Forumas: temos peržiūra
Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio mokymas apie praeities datų paminėjimą ir istorines šventes, 2010 06 14
Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese, aš garbinu tave, kad tu vedi mane iš vidaus savo tikrovės vieninteliu gyvuoju keliu, skirtu visai kūrinijos evoliucijai, aš garbinu tave iš meilės ir laisva valia, nes manoji valia yra sulieta su tavąja. Manoji valia, kad būtų tavoji valia. Amen.
Mylimas Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Tu esi nutiesęs savo dvasingumo gyvąją grandinę visai kūrinijai. Ji pasiekia kiekveną iš mūsų irgi gyva. Todėl aš prašau Tavęs, suteik man mokymą apie dvasinį Lietuvos nušvitimą, kurio aš nematau, kada stoviu gatvėje su dvasiniais apreiškimais, kada girdžiu vėl tas pačias skausmo ir kančios istorinės praeities kalbas, kas ką kur trėmė ir kodėl, aš nematau šitose kalbose PRASMĖS, MATAU TIK LAIKO ŠVAISTYMĄ IR BEVERTĮ SAVĘS ALINIMĄ PRAEITIMI, KURIOS NEGALIMA PAKEISTI, O JOJE VIS KASKART IŠ NAUJO APSIGYVENTI – TAI NEVERTAS URANTO KELIAS. Kada aš matau aplinkui tamsą ir sąmoningą ATSISAKYMĄ ŠVIESOS, tada man vienintele atrama esate JŪS – TRYS ROJAUS TREJYBĖS ASMENYS, ESANTYS GYVAI MANYJE PER SAVO DVASIĄ. Tačiau aš trokštu iš Tavęs mokymo, kaip man žvelgti į tokią aplinką, kuri gyvena tamsoje ir iliuzijoje, kad jai būtų galima padėti praregėti ir pamatyri TIKROVĘ – TAVO TIKROVĘ?
Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis:
Mano mylimiausias sūnau, kaip ir visi Mano vienodai mylimiausi sūnūs ir dukros, tavo dvasios žvilgsnio gelmė pranoksta dabartinį žmonijos ir jūsų pačių valstybės pačių dvasingiausių Mano kitų vaikų lygį, todėl tu ir matai daug giliau ir skvarbiau kosminės įžvalgos lygiu, kurį tu ir gauni iš Manęs, nes vis giliau ir daugiau bendrauji su Mumis, todėl ir skvarba tavo gilėja į aplinką. Ir tada tu matai, kiek tavo sileos broliai ir sesės prasilenkia su ta šviesa, kurioje tu jau maudaisi ir junti palaimą, kuri tave sustiprina vis naujam ir didesniam iššūkiui, kurį tu drasiai ir ryžtingai priima ir sieki jį įveikti savuoju lygiu. Tačiau tavo dvasios ūgis dar taip pat yra labai gležnas ir nestiprus, kada tau reikia labiau pasitikėti Mumis iš vidaus, kad įveiktum tau numatytą NAUJĄ VIRŠŪNĘ. Ir Mes tave vedame šios viršūnės kryptimi, ir tu Mūsų vedimui iš vidaus atsiduodi, tačiau ir tu dar ieškai, kaip galėtum išvengti šitos viršūnės įveikimo gyvojo kelio atkarpos, kuri tau kelia nerimo ir nepasitikėjimo Mūsų tau suteikiamais mokymais, kad nebijotum ir labiau atsiduotum. Mes matome tavo atsidavimą Mums ir troškimą dar daugiau patirti šitame gyvajame kelyje iššūkių, tačiau jiems įveikti tau dar trūksta gilesnio įtikėjimo ir pasitikėjimo Mumis, kad Mūsų tau sakomi mokymai yra tikrai realūs ir pasitvirtins tavo asmeniniame kelyje.
Štai kodėl tu turi daugiau bendrauti su Mumis ir daugiau atsiduoti Mūsų vedimui, kad pajaustum didesnį pasitikėjimą Mūsų vedimu iš vidaus, skirtu tik tau, ir niekam kitam. Štai kodėl tu negali lygiuotis nė į vieną savo sielos brolį ar sesę visoje planetoje, kai tuo tarpu į tave lygiuosis daugybė.
Todėl kuo gilau pasitikėsi Mumis, tuo greičiau prisipildysi dar didesnės Mūsų šviesos, tuo greičiau toji šviesa pasklis po jūsų vadinamąją valstybę – Lietuvą – kurioje dabar jūs matote tiek neteisingumo ir apgaulės, tiek daug savanaudiškumo ir susvetimėjimo. Būtent dėl to tu ir pradėjai GYVĄJĮ KELIĄ, KURIUO EIS VISA LIETUVA – IR VISA URANTIJA – NES ŠIS KELIAS YRA SUMANYTAS MŪSŲ PAČIŲ PAGAL MŪSŲ EVOLIUCINĮ PLANĄ.
Tačiau jeigu tu pasitrinksi Mūsų evoliucinio plano vystymosi uždelsimą, dėl to, kad Mumis dar nepakankamai pasitiki, Mes tau nė mažiausiu laipsniu nepriekaištausime, o lygiai tiek pat mylėsime, net ir taip, jeigu tu dar Mums daugiau atsiduotum ir veiktum dar ryžtingiau visos planetos labui. Tačiau šiandien dar šitaip veikti tu neturi tiek savyje pasitikėjimo Mumis, todėl nuo tavo VIENO mažo pasitikėjimo Mūsų vedimu iš vidaus lygiai tiek uždelsiama visos žmonijos evoliucija pačios ryškiausios šviesos sklidimo kryptimi. Tau pakaitalo nėra. O tai reiškia, kad tavoji ATSAKOMYBĖ VISOS ŽMONIJOS evoliucinio vystymosi plane atitinka tavojo dvasinio augimo lygį – kuo jis didės, augs, kils, tuo didės, augs, kils ir tavo atsakomybė.
Tačiau nepainiok savosios atsakomybės su KALTE, kaip jūs paprastai supainiojate. Kad ir koks būtų uždelsimas ateityje, tai nėra nė vieno iš jūsų planetoje gyvenančių mirtingųjų ASMENINĖ KALTĖ. Tačiau kada tavo dvasinis lygis kyla, kada kosminė įžvalga gilėja, tada vis labiau tavyje įsivyrauja amžiniosios kosminės prasmės ir vertybės vis didesniu kūrinijos lygiu, tuo pačiu ir tavo tikrasis troškimas vis stipriau pasireiškia realiai patiriama tavo viduje Mūsų vis stiprėjančia dvasine trauka VEIKTI VISUMOS LABUI, kad jūsų planetoje taip pat įsivyrautų toji šviesa, kurią tu patiri vis giliau per savo bendravimą su Mumis, kaip ji vyrauja aukštesniuoose kūrinijos dariniuose, segmentuose. Ir šis troškimas realiai įprasminamas tavo asmeniniu veikimu visų labui, nors pats veikimas ir gąsdintų daugelį tavo sielos brolių ir sesių, kurie nėra nei Man atsivėrę, nei įtikėję, nei siekiantys gyvosios meilės ir šviesos VISUMOS LABUI, visų savo sielos brolių ir sesių kaip visos žmonijos labui.
