Forumas: temos peržiūra
Patyrimai per gyvąsias pamaldas ir po jų Rojaus Trejybės Šventovėje
Sukūriau šią temą norėdamas pasidalinti savaisiais patyrimais gyvųjų pamaldų metu , o taip pat ragindamas ir jus prisijungti, kad sustiprintumėte tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius šiame kelyje.
Urantijos grupės gyvosiose pamaldose Rojaus Trejybės Šventovėje dalyvavau ketvirtą kartą. Dar tik ketvirtas kartas, kai jose dalyvauju , o aš vis negaliu atsitokėti tuo, ką patiriu. Į šias pamaldas atvedė knyga 'kalbu jums vėl'. Ją beskaitant buvo toks vidinis stimulas , vidinis sielos balsas, jog tai , kas parašyta, yra kuo tikriausia tiesa ir šviesa. Ir ta šviesą aš jaučiau viduje tiesiog per patyrimą vidumi. Dažnai susimąstydavau, kodėl kai skaičiau Šventąjį Raštą visai
nieko nejaučiau, o skaitant Urantijos knygą arba 'kalbu jums vėl', aš tiesiog vidumi džiaugiuosi ir nesuprantu kodėl.
Šis vidinis balsas pakuždėjo, jog turiu būtinai nueiti į gyvąsias pamaldas.
Šiandien aš esu sužavėtas šiomis pamaldomis. Pagalvojau , wow, viskas taip gyva ir stipru. Tai pati tikriausia gyva bažnyčia, be jokių ritualinių daiktų ar simbolių. Pačių maldų ir garbinimo metu mano fizinis stuburas išsitiesia kaip styga (!) be jokių mano fizinių pastangų. Ir man nepaprastai džiugu, jog taip vyksta, kadangi aš to ieškojau jau 9 metus. Jaučiau , kaip esu pripildomas nematomos, bet patiriamos meilės tuo gyvuoju ryšiu - komunija. Negaliu tiksliai apibūdinti koks tai jausmas, bet aš jį jaučiu rankų pirštuose, stubure, pilvo srity, o svarbiausia - sąmonėje. Iš pamaldų išeinu visai kitas žmogus, tai yra sutvirtintas iš vidaus, tikrąja komunija. Bet kodėl aš to nepatirdavau paprastoje katalikų bažnyčioje, kodėl? Juk ten vaikščiojau beveik 3 metus ir niekaip negalėjau suprasti kodėl neveikia, tai kas yra skelbiama kunigų. Ir man liūdna pasidaro, kai pagalvoju, kad turėsiu pranešti savo bičiuliams, kodėl nelankau tradicinės bažnyčios. Jie nesupras. O tai, ką atrandu šiuo metu šioje Šventovėje
kelia begalinį džiaugsmą mano sielai ir veda į tą tikrą vidinę laisvę, kurios ir ieškojau. Pajutau, kad stuburas tai ir yra tas dvasinis kanalas, per kurį lyg ir apšviečiama visa siela ir kūnas.
Per paskutiniasias pamaldas buvau pasotintas. Gavau tai, ko ieškojau, ko troškau ir vis dar trokštu. Tai pati tikriausia komunija su Rojaus Trejybe! Man tai yra gyvybiškai svarbus patyrimas, nes per tiek metų paieškų buvau labai klaidinamas, bet žinojau ir nujaučiau kad yra kažkokia jėga, kurią man reikalinga atrasti. Po pamaldų jaučiau keistą jausmą smegenų centre, toks jausmas kokį buvau patyręs paauglystėje, lyg būtų galva sutrenkta fiziniu kietu daiktu. Bet aš žinojau, kad tas jausmas buvo dėl komunijos, kuri buvo tokia galinga, kad aš jokioj bažnyčioje to nesu niekada patyręs. Ir tas atsivėręs gilmuninis sielos kvėpavimas mane taip apramino ir ramina net ir dabar.
Kadangi tai pirmieji mano žingsniai link atsivėrimo Rojaus Trejybei ir Tėvo atradimo savo viduje (aš to siekiu labai nuoširdžiai su dideliu noru), tai darbo metu, savaitės bėgyje jaučiu kaip tas ryšys trūkinėja. Ir tai yra toks sielos skausmas. Būna tarpai lyg siela atjungiama per fizinio proto baimę ir tuomet lyg tas tekančio gyvojo vandens tiekimas nutrūksta. Tas nestabilus ryšys su Rojaus Trejybe žmogų labai išvargina. Bet aš džiaugiuosi , kad tai patiriu, nes jaučiu , kaip noriu būti visiškai atsivėręs Rojaus Trejybei, nes to be galo ir iš visos
širdies sieksiu.
Mantas. 2011 03 22
2011-03-22 11:44:15
Komentarai
"Mylimas Tėve,mylimas Amžinasis Sūnau-Motina-Brolį,mylima Begalinė Dvasia-Motina-Sese, ištiesų,koks nuostabus yra JŪSŲ sumanymas,sukurti žmogų pagal savo panašumą.Tai ne vien tik formos sukūrimas;visa esmė yra DVASIOJE.Aš tikiu,kad visa Dangaus Dvasinė Šeima, džiaugiasi kartu su Tavimi stebėdama kaip mes augame;kaip tvirtėja, Jūsų sukurtų evoliucinių vaikų,dvasiniai sparnai."Skaitydama,brolių-sesių atvirus pasisakymus,jų patyrimus,pajunti sieloje džiaugsma.
Tie patyrimai pasako,kad mes,šioje sferoje,nesame beglobiai,apleisti,ir nubausti gyventi tame susipainiojime,kad mes labai rūpime Dieviškiesiems mūsų Tėvams ir visai,mums broliškai Kūrinijai;kad pagaliau mes LAISVI; mes pažinome TIESĄ;ta TIESA mus išlaisvino.
Ačiū tau brolį Valdai iš Airijos,už atsiskleidimą šiame forume.
Visiems linkiu geros dienos su Tėvu-Rojaus Trejybe.
Su meile,
IRENA
2011-08-06 07:44:32
Praejo metai laiko nuo to momento kai pradejau skaityti Urantijos Knyga ir eiti siuo keliu. Nustojau medituoti, o pradejau Garbinti Tris Rojaus Asmenis, tris saltinius ir centrus. Nuo to laiko, per ju perduodamus mokymus, kuriuos skaitau cia forume, pajauciau Ju Egzistavima ir galejau dziaugtis juos patiriant garbinimo metu. Kai jus Urantai meldziates pirmadiniais, as taip pat labai gerai jauciu jusu maldas kurios sklinda per visa planeta ir per visa kurinija. Kai pries du pirmadienius, jus meldetes uz tuos kuriems Truksta nedaug iki atsiverimo Rojaus Trejybei, Pajauciau kaip is mano vidaus mane paliete Begalines Motinos Dvasios Energija, Tokia sava tokia artima, nesanti savyje toki paprastuma ir namu pojuti. Pasijutau tarsi buciau namuose. Bet namai tai nefiziniai namai tai kur kas daugiau, Tai atvertos sirdies pojutis, sirdiess, susiliejusios su Dvasia.
