Forumas: temos peržiūra
Urantijos Knygos studijos - 1 Dokumentas - Visuotinis Tėvas
Mielieji, pamėginkime pradėti Urantijos Knygos epochinio apreiškimo nuoseklias studijas.
Aš jums pateiksiu Urantijos Dokumentus iš eilės, tačiau jie nebus pilni. Aš imsiu iš to Dokumento tokias pastraipas, kurios perteiks tam tikrą jo sampratą. Tuo tarpu jūs savo komentaruose galėsite tiek papildyti, tiek ir analizuoti Dokumento kokias nors vietas, pažvelgdami savo žvilgsniu. Aš pateiksiu jums savo poros sakinių paaiškinimus, kurie leis jums lengviau atkreipti dėmesį į kokias nors pastraipoje perteikiamas mintis.
Kadangi žmonės yra įpratę į viską žvelgti tik pačiu paviršiumi, o kas yra giliau, kokios yra įvairių reiškinių giluminės priežastys, apie tai jie mąstyti nenori. Jiems tai perdaug sunku, perdaug nuobodu, perdaug nesusieta su jų kasdienybe.
Urantijos Dokumentų apreiškėjai aiškina, kad žmogus yra įpratintas, nuo mažens, o vėliau ir būdamas suaugęs, ką nors mėgindamas suvokti, eiti nuo paprastesnio link sudėtingesnio. Tik toks kelias turi didžiulių apribojimų. Jis gali padėti suprasti, kaip atsirado gyvybė. Tačiau jis negali pilnutinai paaiškinti, o koks yra tos gyvybės LIKIMAS. O kad galėtume suvokti jos likimą, ir būtinas mūsų mąstymo išplėtimas ir net transformavimas, kada pradedama žvelgti, iš pradžių į tai, kas yra sudėtingiausia, giliausia, o tada einama vis artyn prie paties paprasčiausio.
Būtent tokiu metodu ir yra perteikti visi Urantijos Dokumentai. Jie pradedami nuo supažindinimo su Dievu Tėvu ir einama per Rojaus Trejybės Asmenis, per Rojų, per Centrinę Visatą, per Supervisatas, ir per kitas vis mažėjančias kūrinijos dalis ir vis arčiau iki žmogaus.
Tad linkiu jums, visiems, laimingo kelio ir ramybės Urantijos Dokumentų studijų kelionėje.
Urantijos Dokumentų Apreiškėjai susidūrė su viena svarbia problema – mūsų proto menku išsivystymu ir kalbos skurdumu. Dėl to tam, kad žmogaus protas galėtų suprasti jų perteikiamus dokumentus, tikrovė buvo supaprastinta, kad ją galėtų suprasti žmogaus protas, kuris visoje kūrinijoje yra pats žemiausias, palyginus su sielų ir dvasių intelektualiu išsivystymu. Bet šitas pritaikymas mūsų protui buvo padarytas labai atsargiai, kad vis tik būtų išlaikyta esminės tikrovės mums išplėsta samprata, nors ir supaprastinta.
“Apšviestieji pasauliai visi pripažįsta ir garbina Visuotinį Tėvą, visos kūrinijos amžinąjį sutvėrėją ir begalinį rėmėją. Milžiniškos gausybės visatų valiniai tvariniai pradėjo ilgą, ilgą kelionę į Rojų, kerinčią kovą amžinai jaudinančiame patyrime siekiant Dievo Tėvo. Laiko vaikų transcendentinis tikslas yra surasti amžinąjį Dievą, suvokti jo dieviškąją prigimtį, atpažinti Visuotinį Tėvą. Dievą pažįstantys tvariniai turi tiktai vieną aukščiausiąjį siekį, tiesiog vieną viską sugeriantį troškimą, o būtent, tapti, kokie jie yra savosiose sferose, panašiu į jį, koks jis yra savosios asmenybės Rojaus tobulybėje ir savosios teisios aukštybės visuotinėje sferoje. Iš Visuotinio Tėvo, kuris apgyvendina amžinybę, pasklido tolyn šis aukščiausias nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš.” Su meile ir gailestingumu Rojaus pasiuntiniai nunešė šitą atkaklų dieviškąjį raginimą per amžius ir išorėn per visatas, net iki tokių žemos gyvulinės prigimties tvarinių, kaip Urantijos žmogiškosios rasės.“ (0021-03)
Kada apreiškėjai rašo: “Apšviestieji pasauliai visi pripažįsta ir garbina Visuotinį Tėvą, visos kūrinijos amžinąjį sutvėrėją ir begalinį rėmėją,“ tai reiškia, jog VISI TOKIŲ ĮVIESIŲ PASAULIO JĮ IR TIK JĮ GARBINA, nes yra jau visiems akivaizdi VIENA religija – Tėvo religija. Niekas nebediskutuoja, kieko kokia religija geresnė, nes kitų religijų tieiog evoliuzcinio žmngaus šviesėjimo dėka yra viena gyvoji Tėvo religija. Ar toli iki tokios dvasinės šviesos Urantijai? Nepaprastai toli. Todėl šitomis studijomis mes ir siekiame tokios dvasinės šviesos ir sau, ir ateinančioms kartoms, jeigu imamės šitų dvasinių studijų. Ir tada toks Tėvo nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš,” taps kasdienybe, ir jau DABAR, kiekvienam ASMENIŠKAI patiriančiam savyje atrastą Tėvą.
“Iš visų vardų, kuriais Dievas Tėvas yra žinomas per visatas, tie, kurie įvardija jį kaip Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, yra sutinkami dažniausia. Pirmasis Tėvas yra žinomas įvairiais vardais skirtingose visatose ir tos pačios visatos skirtinguose sektoriuose. Tie vardai, kuriuos tvarinys priskiria Kūrėjui, labai priklauso nuo to tvarinio sampratos apie Kūrėją. Pirmasis Šaltinis ir Visatos Centras niekada neapreiškė savęs vardu, tiktai prigimtimi. Jeigu mes tikime, jog esame šito Kūrėjo vaikai, tai tiesiog natūralu, jog galų gale mes turėtume jį vadinti Tėvu. Bet tai yra tas vardas, kurį mes pasirenkame patys, ir jis kyla iš mūsų asmeninio ryšio su Pirmuoju Šaltiniu ir Centru suvokimo.”(0022-04)
Kaip pavadinsite Dievą, nėra svarbu. Svarbu yra jūsų NUOŠIRDUS SIELOS ATSIVĖRIMAS JAM. O jam atsivėrus, ateina tokia akimirka, kada siela atranda Dievo ASMENĮ KAIP MYLINTĮ TĖVĄ savo viduje. Ir tada gimsta ĮTIKĖJIMAS – RAKTAS Į PRISIKĖLIMĄ.
