Forumas: temos peržiūra
TIKĖJIMAS ir ĮTIKĖJIMAS, Violetos puikus mokymas, kurį perkėliau į atskirą temą iš pašalintos nekonstruktyvios diskusijos apie vertimą
Mūsų dvasinis brolis, Romas – vadinu jį taip, nors nežinau ar jis pripažįsta save mūsų - ir įtikėjusių, ir neįtikėjusių - dvasiniu broliu, kokie mes ištikrųjų ir esame tarpusavyje ne tik Urantijoje, bet ir visoje kūrinijoje – atimti ir pataisyti Urantijos Knygą; pataisyti ją taip, kad viskas būtų labai tiksliai, pažodžiui, išversta, aišku, pagal jo sampratą kas yra tikslu, o kas ne. Siandien vienam neįtiko vienas žodis, kitąkart kitam kitas žodis, ir taip karuselė nesustojamai suksis ir suksis ratu, ir kiekvienas nepatenkintas šauks vienas už kitą garsiau: „Atimti! Pataisyti!“ Atimti nepavyks nė vienam, nes Urantijos Knyga nėra užrakinta skrynioje. Kur jūs nepatenkintieji anglų kalbos žinovai buvote, kai Algimantas vertė epochinį apreiškimą iš anglų kalbos, kur jūs buvote, kai Algimantui buvo reikalinga pagalba redaguojant Urantijos Knygą? Kai knyga buvo išversta, Algimantas tuo metu kreipėsi į mus, to meto urantijos grupės narius, su prašymu padėti redaguoti ją, bet mūsų tarpe nebuvo tokių padejėjų. O jūs, kai jau toks didžiulis darbas, kuris net ir grupei vertėjų būtų labai sunki našta, yra atliktas vieno vienintelio žmogaus, menkinate, ir tyčiojatės, kai jums nuoširdžiai sako: „ MIELIEJI, TOKS URANTIJOS KNYGOS VERTIMAS SU KŪRĖJU YRA VIENAS VISOJE URANTIJOJE IR JIS YRA LABAI TIKSLUS VISOMIS PRASMĖMIS - VERTIMO, DVASIOS, IR ŽINIOS PRASMĖMIS.” Be Kūrėjo-Rojaus Trejybės dar ir šiandien mes nežinotume, kad yra tokia Urantijos Knyga. Tuo pačiu ir tu, dvasini broli, Romai, šiandien neturėtum galimybės demonstruoti savo materialaus proto mokytumo, atkreipęs savo dėmesį į vieną vienintelį žodį – įtikėjimas – kurio prasmės tu savo nesudvasintu protu tiesiog nesuvoki, nes žodis – tikėjimas- atitinka tavo materialaus proto intelektualų žinojimą, o “Žinojimas yra materialaus arba faktą suvokiančio proto sfera.” O žodis –įtikėjimas – atitinka dvasinės asmenybės mirtingojo individualybėje – charakteryje nuolat besiplečiantį ir gilėjantį dvasinį dvasios potencialo atsiskleidimą. Ir tai yra ne žinojimas, bet tiesa, nes “Tiesa yra ta sfera, kuri priklauso dvasiškai apdovanotam intelektui, kuris suvokia, jog pažįsta Dievą. Žinojimas yra įrodomas; tiesa yra patiriama. Žinojimas yra proto nuosavybė; tiesa yra sielos patyrimas, besivystantis savasis aš.” Būtent įtikėjimas – pabudusios dvasios vystymasis, per atsivėrimą Rojaus Trejybei, garbinant ir meldžiantis, yra patiriamas vis gilėjančiai ir gilėjančiai; patiriamas energetiniais Rojaus Trejybės aukšto dažnio virpesiais, susiliejant į gyvą ryšį, už kurį gyvesnio ir nėra. Tikėjimas nėra patiriamas, nes tikėjimas yra faktas apribotas materialaus proto individualiu intelektualiu žinojimu, o žinojimas yra įrodomas. Tiesos neįmanoma įrodyti nė vienam nesudvasintam protui. Tik tiesą patiriantys supranta vienas kitą, nors kiekvieno dvasinės asmenybės augimo patyrimai labai individualūs, bet Rojaus Trejybės meilės tiesos besiplečiantis ir gilėjantis patyrimas, tiesą patiriančius, apjungia, bet atskiria nuo