Forumas: temos peržiūra
Patyrimai per gyvąsias pamaldas ir po jų Rojaus Trejybės Šventovėje
Sukūriau šią temą norėdamas pasidalinti savaisiais patyrimais gyvųjų pamaldų metu , o taip pat ragindamas ir jus prisijungti, kad sustiprintumėte tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius šiame kelyje.
Urantijos grupės gyvosiose pamaldose Rojaus Trejybės Šventovėje dalyvavau ketvirtą kartą. Dar tik ketvirtas kartas, kai jose dalyvauju , o aš vis negaliu atsitokėti tuo, ką patiriu. Į šias pamaldas atvedė knyga 'kalbu jums vėl'. Ją beskaitant buvo toks vidinis stimulas , vidinis sielos balsas, jog tai , kas parašyta, yra kuo tikriausia tiesa ir šviesa. Ir ta šviesą aš jaučiau viduje tiesiog per patyrimą vidumi. Dažnai susimąstydavau, kodėl kai skaičiau Šventąjį Raštą visai
nieko nejaučiau, o skaitant Urantijos knygą arba 'kalbu jums vėl', aš tiesiog vidumi džiaugiuosi ir nesuprantu kodėl.
Šis vidinis balsas pakuždėjo, jog turiu būtinai nueiti į gyvąsias pamaldas.
Šiandien aš esu sužavėtas šiomis pamaldomis. Pagalvojau , wow, viskas taip gyva ir stipru. Tai pati tikriausia gyva bažnyčia, be jokių ritualinių daiktų ar simbolių. Pačių maldų ir garbinimo metu mano fizinis stuburas išsitiesia kaip styga (!) be jokių mano fizinių pastangų. Ir man nepaprastai džiugu, jog taip vyksta, kadangi aš to ieškojau jau 9 metus. Jaučiau , kaip esu pripildomas nematomos, bet patiriamos meilės tuo gyvuoju ryšiu - komunija. Negaliu tiksliai apibūdinti koks tai jausmas, bet aš jį jaučiu rankų pirštuose, stubure, pilvo srity, o svarbiausia - sąmonėje. Iš pamaldų išeinu visai kitas žmogus, tai yra sutvirtintas iš vidaus, tikrąja komunija. Bet kodėl aš to nepatirdavau paprastoje katalikų bažnyčioje, kodėl? Juk ten vaikščiojau beveik 3 metus ir niekaip negalėjau suprasti kodėl neveikia, tai kas yra skelbiama kunigų. Ir man liūdna pasidaro, kai pagalvoju, kad turėsiu pranešti savo bičiuliams, kodėl nelankau tradicinės bažnyčios. Jie nesupras. O tai, ką atrandu šiuo metu šioje Šventovėje
kelia begalinį džiaugsmą mano sielai ir veda į tą tikrą vidinę laisvę, kurios ir ieškojau. Pajutau, kad stuburas tai ir yra tas dvasinis kanalas, per kurį lyg ir apšviečiama visa siela ir kūnas.
Per paskutiniasias pamaldas buvau pasotintas. Gavau tai, ko ieškojau, ko troškau ir vis dar trokštu. Tai pati tikriausia komunija su Rojaus Trejybe! Man tai yra gyvybiškai svarbus patyrimas, nes per tiek metų paieškų buvau labai klaidinamas, bet žinojau ir nujaučiau kad yra kažkokia jėga, kurią man reikalinga atrasti. Po pamaldų jaučiau keistą jausmą smegenų centre, toks jausmas kokį buvau patyręs paauglystėje, lyg būtų galva sutrenkta fiziniu kietu daiktu. Bet aš žinojau, kad tas jausmas buvo dėl komunijos, kuri buvo tokia galinga, kad aš jokioj bažnyčioje to nesu niekada patyręs. Ir tas atsivėręs gilmuninis sielos kvėpavimas mane taip apramino ir ramina net ir dabar.
