Forumas: temos peržiūra
Laidotuvės ir gedulas liudija VISUOMENĖS TAMSĄ
Milieji, visuomenė yra GYVAS organizmas. Taip, kaip materialaus kūno atskiros dalys daug ką pasako apie viso organizmo būseną ir savijautą, taip ir visuomenės ištikimybė tradicijoms, šventėms, ir elgesys jų metų išreiškia visos visuomenės dvasinės ligos diagnozę. Nėra išimties nė vienai šventei ar tradicijai. Todėl ir laidotuvės atspindi to laikmečio visuomenės dvasinį menką lygį – DVASINĮ NUOSMUKĮ.
Neseniai Lietuva buvo PAMIŠUSI dėl Justino Marcinkevičiaus VADINAMOSIOS MATERIALIOS MIRTIES – tris dienas gedėjo, laidojo jo negyvą kūną dar panešiodami jį ir po miestą.
Tai – VIDURAMŽIŠKO DVASINIO TAMSUMO, NEIŠMANYMO, IR NETIKĖJIMO savanaudiškas demonstravimas VIEŠAI.
Štai kodėl yra URANTAI, štai kodėl ROJAUS TREJYBĖ pasirinko mane savo ambasadoriumi, kad jūs sužinotumėte didesnę ŠVIESĄ ir nustotumėte elgtis kaip viduramžių tamsuoliai tampydami negyvą kūną po miestą, ir laidodami jį kapinėse.
Atėjo metas SUVOKTI – KŪNAS, TAI NĖRA TAS PATS, KAS TAME KŪNE GYVENO. Justinas Marcinkevičius – tai nėra jo negyvas kūnas, kurį nešiojo po miestą. Pažadinamas, PATIRIANT REALŲ PRISIKĖLIMĄ, yra NE KŪNAS, BET TO KŪNO GYVENTOJAS – TAS TIKRASIS DVASINIS AŠ, KURĮ KAIP AMŽINĄJĄ ASMENYBĖS DVASINĘ DOVANĄ MUMS KIEKVIENAM SUTEIKĖ TĖVAS-ROJAUS TREJYBĖ.
Todėl nustokite KŪNĄ, laikyti TUO VIDINIU GYVENTOJU. BŪTENT VIDINIS DVASINIS GYVENTOJAS NUKREIPIA KŪNĄ Į GĖRĮ, daro gerus darbus visų šviesos labui.
Argi PARALYŽIUOTAS ŽMOGUS NEBEGALI DARYTI GERO DARBO VISŲ LABUI, SUSTIPRINDAMAS DVASIOJE NET IR SVEIKUOLĮ, KADA ŠIS PASIMETA IR NUSIVILIA GYVENIMU IR NORI NUSIŽUDYTI? Kūnas nejuda, o jo VIDINIS GYVENTOJAS - JO DVASINIS ASMUO - TURI TIEK DVASINĖS JĖGOS, TOKIĄ DVASINĘ GALIĄ, KAD SUSTIPRINA IR TĄ PALŪŽUSĮ, kurio kūnas stiprus ir sveikas, bet JO VIDINIS GYVENTOJAS YRA NUSILPĘS, PASIMETĘS, IR PALŪŽĘS.
Kūnas – tai laikina priemonė, mums suteikta ir mūsų tarpusavio bendravimui SU MEILE, kad galėtume vieni su kitais daryti GĖRIO DARBUS ATSIRĖMĘ Į ROJAUS TREJYBĖS VEDIMĄ IŠ VIDAUS IR PATIRDAMI ROJAUS TREJYBĖS GYVĄ MEILĘ SAVYJE VISIEMS VIENODAI. IR MEILĘ PATIRIA BŪTENT TAS KŪNO VIDINIS GYVENTOJAS, O NE PATS KŪNAS. O MEILĖ VISIEMS pasiekiama per ĮTIKĖJIMĄ IR GIMIMĄ IŠ DVASIOS, KURIO SUTEIKTI NEGALI BAŽNYČIA.
Bažnyčia suteikia tik RITUALŲ – NEGYVŲ RITUALŲ – VERGOVĘ, IR VEDA ŽMONES TOLYN NUO TĖVO-ROIAUS TREJYBĖS, NES PATI YRA AKLA IR KURTI. Štai todėl ir nemokšiškai laidoja negyvėlius, kai tuo tarpu TIKRIEJI BUVUSIO MATERIALAUS KŪNO GYVENTOJAI YRA ARBA PRIKELIAMI ARBA NE, tačiau su tuo buvusiu kūnu jie JAU neturi nieko bendro.
Ir tai yra didžiausia KVAILYSTĖ sakyti, kad šitokiu būdu rodoma pagarba “mirusiajam.“ MIRUSIAJAM JOKIOS PAGARBOS NEREIKIA, JIS MIRĘS.
Vietoje šito MYLĖKITE GYVUOSIUS.
Tegu numirėlius laidoja mumirėliai, o gyvieji tegu MYLI GYVUOSIUS.
Nereikalingos JOKIOS KAPINĖS IR JOKIOS LAIDOTUVĖS ĮTIKĖJUSIAM TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS SŪNUI AR DUKRAI.
Kaip gi gali laidoti kūną ir sakyti, kad NUMIRĖ, kada JAU ŽINAI, kad mirties NĖRA, yra tik AMŽINYBĖ ir tolimesnis žengimas TO PATIES materialaus kūno vidinio gyventojo pas savo TIKRUOSIUS IR VIENINTELIUS TĖVUS – ROJAUS TREJYBĘ. Ir šis žengimas vyksta JAU SU NAUJU PAVIDALU-KŪNU, aukštesnio ENERGETINIO DAŽNIO – MORONTINIU PAVIDALU – SIELOS TAPATYBĖS PAVIDALU.
Tai ar jūs verkiate, kada sudėvite seną drabužį, o vietoje jo gaunate dar gražesnį ir NAUJĄ?
Aišku, kad ne. Tai ir kūnas yra KAIP MATERIALUS DRABUŽIS, KURIS SAVO GYVYBINĘ ENERGIJĄ IŠEIKVOJĘS TURI VĖL PAVIRSTI Į DULKĘ – tai yra į žemesnį energijos pasireiškimo būvį. Tuo tarpu jo vidinio gyventojo ryšiai jau visiškai nutraukti su tuo numirėliu, kurį taip atsargiai tampo dėžėje, pavadintoje karstu, ir dar apkaišo vėliava, ir dar šito maža – tai dar ir valstybės vadovai – SUSIMĄSTYKITE – VALSTYBĖS VADOVAI, KURIE TURI BŪTI PATYS ŠVIESIAUSI IR DVASINGIAUSI, NES JIE VEDA VISĄ VALSTYBĘ PIRMYN Į ATEITĮ, Į ŠVIESĄ, Į GERESNĮ GYVENIMĄ – DALYVAUJA IR SAKO PRAKALBĄ prie NEBETURINČIO GYVYBINĖS ENERGIJOS KŪNO, KURIS NĖRA JUSTINAS MARCINKEVIČIUS.
Tuo tarpu Justinas bus pažadintas trečiąją dieną Satanijos Vietinės Sistemos laiku – mūsų laiku devintą dieną – jeigu jis buvo ĮTIKĖJĘS – GYVENO TĖVU IR MELDĖSI JAM IŠ ŠIRDIES, NE BAŽNYČIOJE, BET SAVYJE. Jeigu ĮTIKĖJĘS nebuvo, tada jis bus pažadintas po kelių tūkstančių metų, kada mūsų planetoje bus skelbiama nauja dieviškoji tvarka.
O iki pažadinimo tikrasis Justinas – BE SĄMONĖS IR BE KŪNO – yra lakomas angelo serafimo globoje. Ir jis nėra išnykęs. Tuo tarpu jo buvęs materialus kūnas turi išnykti.
Todėl VISI MATERIALŪS KŪNAI TURĖTŲ BŪTI SUDEGINAMI KREMATORIUME, IR BE JOKIŲ LAIDOTUVIŲ. Tai tas pats, kaip sunaudoto maisto pakuotė, kurią reikia UTILIZUOTI, KAD NETERŠTŲ GAMTOS.
KAPINĖS YRA MŪSŲ PLANETOS TERŠYKLOS, IR JŲ REIKIA ATSISAKYTI, NES NEDERA ŠVIESOS PLANETAI TURĖTI TOKIAS MILŽINIŠKAS TERITORIJAS UŽTERŠTAS. TAM YRA DAUG PAŽANGESNIS BŪDAS SUNAIKINTI LAVONUS – DEGINIMAS. Tai ne tik pagreitintas vieno energetinio būvio pakeitimas į kitą, bet tai ir apsauga žmonėms nuo virusų, kada yra laidojami “mirę nuo ligų.“ Virusai niekur neišnyko, jie tik yra užkasti po žeme, o žemės paviršius nėra kaip aklina jiems neįveikiama siena, tad jie lengvai “išlipa“ ir per karsto medį ir per kapo žemes į paviršių.
