Forumas: temos peržiūra
Urantijos Knygos studijos - 1 Dokumentas - Visuotinis Tėvas
Mielieji, pamėginkime pradėti Urantijos Knygos epochinio apreiškimo nuoseklias studijas.
Aš jums pateiksiu Urantijos Dokumentus iš eilės, tačiau jie nebus pilni. Aš imsiu iš to Dokumento tokias pastraipas, kurios perteiks tam tikrą jo sampratą. Tuo tarpu jūs savo komentaruose galėsite tiek papildyti, tiek ir analizuoti Dokumento kokias nors vietas, pažvelgdami savo žvilgsniu. Aš pateiksiu jums savo poros sakinių paaiškinimus, kurie leis jums lengviau atkreipti dėmesį į kokias nors pastraipoje perteikiamas mintis.
Kadangi žmonės yra įpratę į viską žvelgti tik pačiu paviršiumi, o kas yra giliau, kokios yra įvairių reiškinių giluminės priežastys, apie tai jie mąstyti nenori. Jiems tai perdaug sunku, perdaug nuobodu, perdaug nesusieta su jų kasdienybe.
Urantijos Dokumentų apreiškėjai aiškina, kad žmogus yra įpratintas, nuo mažens, o vėliau ir būdamas suaugęs, ką nors mėgindamas suvokti, eiti nuo paprastesnio link sudėtingesnio. Tik toks kelias turi didžiulių apribojimų. Jis gali padėti suprasti, kaip atsirado gyvybė. Tačiau jis negali pilnutinai paaiškinti, o koks yra tos gyvybės LIKIMAS. O kad galėtume suvokti jos likimą, ir būtinas mūsų mąstymo išplėtimas ir net transformavimas, kada pradedama žvelgti, iš pradžių į tai, kas yra sudėtingiausia, giliausia, o tada einama vis artyn prie paties paprasčiausio.
Būtent tokiu metodu ir yra perteikti visi Urantijos Dokumentai. Jie pradedami nuo supažindinimo su Dievu Tėvu ir einama per Rojaus Trejybės Asmenis, per Rojų, per Centrinę Visatą, per Supervisatas, ir per kitas vis mažėjančias kūrinijos dalis ir vis arčiau iki žmogaus.
Tad linkiu jums, visiems, laimingo kelio ir ramybės Urantijos Dokumentų studijų kelionėje.
Urantijos Dokumentų Apreiškėjai susidūrė su viena svarbia problema – mūsų proto menku išsivystymu ir kalbos skurdumu. Dėl to tam, kad žmogaus protas galėtų suprasti jų perteikiamus dokumentus, tikrovė buvo supaprastinta, kad ją galėtų suprasti žmogaus protas, kuris visoje kūrinijoje yra pats žemiausias, palyginus su sielų ir dvasių intelektualiu išsivystymu. Bet šitas pritaikymas mūsų protui buvo padarytas labai atsargiai, kad vis tik būtų išlaikyta esminės tikrovės mums išplėsta samprata, nors ir supaprastinta.