Kadangi tai pirmieji mano žingsniai link atsivėrimo Rojaus Trejybei ir Tėvo atradimo savo viduje (aš to siekiu labai nuoširdžiai su dideliu noru), tai darbo metu, savaitės bėgyje jaučiu kaip tas ryšys trūkinėja. Ir tai yra toks sielos skausmas. Būna tarpai lyg siela atjungiama per fizinio proto baimę ir tuomet lyg tas tekančio gyvojo vandens tiekimas nutrūksta. Tas nestabilus ryšys su Rojaus Trejybe žmogų labai išvargina. Bet aš džiaugiuosi , kad tai patiriu, nes jaučiu , kaip noriu būti visiškai atsivėręs Rojaus Trejybei, nes to be galo ir iš visos
širdies sieksiu.
Mantas. 2011 03 22
2011-03-22 11:44:15
Komentarai
Mielas Evaldai,nuosirdziai aprasei savo patyrima,malonu skaityti.Aciu,kad pasidalinai su mumis visais,norinciais ir siekianciais didesnes sviesos.As panasiai kaip tu jauciausi kada gal pries menesi padovanojau parduotuveje,pardavejai Jezaus Kristaus apreiskima "Kalbu Jums Vel".Pajutau jai tokia meile ir ta jausma-sese dvasioje.Tai nuostabus,malonus jausmas.Bet as irgi jauciausi kaip vaikas,pamirsau ir vardo paklausti,neatsimenu tiksliai ka ir sakiau.Todel puikiai suprantu tave : )Ta pardaveja buvo labai nuosirdi,as tiesiog pajutau,kad turiu jai padovanoti Jezaus Kristaus apreiskima.Ir labai apsidziaugiau,kad ji ji prieme.Zodziais mums sunku savo patyrimus aprasyti,bet visi sitie musu patyrimai yra is Kurejo,tai yra is meiles.Savo viduje ta meile jausdami mes ir veikiame isoriskai.Su meile,Vitavvita
2011-11-07 21:56:41
Turėkime kantrybės, mielieji.
Tai ne šiaip sau suvažiavimas, kuriame "susibėga" nomenklatūra ar vyksta kažkas panašaus į svarstymą dėl komunistų partijos nario tinkamumo eiti pareigas.
Juokauju.
Rojaus Trejybės ir visos kūrinijos veiklos niekuomet nebus įmanoma apibūdinti ar pateikti įžvalgas keliais žodžiais. Visų pirma tai bus ir dvasinių šaltinių, ir gyvosios patirties visumos labui žodinė išraiška, kuri turėtų veikti gyvaisiais virpesiais atsivėrusias visų dvasias.
Tikrai yra nuostabu gyvai patirti Rojaus Trejybės ir visos kūrinijos meilės virpesius ir broliškai pasidalinti gyvąja patirtimi.
Todėl viskas, kas tiktai yra reikalinga parašyti į šį Forumą, bus parašyta būtent tada, kuomet tai ir bus reikalinga. Kantrybės
Ramybės visiems
Arunas
2011-11-07 16:25:22
O kodel mes nieko nežinome apie gruodį rengiama visuotinį Urantu susitikimą? A? Patyrimas gražus, o vat tokį dalyką galėtumėte ir plačiau ir anksciau pranesti.
valdasAirija1
2011-11-07 00:41:59
NUOŠIRDI PAKELEIVĖ, 2011-11-06 kelyje Vilnius-Varėna
Šiandien pamaldos pasibaigė ganėtinai anksti. Nesinorėjo taip išvažiuoti. Pasilikome keturiese dar aptarti organizuojamo visos Lietuvos urantų susitikimo, kuris vyks gruodį. Šalome, bendravome, juokavome, o svarbiausia Vytautas mėgino įkalbėti mane, Jurgitą ir Violetą skaityti pranešimą per visuotinį susitikimą. Jam beveik pavyko dėl sesių, bet dėl amnęs ne Nieko tokio, viskas bus gerai. Rasi mielas Vytautai tuos pranešėjus. Galiausiai, pavežėjau Jurgitą ir Vytautą namo, nes keliauju vienas. Bet su Vytautu išsiskirti ne taip lengva. Jį paleidau paskutinį. Ir tai užtruko ne keletą minučių. Laiko pojūtį visai buvau prardęs, ir dabar skaičiuoju, kad turėtų būti apie kelios dešimtys minučių. Nuostabus atsivėrusių sielų pokalbis. Nesinorėjo pabaigti. Man tai nauji patyrimai, nes savo aplinkoje neturiu, kur atsiskleisti ir pasireikšti bei pabendrauti dvasinėmis temomis bei dalintis sielos patyrimais. Atsisveikiname su gražiais palinkėjimais ir aš važiuoju į Varėną.