Begalo malonu skaityti mntmnt patyrimus, koks tikrumas jauciasi, koks sielos gryninimas, gaila kad as dar nebuvau ten pas jus Garbinimo sventoveje. Manau surasiu laiko, atvaziuosiu ir pabusiu su jumis. pakol kas as garbinu vienui vienas, kune, neskaitant dvasiniu asmenybiu ir tik mintimis prisijungdamas prie visu tuo metu garbinanciu Rojaus Tevus.
Kai as pradejau Garbinti rojaus Tevus, Jiems kalbeti , nosirdziai su jais bendrauti ir atsiduoti ju vedimui, mano gyvenimas tarsi transformavosi. zodziu neuztenka nusakyti kaip viskas yvyko. Mano sunus su kuriuo sunkiai sutardavau, staiga pasidare pats nuostabiausias vaikas. As jau pamaciau savo Angela Serafima. kai ji pakalbinau, jis paprase kad nenaudociau mobilaus telefono kai vairuoju nes tai labai apsunkina jo darba:) paklausiau kiek jam metu tai isgirdau kad 12000.Fantastika.Toki angela sarga jau maciau anksciau, kai lnkiausi Vienos Dvaisnes Vedles is lietuvos ofise. Ten jis stebejo kiekviena mano pirsto krustelejima. Kiekviena mano minties virptelejima, vienu metu net nejauku pasidare. Visus darbus pradejau dirbti tik su Tevu, visur ir visada pasau kad jis su manimi butu, ir darbas ygauna prasme, ir situacijos tiesiog kuriozines: nuluzo peilis, staiga ant palanges,visai salia pamaciau peilio pakeitima. prireikia plaktuko(dazytojo darbe jo isvis beveik nereikia) salia atsiranda. palikai koki instrumenta namuose. ateini i darba ant palanges guli kakieno uzmirstas, tau reikalingas instrumentas. siandien is darbo reikejo vaziuoti i banka uz 20 minuciu kelio, staiga ateina kolega ir papraso kad paskolinciau masinos, o as jam sakau, nueik i banka uz mane dyzelio pripilk(uz mano pinigus)ir valgyt nupirk, ir mano laikas susitaupo ir jam gerai. ir daug daug tokiu fantastisku sinhronizciju. Viskas kaip sviestu patepta, sureguliuota suorganizuota, darbas auksciausios kokybes gaunasi, zmones patenkinti. Seimoje stebuklingai viskas tvarkosi. Su Tevu Ymanoma viskas. Vis labiau ysileidziant ji i savo gyvenima. Jis darosi vis nuostabesnis
Pries tris savaites, Savyje pamaciau butybe-Dvasia, Ji Dvasia tarsi meditavo manyje ir ziurejo i sirdies lygyje esanti balta debeseli. Iki siol nesuprantu kas tas debeselis, bet kas yra ta butybe manyje atsakyma jau gavau. Algimanto klausiau o jis tepasake Kad pats tevo pasiklausk. Atsakymas atejo su patirtimi. Ta diena dirbau labai daug nes reikejo uzbaigti darba. Pavargau ir jau net pradejau svirduliuoti, bet staiga manyje viduje kazkas atsivere, atsirafo jegu antpludis, gryzes namo dar ilgai nejau miegoti, o kai atsiguliau miegoti aisku neuzmigau.savyje pamaciau Ta pacia dvasia. Ji man atsake i visus man rupimus klausimus. Ji labai panasi i viena butybe kuria as maciau Muldasevo, Rusu oftalmologo knygoje, kuris pagal akiu forma sugeba atstatyti zmogaus veida. Ir jis kaip tik paeme akis nuo tibeto stupu ir atkure veido formas, kurias pamate vietiniai tibetieciai jo paklause, -Ar tu ji matei?. Tai butybes kurios gyvena himalaju pozemiuose, urie yra saugomi energijomis ir ten patekti gali tik vienas isrinktas saugotojas ir tik per viena menulio diena.
Taigi Ji Dvasia man atsake, kad tada kai zmogus gimsta is dvasios Tik tada dvasios pagalba jis gali nustoti valgyti fizini maista, ir ji parode kaip tai vyksta, ir as net fiziskai pajutau kaip sviesios melsvos energijos gusis mane tiesiog atgaivino, susiliejant su Dvasios buvimu savyje atrode kad ymanoma viskas ir telportacija ir kas tik nori.o visai neseniai as toki klausima buvau uzdaves forume Algimatui. Pajutau kad Dvasia tarsi visada buvo, ji tarsi amzina. Dar supratau kad ne visada dvasia buna mumyse, jos veikimas tarsi aktivuojasi is karto kai tik to prireikia vinoje ar kitoje situacijoje. Na zodiu Su Tevu ymanoma viskas, As Dabar galiu drasiai pasakyti, kad meditacija tai niekur nevedanti praktika. Tiktai gyvas bendravimas su Rojaus trejybes Asmenimis Trimis Saltiniais ir centrais, suteikia nuostabiausias patirtis. Yprasmina gyvenima, padaro ji spalvinga, pripildyta nuostabiausiu patirciu, kuriu pilna kiekviana akimirka ir visu net neina aprasyti. Taigi pasveskime tevui visu savo darbus, atiduokime jam kiekviana savo gyvenimo akimirka ir visa aplinka aplink jus prades svyteti, viska noresis tik dar labiau apgaubti apkabinti ir myleti. Tai ir realizuojasi Tevo pasakymas, BUKITE TOKIE TOBULI KOKS TOBULAS ESU AS. :)
valdasAirija1
2011-08-06 02:02:49
Taip norėjau rytoj atvykti į pamaldas Vilniuje su savo žemiška šeima, bet žmona dirba vergo darbą - už vyr. virėją, už virėją, už plovėją, už pagalbininką - ryt iškvietimas į banketą. Tai tiek to laisvadienio ir tėra. Lauksiu kitų šeštadienių, ir tai yra mūsų gyvenimai šioje tamsoje paskendusioje aplinkoje.
Manoji valia, kad būtų Tėve tavoji valia. Tebūnie.
Evaldas
2011-08-05 23:38:41
Rojaus Trejybė yra kiekvienos asmenybės šaltinis. Ir šitą asmenybę prikelti naujam gyvenimui gali tiktai Rojaus Trejybės trys asmenys-Tėvas, Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia. Bet kad pažadintų tikrąjį dvasinį "aš" reikalinga kreiptis į tuos šaltinius garbinimo maldoje, dėkojimo ir prašymo maldose. Bet ir to neužtenka,jeigu tai yra daroma pavieniui.
