Forumas: temos peržiūra
Urantijos knygos 193 dokumento aiškinimas
193 dokumento aiškinimas
Savo suvokimus perteiksiu iš karto po atskirų dokumento citatų. Paaiškinimus pateiksiu ne visam dokumento tekstui.
193 dokumentas „Paskutinieji apsireiškimai ir pakilimas“
"Ir dabar jūs turėtumėte įsiklausyti į manuosius žodžius, kad ir vėl nepadarytumėte tos klaidos, kai manojo mokymo klausotės protu, tuo tarpu prasmės nesuvokiate savo širdyje. Nuo savo gyvenimo, kurį gyvenau kaip vienas iš jūsų, pradžios aš jus mokiau, jog mano tikslas yra savąjį Tėvą danguje atskleisti jo vaikams žemėje. Aš gyvenau Dievą atskleidžiantį savęs padovanojimą tam, kad jūs galėtumėte patirti Dievo pažinimo karjerą. Aš atskleidžiau Dievą kaip jūsų Tėvą danguje; jus aš atskleidžiau kaip Dievo sūnus žemėje. Tai yra faktas, jog Dievas myli jus, savo sūnus. Įtikėjimo į mano žodžius dėka šitas faktas tampa amžinąja ir gyvąja tiesa jūsų širdyse. Kada, gyvojo įtikėjimo dėka, jūs įgaunate Dievo sąmonę, tada jūs gimstate iš dvasios kaip šviesos ir gyvenimo vaikai, net ir kaip vaikai iš amžinojo gyvenimo, kuriame jūs tikrai pakilsite į visatų visatą ir pasieksite tokį patyrimą, kada yra surandamas Dievas Tėvas Rojuje.“ 2052-03-01
Svarbiausia mūsų mylimo Valdovo Jėzaus žinia, perteikta morontiniu pavidalu apsireiškus tikintiesiems yra ta, kad mūsų, mirtingųjų esmė – Dievo pažinimo karjera. Visų mūsų ieškojimų, svarstymų, siekių kryptis turi būti Dievo pažinimo karjera. Karjera todėl, kad pažinimas yra kylantis, augantis, gilėjantis. NUOLAT. Toliau Jėzus mums sako, kad ĮTIKĖJIMO dėka tas faktas, jog Dievas myli mus, savo sūnus, tampa amžinąja ir gyvąja tiesa mūsų širdyse. Gyvąja todėl, kad ši tiesa negaunama savaime. Ši tiesa turi būti asmeniškai suvokta ir įsileista į širdį. Ir štai tada, kai įtikėjimo dėka suvokiame Dievo tėvystės faktą ir tuo įgauname Dievo sąmonę, kuri mumyse auga garbinimo dėka, MES GIMSTAME IŠ DVASIOS.
"Aš patariu jums visą laiką prisiminti, kad jūsų misija tarp žmonių turi būti karalystės evangelijos – Dievo tėvystės tikrovės ir žmogaus sūnystės tiesos – skelbimas. Skelbkite gerųjų naujienų visą tiesą, o ne vien tiktai šios gelbstinčios evangelijos vieną dalį. Mano prisikėlimo patyrimas jūsų žinios nekeičia. Sūnystė su Dievu, įtikėjimo dėka, vis vien yra karalystės evangelijos toji gelbstinti tiesa. Jūs turite eiti į pasaulį skelbdami Dievo meilę ir žmogaus tarnystę. Tai, ką pasauliui reikia žinoti labiausia, yra: Žmonės yra Dievo sūnūs, ir įtikėjimo dėka jie gali realiai įgyvendinti, ir kasdien patirti, šitą kilninančią tiesą. Manasis savęs padovanojimas turėtų padėti visiems žmonėms sužinoti, kad jie yra Dievo vaikai, tačiau tokių žinių neužteks, jeigu jie asmeniškai įtikėjimo dėka nesuvoks šios išgelbstinčios tiesos, kad jie yra gyvi dvasiniai amžinojo Tėvo sūnūs. Karalystės evangelija yra susijusi su Tėvo meile ir jo vaikų tarnyste žemėje.“ 2052-04-01
Šios pastraipos esminė mintis, ypatingai svarbi mums – „Sūnystė su Dievu, įtikėjimo dėka, vis vien yra karalystės evangelijos toji gelbstinti tiesa.“ Daug kur Urantijos knygoje teigiama, kad įtikėjimas yra tas svarbiausias dalykas, ko mirtingasis turi siekti. O čia dar mums garantuoja, kad įtikėjimo dėka suvokta sūnystė su Dievu yra gelbstinti tiesa. Kodėl gelbstinti? Nuo ko mus reikia gelbėti? Nuo blaškymosi Gyvajame kelyje. Įsisąmonink, kad Dievas yra tavo Tėvas, kad mirtingieji yra tavo broliai ir tu nebesiblaškysi, nežinodamas, ko griebtis dabar, tau einant Dievo patyrimo keliu. Vos tik atradus Dievą savyje, iš karto norisi Jį parodyti ir kitiems, gavus šviesos, norisi ją atiduoti kitiems ir tada prasideda savęs realizacijos paieškos. Ir čia iš karto kyla grėsmė persistengti – intencija kaip ir gera, bet neinama į priekį o liekama ant to paties, kad ir aukšto dvasinės karjeros laiptelio.
