdus nuo pelų , reikia ir laiko ir intelektualaus pažinimo noro , kaip šias tiesas nagrinėti ir įsileisti į savo protą ir širdį . Todėl nenuostabu , kad daugelį atbaido tiesmukiškas nurodymas , savo protą atverti Dievo Tėvo veikimui . Daugelį jau toks pasakymas , kad Dievas ir visa Rojaus Trejybė veikia į žmogaus protą , suprantama kaip ekspancija be žmogaus valios ir pasirinkimo . Dievas yra žmoguje , tai tiesa , tačiau kiek tų išrinktųjų kurie tuo tiki arba dar patikės ? Daugeliui net nepriimtinas vidinis dvasinis mąstymas , kuris reikalauja atitinkamo proto kordinacijos ir komunikacijos su savo paties mintimis . Jeigu tie siūlimai atsiverti, jau savo neapibrėžtumu protui nelabai suvokiami , tai žmogaus širdies jausmuose jie dar mažiau ir reikšmingiau suvokiami ir mažai tejaudina .
Todėl manau , kad mums reikia mokytis pažinti žmones per jų sielas , širdį ir jausmus , kad jų protuose pradėtų rastis noras pažinti ir pradėti mylėti patį save . Jeigu žmogus nenori ir nemoka savęs mylėti , tai kaip jis mokės kitą žmogų mylėti , jeigu žmogus nemoka savęs mylėti , tai kaip jis mokės Dievą mylėti . Žmones reikia mokyti save mylėti , nes pats Dievas apsigyveno žmoguje .
Mes turime nuolatos klausti žmonių : ,, žmogau , ar tu žinai , kad tu gali būti ir turtingas ir laimingas ? Ar tu žinai , kad virš tavęs , iš didelės meilės , iš šlovės ir garbės aukštybių , nusileido ir nuolatos budi Dievo Tėvo dvasia , kuri trokšta , kad tu ją pažintum ir pakviestums į savo protą , į svečius ?’’ Mes turime uždegti norą žmoguje trokšti Dievo dvasios pažinimo taip , kad jį visada būtų mūsų kasdieninių minčių labirinte , kaip vienintelė reali pagalbininkė visų rūpesčių ir problemų sprendime . Mes turime pateikti realius ir apčiuopiamus atsivėrimus , kurie jau realiai veikia materialiame lygmenyje , jau net šiandiena .
Jėzus Kristus sakė ; ,, kai aš atsiūsiu Dvasią , jūs darysite dar didesnius darbus už mane .’’ Manau ,kad tuo mūsų Viešpats numatė , kad prie dvasinių tiesų , žmonėms reikės ir reginių protui , kurie verstų protą įtikėti realiu dvasinio pasaulio realiu veikimu į Dievo vaikus atgimusius iš Dvasios. Mes turime visomis savo įtikėjimo dvasios galiomis parodyti tą kontrastą tarp įtikėjusio ir neįtikėjusio žmogaus , tarp įtikėjusio Dievo vaiko ir tarp neįtikėjusio gamtos vaiko . Mes turime ugdyti urantiečių protą naudotis ir praktine dvasingumo puse , kai ši praktinė pusė turi rodyti visam pasauliui , kaip būti užkrečiančiu pavyzdžiu ir praktine siekiamybe į turtingą ir laimingą kiekvieno įtikėjusio į Tėvo - Rojaus Trejybės veikimą į kiekvieno urantiečio gyvenimą ir veiklą . Žmonės įtikėję į Dievą Tėvą pagal mūsų mokymus ir žodžius , turi būti ir laimingi ir turtingi , ne kitu atveju žmonės mūsų mokymus suvoks kaip dar vieną iliuziją . Negalime žmonių svaiginti ilizijomis . Šis mūsų urantinis Gyvasis judėjimas turi išskirti mus iš pasauliečių tarpo , kaip vedlius ne tik į amžinai dvasingą gyvenimą , bet ir kaip žinančius ir mokančius sveikai , linksmai ir laimingai gyventi jau čia , šiandiena .
Su meile Emilis - Petras
Krapauskiene
2010-06-13 14:40:17
Susipažinusi su šioje temoje iškeltomis mintimis, panorau pasidalinti savais pamąstymais. Gilesniu žvilgsniu apžvelgus Urantijos globalinę panoramą suponuotą Rojaus Trejybės mokymų, ir naujai pamatai, ir aiškiau supranti: žmonės gyvena Žemėje, nieko nežinodami apie Kūrėjo programą.
Žmonės, gavę iš Tėvo didžiules galimybes biologiniam vystimuisi, savo laisvą valią panaudojo technokratinės civilizacijos sukūrimui, kuri neišvengiamai atveda žmoniją prie katastrofų.