Įvažiuoju į Valkininkus. O ten, autobusų stotelėje, autostopu stabdo pakeleivis. Diena buvo tokia lyg graži, bet viskas skendėjo tolimame rūke. Todėl matau tik pakeleivio siluetą ir galvoju, ar stabdys ar ne. Ir galvoju, ką daryti, ar paimti, ar ne. Matau pakelia ranką, tada sakau tiek to, pavežėsiu. Klausiu mintyse, Tėve-Rojaus Trejybe, ką šį kartą pavežėsiu, ką šį kartą man atsiuntei? Vyriškis? Moteris? Tiek to sustoju. Pamatau senyvo amžiaus moteris. Apie 70 metų. Ji pamato, kad aš jaunas ir labai nustemba ir nudžiunga. Aš esu neabejotinai dvasinis mokinys. Bet savo maldose, prašau Apvaizdos, kad atsiųstų man tuos brolius ir seses dvasioje, kuriems aš galėčiau pašviesti. Ir ši pakeleivė ir buvo ta sesė, kuriai reikėjo šviesos, bent jau didesnės. Aš buvau tos vidinės būsenos, kuri yra tik patiriama, bet neaprašoma. Tai daugiau nei palaima. Štai ji įlipa visa susijaudinusi, nuoširdžiai besidžiaugama, kad jaunimas sustojo paiimti pakeleivės. Siela jautė jos sielą. Jai trūko žodinės išraiškos. Ji iš karto pasakė savo aukščiausiu suvokimu, kad „kad Dievas jums sveikatos“. Aš nemirktelėjęs atsakiau: „Jis visada ją duoda“. Ir visiems linkėtojams taip atsakau. Vienas senyvo amžiaus žmogus tai priėmė labai greitai. Sako: „a, nu taip, priklauso keik pasiimi pats“. O šita pakeleivė iš to jaudulio neišgirdo mano žodžių. Ji dar kartą to palinkėjo, aš jai vėl tą patį. Tada ji sukluso. Bet pradėjo pasakoti, kad dabar jaunimas nestoja paimti pakeleivių. Sako: „oi koks jūs geras“. Aš jai antrinu: „tai ne aš“. Ji tęsia savo. Buvau bažnyčioje. Pati, sako, yra iš Naujųjų Valkininkų. Bet jie teturi koplytėlę. O jai mat koplytėlė kažkaip ne taip. Bažnyčia, sako, yra bažnyčia. Pasakojo, kaip anksčiau, kuomet neleido, buvo pilnos bažnyčios, o dabar nėra jaunimo. Aš jau sakau, kad aš taip pat iš pamaldų grįžtu, buvau Vilniuje. Ji tęsia savo pasakojimą, kad ji, būdama maža, nori nenori eidavo su močiute tuos 12km (kuriuos dabar važiuojame). Tai kai grįždavo namo, (žinote, vaikas, sako) krisdavau miegot, nieko nenorėdavau. O dabar nėra jaunimo. Mano anūkė, paaskoja, ėjo kurį laiką, o dabar jau ji nebenori ir nebeeina. Tuomet aš jai sakau, kad nėra gyvybės, nėra gyvo patyrimo, todėl, kad nėra gyvo ryšio; vaikai mato kaip elgiamsi bažnyčioje. Sako viena, o daro kita. Vaikai tai jaučia. Bažnyčia sako - artimo meilė, bet kas yra artimas? Tai ne tik broliai sesės, bet visi žmonės. Ir vaikai tą mato, kad nėra gyvo patyrimo ir yra veidmainystė. Tie žodžiai ėjo ne nuo mano žemiško proto, nes man tai buvo naujas patyrimas turint sistemines žinias. Aš dar taip nesijaučiau. Viskas liejosi savaime be jokių galvojimų. Dalinausi gyvu patyrimu. Ir tai ką sakiau, tiksliai neatkartoju žodis žodin, bet apie tai buvo pasakyta. Ir jautėme vienas kito sielą. Ji man net nepapriekaištavo, ir juolabiau aš jai. Aš jaučiausi su ja kaip su sese. Tai neapsakomas patyrimas. Tai realus dvasios pasireiškimas. Ji dar papasakojo, kaip tos bažnyčios kunigas pas ją kalėdojo, reiškia lankė namus ir šventino. Ji iš to apsilankymo