Forumas: temos peržiūra
Urantijos Knygos studijos - 1 Dokumentas - Visuotinis Tėvas
Mielieji, pamėginkime pradėti Urantijos Knygos epochinio apreiškimo nuoseklias studijas.
Aš jums pateiksiu Urantijos Dokumentus iš eilės, tačiau jie nebus pilni. Aš imsiu iš to Dokumento tokias pastraipas, kurios perteiks tam tikrą jo sampratą. Tuo tarpu jūs savo komentaruose galėsite tiek papildyti, tiek ir analizuoti Dokumento kokias nors vietas, pažvelgdami savo žvilgsniu. Aš pateiksiu jums savo poros sakinių paaiškinimus, kurie leis jums lengviau atkreipti dėmesį į kokias nors pastraipoje perteikiamas mintis.
Kadangi žmonės yra įpratę į viską žvelgti tik pačiu paviršiumi, o kas yra giliau, kokios yra įvairių reiškinių giluminės priežastys, apie tai jie mąstyti nenori. Jiems tai perdaug sunku, perdaug nuobodu, perdaug nesusieta su jų kasdienybe.
Urantijos Dokumentų apreiškėjai aiškina, kad žmogus yra įpratintas, nuo mažens, o vėliau ir būdamas suaugęs, ką nors mėgindamas suvokti, eiti nuo paprastesnio link sudėtingesnio. Tik toks kelias turi didžiulių apribojimų. Jis gali padėti suprasti, kaip atsirado gyvybė. Tačiau jis negali pilnutinai paaiškinti, o koks yra tos gyvybės LIKIMAS. O kad galėtume suvokti jos likimą, ir būtinas mūsų mąstymo išplėtimas ir net transformavimas, kada pradedama žvelgti, iš pradžių į tai, kas yra sudėtingiausia, giliausia, o tada einama vis artyn prie paties paprasčiausio.
Būtent tokiu metodu ir yra perteikti visi Urantijos Dokumentai. Jie pradedami nuo supažindinimo su Dievu Tėvu ir einama per Rojaus Trejybės Asmenis, per Rojų, per Centrinę Visatą, per Supervisatas, ir per kitas vis mažėjančias kūrinijos dalis ir vis arčiau iki žmogaus.
Tad linkiu jums, visiems, laimingo kelio ir ramybės Urantijos Dokumentų studijų kelionėje.
Urantijos Dokumentų Apreiškėjai susidūrė su viena svarbia problema – mūsų proto menku išsivystymu ir kalbos skurdumu. Dėl to tam, kad žmogaus protas galėtų suprasti jų perteikiamus dokumentus, tikrovė buvo supaprastinta, kad ją galėtų suprasti žmogaus protas, kuris visoje kūrinijoje yra pats žemiausias, palyginus su sielų ir dvasių intelektualiu išsivystymu. Bet šitas pritaikymas mūsų protui buvo padarytas labai atsargiai, kad vis tik būtų išlaikyta esminės tikrovės mums išplėsta samprata, nors ir supaprastinta.
“Apšviestieji pasauliai visi pripažįsta ir garbina Visuotinį Tėvą, visos kūrinijos amžinąjį sutvėrėją ir begalinį rėmėją. Milžiniškos gausybės visatų valiniai tvariniai pradėjo ilgą, ilgą kelionę į Rojų, kerinčią kovą amžinai jaudinančiame patyrime siekiant Dievo Tėvo. Laiko vaikų transcendentinis tikslas yra surasti amžinąjį Dievą, suvokti jo dieviškąją prigimtį, atpažinti Visuotinį Tėvą. Dievą pažįstantys tvariniai turi tiktai vieną aukščiausiąjį siekį, tiesiog vieną viską sugeriantį troškimą, o būtent, tapti, kokie jie yra savosiose sferose, panašiu į jį, koks jis yra savosios asmenybės Rojaus tobulybėje ir savosios teisios aukštybės visuotinėje sferoje. Iš Visuotinio Tėvo, kuris apgyvendina amžinybę, pasklido tolyn šis aukščiausias nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš.” Su meile ir gailestingumu Rojaus pasiuntiniai nunešė šitą atkaklų dieviškąjį raginimą per amžius ir išorėn per visatas, net iki tokių žemos gyvulinės prigimties tvarinių, kaip Urantijos žmogiškosios rasės.“ (0021-03)
Kada apreiškėjai rašo: “Apšviestieji pasauliai visi pripažįsta ir garbina Visuotinį Tėvą, visos kūrinijos amžinąjį sutvėrėją ir begalinį rėmėją,“ tai reiškia, jog VISI TOKIŲ ĮVIESIŲ PASAULIO JĮ IR TIK JĮ GARBINA, nes yra jau visiems akivaizdi VIENA religija – Tėvo religija. Niekas nebediskutuoja, kieko kokia religija geresnė, nes kitų religijų tieiog evoliuzcinio žmngaus šviesėjimo dėka yra viena gyvoji Tėvo religija. Ar toli iki tokios dvasinės šviesos Urantijai? Nepaprastai toli. Todėl šitomis studijomis mes ir siekiame tokios dvasinės šviesos ir sau, ir ateinančioms kartoms, jeigu imamės šitų dvasinių studijų. Ir tada toks Tėvo nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš,” taps kasdienybe, ir jau DABAR, kiekvienam ASMENIŠKAI patiriančiam savyje atrastą Tėvą.
“Iš visų vardų, kuriais Dievas Tėvas yra žinomas per visatas, tie, kurie įvardija jį kaip Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, yra sutinkami dažniausia. Pirmasis Tėvas yra žinomas įvairiais vardais skirtingose visatose ir tos pačios visatos skirtinguose sektoriuose. Tie vardai, kuriuos tvarinys priskiria Kūrėjui, labai priklauso nuo to tvarinio sampratos apie Kūrėją. Pirmasis Šaltinis ir Visatos Centras niekada neapreiškė savęs vardu, tiktai prigimtimi. Jeigu mes tikime, jog esame šito Kūrėjo vaikai, tai tiesiog natūralu, jog galų gale mes turėtume jį vadinti Tėvu. Bet tai yra tas vardas, kurį mes pasirenkame patys, ir jis kyla iš mūsų asmeninio ryšio su Pirmuoju Šaltiniu ir Centru suvokimo.”(0022-04)
Kaip pavadinsite Dievą, nėra svarbu. Svarbu yra jūsų NUOŠIRDUS SIELOS ATSIVĖRIMAS JAM. O jam atsivėrus, ateina tokia akimirka, kada siela atranda Dievo ASMENĮ KAIP MYLINTĮ TĖVĄ savo viduje. Ir tada gimsta ĮTIKĖJIMAS – RAKTAS Į PRISIKĖLIMĄ.