“Apšviestieji pasauliai visi pripažįsta ir garbina Visuotinį Tėvą, visos kūrinijos amžinąjį sutvėrėją ir begalinį rėmėją. Milžiniškos gausybės visatų valiniai tvariniai pradėjo ilgą, ilgą kelionę į Rojų, kerinčią kovą amžinai jaudinančiame patyrime siekiant Dievo Tėvo. Laiko vaikų transcendentinis tikslas yra surasti amžinąjį Dievą, suvokti jo dieviškąją prigimtį, atpažinti Visuotinį Tėvą. Dievą pažįstantys tvariniai turi tiktai vieną aukščiausiąjį siekį, tiesiog vieną viską sugeriantį troškimą, o būtent, tapti, kokie jie yra savosiose sferose, panašiu į jį, koks jis yra savosios asmenybės Rojaus tobulybėje ir savosios teisios aukštybės visuotinėje sferoje. Iš Visuotinio Tėvo, kuris apgyvendina amžinybę, pasklido tolyn šis aukščiausias nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš.” Su meile ir gailestingumu Rojaus pasiuntiniai nunešė šitą atkaklų dieviškąjį raginimą per amžius ir išorėn per visatas, net iki tokių žemos gyvulinės prigimties tvarinių, kaip Urantijos žmogiškosios rasės.“ (0021-03)
Kada apreiškėjai rašo: “Apšviestieji pasauliai visi pripažįsta ir garbina Visuotinį Tėvą, visos kūrinijos amžinąjį sutvėrėją ir begalinį rėmėją,“ tai reiškia, jog VISI TOKIŲ ĮVIESIŲ PASAULIO JĮ IR TIK JĮ GARBINA, nes yra jau visiems akivaizdi VIENA religija – Tėvo religija. Niekas nebediskutuoja, kieko kokia religija geresnė, nes kitų religijų tieiog evoliuzcinio žmngaus šviesėjimo dėka yra viena gyvoji Tėvo religija. Ar toli iki tokios dvasinės šviesos Urantijai? Nepaprastai toli. Todėl šitomis studijomis mes ir siekiame tokios dvasinės šviesos ir sau, ir ateinančioms kartoms, jeigu imamės šitų dvasinių studijų. Ir tada toks Tėvo nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš,” taps kasdienybe, ir jau DABAR, kiekvienam ASMENIŠKAI patiriančiam savyje atrastą Tėvą.
“Iš visų vardų, kuriais Dievas Tėvas yra žinomas per visatas, tie, kurie įvardija jį kaip Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, yra sutinkami dažniausia. Pirmasis Tėvas yra žinomas įvairiais vardais skirtingose visatose ir tos pačios visatos skirtinguose sektoriuose. Tie vardai, kuriuos tvarinys priskiria Kūrėjui, labai priklauso nuo to tvarinio sampratos apie Kūrėją. Pirmasis Šaltinis ir Visatos Centras niekada neapreiškė savęs vardu, tiktai prigimtimi. Jeigu mes tikime, jog esame šito Kūrėjo vaikai, tai tiesiog natūralu, jog galų gale mes turėtume jį vadinti Tėvu. Bet tai yra tas vardas, kurį mes pasirenkame patys, ir jis kyla iš mūsų asmeninio ryšio su Pirmuoju Šaltiniu ir Centru suvokimo.”(0022-04)
Kaip pavadinsite Dievą, nėra svarbu. Svarbu yra jūsų NUOŠIRDUS SIELOS ATSIVĖRIMAS JAM. O jam atsivėrus, ateina tokia akimirka, kada siela atranda Dievo ASMENĮ KAIP MYLINTĮ TĖVĄ savo viduje. Ir tada gimsta ĮTIKĖJIMAS – RAKTAS Į PRISIKĖLIMĄ.
“Išmintingiems visatų valiniams tvariniams Visuotinis Tėvas niekada neprimeta ne viena forma savavališko pripažinimo, formalaus garbinimo, arba vergiškos tarnystės. Laiko ir erdvės pasaulių evoliuciniai gyventojai turi patys – savo pačių širdyje – pripažinti, mylėti, ir savu noru garbinti jį. Kūrėjas savo materialių tvarinių neverčia prievarta ar įsakymu atsisakyti dvasinės laisvos valios. Žmogiškosios valios meilės kupinas atsidavimas vykdyti Tėvo valią yra žmogaus pati nuostabiausia dovana Dievui; iš tikrųjų, toks tvarinio valios pašventimas sudaro žmogaus vienintelę tikrosios vertės dovaną Rojaus Tėvui. Dieve žmogus gyvena, juda, ir turi savo būtį; nėra nieko, ką žmogus galėtų duoti Dievui, išskyrus šitą pasirinkimą paklusti Tėvo valiai, ir tokie sprendimai, kuriuos įgyvendina visatų išmintingi valiniai tvariniai, sudaro tikrovę to tikrojo garbinimo, kuris taip patenkina Kūrėjo Tėvo meile valdomą prigimtį.”(0022-05)
Ką sako ši pastraipa? O gi tai, kad Tėvas nevartoja jokios prievartos, vien tik meile kreipia visus į save, kai pats tvarinys pajunta, PATIRIA SAVO ATSIVĖRUSIA SIELA, jo meilę ir vykdo jo valią iš meilės. Toks yra visos kūrinijos veikimo pagrindas. Kitaip ji tiesiog negali nei egzistuoti, nei veikti, ji tiesiog visa sugriūtų.
