Forumas: temos peržiūra
Jėzus Kristus savo apreiškime KALBU JUMS VĖL šitaip aiškina apie dvasinius mokytojus
Mielieji, iš mūsų Vietinės Visatos Sūnaus Kūrėjo, mums daugumai girdėto tik Jėzaus Kristaus žmogiškuoju vardu, apreiškimo KALBU JUMS VĖL įdedu du skyrius apie DVASINIUS MOKYTOJUS, kad juos pastudijuotumėte ir kad atkreiptumėte dėmesį, jog DVASINIAI MOKYTOJAI BUS REIKALINGI VISADA. TAČIAU JIE NEATSISTOJA TARP TĖVO IR JO SŪNAUS AR DUKROS, JIE NEUŽIMA TOS VIETOS, KURI JIEMS NEPRIKLAUSO, ką dabar taip NETEISĖTAI DARO KUNIGAI.
Dvasinis mokytojas - tai tik AIŠKINTOJAS TIEMS, KURIE NORI - NUOŠIRDŽIAI NORI, IR IEŠKO - DIDESNĖS DVASINĖS ŠVIESOS, GILESNIŲ ŽINIŲ APIE TIKROVĘ IR JOS ŠALTINĮ-KŪRĖJĄ.
Dvasiniis mokytojas taip pat gali vesti ir GYVĄSIAS pamaldas ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE, ATSIVĖRĘS Tėvui- Rojaus Trejybei, kada Rojaus Trejybės GARBINIMO IR PRAŠYMŲ malda gimsta PAČIOS DVASINĖS KOMUNIJOS-BENDRAVIMO SU KŪRĖJU METU, O NE MECHANIŠKAI SKAITANT IŠ MALDAKNYGIŲ TUOS PAČIUS TEKSTUS, o tada dar ir TARIANT SAVO PAMOKOMĄJĮ DVASINĮ ŽODĮ SAVO DVASINIAMS BROLIAMS IR SESĖMS, kuris juos pakeltų, sustiprintų, ir APŠVIESTŲ RYŠKESNE ŠVIESA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
-----------------------
Jėzus Kristus - KALBU JUMS VĖL
51. Dvasiniai mokytojai
Jūs galite turėti dvasinį mokytoją, kuris parodys jums kelią, kaip atrasti Tėvą savo viduje. Tačiau jis nebus tarpininkas tarp Tėvo ir jūsų. Aš dabar irgi veikiu kaip jūsų dvasinis mokytojas. Ir savo kelyje jūs sutiksite irgi daug ir gerų mano sielos brolių, kurie jums bus dvasiniai mokytojai. Mes visi esame vienas kitam dvasiniai mokytojai. Be tuo pačiu esame ir dvasiniai mokiniai. Mes mokydami kitus, mokomės ir patys, įgydami vis naujų patyrimų.
Dabar jums aš pateikiu tokius mokymus, kurie nereikalauja jokių finansinių resursų, kad jūs išplėstumėte savo mąstymą ir augtumėte savuoju charakteriu. Jūs dabar patys galite ir kitus mokyti, kada tik pradėsite patirti Tėvo veikimą savo pačių viduje. Tada jūs veiksite kaip dvasiniai mokytojai, dalindamiesi savo patyrimu su kitais. Ir tas patyrimas leis ir kitiems jūsų mokiniams lygiai taip patirti tokius gyvus patyrimus, kokius patiriate jūs. Ir savo ruožtu ir jie taps mokytojais savo mokiniams, kurie dar tokių patyrimų nebus patyrę. Tačiau ir jie pradės patirti tai, ką patyrė jūsų mokiniai, ir ką patyrėte jūs. Taip, per kartų kartas, ir plėsis dvasiniai mokymai, ir šitų mokymų dvasinių mokytojų skaičius visą laiką augs. Jais taps ir tėvai savo vaikams, vyresnieji vaikai savo jaunesniems broliukams ir sesutėms, mokytojai mokykloje, dėstytojai universitete, vadovai įmonėse ir kontorose. Taip, per kartų kartas, gyvasis Tėvas ateis į kiekvieno iš jūsų širdį kaip realus Tėvas.
Ir šituo keliu jūs jau pradėjote žengti, kada tik pirmą kartą sau pagalvojote, kad vis tiek kažkokia didesnė jėga yra kosmose, kad yra kažkoks didesnis protas, kokia nors energija, kuri šitaip tvarkingai surikiuoja žvaigždes ir leidžia tokiai grožybei egzistuoti tokiame gausiame šviesuliais erdvės kupole, kurio tik miniatiūrinę, net nepastebimą dalelę, palyginus su visu skliautu, žmogus pradeda pažinti pasiųsdamas savo paties sukurtus skraidančius aparatus ir pradeda girtis savo pasiekimais prieš kitus – viena valstybė prieš kitą, viena visuomenė prieš kitą. Bet jūs, kol kas, nepažvelgiate net į savuosius pasiekimus taip, kad atsakytumėte, kodėl jie įvyksta, kodėl jūs sugebėjote pasiekti tiek, kiek esate pasiekę. Jums atrodo, jog tai yra natūralus ir savaiminis dalykas, kad jūsų civilizacija vystosi pirmyn ir jūs sugebate pagaminti vis geresnių priemonių, kurių dėka galite persikelti iš vienos vietos į kitą, užmegzti ryšį vieni su kitais.