Kolektyvinės komunijos, kada garbiname ir meldžiamės gyvojoje Rojaus Trejybės Šventovėje, poveikis visada pranoksta mano asmenines pastangas atsiverti Rojaus Trejybei vienumoje. Yra tiesiog būtina, kiekvienam asmeniui,Tėvo-Rojaus Trejybės mylimiausiems vaikams, nors akimirkai patirti gyvą šviesą šioje Šventovėjė. Bent akimirkai patirti gyvąjį šviesos poveikį. Net ir pats Urantijos knygos studijavimas įgauna kitą prasmę, nes tai tampa nuspalvinta asmeniniu tos šviesos, apie kurią tiek daug prirašyta šioje knygoje, patyrimu. Vienas vienintelis
šviesos patyrimas kolektyvinėje maldoje atsako į daugelį klausimų, kurie galvoje tiesiog sukte sukasi ir net nebetenka prasmės juos uždavinėti, nes per atsivėrimą Rojaus Trejybei atsakymai ateina pačioje ryškiausioje šviesoje. Tai, ką patiriu Šventovėje, neprilygsta jokiam kitam dvasiniam tobulėjimo (klyst)keliui.
Kada aš skaitydavau Biblijoje Jėzaus žodžius "Tiesa jus išlaisvins" aš niekaip negalėjau suprasti kodėl ji manęs neišlaisvina, juk aš tą tiesą skaitau ir viską darau kaip bažnyčios nustatyta. Ir tiktais po Rojaus Trejybės Šventovės gyvos komunijos ir atsivėrimo realiai egzistuojantiems Asmenims-Šaltiniams šitie Jėzaus žodžiai tapo realūs ir patirtiniai. Iš tikrųjų, Rojaus Trejybės tiesa išlaisvina, Rojaus Trejybės meilė išlaisvina taip, kad norisi visus brolius ir seses dvasioje nukreipti šituo gyvuoju keliu. Ir kada Urantijos knygoje skaičiau, kad "tiesa yra patiriama", tai iš tikrųjų ta tiesa ir patiriama per tuos aukšto dažnio virpesius, per sielos atsivėrimą. Ir ta tiesa yra Rojaus Trejybė. Jos meilė. Net į žodį "meilė" netelpa, tai ką norisi pasakyti - tai pats Gyvenimas, Tikrovė iš vidaus. Vien tik Urantijos knygos studijavimas, be gyvo dalyvavimo Šventovėje, nesuteikia tokio praplečiančio ir visa apimančio žvilgnsio, nesuteikia meilės pojūčio. "Religija niekada nebūna pasyvus patyrimas, neigiamas požiūris",[UK].
Po Šventovės pradėjau suprasti, nes patyriau, kas tai yra širdis-siela, ką reiškia atverti širdį. Dar visai nesenai galvojau apie tą vietą kur yra fizinė širdis, kad reikia kažkaip
ją atverti, nes niekas iki Urantijos grupės lankymo, nepaaiškino normaliai apie dvasinę žmogaus širdį. Ir kada per pamaldas patyriau dvasinio stuburo realumą, kai per jį eina visa
Tėvo-Rojaus Trejybės energija, ištirpdanti visus ligų, tamsos pasireiškimus, tuomet ir suvokiau, kad ta širdis ir yra dvasinis stuburas, kurį aš taip ryškiai pajutau. Tai yra nuostabu.
Nuostabu, kad taip atsiskleidžia šviesos klodai. Labai palaipsniui, pamažu, netgi mano atveju per kančias , kurių aš neaprašau, bet "nepaisant šito, anksčiau ar vėliau būna "gimimo diena"[UK].
Pastovus Šventovės lankymas įgalina žmogų vis daugiau priimti šviesos, praplečia žmogaus dvasinį imlumą. Tai jaučiu, kada grįžtu namo: į pamaldas ėjo vienas žmogus, o grįžo visai kita asmenybė - pripildytas Rojaus Trejybės gyvojo vandens. Ir kai girdžiu, kad šitas indas, kuris yra pripildomas per atsivėrimą, yra bedugnis, tai man netelpa į galvą koks žmogus gali tapti mylintis ir kaip tuomet mylėjo Mykolas, žinomas Jėzaus vardu.
Rojaus Trejybė atstato asmenybę, atkuria to žmogaus sieloje esančią Rojaus Trejybės gyvąją bažnyčią.
mntmnt
2011-07-28 12:51:57
Šita Rojaus Trejybės Gyva Šventovė yra nuostabi. Man dažnai kyla klausimas, neujaugi iš tiesų tai vienintelė tokia gyva šventovė, kurioje teka tas gyvasis dvasinis vanduo apie kurį ir kalbėjo Jėzus.
Juk kiekvienai žmogaus sielai reikia šito Gyvojo vandens, kiekviena siela trokšte trokšta gerti šitą dvasinį vandenį, o pamaldose dalyvauja tik saujelė žmonių. Aš galvoju apie tuos žmonės, kurie
ieško šviesos, bet neranda, o juk kelias toks siauras ir vienintelis. Kaip nuostabu atrasti tą Gyvąjį virpantį dvasinį vandens Šaltinį-Rojaus Trejybę ir patirti jį Gyvai tekantį per vis labiau atsiveriančią sielą.
Šitas gyvasis kelias yra įtikinantis ir pranokstantis bet kokius kitus kelius. Prisimenu, kaip dar lankydamas įprastą bažnyčia, aš melsdavausi ir prašydavau , kad parodytų didesnę šviesą, kad per knygas
arba žmonės atvestų į Šviesą, kuri man, jaučiau, gyvybiškai reikalinga. Ir dabar per Urantijos knygos studijas ir per pamaldas paskutiniu metu gimsta toks stiprus Dėkingumo jausmas viduje, kad norisi
visus apkabinti,išbučiuoti, norisi lėkti ir kitiems pranešti "va, radau, radau tą šviesą, štai jinai !".
Kiekvieną kartą po Gyvųjų pamaldų jaučiu sielos atgaivą, o taip pat ir nuovargį nuo tų aukšto dažnio meilės virpesių, kad grįžęs namo užmiegu ramybėje ir palaimoje.Tuo metu kūno ląstelės pripranta prie naujos kokybės
virpesių, apsipranta su akinančios šviesos poveikiu. Ir kaip dažnai aš jaučiu, kad dar net per stipri man šita šviesa, kad dar tik beatsiverianti siela nepajėgi priimti tos šviesos tokio ryškumo.