“Išmintingiems visatų valiniams tvariniams Visuotinis Tėvas niekada neprimeta ne viena forma savavališko pripažinimo, formalaus garbinimo, arba vergiškos tarnystės. Laiko ir erdvės pasaulių evoliuciniai gyventojai turi patys – savo pačių širdyje – pripažinti, mylėti, ir savu noru garbinti jį. Kūrėjas savo materialių tvarinių neverčia prievarta ar įsakymu atsisakyti dvasinės laisvos valios. Žmogiškosios valios meilės kupinas atsidavimas vykdyti Tėvo valią yra žmogaus pati nuostabiausia dovana Dievui; iš tikrųjų, toks tvarinio valios pašventimas sudaro žmogaus vienintelę tikrosios vertės dovaną Rojaus Tėvui. Dieve žmogus gyvena, juda, ir turi savo būtį; nėra nieko, ką žmogus galėtų duoti Dievui, išskyrus šitą pasirinkimą paklusti Tėvo valiai, ir tokie sprendimai, kuriuos įgyvendina visatų išmintingi valiniai tvariniai, sudaro tikrovę to tikrojo garbinimo, kuris taip patenkina Kūrėjo Tėvo meile valdomą prigimtį.”(0022-05)
Ką sako ši pastraipa? O gi tai, kad Tėvas nevartoja jokios prievartos, vien tik meile kreipia visus į save, kai pats tvarinys pajunta, PATIRIA SAVO ATSIVĖRUSIA SIELA, jo meilę ir vykdo jo valią iš meilės. Toks yra visos kūrinijos veikimo pagrindas. Kitaip ji tiesiog negali nei egzistuoti, nei veikti, ji tiesiog visa sugriūtų.
“Dievas yra pirminė tikrovė dvasios pasaulyje; Dievas yra tiesos šaltinis proto sferose; Dievas apgaubia viską per visas materialias valdas. Visoms sutvertoms protingoms būtybėms Dievas yra asmenybė, o visatų visatai jis yra amžinosios tikrovės Pirmasis Šaltinis ir Centras. Dievas nėra panašus nei į žmogų, nei į mašiną. Pirmasis Tėvas yra visuotinė dvasia, amžinoji tiesa, begalinė tikrovė, ir tėviška asmenybė.”(0023-04)
Dievas nėra abstakcija. Jis yra reali ASMENYBĖ – meilės, tiesos, ir gėrio TIKROVĖS šaltinis.
“Amžinasis Dievas yra be galo daug daugiau negu idealizuojama tikrovė arba įasmeninama visata. Dievas nėra tiesiog aukščiausiojo laipsnio žmogaus troškimas, suobjektintas mirtingojo ieškojimas. Taip pat Dievas nėra vien tik sąvoka, teisumo galios potencialas. Visuotinis Tėvas nėra sinonimas gamtai, taip pat jis nėra ir įasmenintas gamtos dėsnis. Dievas yra transcendentinė tikrovė, ne vien tik žmogaus tradicinė samprata apie aukščiausiasias vertybes. Dievas nėra dvasinių prasmių psichologinis sukoncentravimas, nėra jis ir “kilniausias žmogaus kūrinys.” Dievas gali būti bet kuria iš šitų sąvokų arba visomis šitomis sąvokomis žmonių prote, bet jis yra daugiau negu tai. Jis yra išgelbstintis asmuo ir mylintis Tėvas visiems, kurie džiaugiasi dvasine ramybe žemėje ir kurie trokšta patirti asmenybės išlikimą mirtyje. “ (0023-05)
Kadangi Dievo aprėpti neįmanoma, tai jis pranoksta bet kokį žmoguas įsivaizdavimą apie jį. Kiek ir ką gero ir gražaus mes bepasakytume apie jį, visada jis bus DAUGIAU negu mes pasakėme. Jis yra ASMUO, bet tuo pačių VISUMA. Ir NIKEADA, per visą amžinybę, mums neužteks, net ir jau ištobulinto mūsų suvokimo, kad galėtume jį apibūdintii IKI GALO.