“Dievas yra pirminė tikrovė dvasios pasaulyje; Dievas yra tiesos šaltinis proto sferose; Dievas apgaubia viską per visas materialias valdas. Visoms sutvertoms protingoms būtybėms Dievas yra asmenybė, o visatų visatai jis yra amžinosios tikrovės Pirmasis Šaltinis ir Centras. Dievas nėra panašus nei į žmogų, nei į mašiną. Pirmasis Tėvas yra visuotinė dvasia, amžinoji tiesa, begalinė tikrovė, ir tėviška asmenybė.”(0023-04)
Dievas nėra abstakcija. Jis yra reali ASMENYBĖ – meilės, tiesos, ir gėrio TIKROVĖS šaltinis.
“Amžinasis Dievas yra be galo daug daugiau negu idealizuojama tikrovė arba įasmeninama visata. Dievas nėra tiesiog aukščiausiojo laipsnio žmogaus troškimas, suobjektintas mirtingojo ieškojimas. Taip pat Dievas nėra vien tik sąvoka, teisumo galios potencialas. Visuotinis Tėvas nėra sinonimas gamtai, taip pat jis nėra ir įasmenintas gamtos dėsnis. Dievas yra transcendentinė tikrovė, ne vien tik žmogaus tradicinė samprata apie aukščiausiasias vertybes. Dievas nėra dvasinių prasmių psichologinis sukoncentravimas, nėra jis ir “kilniausias žmogaus kūrinys.” Dievas gali būti bet kuria iš šitų sąvokų arba visomis šitomis sąvokomis žmonių prote, bet jis yra daugiau negu tai. Jis yra išgelbstintis asmuo ir mylintis Tėvas visiems, kurie džiaugiasi dvasine ramybe žemėje ir kurie trokšta patirti asmenybės išlikimą mirtyje. “ (0023-05)
Kadangi Dievo aprėpti neįmanoma, tai jis pranoksta bet kokį žmoguas įsivaizdavimą apie jį. Kiek ir ką gero ir gražaus mes bepasakytume apie jį, visada jis bus DAUGIAU negu mes pasakėme. Jis yra ASMUO, bet tuo pačių VISUMA. Ir NIKEADA, per visą amžinybę, mums neužteks, net ir jau ištobulinto mūsų suvokimo, kad galėtume jį apibūdintii IKI GALO.