Tai nėra savaiminis dalykas. Būtent tai irgi yra didesnio ir nematomo Proto poveikis jūsų silpnam ir dar iškreiptam protui. Kadangi jūs nieko nežinote apie Kosminio Proto veikimą jūsų protui, tai jūs manote, kad jūsų smegenų sugebėjimas yra toji vienintelė priežastis, kuri vysto jūsų civilizaciją.
Koks tai naivumas! Jūs visiškai nesusivokiate, patys, ir nesugebate atsakyti į patį esmingiausią klausimą – kas jūs esate iš viso? Kas yra tas jūsų gyvenimas ir kodėl jūs gyvenate?
Neatsakę į šitą klausimą, jūs netapsite išmintingi. Dėl to jokiu būdu negalėsite priimti išmintingų sprendimų ir gyventi išmintingo gyvenimo.
93. Dar kartą apie dvasinį mokytoją
Kada griūna imperijos, tada būna didžiulė suirutė. Tačiau didžiausia suirutė būna tada, kada griūna ne materialios imperijos, bet kada griūna proto sukurtos iliuzinių ir vien tiktai savajam aš naudingų interesų tenkinimo imperijos mirtingojo proto viduje. Būtent tada protas gali pasimesti, nes nebežino, kas vyksta jo paties viduje. Jis jaučiasi niekam nebereikalingas, išduotas, ir apleistas. Ankstesni proto siekiniai neteko prasmės, nes vidinis aš ėmė kažkiek pajausti, kad iki šiol viskas, kas buvo jo daroma, vis tiek ramybės ir pasitenkinimo neatnešė, tuo tarpu naujų apčiuopiamų kokio nors kito matomo ir pažįstamo kelio gairių jis nejaučia ir nemato. Dėl to tokioje padėtyje ypač reikalingas matomas šitokio kelio paaiškintojas – dvasinis mokytojas.
Tik jo dėka galima sušvelninti ir sumažinti materialaus proto nerimą ir nuogąstavimą, nežinomybę ir baimę, kada jis eiti senu keliu nebenori, bet vis dar nežino, kur gi gali būti kitoks kelias. Ir kad tokia siela neprarastų gyvojo skrydžio siekio, net ir labai sunkiomis ir nepalankiomis jai aplinkybėmis, ir reikalingas toks sielos sustiprintojas, su kuriuo būtų galima, vis labiau trokštančiai atsiverti, sielai pabendrauti, pajausti, kad ji nepadarė klaidos, atsisakydama savo senojo savanaudiško kelio, o dabar norėtų kažko didesnio, tik nežino, kas tas didesnis gali būti.
Dvasinio mokytojo vaidmuo visada bus reikalingas, nes niekada nebus taip, kad visi mirtingieji iškart viską suvoktų ir patirtų vienodai. Dėl to tiems, kurie daugiau ir nuoširdžiau ieško, ir reikalingas didesnį patyrimą sukaupęs dvasinis mokytojas. Ne toks, kuris turi daug žinių ir labai išlavintą protą, bet toks, kuris jau pats nuėjo dvasinį kelią, patvirtinantį jo sukauptas žinias, kad jis galėtų mokyti remdamasis ne proto sukauptomis citatomis, bet savo sielos balsu, kuris šitame kelyje kalba Tėvo gyvuoju žodžiu ir savuoju patyrimu, patvirtinančiu ir paremiančiu Tėvo žodį, kad šis būtų suprantamas visiems, ir kurį patį būtų galima patikrinti savo asmeniniu patyrimu.
Toks dvasinis mokytojas nesistengia prisiminti skaitytų knygų ar girdėtų pokalbių. Jis tiesiog dalinasi pats savimi. O save jis ugdo atsiverdamas visa savo siela Tėvui. Būtent šitas atsivėrimas ir leidžia Tėvo dvasiai, Minties Derintojui, perduoti šito dvasinio mokytojo sielai tuos žodžius, kurie ir yra patys reikalingiausi mokytojui, kad šis juos pasakytų mokiniui, kad jis suprastų ir mokymą ir mokytojo sielos virpėjimą.
Toks dvasinis mokytojas yra gyvas mokytojas, kuris remiasi į Tėvą. Ir visada jis galės padėti ir sustiprinti pasimetusią ir pasiklydusią sielą, net jeigu šalia nebus ir jokių priemonių, kurias toji pasimetusi ir pasiklydusi siela galėtų pamatyti ir kuriomis galėtų pasinaudoti. Toks dvasinis mokytojas padės pasimetusiai ir pasiklydusiai sielai pačiais Tėvo meilės virpesiais, kad ši juos pajaus ir nusiramins. O dvasinis mokytojas ją šitaip nuraminęs, paaiškins jai, kaip ji ir pati gali paprašyti, labai nuoširdžiai, šito paties nuraminimo tiesiai iš Tėvo, nesvarbu, kur ji beatsidurtų, kokios bebūtų kūnui skausmingos ir kankinančios sąlygos, kokios bebūtų baimės ir nežinios aplinkybės sielai.