“Dievo egzistavimo niekada negalima įrodyti moksliniu eksperimentu arba grynai logiškos dedukcijos samprotavimu. Dievą galima suvokti tiktai žmogiškojo patyrimo sferose; nežiūrint šito, teisinga Dievo tikrovės samprata yra protinga logikai, patikima filosofijai, esminė religijai, ir be kurios negali apsieiti jokia asmenybės išlikimo viltis.”(0024-05)
Būtent dėl to ir neverta ginčytis NIEKAM dėl Dievo sampratos, kieno yra kokia ji, nes:
“Tie, kurie pažįsta Dievą, yra patyrę jo buvimo faktą; tokie Dievą pažįstantieji mirtingieji savo asmeniniame patyrime turi vienintelį aiškų gyvojo Dievo egzistencijos įrodymą, kurį viena žmogiškoji būtybė gali pateikti kitai. Dievo egzistavimas visiškai pranoksta bet kokią pademonstravimo galimybę, išskyrus tą ryšį tarp žmogiškojo proto Dievo-sąmonės ir Minties Derintojo Dievo-buvimo, kuris gyvena mirtingojo intelekte ir yra padovanotas žmogui kaip Visuotinio Tėvo nemokama dovana.”(0024-06)
KOL KAS, kol daugiau pažinsite ir Dievą ir jo KŪRINIJĄ, tiek Urantijos Knygos nuosekliu studijavimu, tiek Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimo studijavimu, tiek Rojaus Trejybės Asemenų apreiškimų studijavimu, jūs galite apie Dievą manyti šitaip:
“Teoriškai jūs galite galvoti apie Dievą kaip apie Kūrėją, ir jis yra asmeninis Rojaus ir tobulumo centrinės visatos kūrėjas, bet visas laiko ir erdvės visatas yra sukūręs ir organizavęs Sūnų Kūrėjų Rojaus korpusas. Visuotinis Tėvas nėra asmeninis Nebadono vietinės visatos kūrėjas; visata, kurioje jūs gyvenate, yra jo Sūnaus Mykolo kūrinys. Nors Tėvas asmeniškai evoliucinių visatų nekuria, bet jis tikrai kontroliuoja didelę dalį jų visatos ryšių ir kai kuriuos jų fizinės, protinės, ir dvasinės energijos pasireiškimus. Dievas Tėvas yra Rojaus visatos asmeninis kūrėjas ir, susivienijime su Amžinuoju Sūnumi, visų kitų visatų asmenių Kūrėjų sutvėrėjas.”(0024-07)
“Kaip fizinis kontrolierius materialioje visatų visatoje, Pirmasis Šaltinis ir Centras veikia amžinosios Rojaus Salos modeliuose, ir per šitą absoliučios gravitacijos centrą Dievas vykdo fizinio lygio kosminę kontrolę iš viršaus vienodai centrinėje visatoje ir per visą visatų visatą. Kaip protas, Dievas veikia Begalinės Dvasios Dievybėje; kaip dvasia, Dievas pasireiškia Amžinojo Sūnaus asmenyje ir Amžinojo Sūnaus dieviškųjų vaikų asmenyse. Šitas Pirmojo Šaltinio ir Centro tarpusavio ryšys su lygiaverčiais Asmenimis ir Rojaus Absoliutais nė mažiausiu laipsniu neužkerta kelio Visuotinio Tėvo tiesioginiam asmeniniam veiksmui per visą kūriniją ir visuose jos lygiuose. Savo fragmentuotos dvasios buvimu Tėvas Kūrėjas palaiko betarpišką ryšį su savo vaikais tvariniais ir su savo sukurtomis visatomis.”(0024-08)
Žmonija, visos rasės ir visos tautos, pačius gražiausius, pačius nuostabiausius žodžius skiria Dievui. Jį apibūdina įvairiausiai, bet visada parenka tokias sąvokas, kurios toje rasėje ar tautoje yra pačios prasmingiausios, labiausiai jaudinančios, kupinos meilės ir nuoširdumo. Net ir jūs tie, kurie šiuo metu skaitote šią knygą, pamėginkite savais žodžiais apibūdinti Dievą. Ir pasižiūrėkite, ar mąstydami apie tai, koks gi yra Dievas, pavartojote nors vieną grubų ar negražų žodį, ar priešingai, vis stengėtės surasti kuo malonesnį žodį? Kodėl tik gražiais žodžiais stengėtės galvoti apie Dievą? Ogi todėl, kad šitoks apibūdinimas jums jau anksčiau buvo perduotas įvairiais būdais: tokias mintis kaupėte klausydamiesi kitų, skaitydami įvairias knygas, patys samprotaudami mintyse, gaudami informaciją ir iš Dievo Tėvo Dvasios, Minties Derintojo, miego metu, jums šito nežinant ir nejaučiant. Ir dabar, sutinkamai su jūsų dvasiniu išsivystymu ir išmintimi, jūs ir parenkate tokius gražius ir malonius žodžius apibūdindami Dievą. Ir tokius žodžius, kokius ir dera taikyti, kai apibūdinamas mylimas asmuo.
Tačiau tikrovėje DIEVĄ SUDARO TRYS ROJAUS TREJYBĖ ASMENYS, DVASIOJE ESANTYS VIENA:
“Visuotinis Tėvas savojo aš dvasine prigimtimi iki galo dalinasi su savo kartu egzistuojančiu Rojaus Amžinuoju Sūnumi. Tiek Tėvas, tiek Sūnus tokiu pačiu būdu visuotine ir amžinąja dvasia visiškai ir be apribojimų dalinasi su bendrai su jais veikiančia lygiaverte asmenybe, Begaline Dvasia. Dievo dvasia yra, jame ir iš jo paties, absoliuti; Sūnuje ji yra beribė, Dvasioje, visuotinė, ir juose visuose ir iš jų visų, begalinė.”(0025-04)
Nors VISUOTINIS Tėvas yra toliausia nuo mūsų, mirtingųjų, dabar dar gyvenančių Urantijoje žmogiškuoju materialiu pavidalu, bet jo dvasia yra kiekvieno iš mūsų net viduje. O tai reiškia, kad jis tuo pačiu yra ir arčiausia, kaip joks kitas Asmuo visoje kūrinijoje. Kaip šitaip gali būti – PASLAPTIS, kuriai įminti turėsime gražaus laiko - amžinybę :
“Dievo tobulumo begalybė yra tokia, kad amžinai sudaro jo paslaptį. Ir iš visų nesuvokiamų Dievo paslapčių didžiausia yra mirtingųjų protuose dieviškojo apsigyvenimo reiškinys. Tas būdas, kurio dėka Visuotinis Tėvas gyvena su laiko tvariniais, yra pati giliausia iš visų visatos paslapčių; šis dieviškasis buvimas žmogaus prote yra paslapčių paslaptis.” (0026-03)
Sūnūs Kūrėjai, per savo Tiesos Dvasios išliejimą tam pasauliui, kuriame jie vykdė savęs padovanojimo misiją, gimdami iš moters bejėgiu kūdikiu, taip pat priartėja prie pat mirtingųjų, jie net patys savęs padovanojimo misijos metu tampa žmogiškuoju pavidalu ir sukaupia visą žmogiškąjį patyrimą, tačiau vis tik Tėvas po šitos Sūnų Kūrėjų misijos visą laiką gyvena žmogaus VIDUJE, nuo pat vaikystės.