O svarbiausia, ką pasauliui reikėjo žinoti prieš 2000 metų ir ką reikia žinoti dabar ir dar daugelį metų vėliau – „Žmonės yra Dievo sūnūs, ir įtikėjimo dėka jie gali realiai įgyvendinti, ir kasdien patirti, šitą kilninančią tiesą.“
„Ramybė tebūnie jums. Jūs džiūgaujate, žinodami, jog aš esu tas prisikėlimas ir tas gyvenimas, bet tai neduos jums jokios naudos, jeigu jūs iš pradžių nebūsite gimę iš amžinosios dvasios, šituo įgydami savo nuosavybėn, įtikėjimo dėka, amžinojo gyvenimo dovaną. Jeigu jūs esate manojo Tėvo įtikėję sūnūs, tai jūs tikrai niekada nežūsite. Karalystės evangelija jus išmokė, jog visi žmonės yra Dievo sūnūs. Ir šitos gerosios naujienos apie dangiškojo Tėvo meilę savo vaikams žemėje turi būti nešamos po visą pasaulį. Atėjo laikas, kada Dievą jūs turite garbinti ne ant Gerizimo kalno, ir ne Jeruzalėje, bet ten, kur jūs esate, tokie, kokie esate, dvasioje ir tiesoje. Būtent jūsų įtikėjimas gelbsti jūsų sielas. Išgelbėjimas yra Dievo dovana visiems tiems, kurie tiki, kad jie yra jo sūnūs. Bet neapsigaukite; nors išgelbėjimas yra nemokama Dievo dovana ir yra padovanojama visiems tiems, kurie ją priima įtikėjimo dėka, bet po to eina toks patyrimas, kada būna vedami šito dvasinio gyvenimo, kaip jis yra gyvenamas materialiame kūne, vaisiai. Dievo tėvystės doktrinos priėmimas reiškia, kad jūs taip pat laisvai priimate ir su ja susijusią tiesą apie žmogaus brolystę. Ir jeigu žmogus yra jūsų brolis, tai jis yra net ir daugiau negu jūsų artimas, kurį Tėvas reikalauja mylėti kaip save patį. Savo brolį, kuris yra jūsų šeimos narys, jūs ne tik mylėsite šeimyniška meile, bet taip pat ir tarnausite jam taip, kaip tarnautumėte ir sau pačiam. Ir jūs šitokiu būdu mylėsite savo brolį ir tarnausite jam, nes jus, savo sielos brolius, šitaip mylėjau ir šitaip jums tarnavau aš. Eikite, tuomet, po visą pasaulį pranešdami šitą gerąją naujieną kiekvienos rasės, genties, ir nacijos visiems tvariniams. Manoji dvasia eis pirma jūsų, o aš tikrai su jumis būsiu visada." 2053-04-01
Galėtume papildyti: Dievą turime garbinti ne bažnyčioje, ne šventyklose. Dievą turime garbinti ten kur esame. Ir turime garbinti visos Kūrinijos Pirmąjį Šaltinį ir centrą bei kitus du jo lygiaverčius partnerius. Nes tik jie yra pradžių pradžia, nes jie yra pirmapradžiai kūrėjai, Jie yra tikrieji mūsų tėvai – Jie tai Rojaus Trejybė.
Mes jau žinom, kad iš amžinosios dvasios gimstama realiai suvokus ir priėmus Dievo Rojaus Trejybės Tėvystę ir žmonių brolystę, o tada prasideda Dievo pažinimo karjera. Tai ir yra amžinojo gyvenimo dovana – Dievo pažinimo karjera arba tapimas „tokiu tobulu net koks tobulas yra Jis“, arba dvasios kelionė iš ribinio pasaulio į Rojų. Į Rojų nekeliaujama, kaip į kitą miestą – sėdai į traukinį, kelias valandas prasnaudei ir jau vietoje. Ne. Keliaujama žingsnis po žingsnio. Ir žingsnis ne toks, kokį mes dabar žinome. Žingsnis – tai suvokimas. Gali būti akimirksnio mintis. Tarkime, tokia kaip „mano vienintelis ir tikrasis Tėvas – Dievas Rojaus Trejybė“. Rodos, akimirksnio suvokimas, o nuneša labai toli Gyvuoju Dievo pažinimo keliu. O kitas žingsnis gali trukti visą gyvenimą kažkuriame pasaulyje - tai yra kol suvokiama tiesa per tam tikrą patyrimą.
Mūsų mylimas Sūnus Šeimininkas Jėzus toliau mus ragina neužmigti ant laurų. Gimti iš dvasios nepakanka - turi būti vedami dvasiniai vaisiai. Išgelbėjimas – tai yra amžinasis gyvenimas įtikėjimo į Dievo Tėvystę dėka, yra užtikrinamas visiems, tačiau tai tik pradžia. Toliau eina dvasinio gyvenimo vedami vaisiai. Ir jau nebekyla klausimas skleisti iš Dievo gautą šviesą ar neskleisti, skelbti suvoktas tiesas ar neskelbti. Jeigu aš pats trokštu dieviškos šviesos ir gaunu ją meilės išraiška, tai ta meile pasidalinu su broliais. Juk ir kiekvienas žemėje ką tik išgyvenęs materialios meilės pasireiškimą žemiškajam sūnui, žmonai, draugui, gamtai, atsisuks su palaima veide. Net ir į tamsą jis atsuks palaimingą meilę. Ir jo valia ar toliau į tamsą jis žvelgs su ta pačia meile, su kuria ką tik žvelgė į meilės objektą.
