Forumas: temos peržiūra
Kas išliks po mūsų ?
Ar mes lietuviai išvengsime ekologinės katastrofos ?
Gyvybės matymas visame kame , turėtų būti visų žmonių bendras požiūris , tiek valdžios tiek ir visuomenės , kaip į gamtosauginę problemą . Toks požiūris turėtų įsivyrauti žmogaus sąmonėje iš animistinės pasaulėjautos , kuri yra visų pasaulio religijų Motina. Taigi taip mąstant , mes gamtą ir religiją , galėtume prilyginti vieno medžio vaisiams . Jeigu mūsų technokratiniams protams pavyktų sugražinti gamtosaugai sakralinę reikšmę , galbūt sugrįžtų sakralinė reikšmė ir religijai, kuri šiandiena dėl išorinio kultinio apeiginio spindesio , paaukojo savąją , kaip dvasinio švyturio reikšmę , persisukdama nuo kryžiaus iki pamatų , materializmo , turto ideologija. Kai religija užmiršta kas yra tikroji dievybė ir kaip ji buvo apsireiškusi žmonijai , prasideda dievybės mokymų ir dvasinių principų išmainymas į pasaulietinę šlovę , turtą ir valdžią . Kompromisas tarp valdžios prioritetų ir religijos materialistinių prioritetų - štai šių dienų religijos esmė. Sakralinis požiūris į gamtą , kyla iš žmogaus dieviškosios sielos-dvasios, ir yra pačios sielos-dvasios išlikimo garantas visoje asmenybėje , kaip tobulas mąstymas , ir dvasinis penas šiems apmąstymams . Mūsų lietuvių tautoje ir daugelio dar nesumaterialėjusių tautiečių sąmonėje tai ypatingai ryšku , tačiau klestint pasaulinei materializmo epidemijai , šios epidemijos užkratas išsidriekė ir ant lietuvio gamtinės sakralinės sielos .
Reikėtu iš esmės pakeisti materialistinį ir naudos siekiantį nichilistinį požiūrį į gamtos išteklių naudojimą , kaip valstybės turtą . Tai baisiai pasenęs savanaudis požiūris , kuris neatspindi šiandieninių reikalavimų , mūsų visų , kaip sveikos tautos išlikimui. Jeigu blaiviau apsidairysime,tai suprasime , kad gamta turi būti saugojama ir puoselėjama ne dėl to, kad visuomenė ir tauta turėtų iš to naudos, o pirmiausia tam , kad ta tauta ir visuomenė išliktų, globaliniame planetiniame pokityje . Ir tai šiandieną reikėtų skaityti kaip pasaulinio masto problema.
Mes savo gamta , jos miškus ir laukus , turime saugoti ne politinius žaidimus žaidžiant , bet realiais veiksmais ,ieškant naujausių būdų kaip sumažinti mūsų civilizuotą invaziją į gamtos teršimą ir naikinimą. Gal būt atsiras , ir duok Dieve , kad taip būtų , net ir urantiškas požiūris , bet jis turi rasti raktą į tą lietuvio pasąmoninį sakralinį pasaulį , kuriame dievybė , gamta ir žmogus yra kaip Vienis.