Tačiau jų yra kitoks uždavinys, kitokia misija ir kitoks jiems skiriamas iššūkis. Būtent dėl to tavęs dauguma ir nesupranta dabar, ir DAR DAUGIAU NESUPRAS ateityje, nes dvasinis žmonijos lygis labai sparčiais žingsniais lekia žemyn. Būtent dėl to Mes ir pasirinkome tave, kad šitokius žingsnius nors kiek sulėtintumei tu, ruošdamas DVASINIUS MOKYTOJUS, kurie jau patys, savarankiškai sieks skleisti, ir skleis, Mūsų gyvąją šviesą tiems savo sielos broliams ir sesėms, kurie šiandien gyvena praeities akimirkų skausmu ir kančia. Ir kaskart prisimindami savo patyrimus, arba girdėtus pasakojimus iš, JŲ SAMPRATA, pačių jiems artimiausių žmonių, jie savo dvasinį lygį žeminą ir savo pasąmonę DAR LABIAU SUJAUKIA, ĮAUDRINA, DAR LABIAU RITASI NUDVASĖJIMO PAKALNĖN, iš kurios bus tik sunkiau ropštis į šviesos kalną, apie kurį tik nedaugelis iš viso yra girdėję, o dar mažiau apie tai pamąsto, ir kol kas niekas iš jų iš viso į jį nelipa.
Juk jūsų literatūroje yra nuostabus kūrinys – LAIMĖS ŽIBURYS – kuris jau visiškai užmirtas, apleistas. O juk jame yra perteikta MŪSŲ šviesos mintys, kad šitame kelyje į Laimės Žiburį būtinos pastangos, drąsa ir ryžtas, ir pasitikėjimas pačiu žengimu, o ne dairymasis atgal ir virtimas akmeniu.
Kuo daugiau jūs pasitikite Mūsų vedimu iš vidaus, tuo labiau patiriate Mūsų vedimą iš vidaus, tuo labiau nušvintate Mūsų tikrąją, ne iliuzine, Šviesa savo viduje, tuo labiau patiriate LAIMĘ DALINDAMIESI SAVO ĮGYTA IŠ MŪSŲ GYVĄJA ŠVIESA, IR JĄ DALINDAMI BE BAIMĖS IR RYŽTINGAI VISIEMS, PAGAL JŲ POREIKIUS, IR TUO AUKŠČIAU ESATE ŠITAME LAIMĖS ŽIBURIO KELYJE.
O koks gi laimingas norės paversti savo LAIMĖS akimirkas praeities istornių akimirkų SKAUSMINGOMIS akimirkomis, kad savo laimę PRARASTŲ?
Todėl jūsų visos dabartinės šventės taip pat liudija, kad jūs nesate – asmeniškai kiekvienas – atradę Manęs savo viduje, neturite gyvojo ir giluminio įtikėjimo, kad jums stinga pasitikėjimo Mūsų vedimu iš vidaus ir Mumis, todėl tik trumpomis akimirkomis jūs pajuntate Mūsų gyvą ryšį, nukreiptą į jūsų vidų NUOLAT – PER MŪSŲ DVASIĄ – MINTIES DERINTOJĄ – ir dėl to jūs PAJUNTATE VERTYBIŲ TRŪKUMĄ, NEJAUČIATE MEILĖS savo sielos broliams ir sesėms, kurie kažkada suklydo jūsų asmens atžvilgiu ar, jūsų samprata, vadinamų artimųjų atžvilgiu, ir juos prisimenate dabar su panieka, su pykčiu, save iškeldami virš jų, juos pažemindami savo tokiomis nevertomis Mano mylinčių visus vaikų – Mano mylimų sūnų ir dukrų, kaip ir tų, kurie sukėle jums ar jūsų vadinamiems artimiesiems fizinio skausmo ir dvasinių kančių – orumo įvairių švenčių ir paminėtinų datų. Nė viena data neverta Manojo sūnaus ar dukros orumo, jeigu tos šventės šventimas ar datos paminėjimas pamina kitų Mano – LYGIAI TaIP PAT MYLIMŲ – vaikų orumą.
Tačiau KOL jūsų viduje vyraus tuštuma, kol jos nepripildysite visiems tiems, kuriems šiandien siunčiate piktus žodžius ir prisiminus, meilės ir brolystės TIKROJO JAUSMO, kurį patirsite vien tik gimdami iš dvasios ir palaikydami gyvą ryšį su Mumis, Mus garbindami, ir pavieniui, ir kolektyviai, TOL jūsų tokios šventės ir datų minėjimai LAUŽYS MANO VALIĄ, ir MŪSŲ VALIĄ, kaip ir visoje kūrinijoje veikiantį vienintelį meilės įstatymą PAŽEIDINĖS.
ŠAI KODĖL TAVE MES PASKYRĖME SAVO ATSTOVU URANTIJOJE, KAD MOKYTUM SAVO SIELOS BROLIUS IR SESES GYVAJAME KELYJE PAČIOS RYŠKIAUSIOS ŠVIESOS PER ATSIVĖRIMĄ MUMS, PER MŪSŲ GYVĄ RYŠĮ SU KIEKVIENU IŠ JŪSŲ ASMENIŠKAI, NES TIK TOKS KELIAS YRA VIENINTELIS KELIAS JUS IŠLAISVINTI IŠ DABARTINIŲ JŪSŲ ŠVENČIŲ IR DATŲ PAMINĖJIMŲ, KURIE JUMS PATIEMS SUKELIA VIS NAUJŲ IR NAUJŲ KLIŪČIŲ IR APSUNKINA JŪSŲ VADINAMOSIOS VALSTYBĖS KASDIENĮ GYVENIMĄ IR VALDYMĄ, NES NIEKAIP NEGALITE PRADĖTI TVARKYTI NEI PATYS ASMENIŠKAI, NEI KAIP VADINAMOJI VALSTYBĖ SAVO KASDIENYBĖS DARBŲ PRASMINGAI, IR TIK SU MUMIS DRAUGE KURDAMI GĖRĮ VISŲ LABUI.