Tėvas niekada neapleidžia nė vieno. Visada Jis yra kiekvieno iš jūsų viduje. Tik, kad Jį pajaustumėte, jūs turite Jam ir atsiverti nuoširdžiai, visa savo siela-širdimi. Štai tokių atsivėrimo būdų ir mokys dvasinis mokytojas.
Dvasinio mokytojo vaidmuo žmonijos istorijoje niekada nebuvo pasiekęs tokio lygio, kokį jis dar pasieks. Net ir tada, kada tarp žmonių pasirodydavo mano siųsti atstovai, net ir įgavę žmogiškąjį pavidalą, jie niekada negalėjo atskleisti tokios tiesos, kurią žinojo patys, nes žmogaus protas ir dvasinis išsivystymas buvo tokio lygio, kad būtų nesuvokęs tokios tiesos šviesos. Dėl to toji šviesa turėjo būti perteikia daug blausesnė negu dvasiniai mano pasiuntiniai troško ją perteikti. Jie turėjo taikytis prie aplinkos, prie žmogaus. O tie laikmečiai, tie tūkstantmečiai, per kuriuos jūs iš viso neturėdavote jokio dvasinio mokytojo, nes jūsų planetos dvasinis vystymasis buvo uždelstas dėl jūsų nuklydusio dvasinio vadovo maišto prieš Tėvą ir prieš mane, iš viso net ir tą menką dvasinę sampratą apie Tėvą, apie mane tiek iškraipydavo, tiek išversdavo į išvirkščią pusę, kad mums tiems, kurie Tėvo kūriniją ir jos šviesą pažįstame tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, buvo skaudu žvelgti į jūsų kančias ir skausmą, kurį patys sau ir susikurdavote iškreipdami Tėvo kūriniją ir patį Tėvą ir dėl to patys susikurdami sau baimę ir toje baimės tamsoje kankindamiesi patys, ir kankindami savo vaikus, kad jūs net ir iki šiol nesuvokiate dvasinio mokytojo šviesos.
Ir mano, Kristaus, mokymai yra skirti visiems tiems, kurie nori dvasinio mokymo šviesos ir yra pasirengę sekti paskui tikrą dvasinį mokytoją, kuris bus jų kelyje, siųstas jam nuo manęs. Aš pasirenku ne vieną mirtingąjį, kuris neštų mano šviesą. Pasirenku tokį mirtingąjį, kuris pats trokšta būti mano pasiuntiniu, ir iš meilės Tėvui laisva valia trokšta bendradarbiauti su manimi ir nešti mano mokymų šviesą visiems savo sielos broliams ir seserims.
2010-08-11 10:44:24
Komentarai
Aš esu, Visuotinis Tėvas, abstraktus Dievas. Tai ir yra tas arkliukas, ant kurio ir joja pseudo dvasiniai mokytojai, žongliruodami pseudo vardais, pseudo išmintimi ir taip toliau. Jėzus Kristus Kalba mums VĖL, nes prieš porą tūkstančių metų Jo MISIJOS TAIP IR NESUPRATO. NIEKAS nesuprato. Šiandien mes jau turime IŠPLĖSTĄ KŪRINIJOS SAMPRATĄ ir žinome, kad NĖRA vardo Tam, Ką įvardijo dar neišplėstas Epochinis Apreiškimas. Tegalime skurdžiai Jį vadinti ŠALTINIU. Dvasinis Mokytojas(TIKRASIS, kaip manau aš) ateityje bus NEUŽTERŠTOS pasąmonės ir Jo nebekamuos košmarai ar kovos sapnuose. Bet ŠIUO metu mes tik DEDAM MILŽINIŠKAS PASTANGAS atverti dvasią ir tikrai nėra sąmoningai nutylėta apie košmarus, bet tikrai sąmoningai yra bandoma iškreipti mūsų troškimą eiti Dvasinio Mokytojo keliu.„ Juk užteršta pasąmonė ir sąmonės lygyje esančio gyvulinio proto išdaigos taip „ įtikina „ mus, kad prieinama netgi iki kosminių svaičiojimų „
Prašau, neįsigilinus nedaryti išvadų. Kaip mes jau esame dvasiniais mokytojais savo dvasiniu gilumu procese tik gilyn ir vektoriumi aukštyn, taip mes esame REIKALINGI. Jėzaus žodžiai apie mus, ir apie jau esančius Dvasiniais Mokytojais, akivaizdžiai GYVAISIAIS VIRPESIAIS sako, kad –
„ Tik jo dėka galima sušvelninti ir sumažinti materialaus proto nerimą ir nuogąstavimą, nežinomybę ir baimę, kada jis eiti senu keliu nebenori, bet vis dar nežino, kur gi gali būti kitoks kelias. „
Siela patiria ir veržiasi laisvam skrydžiui, bet yra per daug nuskubėta į priekį intelektiniu įtikėjimu ir gyvulinis protas blokuoja dvasios atsivėrimą bei „ įsako „ dvasiai valdyti gyvuliniu tuos, kurie trokšta Atgimti iš Dvasios. Bet Atgimimas neturi tapti tikslu, ir tikrai yra taip, kad aktyviai dalyvaujant procese, Atgimstama iš Dvasios. Ir tai YRA ĖJIMAS GYVAI PATIRTINIU ROJAUS TREJYBĖS KELIU. Viską jau esu paminėjęs praeituose komentaruose. Jei kas ir užmiršta pasakyti, tai terodo, jog pasąmonė nėra išvalyta ir dvasios atvirumas yra veiksme. Sekantys mano žodžiai įrodo, jog aš visad turiu omeny ir save. Su visais teršalais ir prisirišimais, iš kurių ir keliu save, vis LABIAU PASITIKĖDAMAS IR ATSIREMDAMAS Į ŠALTINĮ. Į visą kūrinijos šeimą, kurios narys esu ir būsiu ateities amžinybėje.
