Forumas: temos peržiūra
Mano patyrimai kelionės į Kauną, Klaipėdą, ir Telšius metu, o taip pat sugrįžus į Vilnių (2010 metų rugsėjo 26-27 d.d. pati kelionė; ir patyrimai gyvenant be vandens nuo rugsėjo 21-osios iki spalio 7-osios
Šitoje temoje nurodyti mano patyrimai yra patalpinti atskirame puslapyje - Patyrimai su Urantijos Knyga - nes šitos temos dėstymas sudaro 48 puslapius, todėl Forume toks temos dėstymas būtų per ilgas.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-12-05 23:43:43
Komentarai
Ten kur Naglis minėjo, Džasmuchin ar kaip ten turbūt turi omeny Jasmuheen, tai esu skaitęs kad buvo bandyta atlikti eksperimenta ir pažiūrėt ar ji tikrai nevalgo... medikai stebėjo ją kelias dienas, tai jai pradėjo būt silpna, blogai jaustis ir tas eksperimentas nutrauktas. Tai iš esmės, kaip ji ir pati teigia - ji tiesiog mažai valgo. Bet nėra taip kad ji nevalgytų.Tuo tarpu yra žmogus, dėl ko ir rašau kuris yra šventasis iš indijos, kuriam 80 metų, ir jis nevalgė nuo dvylikos metų, taip pat NEGERIA VANDENS. Buvo atlikti ir stebėjimai dešimt ar kiek ten dienų.. Manau toks video, yra įkvepiantis ir patiems užsiimti tuo: http://www.youtube.com/watch?v=ewoDVPCLnt0
Toks žmogus, kalbėjo kad neprakaituoja, o taip pat ir nepavargsta kai reikia šimtą ar du šimtus kilometrų keliauti džiunglėse, o jo kūnas kaip pats sakė toks koks dabar yra, tinkamas gyventi vieną ar du tūkstančius metų, jeigu ne dešimt tūkstančių metų.
Vaidas
2010-12-21 23:54:49
Ten kur Naglis minėjo, Džasmuchin ar kaip ten turbūt turi omeny Jasmuheen, tai esu skaitęs kad buvo bandyta atlikti eksperimenta ir pažiūrėt ar ji tikrai nevalgo... medikai stebėjo ją kelias dienas, tai jai pradėjo būt silpna, blogai jaustis ir tas eksperimentas nutrauktas. Tai iš esmės, kaip ji ir pati teigia - ji tiesiog mažai valgo. Bet nėra taip kad ji nevalgytų.
Tuo tarpu yra žmogus, dėl ko ir rašau kuris yra šventasis iš indijos, kuriam 80 metų, ir jis nevalgė nuo dvylikos metų. Buvo atlikti ir stebėjimai dešimt ar kiek ten dienų.. Manau toks video, yra įkvepiantis ir patiems užsiimti tuo: http://www.youtube.com/watch?v=ewoDVPCLnt0
Toks žmogus, kalbėjo kad neprakaituoja, o taip pat ir nepavargsta kai reikia šimtą ar du šimtus kilometrų keliauti džiunglėse, o jo kūnas kaip pats sakė toks koks dabar yra, tinkamas gyventi vieną ar du tūkstančius metų, jeigu ne dešimt tūkstančių metų.
Vaidas
2010-12-21 23:49:23
Atsiliepiant į dvasios brolio Naglio patalpintą medžiagą.
Įdomi, mielas dvasios broli, tavo pateiktoji, konkrečiais faktais paremta, informacija. Tikiu, kad ji yra tikra, nepramanyta. Iš tikrųjų būtų kvaila neigti bent vieną iš čia pateiktų faktų. Ir gerai, kad jie, tokie, egzistuoja ir gerai, kad yra žinomi.
Tikra tiesa, kad šių faktų akivaizdoje mokslininkams lieka tik gūžčioti pečiais ir skėsčioti rankomis. Joks mokslas nesugeba ir niekada nesugebės nei pagrįstai paaiškinti, nei atsakyti į visus šia tema kylančius klausimus. Dėja, taip yra, ir tas yra visų mokslų srityse, ir ši negalia tęsis tol, KOL MOKSLININKAI DARBUOSIS ATSIETAI nuo visos kūrinijos gyvųjų ir amžinųjų ištakų – Trijų Šaltinių ir Centrų, Dvasinėje vienovėje visuotiniam labui veikiančios Rojaus Trejybės, KAI TUO TARPU MŪSŲ MYLIMI ROJAUS TĖVAI kiekvieną savo mylimą dukrą ir sūnų kviečia tapti gėrio ir grožio bendrakūrėjais drauge su JAIS. Tik tuomet mokslas įgys visai kitą kryptingumą, visose gyvenimo ir tyrimų baruose, srityse, šakose taps racionalus ir tik tada savaime atkris daugybė klausimų ir beprasmio lėšų švaistymo sprendžiant tokias pramanytas problemas, kurios visiškai nėra jokios problemos, kaip ir ši: ar tikrai taip ilgai jis nei geria, nei valgo! Jeigu šiandieninis mokslas sprendžia tokias problemas, nuokurių pasaulyje gyventi darosi pavojinga, jis neturėtų net būti vadinamas mokslu. Joks dabartinis brandos atestatas, diplomas, mokslinis laipsnis išminties nesuteikia, išmintingu žmogus tampa tik per įtikėjimą, per gyvą Rojaus trejybės garbinimą, maldas visumos labui ir gerovės kūrimą visų labui drauge su mylimais Tėvais-Rojaus Trejybe. Išmintis auga ir gilėja tik tolygio gilėjant įtikėjimui ir atitinkamai augant besąlyginiam pasitikėjimui Kūrinijos Visagaliais Tėvais – Rojaus Trejybe. Kito kelio žmonijai tiesiog nebeliko po to, kai 1955 metais buvo atspausdinta URANTIJOS KNYGA ir kai 1985 metais galutinai buvo užbaigtas Liuciferiaus maištas, užtrukęs net 200 tūkst. metų.