“Ramybė tebūnie jums. Jūs džiaugiatės sužinoję, jog Žmogaus Sūnus prisikėlė iš mirusiųjų, kadangi šito dėka jūs žinote, kad jūs ir jūsų sielos broliai taip pat tikrai išliks po mirtingojo mirties. Bet kiekvienas toks išlikimas priklauso nuo to, ar jūs prieš tai užgimėte iš dvasios, kuri siekia tiesos ir ieško Dievo. Gyvenimo duona ir gyvenimo vanduo yra duodami tiktai tiems, kurie yra išalkę tiesos ir ištroškę teisumo – ištroškę Dievo. Tas faktas, kad mirusieji prisikelia, nėra karalystės evangelija. Šitos didžios tiesos ir šitie visatos faktai yra visi susieti su šita evangelija tuo, jog jie yra tikėjimo gerąja naujiena pasekmės dalis, ir visa tai sudaro vėlesnį patyrimą tų, kurie, įtikėjimo dėka, tampa, realiai ir tikrai, amžinojo Dievo amžinaisiais sūnumis. Manasis Tėvas atsiuntė mane į šį pasaulį, kad paskelbčiau šitą sūnystės išgelbėjimą visiems žmonėms. O aš lygiai taip siunčiu į kitus kraštus jus, kad skelbtumėte šitą sūnystės išgelbėjimą. Išgelbėjimas yra Dievo nemokama dovana, bet tie, kurie yra gimę iš dvasios, nedelsiant pradės duoti šios dvasios vaisius su meile tarnaudami savo bičiuliams tvariniams. O šios dieviškosios dvasios vaisiai, kuriuos duoda iš dvasios gimusiųjų ir Dievą pažįstančiųjų gyvenimas, yra tokie: kupina meilės tarnystė, nesavanaudiškas pasišventimas, drąsi ištikimybė, nuoširdus dorumas, apšviestas sąžiningumas, nemirštanti viltis, pasikliaujantis pasitikėjimas kitu, gailestingas tarnavimas, nepaliaujamas gerumas, atleidžiantis pakantumas, ir nuolatinė ramybė. Jeigu išpažįstantys tikintieji savo gyvenime neveda tokių dieviškosios dvasios vaisių, tai jie yra negyvi; Tiesos Dvasios juose nėra; jie yra gyvo vynuogmedžio nenaudingos šakos ir greitai jos bus nugenėtos. Manasis Tėvas iš įtikėjusių vaikų reikalauja, kad jie vestų daug dvasios vaisių. Dėl to, jeigu jūs esate nevaisingi, tai jis apkas aplink jūsų šaknis ir nugenės jūsų nevaisingas šakas. Vis daugiau, jūs turite vesti dvasios vaisių, kada Dievo karalystėje jūs žengiate į priekį link dangaus. Į karalystę jūs galite įeiti kaip vaikas, bet Tėvas reikalauja, kad jūs, gailestingumo dėka, išaugtumėte dvasinio suaugimo visu ūgiu. Ir kada jūs eisite į kitus kraštus pranešdami visoms nacijoms šitos evangelijos gerąją naujieną, tada aš tikrai eisiu pirma jūsų, o manoji Tiesos Dvasia tikrai apsigyvens jūsų širdyse. Savąją ramybę aš palieku su jumis.” 2054-03-01
Visi, perskaitę šia citatą jau sužinojote, kad dvasiniai vaisiai, kurių reikalaujama gavus amžinojo gyvenimo dovaną yra: „kupina meilės tarnystė, nesavanaudiškas pasišventimas, drąsi ištikimybė, nuoširdus dorumas, apšviestas sąžiningumas, nemirštanti viltis, pasikliaujantis pasitikėjimas kitu, gailestingas tarnavimas, nepaliaujamas gerumas, atleidžiantis pakantumas, ir nuolatinė ramybė.“
Šitie vaisiai – tai mūsų mirtingųjų gyvenimo rėmai ar metmenys ar rekomendacijos – kiekvienas gali juos suvokti sau priimtinesnėmis sąvokomis. Bet esmė ta pati. Kupina meilės tarnystė – tai nėra nemokamai atliekami darbai ar elgetų maitinimas. Tai kiekvienos akimirkos pripildymas meile, tai su meile gyvenamas gyvenimas. Kai širdis prisipildo meilės, tuomet ji daro tokius darbus, kurie džiugintų artimą. Juk kai labai ką nors myli begaline žemiška meile, ką nori padaryti? Nori mylimajam dovanoti dovanas, vežti jį į tokias vietas, kur jis būtų laimingas, maitinti jį taip, kad jaustų palaimą, kalbėti tai, nuo ko jam saltų širdis, nori daryti tai ko jis trokšta, tai yra nori JAM TARNAUTI. O jei širdis prisipildo dieviškos meilės, tuomet visi darbai tampa šventi. Tačiau jei nėra nesavanaudiško pasišventimo, tada noras pasitarnauti artimui savo perauga į įsiskolinimo reikalavimą. Tuomet atsiranda nuostata, kad už mano tau skirtą laiką lieki man skolingas. Galvodamas, kad atlikai meilės kupiną tarnystę, ir garsiai nereikalaudamas, „kad su tavimi pasielgtų taip pat, kaip ką tik pasielgei tu“ ir neturėdamas Dievo širdyje, tu gimdysi nuoskaudas, kurios terš tavo sielą ir didins sąmonės kuriamą barjerą. Štai čia nesavanaudiškas pasišventimas ir pagelbsti kupiną meilės tarnystę išlaikyti savaiminiu nuolatiniu procesu.
Drąsi ištikimybė svarbi buvo ne tik Jėzaus apaštalams, ji labai svarbi ir mums. Ypatingai, kai mus, atsigręžusius į Rojaus Trejybę, puola aršūs religinių dogmų gynėjai, analitikai-intelektualai, akli ieškotojai, tai yra kiekvienas bijantis patikėti, kad didis dalykas ko jis ieško, iš tikrųjų yra tik paprasta, lengvai suokiama tiesa bet kokio amžiaus, bet kokio intelektinio lygio protui – ta tiesa, tai, kad Dievas yra mano Tėvas, aš jo mylimas sūnus. Drąsi ištikimybė reikalinga ir šios sąvokos išlaikymui širdyje. Žmogaus gyvenimas yra pripildytas įvairių patyrimų – ir malonių ir skaudžių. Išgyvenant skaudžius patyrimus svarbiausia yra išlaikyti ištikimybę Dievui, nepaisant nieko drąsiai tikėti mylinčiu Tėvu. Gal net sunkiau ištikimybę išlaikyti džiaugsmingu periodu – pasinėrus į džiaugsmo pilnatvę gali atsirasti toks stiprus susižavėjimas savo intelektinėmis ar kitokiomis savybėmis, atvedusiomis į šią sėkmę, kad pasimirštų viskas, kad žmogus ir liktų save aukštinantis. Štai ir čia reikalinga drąsi ištikimybė Dievui Rojaus Trejybei, reikalinga drąsa nesureikšminti nei džiaugsmo nei skausmo ir eiti Dievo Rojaus Trejybės pažinimo karjeros laiptais toliau.