tų, kurie priešinasi Tiesai-Kūrėjui, bet atskiria ne todėl, kad mes, dvasiškai pabudę, save aukštiname, o kitus, nepanašius į mus, menkiname. Ne. Bet ir šitų mūsų, nuoširdžiai tariamų, žodžių jūs nepriimate. Jums kaltinti mus savęs išaukštinimu labai patinka, nes, išliedami savo pavydą biauriais žodžiais, kad jūs nesate tokie, kaip mes, nors galvojate apie save, demonstruodami savo išsipūtusią puikybę, labai jau labai gerai, jūs pateisinate savo gyvulinio ego ne gražiausias savybes. Mielieji, ir aš, ir kiekvienas, dvasiškai augantis per atsivėrimą Rojaus Trejybei, suprantame jus. Aš suprantu tave Romai. Suprantu tave Algirdai, savo komentaruose nevengiantį gana gausiai pažerti negražių žodžių, kurie ne vien man yra nemalonūs; nemalonūs tuo, kad jie pliūpteli, kaip pikčiurnos drakono ugnies pliūpsniai, labai žemo dažnio virpesiais. Tu to nejauti, nes Rojaus Trejybės meilės virpesiai neturi kol kas tokios galimybės patekti į tavo vidų, nes dvasinis indas dar aklinai uždarytas, ir ne tik tavo, bet ir absoliučios daugumos mūsų dvasinių brolių ir sesių, ir todėl nepatiri to nuostabaus meilės virpesių įtekėjimo į tavo vidų poveikio, ir todėl tu negali savo asmeniniu patyrimu atpažinti meilės aukšto dažnio virpesių. Tavo ir visų kitų dvasinių miegalių tikėjimas neleidžia iš to materialaus proto žinojimo lygio pereiti į aukštesnį dvasios išminties proto lygį, ir augti Rojaus Trejybės meile, dvasingumu, ir išmintimi, ir vadovautis vien tik Trejybės išmintimi, gyvenant materialų gyvenimą šioje laiko ir erdvės apgyvendintoje planetoje, vardu Urantija, patiriant įtikėjimo gelmę, kurios pradžia yra kiekvieno viduje, nes Rojaus Trejybė per dvasios dalelę, padovanotą kiekvienam, yra kiekvieno materialaus mirtingojo viduje, nes Rojaus Trejybė yra meilės vandenyno gelmių gelmė. Bet, žinokite, kad tikėjmas turi tokią galimybę tapti įtikėjimu. Tikėjimas tampa įtikėjimu tuomet, kai beklaidžiojantis tikėjimų tankmėje išgirsta Tėvo-Rojaus Trejybės kvietimą, ir atsiliepia į tą kvietimą atvėręs savo vidų Tėvo meilei. Tuomet gilėjantis įtikėjimas tampa gyvaja asmenine religija per dvasios atsivėrimą Trejybei, o dvasios atsivėrimui ribų nėra. Dvasinės asmenybės atsivėrimas nusidriekia į amžinybę, į Rojaus Trejybę, kuri ir yra AMŽINYBĖ. Jeigu anglų – lietuvių kalbų žodyne ar kokiame kitos kalbos žodyne nėra tokio žodžio, kuris savo prasme atskleistų gilesnę prasmę, tai yra tos kalbos problema, bet kadangi lietuvių kalba turi tokį priešdėlį - į - tai tuo geriau mums, nes žodis tai tas pats, bet prasmė skiriasi. Manau, kad net ir nesudvasintas protas tą labai aiškiai pamatys: kirpti - įkirpti, smeigti - įsmeigti, kąsti - įkastį, skaudinti - įskaudinti, žeisti - įžeisti, augti - įaugti, lipti - įlipti, kopti - įkopti, tikėti - įtikėti. Ir jeigu kuriam nors iš jūsų nepatinka, ir net erzina žodis – įtikėjimas – Urantijos Knygoje, na, nekankinkite savęs – neskaitykite, na, atimkite ir pataisykite, bet prieš tai išverskite visą epochinį apreiškimą iš anglų kalbos, o tada, kam nepatinka ilgi sakiniai – trumpinkite ir trumpinkite, jeigu tame trumpinime matote prasmę, nors tai yra beprasmis energijos švaistymas, bet kiekvienas