Štai kodėl BŪTINA LAVONUS DEGINTI IR TIK TAIP, O NE KITAIP.
Rūpinkimės planetos švara ir ateinančių kartų šviesa ir sveikata.
Tačiau jūs negalėsite gyventi šviesoje ir negyvų tamsos tradicijų pakeisti į šviesos ir gyvos meilės kupinas tradicijas, jeigu patys nebūsite atradę meilės ir šviesos ŠALTINIO – TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ SAVYJE. O JUOS atrasti jūs GALITE, nes mes iš tikrųjų ESAME DVASIOS, o ne TIK AKIMS MATOMI materialūs žmonės, IR MŪSŲ PROTE YRA APGYVENDINTA TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS dvasia – Minties Derintojas. Todėl mes – kiekvienas – ir galime GYVAI ATRASTI ŠIĄ TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS DVASIĄ, O TUO PAČIU PATIRTI IR TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE, IR PATYS NUŠVISTI IR PATIRTI, KAD ESAME AMŽINOJI DVASIA, O NE MATERIALUS KŪNAS, KURIS YRA LABAI LAIKINAS, ir skirtas gerų darbų darymui DRAUGE su Rojaus Trejybe VISŲ LABUI.
Ir tik su tokiu patyrimu, ir ypač patyrus gimimą iš dvasios – dar būnant materialiame kūne – ir vis giliau ĮTIKINT, ir galima suvokti, kodėl laidotuvės yra ŽALINGOS DVASIAI – DVASIA YRA GYVA IR MYLI GYVUS, IR JI NESIRŪPINA NEGYVĖLIAIS IR NESILAIKO NEGYVŲ TRADICIJŲ IR RITUALŲ BEI DOGMŲ.
Štai kodėl išeikvojusį gyvybinę energiją kūną ATIDUOKITE Į KREMATORIUMĄ IR NESUKITE SAU GALVOS, KAD JUMS DAR REIKIA SURUOŠTI LAIDOTUVES IR GEDULINGUS PIETUS. VIETOJE ŠITO DŽIAUKITĖS, KAD JŪSŲ DVASIOS BROLIS AR SESĖ IŠĖJO Į AUKŠTESNĮ LYGĮ, IŠĖJO TEN, KUR YRA TIKROVĖS PASIREIŠKIMAS AUKŠTESNIU GĖRIO IR MEILĖS LYGIU, PALYGINUS SU MŪSŲ PLANETA, KURIOJE VYRAUJA TIK BAIMĖ IR TAMSA. O kada nėra šviesos, tada nėra ir gyvenimo gyvybinės MEILĖS kibirkšties, TADA REIKALINGI NEGYVI RITUALAI IR DOGMOS, IR NEGYVI ŽMONĖS, KURIE JŲ LAIKYTŲSI IR JAS IŠPAŽINTŲ. O po ritualo, vėl pyktų ant kitų gyvų, vėl rietųsi, šmeižtų, neapkęstų, vel žudytų, muštų, engtų, išnaudotų, kol vadinamoji mirtis juos vėl LABAI TRUMPAM nutildytų ir sustabdytų nuo jų ĮPRASTOS ELGSENOS; ir jie vėl tampytų lavoną po miestą ir sakytų prakalbas prie negyvėlio.
NE, MIELIEJI, NUSTOKITE STOVĖTI ANT GALVOS, O STOKITĖS ANT KOJŲ, KAD GALVA BŪTŲ NEUŽSPAUSTA, O LAISVA IR ĮGYTŲ IŠMINTIES, O KOJOS JAUSTŲ PAGRINDĄ IR NETABALUOTŲ NERASDAMOS ATRAMOS, IR TAI KELTŲ JUMS PASIMETIMĄ IR BAIMĘ. DABAR JŪSŲ GYVENIMAS YRA BŪTENT TOKS.
AŠ JUS MOKAU PRIEŠINGAI – MYLĖKITE GYVUOSIUS, O NUMIRĖLIUS-KŪNUS DEGINKITE IR NESIEKITE SAVĘS SU TAIS NIEKAM BEBEREIKALINGAIS KŪNAIS.
SIEKITE SAVE SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE, IR TIK SU JA, IR TADA PATYS PATIRSITE, KAD JŪS MYLITE VISUS VIENODAI, VIENODAI. IR NEBĖRA MIRUSIŲJŲ, IR NEBĖRA DĖL KO GEDĖTI. NEBĖRA DĖL KO SKELBTI GEDULO, KADA SIELA-DVASIA DŽIAUGIASI, KOKS NUOSTABUS YRA TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS SUMANYMAS – EVOLIUCIJA – KILTI SIELAI-DVASIAI AUKŠTYN IR Į VIDŲ – Į ROJŲ – PAS SAVO TĖVUS – ROJAUS TREJYBĘ – IR KURTI GĖRĮ AMŽINYBĖJE – REALIOJE TIKROVĖJE, O NE ILIUZIJOJE – DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE IŠ MEILĖS IR LAISVA VALIA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
2011-02-22 13:02:21
Komentarai
Dailininkas Liudvikas Pocius(1940- 2021)
Atsisveikinimas su velioniu Vilniuje, Paco 4 (prie Švento Petro ir Povilo bažnyčios)
birželio 5 dieną: 16- 21.30 val.
birželio 6 dieną: 8- 14 val.
Urna išnešama birželio 6 dieną, 14 val.
Laidotuvės: 14.30 Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Rita
2021-06-04 09:03:37
Miela Vita, labai įdėmiai perskaičiau tavo patyrimo aprašymą. Jis nuostabus - toks nuoseklus, ir vaizdingas. Ačiū tau už tokį nuoširdų pasidalinimą patyrimu per tavosios botutės fizinio kūno šermenis.
Tačiau daug labiau tau tariu nuoširdų Ačiū už priimtą iššūkį, kad neišsigandai, kad įsisavinai ir užkopei ant savojo Himalajų kalno Everesto dar vienos viršūnės. Šitaip per vieno uranto ryžtingą veikimą iššūkio akivaizdoje dar labiau nušvito Gyvoji Šviesa iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU ir Lietuvoje, ir planetoje, kaip ir visoje kūrinijoje. Tik toks kelias ir yra evoliucinis kelias į Šviesos ir Gyvenimo epochą ir į Naujojo Visatos amžiaus, kurio ištakomis ir esame mes - urantai - visai kūrinijai, įtvirtinimą - veikiant kiekvienam asmeniškai.
Ir šis tavo patyrimas tave ne tik sustiprimo įtikėjimu, pasitikėjimu Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir savimi, bet ir suteikė pasitenkinimo patyrimą viduje - pasitenkinimo tiek pačia Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad sumanė šitokį nuostabų Gyvajį Kelią, kuriame tu esi gyva ir tikra Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukra, išaukštinta, iškelta, ir oriai pakilusi virš ritualizmo ir dogmų duobėto ir iliuzinio gyvenimo keliuko, tapusio žmonijos klystkeliu, tiek ir savuo atliktu veiksmu.
O skirtumą tarp žmonijos duobėto tamsos ir iliuzijos klystkelio ir Gyvojo Kelio tu jau gali patyrimu paliudyti gyvai. Tuo tarpu tavieji giminaičiai, o ypač tavoji dvynė sesuo, negali, dėl to jiems nėra suprantama tavo nuostata, jiems tai kelia ir susierzinimą, ir norą tave apšaukti, mokyti, kaltinti, šmeižti, ir tokia jų būsena jiems atrodo tokia natūrali ir tikra, jie tikri savo teisumu, dėl to tavo veiksmus ir teiginius laiko blogiu, paklydimu, ir net maištu prieš visa tai, kas jiems taip įprasta, nors ir juos baugina, ir prieš ką jie klūpi ant kelių ir nedrįsta stotis, nors jiems nuo tokio ilgo - per kartų kartas - klūpėjimo kelius ir skauda. Tačiau jiems saugiau būti tokioje bauginančioje ir juos tamsoje ir tarp tariamų savųjų negu stotis, ir pasimankštinus, eiti išsitiesus visu ūgiu Gyvuoju Keliu.
Ir tokia panaši reakcija yra visur ir visada, skiriasi tik intensyvumo laipsnis, priklausomai nuo paskleistos Gyvosios Šviesos dozės ir susirinkusiųjų tikėjimo laipsnio ir jų charakterio temperamento.
Mirtingieji labai bijo nežinomybės ir keistis. Ir tokios baimės neįmanona įveikti be Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - atrasto savyje. O kaip gi jie atras Rojaus Trejybę-AŠ ESU, jeigu jie bijo net ieškoti, tad savaime jie ir užprogramuoja savo tamsos egzistenciją ateityje - baimės žemo energinio dažnio lauke, kuris jiems turės milžiniško poveikio net ir jiems priimant sprendimus, ir net susergant fizinėmis ligomis, kas jiems dar labiau kels baimę. Tai tiesiog uždaras nuolatinių kančių ir baimių ratas.