“Mirtingųjų fiziniai kūnai yra “Dievo šventovės.” Nepaisant to, jog Suverenūs Sūnūs Kūrėjai priartėja prie savo apgyvendintų pasaulių tvarinių ir “patraukia visus žmones prie savęs”; nors jie “stovi prie” sąmonės “durų” ir “beldžiasi” ir jaučia palaimą įeiti pas visus tuos, kurie “atvers savo širdies duris”; nors iš tikrųjų egzistuoja šita artima asmeninė komunija tarp Sūnų Kūrėjų ir jų mirtingųjų tvarinių, nepaisant šito, mirtingieji žmonės turi iš paties Dievo kažką, kas realiai gyvena juose pačiuose; jų kūnai yra šito kažko šventovės.”(0026-04)
Tėvo dvasia mus, kiekvieną ASMENIŠKAI, ir veda iš vidaus… namo pas TĖVĄ. O šitas kelias yra milžiniško atstumo, nusidriekia per kosmoso visatas, eina per pasaulius-universitetus, kur mes dvasiškai augsime savo tikruoju aš, atsiskleisdami vis daugiau tokie, kokius mus ir sumanė DIEVAS KAIP AMŽINAS ASMENYBES, kiekvieną unikalią, nepakartojamą, kad atitiktume JO ŠVYTĖJIMO LYGĮ KAD, JOG GALĖTUME STOVĖTI JO ŠVIESOS SPINDĖJIMO AKIVAIZDOJE ROJUJE. O dabar jo mes matyti negalime. Ir ne dėl to, kad jis nuo mūsų slėptųsi.
“Dievas nesislepia nė nuo vieno iš savo tvarinių. Prie jo negali priartėti tiek daug būtybių kategorijų tiktai dėl to, kad jis “gyvena tokioje šviesoje, prie kurios negali prisiartinti joks materialus tvarinys.” Šios dieviškosios asmenybės didingumas ir grožis pranoksta evoliucinių mirtingųjų neištobulinto proto suvokimo ribas. Jis “matuoja vandenis savo rankos saujomis, visatą matuoja savo rankos ilgiu. Būtent jis sėdi ant žemės apskritimo, būtent jis paskleidžia kaip užuolaidą dangus ir patiesia juos kaip visatą, kad būtų gyvenama joje.” “Pakelkite akis į dangų ir žiūrėkite, kas sutvėrė visus šituos dalykus, kas atskleidžia jų pasaulius pagal numerį ir vadina juos vardais”; ir šitokiu būdu tai yra tiesa, kad “Dievo nematomi dalykai iš dalies yra suprantami pagal tuos dalykus, kurie yra sutverti.” Šiandien ir tokie, kokie esate, jūs turite pamatyti nematomąjį Sutvėrėją per jo daugialypę ir įvairią kūriniją, o taip pat per jo Sūnų ir jų daugelio pavaldinių apreiškimą ir veikimą.(0026-05)
“Dievas, būdamas amžinas, visuotinis, absoliutus, ir begalinis, savųjų žinių neplečia ir savosios išminties negilina. Dievas neįgyja patyrimo taip, kaip galėtų tą manyti arba suvokti ribinis žmogus, bet jis iš tiesų, tarp savo paties amžinosios asmenybės ribų, patiria šituos saviraiškos nuolatinius išplėtimus, kurie tam tikrais atvejais yra palygintini su naujo patyrimo įgijimu, ir yra analogiški tokio patyrimo įgijimui, kurį įgauna evoliucinių pasaulių ribiniai tvariniai.”(0027-04)
“Tiesiogine prasme tai yra tiesa: “Visose jūsų kančiose kenčia jis.” “Kada tik triumfuojate jūs, tada triumfuoja ir jis jūsų viduje ir su jumis.” Jo ikiasmenė dieviškoji dvasia yra reali jūsų dalis.” (0029-06)
“Dievas yra mokslui priežastis, filosofijai idėja, religijai asmuo, net mylintis dangiškasis Tėvas. Dievas yra mokslininkui pirminė jėga, filosofui vienybės hipotezė, religininkui gyvasis dvasinis patyrimas. Žmogaus neadekvačią Visuotinio Tėvo asmenybės sampratą gali pagerinti tiktai žmogaus dvasinis žengimas į priekį visatoje ir ji taps tikrai adekvačia tiktai tada, kada laiko ir erdvės piligrimai pagaliau pasieks gyvojo Dievo dieviškąjį apkabinimą Rojuje.”(0030-01)
Skirtingas požiūris į asmenybę – vienoks žmogiškas ir kitoks dieviškas:
”Niekada iš akiračio nepraraskite antipodinių požiūrių į asmenybę, kaip ją suvokia Dievas ir žmogus. Žmogus į asmenybę žvelgia ir ją suvokia, žiūrėdamas ribinio požiūriu į tai, kas yra begalinis; Dievas žiūri begalinio požiūriu į tai, kas yra ribinis. Žmogus turi žemiausią asmenybės tipą; Dievas turi aukščiausią, net svarbiausią, galutinį, ir absoliutų asmenybės tipą. Dėl to iš tiesų geresnės sampratos apie dieviškąją asmenybę turėjo kantriai laukti, kol atsiras geresnės idėjos apie žmogiškąją asmenybę, ypač išaukštinto apreiškimo tiek apie žmogiškąją, tiek apie dieviškąją asmenybę Mykolo, Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimo Urantijoje gyvenimo dėka.” (0030-02)
O kad mes geriau pažintume žmones, mūsų sielos brolius ir seses, mes turime geriau pažinti Tėvą, nes mums kiekvieną asmenybę padeda geriau pažinti Tėvo dvasia – Minties Derintojas, gyvenantis mūsų viduje:
“Ta ikiasmenė dieviškoji dvasia, kuri gyvena mirtingojo proto viduje, savo pačios buvimu, pateikia savo realaus egzistavimo tvirtą įrodymą, bet dieviškosios asmenybės sąvoką galima suvokti tiktai tikro asmeninio religinio patyrimo dvasinės įžvalgos dėka. Bet kokį asmenį, žmogiškąjį ar dieviškąjį, galima pažinti ir suvokti visiškai nepriklausomai nuo to asmens išorinių reakcijų ar materialaus buvimo.”(0030-03)
Jeigu jūs mylite, tai dar nereiškia, kad jus supras tie, kurie jūsų nemyli. O kad pažintumėte Tėvo asmenį KUO GERIAU JŪS, turite jam atsiduoti VISIŠKAI, o ne TARSI:
”Tam tikras moralinio potraukio ir dvasinės harmonijos laipsnis yra esminis draugystei tarp dviejų asmenų; mylinti asmenybė vargu ar gali atsiskleisti tokiam asmeniui, kuris nemyli. Net ir dėl to, kad būtų priartėta prie dieviškosios asmenybės pažinimo, turi būti pašvęstas visas žmogaus asmenybės talentas; neryžtingas, dalinis atsidavimas bus bergždžias.”(0030-04)
Nuomonės apie Tėvą gali labai skirtis, ir skiriasi, bet patyrmai suartina nuomones net iki DVASINĖS VIENOVĖS.