Geranoriškai išsakytos mintys apie švaraus verslo kūrimą esamomis sąlygomis, mano supratimu, nuskambėjo nerealiai. Tamsos vaikai šviesos darbų negali sukurti, o tokių verslininkų, deja, dauguma. Materiali ir iškreipta civilizacija jokiais būdais neišsilaikys, nes ji nėra paremta Rojaus Trejybės pamatais.
Gėris kuriamas meilės energijos galia. Visi šviesos darbai kuriami Tėvo šviesoje visos kūrinijos labui. Šie dvasiniai pamatai nepaslėpti nuo žmogaus, jie realūs ir yra kiekvieno iš mūsų viduje. Tereikia atsiverti savo vidumi pačiam sau, kad atrastumėm Tėvą.
Informacinių technologijų sumaištyje, pasimetė net, vadinami, didieji žmonių protai. J ie taip įsijautė į pragaištančių materialių turtų progresą, kad jiems atverti naujus, šviesos, horizontus tampa vis sunkiau.
Šiuo metu, kai žmonija nebesugeba užkirsti kelią katastrofiniams reiškiniams, tokiems, kaip dujinis oro užteršimas miestuose, elektromagnetinis spinduliavimas, persismelkiantis į visus gyvenamuosius namus, autotransporto kompleksas, aiškiausiai liudijantis apie ekologinį presingą, kai miestuose nebeužtenka švaraus vandens, oro ir sveiko maisto, mums, lietuviams Tėvas siūlo išeitį ne kurti verslą dėl verslo, o perkelti realias pajėgas atgal į agrarinę tautos kultūrą; statyti namus kaimo vietovėse iš savų žemės, miškų, vandenų resursų.
Žmogui žemėje buvo sukurta viskas, ranka galėjo pasiekti, kas reikalinga, ir su malonumu pasinaudoti, kad pasikrauti energija ir pamaitinti kūną.
Bet žmogus pasuko į priešingą pusę nuo Tėvo.
Tobulinti savo aplinką, švarinti erdvę žmogus gali tik susilietęs su natūralia gamta ant gyvos žemės, bendraudamas su gyvūnais ir augalais.
Žmogus sukūrė dirbtinį pasaulį ir dirbtinį gyvenimą.
Statybos iš natūralių medžiagų natūralioje gamtoje ir bus masyvus, džiaugsmingas verslas, nes žmonės kurs sau, o ne vergaudami pinigui. Daug bedarbių bus aprūpinti darbu statybose, landšaftų kūrime, sodininkystėje ir t.t.
Tie, kas gali, kas sugeba ir turi konkrečių pasiūlymų atnaujinti Lietuvą, sugrąžinti už marių išvykusius specialistus, užsidirbti sotesnį kąsnį, turi pradėti nuo savęs. Kol savojo žingsnio nežengs, kaip galės pasiūlyti kitiems prisijungti?
Mes einame gyvuoju patyrimu, kur kelią mums nušviečia Amžinieji Rojaus Tėvai. Jie mums ir parodo, kokiu rakursu turime pasisukti savo žemiškąja veikla. Mes turime daug Tėvo siųstų mums pagalbininkų, tačiau niekas nieko už mus nepadarys ir nepažeis mums Tėvo suteiktos laisvos valios. Sutelkime savo mintis į Rojaus Trejybę pačioje jos širdyje-šventovėje, sukurtoje materialiu pavidalu, kad niekada nereikėtų klaidžioti tamsoje, ieškant atsakymų, kurie visi nuo pradžių yra mumyse.
Nuo mūsų kiekvieno priklauso kokiomis mintimis – šviesiomis, meilės sparnais išskleistomis ar tamsiomis, agresija sutirštintomis – prisidėsime prie Žemės likimo.
Alternatyva visada yra.
Užkirskime kelią globalinei katastrofai. Nuraminkime įsivyravusį pseudoprotą. nusikalstamai
gaile
2010-06-11 15:09:15
Man labai patiko citata: "Jeigu mes pažįstame Dievą, tai mūsų tikrasis reikalas žemėje yra gyventi taip, kad leistume Tėvui save atskleisti mūsų gyvenimu, ir šitokiu būdu iš tikrųjų visi Dievo ieškantys žmonės pamatys Tėvą ir paprašys mūsų pagalbos, kad sužinotų daugiau apie tą Dievą, kuris šitokiu būdu pasireiškia mūsų gyvenime." (1466-02)
Tik čia tiems kurie gali būti daug kas nauja, turbūt turėtų būti gana sunku suvokti kas ir kaip turėtų būti daroma, koks yra tas Dievo charakteris, kokia yra jo valia. Bet Trejybės asmenys yra pažintini kaip ir betkurį kitą asmenį mes pažįstame kuomet ilgesnį laiką su juo bendraujame.