O išeitis tik viena - Rojaus Trejybės-AŠ ESU sumanytas evoliucinis Gyvasis Kelias - be ritualų ir dogmų, bet su nuoširdžiu ir giliėjančiu įtikėjimu, veikiant drauge su savyje atrastu Kūrėju - Rojaus Trejybe-AŠ ESU - visų šviesos labui, ir Meilės motyvu.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2017-05-12 09:38:43
Mielieji, šitą patyrimą užrašiau praeitą naktį, tačiau kiek pataisiusi įkeliu tik dabar. Žodžių susijusių su data, netaisiau. Palikau kaip buvau parašiusi, tik ką po patirto patyrimo.
Gyvasis Kelias pilnas iššūkių, o kad juos mes lengviau įveiktume, turime nuostabią pagalbą mums suteiktą – Apvaizdą. Aš pagalvoju, ir kodėl anksčiau ji man buvo daugiau tik teorija, bet užtai dabar aš dažnai savojoje aplinkoje jaučiu jos veikimą – nes taip gražiai viską sudėlioti, sutvarkyti, gali tik Apvaizda.
Šiandien, ankstyvą trečiadienio rytą, telefonu man pranešė, kad iškeliavo mano močiutė, mano gimdytojo biologinė mama, kurią mes nuo vaikystės vadinome – bobute. Daug šiltų atsiminimų liko praeityje, kai bent į savaitę kartą pas ją lankydavomės, mat ji gyveno tame pačiame mieste kaip ir aš su seserimi, tad mes galėdavome juos – diedukus – dažnokai aplankyti. Natūralu, kada paaugi ir pradedi gyventi suaugusiojo gyvenimą, kurdamas jau savo žemiškosios šeimos gyvenimą – aplankai taip dažnai vaikystėje lankytas vietas, jau itin retai. Anksčiau buvęs toks gyvas bendravimas tarp giminaičių, vyresnių ir mūsų jaunesnių, dabar jau seniai nutrūkęs, ir tai nieko nestebina šiais laikais, kai žmonės gyvena kas sau, ir niekas su niekuo nebendrauja. Tai puikiai suprasdama, bobutė, labai norėjo, kad į dar Kovo mėnesio pradžioje – dabar jau buvusį – jos aštuoniasdešimt penkerių metų sukakties gimtadienį, atvyktų visi anūkai ir proanūkiai. Mano ryšys su visais jau ne vienerius metus buvo visiškai nutrūkęs, bet į tą gimtadienį aš jaučiau, kad turiu nuvažiuoti ir bobutės nenorėjau liūdinti nevykdama, nors ji puikiai žino, kad mano šeima jokių gimtadienių nešvenčia. Tas susitikimais su visais pusbroliais ir jų šeimomis, pirmą kartą sutiktomis, bei mano dėdėmis ir tetomis, buvo pakankamai šiltas, bet aš visą laiką jaučiau ir žinojau ką iš tikrųjų jie nori žinoti, arba apie ką jie galvoja mūsų šeimą matydami, ir tai yra – koks ten tas tikėjimas? Kas ten per sekta? Ir ko tu ten taip susižavėjai? Kas tave ten nuvedė? Mačiau šiuos klausimus jų veiduose, o ir bobutė, nors daug metų man nieko nesakė ir nekamantinėjo, bet ašarų, kaip pati sakė, daug išliejo. Tame gimtadienyje jaučiau – vidumi jaučiau – nereikia nieko aiškinti, juo labiau, kad ir neklausia. Ne tas laikas. Bet jau tada, važiuodama namo, aš žinojau, kad šis susitikimas su giminaičiais – gimtadienio pretekstu – buvo suorganizuotas ne šiaip sau.
Štai praėjus lygiai dviem mėnesiams, bobutė praeitą naktį iškeliavo. Visada žinojau koks iššūkis manęs lauks tai atsitikus, bet kai jis atėjo, viduje išsigandau – ką, taip greitai, šiandien jau, taip netikėtai? Tik pramerkiau akis ir še tau. Vaikus išleidusi į mokyklą, atsisėdau pakalbėti su Tėvu-Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir vos tik pagarbinau ir štai ruošiausi maldai, kai pajutau tekančias ir mane stiprinančias mintis. Nedaug, bet jos akimirksniu nuramino ir abejonės kaip staiga atsirado, taip staiga ir išnyko. Dabar ėmiau džiaugtis, kad mano arenoje – naujas iššūkis.
Dar gan ankstyvas rytas, laiko iki vakaro sočiai. Paruošiau Urantijos grupės namų darbus, pasirinktas teiginys, jį išplečiant, man tapo dar vienu sustiprinimu, kai pati perskaičiau ką parašiau, mat prašiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU – rašyk mano rankomis.
Vaikai sužinoję apie bobutės iškeliavimą, reagavo ramiai, bet labai nustebo, kad vakare važiuosim į šermenis. – Ko ten? – Niekaip negalėjo suprasti, nes jie daug žino apie morontinį gyvenimą ir kad mirties nėra. Tik Kotryna ėmė mane prašyti vestis ją drauge su savimi, mat ji labai nori pamatyti numirėlį – dar niekad nemačiusi. Na, o vyresniesiems man teko nemažai aiškint, kad dar kai bobutė buvo tarp mūsų, seniai aš jai pažadėjau, kad kai ji iškeliaus, į šermenis – atvažiuosiu. Bet vaikams vis tiek buvo sunku suprasti, tai ko gi ten važiuoti? Štai tikrieji urantai, pagalvojau.
Visą dieną dariau įprastus darbus, ir viduje jaučiau visišką ramybę, bet galvojau apie kelionę ir naują iššūkį. Vytautui grįžus iš darbo, aš su vaikais jau buvau pasiruošusi kelionei, tad netrukus visi ir išvažiavome į Alytų. Kai privažiavome šarvojimo namus ir aš jau ruošiausi lipti iš mašinos, pajutau jaudulį viduje. Vytautas paragino – pagarbink dar Rojaus Trejybę-AŠ ESU, aš taip ir padariau. Dabar jau galiu eiti, jaudulys dingo. Atidarau duris, mažytė salytė. Labai jau nejauku viduje. Žmonių kiek daugiau kaip dešimtis. Matau tuos pačius veidus, kuriuos ne taip jau dabar ir seniai – prieš du mėnesius – gimtadienyje, mačiau. Dirstelėjusi aplink, matau ir nepažįstamų, bet tuo pačiu kai kuriuos žmones lyg ir prisimenu kažkada vaikystėje matytus. Atsisėdu ant kėdės. Baigęs su kažkuo kalbėti, mane pastebėjo dėdė. Mano gimdytojo brolis. Jis žiūri sekundę kitą ir negali patikėti, kad aš čia atvažiavau. Staiga paklausia, čia aš ar mano dvynė sesuo, kuri dar prieš valandą čia buvo taip pat? – Vita. – Dėdė šypteli. Pasikviečia atsisėsti šalia jo, arčiau pašarvotosios. Į bobutę beje, trumpai pažvelgiau, bet viduje jaučiuosi, taip keistai. Kaip į kokį teatrą papuolusi. Pati nejaučiu jokio gailesčio, graudulio ar kažkokių tai sentimentų ir dėl to jaučiu milžinišką kontrastą tarp gedinčiųjų ir savęs. Staiga tyliai atsidaro durys iš kažkokio kambariuko, į kurį įėjimas tik iš šios šarvojimo salės. Išeina gal kokie penki ar daugiau žmonių ir dėdė man tyliai pakužda kur koks giminaitis praėjo. Tada paliečia ranką ir paragina į kambarėlį nueiti ir mums, pasisveikinti su kitais ten esančiais. Aš sutinku. Štai kur jų dar. Prie stalo, prie – vaišių ir gėrimų. Na bet čia, tai tikrai jaukiau nei šarvojimo salėje. Visus pasisveikinau. Dėdė man siūlo kavos, juodos arbatos, bet aš paaiškinau, kad negeriu tokių ir pasidarau tiesiog šilto vandens, kurį išgeriu, kai viduje sukirba mintis – nepasisėdėt atėjai. Taip, žinau, kad turiu eiti į salę, nes jau po aštuntos valandos vakaro ir žmonės iš toliau atvažiavę ims skirstytis. Tad dabar šiame kambarėlyje esantiems pasakiau, kad aš noriu pasimelsti už bobutę ir kad ilgai nebūsiu, nes greitai manęs atvažiuos pasiimti Vytautas su vaikais, o į klausimą kur jie, aš paaiškinau, kad vaikai čia nenorėjo eiti.