”Kuo geriau žmogus supras save ir įvertins savo bičiulių asmenybės vertybes, tuo daugiau jis trokš pažinti Pirminę Asmenybę, ir tuo nuoširdžiau toks Dievą pažįstantis žmogus stengsis būti toks, kaip Pirminė Asmenybė. Jūs galite ginčytis dėl nuomonių apie Dievą, bet patyrimas su juo ir jame egzistuoja aukščiau už ir pranoksta bet kokius žmogiškuosius ginčus ir paprasčiausią intelektualią logiką. Dievą pažįstantis žmogus savo dvasinį patyrimą pavaizduoja ne tam, kad įtikintų netikinčiuosius, bet tikinčiųjų mokymui ir abipusiam pasitenkinimui.”(0030-05)
Dievas yra dvasia, kaip ir žmogus, nes mes esame Tėvo padovanotos asmenybės, o Tėvas, pats būdamas dvasia, irgi dovanoja tik DVASINES IR AMŽINAS DOVANAS.
“Dievas yra dvasia – dvasinė asmenybė; žmogus taip pat yra dvasia – potenciali dvasinė asmenybė. Jėzus iš Nazareto pasiekė šito dvasinės asmenybės potencialo visišką įgyvendinimą žmogiškajame patyrime; dėl to jo gyvenimas, pašvęstas Tėvo valios vykdymui, tampa žmogui realiausiu ir idealiausiu Dievo asmenybės apreiškimu. Nors Visuotinio Tėvo asmenybę galima suvokti tiktai realiu religiniu patyrimu, bet Jėzaus žemiškajame gyvenime mus įkvėpia Dievo asmenybės tokio įkūnijimo ir atskleidimo tobulas pademonstravimas tikrame žmogiškajame patyrime.”(0030-06)
Kadangi mes esame asmenys ir asmenybės, tai būtent dėl to ir galime bendrauti asmeniškai su Tėvu:
“Kada Jėzus kalbėjo apie “gyvąjį Dievą,” tada jis užsiminė apie asmenę Dievybę – Tėvą danguje. Samprata apie Dievybės asmenybę palengvina bičiulystę; ji pritaria protingam garbinimui; ji skatina gaivinantį pasitikėjimą. Tarp neasmenių daiktų gali būti tarpusavio veiksmai, bet ne bičiulystė. Tėvo ir sūnaus bičiulystės ryšio, kaip tarp Dievo ir žmogaus, būtų negalima patirti, jeigu abu nebūtų asmenys. Tiktai asmenybės gali bendrauti viena su kita, nors šitą asmeninę komuniją gali labai smarkiai palengvinti kaip tik tokios neasmenės esybės, kaip Minties Derintojo, buvimas.”(0031-01)
Pats žmogus savaime pasiekti dvasinės vienovės su Tėvu negalėtų pasiekti, jeigu jis neturėtų Tėvo dvasios savo viduje, kuri ir nutiesia tiltą link žmogaus, kad šis augtų ir šviesėtų šituo gyvu ryšiu ir patyrimu su Tėvo asmenybe ir pats atsikleistų kaip Tėvo padovanota asmenybė vis daugiau ir daugiau:
”Žmogus nepasiekia tokios vienybės su Dievu, kokią pasiekia lašas, kada susilieja su vandenynu. Žmogus pasiekia dieviškąją vienybę abipusiškai veikiančios augančios dvasinės komunijos dėka, asmenybės ryšio su asmeniu Dievu dėka, vis didesniu laipsniu įgaudamas dieviškosios prigimties nuoširdžiai ir išmintingai paklusdamas dieviškajai valiai. Toks išaukštintas ryšys gali egzistuoti tiktai tarp asmenybių.(0031-02)
ĮTIKĖJIMAS IR TĖVO PATYRIMAS yra svarbiausia visatoje, nes nė vieanas iš jų negali egzistuoti be MEILĖS.
“Galutinės visatos tikrovės negalima suvokti matematika, logika, ar filosofija, ją galima suvokti tiktai asmeniniu patyrimu, kuris vis daugiau paklūsta asmenio Dievo dieviškajai valiai. Nei mokslas, nei filosofija, nei teologija negali patvirtinti Dievo asmenybės. Tiktai dangiškojo Tėvo įtikėjimo sūnų asmeninis patyrimas gali įgyvendinti tikrąjį Dievo asmenybės dvasinį suvokimą.”(0031-05)
Nuoširdžiai siekite PATYRIMO SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE ir jų šviesos vis daugiau ir daugiau, nes tai jūsų pačių labui.
”Rojaus Trejybės faktas jokiu būdu nepažeidžia dieviškosios vienybės tiesos. Rojaus Dievybės šios trys asmenybės visose visatos tikrovės reakcijose ir visuose tvarinio ryšiuose yra kaip viena. Taip pat ir šių trijų amžinųjų asmenų egzistavimas iš tiesų nepažeidžia Dievybės nedalomumo tiesos. Aš visiškai gerai žinau, jog savo žinioje neturiu nė vienos tinkamos kalbos tam, jog mirtingajam protui išaiškinčiau, kaip šitos visatos problemos atrodo mums. Bet jūs neturėtumėte nusiminti; ne visi šitie dalykai yra visiškai aiškūs net aukštoms asmenybėms, priklausančioms Rojaus būtybių mano grupei. Visą laiką turėkite mintyje, kad šitos giluminės tiesos, susijusios su Dievybe, iš tiesų vis labiau aiškės, kada jūsų protas bus vis daugiau sudvasinamas per šio ilgo kilimo į Rojų viena po kitos einančias epochas.”(0031-08)
[ Pateikta Dieviškojo Patarėjo, dangiškųjų asmenybių grupės, paskirtos Dienų Senųjų Uversoje, septintosios supervisatos būstinėje tam, kad stebėtų šito būsimo apreiškimo tas dalis, kurios aptaria tuos dalykus, kurie yra už Nebadono vietinės visatos ribų, nario. Aš esu įgaliotas parengti tuos dokumentus, kurie vaizduoja Dievo prigimtį ir savybes, nes aš atstovauju informacijos aukščiausiajam šaltiniui, kuris tuo tikslu yra prieinamas bet kokiame apgyvendintame pasaulyje. Aš tarnavau Dieviškuoju Patarėju visose septyniose supervisatose ir ilgą laiką gyvenau visų daiktų Rojaus centre. Daug kartų aš patyriau buvimo betarpiškoje Visuotinio Tėvo akivaizdoje aukščiausią malonumą. Aš vaizduoju Tėvo prigimties ir savybių tikrovę ir tiesą su neabejotinu autoritetu; aš žinau tai, ką kalbu.]