prisimena, kaip kunigas nepaėmė jos nupriktų brangių saldainių (kurias priko iš savo pensijos), kunigas sako vaikmas paimsiu, bet jis sako, kad nupirkau jums kunige, na tada jei taip, tai neimsiu sako kunigas. Ir jai buvo nuostaba ar nuoskauda, kad nepaėmė. Manau jos sielai patiko kunigo nesavanaudiškumas. Ir jau pasiekėme jos stotelę. Aš užsukau į šalikelę, ir prieš išlipant jai iš mašinos jaučiu kaip lyg ne aš pats, o kažkas veikia per mane, kažkas kitas daro už mane: ji vėl man kuo nuoširdžiausiai linki, kad Dievas man sveikatos, bet tada aš jai su tokia nuostabiai pasakiškai nuostabia ramybe, nusiimu pirštine (mat man patogiau vairuoti mūvint odines pirštines), ištiesiu jai savo dešinę ranką, ji nepasimeta, įdeda savo sušalusią ranką, ir aš jai sakau: matot kaip išėjo, tai pats Dievas suvedė mus, jūs Jam sakėte, kad dabar jaunimas nestoja, bet Jis jums atsiuntė mane, matot netiesą sakėte, Dievas visada visada duoda sveikatą, tereikia ją pasiimti, ir JIS viską duoda; JIS yra gyvas, ir ne bet kur, o mumyse, JIS yra patiriamas, tereikia JĮ surasti savo viduje ir patirti; tuomet ji įsiterpė ir paklausė, o kodėl tokia aplinka?; aš jai sakau: nekreipkite dėmesio į aplinką, eikite patirti Dievą;mus gelbsti dieviškas gailestingumas, jeigu būtų įgyvendintas teisingumas, tai mūsų čia nebebūtų, nieko jau nebūtų, mus gelbsti tik gailestingumas. Čia žodžiai buvo panašūs, bet tiksliai nepamenu. Dabar man sunkiausia šio patyrimo perteikimo dalis. Jūs nesuvoksite mano patyrimo tol, kol patys to nepatirsite. Per mano atsisveikinamąjį žodį, aš mačiau, kaip jos akys sužibo (atrodo aš jai dar pasakiau eikite gyventi naujai, atgimusi), ji taip nušvito, kad liejosi ašaros, gal kelis kartus išbučiavo. Man ir pačiam net dabar ta akimirka sukelia ašaras, nes per tą akimirką aš pajutau tokį nuostabų ryšį su KŪRĖJU-ROJAUS TREJYBE, kad kitaip negaliu. Paskutiniai jos žodžiai buvo: ačiū už gerą širdį; aš jai atsakau ramiu tonu, koks man buvo naujas patyrimas: tai ne mano širdis, tai Dievo širdis.
Štai, kaip Apvaizda veikia mūsų labui sutinkamai su Rojaus Trejybės valia. Tik savo patyrimu suvoksite, kad tai būsenai, kuomet susiliejama su KŪRĖJU, apsakyti, nėra žodžių. Tai nepalyginamai daugiau nei palaima. Aš taip susijaudinau, kad net jaučiausi kaip vaikas trijų metų. Bet iš vidaus ėjo toks nuraminimas, ir TĖVIŠKAS priminimas, kad aš vairuoju ir turiu būti šioje vairavimo akimirkoje. O man vis lenda mintis, oi tai patyrimas, o tai pasidalinsiu. Ir vis atideda atideda kažkaip tas mintis į šalį. Ir jau vėl vairuoju susitelkęs tai vairavimo akimirkai. ROJAUS TREJYBĖS TAI JĖGA Aš linkiu visiems to patyrimo. Jis galingas. Dvasine prasme. Ir jeigu norite užtikrintai to pasiekti ir eiti patikimai šiuo keliu. Aš liudiju, kad tai suteikia kolktyvinis garbinimas. Gyvoji Šventovė – tai ta vieta, kur mes užtikrintai susiliejame su KŪRĖJU-ROJAUS TREJYBE. Nors aš lankausi retai, ir nežinau kada dabar atvažiuosiu, nes lieku be automobilio, bet net ir tie kelis kartai man buvo super kokybinis šuolis dvasios laipteliais.