Dievybių garbinimas gamtoje, tai nuostabiausias ir sakrališkiausias religinis kultas ir pats tikriausias proto atsiverimas , kosminei Rojaus Dievybių pojūčio ir realybės suvokimui . Nei vienas urantas , nei vienas katalikas neišaugins sveikų vaikų , kaip savo tautos ir visos planetos palikuonių , be šnarančių medžių pavėsio , be klegančių paukščių , medžių šakose , be bičių duzgesio ir drugelių skraidymo po pievų žolynus . Kai mūsų visas gyvenimas , tai yra tariamas gerbuvis , bus tik tarp stiklo ir betono ofisų , bažnyčių , parduotuvių ir dirbtinai sukurtų poilsio namų , tada tikrai bus visos civilizacijos galas . Šiandienos žmogaus ir gamtos situacija turi groteksišką situaciją , kai lyg ir turime vakarietišką požiūrį , tačiau miškų naudmenas skaičiuojame iš sandelio vedėjo pozicijų . Ir toks požiūris stumia mus visus prie ekologinės katastrofos slenksčio. Todėl norint išvengti artėjančios gamtinės katastrofos , mes savo miškus , laukus ežerus ir upes turime vis labiau ir labiau atriboti nuo žmogaus veiklos poveikio gamtai , turime kiek įmanoma mažiau semti naudmenas iš gamtos. Visa gamtos veikla turi būti palikta keliems šimtmečiams be žmogaus komercinės naudos įsikišimo . Manau , kad ir urantiečių požiūris ir pagalba gamtai turėtų būti lygiavetis Rojaus Dievybių garbinimui , nes be švarios gamtos , be švaraus oro nebus ir švarių garbinimo šventovių . Dar manau , kad kiekvieno mūsų dvasinis turinys , skirtas meilei į gamtą yra būtinas ne tam , kad tai neštų realią naudą pačiai gamtai , bet ir tai , kad žmogus , nuolatos saveikaudamas su gamta , pats labiau dvasiškai tobulėtų , o per tai save , kaip asmenybę , sugebėtų orientuoti į dvasinio , sakralinio pasaulio geriausią pajautimą po šlamačiais klevais , ažuolais , liepomis ir beržais.
Su meile Emilis-Petras
2010-11-01 13:54:26
Komentarai
Jeigu žmogus nemąsto , neprotauja ir neturi savo žvilgsnio į pasaulį , jis marionetė . O jeigu žmogus nekalba , tai niekas ir negirdi . Aš manau , kad forumo paskirtis kalbėtis ir bendrauti tą kryptimi , kuria jis buvo ir sukurtas . Vieni žino daugiau , kiti mažiau ir taip vyksta informacijos apsikeitimas . Giluminiai , dvasiniai klodai - kiekvieno žmogaus paslaptis , juose gyvena Dievo dvasia .emilispetras
2011-03-01 08:58:56
mielas Emili Petrai, tiesiog svaicioji ir esi pasiklydes savo svaiciojimuose, tikrai gyveni tik grubiose energijose ir trapiame prote, brolau pakilk virs proto, pakilk virs svaiciojimu, viskas yra daug legviau ir paprsciau. reiketu paciam pabadauti, turbut per daug ir sunkiai valgai brolyti, badavimas labai gerai isvalo ir isgrynina samone. to paciam ir linkiu. pradek praktikuotiir maziau sneketi. kalbos niekam vertos, dirbk brolau susavimi, medituok melskis badauk ir maziau kalbek.visas tas proto trapumas ir zodziu zaismas yra tik tavo jautrus egoizmas besireiskiantis per emocijas, atmieztas saves gailesciu. kilk i sviesa emili petrai. atsiprasau uz klaidas
satrebor
2011-03-01 00:50:08
Knygynai pilni knygų, internetas – puikiausių tekstų.
Kodėl aš turėčiau skaityti, Petrai Tave, jei galiu skaityti, pvz., Nobelio premijos laureato kūrinį, kuriame tikrai nemažiau išminties ir meilės :)
Nepyk, šiaip tu man patinki, esi šio forumo taikos balandis.
Telydi tave Tėvo ir artimųjų meilė.
Goda
2011-02-12 18:55:53
Kiekviena Tiesa , tampa tikra Tiesa , kai ją sušildo žmogaus širdies meilė .
Visi žodžiai pasakyti arba parašyti tampa gražūs , kai juos sušildo žmogaus širdies meilė .
Visos išmintys tampa tikromis išmintimis , kai jas sušildo žmogaus širdies meilė .
Visi tikėjimai tampa tikrais tikėjimais , kai juos sušildo žmogaus širdies meilė .