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-11-01 19:02:23
Komentarai
Labas Laimute , gražiai ir teisingai sprendi būties esamumą ir darai teisingas dvasines įžvalgas , remiantis savo vidiniais asmeniniais patyrimais , dvasinėje meilėje ir išmintyje su dieviškuoju minčių Derintoju .
Plačiau žvelgiant į planetinių žmonių sielų kosminę kelionę link Dievo Tėvo , matomai mes iš tiesų esame užprogramuotos Pirminės Idėjos dalyviai , žaidėjai ir triumfuotojai , evoliucionuodami per kosmines erdves ir pasaulius link finišo , link lemtingos begalybės Ribos , kai žmogaus dvasia , atėjusi iki Rojaus Salos , peržengia amžinybės ribą ir tampa amžinąją dvasia .
Tačiau žiūrint į šiandieną aš vis dar esu ribotas laike ir erdvėje , turiu materialinių problemų ir savo fiziniu protu aš turiu rūpintis jų sprendimu . Be to , į tas gražias svajones aš turiu tik Viltį ir tikėjimą , ir mandatą manąjam tikėjimui patvirtins labai aukštos dvasios - Dvidešimt ir Keturi Senieji . Egzaminas labai rimtas .
Petras
2009-11-12 21:43:14
Taip , taip gerb. Algimantai , tą trumpinį ,, Šv. '' tikrai rašau iš ankstesnio ypročio . Labai atsiprašau , jeigu kai ką tas klaidina . Urantijos knygos aprašymuose , apie Aukščiausioms Dvasioms teikiamus pavadinimus , aš tikrai gerai orientuojuosiu , bet žodžiai ,,šventumas , šventoji'' man asocijuojasi su tam tikru pažyminiu į dieviškos asmenybės išskirtinį šventumą žmogaus atžvilgiu , todėl beveik automatiškai tai man ir pasirašo . Prižadu daugiau neklaidinti klystančių .
Petras
2009-11-24 19:31:49
Kai pats turi ką nors gero, norisi pasidalinti su kitais - nes žinai, kad ir jiems bus gera. Tai kad tu daugiaprasmiškai pasakei kad netiki klaidomis ar klystančių samprata, kažin ar kam nuo to geriau paliko.. Jeigu jauti kažkokį skirtumą ir kontrastą, pvz kai tu tikėjai vienu dalyku, o po to kitu.. ir kaip tau tai pasitarnavo, kur tame matai dieviškumą.. jeigu tuo pasidalintum, manau toks nuoširdus pasidalinimas padėtų kam nors, net galbūt ir tau. Kaip kad Donis minėjo apie komentarų rašymą savotiškai net sau. Aš su tavimi pasidalinau metodo samprata, ir manau kad toks metodas gali būti panaudotas esant norui kad kitiems būtų geriau, darant gerus darbus į aplinką. Ir tai yra vienas iš būdų, tai aš tau siūlyčiau bendrai daryti gerus darbus į aplinką, o tuo pačiu matyti kas tai yra keitimąsis/augimas/tobulėjimas tavo paties asmens, kaip ir kiekvieno, o ar tu darysi būtent tai kad papasakosi mokymą apie tavo suvokimus, ar užsiimsi kita gera veikla tai jau nebėra didelio skirtumo.
Visuotinis Tėvas - taip pat dalinasi tuo kas gera, jis moko, perduoda struktūrą, vietoj to kad mums trumpai užsimintų kuo jis nėra - juk tame jokio vedimo nebūtų.
Vaidas
2009-11-25 14:01:25
Algimantai, dėl Petro - tai pasakyčiau nu jei Petrui norisi tegul jis vadina Šventąja Trejybe - juk esmės tai nekeičia aš manau.
Kaip ir aš anksčiau vadindavau Dievu Tėvu, o dabar vadinu Tėvu - esmė juk ta pati - ar ne?
Ar pats bijai, kad Petras pradės lankyti katalikų bažnyčią? Bet gi ten nesvarbu kokia religija vyrautų yra Tėvo maldos namai...
Linas J
2009-11-24 15:24:16
Petrai,
Nu čia geras prižadėjai daugiau neklaidinti klystančių :), aš pats klaidomis jau netikiu, bet kai tikėjau Biblija tikėjau klaidomis/nuodėmėmis ir klystančiais:)
O gal žinai tada žemėje nors vieną žmogų, kuris pagal tave yra neklystantis?