“Išmintingiems visatų valiniams tvariniams Visuotinis Tėvas niekada neprimeta ne viena forma savavališko pripažinimo, formalaus garbinimo, arba vergiškos tarnystės. Laiko ir erdvės pasaulių evoliuciniai gyventojai turi patys – savo pačių širdyje – pripažinti, mylėti, ir savu noru garbinti jį. Kūrėjas savo materialių tvarinių neverčia prievarta ar įsakymu atsisakyti dvasinės laisvos valios. Žmogiškosios valios meilės kupinas atsidavimas vykdyti Tėvo valią yra žmogaus pati nuostabiausia dovana Dievui; iš tikrųjų, toks tvarinio valios pašventimas sudaro žmogaus vienintelę tikrosios vertės dovaną Rojaus Tėvui. Dieve žmogus gyvena, juda, ir turi savo būtį; nėra nieko, ką žmogus galėtų duoti Dievui, išskyrus šitą pasirinkimą paklusti Tėvo valiai, ir tokie sprendimai, kuriuos įgyvendina visatų išmintingi valiniai tvariniai, sudaro tikrovę to tikrojo garbinimo, kuris taip patenkina Kūrėjo Tėvo meile valdomą prigimtį.”(0022-05)
Ką sako ši pastraipa? O gi tai, kad Tėvas nevartoja jokios prievartos, vien tik meile kreipia visus į save, kai pats tvarinys pajunta, PATIRIA SAVO ATSIVĖRUSIA SIELA, jo meilę ir vykdo jo valią iš meilės. Toks yra visos kūrinijos veikimo pagrindas. Kitaip ji tiesiog negali nei egzistuoti, nei veikti, ji tiesiog visa sugriūtų.
“Dievas yra pirminė tikrovė dvasios pasaulyje; Dievas yra tiesos šaltinis proto sferose; Dievas apgaubia viską per visas materialias valdas. Visoms sutvertoms protingoms būtybėms Dievas yra asmenybė, o visatų visatai jis yra amžinosios tikrovės Pirmasis Šaltinis ir Centras. Dievas nėra panašus nei į žmogų, nei į mašiną. Pirmasis Tėvas yra visuotinė dvasia, amžinoji tiesa, begalinė tikrovė, ir tėviška asmenybė.”(0023-04)
Dievas nėra abstakcija. Jis yra reali ASMENYBĖ – meilės, tiesos, ir gėrio TIKROVĖS šaltinis.
“Amžinasis Dievas yra be galo daug daugiau negu idealizuojama tikrovė arba įasmeninama visata. Dievas nėra tiesiog aukščiausiojo laipsnio žmogaus troškimas, suobjektintas mirtingojo ieškojimas. Taip pat Dievas nėra vien tik sąvoka, teisumo galios potencialas. Visuotinis Tėvas nėra sinonimas gamtai, taip pat jis nėra ir įasmenintas gamtos dėsnis. Dievas yra transcendentinė tikrovė, ne vien tik žmogaus tradicinė samprata apie aukščiausiasias vertybes. Dievas nėra dvasinių prasmių psichologinis sukoncentravimas, nėra jis ir “kilniausias žmogaus kūrinys.” Dievas gali būti bet kuria iš šitų sąvokų arba visomis šitomis sąvokomis žmonių prote, bet jis yra daugiau negu tai. Jis yra išgelbstintis asmuo ir mylintis Tėvas visiems, kurie džiaugiasi dvasine ramybe žemėje ir kurie trokšta patirti asmenybės išlikimą mirtyje. “ (0023-05)
Kadangi Dievo aprėpti neįmanoma, tai jis pranoksta bet kokį žmoguas įsivaizdavimą apie jį. Kiek ir ką gero ir gražaus mes bepasakytume apie jį, visada jis bus DAUGIAU negu mes pasakėme. Jis yra ASMUO, bet tuo pačių VISUMA. Ir NIKEADA, per visą amžinybę, mums neužteks, net ir jau ištobulinto mūsų suvokimo, kad galėtume jį apibūdintii IKI GALO.
“Dievo egzistavimo niekada negalima įrodyti moksliniu eksperimentu arba grynai logiškos dedukcijos samprotavimu. Dievą galima suvokti tiktai žmogiškojo patyrimo sferose; nežiūrint šito, teisinga Dievo tikrovės samprata yra protinga logikai, patikima filosofijai, esminė religijai, ir be kurios negali apsieiti jokia asmenybės išlikimo viltis.”(0024-05)
Būtent dėl to ir neverta ginčytis NIEKAM dėl Dievo sampratos, kieno yra kokia ji, nes:
“Tie, kurie pažįsta Dievą, yra patyrę jo buvimo faktą; tokie Dievą pažįstantieji mirtingieji savo asmeniniame patyrime turi vienintelį aiškų gyvojo Dievo egzistencijos įrodymą, kurį viena žmogiškoji būtybė gali pateikti kitai. Dievo egzistavimas visiškai pranoksta bet kokią pademonstravimo galimybę, išskyrus tą ryšį tarp žmogiškojo proto Dievo-sąmonės ir Minties Derintojo Dievo-buvimo, kuris gyvena mirtingojo intelekte ir yra padovanotas žmogui kaip Visuotinio Tėvo nemokama dovana.”(0024-06)
KOL KAS, kol daugiau pažinsite ir Dievą ir jo KŪRINIJĄ, tiek Urantijos Knygos nuosekliu studijavimu, tiek Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimo studijavimu, tiek Rojaus Trejybės Asemenų apreiškimų studijavimu, jūs galite apie Dievą manyti šitaip:
“Teoriškai jūs galite galvoti apie Dievą kaip apie Kūrėją, ir jis yra asmeninis Rojaus ir tobulumo centrinės visatos kūrėjas, bet visas laiko ir erdvės visatas yra sukūręs ir organizavęs Sūnų Kūrėjų Rojaus korpusas. Visuotinis Tėvas nėra asmeninis Nebadono vietinės visatos kūrėjas; visata, kurioje jūs gyvenate, yra jo Sūnaus Mykolo kūrinys. Nors Tėvas asmeniškai evoliucinių visatų nekuria, bet jis tikrai kontroliuoja didelę dalį jų visatos ryšių ir kai kuriuos jų fizinės, protinės, ir dvasinės energijos pasireiškimus. Dievas Tėvas yra Rojaus visatos asmeninis kūrėjas ir, susivienijime su Amžinuoju Sūnumi, visų kitų visatų asmenių Kūrėjų sutvėrėjas.”(0024-07)