Mūsų protai , mintys , įžvalgos , tol yra gyvos , kol plaka Žemėje bent viena žmogaus širdis .
Tai va , miela Goda , tuo vadovaudamasis ir rašau , kad aš skaityčiau , kad tu skaitytum , kad mes visi skaitytume ir pasikalbėtume .
Su meile , EmilisPetras
emilispetras
2011-02-12 12:08:04
Skaitau tavo rašinius, Emili Petrai, ir toks jausmas, kad nuo žodžių grožio, sakinių junginių tiesiog svaigsti. Bet svaigti turėtų skaitytojas, o ne autorius...
Man atrodo, kad turi talentą rašyti. Gal pabandyk prozą ar eiles. Patalpink į literatūrines svetaines, nes čia konstruktyvaus dialogo tarsi ir nevyksta, kalbi pats su savimi. Ten susilauktum daugiau skaitytojų. Beje dėl kilbukų F2 forume - ten kur nardo kilbukai, visada netoli neršia ir lydekos :), jei mėgsti žvejoti, turėtum žinoti.
Geros tau ir visiems dienos.
Goda
2011-02-11 04:55:42
NUBUDUSIAI SIELAI ... ( išplaukusiai iš ryto miglos )
Kai visa , žmogaus vidinė dvasinė įžvalga nesusiderina , nesusišaukia su energetine kosmine meile ir ji mažai cirkuliuoja asmeniškos meilė augime , tai manau , kad žmogaus protas gali tapti labai pažeidžiamas , grubios planetinės energijos viršenybės , kuri su savo kūrybinėmis mintimis įsiveržia į mūsų žemiškuosius gyvenimo metus ir nustelbia , subtiliai tylų dieviškos meilės dvelksmą , į tą neramų mūsų protą , kuriam - žemiškieji energetiniai virpesiai , tampa artimesni ir suprantamesni negu , kad subtilieji , tylieji dieviškieji meilės virpesiai .
Savo žemiškais protais ir darbais daug ką fantazuojame ir net dvasiškai projektuojame kaip savųjų minčių realybę , tačiau pritrūkstame dvasinės įžvalgos , nustumti į šoną sunkiąsias , žemiškąsias energijas , nesugebame atsispirti praktiškosios naudos spaudimui , kai reikia spręsti nuosavybės ar laisvių apribojimo santykius tarp suinteresuotos šalies ir savosios asmenybės , įvairiose dvišalėse derybose .
Dvasinį turtą , dvasines įžvalgas , panaudoti praktiškai gyvenimo realybėse , tai labai didelis iššūkis visai asmenybei , kaip vientisai ir nedalomai augančiai dvasinei būtybei . Kažkam pasiseka viską savyje suderinti , kažkam nelabai sekasi . Nuo tiesos iki fanatizmo tik vienas žingsnis , ir tai yra labai svarbu , žengiant kiekvieną žingsnį , net ir brolystėje ir bičiulystėje . Tačiau mūsų tylieji , dieviškieji meilės virpesiai visada rodo teisingiausią kryptį , jeigu tik į juos įsiklausai . Ir visai nesvarbu , kaip juos pavadinsi , ar Šventąja Dvasia , ar Rojaus Trejybe ar Dievu Tėvu , svarbiausia ar tu juos girdi ir ar suvoki jų svarbą savo gyvenime .
emilispetras
2011-02-10 13:46:28
Matai gerb. Algimantai , gal aš tokia trumpa rašinio santrauka nepilnai išsireiškiau , tačiau norėjau pasakyti , kad žmonės dvasiniame augime neturėtų ieškoti tik malonumų kaifo . Svarbesnė yra išmintis ir ramybė . Jeigu gamta , planeta , išaugimo kūną , o Visatos Motina dvasia padovanojo protą į žmogaus galvą , tai tas protas kažką tai reiškia . Jis yra įrankis , metodas ir sistema sąveikauti su dvasia dėl visokios informacijos , ne vien tik būti naudingu garbinimo funkcijoje . Aš nei kiek neneigiu dievybių garbinimo , kaip aukščiausios proto išminties funkcijos , tačiau protas yra ir kūrybos ir darbo įrankis ir sistema , kuri dirba , kuria kasdienybėje , ne garbinimo funkcijoje , bet atlieka įvairius išmintingus ir naudingus darbus .
emilispetras
2011-02-07 20:05:11
Mielieji, ar suvokiate, kad jūs esate URANTAI?