Linas J / Petrui
2009-11-25 07:22:11
,,Rojaus Trejybės faktas jokiu būdu nepažeidžia dieviškosios vienybės tiesos. Rojaus Dievybės šios trys asmenybės visose visatos tikrovės reakcijose ir visuose tvarinio ryšiuose yra kaip viena. Taip pat ir šių trijų amžinųjų asmenų egzistavimas iš tiesų nepažeidžia Dievybės nedalomumo tiesos. Aš visiškai gerai žinau, jog savo žinioje neturiu nė vienos tinkamos kalbos tam, jog mirtingajam protui išaiškinčiau, kaip šitos visatos problemos atrodo mums. Bet jūs neturėtumėte nusiminti; ne visi šitie dalykai yra visiškai aiškūs net aukštoms asmenybėms, priklausančioms Rojaus būtybių mano grupei. Visą laiką turėkite mintyje, kad šitos giluminės tiesos, susijusios su Dievybe, iš tiesų vis labiau aiškės, kada jūsų protas bus vis daugiau sudvasinamas per šio ilgo kilimo į Rojų viena po kitos einančias epochas.”(0031-08)
Šiame epochiniame apreiškime , man arčiausiai prie širdies šiandiena šie žodžiai ; ,, Aš visiškai gerai žinau, jog savo žinioje neturiu nė vienos tinkamos kalbos tam, jog mirtingajam protui išaiškinčiau, kaip šitos visatos problemos atrodo mums. '' Taigi labai gerai pasakyta , kas liečia dvasinių tiesų perdavimą . Tačiau kartais ir mūsų ambicingi protai taip pat negali rasti tinkamos argumentacijos savo ego pateisinimui . Dažnai bandoma remtis neva antžmogišku dvasiniu intelektu , kuris yra konstanta ir neklystantis . Bet Dievo Tėvo dvasia apjungia ir durnius , ir išmintingus ir nei vienas Dievo nėra nustumiamas į šalikelę , bet visiems su Meile užkabinamas dieviškos dvasios spindulėlis , potencialiam ir amžinam ryšiui užmegsti tarp Dievo ir žmogaus . Taigi ne jums , kai kuriems ponams spręsti , kas yra dieviška , o kas jau nedieviška ir net ne urantiška . Telydi jus dieviška ramybė ir išmintis . Amen
Petras
2009-11-28 21:00:20
Jau vien tai,kad Urantijos Knygoje esančios tiesos yra tiesiog supaprastintos ir perteiktos mums daug maž suvokiamais skurdžiais žodžiais ar sunkiai suprantamais apreiškimais,parodo,kad giluminės tiesos tiesiog atsiskleidžia tik tada,kuomet yra studijuojama atkakliai,nuosekliai ir ištisą mirtingojo gyvenimą.Ir vien tai,kad mes bent priartėtume prie tikrovės sampratos,tikrovė buvo supaprastinta iki mūsų proto suvokimo ribų.Ką tai rodo?Tai paaiškina,koks yra mūsų proto užterštumas,ypač po liuciferio maišto,ar Jėzaus savęs padovanojimo misijos iškraipymą.Taip pat mes tegalime priartėti,būdami mirtingojo kailyje,prie tikrovės sampratos,kuri jau yra supaprastinta,vadinasi,taps vis labiau ir labiau suvokiama ir išplėsta,kuomet mes jau sielos ir dvasios pavidalu artėsime link Rojaus.Ir netgi tada,jau būdami ištobulintos dvasios,mes negalutinai suvoksime Visuotinį Tėvą.Visuotinio Tėvo įvardijimas yra priimtiniausia žodinė išraiška mums,Urantijos laikiniems gyventojams,kai tuo tarpu kitose visatose ar supervisatose Jis yra žinomas įvairiais vardais.Jeigu nebūtų Urantijos planeta ir visa Satanijos sistema įzoliuota nuo dvasinių grandinių dėl liuciferio maišto(kas leido ir mums pasitikrinti savo itikimybę Visuotiniam Tėvui),jeigu nebūtų perspektyvoje iškraipyti Makiventos Melkizedeko mokymai,jeigu nebūtų žlugusi Adomo ir Ievos misija,kurią sumaniai sužlugdė puolusio sūnaus parankiniai(gerai yra tai,kad Adomas ir Ieva(Materialieji Sūnūs ir Dukros))atsilaikė nuo gundymų eiti prieš Visuotinio Tėvo valią,jeigu ne Jėzaus evangelijos iškraipymas(Tėvo sūnystė,žmonių brolystė,kuri jau dabar yra išplėsta iki visos kūrinijos brolystės,susiliejimo Meilėje,išmintyje,teisingume,gėryje,tiesoje,šviesoje su Trejybe)į evangeliją apie Jėzų,kuris net dabar mums kalba užrašytais knygoje"Kalbu jums vėl"žodžiais,bet mes užsispyrusiai atsisakome Jį girdėti..tai mielieji,argi neaišku,kad tuose Apšviestuose pasauliuose,kur jau Aukso amžius ir vyksta garbinimas,nes visi jau SUSILIEJIME SU ROJAUS TREJYBE IR MAUDOSI JOS MEILĖS JŪROJE,galėtume būti ir mes,jei ne aukščiau išvardintos aplinkybės,užteršusios mums protus,ne dieviškuosius ar morontinius,bet gyvulinius.Ir gyvulinio proto sąvoka teparodo,kad Gyvybės Nešėjai implantavo gyvybės plazmą jau paruoštoje apgyvendinimui jūroje,sūriojoje jūroje,iš kurios mes ir išropojome su gyvulinio instinktais ir tik vėliau mes jau pradėjome žmogaus kategorijos kelią-evoliucijos kelią..Mūsų visų Tėvo raginimas būti tobulais,net koks tobulas yra Jis,reiškia tai,kad mes,kiekvienas individualiai,atrastume Jį savyje.Atrastume tą Dievišką dalelę,Tėvo Dvasios fragmentą-Minties Derintoją,Kuris ir užtikrina mums ryšį su Tėvu-Rojaus Trejybe.Ir gilindami nuoširdžioje maldoje(komunijoje)įtikėjimą,atgimsime iš dvasios.Malda turi būti būtinai nuoširdi,savais žodžiais.Ir pirmiausia būtinai turime garbinti Rojaus Trejybę.Tai garantija į mūsų prisikėlimą..Ar galite įsivaizduoti lakiausiose fantazijose,kad jau dabar,kai sunaikinta puolusio sūnaus ir jo sėbrų tapatybės,yra palaipsniui ir vis greičiau atstatomos dvasinio ryšio grandinės,MES GARBINAME GYVAI ROJAUS TREJYBĘ ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE,KURI YRA VIENINTELĖ URANTIJOJE.IR GARBINAME