„ Mes tik artėjame prie to, ką aš laikau Dvasiniu Mokytoju. Kartelė iškelta turi būti daug aukščiau. Bet tam trukdo savivalė. Į ką virstame, pigmėjai? VISI ESAME TOKIE IR ČIA MŪSŲ PROBLEMA, KAD NESUSTOJAM PRIE ŽENKLO „ STOP „. Visi, kaip ir aš ar bet kuris.
Nemėginkime išvengti tapimo TIKRUOJU Dvasios Mokytoju, nes Jėzus aiškiai mums, kaip būsimiesiems ar jau esantiems sako sekančiai -
„ Ir kad tokia siela neprarastų gyvojo skrydžio siekio, net ir labai sunkiomis ir nepalankiomis jai aplinkybėmis, ir reikalingas toks sielos sustiprintojas, su kuriuo būtų galima, vis labiau trokštančiai atsiverti, sielai pabendrauti, pajausti, kad ji nepadarė klaidos, atsisakydama savo senojo savanaudiško kelio, o dabar norėtų kažko didesnio, tik nežino, kas tas didesnis gali būti.
Kuomet dvasios brolis sako, kad nenori nieko įžeisti, tegul prisimena Jėzų anuomet ir Mykolą – Sūnų Kūrėją, Šeimininką ir Valdovą vietinės visatos – Nebadono, DABAR. Nuolatos atsiminkime tai, jog dvasiniai mokytojai visad bus reikalingi, kad ir ant kokio dvasinio laiptelio bestovėtų. Ir esmė yra ne stovėjime, bet kilime laiptelis po laiptelio, įsitvrtinant ant užkopto. Tuomet savaime atkris lyderiški pareiškimai ir tikrai Dvasinis Mokytojas bus LYDERIS, nes JIS ŽINO PUIKIAI kaip Mokyti ir ruošti dvasinius mokytojus. Tai nebus imperializmas ar prievartinis pritraukimas, bet tikrai yra taip, kad urantuose DOMINUOJA TROŠKIMAS tapti Dvasiniais Mokytojais. Tai DVASIOS VERŽIMASIS Į GYVUOSIUS IR TIKRUOSIUS NAMUS, Į ROJŲ. Mes žinome ką sakome, kuomet suvokiame vis giliau Likimą. Bet ar žinote prieš ką einate jūs, veidmainiai? Trypiate smirdančiais bažnytiniais dogmatiniais ritualiniais batais ĮŠLIKIMĄ. Kokia GYVYBĖ TRYKŠTA Jėzaus lūpomis –
„ Dėl to tiems, kurie daugiau ir nuoširdžiau ieško, ir reikalingas didesnį patyrimą sukaupęs dvasinis mokytojas. Ne toks, kuris turi daug žinių ir labai išlavintą protą, bet toks, kuris jau pats nuėjo dvasinį kelią, patvirtinantį jo sukauptas žinias, kad jis galėtų mokyti remdamasis ne proto sukauptomis citatomis, bet savo sielos balsu, kuris šitame kelyje kalba Tėvo gyvuoju žodžiu ir savuoju patyrimu, patvirtinančiu ir paremiančiu Tėvo žodį, kad šis būtų suprantamas visiems, ir kurį patį būtų galima patikrinti savo asmeniniu patyrimu.
Dvasinis Mokytojas NEGALI NEBŪTI ATVIROS DVASIOS. Jis savo pavyzdžiu ir Gyvąja Patirtimi Gėrio darbais kartu su ŠALTINIU visumos labui tampa LAIDININKU NUŠVITIMUI. Savo nueitą Gyvąjį Kelią, Dvasinis Mokytojas įrodo Gyvaisiais virpesiais ir įkvepia abejojančius, sustiprina juos, duoda tvirtą impulsą TROKŠTI NUŠVISTI. Ir niekas nebus pamiršta ištarti žodžiu mums, sustingusiems Likime.
