Forumas: temos peržiūra
Praktinis Paslaptingojo Pagalbininko mokymas apie priklausomybių šalinimą.
Kiekvienas susiduriame gyvenime su tokiais sunkumais kaip priklausomybės. Tas pačias priklausomybes skirtingai įveikiame, kai kurių neįveikiame, kai kurių nepastebime iš viso ar net nemanome jas esant priklausomybėmis.
Gerai, jei priklausomybe atsikratoma gan lengvai, apsvarsčius pasekmes, prasmes, santykius su kitais, nusprendžiama taip daugiau nebedaryti ir tai pavyksta, jei ne iš pirmo, tai iš dešimto karto. Bet ką daryti, kai sąmoningai suvokdamas priklausomybės žalą turi gyventi su ja patirdamas pasekmes ir apsisukus ratui vėl tą patį darydamas, net rodos to nenorėdamas, bet negalėdamas atsispirti.
Aišku, daugelis iš jūsų pasakytumėt atsiremk į Tėvą ir jis viską sutvarkys. Taip ir yra, Jis tai ir daro. Tik Jis nori bendradarbiauti, Jis nori, kad mes mąstytume, kad mes suprastume, kad suvoktume, kad pajaustume, kad pasirinktume vedini Jo, kartu su Juo. Beja to paties noriu ir aš.
Išbandęs vieną kitą skirtingą per asmeninius mokymus pateiktą metodą niekaip vis tiek neišsiskyriau su mane kamuojančia priklausomybe. Tie metodai reikalavo per daug susitelkimo, buvo „plačios apimties“ ir susidūrus su aplinkybėmis aš nespėdavau susikaupti. Eilinį kartą pralaimėjęs, vėl kreipiausi į Tėvą patarimo, pateikdamas savo išvadas, kad čia turbūt protu nieko negalima padaryti. Ne iš karto, bet po kelių dienų man Paslaptingasis Pagalbininkas perteikė mokymą, kuris atrodė maždaug taip tarsi aš iš šalies stebėčiau savo minčių tvarkymą, buvo tarsi ištraukiamos reikiamos mintys ir formuojamas sprendimas, panašiai kaip tokiame žaidimuke, kur reikia traukinio vagonėlius sustumdyti, kad vienas iš jų pravažiuotų, tik man čia galvoti nieko nereikėjo. Tais „stumdymais“, kurie man užsifiksavo kaip akcentai, pabandysiu ir pasidalinti.
Problema iškyla dėl mūsų daugialypiškumo, mes negalime pasikeisti su visomis savo savybėmis vienu ypu, to negalime padaryti sąmonėje, o ką jau kalbėti apie pasąmonę. Taigi ta problema dėl „neįveikiamos“ priklausomybės kyla dėl pasąmonės inertiškumo. Kol per mūsų atsivėrimą Tėvui ji valoma, mums reikia gyventi toliau. Koks bebūtų pasąmonės reiškinys, jis vis tiek prieš save realizuodamas praeina pro mūsų samonę, nors kartais mes to ir nepastebime, taigi tai yra sąmoningo proto sritis. Man perdavė, kad esu egocentriškas ir ambicingas (pasąmonėj), ir, kad su tokiomis savybėmis yra daug žmonių (todėl ir nutariau šiuo patyrimu pasidalinti su jumis). Tokie žmonės nepripažįsta autoritetų ir pirmiausiai turi būti patenkintas jų primityvus ego. Susidūrus su priklausomybės aplinkybėmis jam nepadeda jokie ankstesni svarstymai apie prasmes, apie vertybes, apie santykius ir iš pasąmonės iškyla primatiškos prigimties patenkinimo egoistiškumas, kuriam visa tai nerūpi ir tai akimirksniu nustelbia visus sąmonės svarstymus. Bet yra ir kita medalio pusė. Tą ambicingumą ir nuomonės tvirtumą (iš pasąmonės) sąmoningai galima nukreipti prieš iš pasąmonės kylantį egoizmą. Ar teko jums kada nors pirkti daiktą ir vos jį pamačius pasakyti taip aš jį perku, arba ne man jo nereikia, nieko nesvarsčius apie jo galimybes, savybes, pliusus ir minusus (man pateiktame pavyzdyje buvo pateiktas buto pirkimas)? Taip ir šiuo atveju, susiduriant su priklausomybe iš pasąmonės, reikia išreikšti aiškią savo nuomonę, kuri yra galutinė ir neginčijama, jokių derybų, jokių argumentų, jokių svarstymų. Tai aš klausiu Paslaptingojo Pagalbininko kaip man tą nuomonę išreikšt, išdėstyt visą tai ką čia man perduodi, juk tai per plati apimtis kasdienėse akimirkose? – Tereikia pasakyti „Man nepatinka“ ir pridėti tai kas nepatinka, ir viskas – tai galutinis sprendimas.