Ateina laikas jums vis daugiau susimąstyti – iš kur tiek daug ligų ir nuopuolių jūsų aplinkoje? Atsakymas yra vienas, ir vienintelis – visa tamsa yra dėl jūsų nusigręžimo nuo GYVOJO KELIO, KURIO NEMATO – IR NEGALI MATYTI – JŪSŲ MATERIALIOS AKYS, tačiau kuris yra vienintelis TIKRASIS JŪSŲ KELIAS, KAD IŠLIKTŲ LIETUVA KAIP URANTIJOS TOKS KRAŠTAS, KURIAME PATI RYŠKIAUSIA ŠVIESA, KOKIA JI YRA ŠIUO METU, VIS STIPRIAU IMTŲ SKLISTI PO VISĄ PASAULĮ Į KITAS VADINAMĄSIAS VALSTYBES.
O juk jūs ir patys turite tokį teiginį, kad pirmiau reikia susitvarkyti SAVO KIEME, o tik tada žiūrėti, kokia netvarka yra kaimyno kieme. Štai kodėl ir jūs pirmiausa turite susitvarkyti LIETUVOJE, KAD APIE JUS – KAIP APIE MANO ŠVIESULIUS – IŠGIRSTŲ KITUOSE PLANETOS VIETOSE. O MANO ŠVIESULYS neturi nė krislelio nuoskaudos ir kančios dėl praėjusių istorinių įvykių. Kol tokią nuoskaudą jis dar jaučia, tol jis savo dvasinio ūgio neišaugo, nors Aš jam ir padedu augti iš vidaus. Todėl jūs visas savo dabartines šventes ir toliau kasmet švęsite pilni skaumo ir kančios, blogų prisiminių ir menkinančio požiūrio į savo kitų sielos brolių ir sesių ankstesniąsias kartas, ir tuo pačiu UŽDELSITE VISOS ŽMONIJOS EVOLIUCIJOS ĮGYVENDINIMĄ jūsų planetoje.
Tačiau dėl to jums niekada nė menkiausiu laipsniu Aš nepapriekaištausiu NĖ VIENAM. Tik ne šitaip į jus reaguos ATEITIES kartos, jeigu jūs ir toliau liksite vis gylyn į dvasinę smegduobę krintančiųjų padėtyje, nes dėl jūsų tamsos jos taip pat turės gyventi tamsoje, PAVELDĖTOJE IŠ JŪSŲ.
Būtent dėl to Mes ir pasirinkome tave savo šaukliu, kad ši tamsa trauktųsi tiek šitame krašte, tiek ir kituose Urantijos kraštuose, nes tai, ko mokai tu, mokai iš MŪSŲ, ir tokios šviesos negauna niekas nė viename kitame Lietuvos ir Urantijos krašte. Štai kodėl tau Mes ir patikėjome rengti DVASINIUS MOKYTOJUS, NES ŠITAI MISIJAI TAVE PASIRINKOME NUO PAT PIRMOJO KVĖPSNIO ŠITOJE PLANETOJE. Štai kodėl tavoji atsakomybė tavo sielos brolių ir sesių, taip pat nuoširdžiai trokštančių nešti Mūsų gyvąją šviesą, pačią ryškiausią šviesą, atžvilgiu yra tau pagal pečius, brandintus nuo pat kūdikystės, nors tu šito ir nežinojai.
Taip pat ir tavo sielos brolių ir sesių, kuriuos tu rengi dvasiniais mokytojais, atsakomybė dėl šitos Mūsų šviesos sklidimo jūsų krašte yra pagal JŲ subrandintus pečius, ir JŪSŲ KRAŠTO atsakomybė visos žmonijos nušvitimo atžvilgiu – per ateinančias kartas – taip pat yra pagal JŪSŲ KRAŠTO brandos pečius, kurie stiprės tik tada, kada tokios šventės kaip skausmo ir kančios prisiminimų akimirkos bus likusios praeityje, o jų vietoje bus Mūsų gyvosios melės virpesių harmoningos melodijos jūsų viduje, kurios, dvasios lygiu, iš jūsų virpesiais pasklis po visą aplinką, ir net kūriniją, kad jūsų DVASINIO ŪGIO ŽYMĖ būtų matoma, ir turėtų poveikio, visoje Urantijoje.
Algimantas:
Mylimas Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, ačiū tau už tokį išplečiantį ir sustiprinantį mokymą. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
Vilnius,
2010 06 14
15.20
---------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-06-14 15:32:44
Komentarai
Mielieji, pasidalinsiu savo patyrimu- suvokimu apie įvairių karo metinių paminėjimus. Kiekvienais metai vasarą nuvažiuoju į Ukrainą. Matau, kaip šalis vis labiau skursta, prastėja žmonių gyvenimas, vis aštrėja nesutarimai tarp atskirų politinių partijų. Tačiau kieviename kaimelyje yra paminklai antrojo pasaulinio karo mušiams atminti. Žmonių skulptūros su ginglais, įniršio ar skausmo iškreiptais veidais, pristatyta to meto įvairios karo tehnikos. Negana to, valstybės tarnautojams privalu kiekvieno birželio 22 dieną eiti prie tų paminklų, nešti gėles, švęsti karo pradžią.Jūs tik pagalvokit, nuo antrojo pasaulinio karo pradžios praėjo daug metų, užaugo kelios kartos, o žmonės vis su didžiuliu pasididžiavimu vis grįžta ir grįžta mintimis į tuos laikus, kai milijonais žudė savo brolius dvasioje. Kokio žemo dažnio virpesiai turėtų vyrauti tokių mirtingųjų protuose, kad jie iš kartos į kartą perteikia siaubingas žudynes, kaip įsimintiną datą, pasididžiavimą ir didvyriškumą.
Tokių „ švenčių“ ( žodį dedu į kabutes, nes pats žodis visai nesiderina su karo ar žudynių sąvokomis) yra ir Lietuvoje, ir bet kokioje kitoje valstybėje. Negana, kad planetoje visą laika kur nors vyksta karas, bet žmonės niekaip nageli pamiršti ankstesnių karų ir mini juos šimtmečiai. Na, kad ir Lietuvą,- Žalgirio mūšį.
Todėl Amžinasis Sūnus, Motina- Brolis ir sako: „ Tačiau KOL jūsų viduje vyraus tuštuma, kol jos nepripildysite visiems tiems, kuriems šiandien siunčiate piktus žodžius ir prisiminus, meilės ir brolystės TIKROJO JAUSMO, kurį patirsite vien tik gimdami iš dvasios ir palaikydami gyvą ryšį su Mumis, Mus garbindami, ir pavieniui, ir kolektyviai, TOL jūsų tokios šventės ir datų minėjimai LAUŽYS MANO VALIĄ, ir MŪSŲ VALIĄ, kaip ir visoje kūrinijoje veikiantį vienintelį meilėsį statymą PAŽEIDINĖS.“
Be atsivėrimo Rojaus Trejybei mes tiesiog nematome realybės nė kraštelio, o gyvename tik iliuzijų pasaulyje.