Todė nesiremiant kūrinijos sandaros sisteminiu PAŽINIMU per žmonijai jau pateiktus naujausius Apreiškimus, bet įgytas PAŽINIMAS dar reikalauja ir TIKRO GYVO PRIPAŽINIMO, kuris ir įmanomas tik per tikrąjį ir gyvą ĮTIKĖJIMĄ, bei savyje randant Tėvą – Rojaus Trejybės gyvai patiriamą dvasią.
Beje tą patį gal tik mažesniu laipsniu galėtume pastebėti ir kalbant apie tuos pačius, mistiškai įvardintus, ir aprašomuosius, „fenomenus“.
Šie iš tikrųjų yra daugiau ar mažiau tikintys ir pagal galimybes nuoširdūs savo sektų rėmuose, o gal ir save laikantys net ateistais, bet ne visiškai akli, o intuityviai tikintys, kad ne dievas, bet „kaži kas vis tik kažkur yra...“, ir štai kantriai pasimokę padirbėjo su savimi ir labai pasistengę jau patiria, kad galima pilnaverčiai gyventi ir atsisakius įprastinio maisto. Tačiau labai abejotina, ar jie patys supranta tikrąsias priežastis, kaip su jais taip galėjo atsitikti, jeigu atmesti visus izoterinius aiškinimus. Antraip, kodėl tie sielos broliai ir sesės, kurie sėkmingai jau yra nustoję maitintis įprastiniu maistu, vardan ko, jie leidžiasi būti mokslininkų tyrinėjami? Ar tik tam, kad šie dar kartą patvirtintų, jog tikrai jis nevalgo ir negeria, kad net ir „gamtiniai reikalai“ visiškai nerūpi? Ar tai ir yra tas pats svarbiausias dalykas, kuris užgožia net ir tiesą, KAD SU TĖVU – TREJYBE VISKAS ĮMANOMA? O taip elgiasi sielos brolis Džanis, kuris jau net 69 metus nei valgo nei geria!?
Na, o tie 8 tūkstančiai sielos sesės Džasmachin paskaitų klausytojai, tapę jos pasekėjais, ar bent kiek suvokia, kas čia su jais vyksta? Kaip tą paaiškinti, kodėl tas įmanoma??? Nemanau, kad suvoktų? Tiesiog šie „fenomenai“ puikiai įsisavino keletą padiktuotų taisyklių ir sugeba jų laikytis. Užuot garbinę Tėvą – Trejybę, jie su malonumu skaičiuoja, kaip sėkmingai atsiperka nevalgant jų išlaidos, skirtos guru Džasmachin paskaitoms apmokėti. Tuo tarpu VISOS TIKROSIOS GILUMINĖS ESMĖS IR PRASMĖS, kurios be jokios abejonės NEIŠVENGIAMAI YRA, lieka kažkur, nepastebimos, NES JOS NĖRA PAŽINTOS IR GYVAI PATIRTOS.
Su broliška meile,
TomasVLN
2010-12-13 19:07:49
Vienoje iš savo didaktinių sveikatos ugdymo knygų , garsi daktarė Galina Šatalova rašė ;
,, Viso žmogaus organizmo savireguliacijos procese nepertraukiamai reiškiasi dvasiniai ir psichologiniai gyvenimai . Visą šį nedalomą procesą prižiūri , reguliuoja ir saugo mūsų sąmonė ir pasąmonė , tačiau savo darbų krūvio apimtimis labai skiriasi . Pav. mūsų pasąmonė užimą 96 procentus viso mūsų proto , tuo tarpu aktyvioji sąmonė disponuoja tik 4 procentais viso proto apimties , tačiau per tuos 4 procentus proto prateka ir nusėda į pasąmonę visi mūsų gyvenimo reiškiniai , kaip mūsų psichikos jausminiai dirgikliai , tiek iš aplinkinio pasauliuo , tiek ir iš mūsų kūno vidaus ir išorės reakcijų .
Visus paprastus ir atsakingus sprendimus turi priimti tik tie keturi procentai mūsų sąmoningo proto . Ir kas svarbiausia , pabrėžiama , kad visų sprendimų kokybė ir vertė priklauso tik nuo šių 4 procentų proto dvasingumo , kuris , deja pas kiekvieną žmogų vis kitoks .’’
Tai ką gi aš tuo norėjau pasakyti ? O tai , kad žmogaus dvasingumas , šio dvasingumo vyraujantys požymiai , yra visų svarbiausi žmogaus žemiškoje veikloje ir gyvenime . Todėl ir Algimantui pavyko tiek daug dienų išbūti nevalgius ir negėrus , kas eiliniam žmogui jau būtų buvę du kartus mirtis . Bet į šio dvasingumo tobulėjimą , kaip rašoma , deja mes kiekvienas turime eiti savo keliu . ne tai , kad nusigręžę nuo savo kolegų , bičiulių ar sielos brolių . Tikrai visai ne , tačiau kiekvienas skirtingai ir savitai pasikrauname savo sąmonę dvasingumu . Ir nereikia jaudintis , jeigu kartais ir nesusikalbame , svarbiausia , kad norime kalbėtis , norime dalintis , norime džiaugtis savo pasiekimais .
emilispetras
2010-12-11 20:26:36
Kiekvienam yra savas laikas, savas kelias.Ateis laikas gal ir daugiau zmoniu atsisakys materealaus maisto, bet daugumas ju tikriausiai darys tyliai ir nedemonstratyviai, kiti eksperimentuodami gali ir neishtverti..Kiekvienas renkasi vis kitoki kelia einant pas TEVA...