Nuoširdus dorumas turėtų būti neatskiriamas drąsios ištikimybės palydovas. Turint nuoširdų dorumą, tu pripažinsi, kad svarbiausias čia esi ne tu, svarbiausias yra JIS – Dievas Rojaus Trejybė. Gyvendamas Dievo pažįstančiojo gyvenimą, tu tą darysi paprastai, nuoširdžiai. Tu nedemonstruosi pavyzdinių normų, neskelbsi priesakų, o gyvensi taip, kad taptum pavyzdžiu. Tačiau vėl gi, reikia saugotis, kad nuoširdus dorumas neperaugtų į abejingumą. Net ir nemokant kitų gyventi dorai, turi mokėti dorumą skleisti. Nebūtinai tą darysi nuolat. Juk kiekvienas iš mūsų, tiksliau didžioji dauguma, turi palikuonių, o nuoširdus dorumas geriausiai perduodamas jiems. Jei pagalvotumėt, prisimintumėt, kad apie vieno ar kito žmogaus dorumą dažniausiai kalba jo vaikai, dažnai jie sako, kad nuoširdumo, dorumo, atjautos jie išmoko iš savo tėvų. Todėl kupina meilės tarnystė savo žemiškajam vaikui (artimui savo) su drąsia ištikimybe Dievui Tėvui leis skleistis nuoširdžiam dorumui.
Kaip reikėtų suprasti sąvoką „apšviestas sąžiningumas“? Ribinio žmogaus gyvenimui įtaką daro įvairūs aplinkos veiksniai. Išlaikyti ištikimybę Dievui Tėvui labai sunku. Ribinis žmogus yra toliausiai nutolęs nuo Rojaus Trejybės, dvasiniai suvokimai jam yra sudėtingas uždavinys. Ribinis žmogus, ieškodamas tiesos, neišvengia klaidų. Tai natūralu. Turėdamas apšviestą sąžiningumą, tai yra kviesdamas Tėvą Rojaus Trejybę padėti jam suvokti, tiesą jis suras. Apšviestas sąžiningumas, tai tiesos ieškojimas ne todėl, kad aplinkiniai tą daro, ar kad kažkas ragina tą daryti, tai Tėvo Rojaus Trejybės pasitelkimas visuose savo darbuose, mintyse, jausmuose, noruose, žodžiuose, veiksmuose, kiekvienoje akimirkoje, visame gyvenime.
Nemirštanti viltis reikalinga tam, jog padėtų suvokti amžinybės svorį. Dievo pažinimo karjera truks ilgai. Ir tas „ilgai“ yra labai labai daug, visa amžinybė. Ir kiekvieną akimirką vis einant Gyvuoju Dievo Rojaus Treybės pažinimo keliu, o tam keliui vis nesibaigiant, varančiąja jėga turėtų būti nemirštanti viltis Kelio gale pasiekti Dievą Rojaus Trejybę.
Pasikliauti kitu jau turime išmokti čia žemėje. Ir tai sunkiausia padaryti mirtingajam, nes jis labai ribojamas savo penkių jutimų. Ribinis žmogus, pažindamas aplinką gali vadovautis tik šiais penkiais jutimais, kurie ne itin padeda pažinti artimą. Todėl ribiniam žmogui nieko daugiau ir nelieka, kaip pasitikėti. Keliaujant morontiniais pasauliais, dvasiniais pasauliais, Havonos pasauliais, turėsime daugybę palydovų, mokytojų, kompanionų. Todėl besąlyginis pasitikėjimas gerokai paspartins mūsų kelionę. Žinoma, galima iš pradžių išklausyti kitų nuomones, perskaityti išmanančiųjų straipsnius, paanalizuoti įvairius statistinius duomenis ir tik tada nuspręsti, yra pasitikėjimas ar nėra, ir kokio lygio tas pasitikėjimas kitu. Bet tai tik trypčiojimas vietoje. Visi tie antrinių šaltinių, kritikų stebėjimų skaitymai tik atitraukia nuo pagrindinio kelio. Kelyje mes jau esame, kryptį žinome, tai ir eikime, o eidami pasikliaukime tais, kurie mums padeda – vienais momentais įveikti duobes ar kalnų griūtis, kitais atsiradus kelių išsišakojimui, trečiais pasikeitus kelio struktūrai. Juk priėjus plačią upę sėdame į keltą ir atsiduodame keltininko sugebėjimui - tai yra pasikliaujame juo.
Sunkiausia, turbūt, įgyvendinti gailestingą tarnavimą. Dažnai tai yra atšiaurumas, drausminantis poelgis. Kitaip tariant, gailestingas tarnavimas, tai alkstančiajam duoti ne žuvį, bet meškerę. Gailestingas tarnavimas – tai nuolatinis veiksmas ten kur esame – šeimoje, darbe, kaimynystėje, šalyje. Kad gailestingas tarnavimas nepavirstu bereikalingu gailėjimu ar despotiškumu, turime pasitelkti Tėvą Rojaus Trejybę. Jo vedami tobulai išgyvensime mums duodamus patyrimus.