“Dievo egzistavimo niekada negalima įrodyti moksliniu eksperimentu arba grynai logiškos dedukcijos samprotavimu. Dievą galima suvokti tiktai žmogiškojo patyrimo sferose; nežiūrint šito, teisinga Dievo tikrovės samprata yra protinga logikai, patikima filosofijai, esminė religijai, ir be kurios negali apsieiti jokia asmenybės išlikimo viltis.”(0024-05)
Būtent dėl to ir neverta ginčytis NIEKAM dėl Dievo sampratos, kieno yra kokia ji, nes:
“Tie, kurie pažįsta Dievą, yra patyrę jo buvimo faktą; tokie Dievą pažįstantieji mirtingieji savo asmeniniame patyrime turi vienintelį aiškų gyvojo Dievo egzistencijos įrodymą, kurį viena žmogiškoji būtybė gali pateikti kitai. Dievo egzistavimas visiškai pranoksta bet kokią pademonstravimo galimybę, išskyrus tą ryšį tarp žmogiškojo proto Dievo-sąmonės ir Minties Derintojo Dievo-buvimo, kuris gyvena mirtingojo intelekte ir yra padovanotas žmogui kaip Visuotinio Tėvo nemokama dovana.”(0024-06)
KOL KAS, kol daugiau pažinsite ir Dievą ir jo KŪRINIJĄ, tiek Urantijos Knygos nuosekliu studijavimu, tiek Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimo studijavimu, tiek Rojaus Trejybės Asemenų apreiškimų studijavimu, jūs galite apie Dievą manyti šitaip:
“Teoriškai jūs galite galvoti apie Dievą kaip apie Kūrėją, ir jis yra asmeninis Rojaus ir tobulumo centrinės visatos kūrėjas, bet visas laiko ir erdvės visatas yra sukūręs ir organizavęs Sūnų Kūrėjų Rojaus korpusas. Visuotinis Tėvas nėra asmeninis Nebadono vietinės visatos kūrėjas; visata, kurioje jūs gyvenate, yra jo Sūnaus Mykolo kūrinys. Nors Tėvas asmeniškai evoliucinių visatų nekuria, bet jis tikrai kontroliuoja didelę dalį jų visatos ryšių ir kai kuriuos jų fizinės, protinės, ir dvasinės energijos pasireiškimus. Dievas Tėvas yra Rojaus visatos asmeninis kūrėjas ir, susivienijime su Amžinuoju Sūnumi, visų kitų visatų asmenių Kūrėjų sutvėrėjas.”(0024-07)
“Kaip fizinis kontrolierius materialioje visatų visatoje, Pirmasis Šaltinis ir Centras veikia amžinosios Rojaus Salos modeliuose, ir per šitą absoliučios gravitacijos centrą Dievas vykdo fizinio lygio kosminę kontrolę iš viršaus vienodai centrinėje visatoje ir per visą visatų visatą. Kaip protas, Dievas veikia Begalinės Dvasios Dievybėje; kaip dvasia, Dievas pasireiškia Amžinojo Sūnaus asmenyje ir Amžinojo Sūnaus dieviškųjų vaikų asmenyse. Šitas Pirmojo Šaltinio ir Centro tarpusavio ryšys su lygiaverčiais Asmenimis ir Rojaus Absoliutais nė mažiausiu laipsniu neužkerta kelio Visuotinio Tėvo tiesioginiam asmeniniam veiksmui per visą kūriniją ir visuose jos lygiuose. Savo fragmentuotos dvasios buvimu Tėvas Kūrėjas palaiko betarpišką ryšį su savo vaikais tvariniais ir su savo sukurtomis visatomis.”(0024-08)
Žmonija, visos rasės ir visos tautos, pačius gražiausius, pačius nuostabiausius žodžius skiria Dievui. Jį apibūdina įvairiausiai, bet visada parenka tokias sąvokas, kurios toje rasėje ar tautoje yra pačios prasmingiausios, labiausiai jaudinančios, kupinos meilės ir nuoširdumo. Net ir jūs tie, kurie šiuo metu skaitote šią knygą, pamėginkite savais žodžiais apibūdinti Dievą. Ir pasižiūrėkite, ar mąstydami apie tai, koks gi yra Dievas, pavartojote nors vieną grubų ar negražų žodį, ar priešingai, vis stengėtės surasti kuo malonesnį žodį? Kodėl tik gražiais žodžiais stengėtės galvoti apie Dievą? Ogi todėl, kad šitoks apibūdinimas jums jau anksčiau buvo perduotas įvairiais būdais: tokias mintis kaupėte klausydamiesi kitų, skaitydami įvairias knygas, patys samprotaudami mintyse, gaudami informaciją ir iš Dievo Tėvo Dvasios, Minties Derintojo, miego metu, jums šito nežinant ir nejaučiant. Ir dabar, sutinkamai su jūsų dvasiniu išsivystymu ir išmintimi, jūs ir parenkate tokius gražius ir malonius žodžius apibūdindami Dievą. Ir tokius žodžius, kokius ir dera taikyti, kai apibūdinamas mylimas asmuo.