*
Manau, kad jeigu žmogus jau gyvena čia - Urantijoje, mūsų žemėje, tai jis turi: atsakomybių, rūpesčių, reikalų. Ir tai gali būti tik tų žmonių nuoširdumas, jeigu eidami gatvėje jie sutelkia visą save į atsakingą rūpinimąsi tais reikalais - kad nesustotų prie atsitiktinio prekystalio, ar atsitiktinio žmogaus ir pradėtų su juo bendrauti. Tik gana darbštus žmogus, kuris jau yra atlikęs daug darbų gali džiaugtis laisvalaikiu ir kiek labiau atsipalaidavęs eiti gatve ir žvalgytis su nuoboduliu ką jam čia dar nuveikus, kokį žmogų užkalbinus, ką pakomentavus - jis jau koncentruojasi į tai kas vyksta aplinkoje. Tai savotiškai reiškia, kad jis savo viduje neturi tiek daug planų kad vykdytų kažkokią veiklą iš savęs, kuonors pasidalinant, padarant kokį darbą. Dar vienas variantas, kad žmogus yra apimtas depresijos ir problemų tokiu laipsniu, jam negera savo viduje taip - kad jis visur mėto savo akis į aplinką, bando nekreipti dėmesio į savo vidų; dėmesį nuo savo susipainiojusio mąstymo sukeliančio jam galvos skausmą bando nukreipti į televizijos transliuojamas išgalvotas realybes, skandina savo dėmesį ir rūkaluose ar bakterijų šlapime pašalinus lavonėlius (dar žinomame kaip alkoholyje), o lengvesniu atveju - kava, ar arbatomis prisotintomis kofeino. Tai jei žmogui yra nepatogu su savimi bent tam tikru laipsniu, tai irgi gali būti priežastis domėtis užkalbinti ar pakomentuoti žmogų, įsivelti į diskusiją su žmogumi prie prekystalio. Nors šiuo atveju, su knygomis - yra aiškinama ir dalinamasi, o ne parduodama kasnors.
*
Iš savo patyrimo, aš suteikiu žmonėms galimybę pasirinkti - kiti galbūt net nežino apie tokią galimybę rinktis, ir gali būti klaidingai įvardinti kad jie nesidomi dvasiniais dalykais. Tai aš gan paprastai jų paklausiu: "ar jus domina dvasiniai dalykai?" galbūt ketvirtadalį kalbintų žmonių jie domina. O trečdalį tų kurių nedomina dvasiniai dalykai - o tiksliau jie taip įvardina, visgi jie domina. Jie tiesiog susipainioje terminologijoje, ir nežino kas tie dvasiniai dalykai. Tuomet galima paklausti taip: "nuo ko priklauso gyvenimo kokybė? Ir ar ji svarbi?" - tada gan akivaizdžiai ir logiškai galima teigti, kad - DVASINIAI DALYKAI YRA VISA KO KITA PAGRINDAS GYVENIME, nuo to kaip žmogus yra išsivystęs dvasiškai, priklauso tiek jo formuluojamos mintys, jo mąstymas, tiek ir jo darbai, jo planai. Tikrai taip.
(Tai, ar tikrai žmonių nedomina dvasiniai dalykai? Man rodosi, kad jais domisi gan didelė dalis. Bet tai yra normalu nesiblaškyti gatvėje tiek kad žvilgsniu ieškoti į ką įsivelti - žmonės yra susitelkę į savo vidų ir gyvena nuoširdžiai atlikdami veiksmus vedini savo atsakomybių.)