Fredas
2010-12-09 22:18:08
Štai ką radau viename forume... Apie šiuos asmenis, jau seniai gyvenančius be vandens ir maisto, informacijos yra labai daug. Paskaitykite, kiek pasaulyje jau yra tokių žmonių. Nuostabu... 8000... Vadinasi - tai įmanoma. Aš to noriu ir, Dievo padedamas, gal kada ir pasieksiu...
Pranešimas Parašytas: Sk. 02 24, 2008 8:13 pm Rašyti temą: Gyvenimas be maisto ir vandens Ar jie – XXI amžiaus žmonės?
Bėga šimtai, tūkstančiai, milijonai metų, Žemė keičia savo veidą – vandenynai tampa sausuma, paskui vėl tirpsta ledynai ir plūsta vandenys... Tik nesikeičia amžinas žmogaus nemirtingumo troškimas. Jis ieško ir ieško gamtoje ir pačiame savyje naujų gyvybingumo galių, bando vis naujas galimybes egzistuoti nepriklausomai nuo aplinkos - žemiškųjų sąlygų. Ieško ir vis dažniau randa.
Džasmachin fenomenas
Džasmachin minta vien šviesos energija
Jau prieš trejetą metų pasaulio spauda rašė apie fenomenalią moterį iš Australijos – Džasmachin, mūsų amžininkę, kuri jau septynetą metų buvo išgyvenusi be maisto ir vandens (nuo 1993 m.). Džasmachin minta vien šviesos energija per vadinamąjį “gyvenimo kvėpavimą”, kurį propaguoja induizmas.
Apie savo neįtikėtiną gyvenimo būdą moteris atvirai pasakojo pasaulio visuomenei, lankydamasi įvairiose šalyse – Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Anglijoje ir kt. 2000 metų vasarį Londone vyko tarptautinis festivalis “Protas, Kūnas, Dvasia”, kurio programoje buvo ir Džasmachin seminarai. Ji dalijosi patirtimi, žmonėms patardama, kaip pradėti organizmą atpratinti nuo maisto.
Fenomenė pabrėžė, jog toks siekimas neturi būti žmogaus tikslas, o tik priemonė jo tobulėjimo evoliucijoje. Tai – jo vidinio regėjimo, sąmonės, intuicijos ugdymo kelias.
Suprantama, jog į Džasmachin paskaitas susidomėję žmonės plūste plūdo, o ji pasakojo apie savo nueitą kelią – kaip 1993 metais pradėjo praktikuoti tokį gyvybės palaikymo būdą. Tada jos pasekėjų atsirado vos keletas, nes niekas tokiu stebuklu nenorėjo patikėti. O 2000-aisiais (kai ji lankėsi Londone) pasaulyje jų jau buvo 8000.
Džasmachin prisipažino, kad ji ilgai mokėsi Indijoje jogos. Per tūkstantmečius sukauptos žinios ir padėjo atverti ryšį su jėgomis, kurios jai vadovauja.
moteris visur sutinka daug žmonių, norinčių pereiti prie jos pasirinkto gyvenimo režimo. Tačiau fenomenė įspėja, jog į šį procesą negalima žiūrėti supaprastintai: ėmei ir nustojai valgyti bei gerti! Žmogus tokiam žingsniui gali ryžtis tik aiškiai suvokęs savo dvasinio tobulėjimo poreikį.
Džasmachin pasakojo, jog pirmuosius du mėnesius atsisakęs maisto žmogus jaučia silpnumą, tačiau paskui jėgos ne tik sugrįžta, bet dar ir padidėja.
Kaip gyvena ši fenomenali moteris šiandien? Suprantama, jog ne kiekvienoje šalyje informaciją dažnai skelbia spauda.
Pasirodo, ji sėkmingai laikosi savo pasirinkto režimo, yra gyva ir sveika. Pernai lapkričio mėnesį Džasmachin surengė seminarą Sankt Peterburge.
Pasekėja Zinaida
Zinaida Baranova nejaučia jokio alkio.
Sankt Peterburge vykusiame seminare Džasmachin paskaitų klausėsi ir moteris iš Krasnodaro, tokį gyvenimo būdą (jau tada) pasirinkusi prieš ketvertą metų.
Zinaidos specialybė – inžinierė technologė. Pradėjusi dirbti gimtajame Sverdlovske, vėliau ji persikėlė į Krasnodarą. Beje, apie šią moterį Rusijos spauda pradėjo skelbti publikacijas jau prieš trejetą metų.
Prie minties kardinaliai pakeisti savo gyvenimą šią moterį atvedė gyvenimo nesėkmės. Ji anksti neteko artimųjų. O kai autoavarijoje žuvo ir aštuoniolikmetis sūnus, moterį prislėgė sunki depresija. Kentėjo nuo širdies kraujagyslių sutrikimų, kitokių negalių, kol pagaliau tapo antros grupės invalide.