“Kaip fizinis kontrolierius materialioje visatų visatoje, Pirmasis Šaltinis ir Centras veikia amžinosios Rojaus Salos modeliuose, ir per šitą absoliučios gravitacijos centrą Dievas vykdo fizinio lygio kosminę kontrolę iš viršaus vienodai centrinėje visatoje ir per visą visatų visatą. Kaip protas, Dievas veikia Begalinės Dvasios Dievybėje; kaip dvasia, Dievas pasireiškia Amžinojo Sūnaus asmenyje ir Amžinojo Sūnaus dieviškųjų vaikų asmenyse. Šitas Pirmojo Šaltinio ir Centro tarpusavio ryšys su lygiaverčiais Asmenimis ir Rojaus Absoliutais nė mažiausiu laipsniu neužkerta kelio Visuotinio Tėvo tiesioginiam asmeniniam veiksmui per visą kūriniją ir visuose jos lygiuose. Savo fragmentuotos dvasios buvimu Tėvas Kūrėjas palaiko betarpišką ryšį su savo vaikais tvariniais ir su savo sukurtomis visatomis.”(0024-08)
Žmonija, visos rasės ir visos tautos, pačius gražiausius, pačius nuostabiausius žodžius skiria Dievui. Jį apibūdina įvairiausiai, bet visada parenka tokias sąvokas, kurios toje rasėje ar tautoje yra pačios prasmingiausios, labiausiai jaudinančios, kupinos meilės ir nuoširdumo. Net ir jūs tie, kurie šiuo metu skaitote šią knygą, pamėginkite savais žodžiais apibūdinti Dievą. Ir pasižiūrėkite, ar mąstydami apie tai, koks gi yra Dievas, pavartojote nors vieną grubų ar negražų žodį, ar priešingai, vis stengėtės surasti kuo malonesnį žodį? Kodėl tik gražiais žodžiais stengėtės galvoti apie Dievą? Ogi todėl, kad šitoks apibūdinimas jums jau anksčiau buvo perduotas įvairiais būdais: tokias mintis kaupėte klausydamiesi kitų, skaitydami įvairias knygas, patys samprotaudami mintyse, gaudami informaciją ir iš Dievo Tėvo Dvasios, Minties Derintojo, miego metu, jums šito nežinant ir nejaučiant. Ir dabar, sutinkamai su jūsų dvasiniu išsivystymu ir išmintimi, jūs ir parenkate tokius gražius ir malonius žodžius apibūdindami Dievą. Ir tokius žodžius, kokius ir dera taikyti, kai apibūdinamas mylimas asmuo.
Tačiau tikrovėje DIEVĄ SUDARO TRYS ROJAUS TREJYBĖ ASMENYS, DVASIOJE ESANTYS VIENA:
“Visuotinis Tėvas savojo aš dvasine prigimtimi iki galo dalinasi su savo kartu egzistuojančiu Rojaus Amžinuoju Sūnumi. Tiek Tėvas, tiek Sūnus tokiu pačiu būdu visuotine ir amžinąja dvasia visiškai ir be apribojimų dalinasi su bendrai su jais veikiančia lygiaverte asmenybe, Begaline Dvasia. Dievo dvasia yra, jame ir iš jo paties, absoliuti; Sūnuje ji yra beribė, Dvasioje, visuotinė, ir juose visuose ir iš jų visų, begalinė.”(0025-04)
Nors VISUOTINIS Tėvas yra toliausia nuo mūsų, mirtingųjų, dabar dar gyvenančių Urantijoje žmogiškuoju materialiu pavidalu, bet jo dvasia yra kiekvieno iš mūsų net viduje. O tai reiškia, kad jis tuo pačiu yra ir arčiausia, kaip joks kitas Asmuo visoje kūrinijoje. Kaip šitaip gali būti – PASLAPTIS, kuriai įminti turėsime gražaus laiko - amžinybę :
“Dievo tobulumo begalybė yra tokia, kad amžinai sudaro jo paslaptį. Ir iš visų nesuvokiamų Dievo paslapčių didžiausia yra mirtingųjų protuose dieviškojo apsigyvenimo reiškinys. Tas būdas, kurio dėka Visuotinis Tėvas gyvena su laiko tvariniais, yra pati giliausia iš visų visatos paslapčių; šis dieviškasis buvimas žmogaus prote yra paslapčių paslaptis.” (0026-03)
Sūnūs Kūrėjai, per savo Tiesos Dvasios išliejimą tam pasauliui, kuriame jie vykdė savęs padovanojimo misiją, gimdami iš moters bejėgiu kūdikiu, taip pat priartėja prie pat mirtingųjų, jie net patys savęs padovanojimo misijos metu tampa žmogiškuoju pavidalu ir sukaupia visą žmogiškąjį patyrimą, tačiau vis tik Tėvas po šitos Sūnų Kūrėjų misijos visą laiką gyvena žmogaus VIDUJE, nuo pat vaikystės.
“Mirtingųjų fiziniai kūnai yra “Dievo šventovės.” Nepaisant to, jog Suverenūs Sūnūs Kūrėjai priartėja prie savo apgyvendintų pasaulių tvarinių ir “patraukia visus žmones prie savęs”; nors jie “stovi prie” sąmonės “durų” ir “beldžiasi” ir jaučia palaimą įeiti pas visus tuos, kurie “atvers savo širdies duris”; nors iš tikrųjų egzistuoja šita artima asmeninė komunija tarp Sūnų Kūrėjų ir jų mirtingųjų tvarinių, nepaisant šito, mirtingieji žmonės turi iš paties Dievo kažką, kas realiai gyvena juose pačiuose; jų kūnai yra šito kažko šventovės.”(0026-04)
Tėvo dvasia mus, kiekvieną ASMENIŠKAI, ir veda iš vidaus… namo pas TĖVĄ. O šitas kelias yra milžiniško atstumo, nusidriekia per kosmoso visatas, eina per pasaulius-universitetus, kur mes dvasiškai augsime savo tikruoju aš, atsiskleisdami vis daugiau tokie, kokius mus ir sumanė DIEVAS KAIP AMŽINAS ASMENYBES, kiekvieną unikalią, nepakartojamą, kad atitiktume JO ŠVYTĖJIMO LYGĮ KAD, JOG GALĖTUME STOVĖTI JO ŠVIESOS SPINDĖJIMO AKIVAIZDOJE ROJUJE. O dabar jo mes matyti negalime. Ir ne dėl to, kad jis nuo mūsų slėptųsi.