Kaip norime apglėbti tariamu dvasingumu artimą savo, kad net intelektas degraduoja, nes NEŽINOME kas tai yra VISUMOS LABUI.
Valstybė – tai aš,- žiopčioja žuvis ant kranto. Ir tiktai tiek. Nereikia miegoti, nes tam ir yra studijos, kad bent pamėgintume suprasti, kas tai yra Aukščiausioji Būtybė.
Šį vakarą baigiu Jėzaus žodžiais, kurie ĮKVEPIA Gyventi Gyvai –
„ Toks dvasinis mokytojas yra gyvas mokytojas, kuris remiasi į Tėvą. Ir visada jis galės padėti ir sustiprinti pasimetusią ir pasiklydusią sielą, net jeigu šalia nebus ir jokių priemonių, kurias toji pasimetusi ir pasiklydusi siela galėtų pamatyti ir kuriomis galėtų pasinaudoti. Toks dvasinis mokytojas padės pasimetusiai ir pasiklydusiai sielai pačiais Tėvo meilės virpesiais, kad ši juos pajaus ir nusiramins.
Ramybės jums.
Arunas
2010-09-14 22:11:38
Būti savimi – reiškia ne ką kitą, o TAPIMĄ JĖZUMI. Ir tai jau tampa savaime aišku, kad mes visi galime ir tikrai artėjame prie suvokimo Tėvo raginimo būti tokiais tobulais, net koks tobulas yra Jis. Išties yra taip, kad džiugesys ir virpėjimas perlieja kūną, kuomet perskaitai ir bandai įsigilinti į sekančią pastraipą, įkeltą brolio dvasioje jau dabar ir čia ja(dvasia) esančio.
“Eikite pasakyti mano apaštalams – ir Petrui” – kada jis mąstė apie šiuos gailestingumo ženklus, tada jo įtikėjimas ėmė nustelbti abejones, ir, sugniaužęs kumščius, jis stabtelėjo tuo metu, kai garsiai ištarė: “Aš tikiu, kad iš mirusiųjų jis prisikėlė; aš tikrai eisiu ir pasakysiu savo sielos broliams.” Ir kai tik jis šitaip pasakė, tada netikėtai prieš jį apsireiškė vyro forma, kuri prašneko jam pažįstamu balsu, sakydama: “Petrai, priešai norėjo turėti tave, bet aš nenorėjau tavęs atsisakyti. Aš žinojau, jog tai nebuvo iš širdies, kada tu atsižadėjai manęs; dėl to aš tau atleidau net ir anksčiau negu tu paprašei; bet dabar tu turi nustoti galvojęs apie save ir šios valandos vargus ir ruoštis evangelijos gerąsias naujienas nešti tiems, kurie sėdi tamsoje. Daugiau tu nebeturėtum jaudintis dėl to, ką gali gauti iš karalystės, o vietoje šito rūpinkis tuo, ką tu gali duoti tiems, kurie gyvena siaubingame dvasiniame skurde. Pasiruošk, Simonai, naujos dienos mūšiui, kovai su dvasine tamsybe ir natūralaus žmonių proto blogomis abejonėmis.”
Petras ir morontinis Jėzus ėjo per sodą ir šnekėjosi apie praeities, dabarties, ir ateities reikalus maždaug penketą minučių. Tada Mokytojas iš jo akiračio išnyko, taręs, “Iki pasimatymo, Petrai, kada aš pamatysiu tave su tavaisiais sielos broliais.”
Akimirkai, Petrą apėmė tas suvokimas, kad jis šnekėjosi su prisikėlusiu Mokytoju, ir kad jis gali būti tikras, jog vis dar yra karalystės
ambasadorius. Jis ką tik buvo girdėjęs, kaip pašlovintas Mokytojas nuoširdžiai paragino jį tęsti evangelijos skelbimą. Ir apimtas visų šitų trykštančių jausmų širdyje, jis užlėkė į viršutinį kambarį ir pas savo draugus, šaukdamas ir dusdamas iš susijaudinimo: “Aš mačiau Mokytoją; jis buvo sode. Aš kalbėjausi su juo; ir jis man atleido.”