KĄ TAI REIŠKIA?
Tai reiškia ROJAUS TREJYBĖS GYVĄJĮ KELIĄ kiekvienam urantui, o jūs dabar vėl keliate tokias temas, kurios ne tik neduoda žmogui atsakymų į jiems kylančius ESMINIUS klausimus, tačiau net ir pačiose temose pilstote vandenėlį, bet žmogui taip ir nepaduodate GYVOJO VANDENS, GYVOJO MAISTO, nepamaitinate alkano GYVĄJA DUONA.
Vadinkime daiktus savais vardais, kad žmonėms būtų AIŠKU, KAIP GI JIEMS SURASTI TĄ GYVĄJĮ ŠVIESOS ŠALTINĮ - JUK TAI IR YRA ROJAUS TREJYBĖS TRYS ASMENYS, O TARP JŲ YRA IR TĖVO ASMUO, APIE KURĮ IR KALBĖJO JĖZUS, IR KURIO GYVĄJĮ VANDENĮ GĖRĖ JIS PATS IR KITUS GIRDĖ.
Urantai IŠPLĖTĖ Jėzaus mokymą nuo VIENO TĖVO IKI ROJAUS TREJYBĖS TRIJŲ ASMENŲ - TĖVO, AMŽINOJO SŪNAUS-MOTINOS-BROLIO, IR BEGALINĖS DVASIOS-MOTINOS-SESĖS.
URANTAI ir liudija - gyvu asmeniniu patyrimu - ROJAUS TREJYBĖS VISŲ TRIJŲ ASMENŲ PASIREIŠKIMĄ, o ne kaip guru tik kalba apie KAŽKOKĮ ABSTRAKTŲ šviesos Šaltinį.
Nėra tokios akimirkos - per visą amžinybę - kad mes ką nors TURIME spinduliuoti į išorę. Nėra jokio "TURIME spinduliuoti į išorę, į pasaulį, į žmones."
Tai ESMINĖ KLAIDA, kurią daro mūsų dvasios broliai bet kokio tikėjimo, ar net urantai. Ir ją daro DĖL MENKO DVASINIO Rojaus Trejybės asmenų PATYRIMO IR SEKLAUS ĮTIKĖJIMO Į ROJAUS TREJYBĘ, arba jo DAR VISIŠKO NEBUVIMO.
Urantui - Žmogui - ROJAUS TREJYBĖS ATVAIZDUI - tereikia vis labiau gilinti ĮTIKĖJIMĄ GARBINANT TĖVĄ, AMŽINĄJĮ SŪNŲ-MOTINĄ-BROLĮ, IR BEGALINĘ DVASIĄ-MOTINĄ-SESĘ - GARBINANT ROJAUS TREJYBĖS ŠITUOS TRIS IR TIK JUOS - ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE, KOLEKTYVIAI, IR NAMUOSE, INDIVIDUALIAI; NUOSEKLIAI STUDIJUOTI URANTIJOS KNYGĄ, JĖZAUS KRISTAUS APREIŠKIMĄ - KALBU JUMS VĖL - IR ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ APREIŠKIMUS; IR ATSIDUOTI ROJAUS TREJYBĖS VEDIMUI IŠ VIDAUS. Ir Viskas. Nieko daugiau nereikia; nieko dalinti į išorę ir rūpintis, kad kas nors dar buvo neapdalintas kažkuo išorėje. Ir niekada nereikia NIEKO NUTRAUKTI, nes niekas nežino nieko geriau už ROJAUS TREJYBĘ, net ir iš Jos tiesiogiai kilę dvasios-asmenys nežino geriau už Ją NIEKO. Todėl reikia tik ATSIDUOTI ROJAUS TREJYBĖS NEŠIMUI JOS PAČIOS MILŽINIŠKOJE UPĖJE, IR NEEIKVOTI TUŠČIAI ENERGIJOS IR JĖGŲ PATIEMS MĖGINANT TOBULINTI NET TOBULUMO ŠALTINĮ IR CENTRĄ, KĄ BŪTENT IR MĖGINA PADARYTI NE VIENAS IŠ JŪSŲ, KAIP IR EMILISPETRAS ŠITUO SAVO KOMENTARU.