Todėl taip svarbu mums, urantams, nebeklaidžioti, nebegrįžinėti atgal, o vis ryžtingiau eiti gyvuoju įtikėjimo keliu ir vis labiau prisipildyti Tėvo, Amžinojo Sūnaus , Motinos-Brolio ir Begalinės Dvasios, Motinos- Sesės gyvų meilės virpesių ir skleisti juos dvasios broliams ir sesėms.
Su meile,
Laima
2011-07-05 18:40:19
Mielieji, jūs - KIEKVIENAS - IŠ ROJAUS TREJYBĖS MOKYMŲ-APREIŠKIMŲ - pasiimate TIK TIEK, KIEK ESATE ATSIVĖRĘ ROJAUS TREJYBEI PATYS ASMENIŠKAI.
RADIKALUMAS yra Rojaus Trejybės mokymuose tik tiems, kurie DAR BIJO. O jų BAIMĖ liudija tik VIENĄ DALYKĄ - MEILĖS STOKĄ. O meilės stoka liudija vėl vieną dalyką - SEKLŲ ĮTIKĖJIMĄ IR MENKĄ ĮTIKĖJIMĄ, O DĖL TO - IR BAIMĘ RYŠKESNĖS ŠVIESOS.
Taip, mielas EmiliPetrai, tas TIESA, IR TĄ AŠ LIUDIJAU IR PATVIRTINU SAVO PATYRIMU, KAD TIKRAI
,, Nė viena data neverta Manojo sūnaus ar dukros orumo, jeigu tos šventės šventimas ar datos paminėjimas pamina kitų Mano – LYGIAI TAIP PAT MYLIMŲ – vaikų orumą. "
Ir būtent visas teiginys SPINDULIUOTE SPINDULIUOJA MEILE VISIEMS, IR VISIEMS VIENODA, ir jame BŪTENT YRA DIEVIŠKUMAS, O NE ŽMOGIŠKUMAS, KURĮ TU MĖGINĮ ĮŽVELGTI.
Mielas Emili Petrai, tavo problema yra ta, kad tu NEATVERI SAVOSIOS DVASIOS, O VISKĄ MĖGINI SUVERTI ANT INTELEKTO SIŪLO, KURIO KIEKVIENĄ KAROLIUKĄ YRA PRIPILDĘS TAVO GAILESTIS, BET NE GAILESTINGUMAS. TU NESI GAILESTINGAS, BET TURI DAUG GAILESČIO, O TAI JAU VISIŠKAI KITA KOKYBĖ - VIENA EMOCINĖ - TAVASIS GAILESTIS, o kita - GILUMINIO JAUSMO - kurio būtent tau ir stinga, todėl ir nematai DVASIOS ESMĖS NET IR ŠITAME TEIGINYJE - SŪNAUS AR DUKROS ORUMO.
Toliau tu klausi, mielas Emili Petrai:
"Ar tu manai , kad Dievo Tėvo Sūnus , Rojaus Amžinasis Sūnus , tokia leksika spinduliuoja savo dvasią , išmintį ir meilę . Man atrodo , kad tame sakinyje kažko per daug . Gal būt žmogiško asmeniškumo .
Tikrai nekritikuoju nieko daugiau , tačiau toks radikalus kreipimasis , kažkaip atkreipia dėmesį į žmogiškojo proto įtaką visame ir tolesniame mokyme ."
Į tai aš atsakau papildydamas mano prieš tai pareikštas mintis - tu turi MOKYMUS SKAITYTI SAVO DVASINIO AŠ IŠMINTIMI, O NE ŽMOGIŠKUOJU INTELEKTU, KURIS VISKO BIJO I KURIA SAU BAUBUS, IR DĖL TO DARO KLAIDINGUS APIBENDRINIMUS, aišku, jeigu tu NUOŠIRDŽIAI NORI SIEKTI DIDESNĖS ŠVIESOS. Kol kas aš NUOŠIRDAUS DIDESNĖS ŠVIESOS SIEKIO TAVYJE NEMATAU JAU DAUG METŲ, KAI ESI FORUME, TUO TARPU PADEJAVIMŲ IR GAILESČIO APRAIŠKŲ ESI PINAS VISADA. Ir būtent tai ir liudija tavo seklų ryšį ir įtikėjimo stoką TAVO VIDUJE, TAVO PASĄMONĖJE IR SĄMONĖJE, TODĖL TEN, KUR YRA MEILĖS IR ŠVIESOS ŽODŽIAI, TAU JIE KELIA BAIMĘ, IR ABEJONES - AR TAI GALI BŪTI AMŽINOJO SŪNAUS-MOTINOS-BROLIO TOKIE ŽODŽIAI?
Ar tai ne DIEVIŠKOJI MEILĖ IR IŠMINTIS, ŠITAME ŠVIESOS TEIGINYJE - NĖ VIENA DATA NEVERTA MANOJO SŪNAUS AR DUKROS ORUMO, JEIGU TOS ŠVENTĖS ŠVENTIMAS AR DATOS PAMINĖJIMAS PAMINA KITŲ MANO - LYGIAI TAIP PAT MYLIMŲ - VAIKŲ ORUMĄ"? Kad nors keik tau būtų lengviau tai suvokti, kol šito teiginio meIlės ir prasmės dar NEPATIRI SAVYJE DĖL MENKO ATSIVĖRIMO ROJAUS TREJYBEI, aš pamėginsiu tau supaprastinti šį teiginį, kitaip tariant pasmullkinsiu ir sukramtysiu, kad tau beliktų jį nuryti savo DVASINIO ASMENS, ATSIVĖRUSIO ROJAUS TREJYBEI IŠMINTIMI, O NE SAVO ŽMOGIŠKOJO EGO INTELEKTU.
Štai yra tokia diena - GEGUŽĖS 9-OJI, kurią buvusioje Tarybų Sąjungoje šventė kaip Pergalės dieną Didžiajame Tėvynės kare prieš hitlerininkus. Ji buvo švenčiama ir Lietuvoje. Ir ta suprantama, nes buvome Tarybų Sąjungoje. Dabar jos mes nebešvenčiame, nors tada šventėme. Tačiau šią dieną ir toliau švenčia dabartinė Rusija, Baltarusija, Ukraina, nors pastaroji jau turi ir kitokių priemaišų. Lietuvoje mes dabar pažymime šia dieną gegužės 8-ąją, kaip antrojo pasaulinio karo pabaigos ir Sąjungininkų Pergalės prieš fašistinę Vokietiją dieną.