Dešimt metų pakovojusi su savo ligomis, Zinaida nusprendė, jog toks gyvenimas neturi prasmės. “Aš išmėginau ir įvairius netradicinius gydymosi būdus: grūdinausi šaltu vandeniu, ištisus metus vaikščiojau basa, atsisakiau mėsos, net žuvies. Pagaliau nusipirkau namelį Kaukazo kalnų papėdėje ir gyvenau ten viena, vildamasi, kad atgauti sveikatą padės švarus kalnų oras, sveikas vanduo. Valgiau tik augalinį maistą”, - pasakoja apie savo naujo kelio pradžią Zinaida Baranova.
Taip praėjo dar septyneri Zinaidos gyvenimo metai. Kaip ji šiandien sako, pradėti gyvenimą be maisto jai “patarė vidinis balsas.”
Ar buvo sunku?
Badavimo pradžią Zinaida sakosi išgyvenusi lengvai, nes organizmas tam buvo paruoštas. Dvasiškai ji jautė didelį palengvėjimą, net džiugesį. Tad, praėjus porai savaičių, ji nutarė atsisakyti ir skysčių.
“Ėjo 2000-ieji, - pasakoja moteris. – Atsisakius skysčių, prasidėjo sunkumai. Matyt, organizme vyko giluminiai pokyčiai, galutinis apsivalymas: atsirado silpnumas, džiūvo burna, visame kūne jaučiau kažkokią vibraciją, traukulius. Oda pradėjo pleiskanoti, paskui pasidengė rausvais taškeliais, lyg uodų įkandimais. Kaip aš supratau, - organizmas “mokėsi” per odą paimti drėgmę iš aplinkos. Buvo sunku vaikščioti, o lipti laiptais – visiškai neįmanoma... Kartais apnikdavo baimė. Mano būsena normalizavosi po pusantro mėnesio. Nuo to laiko jau penkti metai nevartoju nei maisto, nei vandens.”
Dvasios valymas
Tačiau Zinaidos kančios tuo dar nesibaigė: jai kažkodėl ilgai nesisekė atsikratyti vis apninkančių ir sunkių dvasią slegiančių negatyvių minčių. Nežinia iš kur atsirasdavo pyktis, nors smerkti kitus, nepasitenkinimas. “Aš net neįtariau, jog manyje susikaupę tiek “šlamšto”! – prisipažįsta Zinaida.
Kas moteriai padėjo?
Zinaida sakosi pradėjusi uoliai melstis, medituoti, skaityti religinę literatūrą, stengtis pakelti mintis aukščiau nuo žemiškų dalykų. Jautė, kad tai jau labai padeda. “Ir vieną rytą pabudau tarsi naujai gimusi: akyse liejosi kažkokia balta šviesa, visame kūne jautėsi lengvumas: o dvasioje – dar niekada nepatirta palaima.” Moteris sako, jog tik tada galutinai suvokusi, koks didis yra Dievas, kiek daug jis duoda žmogaus dvasios tobulėjimui; tik reikia mokėti tomis dovanomis pasinaudoti.
Panašiai apie Dievo valia gautas galimybes dvasiškai tobulėti kalba ir Džasmachin: “Esu įsitikinusi, kad pasaulį valdo vienas Dievas, tūkstantmečiais save žmonėms parodęs per Kristų, per Budą, per Alachą”. Fenomenė tikina, jog žmogus jam reikalingą gyvybės palaikymo energiją tikrai gali gauti ne iš maisto, o nuolat bendraudamas su Dievu.
Pamiršti pojūčiai
Šiandien Z.Baranova tvirtina, jog ji jau seniai pamiršo tokius pojūčius kaip alkis ar gaminamo maisto kvapų vilionės.
Maistą ji gamina tik svečiams, tačiau pati jo net ragauti neturi jokio noro. Artimi kaimynai bei pažįstami taip pat patvirtina, jog Zinaida maisto produktų perka tik laukdama iš Tolimųjų Rytų atvažiuojančios dukros, kitų giminaičių.
Apie Zinaidos neįprastą gyvenseną ilgą laiką aplinkiniai ir nežinojo, nes ji savo nuostatos neafišavo. Kaimynų įkalbinėjama kuo nors pasivaišinti, tiesiog paaiškindavo esanti soti. Kurį laiką pas ją gyveno nuomininkė Toma. Ji tvirtina, jog per trejetą metų ji niekada nėra mačiusi Zinaidos valgančios ar geriančios. Klausinėjami, ką maną apie tokį reiškinį, kaimynai tik gūžteli pečiais. Išties, ką gali paaiškinti paprasti žmonės, jei apie tokią žmogaus egzistavimo galimybę nieko negali pasakyti net pasaulio mokslininkai. Jie pateikia tik hipotezes, nes mato nenuginčijamą reiškinį. Be abejo, ir jų ne vienas susimąsto apie tai, kad religinėje literatūroje aprašyta daug faktų, kai šventieji nevalgydavo ištisus dešimtmečius. Gal senovėje apie tai žinota daugiau?
Galėtų pagimdyti
Pažįstamų įkalbėta, Baranova sutiko pasitikrinti sveikatą. Buvo įdomu ir jai pačiai, kas įvyko jos organizme. Nuvyko į Maskvą. Ją ištyrė žymus profesorius.
Organizme rasta daugybė pakitimų, kurie gyvenančiam paprastai būtų pripažinti kaip rimti negalavimai: skrandis ir kepenys atrodė taip, lyg ji būtų persirgusi hepatitu ir pankreatitu. Bet ji nė viena tų ligų nesirgo. Moteris buvo tikrinama ir pagal netradicinės medicinos metodiką Sofijoje, Kijeve.
Ir dar vienas kuriozas: 66-erių metų Zinaidai atsinaujino menstruacijos! “Taigi atsirado galimybė net gimdyti, - šypsosi moteris. – Išnešioti kūdikį aš išnešiočiau, tik pradėti jį reikėtų netradiciniu būdu!”.