turi laisvą valią ir energiją švaisto taip, kaip supranta, ir laisvą valią panaudoja pagal savo materialaus proto žinojimą. O sudvasintas protas savo laisvą valią sulieja su Rojaus Trejybės valia, kurios valia yra meilė visumos gerovei. Materialaus mirtingojo sudvasintas protas Trejybės meile, dvasingumu, ir išmintimi trokšta to paties visiems savo dvasiniams broliams visoje didžiojoje visatoje, ir veikia drauge su Rojaus Trejybe, kuriant meilės ir gėrio darbus. Tai yra toks besiskleidžiančios iš vidaus į išorę meile, gėriu, gailestingumu dvasinės asmenybės pasireiškimas. Todėl suprantu tuos, kurie dar negyvena dvasiniu atsivėrimu Rojaus Trejybei, nes aš žinau priežastį, kodėl jie ne tokie, kokie yra tie mūsų dvasiniai, kurie jau skanauja įtikėjimo vaisius, nors tiesą sakant, ne visi vaisiai yra gerai sunokę, bet tie, kurie yra jau sunokinti, tai teikia palaimą. Mielieji, juk mes tai išėjome iš tos neįtikėjusiųjų absoliučios daugumos, ir mes teigiame, kad kiekvienas turi visas sąlygas patirti besiplečiančią TIESĄ, patvirtinant ją dvasiniu įtikėjimu, kurio vertybė – MEILĖ. Telydi jus Rojaus Trejybės palaiminimas. Su meile - Violeta
Algimantas2010-10-14 12:47:45
Komentarai
Pasvarstymai visiems Urantijos Knygos žodžiais:"sąžinė iš tikrųjų yra savęs kritikavimas remiantis savo paties vertybėmis-įpročiais, asmeniniais idealais. ….
Religijos negalima padovanoti, gauti, pasiskolinti, išmokti, ar prarasti. Tai yra asmeninis patyrimas, kuris didėja tiesiog proporcingai galutinių vertybių ieškojimo augimui. Tokiu būdu kosminis augimas lydi prasmių sukaupimą ir visą laiką augantį vertybių išaukštinimą. ….
Bet tikroji religija yra gyva. Religinių sampratų intelektualus sustabarėjimas yra tolygus dvasinei mirčiai. Jūs negalite suvokti religijos be idėjų, tačiau, kada susiaurėja tiktai iki idėjos, tada ji daugiau nebėra religija; tada ji yra tapusi tiesiog žmogiškosios filosofijos rūšimi. ....
Dvasinis gyvenimas milžinišku laipsniu padidina tikrąją savigarbą. Bet savigarba nėra žavėjimasis savimi. Savigarba visada yra suderinta su meile ir tarnavimu savo bičiuliams. NEĮMANOMA GERBTI SAVĘS DIDESNIU LAIPSNIU NEGU JŪS MYLITE SAVO ARTIMĄ; VIENAS YRA SUGEBĖJIMO MATAS KITAM.
Laikui einant, kiekvienas tikras tikintysis ima vis sumaniau savo bičiuliams skiepyti meilę amžinajai tiesai. Ar atskleisdami gėrį žmonėms jūs šiandien esate išradingesni negu vakar? Ar jūs šiais metais teisumą siūlote geriau negu praėjusiais metais? Ar išalkusias sielas vesdami į dvasinę karalystę jūs tą darote vis sumaniau?"
VaidasVDS
2010-11-05 11:55:26
Tęsinys - išsisiuntė automatiškai anas tekstukas -
Tuo tarpu morontinis-dvasinis mūsų tikrasis portas, kuris toks silpnas, tik leidžia savo gležnus daigelius, turi žvelgti daug giliau ir plačiau. Kad stiprėtų, siūlau jums paanalizuoti Irinos tekstą, kad galėtumėte iš atskirų teiginių suvokti apie žmogaus sąmonės lygį, nesvarbu koks bebūtų žmogus, visiems tinka toks pat jų teiginių analizavimas, kad geriau pažintumėte ir patį žmogų, jo vidų, kuris tuos teiginius pateikia. Teiginiai gali būti tik GRAŽIŲ ŽODŽIŲ RINKINYS, O JAIS JIS NEGYVENA. Tad kaip ATSKIRTI, KAS GYVA, O KAS NEGYVA.