Taigi tas pats FAKTAS, bet jis INTERPRETUOJAMAS SKIRTINGAI, ir vieni su kitais niekaip nesusitaria, kad būtų bendras požiūris į vienoje pusėje buvusių sąjungininkų veiksmus - kas galų gale buvo SVARBESNIS ŠITO FAKTO PASIEKIMO PROCESE. Tačiau, tai nesutarimas tarp pačių vienoje pusėje buvusių sąjungininkų. O juk kitos pusės, kurią sąjungininkai NUGALĖJO, KITOS KARTO NIEKUR NEIŠNYKO, JOS TAIP PAT GYVENA, IR KASMET JIS MATO TOKIUS PAČIUS GRANDIOZINIUS RENGINIUS, KURIE VISI NUKREIPTI PRIEŠ JŲ SENELIUS IR TĖVUS, PRIEŠ JŲ ANO METO ŠALĮ. Eina metai, dešimtys metų, jau ir tarp sąjungininkų išaugo naujos kartos, o ateina ši DIENA, ir jau jaunoji karta - pati net nepatyrusi karo - vis tiek toliau tęsia tuos pačius šventimus ir paminėjimus, kurie pakelia švenčiančiųjų patriotinę ambiciją - tik ambiciją, bet ne JŲ ORUMĄ - ir tuo pačiu VĖL - EILINĮ KARTĄ SUMENKINA NUGALĖTOSIOS VALSTYBĖS ORUMĄ, TUO METU NUGALĖTOSIOS, O ŠIUO METU NET PRALENKUSIOS SAVO MATERIALIU IR SOCIALINIU IŠSIVYSTYMU KAI KURIŲ NUGALĖTOJŲ-VALSTYBIŲ IŠSIVYSTYMĄ, BET VIS TIK ORUMĄ NUGALĖTOSIOS VALSTYBĖS - JAU IŠ ESMĖS KITŲ KARTŲ ORUMĄ - PAMINA. Įsivaizduok, kaip turi jaustis Maskvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje tokios dienos viešų renginių metu dalyvaujantys VOKIETIJOS, JAPONIJOS, ITALIJOS, RUMUNIJOS diplomatai, kada visa toji šventė nukreipta prieš jų valstybes - nesvarbu, kad anų laikų, bet jos yra iš šiandien, ypač prieš VOKIETIJOS, nes būtent ji buvo okupavusi Tarybų Sąjungos didelę dalį europinės pusės, kur ir yra Ukraina, Baltarusija. O PRIE KO PRIVEDĖ ORUMO PRARADIMAS PRADĖJUS VIEŠAI MINĖTI MASINIUS TRĖMIMUS IŠ LIETUVOS IR NET ĮVEDUS VILTIES IR GEDULO DIENĄ - BIRŽELIO 14-ąją? O gi prie ORUMO praradimo TOKIU LAIPSNIU, KAD ŽMONES SUSKALDĖ NET TARPUSAVYJE VIENOJE VALSTYBĖJE - VIENI TAPO TRĖMĖJAIS, KITI JŲ AUKOMIS, IR JAU GYVENA NAUJOS KARTOS, O PRARASTAS ORUMAS, NELEIDŽIA IR TOLIAU APSIKABINTI VISIEMS TARPUSAVYJE SU MEILE, O NE ŽAIBUS SVAIDYTI KASMET SU TAIS PAČIAIS FILMAIS, IR MITINGAIS, TOMIS PAČIOMIS KALBOMIS IR NEAPYKANTA - TAI SERGANČIŲ - TIEK PROTU, TIEK DVASIA IR PRARADUSIŲ ORUMĄ ŽMONIŲ GYVENIMAS PRAEITIMI IR ŽEMAIS VIRPESIAIS. O juk Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis MYLI VISUS VIENODAI - IR TUOS, KURIE BUVO TREMIAMI, IR KURIUOS TRĖMĖ, IR HITLERININKUS IR STALINGRADO GYNĖJUS, KURIE PAAUKOJO SAVO GYVYBĘ UŽ SAVO TĖVYNĘ, nes AMŽINAJAM SŪNUI-MOTINAI-BROLIUI neįmanoma savo meilę DALINTI PORCIJOMIS - UŽPUOLIKAMS MAŽIAU, O GYNĖJAMS - DAUGIAU, JAM MEILĖ YRA VIENA IR NEDALINAMA, BET LIEJAMA BE PERSTOJO, KAIP NENUTRŪKSTANTI LIŪTIS, IR KAS ATSIVERIA JAM, TAS IR GERIA JO MEILĘ, IR TIEK, KEIK ATSIVERIA. Todėl mielas Emili Petrai, net ir tavo VIS DAR PRILIPĘS ŽODIS DIEVA PIRE TĖVO, RODO, KAD TU DAR NESI TIEK SUARTĖJĘS SU TĖVU,KAD JAU SAKYTUM TIESIOG TĖVAS, O NE DIEVAS TĖVAS, NES TAU DAR DIEVAS NĖRA TĖVAS, TODĖL JĮ IR NORI SUSTIPRINTI TUO ŽODŽIU DIEVAS, O AMŽINASIS SŪNUS TAU TAIP PAT DAR NĖRA MOTINA-BROLIS, TODĖL DAR BIJAI RAŠYTI VISUS ŽODŽIUS AMŽINASIS SŪNUS-MOTINA-BROLIS, TAU TOS PARAŠYMAS DAR NIEKO NESAKO, NIEKO NEREIŠKIA, LYGIAI TAIP PAT, TU DAR NERAŠAI AMŽINOJO SŪNAUS-MOTINOS-BROLIO IR KAIP LYGIAVERČIO TĖVUI ASMENS, NES TU TEGALĖJAI PARAŠYTI DIEVO TĖVO SŪNUS, ROJAUS AMŽINASIS SŪNUS, BET NE AMŽINASIS SŪNUS-MOTINA-BROLIS, NORS PATS ŠIS MOKYMAS-APREIŠKIMAS AIŠKIAI YRA PRISTATYTAS, KAS YRA JO AUTORIUS - NE DIEVO TĖVO SŪNUS, ROJAUS AMŽINASIS SŪNUS, BET AMŽINASIS SŪNUS-MOTINA-BROLIS.
Ir aš vis labiau matau, kaip gilėja mūsų - urantų - įžvalga Rojaus Trejybės žvilgsniu žvelgiant į aplinką vis labiau, tą liudija jų patyrimai, kuriais jie dalinasi Rojaus Trejybės šventovėje tiek Vilniuje, tiek Kaune. Jų žvilgsnis darosi vis SKVARBESNIS, turintis KOSMINĖS ĮŽVALGOS ATSPINDĮ, DĖL TO jų jau nebegalės suvedžioti ir apgauti jokios šventės ir minimos datos, nes jie savo ORUMĄ JAU ATSTATĖ.