Ačiū Vytautai, kad taip sėkimgai dalyvavai šitame Apvaizdos plane. Nes jei ne mūsų pokalbis, aš jos nebūčiau sutikęs.
Atsiverkite ramybės ŠALTINIUI sielos broliai ir sesutės.
Evaldas
2011-11-06 21:52:47
Rojaus Trejybės Šventovė yra dovana žmogui. Dovana žmonijai per ateities kartas. Vis labiau suvokiu, to sprendimo svarbą, kurio dėka buvo įkurta ši Šventovė ir dabar turime gyvąsias pamaldas.
Tik vieno žmogaus priimtas sprendimas, o kiek daug turi įtakos šviesos sklidimui ir dvasinei transformacijai iš tamsos į šviesą visoje Urantijoje ir kiekvieno viduje. Ir tai parodo, kaip gali kiekvienas žmogus realiai keisti aplinką per savo vidinį apsisprendimą eiti šviesos keliu ir pirmiausiai pakeisdamas pats save. Bet kiek žmonių Urantijoje supranta, kad apskritai galima pakeisti save? Juk daugelis mano, kad žmogus koks
gimė su savo charakteriu, tai jo neįmanoma pakeisti.
Rojaus Trejybės Šventovė yra ta vieta, kurioje žmogus gauna ir patiria savo tikrąjį dvasinį AŠ, tikrąją savo asmenybę per atsivėrimą asmenybės tikriesiems Šaltiniams-Rojaus Trejybei. Neatradus savo ir kiekvieno asmenybės Šaltinio, neįmanoma pakeisti savęs, savo charakterio jokiai kitais būdais, kaip tik per tą Šaltinį iš kurio esi kilęs. Tai ta vieta, kurioje pamažu asmenybė tampa Savimi, kada pasąmonės teršalai ir tos neigiamos charakterio savybės yra tirpinamos Rojaus Trejybės meilėje. Iš tiesų tas žodis "tirpinamos" labai taiklus, nes kada pradeda atsistatyti ryšys su Rojaus Trejybe, tuomet į sielą pritekėjęs gyvasis vanduo, ta palaimos būsena nepalieka vietos pykčiui, agresijai, pavydui ir bet kokiam blogiui. Tiesiog nelieka vietos tamsos pasireiškimui viduje. Rojaus Trejybės Šventovė yra ta vieta, kurioje patiriama būsena, kada gimsta meilės pojūtis viduje, kurio negalime išmokti, bet gauname bendroje komunijoje. Tą meilės jausmą gauname kaip dovaną. Kuomet aš bandžiau tapti geresniu žmogumi dar nežinant, jog yra Rojaus Trejybė, tai visada tas mano noras žlugdavo, nes kaip gali tapti geresniu ir labiau mylinčiu jeigu neatradai to gėrio Šaltinio?
Kada ateina žmogus į Šventovę su užverta siela, per gyvenimo įvykius sulaužyta dvasia, tuomet tie atsivėrę Rojaus Trejybės vaikai, turintys stiprų ryšį su Rojaus Trejybe, šitam žmogui tarsi padeda ištrūkti
iš dvasinio kalėjimo, iš tamsos liūno. Tarsi įtraukiama į bendrą komunijos srovę. Iš tiesų, tas dvasinis nematomas vožtuvas yra atveriamas per bendrą komuniją. Ir kada toks žmogus pradžiai nepadeda degti to bendro laužo dvasiniai liepsnai, galbūt net gesina tą ugnį, tai vėliau jisai papildo tą laužą ir padeda degti šiam laužui savo vidine ugnele - uždegta širdimi-siela. Rojaus Trejybės Šventovė uždega širdį-sielą realiai žmogaus viduje.