Štai šitą aš jums ir noriu padėti suvokti ir atpažinti.
Taigi Irinos teksto analizė, kuri jus parodys, kiek galima - ir būtina - plėsti savo požiūrį tiek aplinkos, ir mūsų pačių, atžvilgiu.
Kad jums būtų lengviau orientuotis, Irinos tekstą skaidysiu į atskirus segmentus ir juos nagrinėsiu, plėsdamas jūsų požiūrį ir į jos komentarą, kaip jį derėtų skaityti ir suprasti, nes kiekvienas žodis atspindi ATITINKAMĄ DVASINĘ TIKROVĖS SAMPRATĄ, KAIP IR DVASINĮ RAŠANČIOJO SĄMONĖS LAIPTELĮ.
"Emili-Petrai,jusu komentaras nuostabus,nes as taip pat manau,kad nera svarbu dvasiniu saltiniu prigimtis,nes pagrindas-Tiesa,siekimas Tiesos ir gyvenimas joje. Reikia,visada buti santaikoje su,savo,sazine."
Šis segmentas rodo, kad jame NĖRA meilės, Emiliui Petrui, nes Irina vartoja daugiskaitą "JŪSŲ KOMENTARAS," o ne VIENASKAITĄ - NES TIK VIENASKAITA LIUDIJA ARTIMUMĄ IR MEILĘ - "TAVO KOMENTARAS." Tai reiškia, kad Irina dar NEPATIRIA brolystės pojūčio, jos požiūrį nustelbia pasąmoninis ir tradicinis "mandagus" ir "pagarbus" "JŪSŲ." Tai taip pat liudija, kad NĖRA IR GYVO RYŠIO SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE, nes kitaip būtų vartojamas tik TU, o ne JŪS. O kada nėra GYVO RYŠIO, kada Rojaus Trejybės meilė NĖRA PATIRIAMA, tada tokie samprotavimai pavirsta MORALIZAVIMAIS - "SIEKIMAS TIESOS IR GYVENIMAS JOJE." Kaip gi gali siekti TIESOS, kada ją kiekvienas supranta SAVAIP, kaip gi gali gyventi joje, jeigu kitam tai atrodys, kad gyveni APGAULĖJE. Jo tiesos supratimas skirtingas, jos taip pat. Todėl TIESA NEGALI NEI SUARTINTI, NEI SUVIENYTI NIEKO, NES JI NĖRA PASTOVI, BET BESIKEIČIANTI IR BESIPLEČIANTI.
Kitas teiginys - Reikia visada būti santaikoje su savo sąžine - taip pat liudija ryšio nebuvimą su Kūrėju, nes moralizuojama SĄŽINĖS PAGRINDU, kuris kiekvienam yra kitoks. Kyšį imančio ir duodančio sąžinė veikia skirtingai, bet ir vienas, ir kitas suras aibę priežasčių, kad pateisintų savo veiksmus ir būtų "švarus" prieš savo sąžinę.
Štai kodėl mes turime nuo reiškinių, būsenų, ir pasekmių, bei jų priežasčių žvilgsnį nukreipti į jų GYVĄ ŠALTINĮ IR CENTRĄ - ROJAUS TREJYBĘ, GARBINTI JĄ NUOŠIRDŽIAI KASDIEN, ATSIVERTI JAI SAVO ŽODŽIAIS AR MINTIMIS LABAI NUOŠIRDŽIAI, ATRASTI JOS ASMENIS SAVYJE, IR GIMTI IŠ DVASIOS. Štai tada savaime VISKAS IR ATSISTOJA Į SAVO VIETAS - žmogus gyvena MEILE, SU MEILE, IR MEILĖJE, TIESA, gyvena SU TIESA, IR TIESOJE, nes mes būname gyvame ryšyje su JŲ Šaltiniu ir Centru.
ŠTAI TIK TADA SAVAIME IR PARAŠAI - NES TAIP JAUTI SAVO VIDUMI IŠ ROJAUS TREJYBĖS - MYLIMAS EMILI PETRAI, TAVO - O NE JŪSŲ - KOMENTARAS MAN LABAI PATIKO, TIK JAME STINGA ROJAUS TREJYBĖS GYVOS MEILĖS IR GYVO RYŠIO SU JA, KAD JĄ AUKŠTINTUM IR ŠLOVINTUM SAVO RAŠINIUOSE IŠPLĖSDAMAS SAVO POŽIŪRĮ Į JĄ IR VIS DAUGIAU SUSILIEDAMAS SU JA, KAS IR ATSISPINDĖTŲ TAVO KOMENTARUOSE.