Taip pat perdavė, kad išsiskiriant su kokia nors priklausomybe nereikia galvoti o kuo ją pakeisti, nereikia dairytis atgal, nes tai tik dar labiau „pririša“, čia reikia pasitikėti Tėvu, nes tai kokios galimybės atsivers atsisakius „išaugtų malonumų“ yra nepalyginamai kokybiškesnės, tyresnės ir yra Tėvo dovanos paslaptis.
Aš šį metodą praktikuoju neseniai, bet stebiuosi jo efektyvumu, todėl net nelaukdamas galutinių rezultatų trokštu juo pasidalinti su jumis. Manau, kad neužilgo apie mano priklausomybę liks tik patirties prisiminimas ir bus dar vienas pagrindas ant kurio galėsiu tvirtai atsistoti.
Tiems kam to reikia.
2010-06-25 11:02:43
Komentarai
Taip , iš tiesų miela Gitana , ne visos priklausomybės yra žalingos . Štai šiuo metu , mes savo pokalbiu lyg ir turime priklausomybę , tuo , kad norime diskutuoti . Tačiau ši diskusija yra maloni tiek , kaip mes tai projektuojame ir dar , ęsant laisvam laiko limintui . Taigi būtų galima ilgai diskutuoti , tačiau dėl laiko limito , vienas iš mūsų šią diskusiją nutrauks , tai yra atsiriš nuo priklausomybės . Na kitos priklausomybės gali būti žymiai sudėtingesnės , sunkesnės arba malonesnės . Jeigu tik gerai apsidairai , tai labai aiškai matai svąsias ir kitų žmonių priklausomybes , kurių didžioji dalis yra maloni ir žmonija jomis naudojasi .emilispetras
2010-09-28 12:37:42
Bet priklausomybės ne visada yra žalingos ir kenksmingos. Juk morontiniuose pasauliuose priklausomybės ryšiai yra labai glaudūs - dvasniės būtybės yra priklausomos viena nuo kitos funkcijų. Man rodos, blogybė yra ne pačioje priklausomybėje, o tame kas ji tau yra - ar ji tave kankina, ar ji tau padeda, ar tu jautiesi gerai, ar jautiesi kaltas.
Gitana
2010-09-28 12:06:17
taip , iš tiesų miela Gitana , mes tikrai , savo noru ir sprendimu , daug ko galime atsisakyti , tuoj pat , tačiau priklausomybės tautai , visuomenei , miestui , bankinei sistemai , tikrai neatsisakysime , jeigu norėsime dirbti , mokytis , valgyti , gydytis . Aš komentaruose pasakiau , kad mes , kaip vis dar socialinės esybės , esame priklausomi nuo kitų esybių ir situacijų . O žmogaus žinojimas , tai ne nuodėmė ir ne trūkumas , tai viso labo tik turtinga būsena .