Tačiau dažnų tyrimų Zinaida nemėgsta. “Kas netiki, tegul pasamdo detektyvą ir lai stebi mane kiek tik nori”, - sako jau sulaukusi ir 70-mečio Zinaida Baranova.
Spaudos smalsumas
Beje, detektyvo vaidmens ėmėsi vietos žurnalistai. Korespondentė gyveno pas Zinaidą net 5 paras, miegojo su ja ant vienos sofos, akylai stebėjo, ar nemažėja šaldytuve jos atvežtas maistas ir t. t. Deja, jokios apgavystės nepastebėjo.
Nenuostabu, kad žmonės nori tikrumo. Jo siekė ir mokslininkai, neseniai tikrinę tokį pat saulės energija besimaitinantį atsiskyrėlį, savo neįprasto gyvenimo “stažu” toli lenkiantį australę Džasmachin ir Zinaidą Baranovą.
Prachladas Džanis nei valgo nei geria.
Prachladas Džanis iš Indijos Gudžarato valstijos seniai gyvena kaip atsiskyrėlis. Jis tvirtina, jog nei maisto, nei vandens nevartoja jau... 69 metus!
Žinoma, mokslininkams tuo sunku patikėti. 2003 metų sausį atsiskyrėlis sutiko, kad būtų atlikti visapusiški jo organizmo tyrimai, Achmadabado miesto Gydytojų asociacijos atstovai ryžosi bent kiek atskleisti tokių fenomenų paslaptį.
40 medikų komisija uždarė tiriamąjį į kambarį su permatomomis sienomis ir televizijos kameromis. Kadangi Džanis tvirtino, kad jo organizmas neišskiria jokių atliekų, - nebuvo patalpoje ir tualeto. Savanoriui kaliniui buvo paliktas tik puodukas su trupučiu vandens higieniniam burnos skalavimui, tačiau ir tą panaudojęs jis turėjo spjauti į atskirą indą, kad būtų galima patikrinti, ar nebuvo gerta. Komisijos nariai susitarė paeiliui budėti prie paciento, kad jis būtų kontroliuojamas visą parą.Tyrimų kambarį atsiskyrėlis paliko po 11 dienų – 2003 m. vasario 23-iąją. Komisija nusprendė, jog toliau jį ten laikyti netikslinga, nes mokslo įrodymą žmogaus galimybę gyvuoti be vandens jis jau pralenkė beveik triskart.
Kosmoso energija
Mįslių nesumažėjo. Jei galima tikėti, kad “saulės energijos valgytojai” (kaip juos vadina) organizmui reikalingą drėgmę paima per gomurį ir per odą, tai kur ta drėgmė paskui dingsta?
Buvo prieita prie išvados, jog ją sugeria šlapimo pūslės sienelės. Deja, to fakto, kad atsiskyrėliui per tiek laiko iš viso neprireikė tualeto, o jis, nors ir liesas, tačiau jautėsi gerai, - mokslininkai negalėjo paaiškinti. Prachladas Džanis tyrinėjamas bus ir toliau, juolab kad tokiais fenomenais šiandien jau labai domisi ir kosmoso tyrimų organizacijos.
O juk išties būtų pasauliui labai įdomu, jei į kosmosą būtų išsiųstas toks žmogus, kuriam nieko nereikia. Tai būtų ne tik pigiau ekonominiu požiūriu, bet ir smalsu, kaip jis jaustųsi, kokių žinių į žemę parneštų iš kosmoso, iš kurio energijos jis kasdien semiasi? Be to, nebūtų problemos ir dėl tokių astronautų sveikatos, nes fiziškai jie gana stiprūs.
Naglis
2010-12-09 21:04:48
Mieli sesės ir broliai dvasioje,
Šiandien jau praėjus kuriam laikui ir pirmojo įspūdžio aistroms nurimus galime ramiai ir labai rimtai pasidalinti savo įžvalgomis, aptarti ir pasvarstyti kas įvyko, ko ir kaip galime pasimokyti.
Kviečiu visus pasidalinti savo įžvalgomis, pamastymais į temą, pasiaiškinti sunkiau suvokiamas esmes geravališkai, nes šios temos aktualumu būtų labai sunku abejoti.
Dabar gi siūlau pamąstyti, ką būtume laimėję mes, ką būtų laimėjusi žmonija, ateinančios kartos, jeigu mūsų brolis dvasioje Algimantas būtų ir šiandien, kaip ir anksčiau (iki tų 17 dienų), kaip niekur nieko būtų toks pat aktyvus, gyvybingas, pilnas fizinės ir dvasinės energijos, be didesnio vargo Rojaus Trejybės vedimu, JOS globoje ir iškart sėkmingai būtų įveikęs užsibrėžtą tikslą?
Tokios sėkmės atveju šiandien gal dar ir stebėtumėmės, kaip dar gali būti gyvas, sveikas ir toks stiprus, atsirastų ir įtarinėjančių, kad pasislėpęs valgo ir geria, visus mulkina, bet labai greitai visi priprastume ir nustotume net domėtis. Tik labai nedaugelis iš tikrųjų suprastų ir nematytų tame jokio stebuklo. Bet žiūrint plačiau, ar vietinei ir kosminei visumai, jo mokiniams ir net ateities kartoms nuo to ar būtų buvę geriau? Ar šie Dievo sūnaus-mūsų mokytojo ir dvasios brolio Algimanto išgyventi patyrimai įgytų tokią prasmę, kokia įgyjama dabar, tariamos nesėkmės atveju? Dabar jau labai aiškiai matau, kad tikrai ne! Ir dar kartą NE, nes ypatingai gilias, todėl ir svarbias mūsų augimui prasmes būtume praskrieję paviršiumi, daugelis iš mūsų ir visiškai net nepastebėję.