Kada yra gyvas ryšys su Rojaus Trejybe, tada būtent JI motyvuoja ir veiklą, ir troškimus. Štai kodėl toks turintis gyvą ir GILUMINĮ, IR VIS GILĖJANTĮ ĮTIKĖJIMĄ IR RYŠĮ su Rojaus Trejybe urantas nesuka sau galvos, ką jis ir kada TURI nutraukti, ką ir kur jis TURI spinduliuoti ir daryti, nes jis tiesiog yra realus ir GYVAS Rojaus Trejybės SŪNUS ar DUKRA išmintingai veikiantis vedant Rojaus Trejybei iš vidaus.
IR TADA VISI TROŠKIMAI SIEKTI KOKIŲ NORS MALONUMŲ PATYS SAVAIME IŠTIRPSTA VIS GILĖJANČIAME MEILĖS VEIKIME - SAVO KASDIENIAME GYVENIME - DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE KURIANT GĖRĮ VISŲ LABUI VISUR IR VISADA. Ir vėl, NESUKANT SAU GALVOS AR DAVEI, AR GAVAI, NES DUODAMAS VISADA IR GAUNI, KAIP IR GAUDAMAS VISADA DUODI IR KITAM - NAUJĄ PATYRIMĄ - JEIGU ESI ATSIDAVĘS ROJAUS TREJYBĖS VEDIMUI IŠ VIDAUS, O NE BUHALTERINEI APSKAITAI IŠ IŠORĖS.
O mokytojas VISADA IR GALI DUOTI, NES JIS SAVYJE IR TURI TAI, KO NUOŠIRDŽIAM MOKINIUI REIKIA.
DEJA, ABSOLIUTI DAUGUMA MOKINIŲ yra tokie, kuriems GYVULINIO EGO AMBICIJOS NELEIDŽIA IŠ MOKYTOJO IMTI TAI, KO JIEMS ŠIUO METU BŪTENT YPAČ REIKIA. Todėl jie ir lieka savojo proto klaidžiojimų ir pasimetimų labirinte, kai mokytojas jiems galėtų PADĖTI IŠEITI IŠ PATIES LABIRINTO, KURIO JIE PATYS DAR NET NEPAŽĮSTA, NES MANO, KAD JIE EINA ŠVIESOJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2011-02-07 12:56:38
SVARBIAUSIA YRA DUOTI
Kalbama ir manoma , kad bet koks sąmoningai pozityvus procesas prasideda nuo davimo , tačiau kasdienybėje susiduriame su noru gauti . Jeigu visi suprastų ir gerai suvoktų , kad ėjime į šviesą , svarbiausia yra duoti , o ne gauti , tai išsispręstų daug asmeniškų ,,ego‘‘ problemų . Mes turime nuolatos save kurstyti , kad gimėme ir gyvename ne gauti , bet duoti . Viską gavome kūdikystėje ir vaikystėje , kad išgyventume , toliau einant turime tik duoti .
Daug pasaulyje yra srovių , mokyklų ir institucijų , kurios pasiryžusios padėti žmonėms : kaip tapti laimingais , kaip tapti sveikais , kaip tapti labai dvasingais. Ir kaip taisyklė visų ir viso mokslo ašis yra ta pati , kaip gauti. Tai yra kaip gauti naudą , pelną , malonumą – tiek fizinį , tiek ir dvasinį .