“Dievas nesislepia nė nuo vieno iš savo tvarinių. Prie jo negali priartėti tiek daug būtybių kategorijų tiktai dėl to, kad jis “gyvena tokioje šviesoje, prie kurios negali prisiartinti joks materialus tvarinys.” Šios dieviškosios asmenybės didingumas ir grožis pranoksta evoliucinių mirtingųjų neištobulinto proto suvokimo ribas. Jis “matuoja vandenis savo rankos saujomis, visatą matuoja savo rankos ilgiu. Būtent jis sėdi ant žemės apskritimo, būtent jis paskleidžia kaip užuolaidą dangus ir patiesia juos kaip visatą, kad būtų gyvenama joje.” “Pakelkite akis į dangų ir žiūrėkite, kas sutvėrė visus šituos dalykus, kas atskleidžia jų pasaulius pagal numerį ir vadina juos vardais”; ir šitokiu būdu tai yra tiesa, kad “Dievo nematomi dalykai iš dalies yra suprantami pagal tuos dalykus, kurie yra sutverti.” Šiandien ir tokie, kokie esate, jūs turite pamatyti nematomąjį Sutvėrėją per jo daugialypę ir įvairią kūriniją, o taip pat per jo Sūnų ir jų daugelio pavaldinių apreiškimą ir veikimą.(0026-05)
“Dievas, būdamas amžinas, visuotinis, absoliutus, ir begalinis, savųjų žinių neplečia ir savosios išminties negilina. Dievas neįgyja patyrimo taip, kaip galėtų tą manyti arba suvokti ribinis žmogus, bet jis iš tiesų, tarp savo paties amžinosios asmenybės ribų, patiria šituos saviraiškos nuolatinius išplėtimus, kurie tam tikrais atvejais yra palygintini su naujo patyrimo įgijimu, ir yra analogiški tokio patyrimo įgijimui, kurį įgauna evoliucinių pasaulių ribiniai tvariniai.”(0027-04)
“Tiesiogine prasme tai yra tiesa: “Visose jūsų kančiose kenčia jis.” “Kada tik triumfuojate jūs, tada triumfuoja ir jis jūsų viduje ir su jumis.” Jo ikiasmenė dieviškoji dvasia yra reali jūsų dalis.” (0029-06)
“Dievas yra mokslui priežastis, filosofijai idėja, religijai asmuo, net mylintis dangiškasis Tėvas. Dievas yra mokslininkui pirminė jėga, filosofui vienybės hipotezė, religininkui gyvasis dvasinis patyrimas. Žmogaus neadekvačią Visuotinio Tėvo asmenybės sampratą gali pagerinti tiktai žmogaus dvasinis žengimas į priekį visatoje ir ji taps tikrai adekvačia tiktai tada, kada laiko ir erdvės piligrimai pagaliau pasieks gyvojo Dievo dieviškąjį apkabinimą Rojuje.”(0030-01)
Skirtingas požiūris į asmenybę – vienoks žmogiškas ir kitoks dieviškas:
”Niekada iš akiračio nepraraskite antipodinių požiūrių į asmenybę, kaip ją suvokia Dievas ir žmogus. Žmogus į asmenybę žvelgia ir ją suvokia, žiūrėdamas ribinio požiūriu į tai, kas yra begalinis; Dievas žiūri begalinio požiūriu į tai, kas yra ribinis. Žmogus turi žemiausią asmenybės tipą; Dievas turi aukščiausią, net svarbiausią, galutinį, ir absoliutų asmenybės tipą. Dėl to iš tiesų geresnės sampratos apie dieviškąją asmenybę turėjo kantriai laukti, kol atsiras geresnės idėjos apie žmogiškąją asmenybę, ypač išaukštinto apreiškimo tiek apie žmogiškąją, tiek apie dieviškąją asmenybę Mykolo, Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimo Urantijoje gyvenimo dėka.” (0030-02)
O kad mes geriau pažintume žmones, mūsų sielos brolius ir seses, mes turime geriau pažinti Tėvą, nes mums kiekvieną asmenybę padeda geriau pažinti Tėvo dvasia – Minties Derintojas, gyvenantis mūsų viduje:
“Ta ikiasmenė dieviškoji dvasia, kuri gyvena mirtingojo proto viduje, savo pačios buvimu, pateikia savo realaus egzistavimo tvirtą įrodymą, bet dieviškosios asmenybės sąvoką galima suvokti tiktai tikro asmeninio religinio patyrimo dvasinės įžvalgos dėka. Bet kokį asmenį, žmogiškąjį ar dieviškąjį, galima pažinti ir suvokti visiškai nepriklausomai nuo to asmens išorinių reakcijų ar materialaus buvimo.”(0030-03)
Jeigu jūs mylite, tai dar nereiškia, kad jus supras tie, kurie jūsų nemyli. O kad pažintumėte Tėvo asmenį KUO GERIAU JŪS, turite jam atsiduoti VISIŠKAI, o ne TARSI:
”Tam tikras moralinio potraukio ir dvasinės harmonijos laipsnis yra esminis draugystei tarp dviejų asmenų; mylinti asmenybė vargu ar gali atsiskleisti tokiam asmeniui, kuris nemyli. Net ir dėl to, kad būtų priartėta prie dieviškosios asmenybės pažinimo, turi būti pašvęstas visas žmogaus asmenybės talentas; neryžtingas, dalinis atsidavimas bus bergždžias.”(0030-04)
Nuomonės apie Tėvą gali labai skirtis, ir skiriasi, bet patyrmai suartina nuomones net iki DVASINĖS VIENOVĖS.
”Kuo geriau žmogus supras save ir įvertins savo bičiulių asmenybės vertybes, tuo daugiau jis trokš pažinti Pirminę Asmenybę, ir tuo nuoširdžiau toks Dievą pažįstantis žmogus stengsis būti toks, kaip Pirminė Asmenybė. Jūs galite ginčytis dėl nuomonių apie Dievą, bet patyrimas su juo ir jame egzistuoja aukščiau už ir pranoksta bet kokius žmogiškuosius ginčus ir paprasčiausią intelektualią logiką. Dievą pažįstantis žmogus savo dvasinį patyrimą pavaizduoja ne tam, kad įtikintų netikinčiuosius, bet tikinčiųjų mokymui ir abipusiam pasitenkinimui.”(0030-05)
Dievas yra dvasia, kaip ir žmogus, nes mes esame Tėvo padovanotos asmenybės, o Tėvas, pats būdamas dvasia, irgi dovanoja tik DVASINES IR AMŽINAS DOVANAS.