emilispetras
2010-09-28 10:50:00
Augant mano pasitikėjimui Tėvu, vedina Algimanto ir kitų forumiečių patarimų, vedina Tėvo per viską aplinkui man duodamais mokymais (pati jo dar negirdžiu) suvokiau labai paprastą ir be galo svarbią tiesą. Užtenka sąžiningai prisipažinti, kad esi kažkam konkrečiai priklausomas ir pakanka išreikšti norą tos priklausomybės atsikratyti, užtenka pasakyti, kad tai ne man, aš to nebenoriu ir viskas pasikeičia. Galima sakyti, net gi tą pačią sekundę, žvelgiant amžinybės požiūriu. Sunkiausia suvokti pačią priklausomybę. Juk pačios baisiausios priklausomybės yra tapusios mūsų žemiškosios asmenybės dalimis. Pavyzdžiui, priklausomybė nuo visažinystės iliuzijos - visur ir visada žinoti atsakymus ar bent protingai pasamprotauti... Aš turiu tokią priklausomybę ir man ji nepatinka, nenoriu jos.
Su meile
Gitana
2010-09-28 10:31:22
Šiame rašinyje praleidau keletą žodių , tai prie tų žodžių dar gimė ir rašinio tesinys .
Taigi siūlau visiems , būkite milijonieriais dvasioje ir kraukime turtus danguje - ten nei vagys , nei rūdys nepažeidžia mūsų brangenybių , dvasinių brangenybių , kurios yra amžinoji žmogiškosios sielos vertybė .
Kodėl Vakarų pasaulyje , kur gimė Urantijos knyga materialiu pavidalu , kur visuomenė jau seniai turi laisvą žodį ir kuris niekada nebuvo post komunistinis pasaulis , nevyksta Dievo Tėvo , Rojaus Trejybės garbinimas , gyvai , mintimis ir siela , sugebantis atsiverti dievybių pasauliui , tikrai gyvas garbinimas .
Dabar rašydamas šią temą supratau , kad mes lietuviai , iš tiesų ęsame pati archaiškiausia tauta žemėje . Mes esame ne tik paskutiniai pagonys , apkrikštyti krikščioniška religija , bet mes , vis dare turime archaiškas liekanas kosminės pagonybės , garbinimo kosminių šviesulių . Aišku , per krikščionybės šimtmečius , daug kas ir net beveik viskas buvo ištrinta iš lietuvio sąmonės , tačiau , štai kaip pavyzdį matome Lietuvos urantų judėjimą , kuriame , šiuose žmonėse , mūsų protuose , iš mūsų pasąmonės , išplaukia tos archaiškos tolimos kosminės vizijos ir randa prasmę ir tvirtą pagrindą , Naujame epochiniame apreiškime , Urantijos knygoje . Ir kaip atsakas , į šias tolimų proprotėvių kosmines vizijas ir garbinimus , atsirado nauja dvasinė vizija , kuri jau yra žinoma ir suprantama , kaip tikrovė , kaip Dievo Tėvo Kūrinija .
Tačiau suprasti tai , patikėti tuo ir įtikėti visa savo siela , pavyko tik šių dienų , pagoniškos tautos ainiams , išskirtinai išrinktųjų protams , kaip pačio naujausio kosminės Kūrinijos pažinimo tikrovės . Šis atradimas , pažinimas ir įtikėjimas jaudina mūsų protus ir širdis , ir tiesiame rankas į beribį kosmosą , į tolimąjį Rojų , ir su nauja dvasine įžvalga , su asmeniniu dievu savyje , su dieviškuoju minčių Derintoju , su mūsų visų TĖVU , garbiname ir šloviname dievybių dievybę - Rojaus Trejybę .