Todėl dar kartą teigiu, kas įvyko, taip kaip įvyko, yra optimalu, yra geriausia kas galėjo įvykti, ir kaip nebūtų man pačiam keista, bet jaučiu, kad šios labai pamokančios dramos, tokio vyksmo eiga visiškai ne atsitiktinė. Dar daugiau, ji atitinka mylimos Trejybės valią, puikiai dera JOS toli siekiančio evoliucijos plano kontekste, ir šiuo atveju pozityvia gėrio kūrimo kryptimi suveikė ir tebeveikia neklystantis priežasties – veiksmo – pasekmės dėsnis.
Su broliška meile,
TomasVLN
2010-12-09 16:06:07
Mano mylimi sesės ir broliai dvasioje, mylimas broli-mūsų nuoširdus mokytojau Algimantai,
turiu prisipažinti, kad taip ir buvo, kad mane iš tikrųjų šiek tiek nuvylė žinia, bylojanti, jog štai Algimantas grįžta į ankstesnįjį mitybos rėžimą, nors ir buvo visiškai akivaizdu, kad 17 dienų laikotarpis į žmonijos patirtinius parametrus jau niekaip netelpa. Bet tai, ką darė Algimantas tikrai nebuvo banali rekordą siekiančio akcija beprasmiam pasipuikavimui. Iš tikrųjų tai buvo Algimanto gilus, visapusiškai išmastytas, dvasioje parengtas ypatingos svarbos žingsnis savo gyva patirtimi ir betarpiškai bendradarbiaujant su Rojaus Trejybe žmonijai atskleisti dar vieną naujų gyvų dvasinių galimybių realiją ir visiems dar kartą patvirtinti, kad DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE YRA ĮMANOMA.VISKAS! Iš tikrųjų Algimantas šioje naujo tipo energetinių resursų įsisavinimo ir eksploatavimo srityje, iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprastą, bet iš tikrųjų žengė labai sudėtingą ir ypatingai sunkų, nors ir ne itin didelį, nors ir ne pilnai išbaigtą, bet labai daug pasakantį pirmąjį žingsnelį į visiškai naują ir neištirtą sritį, ir šis laikinas atsitraukimas, grįžimas prie ganėtinai menko, bet vis tik materialaus maisto, nei per „plauko šešėlį“ nesumenkina to, kas jau nuveikta, giluminės prasmės. O tų prasmių yra labai daug, tik tą, kas taip išsamiai aprašyta, reikia skaityti atverta siela maksimaliai pajungus vidinę širdies regą.
Iš Rojaus Trejybės Tėvų mokymų jau esame girdėję, kad ateis metas, kai žmogus ne tik maitinsis ir elementariai stiprins fizinio kūno gyvybines funkcijas energija priimama iš kosminių energetinių šaltinių, bet taip pat sugebės šią energiją panaudoti, pavyzdžiui, ir būsto apšildymui be jokių kitų techninių įrenginių pagelbos, ir elektromobilio akumuliatorius, pakeliui specialiai nestojant, pasikrauti, ir kt.. Tokią ateities viziją jau matome šiandien, o štai Algimantas, mūsų mylimas mokytojas-pirmeivis, šią viziją ženkliai praturtuno ir priartino ir ji tapo kur kas aiškesnė, suprantamesnė ir tikresnė nei buvo iki tų nuostabių 17 Algimanto parų, prisotintų naujais, dar niekada nepatirtais dvasiniais ir fiziniu kunu pajaustais patyrimais. Kiek jis daug patyrė, kiek jis daug papasakojo, kiek jis daug atskleidė naujo ir svarbaus, apie ką anksčiau net nesusimąstydavome. Pavyzdžiui, ar mes nesame pernelyg dideli lengvabūdžiai, ar ne per mažai reiklūs sau, ar ne per daug mus svaigina tie mažučiai dvasiniai pasiekimai, kuriuos jau turėjome laimės patirti. Manau, kad ypatingai svarbus yra vien tas faktas, kad net Algimanto pasąmonė tapo nepaklusni jo įtikėjimo ir pasitikėjimo Trejybe santykiniam lygmeniui, vis tik sužadino baimę, kuri taip pražūtingai buvo įsisiautėjusi, kai jau taip arti buvo galutinis persilaužimas. Manau, kad šitie ir kiti Algimanto patirimai bei jų niuansai prašosi gilesnio aptarimo, bandant giliai savyje pajausti tokio vyksmo visus niuansus, nes pirmiausia šis patyrimas yra reikalingas mums. Algimantas šį patyrimą jau turi, o ką darytume daguma mūsų šiose aplinkybėse? Sunku prognozuoti... Tačiau neabejoju, kad jau visai arti tas metas, kai Algimantas sėkmingai į savo šią aukštumą įkops, o mums pakartoti jau bus žymiai lengviau, nes šis kelias jau bus pramintas ir mes jau bent jau žinosime, kas gali pakišti koją. O kada mums to prireiks žino tik mūsų mylimi Rojaus Tėvai.
Nežinau, kaip jūs, mieli broliai ir sesės dvasioje – urantai, vertinante Algimanto pateiktą rašytinę medžiagą, bet aš matau ją ypatingai vertinga, turinčia didžiulę išliekamąją vertę taip pat ir ateinančioms kartoms, todėl aš neišvengiamai matau ją ir knygos pavidale.