Nepaliaujamo gerumo, ko gero siekia visi – tiek tikintys, tiek netikintys, tiek tiesą pažįstantys, tiek klystantys. Tačiau viską nulemia motyvas. Kiek yra tikra ir nuoširdi vakar pasibaigusi „Gerumo akcija“? Kodėl žmonės mokomi gerumo intenciją pasiekti susimokėdami? Kodėl žmonėms nepasakoma, kokių darbų iš jų reikia, kad vieni ar kiti bėdžiai pasijustų geriau? Tai ne gerumas, kad ir su graudžiomis istorijomis, skaudžiais išgyvenimais, tai komercija, tai susimokėjimas už tariamą ramybę, kad prašantys jų jau nebetrukdys – jie gi parodė savo gerumą. Dievu Rojaus Trejybe persmelktas gerumas – tai neteisybės pasmerkimas, tai nesąžiningumo apribojimas, tai geri darbai visų labui. Tai gėlės parkuose, tai švarūs vandenys, tai draugiška aplinkai ūkinė veikla, tai sąžiningas verslas, tai draugiški santykiai, tai Dievo pasveikinimas artimojo širdyje.
Kai mes įgyvendinsime kupiną meilės tarnystę, apšviestą sąžiningumą, nepaliaujamą gerumą, neišvengiamai atsiskleis atleidžiantis pakantumas. Tai labai svarbu keliaujant Gyvuoju keliu. Atleidžiantis pakantumas – tai laisvos valios gerbimas. Gi mes nepakantūs kitų neteisingai nuomonei, netokiam gyvenimui, klaidoms, dvasiniam aklumui. Bet gi tai jų tokia valia. Mes tik galime pasitelkti kupiną meilės tarnystę ir atlaidžiai pakęsti jų puolimus, turėdami nemirštančią viltį, jog kiekvienas Dievo vaikas, koks beklystantis šiuo metu būtų, tikrai pasieks Tėvą Rojaus Trejybę. Mūsų gailestingas tarnavimas gali tik padėti išvengti didesnių klaidų. Gi daug efektyviau, kai mylintis tėvas savo mažylį pats nuo kliūties pakreipia, nei draudžia jam eiti ar liesti. Atleidžiantis pakantumas – tai dieviška kantrybė, tai broliška meilė, tai lygybės siekiamybė.
Nuolatinė ramybė visur ir visada – tai dar vienas, reikalaujantis pastangų, gyvenimo aspektas. Kodėl reikalinga nuolatinė ramybė? Kad bereikalingai nešvaistytume mums sunkiai pasisavinamos gyvybinės energijos, kad nenuklystume nuo kelio pametę galvas dėl kitaip atrodančios tiesos, ar begalinio noro į kelią atvesti sustojusius pakelėje. Tik nuolatinė ramybė yra protą sutramdantis įrankis. Ramybės būsenoje daugiausiai suvokiame, daugiausiai išmokstame. Sakysite, tai kodėl žemiškasis gyvenimas nuolat spartėja, kodėl mums duodami išradimai, kurių pagalba mes galime daugiau nuveikti ir nuveikiame? O gi todėl, kad mokėtume atsirinkti ir pasirinkti. Kad nepultume aklai išbandyti visko, o kad su Tėvo Rojaus Trejybės pagalba darytume gėrio darbus visų labui. Ir tikrai, tuomet nereikės lėkt pamirštant viską, tikrai lydės nuolatinė ramybė.
Ši citata, kurią pakartosiu antrą kartą yra ypatingai svarbi: „Jeigu išpažįstantys tikintieji savo gyvenime neveda tokių dieviškosios dvasios vaisių, tai jie yra negyvi; Tiesos Dvasios juose nėra; jie yra gyvo vynuogmedžio nenaudingos šakos ir greitai jos bus nugenėtos. Manasis Tėvas iš įtikėjusių vaikų reikalauja, kad jie vestų daug dvasios vaisių. Dėl to, jeigu jūs esate nevaisingi, tai jis apkas aplink jūsų šaknis ir nugenės jūsų nevaisingas šakas. Vis daugiau, jūs turite vesti dvasios vaisių, kada Dievo karalystėje jūs žengiate į priekį link dangaus. Į karalystę jūs galite įeiti kaip vaikas, bet Tėvas reikalauja, kad jūs, gailestingumo dėka, išaugtumėte dvasinio suaugimo visu ūgiu.“
Žinoma, šitų nevaisingų šakų niekas nepuls genėti šiandien, ar šiemet, net šiame mirtingajame gyvenime. Tik nevaisingam medžiui tapti vaisingu be galo sunku. O jei nuolat save raginsime ir stengsimės, tai ir dvasinius vaisius vesime. Gi niekas iš mūsų nereikalauja gelbėti pasaulio, mums tereikia savo aplinkoje įgyvendinti Tėvo valią. Mes gi nuolat kartojame, „manoji valia, kad būtų Tavoji valia“. O toji Valia laukia iš mūsų dvasinių pastangų.
„Ir aš linkiu, kad jūs mylėtumėte vienas kitą ir pasitikėtumėte vienas kitu. Judo su jumis daugiau nebėra dėl to, kad jo meilė atšalo, ir dėl to, kad jis atsisakė pasitikėti jumis, savo ištikimais sielos broliais. Argi jūs neskaitėte Rašte, kur yra parašyta: ‘Negerai žmogui būti vienam. Nė vienas žmogus negyvena vienas sau’? O taip pat ir tos vietos, kur yra sakoma: ‘Tas, kuris nori turėti draugų, turi ir pats elgtis draugiškai’? O argi aš jūsų nesiunčiau mokyti poromis, kad jūs nesijaustumėte vieniši ir neįpultumėte į izoliacijos nelaimę ir vargą? Jūs taip pat gerai žinote, jog kada aš buvau materialiame kūne, tada aš neleidau sau ilgą laiką būti vienam. Nuo pat mūsų bendravimo pradžios, visada su manimi arba bent jau visiškai netoli manęs būdavo vienas arba du iš jūsų, net ir tada, kada aš bendraudavau su Tėvu. Todėl, pasitikėkite ir tikėkite vienas kitu.“ 2055-02-11
„Judas žemiškosios kovos mūšius pralaimėjo dėl tokių asmeninių savybių ir charakterio silpnumo faktorių:
1. Jis buvo izoliuotas žmogiškosios būtybės tipas. Jis buvo labai didelis individualistas ir pasirinko tai, kad išaugtų į tvirtą "užsisklendusios" ir nebendraujančios rūšies asmenį.