Tačiau tikrovėje DIEVĄ SUDARO TRYS ROJAUS TREJYBĖ ASMENYS, DVASIOJE ESANTYS VIENA:
“Visuotinis Tėvas savojo aš dvasine prigimtimi iki galo dalinasi su savo kartu egzistuojančiu Rojaus Amžinuoju Sūnumi. Tiek Tėvas, tiek Sūnus tokiu pačiu būdu visuotine ir amžinąja dvasia visiškai ir be apribojimų dalinasi su bendrai su jais veikiančia lygiaverte asmenybe, Begaline Dvasia. Dievo dvasia yra, jame ir iš jo paties, absoliuti; Sūnuje ji yra beribė, Dvasioje, visuotinė, ir juose visuose ir iš jų visų, begalinė.”(0025-04)
Nors VISUOTINIS Tėvas yra toliausia nuo mūsų, mirtingųjų, dabar dar gyvenančių Urantijoje žmogiškuoju materialiu pavidalu, bet jo dvasia yra kiekvieno iš mūsų net viduje. O tai reiškia, kad jis tuo pačiu yra ir arčiausia, kaip joks kitas Asmuo visoje kūrinijoje. Kaip šitaip gali būti – PASLAPTIS, kuriai įminti turėsime gražaus laiko - amžinybę :
“Dievo tobulumo begalybė yra tokia, kad amžinai sudaro jo paslaptį. Ir iš visų nesuvokiamų Dievo paslapčių didžiausia yra mirtingųjų protuose dieviškojo apsigyvenimo reiškinys. Tas būdas, kurio dėka Visuotinis Tėvas gyvena su laiko tvariniais, yra pati giliausia iš visų visatos paslapčių; šis dieviškasis buvimas žmogaus prote yra paslapčių paslaptis.” (0026-03)
Sūnūs Kūrėjai, per savo Tiesos Dvasios išliejimą tam pasauliui, kuriame jie vykdė savęs padovanojimo misiją, gimdami iš moters bejėgiu kūdikiu, taip pat priartėja prie pat mirtingųjų, jie net patys savęs padovanojimo misijos metu tampa žmogiškuoju pavidalu ir sukaupia visą žmogiškąjį patyrimą, tačiau vis tik Tėvas po šitos Sūnų Kūrėjų misijos visą laiką gyvena žmogaus VIDUJE, nuo pat vaikystės.
“Mirtingųjų fiziniai kūnai yra “Dievo šventovės.” Nepaisant to, jog Suverenūs Sūnūs Kūrėjai priartėja prie savo apgyvendintų pasaulių tvarinių ir “patraukia visus žmones prie savęs”; nors jie “stovi prie” sąmonės “durų” ir “beldžiasi” ir jaučia palaimą įeiti pas visus tuos, kurie “atvers savo širdies duris”; nors iš tikrųjų egzistuoja šita artima asmeninė komunija tarp Sūnų Kūrėjų ir jų mirtingųjų tvarinių, nepaisant šito, mirtingieji žmonės turi iš paties Dievo kažką, kas realiai gyvena juose pačiuose; jų kūnai yra šito kažko šventovės.”(0026-04)
Tėvo dvasia mus, kiekvieną ASMENIŠKAI, ir veda iš vidaus… namo pas TĖVĄ. O šitas kelias yra milžiniško atstumo, nusidriekia per kosmoso visatas, eina per pasaulius-universitetus, kur mes dvasiškai augsime savo tikruoju aš, atsiskleisdami vis daugiau tokie, kokius mus ir sumanė DIEVAS KAIP AMŽINAS ASMENYBES, kiekvieną unikalią, nepakartojamą, kad atitiktume JO ŠVYTĖJIMO LYGĮ KAD, JOG GALĖTUME STOVĖTI JO ŠVIESOS SPINDĖJIMO AKIVAIZDOJE ROJUJE. O dabar jo mes matyti negalime. Ir ne dėl to, kad jis nuo mūsų slėptųsi.