Visi mokytojai , visi guru kalba apie tą patį , apie amžinąją šviesą , tačiau daugelis klausytojų tikrosios šviesos sampratos net negirdi , žmonės paprasčiausiai nori būti tik šalia mokytojo ir tik klausytis , klausytis ir dar kartą klausytis . Paprastai visi mokytojai ir visi guru kalba , kad žmonės turi šviesėti iš vidaus ir turi norėti patys surasti savo vidinės šviesos Šaltinį . Suradę savo vidinės šviesos Šaltinį , turime spinduliuoti į išorę , į pasaulį , į žmones . Nereikia užsiciklinti vien tik informacijos gavimo malonume , reikia savarankiškai ir laiku nutraukti malonumų gavimą , nes beribis malonumų troškimas ir nuolatinis jų gavimas iš mokytojo arba gurų veda į asmeninės dvasinės sistemos augimo stagnaciją .
Duodantysis visada išlieka kaip tobulas gėrio šaltinis , kuris nuolatos girdo ir girdo apsvaigusius vartotojus . O vartotojai svaigsta šalia savo gurų . Visame šiame davimo procese , nieko blogo nėra , tačiau besaikis troškimas gauti , kenkia asmenybės augimui , kaip prisirišimas prie vedančios ir už viską sprendžiančios mokytojo rankos , o tai stabdo savarankišką žmogaus , vidinio dvasinio pasaulio vystymasį .
Visame , bet kokios dvasinės mokyklos vystymosi procese , reikia nuolatos skatinti asmenybių savarankiškumą . Mokytojas reikalingas ir labai reikalingas , tačiau tik iki tam tikros pažinimo ribos . Tolesni , vidiniai dvasiniai būviai , jausmai , įžvalgos , turi rasti savo asmeninės raiškos būdus ir metodus. Dvasinio sąmoningėjimo procese , parama iš tiesų reikalinga , tačiau ji neturi tapti pastovia dvasinių vertybių labdara ir dovana , nes tai skatina tik gavimą besiklausančiojo , tačiau visai neskatina atidavimo proceso , savarankiško dvasinių šviesų sukaupimo ir atidavimo , išspinduliavimo į pasaulį .
emilispetras
2011-02-06 20:41:26
Ar visuomenė subrendusi dvasiniams pokyčiams ? Ar mūsų gyvenimai gali priartėti prie dvasinio ir mentalinio mąstymo , padedančio išsivystyti harmonijai materijoje ir technologijoje ? Visi dvasiniai jėgų laukai sąveikauja kaip meilės jausmai , niekas nieko nenaikina ir niekas nieko nežlugdo , visur vyrauja harmonija ir meilė , tik žmonių protuose nuolatinė sumaištis . Žmonės savo mintimis taip pat yra ir šių dvasinių laukų vienovėje ir gali nešti arba meilę ir harmoniją arba destrukcijas .
Lietuvio mentalitetas yra dirbtinės kančios laukuose , kuris nuolat sukuriuoja ir pildosi naujomis kančios kūrimo formomis . Mes praradome sveiką dvasią ir sielą , sveikų , brandžių , šimtamečių ąžuolynų ir žvaigždėto dangaus dvasią - dvasią laisvo kosminio pasaulio . Lietuvio dvasia buvo uždaryta ir pakrikštyta tarp mūrų ir akmenų , kuriose vyrauja patys sunkiausi materijos vitaliniai laukai. Net pirminis dvasinis vandens krikštas , upėse ir ežeruose buvo sumenkintas iki krapylos lygio , tuo pačiu ir laisva , gamtos ir kosmoso skrydžio siela nuleido galvą už būtas ir nebūtas kaltes . Skaudžiausiai buvo paliesta moteris ir uždėta ant jos krikščioniška kančios nuodėmė ir nepilnavertiškumo sindromas , kaip savojo kūno gėda ir pirminė nuodėmė . Buvo pakirstos kosminės meilės šaknys , tyram gamtos ir gyvybės užgimimui , per meilės aktą į naujo žmogaus atsiradimą , buvo iškreipta gyvybės kūrimo galia ir pačios Visatos Motinos Dvasios dieviškumo projekcija į materiją ir dievybės funkcija šioje materijoje .