Bet su kiekvienu gyvojo vandens gurkšniu, siela sugeba jos prisipildyti vis daugiau ir daugiau. Tas vidinis virsmas nėra matomas iš išorės, bet tik vidumi jaučiamas. Ir kada aš atsidaviau laisva valia Tėvo vedimui iš vidaus,
tai ir prasidėjo virsmas viduje, kuris reikalauja kantrybės ir tvirto pasiryžimo eiti šituo gyvuoju keliu sutinkant su Tėvo valia. Ir kaip nuostabiai veikia šitas troškimas iš visos širdies atsiduoti Tėvo valiai. Jis realiai keičia žmogų, realiai. Nėra kito būdo pakeisti save į nuoširdesnį, labiau mylintį kaip tik sulieti savo valią su Tėvo valia. O tuo pačiu stiprėja ir žmogaus valia, žmogus įgauna realų dvasinį stuburą. Kuomet dvasinis stuburas yra jaučiamas kaip realus, per pasitikėjimą Tėvu, tuomet jokia tamsi aplinka, žemų dažnių virpesiai, tokie kaip kitų žmonių pyktis, agresija negali sugriauti šitos gyvos dvasinės šventovės.
Negali. Nes tai yra vientisa.
Kada po vienų pamaldų grįžau namo su ta pačia būsena kai susilieja ir dvasinis pakylėjimas ir nuovargis aš vėl užmigau, kad kūnas pailsėtų. Tuomet, niekados dar taip nebuvo, aš miegodamas pradėjau verkti realiom materialiom ašarom, kai tuo metu aš buvau užsimerkęs ir bemiegantis. Ir aš suvokiu, kad miegu ir suvokiu, kad verkiu užsimerkęs, o ašaros liejasi vistiek per užmerktas akis. Ir tuomet aš jaučiau vidinį valymą, vidinį nuostabų jausmą, kada pajutau ne žodžiais, bet labiau jausmu patirtu Tėvo perduota žinia- "Matai kaip aš tave myliu..." Aš nieko neišgirdau , bet pajutau jausmu šitą žinią. Ir tuomet aš dar labiau verkiau. Ir visa tai vyko man bemiegant, bet žinau, kad tai buvo realu, ne sapnas, tuo labiau , kad ašaros tikrų tikriausios. Ir tas patirtas jausmas, kad esi mylimas, taip paliečia iki sielos gelmės, jog neįmanoma nedėkoti. Kyla dėkingumas, kuris nėra psichologinis nusiteikimas bet realus jausmas. Tikras. Ir kai man sakydavo, kad reikia dėkoti Dievui, aš nelabai suprasdavau už ką galima dėkoti. O kai Dievas tampa asmeniniu patirtu mylinčiu Tėvu, tuomet negali nedėkoti. Negali. Tai tampa normali sielos būsena - dėkingumas.
Dėkingumas realiam asmeniui, kuris yra kiekvienos sielos Šaltinis, o ne šiaip dėkojimas į visatą arba į nežinia kur.
Taip pat nuostabiai veikia garbinimas Rojaus Trejybės Asmenų, kuriuos garbinu kas rytą. Tai nauja gyvenimo kokybė. Visai nauja. Tai lyg rytinis pasisveikinimas su Šaltiniu. Kaip nuostabiai įvyksta atsakomasis Rojaus Trejybės
Trejybės ryšys. Po garbinimo siela įgauna dvasinius sparnus naujai dienai.Ir netgi prasmė dėl ko dirbi pasikeičia, nes laisva valia atsiduodi dirbti visumos labui. Po rytinės maldos, toliau dienos bėgyje, jau nesirūpinu dėl nieko, tik dirbu. Nes visus darbus sudėlios Rojaus Trejybė kaip yra geriau visumos labui, belieka atsiduoti jos vedimui iš vidaus, kuris taip pat yra patirimas ir pajaučiamas.
mntmnt
2011-05-29 12:55:19
Kada prabyla įtikėjimas, jis nekalba žodžiais. Netgi iki to segmento begalybėje, kuomet Urantijos žmogus užmezga Komuniją- Gyvąjį ryšį su Rojaus Trejybe per Gyvąjį tiltą- Minties Derintoją, valinis tvarinys ištirpina dešimtmečius gyvame patyrime, atradęs Rojaus Trejybę savyje.
Tokiam Urantijos žmogui, kaip ir kitų apgyvendintų planetų (nesvarbu kurioje vietinėje visatoje, Supervisatoje) kylantiesiems valiniams tvariniams, net mintis nekyla kritiškam pastebėjimui žengiančio Gyvuoju Rojaus Trejybės keliu valinio tvarinio klystamumui.
Visų pirma toks dvasios broils ar sesė turėtų Gyvąja patirtimi suvokti, kad
“ Dabar IŠPLĖSTA evangelija – geroji naujiena – yra TOKIA - Rojaus Trejybės ASMENŲ Tėvystė, ŽMONIŲ, TARPINIŲ BŪTYBIŲ, SIELŲ, IR DVASIŲ Brolystė, per amžių amžius, ir net AMŽINYBĖJE, Rojaus Trejybės dvasinėje kūrinijos šeimoje.
Tikrai yra taip, kad tiktai patariamuoju žodžiu ar pasidalijant patyrimu su kitais broliais ir sesėmis dvasioje, mes galime rasti tą tikrą ir gyvą kelią atsivėrimui kito. Ir tai įmanoma tik prisipildžius Meilės Šaltinio ir Centro liejamos nepaliaujamai ir avansu Meilės.
Taip pat, nepamirškime kaip savo laiku elgėsi Jėzus. Kaip nuostabiai Jis rasdavo bendrą kalbą su trokštančiu, bet nežinančiu išeities kaip tą pasiekti ir įgyvendinti realybės procese, Gyvojo vandens.
Nuoširdus ieškotojas visad patars tik nuoširdžiai prašančiam.
Kodėl “nuoširdus ieškotojas”? Labai paprasta. Įtikėjimo keliu žengiant atkakliai, suvokiama patyrimu visumos labui, kad tas kelias veda į jaudinančius patyrimus gilyn ir aukštyn į realybės begalybę.
Vykdant aktuale Kūrėjo valią, tikrai atsiveria vis gilesnė, aukštesnė, platesnė ir aiškesnė panorama. Panorama to, kas yra Rojaus Trejybės sumanytas evoliucinis planas. Evoliucinis planas su Priežąsties- Veiksmo- Pasekmės dėsniu, galiojančiu visai kūrinijai: Tiek dvasinei, tiek materialiai, tiek sielos pavidalu kylančiąjam valiniui tvariniui.
“Ją beskaitant buvo toks vidinis stimulas , vidinis sielos balsas, jog tai , kas parašyta, yra kuo tikriausia tiesa ir šviesa. Ir ta šviesą aš jaučiau viduje tiesiog per patyrimą vidumi.
Koks nuoširdumas, kurio negalima išmokti, koks atsivėrimas dvasios. Tai žavi ir žavės toliau bežiangiant atkaliai Gyvuoju Rojaus Trejybės keliu.