Grįžau į salę, giedorių giesmės niekaip nesibaigia. Paklausiau vienos giedotojos, ar bus pertrauka, bet ji atsakė kad jau buvo, kai kita, ranka parodo – netrukdyk. Kai kurie žmonės matau atsistojo jau išeiti, dar sustodami prie karsto atsisveikinti su iškeliavusiąja. Vienas kitas paspaudžia ranką ir man, pakalbina, trumpai pasidalindami praeities patyrimais susijusiais su mano gimdytojais, kurie jau seniai palikę šį pasaulį, tad žmonės – nori prisiminti kas buvę gražu. Kiti gi apsiašaroję man vis primena, kaip bobutė mus, mane ir seserį, tik dvi anūkes teturėjusi, taip labai mylėjo. Aš atsistojau į salės priekį ir kreipiausi į žmones. Tariau pora sakinių apie savo paskutinį pokalbį su bobute, kokie jos buvo paskutiniai man pasakyti žodžiai, ir kad jie buvo tie patys kokius kažkada jai prieš iškeliaudamas pasakė mano gimdytojas. Paminėjau, kad mano atmintyje tik šilti atsiminimai apie bobutę ir kad dabar aš visus kviečiu drauge pagarbinti Rojaus Trejybę ir pasimelsti už ją. Visi gražiai sustojo palei sieną, kaip mokinukai, keletas žmonių liko sėdėti kėdėse, tie kurie dar nebuvo pakilę išeiti. Visi žiūri į mane, ir klausosi ką aš sakau. Pasiūliau užsimerkti, kad maldos netrikdytų pašaliniai vaizdai ir garsai. Aš užsimerkiau ir pradėjau tarti garbinimo žodžius. Su pat pirmuoju ištartu garbinimo žodžiu pajaučiau kaip aplink mane susidarė toks energinis stiprus laukas ir aš esu jo apsupta ir iškelta. Girdėjau savo balsą iš šalies, kažkokį kitokį. Aplinka tarytum ištirpo ir man tikrai buvo tai naujas jausmas, iki šiol toks nepatirtas. – Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina, Begaline Dvasia-Motina, AŠ ESU, aš garbinu ir šlovinu tave, visos kūrinijos Šaltinį, tokį mylimą ir mylintį... – Aš negaliu prisiminti tartų žodžių, bet jau garbinime aš paminėjau visą kūriniją ir užsiminiau apie mūsų materialų kūną, kad jis yra laikinas, o mes esame dvasinė asmenybė, savyje talpinanti Kūrėjo mums padovanotą jo paties dvasią. Kad gėrio veiksmus mes galime daryti tik atradę Kūrėją, savo viduje. Tik patirdami Kūrėją mes galime gyventi šviesos gyvenimą. Kol dar vyko garbinimas, girdėjau kažkieno balsą sakant. – Užsimerk, sakė. – O štai kai jau baigiau garbinti ir atsimerkiau, mačiau kaip visi plačiai atmerktomis akimis dabar žiūri į mane ir laukia ką aš sakysiu toliau. Ir tik dabar pastebėjau, kad fone – visiška visiška tyla. Giesmininkai nustojo giedoti. Aš žvilgtelėjau į karste gulinčią iškeliavusiąją ir visiems pasiūliau dabar pasimelsti už ją, tardama, kad mes visi esame broliai ir sesės dvasioje ir dar kažką suminėjau, pora sakinių. Vėl užsimerkiau ir meldžiau bobutei gerovės po prisikėlimo, kad ji žengtų naujai patiriamose platybėse ramybėje, drąsiai ir ryžtingai ... Kai maldą baigiau, žiūriu į visus – jie tokie rimti ir susimąstę. Aš palinkėjau visiems ramybės ir padėkojau už bendrą maldą.
Sugrįžau į kambariuką, čia buvo tas pats mano dėdė su žmona ir pusbrolis su žmona. Aš dar prieš išeinant pažadėjau, kad pasimeldusi ateisiu atsisveikinti jų, nes jie į šarvojimo salę, mačiau, kad nenori eiti. Dėdė pasitiko mane ir žiūrėdamasi į akis man, sako – Meldeisi? –Meldžiausi. – Garsiai? – Garsiai. – Pabučiavo mane į skruostą ir sako – Nu ir gerai. – Tada užsimezgė mano pokalbis su jo žmona. Ji žiūri į mane šiltomis akimis ir įdėmiai klausosi ką aš kalbu. O dabar ir buvo tas tinkamas metas, kada jai reikėjo sužinoti, tai kaip gi aš atradau šį Gyvąjį Kelią, ir ką čia iš viso tai reiškia? Vaikystėje, mes su seserimi dažnai lankydavomės šios tetos namuose, ir labai mėgome žaisti su jos batais ant kulniukų, vaidinti suaugusias. Dabar aš jaučiu iš jos sklindantį savotišką susirūpinimą dėl manęs – dėl nežinojimo. O nežinia sukelia baimę. Ir iš esmės aš jai pasakiau nemažai tos pačios informacijos kaip ir šarvojimo salėje ir kurios ji negirdėjo, nes ten nebuvo. O mano pusbrolis, dabar man uždavė tokius klausimus kokius žinau seniai norėjo – tai jūs ir gimtadienių nešvenčiat, ar ne? Tai kodėl negalima atlikti tos tradicijos ir aplankyti kapo? Tai kodėl iš visų religijų tavo teisinga? Ir panašiai. Tačiau kuo toliau jiems aiškinau, aš jutau, kad – manimi jie netiki. Jie tiesiog nepajaučia vidumi, kad tai ką aš sakau – gyva. Ir aš nustojau kalbėti. Mačiau – nėra prasmės. Nenori suprasti. Bet vis tik paklausiau tetos, kas man jau ir taip aišku – juk jūs netikit tuo ką aš sakau, ar ne? Ji palingavo galvą. Ašaros susikaupė jos akyse. Ir koks skirtumas tarp tų žmonių, kurie salėje klausėsi sustoję mano garbinimo ir maldos žodžių, ir tarp šių, dar tada gimtadienyje sutiktų, po kažkur aštuonių metų nebendravimo, mano dvasios brolių ir sesių, kurie jau seniai turi susidarę savo nuomonę ir įsikibę jos laikosi. Tai kas kad su manimi mandagiai jie elgiasi – bet gi bendrumo jausmo niekada nebus, nes jiems ritualai ir dogmos, aukščiau už Gyvą Kūrėją.
Įėjo jauna moteris, viena iš tų, kuri klausėsi mano garbinimo. – Nu tu ir davei..vos širdis nesustojo. – prisidėjo ranką prie krūtinės ir džiugiu žvilgsniu žiūri į mane. Aš nusišypsojau ir tepasakiau – Viskas iš vidaus ėjo. – Tačiau daugiau man čia nėra ką veikti. Atsisveikinu visus likusius, apsikabiname, ir aš palieku šarvojimo namus. Išėjusi mąsčiau, kaip Apvaizda viską sutvarko – tas gimtadienis, prieš pat bobutės išėjimą surengtas, buvo palengvinimas man šiai dienai, kai manęs laukė šis iššūkis, to gimtadienio dėka, sakykim, ne taip labai dabar nutolusių giminaičių aplinkoje. O visa tai gali tapti net ir labai lengvinančia aplinkybe, kai šviesa bando nušviesti tirštą tamsos lauką.
Jau sėdint mašinoje ir važiuojant namo į Kauną, viduje pajutau tiesiog antplūdį energijos savyje. Nuostabus jausmas, kada iššūkį įsisavini.
Šį vakar gavau nepasitenkinimo pilną, mano veiksmais, bei mano – kaip ten parašyta – sekta, žinutę, iš savo biologinės sesers, kurios šermenyse nebuvo, nes aplinkybės jai buvo suklostytos taip, kad ji turėtų išvažiuoti prieš man atvažiuojant. Ir perskaičiusi tą žinutę aš tik dar daugiau įsitikinau, kad Apvaizda veikia taip, kad šviesos žodis – būtų paskleistas.
Telydi jus mielieji ramybė, Vita
vvita
2017-05-11 23:15:07
Leonida, ačiū už tavo nuoširdumą, tikrumą ir paskleistą nuostabią žinią mūsų dvasios broliams ir sesėms tokią tamsią, ritualų pilną akimirką! Skaitant kaupėsi ašaros...