Su broliška meile,
TomasVLN
2010-12-08 21:21:11
Man patiko mokymas antrąją dieną klaipėdoje, kada buvo pasakojama apie tai kaip reikia melstis. Bet pirmiau parašysiu ko daryti nereikia, kame kiti jau turi patirties - o tada galima bus pereiti prie naujo, ir to kaip daryti reikėtų. Paprastai kaip vyksta pirmiau būna Trejybės garbinimas atsivėrimu, po to malda atsivėrimui. Vilniuje pastebėjau daroma pertrauka tarp garbinimo ir maldos atsivėrimui. Kada tenka dalyvauti Klaipėdoje - nuo garbinimo pradžios iki maldų pabaigos viskas gali tęstis ir dvi valandas. Manau yra tinkama, ir gerai tarp garbinimo ir maldos - padaryti tarpą. Dabar neturiu citatos po ranka, tačiau Urantijos Knygoje rašoma, kad po garbinimo - protas yra IMLIAUSIAS priimti informaciją iš Trejybės. Logiška, kada žmogus atsiverdamas protingai kalbėjo ir išsakė savo mintis - protas atsipalaiduoja, o dvasinė sąmonė gali proto netrukdama priimti jai siunčiamas iš Trejybės dvasines vibracijas ir mokymus. ((( Aš nesureikšminu, tačiau buvo ir toks patyrimas - kada per Jėzaus gimtadienį - dieną kai susirinkome Klaipėdoje studijuoti Urantijos dokumentų pirmąji kartą, ir aptarėmę citatą būtent apie tai kad protas yra imlus tylos būsenoje, lygiai man baigus garbinimą (ar maldą jau nepamenu) - pradėjo lyti lietus, o tose naujose patalpose yra lubose pora langų.. tai barbenimas buvo labai akivaizdus, ir jei ne stiklas tai bene tiesiai ant mūsų. Ir tada sedėjome tyloje su atsivėrusiu protu, o kažkokiu momentu kai jau ejome lauk iš tos tylos, lietus liovėsi. Tai aš nesureikšmindamas, bet panaudodamas kaip pavyzdį pajuokavau - kad čia vaizdžiai parodė mums, kaip tas lietutis taip TREJYBĖS INFORMACIJA LAISTO MUS IR ATGAIVINA MUS, KAI PROTAS IR LŪPOS TYLI o žmogus yra atviras priimti. Buvo smagu pajuokauti, kad būtent taip momentas į momentą viskas atitiko, ir štai geras pavyzdys vaizdus. O galbūt tai ir dvasinių būtybių darbas - mums svarbi pati informacija apie garbinimą, o ne kas ten už užuolaidų. ))) Kad ir kaip ten būtų, pastangų įdėjau permažai - ir garbinime nematau kad būtų tylos akimirkų. Antras dalykas garbinimas ir malda suplakami į vieną - ką savo kelionės patyrimų aprašyme paminėjo ir Algimantas. Toks maldos įterpimas į garbinimą - sumažina vibracijas, sužemina jas vietoj dėkojimo į savanaudiškumą ir naudą. Koks gali būti atsivėrimas (priimti informacija ir mokymus iš Trejybės ar pakelti vibracijas) kada prote ramybės neduoda noro nuostata? Taip, reikėtų pasistengti nedaryti. Kitas dalykas - pasikartojimai, į ką atkreipė dėmesį Algimantas, ir aš tam pritariu - nereikia melstis už ką nors jeigu jau už tai žodžiais paminėjo kitas asmuo, - tai kam tuomet kartoti, jeigu kiti jau tai girdėjo ir mintimis prisidėjo savo atsivėrimu prie tos maldos vietos. Paskesnis dalykas, galbūt nėra vienareikšmis - tai kai malda ar garbinimas tęsiasi gana ilgai, lyginant su kitų žmonių kad ir penkis kartus ilgesnis. Manau laisvė kaip garbinti yra svarbiausia, tačiau visiška toji laisvė turi būti tada kai žmogus žino šio proceso dinamiką ir kaip tai veikia, ar tai gerai kitiems, kame pliusai ir minusai. O tada tegul niekas nedraudžia. Kol kas tokia mano pozicija šiuo klausimu. Bet ilgos maldos gal labiau nei garbinimai mane privedė prie išskyrimo ir struktūrizavimo tokių elementų: 1) garbinimo metu logiška - žmogus gali už ką nors dėkoti ir išreikšti savo meilę, 2) maldos metu logiška - prašyti kitiems gerovės savo paties atsivėrimu, 3) kartais būna prireikia garbinimo metu konteksto - ir tai gali būti PASAKOJIMAS, kuris taip pat santykinai būna trumpesnis arba ilgesnis, 4) taip pat SAMPROTAVIMAS, kada žmogus logiškai pasakoja vienokį ar kitokį supratimą ir požiūrį į tai, vėlgi gali būti ilgas ar trumpas, 5) toliau gali būti didesni nei trumpi tylos intarpai kada pasakius vieną ar kitą sakinį, mintį - žmonės gali vibracijomis tai išgyventi daug giliau, nei prabėgomis vėl pereiti prie kitų minčių. 6) gali būti priimami, ir žodžiu pagarsinami Rojaus Trejybės ar kitų dvasinių mokytojų mokymai. (asmeniškai aš dar neišdrįsau to pabandyti daryti)
O dabar nuo žinomo pereikime prie naujesnių sampratų. Man patiko kaip Algimantas užsiminė, kad atrodo jo maldos dažnai nėra tokios ilgos, ir netgi jis praktikuoja trumpas maldas - tam kad pakelti ir sureguliuoti sąmonę ir mintis. Juk logiškai pagalvojus, daug geriau penkis kartus į dieną prisiminti ir po minutę skirti maldai - ir taip vis sudaryti sąlygas kad nuolat atliekami veiksmai ir gyvenimas būtų apšviestas gyvenimo su aukštesne sąmone, su tokiomis meilės vibracijomis, kurios kitiems galbūt stipriai pasireiškia tik maldos ir garbinimo metu, nes tada žmogus dėmesį gali koncentruoti labiau į dvasinius dalykus.