Ir koks didžiulis troškimas veikti visumos labui, atsiremiant į Rojaus Trejybę savyje ir atsiduodant Jai, pasitikint Kūrėju gėrio darbuose visumos labui:
“..norėdamas pasidalinti savaisiais patyrimais gyvųjų pamaldų metu , o taip pat ragindamas ir jus prisijungti, kad sustiprintumėte tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius šiame kelyje.
Jau būdami apglėbti dvasioje, užmirštame realybę ir pasiduodame iliuzijai, kuri taip sugeba paspęsti mums spąstus, kad kartais pasąmoninė baimė pradeda įsiviešpatauti net ir sąmonės lygmeny.
Tuomet ne tik kad nesuvokiame, bet net ir nesuprantame, jog nėra Rojaus Trejybei autoritetų.
Niekad dvasinis mokytojas nebus Tikruoju mokytoju, kol pats neprisipildys Rojaus Trejybės Šviesos ir Tiesos. Tos šviesos, kuri tampa Gyvuoju švyturiu bežengiančiam net ir pirmuosius, nedrąsius žingsnius Gyvuoju Rojaus Trejybės keliu.
Paskatinkim, bet nekritikuokim. Nušviskim patys, bet neapakinkim kito. Ir savaime atkris bet koks noras dominuoti, bet koks priverstinis nurodymas kitam- Įtikėk.
Įtikėkim patys ir tepasisemia kiti tos išminties, kuri galima tik nuoširdžiame dvasios atsivėrime. Ir tiktai tada mes negalėsim net minties neigiamos turėti, bet tikrai garantuoju ir savąja patirtimi liudiju, kad bet koks ryšio, kad ir laikinas nutraukimas su Rojaus Trejybe, atveria vartus pasąmonei įsiviešpatauti net ir sąmonės lygmeny.
Kaip negali dominuoti žinios prieš Gyvajį nuoširdumą, taip negali nuoširdumas lyderiauti be nuoširdaus ir atkaklaus ieškojimo, atsiduodant Rojaus Trejybei ir pasitikint Ja.
Juk mes esam šeima, dvasinė šeima, mylinti nesavanaudiškai ir mylima Rojaus Trejybės- mūsų Tikrųjų Tėvų:
“..Rojaus Trejybė yra VISOS KŪRINIJOS TĖVAI DVASIOJE, nes visa kūrinija yra viena šeima. Taip, kaip ir žmogiškoji PILNA šeima turi TĖVUS IR VAIKŲ, taip ir JIE yra TĖVAI ir TURI VAIKŲ savo kūrinijos DVASINĖJE šeimoje. Kadangi ši šeima yra milžiniška, tai joje yra neapsakomai didžiulė – mūsų suvokimu neaprėpiama – įvairovė vaikų, tarp kurių mes – žmogiškuoju pavidalu esantys mirtingieji – esame PILNATEISIAI JŲ VAIKAI, IR ŠEIMOS NARIAI, nors ir turime tik patį pradinį patyrimą šitame pradiniame pasaulyje. Tačiau mus Jie myli LYGIAI TAIP, kaip ir jau visiškai suaugusius – DVASINE PRASME – savo vaikus – net ir tiesiogiai iš Jos kilusius vaikus.
Didžiulis džiaugsmas kyla vidumi todėl, kad džiaugiasi Rojaus Trejybės Dvasia, esanti kiekviename iš mūsų. Ji laukia, laukia sūnaus ar dukros, kurie po ilgų ieškojimų atrado pagaliau savy TAI KAS TIKRA IR GYVA. Atrado Rojaus Trejybę savyje.
Kada prabyla įtikėjimas, Urantijos žmogus nebegali kalbėti vien tik žodžiais. Jis Prabyla Gyvųjų virpesių Šviesos ir Tiesos lavina. Ir toji lavina yra Meilė. Įtikėjusiojo meilė Rojaus Trejybei ir visai kūrinijai. Tu NEGALI NEMYLĖTI. Tu negali nejausti didžiulės traukos, nes Gimtieji namai yra Rojus. Likimas ir Buveinė, kur laukia Tikrieji Tėvai. Šaltinis ir Centras, visa ko pradžia.
Didžiulė Rojaus Energijos Meilės gravitacija nenumaldomai traukia tavy esančią Rojaus Trejybės dvasios dalelytę.
Argi gali būti taip, kad PATS NUOSTABIAUSIAS ROJAUS TREJYBĖS SŪNUS ATSILAIKYTŲ PRIEŠ ROJAUS TĖVŲ TRAUKĄ?
Ką reiškia kitų nuomonė, jei Rojaus Trejybė Pati Save padovanojo kiekvienam?
KOKIA TAI MEILĖ. Tai viesulas, kuris kuria, bet ne griauna. Griūva viskas kas netikra, griūva iliuzinė tikrovė, mitai, tradicijos, ritualai ir dogmos. Ir vietoje to įsivyrauja ramybė ir Meilė. Tegali ištarti Gyvųjų virpesių sraute:
-Mes garbinam Tave. Mes garbinam tave, kad Tu esi. Esi egzistenciali, be pradžios ir pabaigos, kiekvienam segmente. Ir mes SUSILIEJAM su Tavimi.
Garbinimas. Nesavanaudiškas atsidavimas Meilės Komunijoje Rojaus Trejybei Gyvaisiais virpesiais. Tu tiesiog Myli. Myli Rojaus Trejybę. Ji yra buvo ir bus, be pradžios ir pabaigos.
Ir nors kol kas nedaugelis išpažįsta Gyvąją Rojaus Trejybės religiją, tai laikina laukiančios amžinybės mąstu.
Pirmieji nedrąsūs žingsniai niekad nebus tvirtesni jeigu jų nežengsi ryžtingai.
Ir Tėvas mums kalba taip įkvepiančiai ir padrąsinančiai, kad nublanksta viskas kas tik yra iliuzija, kas tik yra gyvuliniai charakterio bruožai: pyktis, pavydas, susireikšminimas, arogantiškas išdidumas, baimė, kerštas, egoizmas, egocentrizmas, veidmainystė.
Štai kur puolusio sūnaus pasėta piktžolių plantacija, kuriai nėra vietos suvokus jog esi VIENA NEDALOMA ŠEIMA:
“Mes esame kaip žemiškos šeimos tik neseniai gimę kūdikiai, kurie dar neturi tikro supratimo, kas jie, kas jų tėvai, kas jų šeima, kas jų broliai ir sesės, koks jų laukia mokymosi kelias augant fizine ir dvasine prasme, bet vis tiek šitie kūdikiai yra tėvų ir brolių ir sesių MYLIMI IR PUOSELĖJAMI KAIP PILNATEISIAI ŠEIMOS NARIAI, JIEMS NET DAR DAUGIAU SKIRIANT DĖMESIO NEGU JAU PAAUGUSIEMS VAIKAMS.