“Dievas nesislepia nė nuo vieno iš savo tvarinių. Prie jo negali priartėti tiek daug būtybių kategorijų tiktai dėl to, kad jis “gyvena tokioje šviesoje, prie kurios negali prisiartinti joks materialus tvarinys.” Šios dieviškosios asmenybės didingumas ir grožis pranoksta evoliucinių mirtingųjų neištobulinto proto suvokimo ribas. Jis “matuoja vandenis savo rankos saujomis, visatą matuoja savo rankos ilgiu. Būtent jis sėdi ant žemės apskritimo, būtent jis paskleidžia kaip užuolaidą dangus ir patiesia juos kaip visatą, kad būtų gyvenama joje.” “Pakelkite akis į dangų ir žiūrėkite, kas sutvėrė visus šituos dalykus, kas atskleidžia jų pasaulius pagal numerį ir vadina juos vardais”; ir šitokiu būdu tai yra tiesa, kad “Dievo nematomi dalykai iš dalies yra suprantami pagal tuos dalykus, kurie yra sutverti.” Šiandien ir tokie, kokie esate, jūs turite pamatyti nematomąjį Sutvėrėją per jo daugialypę ir įvairią kūriniją, o taip pat per jo Sūnų ir jų daugelio pavaldinių apreiškimą ir veikimą.(0026-05)
“Dievas, būdamas amžinas, visuotinis, absoliutus, ir begalinis, savųjų žinių neplečia ir savosios išminties negilina. Dievas neįgyja patyrimo taip, kaip galėtų tą manyti arba suvokti ribinis žmogus, bet jis iš tiesų, tarp savo paties amžinosios asmenybės ribų, patiria šituos saviraiškos nuolatinius išplėtimus, kurie tam tikrais atvejais yra palygintini su naujo patyrimo įgijimu, ir yra analogiški tokio patyrimo įgijimui, kurį įgauna evoliucinių pasaulių ribiniai tvariniai.”(0027-04)
“Tiesiogine prasme tai yra tiesa: “Visose jūsų kančiose kenčia jis.” “Kada tik triumfuojate jūs, tada triumfuoja ir jis jūsų viduje ir su jumis.” Jo ikiasmenė dieviškoji dvasia yra reali jūsų dalis.” (0029-06)
“Dievas yra mokslui priežastis, filosofijai idėja, religijai asmuo, net mylintis dangiškasis Tėvas. Dievas yra mokslininkui pirminė jėga, filosofui vienybės hipotezė, religininkui gyvasis dvasinis patyrimas. Žmogaus neadekvačią Visuotinio Tėvo asmenybės sampratą gali pagerinti tiktai žmogaus dvasinis žengimas į priekį visatoje ir ji taps tikrai adekvačia tiktai tada, kada laiko ir erdvės piligrimai pagaliau pasieks gyvojo Dievo dieviškąjį apkabinimą Rojuje.”(0030-01)
Skirtingas požiūris į asmenybę – vienoks žmogiškas ir kitoks dieviškas:
”Niekada iš akiračio nepraraskite antipodinių požiūrių į asmenybę, kaip ją suvokia Dievas ir žmogus. Žmogus į asmenybę žvelgia ir ją suvokia, žiūrėdamas ribinio požiūriu į tai, kas yra begalinis; Dievas žiūri begalinio požiūriu į tai, kas yra ribinis. Žmogus turi žemiausią asmenybės tipą; Dievas turi aukščiausią, net svarbiausią, galutinį, ir absoliutų asmenybės tipą. Dėl to iš tiesų geresnės sampratos apie dieviškąją asmenybę turėjo kantriai laukti, kol atsiras geresnės idėjos apie žmogiškąją asmenybę, ypač išaukštinto apreiškimo tiek apie žmogiškąją, tiek apie dieviškąją asmenybę Mykolo, Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimo Urantijoje gyvenimo dėka.” (0030-02)
O kad mes geriau pažintume žmones, mūsų sielos brolius ir seses, mes turime geriau pažinti Tėvą, nes mums kiekvieną asmenybę padeda geriau pažinti Tėvo dvasia – Minties Derintojas, gyvenantis mūsų viduje:
“Ta ikiasmenė dieviškoji dvasia, kuri gyvena mirtingojo proto viduje, savo pačios buvimu, pateikia savo realaus egzistavimo tvirtą įrodymą, bet dieviškosios asmenybės sąvoką galima suvokti tiktai tikro asmeninio religinio patyrimo dvasinės įžvalgos dėka. Bet kokį asmenį, žmogiškąjį ar dieviškąjį, galima pažinti ir suvokti visiškai nepriklausomai nuo to asmens išorinių reakcijų ar materialaus buvimo.”(0030-03)
Jeigu jūs mylite, tai dar nereiškia, kad jus supras tie, kurie jūsų nemyli. O kad pažintumėte Tėvo asmenį KUO GERIAU JŪS, turite jam atsiduoti VISIŠKAI, o ne TARSI:
”Tam tikras moralinio potraukio ir dvasinės harmonijos laipsnis yra esminis draugystei tarp dviejų asmenų; mylinti asmenybė vargu ar gali atsiskleisti tokiam asmeniui, kuris nemyli. Net ir dėl to, kad būtų priartėta prie dieviškosios asmenybės pažinimo, turi būti pašvęstas visas žmogaus asmenybės talentas; neryžtingas, dalinis atsidavimas bus bergždžias.”(0030-04)
Nuomonės apie Tėvą gali labai skirtis, ir skiriasi, bet patyrmai suartina nuomones net iki DVASINĖS VIENOVĖS.
”Kuo geriau žmogus supras save ir įvertins savo bičiulių asmenybės vertybes, tuo daugiau jis trokš pažinti Pirminę Asmenybę, ir tuo nuoširdžiau toks Dievą pažįstantis žmogus stengsis būti toks, kaip Pirminė Asmenybė. Jūs galite ginčytis dėl nuomonių apie Dievą, bet patyrimas su juo ir jame egzistuoja aukščiau už ir pranoksta bet kokius žmogiškuosius ginčus ir paprasčiausią intelektualią logiką. Dievą pažįstantis žmogus savo dvasinį patyrimą pavaizduoja ne tam, kad įtikintų netikinčiuosius, bet tikinčiųjų mokymui ir abipusiam pasitenkinimui.”(0030-05)
Dievas yra dvasia, kaip ir žmogus, nes mes esame Tėvo padovanotos asmenybės, o Tėvas, pats būdamas dvasia, irgi dovanoja tik DVASINES IR AMŽINAS DOVANAS.