2. Kada buvo vaikas, tada gyvenimas jam buvo padarytas perdaug lengvas. Jis nepaprastai pykdavo dėl trukdymų. Jis visada tikėdavosi laimėti; jis visiškai nemokėjo pralaimėti.
3. Jis niekada neįsisavino filosofinio metodo, kaip žvelgti į nusivylimą. Vietoje to, kad nusivylimus laikytų žmogiškosios egzistencijos įprastu ir kasdieniu bruožu, jis būtinai kaltindavo ką nors konkrečiai, arba savo partnerius kaip grupę, dėl visų savo asmeninių sunkumų ir nusivylimų.
4. Jis turėjo polinkį užantyje laikyti pyktį; jis visą laiką puoselėjo keršto mintį.
5. Jis nemėgo atvirai pažvelgti į faktus; savo požiūriu į gyvenimo situacijas jis buvo nesąžiningas.
6. Jis nemėgo aptarinėti savo asmeninių problemų su savo artimiausiais bičiuliais; jis atsisakydavo pasikalbėti apie savo sunkumus su savo tikraisiais draugais arba su tais, kurie jį iš tiesų mylėjo. Per visus jų bendravimo metus, jis nė karto nenuėjo pas Mokytoją grynai su asmenine problema.
7. Jis niekada neišmoko to, jog tikrasis atlygis už kilnų gyvenimą, galų gale, yra dvasiniai prizai, kurie nevisada būna padalinami per šitą trumpą gyvenimą materialiame kūne.
Dėl šitos nuolatinės asmenybės izoliacijos jo sielvartas didėjo, jo kančia augo, jo nerimas plėtėsi, ir jo neviltis gilėjo beveik neištveriamai.“ 2056-02-01
Judo išdavystės priežasties aspektus labai naudinga panagrinėti plačiau. Žvelgiant į atskirus faktorius, juos galėtume prisitaikyti ir sau. Judas buvo užsisklendęs ir nebendraujantis, labai didelis individualistas. Šiuo galime įžvelgti asociacijas su Urantijos Knygą studijuojančiais individualiai – uždaryta šviesa neauga, o kai dar pasitelkiami kiti „autoritetai“, pradedame kenkti sau.
Žiūrėkite toliau – Judas buvo išlepintas. O išlepintas yra vos ne kas antras žmogus – vienas vaikystėje, kitas padaręs „sėkmingą karjerą“. O gi visuomenė mus moko kovoti ir laimėti gyvenimo kovą, mus moko „išlikti žiaurioje gyvenimo kovoje“. Jei nenorime kovoti „žiaurioje gyvenimo kovoje“ tada galime dalyvauti loterijoje, kurios mums brukamos visur.
O kiek daug pažįstate mokančių pralaimėti? O ar daug yra neieškančių kaltų? Gi aplinka persismelkusi nusivylusiųjų guodimu ir kaltųjų paieška. Kiek daug Judo savybių yra kiekviename iš mūsų!
Todėl kalbėkimės, tarkimės, ypatingai su Tėvu Rojaus Trejybe, pasitelkime nesavanaudišką pasišventimą, pasikliaukime vienas kitu. Taip mes padėsime ir sau ir artimui savo. Mums rūpintis reikia ne kitų paklydimais, bet savo ištikimybe ir naudingumu Rojaus Trejybei.
Su meile
2010-12-27 14:25:52
Komentarai
Mielas Emili, nieko nereikia daryti DIRBTINAI.TODĖL nieko nereikia apriboti kokia nors tema, kaip siūlai įkalinti žmones TOS TEMOS NAGRINĖJIMU VISĄ GYVENIMĄ.
Mūsų Forumas yra LAISVA MINČIŲ RAIŠKA, o ne kažkieno nurodymu, KĄ IR KAIP KAS TURI NAGRINĖTI.
Būtent aš ir siekiu, kad mūsų Forumas NEBŪTŲ akademišku nagrinėjimu, koks dabar vyrauja visame pasaulyje tarp Urantijos Knygos skaitytojų ir jų sausų konferencijų.
ŠTAI KODĖL IR TU GITANOS TOKĮ NUOSTABŲ DOKUMENTO NAGRINĖJIMĄ - GILUMINĮ NAGRINĖJIMĄ - ŠIRDIES KALBA PAVADINAI AKADEMIŠKU, NES TU DAR NESI ATSIVĖRĘS ROJAUS TREJYBEI TIEK, KAD PAJUSTUM GITANOS ŠIRDIES KALBOS VIRPESIUS, O TAU RODOSI, KAD JI NAGRINĖJA AKADEMIŠKAI.
Aš juk tik prieš tau parašant perspėjau, kad Jėzus savo apaštalus įspėjo širdimi, o ne protu suprasti jo mokymus. Ir mano mokymus turi taip pat suvokti ŠIRDIMI, O NE PROTU - IŠMINTIMI, O NE INTELEKTU. O tu vis tempi į intelekto pusę, ir dar nori apriboti kitus, kad jie būtų suvaržyti.