Skaiste
2016-07-22 00:01:40
Prieš savaitę teko būti mano vyro sesers laidotuvėse. Dvasios sesė Ona gyveno Varėnos rajone Kabelių kaime, nuostabiam gamtos kampelyje.Jos kūnas buvo pašarvotas Kabelių kaimo bendruomenės salėje. Buvo tradicinės laidotuvės, su materialaus kūno pašarvojimu, vainikais, gėlėmis, žvakėmis. Buvo pakviestos kaip dzūkai vadina "giedorkos."Kadangi buvo šiltos dienos, kunigo paprašė, gal galima būtų kūną palaidoti antrą parą. Kunigas į tai atsakė: "Tai ką nenorite pabendrauti ilgiau su mirusiąja." Kokia tamsa, koks bendravimas kai jos jau čia nėra. Po materialaus kūno palaidojimo, visi buvo pakviesti gedulingų pietų. Kai įėjau į salę giesmininkės jau buvo pradėję giedoti savo giesmes. Beveik visi buvo susėdę, žmonių susirinko daug, gal apie penkiasdešim. Ten yra toks paprotys į laidotuves sukviečia ne tik gimines, bet ir viso kaimo žmones. Priekyje buvo likusi laisva vieta, sėsdama pagalvojau, ši vieta palikta neatsitiktinai, turbūt Apvaizda pasistengė. Auditorija suteikta ir kai priimi tos akimirkos sprendimą veikti, tai ir veki meilės motyvu visumos labui.Kai giesmininkės baigė giedoti, aptarnaujantis personalas pradėjo nešioti maistą ant stalų. Atsistojau, jautėsi vidinė ramybė tariau, kad nuo senų laikų įprasta pasimelst prieš valgį. Pirmiausia pagarbinsim Rojaus Trejybę, mūsų visų Tikruosius Tėvus. Kad pajaustumėt raminantį garbinimo pojūtį užsimerkit ir atsiduokit maldos tėkmei. Garbinimo malda neužsitęsė ilgai, liejosi paprastais žodžiais, kad būtų suprantama visiems. Po to sekė pamokomasis žodis. Kadangi maistas buvo jau ant stalų, tai pradėjau nuo to, kad esame ne tik šis materialus kūnas, kuriam reikalingas materialus maistas, bet esame dvasinės Asmenybės, todėl mums reikalingas ir dvasinis maistas. Kūrėjas mums visiems mirtingiesiems padovanojo amžinąją asmenybės dovaną su visu jos potencialu. Kad ši Asmenybė išsiskleistų visu gražumu, jai reikalingas dvasinis maistas. Tik atradus ryšį su Kūrėju per nuoširdų atsivėrimą Jam ir gali pasimaitinti dvasiniu maistu gyvuoju vandeniu, gyvąja duona. Kaip nuostabu, kad su Kūrėju galime bendrauti visuomet, nesvarbu kur bebūtume, Jis visuomet mumyse, o mes Jo glėbyje. Kūrėjas visą kūriniją apglėbęs meilės glėbiu, tikrovės glėbiu ir lieja meilę visiems, nė vieno neišskirdamas, bet tik per nuoširdų bendravimą ir atsivėrimą galime patirti meilės glėbį ir atrasti gyvą ryšį su Juo. Ką aš ir liudiju, kad atradau gyvą ryšį su Kūrėju, su mūsų visų Tikraisiais Tėvais. Kiekvienas gali Juos atrasti, tam ir padovanojo savo Dvasią- gyvąją jungtį - Paslaptingąjį Pagalbininką, kuris visuomet beldžiasi iš vidaus ir žadina kiekvieną pabusti tikrąjam gyvenimui, šviesos gyvenimui. Kūrėjas nesuteikė skausmo, kančios, ligų. Tik nusigręžęs nuo Jo, neieškodamas didesnės šviesos mirtingasis gyvena savanaudišką gyvenimą. Atradus ryšį su Tikraisiais Tėvais realiai patiri meilę, globą, vidinę ramybę. Jų meilė ištirpina visas neigiamas emocijas, kančias, ligas ir tik tada pradedi gyventi prasmingą gyvenimą. Atsivėrusi Asmenybė - vekli, gyvybinga ir veikia meilės motyvu visumos labui. Ką matome aplinkoje susipriešinimą, nesusikalbėjimą, žūdynes. Juk esame visi broliai ir sesės dvasioje, mus visus apjungia kūrėjo padovanota Dvasia, esame pilnateisiai visos kūrinijos šeimos nariai. Tą pajaučiame tik atradę gyvąjį ryšį su savo Tikraisiais Tėvais - Tėvu ir Motina, kurie mums suteikė viską, bet įsisavini dvasines dovanas tik per gilėjantį atsivėrimą. Kūrinijoj mirties nėra, kai materialus kūnas išeikvoja gyvybinę energiją nustoja funkcionuoti, kūno vidinis gyventojas - dvsinė Asmenybė - tikrasis Aš pradeda kelionę pas savo Tikruosius Tėvus. Mirusiąjam nereikalingi jokie ritualai: pašarvojimas, gėlės, vainikai, žvakių deginimas, nes jo jau čia nėra. Tik nuoširdi malda iš atsivėrusių dvasių nuvilnija aukšto dažnio vipesiais ir apglėbia dvasiniu glėbiu tą už kurį meldžiamąsi. Dvasinė Asmenybė - vidinis gyventojas angelo serafimo globojama nesąmoningoje būsenoje gabenama į morontinius pasaulius. Ten bus pažadinta, jei baigė šią žemiškąją kelionę įtikėjusi, bus suteiktas aukštesnio dažnio morontinis kūnas.Vienintelis garantas ĮTIKĖJIMAS, kad bus pažadinta trečią dieną Satanijos vietinės sistėmos laiku, o mūsų laiku devintą dieną. Paviršutinai tikintis, kuris nesidomi didesne šviesa, nusigręžęs nuo Kūrėjo, jo Asmenybė bus pažadinta, kai mūsų planetoje bus skelbiama nauja dieviškoji tvarka.
Prašymų maldoje meldžiau dvasios sesei Onai ryžtingo žengimo Amžinybės Keliu. Visiems susirinkusiems meldžiau nuoširdaus atsivėrimo Kūrėjui ir to nuostabaus meilės glėbio pajautimo. Meldžiau, kad kuo daugiau dvasios brolių ir sesių atsigręžtų į savo vidų įsiklausytų į Dvasios beldimą, atsivertų savo Tikriesiems Tėvams ir atrastų Juos savo viduje. Tik nuo mūsų kiekvieno įdedamų nuolatinių pastangų priklauso kiek šviesės planeta ir visa kūrinija.
Kai baigėsi gedulingi pietūs, pirmiausia priėjo paspaudė ranką ir nuoširdžiai padėkojo už paskleistą didesnę šviesą vyro brolio sūnus. Po to priėjo kelios dvasios sesės padėkojo ir nuoširdžiai paklausė iš kur visa tai, tokie šviesos žodžiai, taip sklandžiai, be jokio raštelio. Aš joms pasakiau, kad visa tai gaunu iš Kūrėjo per vis gilėjantį atsivėrimą ir tos šviesos nelaikau savyje, o paskleidžiu į aplinką meilės motyvu visumos labui. Gilesnes žinias apie kūriniją įsisavinu skaitydama šviesos šaltinius. Padaviau lankstukus ir pasakiau ,jei domina didesnė šviesa visa tai rasite internėte.
Vakare, kai grįžom namo, vyras paklausė, ar prašė kas nors manęs, kad kalbėčiau ir ar girdėjai kai brolio žmona sakė - nekalbėk. AŠ pasakiau, kad ištikrųjų negirdėjau, nes aš kalbėjau visiems, o ne jai kuri pilna baimės. Po to pasakiau, kad turiu vidinį Vadovą, kuris veda viena kryptimi tik į didesnę šviesą ir vadovaujuosiu tik jo nurodymais, jeigu įsiklausau vedimo iš vidaus ir tik tada priimu teisingus sprendimus.
Jėzus yra pasakęs: "Atraskite Tėvą savyje, atradę nušvisite patys ir šviesinsite kitus, tik taip šviesės planėta ir visa kūrinija."
Gyvasis kelias, tai meilės šviesos kelias. Eidami šiuo keliu augame ir stiprėjame dvasioje, stiprėja mūsų dvasinis stuburas ir reikiamu momentu priimame teisingus sprendimus, jeigu įsiklausome vedimo iš vidaus. TIKROVĖS KELIAS - vienintelis kelias, nes jis paskleistas iš TIKROVĖS ŠALTINIO.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir ramybė
Su meile
Leonida
2016-07-12 19:53:22
Šiandien manęs laukė iššūkis kurį jau seniai žinojau turėsiu kada nors priimti. Natūralu, kad išeikvojęs fizinio materialaus kūno energiją žmogus palieka šią planetą ir prikeltas sielos morontiniu lygiu kaupdamas patyrimus tęsia savąją kelionę į savo tikruosius namus Rojų.