emilispetras
2010-09-28 10:16:26
TAIP jau yra , kad mes gyvename priklausomybių pasaulyje : finansinių , socialinių , politinių , ekonominių , buitinių , asmeninių ryšių ir su visais kitais ryšiais ir net nuo mūsų nepriklausomais ryšiais . Ir visa tai , per mokslą ir gyvenimo patyrimą - storomis klišėmis ir stereotipais atsigula sąmonėje ir vėliau nugrimzta į pasąmonę . Naujai patekę į nepatirtą situaciją ar naują aplinką , mūsų pasąmonė staigiai išmeta iš seniau , patirtą ir išbandytą stereotipą , bet laiko atžvilgiu , tai jau praeities stereotipas , tačiau mažai mąstantis žmogus , šią mūsų pasąmonės mintimi būtinai pasinaudos ir ,kaip liaudis sako : ,, antrą kartą užlips ant to pačio grėblio .‘‘ Šis praeities stereotipų naudojimas , kaip vadinamas praeities patyrimo panaudojimas ir modeliavimas yra panašus dar į vieną posakį : ,, virti savo sultyse .‘‘
Taigi brangieji , šie ,,grėbliavimai ir virimai savo sultyse‘‘ ir yra didžioji žmonijos visų nesėkmių priežastis . Nežiūrint aukštų mokslo ir technikos pasiekimų , viskas yra suvedama vien tik į žmonijos nuolatinį gerbūvio tobulinimą ir daiktų gausinimą , o proto dvasinių įžvalgų analizei , kosminei dvasinei įžvalgai plėtoti , paliekamas gal tik vienas procentas . Todėl visa mūsų žemės evoliucija nuėjo ne dvasinio intelekto vystymosi kryptimi , bet gerbūvio , su gausybę lydinčių buitinių daiktų , kaupimo kryptimi .
Neseniai , viena įžymi Afrikos kontinento visuomeninė veikėja , Nobelio premijos laureatė , būdama keturiasdešimt metų pirmą kartą nuvyko į Europą , konkrečiai į Paryžių . Ten ji apsigyveno vieno politiko ir akademiko šeimoje . Jinai rašo : ,, Aš buvau pritrenkta , aš buvau abstulbusi , tame erdviame gyvenamąjame name , nuo begalės baldų ir įvairiausių buitinių daiktų gausos . Aš negalėjau suprasti , kam jiems , trijų asmenų šeimai , šitiek begalė baldų ir kitokių daiktų . Jie žiūrėjo į mane ir juokėsi iš mano tokio pasimetimo . Vėliau , bėgant metams , su tuo apsipratau , tačiau supratau mūsų žemės civilizacijos paradoksą - vienų kontinentų skurdą , kitų kontinentų milžinišką gerbūvio šiukšlyną , kai visa ta blizganti materija po kelių metų keliauja į savartynus , o kapitalizmo mėsmalė vėl virškina naują materiją ir tekina milijardus naujų blizgučių , rūbų , baldų ,mašinų , laivų , lėktuvų , kotedžų , vilų , materialaus gerbūvio pavidalu .“
Kodėl prisiminiau šios moters pasakojimą ? O todėl , kad visa tai , materealaus turto kaupimu , mūsų lietuviška visuomenė , taip pat neatsilieka nuo likusio Vakarų pasaulio . Mes mėgstame sočiai ir riebiai pavalgyti , skaniai ir labai daug atsigerti ir pasiimti bankinę paskolą naujai mašinai pirkti . Daugiau lietuvis ir neturi kur investuoti . O kodėl neturi ? Todėl , kad lietuvio sąmonę , kaip to prancūzo politiko-akademimo , užgožęs materialus pradas , lietuvo sąmonėje , teka iš pasąmonės materialaūs upeliai , vis su tuo pačių , materiją grėbstančiu grėbliu ir vis suo tuo pačių savo materialių vertybių – sulčių virimo puodu.
Todėl aš ir paėmiau šią Arnoldo tėmą , kad per mūsų lietuviško gerbūvio ir gausos stereotipą , pažvelgtume į šiandienos dvasinių ir intelektualių įžvalgų realią padėtį , kuri yra super apverktinoje būklėje , kai saujelė turtuolių bando save amžiams įkomponuoti paežerių ir ažuolynų vilose , tarytum jie būtų tikrieji šios planetos , šio kosminio evoliucinio darinio tikrieji šeimininkai . Kas metai , jie meta milijardus litų , dolerių , eurų reklamai , kad žmonija patikėtų materialaus gerbuvio iliuzija ir nekreiptų savo minčių savo proto analizei , savo proto dvasinėms įžvalgoms , kaip kad kosminio Rojaus , Dievo Tėvo sampratai , žmonijos brolystei ir bičiulystei ir net Dievo Tėvo sūnystei . Visa tai palikta anapus , materialaus ir blizgančio pasaulio , kaip benamis vaikas , kaip dvasinė našlaitė . Naujos šviesos , naujo dvasinio rytojaus - šios ir kitos dvasinės įžvalgos , nuo ažuolynų aukštumų , nuo Nemuno ir Neries vingių , matosi kaip vakarys rūkas besiskleidžiąs tik plebėjams , burokams ir runkeliams .