BŪTENT TAIP PUIKIAI ŠITĄ PALIUDIJA IR RIMANTO IŠ KAUNO PARAŠYTAS PAAIŠKINIMAS TAU, MIELAS EMILI PETRAI, TIK TU JĮ PATIRK SAVO ATSIVĖRUSIU DVASINIU ASMENIU, KURĮ IR GAVAI KAIP ASMENYBĖS AMŽINĄJĄ DOVANĄ IŠ ROJAUS TĖVŲ - IŠ SAVO TIKRŲJŲ TĖVŲ - O NE SAVO INTELEKTU MĖGINK SUPRASTI TAI, KO JIS SUPRASTI NEGALI NEPURKŠTAUDAMAS PRIEŠ ROJAUS TREJYBĖS VISŲ TRIJŲ ASMENŲ MEILĘ IR VALIĄ.
Rimanto parašytas atsakymas taip paliudija GYVOJO KELIO PRASMĘ, NES TIK JAME ĮMANOMA ATSTATYTI PRARASTĄ TAUTOS IR ASMENS ORUMĄ, IR JĮ ATSTATO TIK ROJAUS TREJYBĖ, KADA JAI ATSIVERIA JOS VAIKAS - SŪNUS AR DUKRA ASMENIŠKAI IR IMA VIS LABIAU GARBINTI SAVO ROJAUS TĖVUS IŠ MEILĖS TIEK ASMENIŠKAI, TIEK KOLEKTYVIAI, STUDIJUOJA DVASINUS ŠALTINIUS, ESANČIUS MŪSŲ SVETAINĖJE - URANTIJOS KNYGĄ, Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, ir TĖVO, AMŽINOJO SŪNAUS-MOTINOS-BROLIO, IR BEGALINĖS DVASIOS-MOTINOS-SESĖS apreiškimus GILUMINIU ŽVILGSNIU, Ir drauge su Rojaus Trejybe kuria gėrį visų šviesos labui iš meilės.
KITO KELIO ATSTATYTI ORUMĄ TIESIOG NĖRA.
Šį savo mokymą aš rašau VISIEMS DĖL TO, KAD GALĖTUMĖTE VISI SUPRASTI, IR PAGAL SAVO VARTOJAMUS ŽODŽIUS, AR ŠVENČIAMAS ŠVENTES IR MINIMAS DATAS ĮVERTINTI, AR JŪS SAVO ASMENIŠKĄ ORUMĄ JAU ATSTATĖTE, AR DAR LABIAU PRARANDATE - IR KOKIU LAIPSNIU - AR TAUTA SAVO ORUMĄ ATSTATĖ, AR DAR LABIAU PRARANDA, IR KOKIU LAIPSNIU.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2011-07-05 11:45:20
Taip tikrai taip manau, Amžinasis Sūnus- Motina - Brolis būtent taip spinduliuoja savo, dvasią , išmintį ir meilę, juk šios savybės turi tapti ir žmogaus savybėmis, kuris taip pat yra dvasia ir kurio uždavinys atspindėti šiomis savybėmis savo tikruosius tėvus Tėvą -Rojaus Trejybę. Juks toks ir tikrųjų mūsų tėvų mokymas būti tokiais tobulais kaip jie. O kuo kitu jeigu ne jų savybėmis jų charakteriu. Ir labai laiku vvita ,gal net sau pačiai nesuvokiant šį mokymą iškėlė, artėjant dar vienai iš tokių vadinamų švenčių , kuri bus kaip ir rytoj. Liepos 6. Tik ką gi atspindi tokia mūsų mirtingųjų Lietuvos gyventojų švenčiama šventė , ar tikrųjų savo tėvų Tėvo - Rojaus Trejybės išmintį, kuria turėtume spindėti, ar priešingai tai ėjimas prieš jų valią. Į tai labai gerai ir atsako šis Amžinojo Sūnaus - Motinos - Brolio mokymas , iškeltas forume, dar vienos vadinamos mūsų šventės išvakarėse.
rimantasKaunas
2011-07-05 11:23:52
Labas , amžinybės siekio , sesute Vita ir mielas ir gerbiamas Rimantai . Paskaičiau čia jūsų diskusiją ir tikrai buvau maloniai nustebintas nauju temos požiūriu .
Tačiau , mielas Rimantai , kodėl toks radikalus užbaigimas
,, Nė viena data neverta Manojo sūnaus ar dukros orumo, jeigu tos šventės šventimas ar datos paminėjimas pamina kitų Mano – LYGIAI TAIP PAT MYLIMŲ – vaikų orumą. "
Ar tu manai , kad Dievo Tėvo Sūnus , Rojaus Amžinasis Sūnus , tokia leksika spinduliuoja savo dvasią , išmintį ir meilę . Man atrodo , kad tame sakinyje kažko per daug . Gal būt žmogiško asmeniškumo .
Tikrai nekritikuoju nieko daugiau , tačiau toks radikalus kreipimasis , kažkaip atkreipia dėmesį į žmogiškojo proto įtaką visame ir tolesniame mokyme .
emilispetras
2011-07-05 09:38:59
Mielas RimantaiKaunas,as tikrai nesupratau ka tu turejai omeni pirmame komentare ir tada padariau isvada,kad gal ne ten patalpinau ta kurini,nors ir atrode keista,kad taip galejai pagalvoti :) Bet ACIU,kad paaiskinai ka ne taip supratau.Saunuolis tu.Su meile,Vita
vvita
2011-07-04 23:11:40
Turiu omenyje ne šitai , kai kalbėjau apie kontekstą, ne apie tai juk kalbą ir Amžinasis Sūnus - Motina - Brolis. "Dabar gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos ir maro, bet, eidami pro šalį, su pagarba ir meile lenkė žemyn savo galvas, atsimindami žuvusiuosius šalies išvaduotojus. Iškilmingai šventė kasmet žmonės išvadavimo dieną kaip didžiausią visos šalies šventę. Tą dieną rinkosi jie prie kalno, apsitaisę gražiausiais rūbais. Su žaliais ant galvų vainikais ėjo jaunos merginos, puikiausius žolynus nešėsi rankose gerbiamos moterys, aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuoe, o pirma visų puikiausiais vežimais baltai apsitaisę važiavo nekalti vaikai... Visi buvo linksmi ir laimingi...
Prisiartinę prie kalno ir apsiautę jį aplinkui, dainavo jie laisvės ir laimės dainas, barstė ant kalno žolynus, dėjo vainikus, garbindami žuvusiuosius išvaduotojus. Visą dieną linksmai griežė muzika.