JAU ČIA,MIRTINGOJO KAILYJE,KAI TUO TARPU GARBINIMAS VYKSTA IR ROJUJE..Evoliucijos kely,kuris numatytas ir kitose Supervisatų vietinėse visatose,Visuotiniam Tėvui valiniai tvariniai yra suteikę vardą,kuris net nėra vardas,o tik Aukščiausiojo įvardijimas,pagal tų valinių tvarinių išsivystymo,dvasinio išsivystymo lygį..Ir kuomet mes kalbam apie laisvą valią,kurią mums suteikė Tėvas,tai ir reiškia-BŪTI TOKIAIS TOBULAIS,NET KOKS TOBULAS YRA JIS..Mes tai galime statyti savo,dar būnant mirtingajam kaily,gyvenimo tikslu.Ir tai taps pačia nuostabiausia dovana Tėvui ir kitiems Rojaus Asmenims-Trejybei.Mes,mielieji,vykdydami Tėvo valią,pašvenčiame ją Jam,atsiliepiame į tą nuostabų raginimą,kurį su džiaugsmu ir gailestingumu išnešiojo po visą kūriniją Rojaus pasiuntiniai.Gailestingumu ir reiškia,kad ne visi mes nuolankiai vykdome Tėvo valią,kai kurie net neigiame esant Tėvą-Trejybę.Ir tokiems Tėvo sūnums ir dukroms belieka tikėtis vien gailestingumo,kuomet dar mirtingojo kailyje būdami,jie engė,žudė,prievartavo..Tėvo-Trejybės mes niekad nesuvoksim per amžių amžius,juk esam ribiniais tvariniais,kurie turi pradžią.Tėvas yra Beribis ir Begalinis,Absoliuti Tobulybė visame kame..Ir mes,urantai,jau PATIRIAME GYVAI TĖVO VIRPESIUS,ATRADĘ JĮ SAVYJE IR NUTIESĘ GYVAJĮ TILTĄ PER MINTIES DERINTOJĄ,BŪTI NUOLATINIAM RYŠYJE SU TĖVU..Tik įtikėjimo gilinimas garantuos tą abipusį ryšį,kurį jausime vis tvirtėjant ir įdedant milžiniškas pastangas visuminėje meilėje..Tai mums ir atskleidė dar žmogiškuoju pavidalu Sūnus Kūrėjas,daugumai žinomas Jėzaus iš Nazareto vardu,kuris po nukryžiavimo pakilo pas Tėvą dvasiniam statusui patvirtinti.Ir valdo vietinę visatą Nebadoną kaip SUVERENUS VALDOVAS IR ŠEIMININKAS,VALDO TAIP,KAIP IR PATS TĖVAS VALDYTŲ..Mes gyvename EKSPERIMENTINĖJE planetoje.Urantijos apgyvendinimui buvo įdėtos milžiniškos pastangos.Vertinkime tai,padėkime MYKOLUI KŪRĖJUI(JĖZUI IŠ NAZARETO),KAIP PADEDA KITIEMS MYKOLAMS,KURIE JAU VALDO VIETINES VISATAS ŠVIESOS AMŽIUJE,savuoju įtikėjimu ir atgimimu iš dvasios,vykdant Tėvo valią ir EINANT GYVUOJU ROJAUS TREJYBĖS PATIRTINIU KELIU..Ir tai bus dovana tiek Jam,tiek Tėvui-Rojaus Trejybei..Mūsų visų Tėvas kuria kartu su Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu.Taip yra sukurta visa kategorija Mykolų(Sūnūs Kūrėjai),kurie ir organizuoja,ir kuria laiko ir erdvės visatas tokias,kaip mūsų NEBADONAS..Pats Tėvas yra sukūręs Rojų(Kuris yra statiškas materialus kūnas),kontroliuoja didelią dalį evoliucinių visatų ryšių ir kai kuriuos jų fizinės,protinės ir dvasinės energijos pasireiškimus.Taip yra todėl,kad tose evoliucinėse visatose pasitaiko visko-tiek maišto tikimybė,tiek nudvasėjimo..Ir išties,nors ir nuovargis ima,labai norėčiau rasti žodį Dievui apibūdinti.Deja,jo nėra.Tegaliu pasakyti,kad TAI-TVIRTAI GALINGAS MEILĖS VIRPESIŲ TEKĖJIMAS..Iki rytojaus,su meile
Arūnas
2009-11-30 17:06:35
Man po dar vienos temos "apie žmogaus veidą" forume, kilo tokia mintis ir klausimas. Jeigu Urantijos Knygoje yra informacija pateikiama nuo sudėtingesnės link paprastesnės skaitant nuosekliai - tuomet bendraudami su žmonėmis, kaip mes turėtume elgtis? Ar bendrauti gyvai ir dalintis tuo ką jaučiame jog žmogus gali suprasti ir yra santykinai truputėli didesnė ir leidžianti jam augti tiesa, ar mes turėtume pradėti aiškinti apie sudėtingus mūsų kūrinijos dalykus, ir nuo jų eiti link paprastesnių? Iš pasisakymo kitoje temoje, pasirodė kad vadovaujantis antruoju atveju jau galbūt yra tokių žmonių. Bet klausimas išlieka tas pats.
Vaidas
2009-11-10 12:28:02
[dėja ne į temą] Linai, tavo mintis apie klydimą ir nuodėmes yra labai daugiaprasmiška, kažką paneigianti ir nesuteikianti logiško pilno atsakymo, arba idėjos perteikimo kad struktūriškai būtų matyti kas tai yra tai ką tu propaguoji, arba kaip tu dabar remiesi atrodytų remiesi tik tuo kad tu tai darai/tiki/suvoki šitaip. Bet ar nėra tikslas padėti kitiems, ir taip kad visiem būtų suprantama, visiems prieinama, tuomet tokiu būdu reikėtų ir teigti. Būtent manau žmonėms yra ir aktualu - tai kas yra prieinama kitiems, kas leidžia jiems KEISTIS ir AUGTI, bet ne atskiri žmonės ką mąsto net nežinia kodėl, ar kokias turi nuomones - kada tai neturi net nuspėjamo jokio ryšio su tikrove.
Vaidas
2009-11-25 11:12:08
"Laiko vaikų transcendentinis tikslas yra surasti amžinąjį Dievą, suvokti jo dieviškąją prigimtį, atpažinti Visuotinį Tėvą."
Būtent,atpažinti Visuotinį Tėvą.Vadinasi,savyje jau dabar,dar gyvendami planetoje,turime visas tam atpažinimui reikalingas prielaidas,nes atpažįstamas tik tas asmuo,kuris jau anksčiau buvo pažįstamas.Trejybė mus sukurė iš to,kuo pati yra.Mūsų tapatybė(potencialiai),kiek tai liečia asmenybės atributus,yra toligi Trijų Rojaus Asmenų tapatybei.Mes buvome tik idėja Trejybės Prote.Nuėję savo Likimo kelią ir atpažinę Tėvą,patvirtinsime tos idėjos realizavimo triumfą.Iš tikrųjų esame Tėvo idėjos- suteikti asmenybės statusą tokios kilmės būtybėms,bendrakūrėjais.
Laima(Pan.)
2009-11-10 17:06:44
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]