Lygiai taip ir mes dabar fizine prasme jau suaugusiu ūgiu, bet dvasine prasme tik gimusiu savo tikruoju dvasiniu aš esame kaip Rojaus Trejybės kūrinijos dvasinės šeimos tik ką gimę kūdikiai DVASIOJE, tačiau pilnateisiai jos nariai ir mylimi ir NEPAPRASTAI PUOSELĖJAMI IR ROJAUS TREJYBĖS IR JOS VAIKŲ – APVAIZDOS.
Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Ne, mielieji, ne. Bet tikrai yra taip, kad sąmoningas užsispyrimas teparodo baimę ir iš to išplaukiančias pasekmes. Urantijos žmogus tikrai yra nesveikas. Ir nesveikas visom prasmėm- tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Materialus jo kūnas gali ir pamažu vegetuoti ilgą laiką, ligoms įsibėgėjant. Galima ignoruoti kūno ligas, galima ilgai jų neatskleisti. Bet visų blogiausia, kad Urantijos ar kitų apgyvendintų planetų valiniai tvariniai tikrai neturi valios dvasinėj plotmėj. Jie negyvi, kaip negyvos ląstelės Rojaus Trejybės nepalaimintame maiste mūsų materialaus kūno sveikatai palaikyti. Jie sulinkę nuo naštos, kurią patys savęs gailėdami ir užsideda. Tuomet ar tikrai įmanoma suvokti ir Gyvai patirti tai, kas norima pasakyti:
“Būtent dėl to mums rodomas nepaprastas dėmesys ir rūpestis, ir tikimasi iš mūsų šviesos ir meilės darbų visų labui mums augant mylinčioje ir mylimoje kūrinijos dvasinėje šeimoje, mums mylint visus jos narius – ir mirtinguosiuos žmones, ir Tarpines Būtybes, ir sielas, ir dvasias, ir savo Tėvus – ROJAUS TREJYBĘ, kuri mus ne tik MYLI, bet ir suteikia visas priemones mums mokytis, ir net savo dalelę – savo dvasią – Minties Derintojus – mums padovanojo, patalpinant juos visų mūsų VIDUJE, kad tik mes nieko NESTOKOTUME IR NEBIJOTUME ir eitume ATSIDAVĘ Jų vedimui iš vidaus ir PASITIKĖDAMI ROJAUS TREJYBE, ir naudodamiesi APVAIZDOS mums teikiama pagalba.
MŪSŲ TĖVAI – Rojaus Trejybė – VEIKIA TOBULAI, bet mums paliko LAISVOS VALIOS apsisprendimą, ar mes norime AUGTI IR ŠVIESĖTI VISŲ LABUI.
To ir palinkėsiu visiems, kaip ir savo broliui dvasioje, kurio nuoširdus dvasios atsivėrimas sugriovė visas pasąmonės užkardas, pašalino dogmų, ritualų, negyvų tradicijų beprasmiškumą
Ramybės jums
Arunas
2011-04-01 14:05:14
Miela Violeta, Wau ispudinga, fantastika ir be galo malonu skaityti tokius zodzius. Stai kokiu zmoniu Lietuvoje esama. Jega. Tiesiog gerte isgeriau tavo parasytus zodzius. Taip tai skamba kaip stebuklas. Kada zmogus atsiveria Rojaus Tevu vedimui ir ju meilei, tiesiog stebuklinga sviesa, pradeda sklisti is visa ko ka Tokia butybe daro.
Didelis Aciu. Rasyk Daugiau. Tegul Dvasios Ramybe bus su tavimi visada.
Valdas Airija.
satrebor
2011-03-31 19:36:30
Labai malonu paskaityti, lankančių Gyvasįas Rojaus Trejybės pamaldas naujokų parašytus tekstus šiame urantijos forume.Aš suprantu jų nedrąsius pasisakymus, dalinantis savo patyrimais.
Taip ir norisi, kolektyviai suglaudus pečius,apsaugoti tuos gležnus žiedelius,nuo labai greitai keičiančių savo ktyptį,klastingų vėjų.Jūsų patirtis su Tėvu-Rojaus Trejybe įkvepia ir senbuvius-urantus.Mes iš tiesų vienas kitam reikalingi.
Grąžbilystė!
Ne.Didžiulis,nuoširdus noras padėti gležnom gėlems.
Sekmės tau Mantai,Kriste,Jurgita.
Su meile,
IRENA
2011-03-31 10:25:58
Mielieji, daug kas galvoja apie save, kad gyvena dvasingą gyvenimą ir dvasiškai auga, skaitydami vairiausius pateikiamus knygynuose nepigiai kainuojančius dvasinių patyrimų šaltinius ar dalyvaudami įvairiuose nepigiai kainuojančiuose, taip vadinamų, nušvitusiųjų seminaruose, bet tai yra tik iliuzija ir nieko daugiau.
Ar dvasinių šaltinių skaitymas prilygsta palaipsnio dvasinio augimo dvasiniams giluminiams patyrimams, kurie taip ryškiai keičia žmogų iš vidaus, o pasikeitęs vidus sąlygoja ir išorinius veiksmus, kurie nuspalvinami gėriu, meile, gailestingumu, nukreiptu į aplinkinius žmones dėl jų gerovės ir be jokio atlygio?
Neabejoju, pasigirs nemažai tokių atsakymų, kad skaitomų knygų, lankomų seminarų pakanka kelti dvasiai. Ir šitaip sakys tie, kurie dvasiškai kol kas dar nėra pabudę, bet tie, kurie po nuoširdžių Dievo paieškų pažadino savo dvasines asmenybes savo gyvulinės kilmės laikinuose mirtinguosiuose materialiuose kūnuose, tvirtai pasakys – NE – to tikrai nepakanka, nes ne materialus protas, bet dvasios išminties protas suvokia, kad dvasinis augimas yra tuomet, kai vyksta dvasiškai pabudusiojo vis didesnis ir didesnis panašėjimas į Rojaus Trejybę – Tris Kūrėjus – Tris Kūrinijos Tėvus, nedalomus visų dvasinių asmenybių Pirminius Asmenis-Asmenybes, Tris Šaltinius ir Centrus, susliejusius į vieną dvasioje ir veikiančius vieningai visos dvasinės ir nedvasinės kūrinijos gerovei. Bet panašėjimas yra neįmanomas be gyvos komunijos su Rojaus Tėvais. Būtent Rojaus Trejybės ar kolektyvinis garbinimas, ar asmeninis kasdienis – ir net ne vieną kartą per dieną – garbinimas ir yra tas tiesioginis gyvas, artimas ryšys, kurio išraiška yra Rojaus Trejybės gyvi meilės energetiniai-informaciniai virpesiai, pasiekiantys kiekvieną pabudusią ir atsivėrusią dvasią iš vidaus. Ir tiktai tuomet tie anksčiau skaityti – net ir Urantijos Knygos – teoriniai teiginiai tampa gyvais per kiekvieno asmeninius patyrimus, kai meilės ir gėrio darbai yra atliekami drauge su Rojaus Trejybės išmintimi bet kurioje aplinkoje ir bet kurią akimirką, ir taip per visą amžinybę, garbinant Rojaus Trejybę vien tiktai iš meilės ir suliejus savo laisvą valią su Trijų Pagrindinių Šaltinių ir Centrų valia, nes pabudusiai ir atsivėrusiai dvasiai Rojaus Trejybės garbinimas yra aukščiausia meilės išraiška, tos pačios meilės, kuria yra užliejama visa kūrinija iš amžino, begalinio Meilės Šaltinio, tiktai ta meilė, išsiliejusi į atsivėrusiojo vidų, ta grįžtamoji meilė į Rojaus Trejybę, yra nuspalvinama kiekvienos atsivėrusios dvasios individualiu asmeniniu patyrimu.