Absoliuti dauguma žmonijos tebelaukia materialiai apčiuopiamų dalykų ir Petro duobėtas kelias tėra tiktai tikėjimu grįstas. Kuomet Jėzus jį(Petrą) savąja įžvalga laikė prie savęs, terodo vieną paprastą teoriškai, bet sunkų praktiškai įtikėjimą ir jo gilinimą atgimstant iš dvasios. Ir būtent Jėzaus tuometinė evangelija yra ir dabartinė. Tik išplėsta ir toliau plečiama, ką labai sunku suvokti mums. Jėzus negalėjo taip elgtis ar kalbėti, kad kiti NUŠVISTŲ, apaštalai irgi Jo evangelijos apie Rojaus Trejybės sūnystę ir dukrystę, bei visos kūrinijos brolystę ir bendradarbiavimą tarpusavy(juk mes esam VIENA ŠEIMA) nesupratę ir nesuvokę, teptų slides neatsigręždami. BET jie turėjo didžiulį privalumą – BETARPIŠKĄ BENDRAVIMĄ. O ką turime mes? „ DAR DIDESNĮ PRIVALUMĄ “ – visas technologijas, kompiuterius, mobiliuosius. Bet visas tas tobulėjimas materializmo link tik dar labiau kloja negyvą dvasingumą už širmos. Ar susimąstome, kad GYVOJI ROJAUS TREJYBĖS RELIGIJA ir yra ta tikroji, absoliučios daugumos žinoma tik ABSTRAKTAUS DIEVO GARBINIMU, Kurį dauguma SĄMONINGAI iškraipė, sumaišydama Asmenis Rojaus Trejybės sampratoje. Jėzus visą gyvenimą Urantijoje ieškojo, klydo, buvo kaip mes. YRA KAIP MES, BET JAU TREJYBĖS SŪNUS. Jo atkaklumas ir sunkiausiomis akimirkomis abejonėse, ĮTIKĖJIMU leisdavo atsiduoti Tėvui – Rojaus Trejybei. Jo išlieta Tiesos Dvasia ir Mykolo(Sūnaus Kūrėjo, vietinės visatos Nebadono Šeimininko ir Valdovo) partnerės Motinos Dvasios(visiems, išskyrus saujalę urantų(KOL KAS) , suvokiamos Urantų Tikrųjų, bet ne likusios absoliučios daugumos, kuri žino Ją kaip Šventoji Dvasia) Proto Dvasia mums parodo TIKRĄJĮ kelią. Ir Petras tik tikėjo. Įtikėjimas buvo trumpalaikis, ką palyginčiau su sekliu įtikėjimu ar trūkinėjančiu ryšiu su Tėvu – Rojaus Trejybe dabartiniame amžiuje. Apie kokį atleidimą, atpirkimą per Kristaus kančią mes galime kalbėti, kuomet ŠALTINIS NESUVOKIAMOS ENERGIJOS MYLI. Ir Myli visus VIENODAI. Dogma nori nenori verčiama plėstis ir jau diskotekos vyksta bažnyčioje. Absurdas kažkoks, kuomet pasakyta, jog Dievo žodžio pakeisti negalima.
„ Jums atrodo, jog tai yra natūralus ir savaiminis dalykas, kad jūsų civilizacija vystosi pirmyn ir jūs sugebate pagaminti vis geresnių priemonių, kurių dėka galite persikelti iš vienos vietos į kitą, užmegzti ryšį vieni su kitais.
Tai nėra savaiminis dalykas. Būtent tai irgi yra didesnio ir nematomo Proto poveikis jūsų silpnam ir dar iškreiptam protui. Kadangi jūs nieko nežinote apie Kosminio Proto veikimą jūsų protui, tai jūs manote, kad jūsų smegenų sugebėjimas yra toji vienintelė priežastis, kuri vysto jūsų civilizaciją.
Koks tai naivumas! Jūs visiškai nesusivokiate, patys, ir nesugebate atsakyti į patį esmingiausią klausimą – kas jūs esate iš viso? Kas yra tas jūsų gyvenimas ir kodėl jūs gyvenate?
Neatsakę į šitą klausimą, jūs netapsite išmintingi. Dėl to jokiu būdu negalėsite priimti išmintingų sprendimų ir gyventi išmintingo gyvenimo.
Tai kas mes esame iš viso? Tikrai ne proto bokštai, argumentuodami(tiksliau – žalčiu išvinguriuodami) evoliuciniu, bet ne viršsąmoniniu. Mes tik artėjame prie to, ką aš laikau Dvasiniu Mokytoju. Kartelė iškelta turi būti daug aukščiau. Bet tam trukdo savivalė. Į ką virstame, pigmėjai? VISI ESAME TOKIE IR ČIA MŪSŲ PROBLEMA, KAD NESUSTOJAM PRIE ŽENKLO „ STOP „. Visi, kaip ir aš ar bet kuris. Turiu džiugią naujieną – esame tobuli, bet veidai ir jų veidmainiška išraiška, prisitaikėliška prie įtikimo, parodo mūsų vidų. Ar žvelgėte kada į buivolo akis? Jos tuščios ir abejingos, bet gelme niekad nespindi, kaip spindi Jėzaus akys. Net ne abejingos. TIK TAMSA.
Būkime Dvasiniais Mokytojais, bukime ir mokiniais. Bet niekad nebūkime tokiais, kurie dar net neišmokę jau tame ir sustoja. Eikime toliau ir atkakliau, nelaukdami kol kas kitas už mus padarys.