Prieš savaitę sužinojau, kad iškeliavo mano pusbrolio gyvenančio Airijoje gimdytojas kuris taip pat gyveno toje šalyje. Gavusi šią žinią aš iš karto vidumi pajutau, kad aš vyksiu pas pusbrolį jį trokšdama sustiprinti. Ir ne tik jį, bet ir susirinkusiuosius į šermenis. Aš žinojau, kad tai iššūkis man. Šermenys vyko pora kilometrų nuo mano kaimo kuriame su šiuo pusbroliu praleisdavome vasaros atostogas kai būdavome vaikai ir su kuriuo aš puikiai sutardavau, mes buvome artimi draugai. Tačiau per pastaruosius keturiolika-penkiolika metų aš jį temačiau vieną kartą ir gal tik porą minučių kada netikėtai sutikau gimtajame jo mieste kažkur tada labai beskubantį. Ir taip mums iki šiandienos daugiau niekada ir neteko susitikti.
Pora dienų prieš važiuojant į šermenis susirgo mano vyriausias iš trijų vaikas. Dieną prieš – vidurinysis, visiškai užkimo ir aš supratau, kad jų į kaimą kuriame žadėjau juos palikti kol važiuosiu į šermenis ir kuriame jie taip trokšta visada pabuvoti vežtis neišeis. Aš niekada nors vienam vaikui susirgus net nesvarstau galimybės kažkur važiuoti – išskyrus Rojaus Trejybės gyvąją šventovę. Tačiau šį kartą aš tik kartojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kad aš Tavimi pasitikiu ir atsiduodu Tau ir į kelionę leidosi tik mažiausia beveik dvejų su puse metų amžiaus mano dukrelė – jaučiau kad taip tiesiog turi būti. Visą savaitę iki kol atėjo ta diena kada jau vykau į šarvojimo namus aš kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU su man rūpimais klausimais, vis tik tai didžiulis išbandymas man – pagarbinti garsiai Rojaus Trejybę-AŠ ESU nieko apie gyvąjį kelią net nenutuokiančių žmonių apsuptyje ir dar kur, kunigo namuose laikinai įrengtoje šarvojimo salytėje vykstant įprastiniams ritualams. Bet Ji tik mane vis ramino sakydama:“ Kas kitas jei ne tu? Laikas, kad žmonės išgirstų apie Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Tu tik dėl nieko nepergyvenk, viskas bus taip kaip mes numatėm. Viskas jau sutvarkyta. Viskas bus gerai, tik tu nesijaudink, dažniau kreipkis į Mane.“
Vakare atvažiavau į šarvojimo namus. Mažytė salė buvo pilna žmonių. Šiltai pasisveikinau su taip seniai matytu pusbroliu. Kai jis man tuoj tarė: „Aš žinau, kad tau čia viskas nelabai rūpi, visos tos laidotuvės, Jėzai ir taip toliau, bet man labai svarbu, kad atvykai“. Į ką aš iš karto atsakiau: „Priešingai, man kaip tik rūpi dėl to aš ir čia. Ne visada ką iš kitų išgirsti būtinai ir yra taip kaip jie tau papasakojo“. Taip aiškiai leisdama suprasti, kad jo susidaryta nuomonė apie mane iš kitų nebus teisinga. Toliau tariu – „Jeigu tu sutiksi aš noriu tarti keletą žodžių susirinkusiesiems apie tavo tėtį, pagarbinti Rojaus Trejybę ir sustiprinti malda.“ Matau, kad jis pažiūrėjo į priešais, kitoje karsto pusėje sėdintį mirusio tėčio brolį ir dar paklausiu, kad galbūt man atsiklausti ir jo, viduje jausdama, kad būtent jis net nedvejodamas pritartų mano prašymui, bet pusbrolis pasako, kad jis paklaus ir aš puikiai suprantu, kad jam tiesiog reikia pagalvoti. Tai neįprasta.
Atsisėdusi tyliai garbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU tuo pat klausydama giesmių kurios neskamba graudžiai nes tai pavadinčiau naujoviškai giedamas giedojimas skambant muzikai sintezatoriaus pagalba. Jaučiu kaip mano materialus kūnas tarsi ištirpsta, o viduje ramu kaip ir visą šią dieną jau nuo pat ryto. Ypač nusiraminimą pajutau per pietus kada mano dukrelė miegojo ir aš turėjau laiko pasikalbėjimui su Rojaus Trejybe-AŠ ESU prieš čia atvykstant. Dabar matau kaip pusbrolis pasitaria su savo seserimi – kurią užaugino tas pats tėtis kaip ir pusbrolį, bet jis nebuvo jos biologinis tėtis – ar leisti man pasimelsti ir ši pritariamai linkteli. Bet aš vis tiek leidimo negaunu ir net mintyse jau pagalvoju kad galbūt pasakyti pusbroliui kad viskas gerai, aš suprantu, kad jis tam nepasiruošęs, bet taip pat suvokiu, kad taip pasakiusi aš tikrai prarasiu galimybę pagarbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU garsiai, kai šitaip bemąstant aš aiškiai viduje vis tik pajuntu, kad VISKAS. Garbinimo nebus. Tuo pat metu giesmininkas visus pakviečia pasimelsti. Ir iš karto po maldos visa salė tuoj pat išsiskirsto, pasilieka tiktai mirusiojo brolis, maždaug penkiasdešimties metų amžiaus vyras su žmona. Jį, Šarūną, aš puikiai prisimenu iš vaikystės, kaip labai draugišką visada maloniai besišypsantį dėdę ir priėjusi prie jo palinkiu ramybės ir mes drauge ir su jo žmona pradedame nuoširdų pokalbį. Šarūnas apgailestauja, kad žmonės susitinka tik tokiom liūdnom progom, o aš bandau pasakyti kad mirusiojo išėjimas nebūtų toks skausmingas žmonėm jeigu jie žinotų tiesą kokią žinau aš. Ir aš papasakoju apie gyvąjį kelią, apie gyvąją religiją. Žmona labai susidomi iš karto paklausia ar aš būsiu rytoj per laidojimą sakydama, kad aš galėčiau visiems tarti tai ką aš žinau, bet aš atsakau kad nebebūsiu ir ji mane paragina daugiau papasakoti dabar, visiems. Bet likusieji žmonės, patys artimiausi, išėję į lauką įkvėpti gryno oro ir ji paėmusi mane už rankos paragina paėjėjus atsisėsti ir mes toliau kalbamės jau dviese. Aš jai parodau Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą papasakodama kad būtent nuo šios knygos perskaitymo ir prasidėjo mano gyvasis kelias – „bet tokią knygą reikia mokėti skaityti“, - „ skaitykite nuoširdžiai, atverkite dvasią ir jūs virpesiais patirsite dvasinę šviesą joje patalpintą“. Ji uždavinėja man daug klausimų, o aš vis bandau paaiškinti, kad Kūrėjas yra kiekvieno viduje ir Jį gali atrast kiekvienas, - „tokio sustiprinimo labai reikia Šarūnui“ – sako ji, o aš mintyse pagalvoju, kad buvau teisi jog būtent jis būtų tikrai sutikęs, kad aš pasimelsčiau garsiai, bet laidotuves organizavo mano pusbrolis ir kaip ir mano pašnekovė vėliau patvirtino, kad taip, čia jis viską sprendžia. Ką gi buvo kaip buvo. Aš toliau atsakinėju į man pateikiamus klausimus: „Tai gal jūs tikybos mokytoja? Gal jūs kažką baigėt? O kaip visos šventės visi margučiai, kalėdinės eglutės, jūs nieko nešvenčiat, bet juk smagu? O kaip jūsų vaikai prisitaikys mokykloje taip gyvendami?...“ – „Ne, Kūrėjui nereikalingi visokie blizgučiai, Kūrėjui reikalingas mūsų, kiekvieno nuoširdus atsivėrimas jam, tai viskas ko jis iš mūsų nori. Kūrėjas nori, kad mes kiekvienas su juo bendrautume savais žodžiais ir kasdieną. Juk jūs nenorėtumėt, kad jūsų vaikai su jumis bendrautų visada tais pačiais žodžiais, kaip mes nuo mažens esame mokomi melstis Tėve mūsų, sveika Marija ir vis tą pat kartodami. Matau ji susimąsto ir nieko nesako. Toliau aš pabrėžiu, kad būtent mano dar kol kas mažiems vaikams ir bus lengviau nei yra mums, jų tėvams. Ne, aš ne tikybos mokytoja...“. Mūsų pokalbį pertraukia prie manęs priėjusi mano sesuo pasakydama, kad mes jau turime važiuoti mat jau devynios valandos vakaro. Prieš atsisveikindama aš padovanoju Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą šiai taip nuoširdžiai manęs besiklausančiai moteriai ir ji mielai priima iš pradžių kiek nustebusi dėl tokio dosnumo. Aš lauke dar mielai pakalbėjau su pusbroliu ir pussesere sutardama su jais susisiekti kol jie vėl išsivažinės kas kurioje šalyje gyvena.