Kada aš ieškojau būdų kaip pakeisti save, o tiksliau susigrąžinti savo tirkąjį AŠ, tuomet daug skaičiau knygų ir dalyvaudavau įvairių dvasinių mokytojų, atvažiavusių iš kitų šalių rengiamuose mokymuose. Ir tarsi kaip taisyklė - kuo daugiau sumoki pinigų už seminarą, tuo mažiau dvasinės šviesos gauni. Tuo tarpu Rojaus Trejybės gyvoji religija yra atvira visiems nemokamai. Ir kada aš ieškojau šviesos knygose, bažnyčiose, žmonėse - tai aš ją radau Rojaus Trejybės Šventovėje. Kada aš ieškojau prasmės dėl ko gyventi, tai radau ją šitoje Šventovėje. Kuomet aš ieškojau vidinės ramybės,tai randu ją
šitoje gyvojoje Šventovėje. Bet niekur kitur. Niekur. Kada aš neradau ramybės įprastoje bažnyčioje, o iš tikrųjų savo viduje, tai mintyse tariau sau pačiam "Dieve, aš vistiek tave surasiu, kur tu bebūtum". Ir tas noras pildosi, nes motyvas yra šviesus - pažinti ir surasti Kūrėją-Rojaus Trejybę. Rojaus Trejybės Šventovėje man prasidėjo įtikėjimo kelionė.
Jeigu paprastose bažnyčiose žmonės patirtų tokią gerovę viduje, ką patiriu po Rojaus Trejybės Šventovės, tuomet žmonės netilptų į fizines bažnyčias. Iš tiesų, jeigu tokios pamaldos būtų kiekvienoje bažnyčioje, tuomet nebūtų tokio skaičiaus savižudžių, apskritai nusikalstamumas mažėtų, nes su tokia vidine būsena, kokią suteikia atsivėrimas Rojaus Trejybei neįmanoma griauti, bet tiktai kurti, būti bendrakūrėju. Tai štai, Tėvas-Rojaus Trejybė padovanojo kiekvienai asmenybei savo dvasios dalelę-Minties Derintoją, bet nepaisant jau suteiktų ir padovanotų apreiškimų, dar įkūrė gyvąją Šventovę ir kiekvieną kviečia į gyvąjį kelią. Kiek iš mūsų išdrįs eiti šiuo keliu?
Dvasinį mokytoją ir dvasinį kelią pažinsime tik iš vidinių vaisių-vidinės būsenos. "Tiesos mokytojas pritraukia tiktai tuos, kurie yra išalkę tiesos ir kurie yra ištroškę teisingumo", [UK]. Dvasinis įtikėjęs mokytojas taip pat yra dovana, dovana kelio rodymui. Ir šitą dovaną iš Rojaus Trejybės retas kuris mato, suvokia. Jeigu Jėzų už šito kelio rodymą nužudė, tai galime jausti ir šių dienų priešiškumą šitai įtikėjimo kelionei ir tam , kas rodo šį kelią.
Kažkas mato priešą, kažkas mato dovaną.
Mantas
mntmnt
2011-08-25 14:24:11
Mielas Evaldai,aciu uz siltus zodzius.As irgi dekoju Rojaus Trejybei uz tai,kad ji taip graziai viska sutvarko-mes rasydami i foruma vieni kitiem padedam,sustiprinam vieni kitus patys net nezinodami kaip.Kaip labai.Aciu Rojaus Trejybei uz Gyvaji kelia.Su meile,Vita
vvita
2011-08-23 22:14:00
Atsiprašau, mieloji Vita, norėjau pasiūlyti ištaisyti gramatines klaidas, paprastas ąčęėįšųūž surašyti, ir nieko - nei vieno žodžio, nekeisti, tik paprastas leituviškas raides surašyti, o ne redaguoti tekstą pridedant ar atimant žodžius - man nė mienties tokios nebuvo. Tikiuosiu dabar tiksliai ir suprantamai paaiškinau, ką norėjau pasiūlyti padėti.
Evaldas
2011-08-21 12:52:28
Miela Vita, džiaugiuosi tavo užrašomais TĖVO mokymais - kurio nevadinkite TĖVELIU - nes tai dar VAIKIŠKUMO IR SENTIMENTALUMO požymis, kada PIRMĄJĮ ŠALTINĮ IR CENTRĄ TIEK SUŽMOGINATE, KAD JAM IMATE TAIKYTI IR VAIKIŠKUS KREIPINIUS.