“Dievas yra dvasia – dvasinė asmenybė; žmogus taip pat yra dvasia – potenciali dvasinė asmenybė. Jėzus iš Nazareto pasiekė šito dvasinės asmenybės potencialo visišką įgyvendinimą žmogiškajame patyrime; dėl to jo gyvenimas, pašvęstas Tėvo valios vykdymui, tampa žmogui realiausiu ir idealiausiu Dievo asmenybės apreiškimu. Nors Visuotinio Tėvo asmenybę galima suvokti tiktai realiu religiniu patyrimu, bet Jėzaus žemiškajame gyvenime mus įkvėpia Dievo asmenybės tokio įkūnijimo ir atskleidimo tobulas pademonstravimas tikrame žmogiškajame patyrime.”(0030-06)
Kadangi mes esame asmenys ir asmenybės, tai būtent dėl to ir galime bendrauti asmeniškai su Tėvu:
“Kada Jėzus kalbėjo apie “gyvąjį Dievą,” tada jis užsiminė apie asmenę Dievybę – Tėvą danguje. Samprata apie Dievybės asmenybę palengvina bičiulystę; ji pritaria protingam garbinimui; ji skatina gaivinantį pasitikėjimą. Tarp neasmenių daiktų gali būti tarpusavio veiksmai, bet ne bičiulystė. Tėvo ir sūnaus bičiulystės ryšio, kaip tarp Dievo ir žmogaus, būtų negalima patirti, jeigu abu nebūtų asmenys. Tiktai asmenybės gali bendrauti viena su kita, nors šitą asmeninę komuniją gali labai smarkiai palengvinti kaip tik tokios neasmenės esybės, kaip Minties Derintojo, buvimas.”(0031-01)
Pats žmogus savaime pasiekti dvasinės vienovės su Tėvu negalėtų pasiekti, jeigu jis neturėtų Tėvo dvasios savo viduje, kuri ir nutiesia tiltą link žmogaus, kad šis augtų ir šviesėtų šituo gyvu ryšiu ir patyrimu su Tėvo asmenybe ir pats atsikleistų kaip Tėvo padovanota asmenybė vis daugiau ir daugiau:
”Žmogus nepasiekia tokios vienybės su Dievu, kokią pasiekia lašas, kada susilieja su vandenynu. Žmogus pasiekia dieviškąją vienybę abipusiškai veikiančios augančios dvasinės komunijos dėka, asmenybės ryšio su asmeniu Dievu dėka, vis didesniu laipsniu įgaudamas dieviškosios prigimties nuoširdžiai ir išmintingai paklusdamas dieviškajai valiai. Toks išaukštintas ryšys gali egzistuoti tiktai tarp asmenybių.(0031-02)
ĮTIKĖJIMAS IR TĖVO PATYRIMAS yra svarbiausia visatoje, nes nė vieanas iš jų negali egzistuoti be MEILĖS.
“Galutinės visatos tikrovės negalima suvokti matematika, logika, ar filosofija, ją galima suvokti tiktai asmeniniu patyrimu, kuris vis daugiau paklūsta asmenio Dievo dieviškajai valiai. Nei mokslas, nei filosofija, nei teologija negali patvirtinti Dievo asmenybės. Tiktai dangiškojo Tėvo įtikėjimo sūnų asmeninis patyrimas gali įgyvendinti tikrąjį Dievo asmenybės dvasinį suvokimą.”(0031-05)
Nuoširdžiai siekite PATYRIMO SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE ir jų šviesos vis daugiau ir daugiau, nes tai jūsų pačių labui.
”Rojaus Trejybės faktas jokiu būdu nepažeidžia dieviškosios vienybės tiesos. Rojaus Dievybės šios trys asmenybės visose visatos tikrovės reakcijose ir visuose tvarinio ryšiuose yra kaip viena. Taip pat ir šių trijų amžinųjų asmenų egzistavimas iš tiesų nepažeidžia Dievybės nedalomumo tiesos. Aš visiškai gerai žinau, jog savo žinioje neturiu nė vienos tinkamos kalbos tam, jog mirtingajam protui išaiškinčiau, kaip šitos visatos problemos atrodo mums. Bet jūs neturėtumėte nusiminti; ne visi šitie dalykai yra visiškai aiškūs net aukštoms asmenybėms, priklausančioms Rojaus būtybių mano grupei. Visą laiką turėkite mintyje, kad šitos giluminės tiesos, susijusios su Dievybe, iš tiesų vis labiau aiškės, kada jūsų protas bus vis daugiau sudvasinamas per šio ilgo kilimo į Rojų viena po kitos einančias epochas.”(0031-08)
[ Pateikta Dieviškojo Patarėjo, dangiškųjų asmenybių grupės, paskirtos Dienų Senųjų Uversoje, septintosios supervisatos būstinėje tam, kad stebėtų šito būsimo apreiškimo tas dalis, kurios aptaria tuos dalykus, kurie yra už Nebadono vietinės visatos ribų, nario. Aš esu įgaliotas parengti tuos dokumentus, kurie vaizduoja Dievo prigimtį ir savybes, nes aš atstovauju informacijos aukščiausiajam šaltiniui, kuris tuo tikslu yra prieinamas bet kokiame apgyvendintame pasaulyje. Aš tarnavau Dieviškuoju Patarėju visose septyniose supervisatose ir ilgą laiką gyvenau visų daiktų Rojaus centre. Daug kartų aš patyriau buvimo betarpiškoje Visuotinio Tėvo akivaizdoje aukščiausią malonumą. Aš vaizduoju Tėvo prigimties ir savybių tikrovę ir tiesą su neabejotinu autoritetu; aš žinau tai, ką kalbu.]