Važiuodama namo, į Kauną viduje jaučiau lengvumą. Bet vėliau save vis klausiau galbūt galėjau kažką padaryti kitaip, kad būčiau galėjusi pagarbinti garsiai. Juk viduje jaučiau kaip esu taip nuraminta ir atrodė kad tuoj galėsiu atsistoti ir pagarbinsiu Rojaus Trejybę-AŠ ESU, bet turbūt tai liko kitam patyrimui.
Šį patyrimą-mokymą užrašiau vakar, tik grįžusi iš šermenų. Į forumą kiek pataisiusi įkeliu šiandien.
Su meile, Vita
vvita
2015-04-24 16:25:26
Mielieji, vakar man paskambino Raimondas ir paklausė, ar galėtume susitikti ir pabendrauti bent pusvalandį, nes jis buvo atvažiavęs į Vilnių. Mūsų bendravimas truko ne pusvalandį, o tris valandas. Mes nuoširdžiai pasikalbėjome, ir aš mačiau jo vidų, kuris visa savo savastimi yra palinkęs į Rojaus Trejybės šviesą, aš mačiau ne palūžusį jauną vyrą, bet tvirtėjantį Rojaus Trejybės SŪNŲ.
Būtent Rojaus Trejybė veikdama viduje Raimondą ir ramina taip, kad jis nėra palaužtas mylimo sūnaus netekties. Dar daugiau, Raimondas man pasakė, kad kapinėse jis pats garsiai visiems pasakė, kad nori pagarbinti Rojaus Trejybę, ir pats garsiai pagarbino Rojaus Trejybę.
Tai tik paliudijo Raimondo patirtą viduje GYVĄ Rojaus Trejybės impulsą ir natūralų GYVĄ JO REAGAVIMĄ ROJAUS TREJYBĖS NUOŠIRDŽIU PAGARBINIMU TOKIOMIS APLINKYBĖMIS.
Mes – urantai – jau esame ne vienas patyrę, kada garsiai pagarbiname Rojaus Trejybę per laidotuves, žmonės, kurie nieko nėra girdėję apie gyvą Rojaus Trejybės garbinimą, taip pat patiria gyvą – didesnį ar mažesnį – nuraminimą iš vidaus. Ir tokios laidotuvės nė iš tolo nebeprimena skausmo, kančios, ir raudojimo vykstančių įprastų laidotuvių. Priešingai, atsiranda vidinis DVASINIS RYŠYS TARP LAIDOTUVĖSE DALYVAUJANČIŲJŲ IR JIE PAJUNTA VIDINĘ RAMYBĘ, KURIĄ JIEMS IR SUTEIKIA ROJAUS TREJYBĖ.
Tačiau Raimondo atveju, tai buvo pirmas kartas Urantijos istorijoje, kada PATS ŽEMIŠKASIS TĖVAS PER SAVO ŽEMIŠKOJO SŪNAUS MATERIALAUS KŪNO LAIDOTUVES GARSIAI GARBINO ROJAUS TREJYBĘ.
Iš tikrųjų buvo net dar daugiau negu tai – ROJAUS TREJYBĖ Raimondo lūpomis tariamais garbinimo žodžiais – virpesiais – ramino ir stiprino kitus – ir visus – susirinkusius į kapines, tuo parodydama, kad ROJAUS TREJYBĘ GALI - IR TURI – GARBINTI ne kunigai, bet KAS TIK JAUČIA VIDINĮ ROJAUS TREJYBĖS GYVĄ IMPULSĄ, NET IR ŽEMIŠKIEJI TĖVAI. IR TOKIOMIS AKIMIRKOMIS TAI IR BUS TIEK JŲ PAČIŲ NURAMINIMAS, TIEK IR STIPRYBĖ KITIEMS, KAD LAIDOTUVĖS ŽMONES TIKRAI SUARTINTŲ, O NE PRISLĖGTŲ IR GĄSDINTŲ, KAIP YRA IKI ŠIOL
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2012-02-29 15:37:00
Mielas Raimondai, ką tik perskaičiau tavo patyrimus, kurie yra tau milžiniško dydžio išmėginimas, kokio patirti nenori NĖ VIENAS žmogus.
Kada tu man paskambinai tą pačią dieną po tavo mylimo sūnaus žūties, aš tau atsakiau į klausimus aiškindamas, KODĖL, KODĖL BŪTENT JAM, IR KODĖL BŪTENT ŠITAIP?
Tavo viduje išlikę klausimai, rodo, kad mano anie paaiškinimai liko tavo pasąmonėje, o sąmonės lygiu jų dar nesupratai, todėl jie tave kankina iš vidaus, nes atsakymo nerandi. Dabar pabandysiu DAR KARTĄ kai ką paaiškinti, kad tą žinotų ir KITI
Tai, ko mes norime ar nenorime patirti mūsų - kiekvieno - gyvenime priklauso nuo mūsų ELGESIO IR NET NUO MŪSŲ MINČIŲ skleidžiamo energetinių virpesių DAŽNIO - AUKŠTO AR ŽEMO DAŽNIO mintys, ir sprendimai bei jų įgyvendinimo veiksmai. Jie yra SUMODELIUOTI MŪSŲ - KIEKVIENO IŠ MŪSŲ, IR BE JOKIŲ IŠIMČIŲ NORS VIENAM - ASMENINIŲ MINČIŲ, VEIKSMŲ PER SAVO IKIŠIOLINĮ GYVENIMĄ. Kiekviena mūsų pagalvota mintis, nors ir neišsakyta balsu, o tuo labiau priimtas sprendimas ir jau įgyvendintas turi tiesioginės įtakos ne tik mūsų biologinės šeimos narių gyvenimo įvykiams, kad jie atsidurtų būtent tokiose aplinkybėse ir patirtų būtent tokias ligas ar kokius sukrėtimus, ir net fizinę mirtį, bet ir visos žmonijos įvykių vyksmui.
ŠTAI KODĖL JŪS TURITE ŽINOTI VISI, KAD JŪS - KIEKVIENAS - TURITE MILŽINIŠKOS ĮTAKOS ĮVYKIŲ GRANDINEI PER VISĄ SAVO GYVENIMĄ ČIA - URANTIJOJE, - KAIP IR TOLIAU TURĖSITE JAU PO PRISIKĖLIMO, EIDAMI Į AMŽINYBĘ - ROJUJE - Į SAVO TIKRUOSIUS NAMUS, PAS SAVO TIKRUOSIUS TĖVUS - ROJAUS TREJYBĘ.
Aš tą jums sakau, kad SUSIMĄSTYTUMĖTE, jog gyvenimas - tai nėra TUŠČIA IR NEREIKŠMINGA PRAMOGA - gyvenu, kaip patinka, ir apie nieką negalvoju, ne jūsų reikalas, ką ir kaip darau - AR NEATSAKINGAS ŽAIDIMAS - rūpinuosi tik SAVO INTERESŲ TENKINIMU, AR TIK SAVO ŠEIMOS.
GYVENIMAS - TAI GYVAS ROJAUS TREJYBĖS SUMANYTO KŪRINIJAI EVOLIUCIJOS PLANO ĮGYVENDINIMAS, KAD ROJAUS TREJYBĖS MEILĖ IR ŠVIESA VIS LABIAU RYŠKĖTŲ VISUR - TIEK URANTIJOJE, TIEK VISATOJE.
IR TIK ŠITAS PLANAS BUS ĮGYVENDINTAS, O NE JOKS KITAS.
Atsiminkite, Rojaus Trejybės evoliucijos planas nenumato, kad vykdant Rojaus Trejybės valią, nors vienas vaikas žūtų ar mirtų, kaip nenumato ir suaugusiojo tragiškos ar kitokios priešlaikinės materialios mirties dėl ligų, ar nusižudymo, taip ir nesukaupus viso žmogiškojo patyrimo savo pradiniame pasaulyje, ir jau tuo pakeitus savo likimą, kurį yra suteikusi Rojaus Trejybė visai planetai, vykdant Jos valią.
Žinokite, taip, kaip praeities kartos turėjo tiek daug baimės ir prietarų, dogmų ir ritualų, kad šitą savo TAMSĄ mums perdavė kaip TAMSOS PALIKIMĄ MUMS -ir ligas, ir tragiškus įvykius. O dabartinė žmonijos karta tą pačią KLAIDĄ KARTOJA - vėl ir vėl lipa ant to paties grėblio, kad į kaktą gautų greblio kotu - IR TUO PAČIU IR ATEINANČIOS NAUJOS KARTOS NEIŠVENGIAMAI PATIRS TOKIAS PAČIAS TRAGIŠKAS KANČIAS, tokias pačias problemas, tik daug sunkesniu ir tragiškesniu pasireiškimu.