Viename mokyme Tėvas mums sako: “Jūs negalite augti, darydami bet ką, ko Aš niekada nedaryčiau. Dėl to, jūsų augimą sudaro tik tokie jūsų darbai, kurie atspindi Mano darbus jūsų asmeniniame horizonte, tuo tarpu jūsų asmeniniai darbai taip pat atsispindi visos kūrinijos horizonte.”
Ir tai yra tiesa, kurią mes, Rojaus Trejybei atsivėrę dvasiniai vaikai, patvirtiname savo atliekamais veiksmais tarpusavio ryšiuose su savo artimaisiais ir su visais aplinkiniais, su kuriais susiduriame kiekvienas savo veiklos erdvėje, turėdami savo viduje tą jaudinantį patyrimą – kad mes visi – žmonės - esame dvasiniai broliai, ir ne tik tarpusavyje, bet tas patyrimas apkabina ir Tarpines Būtybes, ir visas kūrinijos dvasinės šeimos dvasines asmenybes., ir kad mes visi esame viena dvasioje, bet TIKTAI per atsivėrimą Rojaus Trejybei.
Be tiesioginio gyvo ryšio, įgyvendinamo per garbinimą, su Rojaus Trejybe per pabudusią ir atsivėrusią dvasią nei vienas vien tiktai savo pastangomis nesugebės atitolti nuo savojo potencialaus blogio, kuris bujoja dėl savanaudiškojo ego nuolat augančių poreikių.
Šitai teigiu, nes pati jau esu sukaupusi aštuonerių metų – nuo pat Rojaus Trejybės gyvosios šventovės įkūrimo pirmosios dienos, kurios pradinis pavadinimas buvo – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus – Jėzaus šventovė – įtikėjimo dvasiniu lygiu patyrimą, o prieš dvasios atsivėrimą Rojaus Tėvams, buvo Urantijos Knygos kelerių metų nenuoseklios studijos Vilniaus Mokytojų namuose drauge su Mūsų dvasiniu mokytoju, Algimantu, ir aš tvirtinu tą patį, ką paminėjo kitoje temoje mūsų dvasinė sesė Laima iš Velžio, ką sako ir kiti dvasiniai broliai, bet kol kas dar nerašo į forumą, ką nuolat kartoja mūsų dvasinis mokytojas, kad tik pabudusi, atsivėrusi – ir dar daugiau – gimusi iš dvasios dvasia įžvelgia Urantijos Knygos teiginių gelmę su nuolat gilėjančia įžvalga ir tuos teiginius gyvai pritaiko savojoje aplinkoje su Rojaus Trejybės išmintimi, kurią kiekvienas pasiima iš Išminties Šaltinio tiek, kiek giliai ir plačiai tegali atverti savo dvasinę gelmę, begalinę gelmę, nusidriekiančią į amžinybę.
Mano dvasia mūsų gyvojoje šventovėje, per nuoseklų vis gilėjantį ir besiplečiantį atsivėrimą Rojaus Trejybei, gurkšnelį po gurkšnelio gėrė ir gėrė tą meilės gyvąjį vandenį iš amžino ir begalinio Gyvojo Meilės Šaltinio ir po truputį vis kilo ir kilo į viršų, į Rojaus Trejybę – stiepiasi ir dabar, bet dabar manoji dvasia geria tą tyrą gyvąjį vandenį su kiekvienu dvasios atsivėrimu vis didesniu gurkšniu. Dvasinė asmenybė materialiame laikiname apvalkale negali augti be Meilės Šaltinio gyvojo vandens. Todėl kiekvienas yra atsakingas už tai, kad Rojaus Trejybės amžina, nekintanti dvasinės asmenybės dovana nesudžiūtų mirtinai, bet gyvame ryšyje su Kūrėju, gautų tiek gyvojo vandens, kad galėtų skleistis vis nauju Rojaus Trejybės Asmenybės nuostabiausiu meilės, gėrio, gailestingumo, grožio žiedu kiekvieno dvasiškai nubudusiojo individualybėje, kad stiprėtų gyvais patyrimais kasdienėje kiekvieno atsivėrusiojo veiklos aplinkoje.
Mielieji, juk kiekvieno iš mūsų esmė yra DVASINĖ. Pasistenkite įžvelgti ir suvokti save, kaip dvasinę asmenybę, kuri Trijų Šaltinių ir Centrų kūrybiniu sumanymu pradeda dvasinį augimą nuo pačios žemiausios dvasinio augimo pakopos materialiame kūne mirtingaisiais apgyvendintoje planetoje, apribotoje laiku ir erdve, ir pasistenkite įžvelgti ir suvokti Rojaus Trejybę, kaip mūsų – dvasinių vaikų – vienintelius ir tikruosius dvasinius Tėvus, ir patirkite Juos savo atsivėrusioje dvasinėje gelmėje. Ir jūs patirsite, ne iš karto, bet tikrai patirsite – tiktai nepraraskite kantrybės, nors kantrybės taip pat įgysite vis daugiau ir daugiau, jeigu nuolat pašvęsite laiką gyvam tiesioginiam ryšiui su Trejybe – tą, teikiančią palaimą, meilės, ramybės būseną, kuri vis gilės ir gilės, ir ta būsena bus netrūkinėjanti, bet tai, ką mes taip giluminiai patiriame garbinimo metu: ar asmeniškai garbindami, ar kolektyviai Rojaus Trejybės šventovėje – nors kolektyvinė komunija tą meilės būseną sustiprina dar ir tarpusavio dvasinės brolystės patyrimu – mes patiriame per viršsąmonę; patiriame aukšto dažnio energetinius virpesius, mes savo įprastinėje veiklos erdvėje negalime išlaikyti jų nenužeminę, nes neįmanoma suderinti garbinimą su kokia nors fizine veikla; arba garbiname, arba ką nors veikiame, o tiems veiksmams atlikti tirai nereikia tokio aukšto dažnio virpesių, o tiems darbams atlikti reikalinga energija, kuria mes ir prisipildome garbinimo metu.