Ne, mielas Emili, šitaip tikrai nebus, kad suvaržytum ką nors kokių nors temų pasirinkimu. Laisva valia yra vienodai skirta visiems, ir tegu kas ką nori, tas tą ir nagrinėja iš bet kurios mūsų svetainės dvasinių šaltinių vietos. Šiandien gali patikti viena, o po mėnesio gali patikti visai kita. Todėl nereikia nieko nei varžyti, ne varžytis, nors tau ir norisi VISKĄ SUDĖLIOTI Į LENTYNĖLES, O NE LEISTI ŠIRDŽIAI LIETI MEILĘ DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE NAGRINĖJANT MŪSŲ ŠALTINIUS.
Ne, šitaip nebus niekada. Kiekvienas liesis savo išraiška taip, kaip jaus vedimą Rojaus Trejybės iš vidaus, ir visomis temomis, kurios šiandien dar gali visiškai ir nejaudinti, tačiau kada įvyks GILESNIS ROJAUS TREJYBĖS MEILĖS POJŪTIS VIDUJE, TADA IR BUS TEMŲ NAGRINĖJIMAS, ir toks, koks šiandien atrodo neįmanomas, nes jis bus vien tik iš meilės ir laisva valia, ir visų labui.
Ir jokių referatų, jokių akademiškumų mūsų Forume tikrai neleisiu, kad atsirastų. Čia turi būti GYVYBĖ IŠ MEILĖS IR VISŲ LABUI.
O asmeniškumai ir taip nunyks - tai tik laiko klausimas. Kada vyks giluminis DOKUMENTŲ nagrinėjimas ir domėjimasis tuo nagrinėjimu, kitiems dalykams tiesiog nebebus noro kreipti dėmesio. Tai ir paliudys tiek mūsų Forumo dvasinį brandumą, tiek ir gyvybingumą, kokio nėra jokioje kitoje pasaulio šalyje.
Ir taip bus, nes tokia yra Rojaus Trejybės valia, kad mūsų Forumas suspindėtų visų labui, kaip nespindi nė vienas kitas AKADEMINIS Forumas, kurių pilna, ir kurie nereikalingi.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-12-28 21:58:26
PASIŪLYMAS
Tikrai ir aš pritariu , šitokiam , kaip Gitanos, urantinių tiesų nagrinėjimui ir komentavimui. Tai tikrai akademiška ir pažangu . Žinoma , visa tai , reikšminga ir naudinga sau pačiam , nes kiti forumo vartotojai vargu ar semsis kokias tai naujas dvasines įžvalgas , iš mūsų studentiškų samprotavimų , bet savo asmeninio proto ir sielos augimui , tai tikrai gerai pasirinkta kryptis .
Siūlau , kiekvienam šio forumo vartotojui , kaip sakoma , būsimam dvasiniam mokytojui , susikurti savo megstamiausią temą , su plačiu , tos temos , dvasinio potencialo diapazonu . Na , pav. , kad ir taip - Rojaus Dievybių Trejybė ; Jėzus Kristus ; Angelai Serafimai ir pan , ir pan.
Tada tegu kiekvienas , šioje savo temoje , tegu vis plečia ir plečia savo dvasinius samprotavimus . Tai yra , tegu jis vienas nuolatos rašo komentarus , apie savo išplėstinį dvasinį požiūrį į savo paties iškeltus dvasinius idealus ir patyrimus , remdamasis tiek savo asmeniniu dvasiniu bagažu , tiek ir pasinaudodams reikalingomis citatomis iš Urantijos knygos , KALBU JUMS VĖL , Rojaus Dievybių apreiškimų pateiktais mokymais ir pan. Štai tada iš tiesų būtų akivaizdu , kas ką moka ir kuria kryptimi eina . Išnyktų visi asmeniniai komentarai , tiek draugiški , broliški , tiek ir šališki ir nedraugiški visose šiandieninėse temose .
Algimantas , kartais , galėtų trumpai įsiterpti į kiekvieno dalyvio dvasinių referatų kūrybą ir kometarus , su savo pastabomis apie vieno ar kito dalyvio dvasines įžvalgas .
Kad forume išliktų šiltas dvasinis asmeniškumas , reikėtų sukurti atskirą specialią temą , ar dvi temas , kuriose visi , tiek savo dvasinių referatų autoriai , tiek ir užklydę pašaliniai dalyviai , galėtų išreikšti savo asmenines nuomones , apie kitų , savo brolių ir sesių dvasioje , rašybą ir kūrybą . Tada tikrai , šis forumas įgautų tikrą dvasinių mokytojų akademinį veidą ir užsibaigtų visiems laikams asmeniai atsirašinėjimai , kurie dabar vyksta bet kurioje temoje ir su bet kuriuo dalyviu . Aišku , kad taip bendraujant vyksta ne mokymasis , bet asmeniniai kritiniai , pagiriamieji , papeikiamieji , pamokamieji ir dar bala žino , kokie tik nori komentarai . Taigi siūlau , kurkime dvasinį akademinį forumą su tikrais , brandžiais dvasiniais komentarais - referatais .
Tai būtų tiek . Manau , kad visi esame brandūs dvasioje , tai ir pradedame naujai save reikšti .
su meile Emilis
emilispetras
2010-12-28 18:37:21
Miela Gitana, tam, kad būtų plečiama Urantijos Knygos apreiškimo žinia - ROJAUS TREJYBĖS TĖVYSTĖ-MOTINYSTĖ IR VISOS KŪRINIJOS ŠEIMOS BROLYSTĖ IR SESERYSTĖ BŪTINA TOKIAS PLATESNES SAMPRATAS VARTOTI NUOLAT. Tik vartojant jos ir taps SAVOMIS. Štai kodėl man vien tik Tėvo Asmuo yra JAU per siauras supratimas, kada yra ROJAUS TREJYBĖS TRYS LYGIAVERČIAI IR EGZISTENCIALŪS NIEKADA VIENAS IŠ KITO NEATSIRADĘ ASMENYS-ASMENYBĖS, BE PRADŽIOS IR BE PRIEŽASTIES VIENINTELIAI TRYS ASMENYS VISOJE KŪRINIJOJE.