NIEKO NEPADARYSI - TAIP VEIKIA PRIEŽASTIES-VEIKSMO-PASEKMĖS DĖSNIS, KURIO NIEKAS NEGALI NIEKAIP SUSTABDYTI AR PAKEISTI, KAD JIS NESUTEIKTŲ TOKIŲ PASEKMIŲ KOKIU NORS KITOKIU BŪDU, KAIP TIK ATSIDUOTI ROJAUS TREJYBĖS VEDIMUI IŠ VIDAUS IR BŪTI JOS SŪNUMI AR DUKRA, IR TUO BUVIMU IR PATIRTI ATSIVĖRIMO ROJAUS TREJYBEI GYVĄ VIDINĘ BŪSENĄ, KOKIĄ TEGALIMA PATIRTI PAČIU INTENSYVIAUSIU BŪDU - GARBINANT ROJAUS TREJYBĘ KOLEKTYVIAI MŪSŲ ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE PER GYVĄSIAS PAMALDAS. Tik šitos gyvosios pamaldos valo žmogaus pasąmonę PAČIU INTENSYVIAUSIU KELIU. Tikrovėje, tiesiogine PRASME pasąmonę valo Rojaus Trejybės meilės GYVI virpesiai, KURIE užpildo ATSIVĖRUSIO MIRTINGOJO DVASINĮ VIDŲ, todėl ir iki tol buvusią tuštumą, KOKIĄ DABAR TU, MIELAS RAIMONDAI, GYVAI PATIRI SAVO VIDUJE, PRIPILDO TIEK, KAD MEILĖ PASKLINDA IŠ VIDAUS VISIEMS, JI YRA GYVAI PATIRIAMA, KAIP IKI TOL BUVO PATIRIAMA VIDINĖ TUŠTUMA. Vienam meldžiantis tokį gyvos vidinės būsenos lygį pasiekti neįmanoma, nes kolektyvinio garbinimo metu jo galia padidėja tokiu intensyvumu, kurį suteikia kvadratu pakėlus garbinančiųjų kiekį nes kiekvieno Rojaus Trejybę garbinančiojo Minties Derintojas sujungia kiekvieną garbinantį tarpusavyje su kiekvienu, o dar yra suteikiamas mums ir papildomas sustiprinimas, nes kolektyvinėje garbinimo komunijoje dalyvauja ir dvasių bei Tarpinių Būtybių gausa.
Kolektyvinis Rojaus Trejybės garbinimas mums suteikia milžinišką DVASINĘ ENERGIJOS ĮKROVĄ, kurią BŪTINA prasmingai ir AKTYVIAI panaudoti visų šviesos labui drauge su Rojaus Trejybe.
Štai tik toks GYVASIS kelias suteikia apsaugą - APVAIZDOS apsaugą - mums urantams, einantiems GYVUOJU keliu, ir urantų biologinių šeimų nariams.
Būtent kolektyvinis Rojaus Trejybės garbinimas mus pripildo tokio aukšto dažnio gyvybinės meilės energijos, kad iš mūsų kaip iš generatorių sklinda gyvi atitinkamo dažnio virpesiai - ir kuo gilesnis atsivėrimas, ir veikimas su Rojaus Trejybei VISŲ labui, tuo aktyvesnis mūsų virpesių paskleidimas aukštu dažniu. Ir kiti žmonės tokį virpesių sklidimą gali pajusti, arba jų įtakoje priimti tokius sprendimus, kokių jie nebūtų priėmę, jeigu iš mūsų būtų sklidę ne tolio aukšto dažnio virpesiai. Todėl net NĖ ŽODŽIO NEIŠTARUS, mes ĮTAKOJAME IR RAMINAME SAVO APLINKĄ, IR KUO AUKŠTESNIO DAŽNIO VIRPESIAI SKINDA IŠ MŪSŲ, TUO INTENSYVESNIS NURAMINIMAS, NET TIEMS ŽMONĖMS ŠITO NURAMINIMO PRIEŽASTIES NĖ MENKIAUSIU LYGIU NESUVOKIANT. Arba priešingai, skleisdami žemo dažnio virpesius, mes taip pat įtakojame kitų menkus sprendimus, nukreiptus tik savo labui, ir tų sprendimų įgyvendinimo pasekmes.
Žinokite, savo virpesiais mes esame priklausomi vieni nuo kitų, ir tik ATSIDAVĘ ROJAUS TREJYBĖS VEDIMUI IŠ VIDAUS IR VEIKDAMI SU JA VISŲ LABUI, mes PRANOKSTAME kitų mūsų dvasinių brolių ir sesių skleidžiamų ŽEMŲ VIRPESIŲ POVEIKĮ.
Mielas Raimondai, o tavo žemiškasis sūnus bus pažadintas, kada šitą pasaulį paliks pirmasis iš tėvų - tavo žmona ar tu - nes jis yra dar nepilnametis - nesulaukė 21 Urantijos metų amžiaus, tad tavęs dar laukia jo auklėjimo baigiamasis etapas, kad jis pasirinktų Rojaus Trejybės GYVĄJĮ kelią. Jis bus pažadintas lygiai tokios pačios išvaizdos, kokią turėjo šiame pasaulyje paskutiniu metu.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2012-02-27 16:11:57
Raimondai,stiprybės tau, brolį mielas.
Tavo sūnus GYVAS ir BUS GYVAS VISADA.Gyvas taip,kaip tu busi gyvas ir visi kiti tavo šeimos nariai.
O visa kita tavyje- dar susitvarkys.Tu ir Tavo Tėvas tavyje turite visą amžinybę.Svarbiausia neapleiski TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS,JO dvasios sąvyje,ypatingai suspaudimo valandą. Į visus tau rūpimus klausymus tau JIS atsakys;tik tyliai JO klausykis;klausykis tyloje.
Man asmeniškai Urantijos knyga atsakė į daugelį, sielą varginančių klausymų.
Jungimasis į kolektyvinį Tėvo-Rojaus Trejybės garbinimą palaipsniui išsivalo, nuo vaikystės labai užterštą pasąmonė;nuo to plečiasi dvasinis akiratis,sielą vis dažniau aplanko džiaugsmas,suvokimas,keičiasi charakteris pozityvę linkmę.Bunda sąmonė.Tai vyksta be laužymo savęs.
Tėvo plane ir yra toks dalykas- užauginti stiprią asmenybę,užgrūdinta dvasinei ugnį.
Jėzų iš Nazareto,kaip ASMENYBĘ, nepalaužė, net žiauri mirtis.
Linkiu ramybės ir Tėvo-Rojaus Trejybės palaimos tau ir tavo šeimos nariams.
Su meile,
IRENA
2012-02-27 14:06:28
Visiem labas
Prieš keliatą savaičių palaidojau savo sūnų (15m) – jis žuvo nukritęs nuo keturračio.... Tuo metu, kai aš su policijos pareigūnas išnečiau jį iš griovio ir paguldžiau ant šalikelės mano tėviški jausmai tiesiog buvo perplėšti ir berods kažkur išmėtyti, kaip nekeista nebuvau pasimetęs ar kitaip nevaldžiau savęs. Atvykus laidojimo kompanijai aš paklausiau kokie tolimesni veiksniai. Man paaiškino, kad pirma kūnas bus nuvežtas į šaldytuvą, vėliau bus nugabentas į Alytų atlikti ekspertizę. Išklausęs pasakiau, kad po ekspertizės nuvežtų kremuoti. Nenorėjau, kad jį kas nors tokį daugiau matytų... Nematai – širdies neskauda. Grįžęs į namus kelias dienas bandžiau įrodyti, kad reikia kremuoti, tačiau nesugebėjau, nenorėjau savo įsitikinimais įžeidinėti savo tėvų ir mylimos žmonos, begalės moksleivių kurie be perstojo siuntinėjo žinutes kada galės jį aplankyti paskutinį kartą... sprendimas buvo priimtas – šarvoti vieną parą. Iš mokyklos gavau multimediją, ją sumontavęs rodžiau skaidres apie savo sūnaus užfiksuotas akimirkas kai jis buvo kartu su mumis, o muzika skambėjo tokia, kokią jis mėgo ir klausėsi. Nestačiau kryžių ir nesamdžiau „giedorių“. Pastebėjau, kad susirinkusieji stebėjo rodomas skaidres, kalbėjosi tarpusavyje, tai ramino mane, nebuvo raudų ar glėbesčiavimų. Aš buvau dėkingas visiem kurie atėjo, nes jaučiau jų palaikymą, su dauguma iš jų kalbėjausi, prisimindavom akimirkas kurios liko mūsų atmintyje. Dabar manyje liko tik tuštuma, begalė neatsakytų klausimų, nusupratimų, tačiau kad sutikau šarvoti – nejaučiu nei liūdesio nei palengvėjimo. Besivystanti dvasiškai visuomenė pati prieis prie tokių sprendimų, kurie bus tokie apie ką mes dabar tik pradedam kalbėti.
Su pagarba ir meile jums...
raimondas
2012-02-27 09:35:06
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.