Aš džiaugiuosi, kad Rojaus Trejybės dvasia, Minties Derintojas, atvedė dar vieną nuoširdų dvasinį brolį, kaip atvedė ir kitus brolius ir dvasines seses, į mųsų gyvąją šventovę ir Vilniuje, ir Kaune, kurioje jis taip giliai patyrė Rojaus Tėvų meilę. Mano dvasia džiaugiasi, kad Manto dvasia Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje gavo, ko buvo taip ištroškusi. Tiktai Rojaus Trejybės dvasia veikianti meilės virpesiais kiekvieno mirtingojo prote – žmogiška prasme – mato kaip miršta dvasia be gyvojo vandens. Dvasia veda dvasią prie Gyvojo Vandens Šaltinio atsigerti, bet absoliuti dauguma mūsų dvasinių brolių ir sesių priešinasi, nes nesugeba savęs atpažinti ir pažvelgti į save, kaip į dvasią, ir būtent todėl jie nepatiria nenutraukiamų dvasios veikimo impulsų; nepatiria, nes šitie meilės impulsai yra labai subtilūs, todėl žmogiškąją sąmonę, apaugintą iliuzinės tikrovės per kartų kartas sukaupta intelektualia informacija, tuo storasluoksniu tamsos teršalu, pasiekti itin sudėtinga, bet įmanoma.
O mes esame tie, kurių sąmones pasiekė tie meilės virpesiai, ir mes su silpnesniu pasipriešinimu atsidavėme dvasios vedimui, ir dabar jau sąmoningai atsiduodame tam vedimui, atradę Tėvą, Amžinąjį Sūnų-Motiną-Brolį, begalinę Dvasią-Motiną-Sesę savo viduje, ir savuoju dvasios atsivėrimu Rojaus Tėvams geriame tą gyvąjį vandenį, kurio taip reikia mūsų gyvoms dvasinėms asmenybėms, kad jos augtų, kad mes savo meilės ir gėrio darbais panašėtume į Rojaus Trejybę.
“Jūsų asmenybė yra Manoji dovana jums kaip visuma. Bet šitoji visuma yra taip pat fragmentuota į atskiras jos charakterio savybes. Jūs turite iš pradžių gimti kaip reali asmenybė, kad vystytumėte segmentuotas savo charakterio savybes. O jūsų gimimas iš dvasios yra Mano antroji dovana jums.
Pirmąją dovana Aš padovanojau jūsų biologiniam Manosios asmenybės dovanos pasireiškimui šitoje materialioje aplinkoje Urantijoje tam, kad jūs savo valia galėtumėte pradėti Manęs ieškojimą. Bet daug didingesnę dovaną aš padovanoju kiekvienam iš jūsų individualiai, kada jūs praaugate savo biologinį asmenybės pasireiškimą, priimdami Mano antrąją dovaną, jūsų tikrosios asmenybės realų pasireiškimą po to, kada jūs gimstate iš dvasios. Būtent dabar jūs imate segmentuoti savo aš į savosios dvasinės asmenybės charakterio atskirus bruožus – tiesos siekimą, meilės reiškimą, gailestingumo dalinimą, gėrio kūrimą, ir grožio gavimą. Kada jūs esate gimę kaip VISUMA, tada ir jūs galite taip, kaip ir Aš, fragmentuotis.
Aš fragmentuojuosi dalindamas save, jūs fragmentuojatės dalindamiesi meile, tiesa, gailestingumu, ir gėriu su savo sielos broliais ir kūrinija. Šituo MES esame panašūs. O kadangi jūs esate dvasinė asmenybė, tai jūs galite tokius pačius dalykus dalinti ir Mano dvasinei asmenybei, nes Aš esu visų dvasinių dalykų Šaltinis.
Ir tai yra jūsų augimas, kuris prilygsta Manajam augimui patyrimu su kiekvienu iš jūsų.” (Tėvo mokymas apie augimą.)
Telydi jus Rojaus Trejybės ramybė ir palaiminimas.
Violeta
2011-03-30 00:20:12
Tai, kokius patyrimus aprašo Mantas neseniai pradėjęs lankyti gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje, patiriame visi ten jas lankantys, tik kiekvienas individualiai ir nepakartojamai. Juk ten patiriama gyva Rojaus Tėvų energija kaip tobula meilė, dvasingumas, išmintis, šviesa pripildo vis labiau atsiveriantį vidų ir tokiame vieningame susiliejime pajuntamas gyvas Jų Trijų kaip tobulo Kūrinijos Šaltinio veikimas viduje per padovanotą mums kiekvienam Minties Derintoją. Šitai aš ir jaučiu, ir taip pat jau seniai pastebėjau, kad kuo nuoširdesnis šis atsivėrimas, kuo jis dažnesnis - garbinant ir bendraujant su Rojaus Tėvais ne tik šventovėje bet namie ar važiuojant viešuoju transportu - tai jau neturi reikšmės kur, tuo Jų gyvų asmenų pajautimas realesnis ir stipresnis.
Kiekvienam Tėvo padovanota unikali dvasinės kilmės asmenybė su amžinybės išlikimo potencialu, o būtent tik per susiliejimą su Rojaus Trejybe per garbinimą ji jau pasireiškia aktualiu lygiu. Viskas yra realu ir tikra ir patiriama tik asmeniškai pačiam dedant pastangas, nes nupasakoti tų subtilių ir nuostabių patyrimų neįmanoma, dažnai pritrūksta žodžių jiems įvardinti. Štai ir šį praėjusį šeštadienį jutau giluminę ramybę, užliejusią sielą, atpalaidavusią ir visą kūną. O kartais atrodo, kad kiekviena kūno ląstelė lyg virpa ar vibruoja, bet tai veikia gyva meilės energija. Kartais juntama Kūrėjo meilės galia ir stiprumas, Jo gyvo viduje patyrimas pranoksta bet kokį suvokimą... Per atsivėrimą patyrimai kaskart būna vis kitokie ir svarbiausia, kad gyvi virpesiai kelia sąmonę į aukštesnį energetinį dažnį, mąstymas vis daugiau įgauna dvasinį pagrindą, ko pasekoje skvarbėja įžvalga, didėja noras veikti išmintingai ir visų labui taip, kaip veda iš vidaus Rojaus Tėvai. Be to, ir Jų vedimas jaučiamas stipresnis. Visas gyvenimas tampa prasmingas ir spalvingas, nors atrodo aplinkoje daug tamsos ir skausmo, bet ji nebežeidžia taip stipriai kaip anksčiau, nes viską nuplauna gyva Kūrėjo meilės energija, ji sustiprina ir padeda pamažu įveikti visus sunkumus.
Man atrodo, kad ši tema tiesiog neišsemiama kaip ir Kūrėjo meilė – beribis okeanas :)
Jurgita
2011-03-24 21:33:19
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.