Toliau Irinos žinutėje vėl teorinis teiginys, net ir jai pačiai, ir tik tiek:
"O zinios ateina,mes jas gauname per gyvenimo patirti,bendraudami vieni su kitais,kiekvienoje perskaitytoje knygoje atsirenkame ir suprantame kiekvienas savaip,pagal savo samones lygi." Tai, jog tai tik teorinis teiginys - kaip ir ankstesni jos teiginiai - nepatvirtintas jos praktikos, rodo jo pabaiga: "...suprantame kiekvienas savaip, pagal savo sąmonės lygį." Būtent ji savo šiuo teiginiu PATVIRTINA mano samprotavimus apie kiekvieno skirtingą TIESOS supratimą pagal sąmonės lygį, tuo pačiu ji ir paneigia savo teiginį, kad reikia gyventi TIESOJE, nes tą padaryti neįmanoma pagal knygas, BE ATRASTO SAVYJE MEILĖS IR TIESOS ŠALTINIO IR CENTRO - ROJAUS TREJYBĖS TRIJŲ ASMENŲ. Ir ŽINIOS ne ateina savaime be GILUMINIŲ STUDIJŲ, kurioms mes turime įdėti DAUG PASTANGŲ, NUOSEKLIŲ IR NUOŠIRDŽIŲ pastangų, studijuodami URANTIJOS KNYGĄ, JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMĄ - KALBU JUMS VĖL - ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ APREIŠKIMUS, apie kuriuos Irina net neužsimena, tarsi žinios pačios ĮPLAUKS Į SĄMONĘ. NE, TAIP NEBUVO, NĖRA, IR NEBUS. Žinios yra PASEKMĖ, KIEK MES ĮDĖJOME NUOSEKLIŲ IR NUOŠIRDŽIŲ PASTANGŲ STUDIJUODAMI APREIŠKIMUS, TYRINĖDAMI ŠALTINIO IR CENTRO PASIREIŠKIMUS MŪSŲ APLINKOJE, ŠITAIP VIS DAUGIAU PAŽINDAMI TIKROVĘ, IR DRAUGE SU TIKROVĖS ŠALTINIU KURDAMI GĖRĮ VISŲ LABUI IŠ MEILĖS IR LAISVA VALIA, GAUTA IŠ JO.
Toliau Iirna rašo:
" Ovisi ,tie ,pikti zodziai nera is Dievo,nes Dievas yra absoliuti Meile,nes ka pasiuni-tas grista,tad atleiskim vieni kitiems,nes neigiami zodziai niekada neduos teigiamo rezultato."
Tas, kas vartoja žodį DIEVAS, jau savaime parodo, kad neturi GYVO RYŠIO SU JUO, NES DIEVAS YRA NE KAS KITA, KAIP Rojaus Trejybės gyvi TRYS asmenys - Tėvas, Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis, ir Begalinė Dvasia-Motina-Sesė. O vartoti žodį DIEVAS, bet ne Tėvas, ne Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis, ne Begalinė Dvasia-Motina-Sesė, reiškia tą patį, kaip vartoti daugiskaitos kreipinį JŪS, o ne TU, kreipiantis vienam į kitą, nes tai tik parodo OFICIALŲ IR FORMALŲ SANTYKĮ IR POŽIŪRĮ, BET JOKIU BŪDU NE MEILĘ, KURIAI JOKIO FORMALUMO NEEGZISTUOJA.