Tačiau šiandieną , nauja Žinia , Urantijos knygos dvasia , kiekvienam lietuviui turėtų tapti pačia artimiausia ir suprantamiausia dvasia , nes iš jos kalba kosminis pasaulis , dievybių pasaulis , kuris taip artimas lietuvio vyro ir moters sielai , per Saulę Mėnulį ir žvaigždes , jau senovėje nusileidęs ant aukurų , su smilkstančiais kvapiaisiais žolynais . Lietuviai niekada nebuvo barbarai , ąžuolynų giraitėse ant savo aukurų , jie niekada neaukojo nei gyvulių nei paukščių , lietuviai ant garbinimo aukurų dėjo tik kvapniuosius žolynus ir tuo sujungdavo savo sielas su beribiu kosmosu , su kosminio pasaulio dievybėmis , dvasiomis ir angelais .
Mes lietuviai , su savo pagonišku tikėjimu , buvome daug arčiau prie kosminių dievybių sampratos , net ir prie vieno Dievo sampratos negu , kad europinė , viduramžių ekspansinė kančios religija per krikščionybę , atnešusi kančios dievą , iš akmeninių mūro vienuolynų celių į žydinčių pievų ir žaliuojančių ąžuolų žemę , pastačiusi čia kryžių ir privertusi gėdytis , gamtos grožiu ir jausmais , saulės spinduliuose išaugintą savo gamtinį žemišką kūną , savo sielų ir kūno poeziją tarp srūvančių upių , žolynų ir ąžuolynų . Moteris , kaip gyvybės paslaptis , kaip pagarba meilei , grožiui ir gyvenimui buvo sumenkinta iki klaikaus fanatizmo ir baisios tamsybės , pirminei gyvybės užuomazgai. Gražiausią gamtos dovaną , net ir Visatos Motinos Dvasios padovanotą meilę , fizinio kūno grožį , kaip planetinės žmogiškosios gyvybės išskirtinį tobulumo požymį , niekada nenorėta pakelti iki dvasinės kūno ir sielos harmonijos ir vienovės , tiek su kančios dievu , tiek ir su aukštesne kosminės dievybės samprata . Kaltės samprata uždengė gamtos , žmogaus ir dievo harmoniją ir vienovę .
Tačiau vakar, senosios eros pabaigoje , o tuo pačiu ir šiandiena , naujosios eros pradžioje , nauji kosminiai vėjai atnešė Žinią , atnešė Urantijos knygą , apie Vieną Dievą , apie visų Dievą Tėvą ir ne tik tai , bet ir apie gamtos ir dvasios vienovę , apie kūno ir sielos vienovę , apie gyvybės pradžią , per meilę ir šios gyvybės tolesnę kelionę į Meilę . Tai kvietimas pakelti akis į žvaigždėtą dangų , tai kvietimas ištiesti rankas garbinimui į kosminę dievybę Asmenybę , į Amžinąjį Šaltinį ir Centrą , link amžinosios Meilės ir Harmonijos , kuri per amžius spinduliuoja išmintį , gerumą ir vientisumą į visus gamtoje ir meilėje gimusius žmogiškuosius protus . Mylėkime Dievybę kuri spinduliuoja iš tolimojo kosmoso , mylėkime Dievybę kuri spinduliuoja šalia mūsų , mylėkime ir garbinkime Vieną Dievą Tėvą , visų gyvybių pradžių pradžią .
emilispetras
2011-02-03 21:31:50
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]