Ir kada šitaip išsiplėtė mano kosminė įžvalga, tik tada suvokiau, kaip siaurai žvelgiau, kada garbinau ne Rojaus Trejybę, o tik vieną Tėvą. Štai kodėl tik išsiplėtusi kosminė įžvalga ir pavertė mano dvasinį asmenį tikruoju aš, kuriam vieno Tėvo nebeužtenka, jam reikia jau visos ROJAUS TREJYBĖS TRIJŲ ASMENŲ.
TODĖL ir tarnavimas TAIP PAT turi pavirsti VIEN TIK GĖRIO BENDRU KŪRIMU SU ROJAUS TREJYBE VISŲ ŠVIESOS LABUI KUO DAŽNIAU BUS ŠITAIP SAKOMA, RAŠOMA, TARIAMA, kad bendras gėrio kūrimas su Rojaus Trejybe ir taptų realia ir dvasiniame viduje tikrai pasireiškiančia PATIRTIMI - kad tu ne tarnauji, bet realiai kuri gėrį bendrai su Rojaus Trejybe visų labui. Todėl VISĄ LAIKĄ, KUR TIK SUTINKI ŽODĮ TARNAVIMAS, TURI JĮ PAKEISTI BENDRU GĖRIO KŪRIMU SU ROJAUS TREJYBE VISŲ ŠVIESOS LABUI. Šitaip ir išnyks pats žodis tarnavimas iš urantų kalbos ta prasme, kokia jis dabar yra vartojamas Urantijos Knygoje, nes mes šitokiu būdų jį pakeliame jį į aukštesnį dvasinį lygį - į BENDRAKŪRĖJO LYGĮ.
Ir kuo daugiau šitaip vartosite aukštesnio dvasinio lygio sampratą, tuo ji ir taps jums reali, net ir taip, kaip ji man jau seniai tapo tokia reali, kad žodžio tarnavimas aš jau seniai nebevartoju iš viso, nes jis žemina mano dvasinį orumą, ir tuo pačiu žemina mano sąmonės virpesius.
Štai kaip mes išplečiame Urantijos Knygos apreiškimą savo aukštesnės ASMENINĖS sąmonės lygiu.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-12-28 15:45:33
Mielas, Algimantai, dėkoju už tarnavimo sąvokos paaiškinimą. Nagrinėdama dokumentą ties šita vieta šiek tiek stabtelėjau, nes jaučiau, kad tarnavimas čia turėtų būti ne tiesiogine prasme, o kokia ir nesuvokiau. Dabar jau žinau. Dėkoju tau, mielas broli ir dėkoju Rojaus Trejybei.
Su meile
Gitana
2010-12-28 14:10:09
MiELA GITANA, AČIŪ UŽ TOKĮ NUOSTABŲ 193 DOKUMENTO ANALIZAVIMĄ.
Štai būtent tokio nagrinėjimo ir reikia mūsų DVASINIO ugdymo Forumui.
Sunkiai, bet vis tiek toks nagrinėjimas pralauš TYLĖJIMO LEDUS, ir po kurio lako mūsų Forumas įgaus SPARNUS IR SKRYDŽIO POLĖKĮ ir vis daugiau ir daugiau RAŠYS URANTAI ŠITAIP NAGRINĖDAMI VISUS DVASINIUS ŠALTINIUS, TALPINAMUS MŪSŲ SVETAINĖJE, IR ŠITAIP PLĖSDAMI SAVO - IR KITŲ SKAITYTOJŲ - KOSMINĘ ĮŽVALGĄ.
JĖZUS KALBA apie TARNAVIMĄ. tačiau mes - urantai - jau žinome, kad Tėvo-ROJAUS TREJYBĖS sūnus ar dukra NEBĖRA tarnas, KAD TARNAUTŲ KAIP ŠEIMININKUI, bet yra GĖRIO BENDRAKŪRĖJAS SU SAVO MYLIMA ROJAUS TREJYBE, IR KURIA GĖRĮ VISŲ LABUI.
O tai visiškai kitokia KOKYBĖ, negu TARNAVIMAS KITIEMS.
Ir atkreipkite dėmesį į šituos Jėzaus žodžius, pasakytus prieš du tūkstančius metų:
"Ir dabar jūs turėtumėte įsiklausyti į manuosius žodžius, kad ir vėl nepadarytumėte tos klaidos, kai manojo mokymo klausotės protu, tuo tarpu prasmės nesuvokiate savo širdyje.“ 2052-03
Štai kodėl absoliuti dauguma skaitančiųjų Urantijos Knygą - jau po dviejų tūkstančių metų - taip pat daro anų laikų Jėzaus apaštalų nuolatinę klaidą - skaito ją protu, bet ne širdimi, todėl jos giluminės ir GYVOS TIESOS NESUVOKIA, IR NESUVOKS, nes nemato sferiniu matymu jos teiginių prasmės ir gelmės. Dėl to jiems bus visiškai nesuprantami širdies kalbos pateikiami teiginiai. O Urantijos Knyga, Jėzaus Kristaus apreiškimas KALBU JUMS VĖL, ir ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ APREIŠKIMAI yra suvokiami tik širdies kalba, bet ne proto. O širdies kalba yra IŠMINTIES KALBA IR TOLI PRANOKSTA GRYNĄJĮ INTELEKTĄ, KURIUO VADOVAUSI ŽMONIJA ŠIANDIEN. Bet tai jau vakarykštė diena.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-12-28 12:51:54
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]