Jėzaus apaštalai laukė kol pasakys. Mes pasakykime nelaukdami. Jėzaus apaštalai laukė kol padarys, patys iš BAIMĖS SUKLYSTI laukė. Mes darykime IŠ MEILĖS IR PAŽADU, KAD NESUKLYSIME. Tėvas laukia. Ir aš laukiu. Ne jūsų šiltos gūžtos, bet NAKTĮ ŠVIESOS, KURI DAR IR ŠILDYS. Ir tai bus MŪSŲ VISŲ NUŠVITIMAS. Programa minimum. Prisimenate? Pasakysiu dar daugiau. Mes net NESUVOKIAM, KAS TAI YRA.
..Jau vėlu, pratęsime diskusiją. Tyla nesustabdo, bet tik duoda papildomą impulsą.Ramybės jums
Arunas
2010-09-12 22:25:17
Jonai , aš manau ir net tikiu , kad dvasinėje karalystėje vyksta bendradarbiavimas , o ne lyderiavimas , todėl tikrai neatgailauju , bet kažkaip parūpo į apaštalą Petrą pažvelgti per save . Man jis visą laiką patiko , kaip tikro žemiško žmogaus pavyzdinis kelias , kai dvasinis kelias čia lygus , čia vėl duobėtas , kol išvažiuoji į autostradą .
emilispetras
2010-09-11 21:14:59
Kaip čia suprast, atgailauji, Petrai, už tą nevykėlišką meilės religijos idėją? Atsipeikėk, žmogau, taip visai prarasi save.
Tau taip vis reikia kažkokio autoriteto, pranašo, mokytojo, guru, kažko kuo galėtum pasitikėti labiau negu savim, o kodėl tu nepasitiki savim? Dzin kad tu prirašai nesąmonių, nieko baisaus, kad suklysti. Bet būti savimi yra didžiulė privilegija, kurios nevalia niekam atiduoti. Nes galiu tik pakartoti kaip sakiau - priklausyti Algimantui reiškia visišką asmenybės fiasko.
Jonas
2010-09-11 15:44:04
MŪSŲ VIEŠPATS JĖZUS KRISTUS Petrui atleido ...
1. APSIREIŠKIMAS PETRUI
Buvo beveik pusė devynių šito sekmadienio vakarą, kada Jėzus apsireiškė Simonui Petrui Morkaus namo kieme. Tai buvo jo aštuntasis morontinis pasirodymas. Petras visą laiką nuo tada, kai savojo Mokytojo išsižadėjo, gyveno su sunkia dvejonės ir kaltės našta. Visą šeštadienio dieną ir šitą sekmadienį jis kovojo su baime, jog, galbūt, jis daugiau nebėra apaštalas. Jis sudrebėdavo nuo Judo dalios ir net nuo minties, kad jis, taip pat, savo Mokytoją išdavė. Visą šitą popietę jis mąstė, jog galbūt būtent jo buvimas su apaštalais ir trukdo Jėzui apsireikšti jiems, aišku, su sąlyga, jeigu jis iš tikrųjų yra prisikėlęs iš mirusiųjų. Ir būtent Petrui, kai jis šitaip mąstė ir kai jo sielos būsena buvo tokia, Jėzus apsireiškė tuo metu, kada prislėgtas apaštalas vaikščiojo tarp gėlių ir krūmų.
Kada Petras pagalvojo apie tą kupiną meilės Mokytojo žvilgsnį, tada jam praeinant pro Anaso portiką, ir kada mintyse jis susimąstė apie tą puikią žinią, kurią jam buvo anksti tą rytą atnešusios tos moterys, kurios atėjo iš tuščios kapavietės, “Eikite pasakyti mano apaštalams – ir Petrui” – kada jis mąstė apie šiuos gailestingumo ženklus, tada jo įtikėjimas ėmė nustelbti abejones, ir, sugniaužęs kumščius, jis stabtelėjo tuo metu, kai garsiai ištarė: “Aš tikiu, kad iš mirusiųjų jis prisikėlė; aš tikrai eisiu ir pasakysiu savo sielos broliams.” Ir kai tik jis šitaip pasakė, tada netikėtai prieš jį apsireiškė vyro forma, kuri prašneko jam pažįstamu balsu, sakydama: “Petrai, priešai norėjo turėti tave, bet aš nenorėjau tavęs atsisakyti. Aš žinojau, jog tai nebuvo iš širdies, kada tu atsižadėjai manęs; dėl to aš tau atleidau net ir anksčiau negu tu paprašei; bet dabar tu turi nustoti galvojęs apie save ir šios valandos vargus ir ruoštis evangelijos gerąsias naujienas nešti tiems, kurie sėdi tamsoje. Daugiau tu nebeturėtum jaudintis dėl to, ką gali gauti iš karalystės, o vietoje šito rūpinkis tuo, ką tu gali duoti tiems, kurie gyvena siaubingame dvasiniame skurde. Pasiruošk, Simonai, naujos dienos mūšiui, kovai su dvasine tamsybe ir natūralaus žmonių proto blogomis abejonėmis.”
Petras ir morontinis Jėzus ėjo per sodą ir šnekėjosi apie praeities, dabarties, ir ateities reikalus maždaug penketą minučių. Tada Mokytojas iš jo akiračio išnyko, taręs, “Iki pasimatymo, Petrai, kada aš pamatysiu tave su tavaisiais sielos broliais.”
