Forumas: temos peržiūra
Mažytė mano sielos prigimtis
Šioje temoje norėčiau pasidalinti savo patirtimi, todėl, prašau, nesmerkite už dažną savo įvaizdžio aprašymą. Tiesiog tai Tėvo dovana, kuri, manau, turi būti atskleista! O gal ir Jūs rasite ar jau radote tokią dovaną?
Visada tikėjau žmogaus sielos unikalumu, visos kūrinijos išskirtinumu. Visur ir visada mačiau Dievą. It vykdydamas pareigą, bet tuo pačiu ir, rodos, be jokios paskatos mylėjau Tėvą ir dėkojau. Mažytė buvo malda, bet tikra. Kasdienė!
Kone visi mane matė kitokį, iš visuomenės stipriai išsiskiriantį, jaunuolį. Kone visi manyje matė kažką tokio, ko pats negalėjau pastebėti. Rodos, visi mane laikė ir lig šiol laiko tobulu, didingu, nežemišku.
Kai pradėjau rašyti eiles, pastebėjau, jog jos krypsta ne į eilinius įvaizdžius, gamtos detales, bet į naktį, dangų ir pagaliau Dievą, išaukštintą, pakylėtą jėga. Po dviejų bandymų trečiame eilėrašyje, rodos, nesąmoningai, pats to nepastebėdamas, įkūnijau _Dievą_, kažkokią, atrodo, nežemišką jėgą. Ir tą paslaptingą naktį, kai rašiau eilutes, neapsakomomos dvasinės meilės pripildytas eiles, netikėjau, jog galiu grožėtis savo kūriniais! Vis galvodamas apie parašytas eilutes ir, matydamas jose Dievą, ištariau dvi tą naktį parašyto eilėraščio tezes: "Nors mažytė, bet tikra/Meilės kibirkšties tąsa!" Eilutes tariau įtaigiai, užsimerkęs... Ties paskutiniu sakiniu it žaibas trenkė mano reginyje. Vėliau suvokiau, jog tai buvo "Meilės kibirkšties tąsa", kuri, nesugebėsiu paaiškinti kodėl, žinojau, jog buvo Tėvo dovana. Tai žodžiais sunku apsakyti, bet buvo neapsakomai maloni dvasinė pakyla! Žinote, tikiu, žodyje, poezijoje yra dvasia, o mano eilėse, tikiu, yra ir dieviškos meilės; skaityti savo poeziją su šiurpu, bet begalo maloniu, - tai yra neapsakoma Tėvo dovana! "Ar šios planetos Tu žmogus?" - paklausė viena artima mergina, sugebėjusi rasti dvasią, įprasmintą mano eilėse. Šiandien šio klausimo atsakyti negaliu!
Tą keistą pakylą jaučiu kasdien, ne tik naktį. Dėkoju Tėvui, rodos, vedančiam idealiu keliu.
Žmogus, turbūt, esu, bet tai, ką davė Tėvas, tokią nenuvaldomai pakylėtą jėgą, jausmą, jog esu virš sistemos, virš šios planetos ribų, turėti yra neapsamokai malonu ir jauku! Ir kelią aš radau, žengti tobulu keliu ir vest ir pakylėt kitus tiek poezijoje, tiek fizinioje, materialioje erdvėje! Ir nėr jokių materialių geismų, net nukritęs, rodos, atsikelsiu, amžinybę suvokiu!
Kas aš ESU? Tėvas suteikė nežemiškų jėgų...
Su meile Jus mylintis poetas, sielos brolis
Nerijus Ramanauskas
2011-04-30 16:59:33
Komentarai
Nerijau,Labai džiugu, kad atradai savo gyvenimo prasmę ir esmę...tokių kaip tu tikrai reikia žmonijai - ypač šiandieninėje situacijoje...skleisk savo poeziją sklidinai - joje labai daug tikrosios šviesos, kurios daugelio iš mūsų atbukusios dvasinės akys per amžių amžius trukusios tamsos - labai laukia...
Tavo prašymas apie save man priminė mano pačio situaciją ir tai mane sustiprino, o tavo eilės sušildė mano sielą...
Dėkui tau ir stiprybės savajame kelyje...
Linasj
2011-05-06 18:18:03
Beje, vis norėčiau įspėti, jog žemiau pateiktas tekstas negali būti suprastas iš pirmo karto: rafinuotas tekstas, bet potekstė simbolinė.
Su meile
Jus mylintis poetas
Nerijus Ramanauskas.
hy6k5
2011-04-30 22:33:51
emilispetrai, vienos leidybinės grupės pirmininkas pažadėjo išleisti visą knygutę su mano eilėmis bei vizualizuotu kompiuteriniu variantu kompaktinėje plokštelėje. Planuoju rinkinėlį išleisti dar šių metų pabaigoje. Na, o kad laukti nebūtų ilgu, "įklijuosiu" keletą dieviška meile degančių eilių. Įkvėpkit, raskite įprasmintos pakylėtos dvasinės jėgos!