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-11-01 19:02:23
Komentarai
Viena iš svarbiausių minčių, net galima pasakyti teiginių, yra laisvos valios pasireiškimas. Laisva valia yra dovanota visiems ir kiekvienam. Laisva valia ir "būti tokiais tobulais, net koks tobulas esu aš". Tai, jeigu nė vienas tvarinys nereiškia prievartos, tai kodėl girdime liepimą? Girdime todėl, nes tik taip suvokiame, nes dabar žodį "būkite" dažniau suvokiame kaip liepimą, o ne kaip kvietimą? Žmogus iš pasąmonės nori būti laisvas - nemėgsta kai jam nurodinėjama kaip elgtis, kaip galvoti, kaip gyventi, etc. Ir tas, kuris jau galvoja pasukti keliu į Rojų ir yra dar varžomas savo aplinkos, įpročių, vibracijų, staiga susiduria su nurodymu-liepimu. Ir tai yra įdomiausia, kad deklaruojamas laisvavališkumo principas iš karto yra išbandomas tuo "būkite". bet tuo pačiu tai yra ir nuostabiausia pamoka. tai nuostabus pirminis suvokimas, kad mes turime galimybę būti (tapti) tokiais tobulais kaip Dievas.Manau, jog dėl tos pačios priežasties šiame dokumente kalbama ir apie garbinimą. Juk suvokus, kokios galimybės atsiskleidžia, iš karto pagalvoji "Kaip nuostabu! AČIŪ, tau Tėve". ir tai jau yra pirmasis sąmoningas patyrimas.
Ir dar svarbu yra tai, kad jau šiame dokumente atskleidžiama ėjimo į Rojų "trukmė", t.y. amžinybę tunkantis tobulėjimas. Svarbu, nes amžinybės akistatoje, visi mūsų materialūs rūpesčiai, didelės ir mažos "nuodėmės", skriaudos, neteisybės, prisirišimai yra visiškas NIEKAS, yra nesvarbu ir nereikšminga. Ir dar, iš karto yra pasakoma, kad mes visi turime dieviškuosius pagalbininkus. Ko gero, turime daugiau pagalbos, negu reikia. Bėda tame, kad nemokame naudotis. bijome? nepasitikime? O gal tiesiog neįtikėjome...
Gitana
2009-11-05 12:05:23
Gerb. Gitana , ir visi kiti mieli broliai . Labai gera tema ir nuostabūs žodžiai , atnešti iš Urantijos apreiškimų .
Čia Gitana kalba , kad gal būt žmonės bijo ieškoti ir nepasitiki savimi , naujovių ieškojime . Aš tam pritariu , bet manau , kad didžiausias dvasiniio augimo stabdis yra mūsų tas ,,gyvuliškas'' ir labai tingus protas , kuris dės visas pastangas , kad stabdytų sąmoningą mąstymą , o mūsų sąmonė dės visas pastangas , kad bet kokią problemą nustumtų į pasąmonę .
Aišku , kad dieviškoji dvasia neprievartauja nei vieno proto , nei Dievo pažinime , nei Dievo garbinime . Viskas yra sumanyta ir vykdoma labai švelniai subtiliame dieviškame meilės kvėpsnyje , kuris gal ir labai išradingai ieško žmogaus proto prabudimo būdų Dievo pažinimui ir garbinimui , tačiau mūsų fizinis protas , jo niauronai ir molekulės , labai dažnai yra neigiamai paveiktos nepažangaus ir nekokybiško mųsų gimdytojų ir tų gimdytojų , gimdytojų buvusio gyvenimo , mitybos arba buvusių ligų jų kūnuose.
Todėl ir tas noras ar nenoras ieškoti Aukštųjų dievybių veikimo , tas noras pažinti abstraktų mąstymą , noras pirmiausia pažinti save , o ne pasaulį yra duotas ne visiems protams. Daugelis žmonių savo veikla ir elgesiu gali būti labai geri ir įdomūs , bet jų mentalinis noras pažinti save kaip dvasinę asmenybę , niekaip nesiriša su dieviška valia , veikiančią nenuilstančiai į žmogaus protą , kai ši dieviška dvasia nori tą žmogaus protą pažadinti ir pakreipti gražesniam , tobulesniam , dvasingesniam mąstymui ir gyvenimui . Aš manau , kad daugelis žmonių yra tiesiog užvaldyti tų stereotipų , kurie neleidžia jų proto norams siekti naujų , nepatirtų dvasinių verybių suvokimo , nes šie stereotipai susifomavę šeimose , mokyklose , bažnyčiose , institutuose ir akademijose , neledžia jų sąmonei siekti valingo noro ieškoti savęs , kaip dvasinės savo asmenybės pažinimo . Manau dar , kad prie visų tų paminėtų priežaščių , egzistuoja , kaip pradžioje minėjau , didelis , mūsų fizinių proto pusrutulių neuronų , tingumas .
Petras
2009-11-05 20:37:11
Dar , šiek tiek , pakomentuosiu šią tėmą , tiksliau - papildysių aną rašinėlį , kurį skyriau neakivaizdžiai Gitanai , bet dabar dar papildomai pakomentuosiu ir vieną pastraipą ir Ųrantijos knygos .
Tame rašinėlyje paliečiau žmogiškojo Aš arba savęs pažinimo problemas . Aš jas paliečiau labai trumpai , tik keliais sakiniais , nes išsamesnė šio klausimo analizė , būtų labai ilga diskusija . Pasauliniai dvasingumo centrai ir mokyklos , butent ir užsiima - savęs , savojo Aš pažinimu . Tai ilgametis ir daugiapakopis mokslas , sudarantis prielaidas tobulėti žmogaus sielai ir jo protui , per teorinius ir praktinius pažinimo šaltinius . Kokį iš to tiesioginį dvasinį turtą susikrauna iš tų mokslų žmogaus protas ir siela , man sunku komentuoti , nes aš tų dvasinių akademinių mokslų nepatyriau , bet aš juos gavau kaip dovaną , nes mano protas atsivėrė Dievo Tėvo meilės veikimui.
Kad žmogaus protas , kaip tai pats , sąmoningai ir žingeidžiai atsiveria dieviškųjų Tiesų paieškai , aš rašiau ne kartą , bet maniau , kad tai tik mano subjektyvi nuomonė . Dabar skaitydamas Algimanto pateiktus , analizuoti ir komentuoti Urantijos knygos straipsnius , lyg ir iš naujo pamačiau ir radau atsakymą į ankstesnę mano nuomonę tuo klausimu . Todėl dabar savąją nuomonę , drąsiai patvirtinu Urantijos knygos ištrauka , kurią taip laiku pamačiau , kad galiu patvirtinti savo ankstesnes mintis , kurios man buvo sudaromos ir dovanojamos . Štai ta išmintis , viena iš tūkstančių išminčių , kurios panašiai spindi ir kituose knygos puslapiuose .