Todėl manau , kad šis dvasinis forumas yra kaip brangakmenio spindesys , milijardinėje mūsų tautiečių daiktų lavinoje , kuris , per tuos visus butinius prabangos ir gerbūvio daiktus , skleidžia tikrą kerinčią šviesą , visiems norinties ir ieškantiems tikrų dvasinių įžvalgų . Nesumaterialėkime brangieji ir nesukietinkime savo širdžių , kaip savo laikmečiu atrado mus nepasiruošusius , mūsų Viešpats JĖZUS KRISTUS ir negalėjo pramušti dogminio to laikmečio kiauto . Dabartinio gi pasaulio didžiausia ir svarbiausia dogma , pritrauk pinigą per žodį , sukurk idėją apie materialų rojų ir palik žmogaus sielą pliką , kaip tilviką , be dvasinio turto , be dvasinio cento kišenėje . Taigi siūlau visiems , būkite milijonieriais dvasioje ir kraukite turtus danguje - ten nei vagys , nei rūdys nepažeidžia mūsų
emilispetras
2010-09-27 20:29:40
Perskaičiau savo komentarą ir atkreipiau dėmesį į tokį gabaliuką: „kol vieną vakarą nuoširdžiai nepasimeldžiau ir neprižadėjau Tėvui“. O galėjau gi parašyt: „vieną vakarą aš nuoširdžiai pasimeldžiau ir prižadėjau Tėvui“. Mažiau negatyvo. Čia dar viena priklausomybė, kurios laikas atsisakyt :)
RimantasV
2010-06-26 20:44:13
Kovoti su savo priklausomybėm pradėjau seniai. Prasidėjo viskas kariuomenėje nuo noro mesti rūkyt. Jeigu ten būtų galimybė gauti gerų cigarečių, toks noras gal ir neatsirastų, bet tarnavau užsienyje ir siuntiniai buvo uždrausti, o parduotuvėje vietiniai rūkalai buvo labai brangūs. Gaudavom po aštuoniolika pakelių per mėnesį panašių į „Parašiut“ cigarečių. Bet mesti vis tiek nepavyko. Neparūkai kokią savaitę ir vėl pradedi. Po tarnybos irgi bandžiau mesti. Ilgiausias nerūkymo periodas buvo aštuoni mėnesiai. Taip ir kankinausi kokių dvylika metų, kol vieną vakarą nuoširdžiai nepasimeldžiau ir neprižadėjau Tėvui, kad nerūkysiu. Padėjo. Prašviesėjo ir kažkaip savaime pradėjau lengvai atsikratyti tokių priklausomybių kaip alkoholis, kava, juodoji ir žalioji arbata. Turbūt todėl, kad pradėjau suprasti, kad man tai nepatinka. Nesakau, kad visi turėtų mesti gerti kavą (pavyzdžiui). Gal kažkam ji ir sveika. Kiekvienam savo.
Manau, kad ne su visomis priklausomybėmis reikia kovoti. Pavyzdžiui priklausomybė nuo Tėvo yra labai naudinga. Tik ne akla ar kokia fanatiška. Čia Arnoldas gerai parašė: „Aišku, daugelis iš jūsų pasakytumėt atsiremk į Tėvą ir jis viską sutvarkys. Taip ir yra, Jis tai ir daro. Tik Jis nori bendradarbiauti, Jis nori, kad mes mąstytume, kad mes suprastume, kad suvoktume, kad pajaustume, kad pasirinktume vedini Jo, kartu su Juo. Beja to paties noriu ir aš.„
Aš irgi to noriu.
RimantasV
2010-06-26 20:28:34
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]