Ir tą šventę kėlė kas metai, kas metai garbino savo laisvės ir laimės dieną. Pražuvusiųjų drąsuolių vardai buvo įrašyti istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilės mokės kaip poterių ir katekizmo... Ir visi buvo laimingi..."
Jis jukkalba apie tai "Todėl jūsų visos dabartinės šventės taip pat liudija, kad jūs nesate – asmeniškai kiekvienas – atradę Manęs savo viduje, neturite gyvojo ir giluminio įtikėjimo, kad jums stinga pasitikėjimo Mūsų vedimu iš vidaus ir Mumis, todėl tik trumpomis akimirkomis jūs pajuntate Mūsų gyvą ryšį, nukreiptą į jūsų vidų NUOLAT – PER MŪSŲ DVASIĄ – MINTIES DERINTOJĄ – ir dėl to jūs PAJUNTATE VERTYBIŲ TRŪKUMĄ, NEJAUČIATE MEILĖS savo sielos broliams ir sesėms, kurie kažkada suklydo jūsų asmens atžvilgiu ar, jūsų samprata, vadinamų artimųjų atžvilgiu, ir juos prisimenate dabar su panieka, su pykčiu, save iškeldami virš jų, juos pažemindami savo tokiomis nevertomis Mano mylinčių visus vaikų – Mano mylimų sūnų ir dukrų, kaip ir tų, kurie sukėle jums ar jūsų vadinamiems artimiesiems fizinio skausmo ir dvasinių kančių – orumo įvairių švenčių ir paminėtinų datų. Nė viena data neverta Manojo sūnaus ar dukros orumo, jeigu tos šventės šventimas ar datos paminėjimas pamina kitų Mano – LYGIAI TAIP PAT MYLIMŲ – vaikų orumą. "
rimantasKaunas
2011-07-04 20:42:45
Miela vvita, mano komentaras nėra priekaištas tau , dėl tavo įdėto J.Biliūno apsakymo, kad jis įdėtas ne ten , ne toje temoje ar , kad aplamai įdėtas. Labai gerai, kad turėjau progos jį perskaityti dar kartą , po ilgos pertraukos nuo mokyklos laikų. Ir gal būt pamatyti jį kitaip , negu tuomet , kai jį skaičiau dar būdamas moksleivis , ir kaip įtrauktą į būtiną mokyklos programą.
rimantasKaunas
2011-07-04 19:19:05
Mielas Rimantai Kaunas,tu gal ir teisus.As galvojau, galvojau kur patalpinti si kurini.Pamaniau,kad verta ji ideti i foruma,kadangi apie ji mums uzsimine Amzinasis Sunus-Motina-Brolis.Kazkodel idejau i komentarus.Gal reikejo i atskira tema parasyti?Ar kur kitur?Su meile,Vita
vvita
2011-07-04 16:33:04
O aš matau šį J. Biliūno apsakymą visai kitame kontekste. Visiškai nieko bendro neturinčiame su Amžinojo Sūnaus - Motinos- Brolio mokymu apie praeities datų paminėjimą ir istorines šventes. Man asmeniškai tai siejasi su tuo, kaip Jėzus mokė minias parabolėmis. Ir būtent šis įžvalgus J. Bilūno apsakymas ir yra mums apsakymas mokymas parabole , ne apie ką kitą o apie mūsų gyvąjį kelią. Koks jis yra ar bus juo tikrai einantiems, kas laukia juo einančių , kad nebus jis rožėmis klotas ir tikrai ne visi juo pasirinks eiti. Bet nuo einančių juo ,bus geriau visiems kitiems, ir kuo daugiau bus juo einančių , tuo tik į gerą keisis viskas aplinkui.
rimantasKaunas
2011-07-04 11:23:42
Mielieji,Amzinasis Sunus-Motina-Brolis mums kalba apie kurini „laimes ziburys“.Si mokyma perskaičiau antra karta ir vis pamastau idomu,koks tai kurinys?Taigi,kad nereiketu ir jums ieškoti cia patalpinu.Su meile,Vita
Laimės žiburys
Jonas Biliūnas
Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. Pamatę tat, žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo išskaityti aukso raidžių. Pagaliau atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: ,,Žmonių laimė". Pasklido apie tai garsas po visą šalį: visur tik apie tai kalbėjo. Bet niekas negalėjo gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie žodžiai reiškia. Ištisas dienas ir naktis budėjo žmonių minios prie kalno, vienos nueidamos, kitos ateidamos, ir laukė naujo, dar didesnio stebuklo ar išaiškinimo senojo...
O žiburys ne tik negeso, bet vis labiau žibėjo, aukso raidės vis labiau blizgėjo...
Ir šitai vieną naktį atėjo prie tų žmonių žilas senelis ir paklausė jų:
– Ko jūs čia susirinkote ir laukiate?
Atsakė minia:
– Šitai pasirodė ant kalno žiburys su nuostabiu parašu, kurio mes nesuprantame.
– Aš jums išaiškinsiu, – atsakė senelis. – Šitas žiburys – tat jūsų laimė; tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies į tą žiburį, visus žmones padarys laimingus...
Nudžiugo minia ir sujudo kaip jūra. Nors kalnas aukštas ir status buvo, bet pilnos džiaugsmo žmonių akys žiūrėjo į jo viršūnę kaip į saulę ir daugelis jau rengėsi lipti.
– Palaukit, aš dar nepabaigiau!– sušuko senelis.– Ne taip lengva, kaip jūs manote, to kalno viršūnė pasiekti; tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių bjauriausios šmėklos, rėkaus ir kauks įvairiausiais balsais, šauks ir trauks juos atgal. Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn ar iš neatsargumo paslydės nors kiek,– tuojau pavirs į akmenį. Net ir tie, kurie užlips ilgainiui ant kalno ir prisilytės stebuklingo žiburio, vienu akies mirksniu pavirs į akmenį ir tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems... Bet kada taip atsitiks, paliestasai žiburys subyrės į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie nusileis nuo kalno žemyn, išsisklaidys po jūsų namus ir pirkias, įeis į jūsų protą ir širdis,– ir tada būsite laimingi...
Taip pasakęs, senelis pranyko.
Nuliūdo minia, tuos jo žodžius išgirdusi: atsiduso kaip vienas žmogus ir žemai žemai palenkė savo galvas. Jų akyse buvo jau nebe džiaugsmas, bet nusiminimas; nebe artinos jie dabar prie kalno, bet nuo jo tolintis pradėjo... Niekas savo gyvasties nenorėjo aukoti. Ir ne tik savo gyvasties nenorėjo aukoti: dar ir vieni kitus nuo to atkalbinėjo. Tėvai gailėjo savo vaikų, merginos – savo jaunikaičių, vaikinai – savo mylimųjų, seserys – brolių: vieni saugojo kitus, drebėjo dėl vienas kito.