*
Šioje temoje, taip pat skaičiau komentarą su pasakojimu apie moterį kurią erzino PROTINGAS ir "TEISINGAS" argumentavimas ir pasakojimas apie tai kad (mano supaprastintu perfrazavimu) krikščionys yra santykinai pasiklydėliai, kaip ir kitos sektos musulmonų, pravoslavų ar dar kokia neturi gyvo bendravimo su Tėvu ir gyvenimo ĮTIKĖJUS moto, o Rojaus Trejybės garbinimas ir gyvoji Trejybės šventovė yra natūraliausia vieta susiburti Dievo vaikams lyginant su sustingusiomis kitomis bažnyčiomis. Manau pirmiausia, reikia pažinti save, Dievą - tuomet pažįstama ir visi žmonės. Suvokiama kad jų PROTO NUOSTATOS, ar mąstymai ir visokios iliuzijos yra tik papildomas sluoksnis ant jų dvasinio vidaus gaubiantys jų tarsi dvasinę širdį. O kai protas nėra skaidrus - tai ir širdis negali atsiskleisti tokia kokia ji yra. Antra, žmogus - pažinęs tiesą, gyvenantis Tėvo valia, turėtų pagal idėją būti laimingas, (kaip rašoma Urantijos Knygoje laimė patiriama gyvenant tuo kas tiesa, patiriant tiesą) o tokia laimė nereikalauja jokių žodžių ar protingų argumentų - tai tiesiog matosi. Jeigu žmogus yra dvasingas - jis yra nuoširdus ir paprastas. Galbūt atskiriant tai kas yra dvasinga ir tai kas yra protinga, net gali būti sąmoningai suvokiant diskusijų prasmę ir pasėkmes vienais ar kitais klausimais vengti "protingų paplepėjimų". Vietoje to - LABAI svarbu yra pasidalinimas PATIRTIMI gyvenant ta šviesa kuri savotiškai skelbiama net be žodžių.
Jeigu mes NEGALIME SUPRASTI kito žmogaus tiek, kad prieitume per jo proto sluoksnį prie jo vidaus ir padėtume jam sužinoti ką nors daugiau - tai normalu, kad tam žmogui pasirodys kad ir mūsų "sampratos ir požiūris į gyvenimą, gyvenimo būdas" jiems niekuo nepadės ir tai jiems tik laiko švaistymas.
*
Iš savo patyrimo, atrodytu galiu padėti tiems, kuriuos suprantu, kurių problemas ir išgyvenimus pažįstu, o savo gyvenime - jau esu radęs jiems sprendimą. Tai savotiškas lyg maisto suvirškinimas ar sukramtymas už kitą žmogų, pasidalinimas sprendimu jų gyvenime - tai ir yra dvasiniai dalykai savo virpesiais persmelkiantys visa kitą. O NE TOKIE TIRŠTI IR ŽEMI KAD ATSIMUŠTŲ KAIP ŽIRNIAI PRIEŠAIS KITĄ ŽMOGŲ. Rūpinkimės savo pačių dvasiniu augimu, noras keistis ir tobulėti pasieks praktinius veiksmus ir duos mums patyrimų iš kurių matysis vis daugiau kaip suprasti kitą žmogų, kaip jam padėti, ir kas yra tie dvasiniai dalykai, kokia yra ta esmė, koks yra tas KELIAS.
(Kokia prasmė kalbėti tai kas "teisinga", kas "tiesa" jeigu tik mes vieni žinosime kad mes esame "teisūs", o kitas žmogus net nesupras apie ką kalba eina? Kiek iš tikrųjų reikia intelekto, kad suprasti kaip reikia bendrauti su žmonėmis? O gal ne intelekto, o sugebėjimo atpažinti ir įvertinti PAPRASTUMĄ.)
Linkiu vietoj atskalumo ir susiskaldymo, nuo to kad bendraujant su žmonėmis išryškintumėte proto skirtumus, geriau jau pasidalindami išmintimi ir geresniu gyvenimo būdu parodytumėte kad tai pranoksta ankstesnes sampratas kurios tuo metu matysis jog yra atgyvenusios.
Ir pabaigai - aišku yra žmonių, kurie tam tikru momentu tikrai yra apsisprendę negirdėti kažkokių išminčių ar dvasinių dalykų. Bet ar ne taip yra su mumis pačiais, jeigu yra tam tikros aplinkybės o mums siūloma kažkas kitko, kas pagal mūsų sampratas tuo metu mums tikrai nepagelbės.
Garbė Rojaus Trejybei! Ar kartais nesame tokie netobuli palyginti su ja. Manau jeigu žmogus materialiu kūnu gyvenantis su tobulu Dievo charakteriu būtų žemėje - jis tikrai susikalbėtų su betkuriuo žmogumi, kuris apskritai yra linkęs kalbėti ir apmąstyti tai kas kalbama tam tikru laipsniu, gebantis keisti savo požiūri atitinkamai pagal naujesnius suvokimus. Vieninteliai žmonės kuriems nepasakysi nieko naujo, tai atsiskyrėliai savo nuostatomis kurie nieko nenori girdėti ir yra įsikabinę konors tuo metu. Bet ir jie ilgesnį laiką įsikabinę į tai kas negyvą - praktiškai patirs kontrastą lyginant su kitais, kad jų kelias jiems tiek laimės neatneš, jei apskritai atneš...
"Gerų" vibracijų! Kol kas tiek. Sudie.
Vaidas
2010-06-11 08:54:08
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.