,, Ir trečia, yra neasmeniai Paslaptingieji Pagalbininkai, Minties Derintojai, paties didžiojo Dievo reali dovana, pasiųsta tam, kad gyventų tokių, kaip Urantijos žmonių, viduje, pasiųsta be paskelbimo ir be paaiškinimo.
Nesibaigiančia gausybe jie nusileidžia iš šlovės aukštybių į gailestingumą ir apsigyvena nuolankiame prote tų mirtingųjų, kurie turi pajėgumą Dievo-sąmonei arba potencialą jai.
Šitais būdais ir daugeliu kitų būdų, kurie jums yra nežinomi ir kurie visiškai pranoksta ribinį pažinimą, iš tiesų Rojaus Tėvas su meile ir noriai nužengia žemyn ir kitaip modifikuoja, sumažina, ir susilpnina savo begalybę tam, kad galėtų priartėti prie savo vaikų tvarinių ribinio proto. '' 0034 -06 -10 ; 0035 - 01 - 01
O dabar labai atsiprašau visų tingėjimo užvaldytų protų arba sąmoningo savo fizinio brutalaus proto , viso ko , dieviško ir dvasiško totalinio neigimo , pateikiu galutinį komentarą , kuris ir patvirtina ankstesnėje temoje iškeltą mintį .
Štai tas antrasis , Urantijos knygos auksinis sakinys . ,, Nesibaigiančia gausybe jie nusileidžia iš šlovės aukštybių į gailestingumą ir apsigyvena nuolankiame prote tų mirtingųjų, kurie turi pajėgumą Dievo-sąmonei arba potencialą jai.'' 0034 - 06 -13
Štai , mano brangieji , čia ir yra tie pagrindiniai auksiniai žodžiai , kuriais nusakomas mirtingo ir ribinio žmogaus dvasinio proto atsiradimas ir tolesnis jo vystymąsis , jeigu tie žmonės turi iš prigimties nuolankų protą . Tai reiškia jie yra švelnūs ir draugiški su visais artimaisiais ir visa aplinka . Nekonfliktuoja ir nesėja pavydo , keršto , grobuoniško gobšumo , bet jų visa sąmonė ( dėka dvasingų protėvių , dvasinės genetikos tobulumo ) turi harmoningą proto struktūrą : norą ieškoti , priimti ir suprasti savo prote apsigyvenusią Dievo sąmonę. Ir kaip matome , šiai dieviškai sąmonei pažinti ir suprasti , būtent ir reikalingas , jau iš anksčiau esantis tame žmoguje , turtingas proto potencialas , turtingas noru pažinti ir ieškoti nepažintų dvasinių horizontų .
Bet nenoriu nuvilti visų mielų žmonių . Kaip sako krikščionys : ,, Viešpaties keliai nežinomi '' , taip ir žmogaus prote nenuilstamai dirbantis dieviškasis minčių Derintojas , manau , sukurs sąlygas ir atras būdus , kaip greičiausiai tą ar kitą žmogaus protą pažadinti . Tačiau tikrai manau , jeigu tik žmogus turės nors mažiausią norą daugiau žinoti ir daugiau suprasti , jeigu jo netenkins šios dienos rezultatas , bet turės nors mažiausią norą ieškoti ir tobulėti savo proto dvasiniame kelyje , patikėkite mieli žmonės , iš dvasinio pasaulio , iš dieviško pasaulio , nedelsiant jums bus siunčiama visapusiška dvasinės išminties pagalba . Ne pinigai , ne auksas ir ne brangenybės jums lis iš dangaus , bet dvasinė išmintis - mylėti ir garbinti viso ko Kūrėją ir viso ko Šaltinį ir Centrą . Kai turėsite daug dvasinės išminties , brangenybių pasisemsite bet kur .
Petras
2009-11-16 19:58:29
Kalbant apie Pirmojo Šaltinio ir Centro amžinąją ir begalinę paslaptį, tai norėčiau pasakyti savo nuomonę, kad Jis neturi jokių paslapčių, nė nuo vieno iš mūsų, ar tai būtų tyriausia dvasia, ar materialus tvarinys. Nėra tokios paslapties, kuria Jis nesidalintų su mumis, šią pat akimirką. Viskas priklauso tik nuo mūsų atsivėrimo toms paslaptims.
Ir nepaisant to, kad Jis yra pilnai absoliutus ir užbaigtas, Jis tuo pačiu yra ir begalinis, todėl mums niekada nepritrūks iššūkių, staigmenų ir jaudinančių patyrimų žengiant per amžinybę tikrovės link.
Arnoldas
2009-12-12 00:16:55
Tikrai taip , Arnoldai , kaip , kad pats rašai ; ,,Nėra tokios paslapties, kuria Jis nesidalintų su mumis, šią pat akimirką.''
Iš tiesų taip viskas ir yra , tačiau viskas priklauso nuo mūsų troškimų ir norų . Svarbiausia suformuoti pradžių pradžią - troškimą ir norą JĮ patirti , pajausti realiai , savo proto mintyse Dievo Tėvo dvasios fragmento išspinduliavimą į protą . Ir tada , per realias mintis , pajausti ir užgirsti Dvasios veikimą , JOS moduliacijas savosiose mintyse .
Ir tai iš tiesų , dar pasikartosiu , viskas priklauso tik nuo nuoširdaus noro , vis geriau ir geriau pažinti ir įsiklausyti į save , į savo vidinį sąmonės balsą . Kaip potencialioms dvasinėms būtybėms , mums žmonėms , yra duotas unikalus bendravimas mintimis , tai reiškia , kad viskas prasideda nuo proto noro , valios ir įgūdžių jungtis , visomis proto galiomis ir jausmų malonumais , prie Dieviško šaltinio ir Centro spindulėlio , kviečiančiai spinduliuojančio virš žemiškojo proto .
Čia , kai kurie urantiečiai , dieviškos dvasios veikimą įsivaizduoja , kaip asmeninį vidinį veikimą , žmogaus sąmonėje . Tačiau kiek suprantu iš Urantijos knygos apreiškimų , šis veikimas yra tik subtiliai lengvas kvėpsnys į žmogaus protą ir realizuojasi JIS per sąmonę , per sąmoningas ir paderintas mintis , kokio tai atsakymo ar mokymo pavidalu .