Lygiai tas pats tinka ir tokiems žodžiams PONAS, PONE, PANELĖ. Jie taip pat liudija, kad jį vartojantis žmogus NEMYLI ir nėra atradęs Tėvo-Rojaus Trejybės Asmenų savyje. O kada Kūrėjo meilė pripildo tavo vidų, tada apie jokį atleidimą ir kalbos nebėra, nes toks mirtingasis, Rojaus Trejyės vaikas, myli visus VIENODAI, net ir tuos, kurie jį niekina ir puola, nes šitaip mylėti moko Rojaus Trejybė, IR ŠITOKIA MEILĘ JIS IR PATIRIA PATS PER GYVĄ RYŠĮ SU ROJAUS TREJYBĖS ASMENIMIS. Tai, ką parašiau tinka ir tolimesnei Irinos pastraipai:
" Ponas Algimantas isverte Urantija-nuostabu,tad dziaukimes,o ne ieskokim kazko,kas nieko nekuria,isskyrus negatyva. Dviem dievam tarnauti neiseina,tarnauji ar Dievui,ar mamonai. Tad bukim su DIEVU TEVU,SUNUMI,MOTINELE t.y. VALIA-ISMINTIS-MEILE ir viskas viename KRISTUJE- ugnyje,kuri dega musu sirdutese. Tad susijunkim su KRISTUMI,ir su meile eikim pirmyn. Su meile..."
Viskas yra ne viename KRISTUJE, BET ROJAUS TREJYBĖJE, IR VIEN TIKTAI ROJAUS TREJYBĖJE. TODĖL DABAR SUTEIKIME ROJAUS TREJYNEI DERAMĄ VIETĄ, KURIOS NEGALI UŽIMTI NET IR KRISTUS. Mūsų Vietinės Visatos, NEBADONO, Sūnus Kūrėjas, daugumai yra žinomas tik Jėzaus iš Nazareto ŽEMIŠKUOJU IR LABAI TRUMPALAIKIU vardu, kaip ir visi 700.000 Vietinių Visatų Sūnūs Kūrėjai, taip pat yra ROJAUS TREJYBĖJE. Mūsų Sūnus Kūrėjas yra VIENAS IŠ 700.000, jis yra mūsų DVASINIS BROLIS, O ROJAUS TREJYBĖ YRA VIENA VISAI KŪRINIJAI, IR TIK PER JĄ MES PATIRIAME BROLYSTĘ TIEK URANTIJOJE, TIEK VISOJE KŪRINIJOS DVASINĖJE ŠEIMOJE, KADA GARBINAME ROJAUS TREJYBĘ IR JAI ATSIVERIAME VISA SAVOSIOS DVASIOS GELME.
Garbinkime Rojaus Trejybę kasdien, ir NUOLAT atsiduokime JOS VEDIMUI IŠ VIDAUS, IR TADA SAVAIME GYVENSIME TIESOJE, SU MEILE IR MEILĖJE VISŲ ŠVIESOS LABUI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-11-04 15:18:54
Mielieji, noriu padėti jums išplėsta savo požiūrį į TIKROVĘ, panaudodamas Irinos komentarą. Jis yra TIPIŠKAS požiūris žmogiškam protui. tUO TARPU morontinis-dvasinis asmneybės protas
Algimantas
2010-11-04 13:39:52
Emili-Petrai,jusu komentaras nuostabus,nes as taip pat manau,kad nera svarbu dvasiniu saltiniu prigimtis,nes pagrindas-Tiesa,siekimas Tiesos ir gyvenimas joje. Reikia,visada buti santaikoje su,savo,sazine. O zinios ateina,mes jas gauname per gyvenimo patirti,bendraudami vieni su kitais,kiekvienoje perskaitytoje knygoje atsirenkame ir suprantame kiekvienas savaip,pagal savo samones lygi. Ovisi ,tie ,pikti zodziai nera is Dievo,nes Dievas yra absoliuti Meile,nes ka pasiuni-tas grista,tad atleiskim vieni kitiems,nes neigiami zodziai niekada neduos teigiamo rezultato. Ponas Algimantas isverte Urantija-nuostabu,tad dziaukimes,o ne ieskokim kazko,kas nieko nekuria,isskyrus negatyva. Dviem dievam tarnauti neiseina,tarnauji ar Dievui,ar mamonai. Tad bukim su DIEVU TEVU,SUNUMI,MOTINELE t.y. VALIA-ISMINTIS-MEILE ir viskas viename KRISTUJE- ugnyje,kuri dega musu sirdutese. Tad susijunkim su KRISTUMI,ir su meile eikim pirmyn. Su meile...
irina
2010-11-03 01:41:49
Labai puikus rašinėlis , turintis ryškų dvasinio mokymo potencialą , išreikštas per nuoširdų įtikėjimą į Dievo Tėvo dvasios veikimą mūsų protuose . Ir labai gražus , savo nuoširdumu ir užsibrėžto tikslo siekimu.