**
Tokia graži, tyra ir amžina
Motinos nakties dvasia...
Tokia malda, it nesibaigianti daina,
Meilės ir vilties šviesa!
Nepriekaištingai tobula
Tėvo mylinti dvasia...
Pakylėta žemiška tyla –
Tik mažytė sąmonės gija!
Ten liepsnojanti viltis,
Kantriai laukianti būtis...
Nerijus Ramanauskas
Mažeikiai, 2011
**
Piešiu spalvom angeliškų akių,
Kvapnių vidunakčio gėlių,
Peizažus viršsisteminių erdvių,
Tolius milžinų takų!
Kvapni, svaiginanti tyla
Laisvės motinos dvasia!
Tamsą uosti malonu,
Tai aromatas dieviškų kvapų...
Nerijus Ramanauskas
Mažeikiai, 2011
**
Braidyti jūroj malonu
Tarp tikrų sakrališkų veidų,
Siautulingų brolių, seserų, –
Ilgiuosi tėviškės, namų!
Išeivijoj nėr tamsu,
Gelmėse būt žiedlapių, dyglių!
Tik sopulį, tik geismą dieviškų erdvių
Vidunaktį jaučiu...
Laisvės vartai atviri
Dangaus būtybių apsupty.
Kiek vilties! Kiek sakrališkos būties!
Taip maža sopulingos padermės...
Kviečiu tikėti vakaro gaiva,
Idealios nakties dvasia,
Jazminais kvepiančia tamsa, –
Esi vienintelė šviesa!
Nerijus Ramanauskas
Mažeikiai, 2011
**
Stebuklinga ši naktis,
Aukštybėse vien paslaptis,
Vien dėmė balta!
Vakaras paleidžia mus,
Žemės kalinius – visus,
Neišduodamas dievų didžių
Dangiškų maldų!
Laisvės jūroje gausu
Šešėlių, atvaizdų.
Bet jie tikri, nes tu tiki,
Tu spindinti žvaigždė pavasario nakty!
Nerijus Ramanauskas
Mažeikiai, 2011
**
Apgaulinga ši naktis –
Slogios ramovės vaizdinys,
Nors mažytė, bet tikra
Meilės kibirkšties tąsa!
Dvelkia vakaras ramus
Ir begalo malonus,
Gaudžia, griaudžia padarėliai,
Motinos nakties jaunėliai!
Šaukiu balsu žemynų vėjo,
Kviečiu į pergalės alėją
Pakilt, pajusti aukštumą širdžių,
Naujos, šiltos tematikos jausmų!
Nerijus Ramanauskas
Mažeikiai, 2011
**
Su meile
Jus mylintis poetas
Nerijus Ramanauskas.
hy6k5
2011-04-30 22:22:49
Nerijau , labai puiku , kad turi tokią dvasinę būseną , kuri tau padeda kūryboje ir bendroje sąvokoje tarp savęs ir Dievo dvasios .
Parašyk kokį nors savo kūrinėlį , kad ir mes šio forumo dalyviai galėtume kažką tai pajausti .
emilispetras
2011-04-30 21:57:51
valdasAirija1, taip, visa tai, ką Jūs minėjote, atspindi mano pasaulėžiūrą. Galbūt, iš teksto buvo sunkoka suprasti. Pakylėjimas yra ne išorinis, o dvasinis, poezijoje tokį pakylėjimą teikiu skaitytojui, klausytojui, mano pagrindinė poezijos funkcija - pakylėti skaitytojo dvasią, bet ne save.
Tai yra meilė, kurią atiduodu Jums. Galų gale tai yra mano gyvenimo prasmė, amžinoji vertybė!
hy6k5
2011-04-30 18:46:50
Mieiji
smagu kad gauni tokias saunias patirtis savo kelyje, kai tarsi jauti pakylejima, visada smagu jausti ta meile kuri tave tarsi isaukstina tarp kitu, leidzia jaustis pakyletu ir dideliu, kartais isskirtiniu, pastebimu zmoniu, taciau labai daznai kai nusileidziame atgal i savo kuyna, pazvelgiame i savo vidu o ten tamsu. mano patyrimas toks, kad ta sviesa ta malone ir dvasine ramybe, reiketu nuleisti i save, arba dar teisingiau, atrasti ja savy o ne isoreje. ir tada skleisti ir dalinti ja visiems aplinkui, nelaukiant jokio atlygio, o darant tai del Tevo, kuris gyvena visur ir kiekviename is musu, ir skleidziant ta sviesa, padeti kitiems savo sesems ir broliams atrasti ta tiesa ir sviesa savyje. labai sunku kartais sutureti savo didybe, isskirtinuma, bet reikia suvokt,i kad mes visi esam mylimi vienodai, ir nera zemiau uz mus ir nera auksciau uz mus, visi mylimi vienodai, kaip sielos kaip dvasios. ir stengtis myleti visus savo sielos brolius ir seses taip kaip tai daro Visuotinis tevas-Trejybe.
valdasAirija1
2011-04-30 17:49:33
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]