Žodyje TĖVAS yra TOJI PATI MEILĖ, TIK PAJAUSKITE JĄ - BŪTENT JĄ - MEILĘ.
MIELIEJI, taip, kaip siūlo Evaldas Vitai, kad jis padėtų jai paredaguoti jai Tėvo perduodamus apreiškimus-mokymus, kad būtų KIEK GRAŽESNIS lietuvių kalbos pateikimas - jokiu būdu daryti nereikia, nes tada jau bus nebe TĖVO, o REDAKTORIAUS mokymas, tuo labiau, kad TĖVAS žino kaip ir kokius žodžius ir kodėl patiekti būtent TOKIA TVARKA, ko tikrai nežino redaguojantis, norintis GRAŽESNĖS kalbos išraiškos. Šitaip galima ne tik iškraipyti patį mokymą, bet ir pridaryti DAUG ŽALOS TIEMS, KURIE JUOS SKAITO.
DVASINIŲ TEKSTŲ APREIŠKIMŲ TAISYTI NEREIKIA, IŠSKYRUS GRAMATIKOS KLAIDAS, KUR KOKIA RAIDĖ NE TA PARAŠYTA AR LINKSNIS NE TAS PAVARTOTAS, AR ĮVARDIS NE TAS. Ir JOKIU BŪDU NEGALIMA KALBOS GRAŽINTI, TODĖL TOKIE PASIŪLYMAI, KAIP EVALDO, SAVYJE TURI UŽSLĖPTĄ PAVOJŲ. DVASINIAI TEKSTAI IR SKAITOMAI NE TAIP, KAIP SKAITOMI LITERATŪRINIAI, NES JŲ YRA DAUG GILESNĖ MINTIS IR PRASMĖ, KURIOS NETELPA Į ĮPRASTUS LITERATŪRINĖS KALBOS TAISYKLIŲ STANDARTUS, TODĖL IR NEGALIMA JŲ ĮSPRAUSTI Į ĮPRASTUS KALBOS GROŽIO STANDARTUS.
Miela Vita, tavo gaunami Tėvo mokymai yra PUIKUS, ir ju KALBOS taisyti NEREIKIA, TAIP KAIP JUOS GAUNI, TAIP IR UŽRAŠINĖK.
KUO DAUGIAU JUOS užrašinėsi, tuo labiau PASITIKĖSI IR TĖVU, IR SAVO JĖGOMIS, TUO MAŽIAU PRASISKVERBS Į JUOS IŠ TAVOSIOS PASĄMONĖS ĮVAIRIŲ TAVO PAČIOS TROŠKIMŲ, BAIMIŲ, ĮVAIRIŲ TERŠALŲ, TUO JIE BUS ŠVARESNI IR GRYNESNI NUO TĖVO, IR BUS JIE TAU SUDĖTINGESNI.
BET TAI JAU BUS KITAS - TOLIMESNIS LAIPTELIS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2011-08-21 11:21:48
Mieloji Vita, tu tikras spindulėlis nušvitęs ankstų rytą, ir taip maloniai sušildai širdį. Jeigu nori pagalbos, prieš įdedant tesktą, galiu jį tau ištaisyti ir suredaguoti, kad būtų kiek gražesnis lietuvių kalbos pateikimas.
TAVO KELIAS ĮKVEPIA IR SUTEIKIA PAKYLĖJIMO NEPASIDOUTI IR NUOLAT TIESTIS. AČIŪ.