Jau pats žodis Derintojas , reiškia žmogaus minčių suderinimą , kad žmogus užgirstų ir suvoktų savo gilumines mintis , ne paviršutines buitines mintis . Dievo Dvasia veikia į žmogaus protą , tik jai vienai žinomais metodais , tačiau veikimas tampa realus ir apčiuopiemas , tik per savo asmeninių minčių kalbą . Mūsų mintys suderinamos , dieviškų tiesų supratimui ir priėmimui , tik per mūsų vidinį norą ir troškimą . Be asmeninio noro ir troškimo , patirti , pajausti Dievo Dvasios veikimą , pavyksta tik labai retais atvejais ir tai įvyksta , tik labai tobuluose proto smegenų lastelių dariniuose , kokiomis , žmogaus galva , yra apdovanota prigimtine šių lastelių moduliacija . Dažniausiai tokie proto atsivėrimai , nesuprantant jų išsiveržimo mechanizmo į sąmonę , dažniausiai būna traktuojami , kaip stebūklingi proto galių pasireiškimai . Tačiau visumoje , kad primtum , suprastum ir pajaustum šį veikimą , žmogaus protas turi turėti noro dirbti šia linkme ir šį norą reikia , nuolat aktyvizuoti gražiomis ir pozityviomis mintimis apie šviesų gyvenimą čia Žemėje ir danguje . Norai visada turi būti šviesūs ir valiniai , tačiau jokiais būdais negalima savo proto prievartauti , bet gražiai , štai kaip Gailė kalbina , su meile kalbinti ir kalbinti , kol pajausi plaikiančius atsakymus .
Arnoldai , aš viso to netaikau tau asmeniškai ir išimtinai . Berašant pirmus sakinius , susiformavo tokia išplėstinė kalba , tai ir parašiau , kas geriausio išplaukė į sąmonę .
Petras
2009-12-12 12:51:30
Taip,skirtumas tarp Pirmojo Šaltinio ir Centro ir Jo dvasios fragmento jau yra suvoktas.Galvoju,ar gali būti taip,kad vis didesniu laipsniu suliejus savo materialu protą su Tėvo dvasios fragmentu,ta ilga kova, priimant sprendimus kas tikra o kas ne, nebus tokia skausminga?
Ir kas yra pilnas atsidavimas Tėvo valiai?
Su meile,
IRENA
2009-12-12 18:51:13
Pirmasis Šaltinis ir Centras ir Jo fragmentai yra skirtingi dalykai. Vien jau dėl to, kad fragmentas yra ikiasmenis, kaip asmuo Jis nieko nedaro. Ir veikia fragmentas kaip būsena iš tvarinio viršsamonės per sielos samonę, kurią kartu su tvarinio pirminiu protu atsiliepusiu į Kūrėjo raginimą ir sukuria. Tokiu būdu prasideda ilga kova priimant sprendimus dėl to kas tikra ir kas ne.
Arnoldas
2009-12-12 18:15:25
Mielas Arnoldai ir aš norėčiau pareikšti savo nuomonę,kalbant apie Pirmojo Šaltinio ir Centro amžinąsias ir begalines paslaptis.
Manau,kad vis delto yra Dieviškūjų paslapčių,ir ne tik mums mirtingiesiems,bet ir Dvasinėms Būtybėms ne visos Visuotinio Tėvo paslaptys yra prieinamos.
Cituoju:"Ir iš visų nesuvokiamų Dievo paslapčių didžiausia yra mirtingųjų protose dieviškojo apsigyvenimo reiškinys"0026-03.
Dvasinėms Būtybėms taip pat yra nesuvokiama,kokiu būdu įvyksta Rojaus Sūnų Mykolų kategorijos reinkarnacija bejėgiu kūdikiu žemiškos motinos iščiuose,kuomet jie atvyksta su savęs padovanojimo misija į savo sukūrtas planetas.Toliau studijuojant UK knygą būtų galima kalbėti apie paslaptingus Tėvo pasaulius.
Sutinku su tavimi,kad pas Tėvą nėra tokios paslapties,kuria jis nepasidalintų su savo vaiku,bet tik tokios paslapties,kuri liečia Tėvo tobulą charakterį,Jo prigimtį,Jo požymius.Manau,kad tų paslapčių atsiskleidimas mums,yra įšdėstytas laike.Manau,kad Tėvas mus maitina taip,kaip ir žemiški tėvai maitina savo vaikus materialiu maistu;pradžioje tai būna motinos pienas,toliau daug kietesnis maistas ir įvairesnis.
Patirtis parodo;tuomet kai Tėvas pateikia NAUJA,dar niekuomet neragauta dvasinį maistą,ne kiekvienam vaikui jis yra priimtinas;o pateikus net kelis naujus patiekalus,Jo vaikas pradeda klykti,net protas susijaukia.
Tai tik mano nuomonė, jinai gali būti subjektyvi.
Su meile,
IRENA
2009-12-12 14:53:47
Galbūt atsakymus susijusius su protu ir Trečiuoju Šaltiniu ir Centru būtų gerai talpinti su tuo susijusioje temoje, kai ji bus sukurta. Dėkoju už kantrybę :).
Arnoldas
2009-12-12 21:42:59
Kaip aš suprantu materialios gali būti smegenys, o protas - tai ką jos sukuria veikiamos Trečiojo Šaltinio ir Centro grandinių, protas nėra materialus. Kokiai energijos rūšiai protas priklauso, aš nežinau (jei kas atsakytumėt remdamiesi UK, KJV ar savuoju patyrimu, būtų nuostabu). Dvasia taip pat turi protą, taip pat gaunamą iš Trečiojo Šaltinio ir Centro. Mūsų materialioje egzistencijoje pirminė samonė nesusilieja su sielos samone, bet jos persipina, ir mes tarsi šokinėjame nuo vienos samonės prie kitos, kol, jei renkamės nuolatos sielos samonę, ji pradeda dominuoti ir pirminė mūsų samonė praranda įtaką.
Sprendimai - jie tampa neskausmingi, o sudėtingi, kai reikia nuspręsti kaip išmintingiau pasielgti, kaip tinkamiau turėtų pasireikšti gailestingumas, įžvalga sutinkama su Rojaus Trejybės valia, nepaisant tavo santykių su kitais tavo broliais ir sesėmis. Tokiuose pasirinkimuose svarbiausia vienas dalykas - ištikimybė tam kas esi iš tikrųjų, tam kad esi viena su Kūrėju.
Arnoldas
2009-12-12 21:36:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]