Akimirkai, Petrą apėmė tas suvokimas, kad jis šnekėjosi su prisikėlusiu Mokytoju, ir kad jis gali būti tikras, jog vis dar yra karalystės
ambasadorius. Jis ką tik buvo girdėjęs, kaip pašlovintas Mokytojas nuoširdžiai paragino jį tęsti evangelijos skelbimą. Ir apimtas visų šitų trykštančių jausmų širdyje, jis užlėkė į viršutinį kambarį ir pas savo draugus, šaukdamas ir dusdamas iš susijaudinimo: “Aš mačiau Mokytoją; jis buvo sode. Aš kalbėjausi su juo; ir jis man atleido.”
( Urantija - 2039 - 04 - Komisija Tarpinių Būtybių)
emilispetras
2010-09-11 13:56:41
Manau, kad tikro dvasinio mokytojo pats gyvenimas turėtų būti mokymas kitiems. Jis turėtų gyventi tokį gyvenimą, kad kiti jį matydami irgi norėtų tokiais tapti. Pirmiausia jis turėtų būti laimingas, nes laimingais nori būti visi.
Pamokslavimais ir gasdinimais pasaulio neprašviesinsi, kad ir koks dvasingas ir iškalbingas būtum.
RimantasV
2010-08-15 08:39:39
Pati idėja ir dvasia šio straipsnio man yra aiški ir suprantama . Dvasinis mokytojas tai žmogus sutramdęs savo Ego ir gyvenantis Dvasioje . Tai žmogus , kuriam nesvetimas artimo ir tolimo žmgaus likimas ir gyvenimas . Dvasinis mokytojas tai žmogus , kuris visa savo žmogiška raiška spiduliuoja meilę ir ramybę , o iš jo lūpų sklinda išmintis . Dvasinio mokytojo lūpomis kalba Dievo Tėvo Dvasia .
Svarbiausias dvasinio mokytojo bruožas - kantrybė . Niekas nevyksta akimirksniu , todėl užsibrėžus tikslą , reikės ilgai ir kantriai siekti savo asmenybės nušvytimo . Nekantrumas tik apsunkina dvasinio mokytojo kelią , kai norima lengvų ir greitų rezultatų arba tariamų savo dvasinių galių atsiradimo . Pasaulyje niekas nieko veltui neduoda . Štai jūs mieli broliai ir sesės , žinote ir pabėžiate , kad mes gyvename eksperimentinėje planetoje . Siekiant dvasingumo tai reikia turėti dėmesyje . Čia už viską reikia užsimokėti , nes priežasties – pasekmės dėsnis tai nenumaldomai primena . Kad ir kiek būsi dvasingas nuo šio dėsnio nepabėgsi , gal tik švelnesnės pasekmės bus . Todėl ir bet kokios minčių destrukcijos , bet kokios nekantrumo išraiškos prisišaukia priežasties ir pasekmės dėsnio veikimą . Todėl troškimas išskirtinių savybių ar kitokių pasekmių tik dar labiau atitolina siekiantįjį nuo Tiesos .
Svarbiausias dvasinio mokytojo uždavinys , tai būtų vidinis dvasinis augimas , stengiantis atsikratytyti visų visuomeninių ir religinių stereotipų , tačiau išlaikant toleranciją šioms žmonijos sukurtoms apraiškoms . Dvasinis mokytojas nuolatos su meile turi dirbti su savo sąmone ir protu , kad atsikratytų klaidingų mokymų pavyzdžių , kurių apsčiai prikimšta kiekvieno mūsų galva nuo darželio , nuo mokyklos , nuo aukštosios mokyklos , kuriose susiformavo išankstinės autoritetingos nuomonės ir teorijos .
Šis darbas yra būtinas kiekvienam dvasiniam mokytojui , kad išgrįnintų savo sąmonę nuo stereotipinių teršalų , kurie kaip šiukšlės plaukioja mūsų sąmonės paviršiuje ir nuolatos įsiterpia į visus dvasinius mokymus . Šitie stereotipai egzistuoja nuo pat mūsų gimimo , kai mūsų grįnoji sąmonė nuolatos buvo užklojama vis naujais mokymais ir patarimais per mūsų gyvenimą ir per mūsų įvairius žemiškus mokslus . Tačiau nepamirškime , kad visko siekime ir viską darykime tik iš meilės , tik iš meilės sau ir savo artimui . Apie Aukštąsias Dvasines Dievybes aš nerašau , manau , kad visi žino , kokią sampratą ir kokį ryšį turi nuolatos palaikyti dvasinis mokytojas , kad gautų reikiamą šviesią išmintį .
Taigi mielieji , kas jaučiasi toks jau esąs , tas tikrai gali mokyti ir vesti dvasiniais dangaus laiptais ir savo brolius ir seseris .
Su meile Emilis- Petras
emilispetras
2010-08-14 10:05:12
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]