Evaldas
2011-08-21 10:42:27
Mielieji,2011 08 20, parasysiu kaip kalbėjausi su Teveliu. Visko man dar uzrasyti neišeina.As kartais nustodavau rasyti,kad uzsimerkciau ir tada „patikrinciau“ar vis dar taip stipriai jauciu ta energija rankose,nes priimant mokymus is Tevelio,man labai rankose jauciasi virpėjimas,jeigu taip galiu issireiksti.O rasant natūralu,kad jo nejauciu.Del sios priežasties pilno mokymo ir negaliu jums parasyti,mielieji. (...As jus myliu kokie jus esat.Man nesvarbu.As jus myliu visus vienodai.Mano meile jums vienoda,nedaloma...Mano mylimi vaikai,atsiverdami Man, jus pajauciate Mano gyvus meiles virpesius.Kada jus atverta sirdimi klausotes mano mokymu As jus sveikinu.As jus slovinu kaip ir jus slovinate Mane Trijuose Asmenyse....) Dabar as papasakojau Teveliui kaip as nemegstu namuose veikiančio televizoriaus.Ir ta mintis,kad jo visai nereikia mane aplanko daznai.As taip manau ir del vaiku.Jiems televizorius visiskai nereikalingas,netgi kenksmingas. Ir apskritai as apie viska kalbu Teveliui.Po kažkiek laiko jei ne is karto gaunu atsakyma.As dar paprasiau tokio atsakymo,kad jis butu visiems kai parasysiu i foruma(...As neraginu jusu ziureti televizoriaus,bet As jus raginu atsiverti Man,atsiverti Rojaus Trejybei.As neskirstau jusu i neziurincius ir ziurincius televizoriu as jus myliu vienodai...Jus patys pajausite kas jums artimiausia Manes,koki poelgi pasirinkti,kokiu laipsniu pasukti masina ar koki bičiuli kur kada pakalbinti.As jus myliu visus,visokius ir visada.Mano meile neblėstanti...) (...Svarbu tavo minciu tyrumas dukrele,tavo dvasinio as nuoširdumas.Tu dar pazeidziama gelyte,bet saknele ileidus i zeme...)cia man Tevelis labai labai graziai kalbėjo apie ta gelele,bet as neuzrasiau,as klausiausi ir jausmas buvo tikrai nepakartojamas,mielieji. As mokymus uzsirasineju tušinuku.Ir netiketai mano galva kažkokia jega pasuko nuo lapo,ant kurio uzrasineju.as paklausiau kodel ir ka man rasyti i foruma is visko ka as uzsirasau?(...I foruma tu idek ka prisimeni,ka uzsirasai...tai tau pades lengviau atsiminti...o uzsirasyk kada jauti,kad reikia...) Mielieji,visai neuzilgo man su vyru nusimato kelione.Apie ta kelione as vis mastau kodel ji atsirado,tokia visiskai netiketa ir taip staigiai suplanuota?As apie ja paklausiau Tevelio.Apie tai jums rasau nes atsakymas labai grazus ir Tevelis kreipiasi –mano mylimi vaikai. (...As jus ten pasiunčiau...Ten vienisa Mano dukrele...Nuo jos priklauso kitu gerove,kaip ir nuo jusu priklauso kitu gerove...Melsdamiesi uz kitus jus gerinate visos Visatos buvi.Atsiverdami Man jus tampate savimi,savo tikruoju dvasiniu as.Taip jus keliate dvasini lygi visoje Urantijoje,mano mylimi vaikai.Jusu dvasinis lygis priklauso vienas nuo kito dideliu laipsniu.Jus visi susieti.Jus nesate nasta vienas kito.Pagalvokit apie tai,mano mylimi vaikai.Nasta-tai atsakomybes jausmas pries kita asmeni.Atsakomybe būti geru pries kita asmeni.Atsakyti uz savo veiksmus,uz savo zodzius,uz elgesi pries kitus sielos-dvasios brolius ir seses...) Dar paklausiau Tevelio ar galėtu gyvosios pamaldos Kaune,vykti dazniau?Apie tai nuolat galvojau jau seniai.Atsakymas buvo,kad taip ir išsamesnis.As labai apsidžiaugiau,bet viduje nelabai patikėjau.Bet vis tiek apsidžiaugiau.Norejau patiketi.Paklausiau Algimanto ar toks atsakymas is Tevelio?Ir išgirdau NE.As to labai norejau ir tai jau parejo is mano pasamones.Ir tai labai pavojinga. As truputi lyg ir nusiminiau ir gal nustebau. Dar Algimantas pamoke,kad reikia studijuoti ka Tevas perduoda,ne tik uzrasyti ir noreti kuo daugiau,kuo ivairiau.O as jau is tikruju buvau bepradedanti pamirsti ka atrodo buvau isidemejusi,bet ko man pritrūksta-KANTRYBES.Taigi,kantrybes ir jums mielieji.Ir kaip man Algimantas atsisveikinant palinkėjo-RAMYBES.Su meile,Vita
vvita
2011-08-21 00:05:20
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.