Toliau, atrodo tai vadinama meldimusi blokais, kada vieną bloką sudaro keli smulkesni blokai. Vietoje to kad malda būtų už atskirus ir pavienius dalykus kurie bendrai neturi jokios sistemos, buvo papasakota kaip galima pasimelsti už: 1. Visą Kūriniją (o jau joje talpinama viskas), 2. Už Rojų ir jo gerovę (O tai įtraukia visus jos gyventojus, kaip ir Rojaus Trejybę), po to galima ir smulkiau paminėti Rojaus Trejybės asmenis. 3 Centrinė Visata, Septynios supervisatos, Išorinės erdvės keturios juostos (Į šiuos darinius savo ruožtu jau įeina kiti mažesni dariniai). 4. Už Orvontono - septintąją supervisatą (Į tai įeina ir Dienų Senieji, ir visi kiti darinai) 5. Už Vietinę Nebadono Mykolo (kitiem žinomo kaip Jėzus) visatą (Į kurią įeina taip pat daug darinių ir asmenybių) 6. Už Norlatiadeko žvaigždyną ar Vietinę Satanijos Sistemą (Į tai įeina ir jų vadovai ir kiti dariniai). 7. Pagaliau Monmatija (mūsų saulės sistema) ar Urantija (606 planeta iš 619 planetų mūsų Vietinėje Sistemoje), kaip ir jų vadovus. 8. Už medikus, mokytojus, valstybes ar dar kokias kategorijas ar kontinentus. Čia galima pastebėti ir kitą dalyką - kada meldžiamasi už visą kūriniją - mes suvokiame kiek daug visokių darinių ir asmenybių joje yra ir teoriškai tai turėtų būti "didžiausias meilės kiekis" ar kaip vaizdžiai pavadinti. O kada pereiname prie mažesnio bloko - mes vėlgi tą patį didžiulį meilės kiekį sukoncentruojame į mažesnę vietą - nors pats kiekis nepakitęs - dodėl tai tampa DIDESNIS INTENSYVUMAS.
Bendrai apie meldimąsi. Trejybė yra tobulumo ir visa kas gera šaltinis, ir ji JAU VISKĄ DUODA. Ir tik mes, priklausydami nuo savos laisvos valios, galime atsiverti priimti daugiau ar ne. Todėl, nėra labai logiška prašyti konors Tėvu, kaip tik DIDESNIO SAVO ATSIVĖRIMO tam kad pasveiktų artimas, išsispręstų kokia situacija ar panašiai. Tuo pačiu, atsivėrimas - reiškia, kad žmogus atsiveria veikimui ir didesniam supratimui, ir vien tas atsivėrimas vibracijomis paskatins jį veikti praktiškai taip, kad būtų būtent tai ko jis prašė jeigu tai derinasi su Trejybės valia. Neturi būti taip, kad žmogus pasimeldė, bet tuo pačiu pats niekuo nepasikeitė - ir nieko keisti pats nežada. Trejybė dirba darbus mūsų rankomis, kada mes pašvenčiame savo valią Trejybės valios vykdymui. Nėra svarbu ar tai sąmoningai suvokiama veiksmų ar žodžių lygyje, vibracijos, pasikeitusi sąmone turi didelės reikšmės taip pat.
Galima būtų paminėti taip pat ką Trejybė, kažkada perdavė per Giedrę, kad mes savo maldose taip pat melstumėmės už tuos ir tai kas yra sąraše kurį kasnors prižiūri, kiti gali paprašyti kad į tą sąrašą kasnors būtų įtraukiama. Taip pat Trejybė prašė pasimelsti už Minties Derintojus, kurie visą žmogaus gyvenimą triūsia tam kad keltų jį, ir netgi didžiosios daugumos atveju negali šiaip žodžiais perteikti mokymų. Taip pat buvo prašyta, kad melstumemės pasiunčiant tas aukštas vibracijas į kelbias mūsų planetos vietas kur kitaip įvyktų ar jau vyksta gamtos kataklizmos, kurios yra kaip fizinė manifestacija pačių žmonių minčių. Būtų dar kitų minčių, bet kol kas tiek.
Vaidas
2010-12-08 19:54:17
"Gyvūnai puikiai reaguoja į gyvenimo akstinus, bet tiktai žmogus gali pasiekti gyvenimo meną, nors didžioji žmonijos dalis patiria tiktai gyvulinį akstiną gyventi. Gyvūnams yra žinomas tiktai šitas aklas ir instinktyvus akstinas; žmogus šitą natūralios funkcijos akstiną sugeba pranokti. Žmogus gali nuspręsti gyventi aukštame išmintingo meno lygyje, net ir dangiškojo džiaugsmo ir dvasinės ekstazės lygyje. Gyvūnai nesidomi gyvenimo tikslais; dėl to jie niekada ir nesijaudina, taip pat jie ir nesižudo."
rimantasKaunas
2010-12-08 10:33:43
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.