Tačiau , dėl šios temos tolesnio išplėtimo , paimu tavo , miela Violeta , vieną sąkinį ,,Tiesos neįmanoma įrodyti nė vienam nesudvasintam protui.'' ir noriu šiek tiek panagrinėti ir net paprieštarauti .
Aš manau , kad žmogus išėjęs į dvasingumo paieškos kelią , į nestandartinį , nebažnytinį kelią , jau potencialiai yra save pakrovęs dvasinės Tiesos paieškos krūviu . DVASINĖ TIESA tampa suprantama tik tada , kai žmogui , vieną kartą gyvenime , plyksteli didelis noras pažinti šį gyvenimą , pažinti save , kaip žmogišką esybę ir savo tikslą , ir savo vertę šiame pasaulyje . Kas aš esu ir kur aš einu ? Tai reiškia , kad dvasinis pažinimo noras , o tuo pačiu ir troškimas , alkis dvasiniam pažinimui , atsiranda daug anksčiau , prieš įsitikinimą , fundametaliuoju dvasinio pasaulio veikimu ir toli nusidriekiančios kosminės Kūrinijos egzistencealumu . Samprata , dvasinės Tiesos , užgimsta dvasinio paieškų kelio pradžioje , kai ji dar nėra nei fundamentali , nei ryškiai egzistenciali , bet kerinti savo nepažinumumu ir paslaptingumu .
Todėl ir visas grožis , visa prasmė , visas jaudinantis patyrimas mūsų proto minčių , yra mūsų proto dvasinių sampratų paieškų nenuspėjamame atsidengime . Pats grožis ir gyvenimo prasmė yra , viso mūsų proto ir sielos egzistencialus siekis suartėjime į Tiesos pažinimą . Tai vis naujų ir naujų dvasinių horizotų pažinimas , tai vis naujų savo proto vingių supratimas , kai viso šio proceso varomoji jėga yra , proto ir sielos troškimas gyventi ir vystytis Tiesoje . Todėl ir manau , kad ne tiek jau svarbu , nors iš tikro tai labai svarbu , tačiau dėl bendro konteksto sakau , kad ne tiek svarbu , ar jau tavo protas yra labai dvasingas ar ne . Daug svarbiau yra turėti tą paslaptingą norą , troškimą , kuris skatina ieškoti šaltinių ir mokytojų , galinčių labai gražiai , paprastai ir šiek tiek sudėtingai , apsakyti , atidengti tą Tiesos Šaltinį iš kurio išteka , taip vadinama dvasinė Tiesa.
Visumoje , tai dvasinių ieškojimų norai ir jų troškimai , dažnai būna labai asmeniški ir kitiems žmonėms mažai suprantami , savo žmogiškąja žodine išraiška . Norint , kad dauguma suprastų , reikia įeiti į daugumos standartą . Todėl ir visoks pasipriešinimas , dvasinėms Tiesoms , kyla ne dėl to , kad tas ar kitas žmogus yra pasikrovęs neigiama energija ir tariamai mažai dvasingas , bet dėl to , kad kiekvienas žmogaus turi savo dvasinių vertybių ir sampratų skalę ir pagal tai renkasi savo mokytojus ir kitus dvasinius mokymo šaltinius .
Aš štai pasirinkau Urantijos apreiškimų Tiesą . Kitas gal matys tą pačia Tiesą Korane ar Biblijoje , trečias , gi matomai , atras ją Vedose . Kiekvienoje asmenybėje sava Tiesa , labai individuali , labai graži , labai šventa ir tikra , nes visas žemiškąsias sielas jungia viena ir ta pati Dievo Tėvo dvasia , todėl ir dvasinės paieškos kelias yra Aukščiausiojo patirtinis kelias , per žmogaus , labai įvairių ir net prieštaringų , dvasinių prasmių išgyvenimą ir suradimą . Aišku , tas žmogus yra Dievo Tėvo palaimoje , kai tvirtai jau stovi ant dvasinės Tiesos pagrindo ir visa savo esybe , žino ir jaučia , kad tai TIESA .
Su meile Emilis - Petras
emilispetras
2010-10-15 18:13:18
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]