Bet atsirado drąsuolių. Nedaug tokių buvo, tačiau jų skaičius vis augo. Slapta nuo vienas kito sūnūs ir dukterys bėgo iš tėvų namų, labai retai jų laiminami, dažnai keikiami ir visados apverkiami; įsimylėjusieji jaunikaičiai ir merginos skyrėsi, vieni kitiems iškalbinėdami,– ir tik kurie ne kurie iš jų ėjo stipriai rankas sunėrę... Ir ėjo šitie visi drąsuoliai prie kalno savo gyvybės už žmonių laimę aukotų, užmiršdami patys save, savo mylimuosius...
Sunkus, erškėčiais išklotas buvo jų kelias. Gana buvo mažiausio neatsargumo, ir nelaimingieji slydo nuo stataus kalno žemyn ir virto į akmenis. O visokios šmėklos tarsi pragaro dvasios lakstė aplinkui baisiausiais nebūtais žvėrimis, gąsdino iš visų pusių, kaukė vilkais, cypė gyvatėmis, lojo šunimis. Nuo tų įvairių balsų ir baisybių sukos drąsuoliams galvos, vargo kūnas, ir nusilpę jie krito žemyn, pavirsdami į akmenis.
Bet kritusiųjų vieton ėjo ir ėjo naujos drąsuolių minios ir lipo ant kalno. Visą kalno apačią apsiaupė aukšta akmenų siena: tat buvo žuvusiųjų kūnai.
Šalies gyventojai tolinosi dabar nuo to kalno kaip nuo baisiausios ligos ar maro. O tie, kuriems pražuvo tenai brangūs žmonės – tėvams – vaikai, merginoms – jaunikaičiai, vaikinams – jų mylimosios,– draskydamiesi ant savo galvų plaukus ir liedami ašaras, skendo nelaimėse ir keikė tą žiburį... Kalnas pavirto baisiausia nelaimių ir prakeikimų vieta.
Bet nesuturėjo tat naujų drąsuolių minių nuo aukų ir pasišventimo. Žuvusiųjų draugų dvasia gimdė jų širdyse neapsakomą stebuklingą galią: jie ėjo ant to kalno neužsileisdami paskui vienas kitą.
Iš pavirtusiųjų į akmenis žmonių kūnų aplink senąjį kalną pasidarė kitas kalnas, kurio viršūnė kaskart vis labiau ir labiau artinosi prie žiburio. Paskesniosioms drąsuolių minioms vis lengviau buvo lipti... Bet ne vieni jau metai aukų ir pasišventimo praėjo, o dėlto nei vienas dar iš lipančiųjų nepasiekė kalno viršūnės, nepalytėjo stebuklingojo žiburio. Šalies gyventojai tai svajotojais ir bepročiais juos vadino, tai gailėdami jų verkė; nemaža ir tokių buvo, kurie iš jų tik juokės ir tyčiojosi ir džiaugės, kad jie žūsta.
Bet šitai vieną gražią pavasario dieną nesuskaitoma drąsuolių minia – jaunikaičių ir merginų, vaikų ir suaugusių vyrų, išblyškusių ir nuvargusių,– vėl priėjo prie kalno. Visų jų akyse švietė viltis ir drąsa, meilė ir pasišventimas. Suriko visi galingu balsu ir kaip sukilusių jūrų bangos puolė prie kalno. Iš visų pusių šmėklų baidomi ir persekiojami, lipo ir lipo jie akmenimis aukštyn, visą kelią išklodami naujais savo kritusiųjų draugų kūnais. Juo aukštyn, juo retyn jų skaičius ėjo. Šitai tik saujelė beliko. Bet jau visai visai ji nebetoli viršūnės. Nebegirdėjo jie šmėklų kaukimo, nebematė jų bjaurių veidų, jų blizgančios akys įbestos buvo į žiburį ir nebegalėjo nuo jo atsitraukti: juk tat buvo jų vargingos kelionės galas, tat žmonių Iaimė jų akyse stovėjo...
Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę... Sušuko linksmu galingu pergalėjimo balsu, ir visi kaip vienas nutvėrė savo rankomis žiburį. Visi vienu akies mirksniu pavirto į akmenis...
Ir rados stebuklas! Visos šmėklos pražuvo, o paliestasai žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdami visą šalį. Tos šalies žmonės staiga pajuto savo laukuose, namuose ir pirkiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvose – neapsakomą ramumą. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto esą lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir jo teises. Atsirado tarp žmonių laimė...
Pamatę save ir kitus taip atsimainiusius, atspėjo žmonės ir tos atmainos priežastį. Atsiminė stebuklingą žiburį ir visi kaip vienas skubinos prie iškeiktojo kalno. Bet susirinkusios žmonių minios žiburio jau neberado. Net senojo kalno nebesimatė; visas aplinkui, nuo apačios ligi pačiai viršūnėlei, buvo apsiauptas akmenimis. Visa dabar žmonės suprato ir su pagarba nulenkė savo galvas žemyn: tat buvo jų išganytojų kūnai, kurie, patys numirdami, jiems atnešė laimę...
Ir nuo tos dienos keikiamasai seniau kalnas buvo pramintas garbės ir laimės vieta; nuo tos dienos jis tapo istoriškuoju žmonių gyvenimo paminklu. Dabar gyventojai ne tik nuo jo nebebėgo kaip nuo ligos ir maro, bet, eidami pro šalį, su pagarba ir meile lenkė žemyn savo galvas, atsimindami žuvusiuosius šalies išvaduotojus. Iškilmingai šventė kasmet žmonės išvadavimo dieną kaip didžiausią visos šalies šventę. Tą dieną rinkosi jie prie kalno, apsitaisę gražiausiais rūbais. Su žaliais ant galvų vainikais ėjo jaunos merginos, puikiausius žolynus nešėsi rankose gerbiamos moterys, aukštai iškeltos vėliavos plevėsavo tvirtuose jaunikaičių ir vyrų delnuoe, o pirma visų puikiausiais vežimais baltai apsitaisę važiavo nekalti vaikai... Visi buvo linksmi ir laimingi...
Prisiartinę prie kalno ir apsiautę jį aplinkui, dainavo jie laisvės ir laimės dainas, barstė ant kalno žolynus, dėjo vainikus, garbindami žuvusiuosius išvaduotojus. Visą dieną linksmai griežė muzika.
Ir tą šventę kėlė kas metai, kas metai garbino savo laisvės ir laimės dieną. Pražuvusiųjų drąsuolių vardai buvo įrašyti istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilės mokės kaip poterių ir katekizmo... Ir visi buvo laimingi...
vvita
2011-07-04 10:50:50
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]