“Dievas yra dvasia – dvasinė asmenybė; žmogus taip pat yra dvasia – potenciali dvasinė asmenybė. Jėzus iš Nazareto pasiekė šito dvasinės asmenybės potencialo visišką įgyvendinimą žmogiškajame patyrime; dėl to jo gyvenimas, pašvęstas Tėvo valios vykdymui, tampa žmogui realiausiu ir idealiausiu Dievo asmenybės apreiškimu. Nors Visuotinio Tėvo asmenybę galima suvokti tiktai realiu religiniu patyrimu, bet Jėzaus žemiškajame gyvenime mus įkvėpia Dievo asmenybės tokio įkūnijimo ir atskleidimo tobulas pademonstravimas tikrame žmogiškajame patyrime.”(0030-06)
Kadangi mes esame asmenys ir asmenybės, tai būtent dėl to ir galime bendrauti asmeniškai su Tėvu:
“Kada Jėzus kalbėjo apie “gyvąjį Dievą,” tada jis užsiminė apie asmenę Dievybę – Tėvą danguje. Samprata apie Dievybės asmenybę palengvina bičiulystę; ji pritaria protingam garbinimui; ji skatina gaivinantį pasitikėjimą. Tarp neasmenių daiktų gali būti tarpusavio veiksmai, bet ne bičiulystė. Tėvo ir sūnaus bičiulystės ryšio, kaip tarp Dievo ir žmogaus, būtų negalima patirti, jeigu abu nebūtų asmenys. Tiktai asmenybės gali bendrauti viena su kita, nors šitą asmeninę komuniją gali labai smarkiai palengvinti kaip tik tokios neasmenės esybės, kaip Minties Derintojo, buvimas.”(0031-01)
Pats žmogus savaime pasiekti dvasinės vienovės su Tėvu negalėtų pasiekti, jeigu jis neturėtų Tėvo dvasios savo viduje, kuri ir nutiesia tiltą link žmogaus, kad šis augtų ir šviesėtų šituo gyvu ryšiu ir patyrimu su Tėvo asmenybe ir pats atsikleistų kaip Tėvo padovanota asmenybė vis daugiau ir daugiau:
”Žmogus nepasiekia tokios vienybės su Dievu, kokią pasiekia lašas, kada susilieja su vandenynu. Žmogus pasiekia dieviškąją vienybę abipusiškai veikiančios augančios dvasinės komunijos dėka, asmenybės ryšio su asmeniu Dievu dėka, vis didesniu laipsniu įgaudamas dieviškosios prigimties nuoširdžiai ir išmintingai paklusdamas dieviškajai valiai. Toks išaukštintas ryšys gali egzistuoti tiktai tarp asmenybių.(0031-02)
ĮTIKĖJIMAS IR TĖVO PATYRIMAS yra svarbiausia visatoje, nes nė vieanas iš jų negali egzistuoti be MEILĖS.
“Galutinės visatos tikrovės negalima suvokti matematika, logika, ar filosofija, ją galima suvokti tiktai asmeniniu patyrimu, kuris vis daugiau paklūsta asmenio Dievo dieviškajai valiai. Nei mokslas, nei filosofija, nei teologija negali patvirtinti Dievo asmenybės. Tiktai dangiškojo Tėvo įtikėjimo sūnų asmeninis patyrimas gali įgyvendinti tikrąjį Dievo asmenybės dvasinį suvokimą.”(0031-05)
Nuoširdžiai siekite PATYRIMO SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE ir jų šviesos vis daugiau ir daugiau, nes tai jūsų pačių labui.
”Rojaus Trejybės faktas jokiu būdu nepažeidžia dieviškosios vienybės tiesos. Rojaus Dievybės šios trys asmenybės visose visatos tikrovės reakcijose ir visuose tvarinio ryšiuose yra kaip viena. Taip pat ir šių trijų amžinųjų asmenų egzistavimas iš tiesų nepažeidžia Dievybės nedalomumo tiesos. Aš visiškai gerai žinau, jog savo žinioje neturiu nė vienos tinkamos kalbos tam, jog mirtingajam protui išaiškinčiau, kaip šitos visatos problemos atrodo mums. Bet jūs neturėtumėte nusiminti; ne visi šitie dalykai yra visiškai aiškūs net aukštoms asmenybėms, priklausančioms Rojaus būtybių mano grupei. Visą laiką turėkite mintyje, kad šitos giluminės tiesos, susijusios su Dievybe, iš tiesų vis labiau aiškės, kada jūsų protas bus vis daugiau sudvasinamas per šio ilgo kilimo į Rojų viena po kitos einančias epochas.”(0031-08)
[ Pateikta Dieviškojo Patarėjo, dangiškųjų asmenybių grupės, paskirtos Dienų Senųjų Uversoje, septintosios supervisatos būstinėje tam, kad stebėtų šito būsimo apreiškimo tas dalis, kurios aptaria tuos dalykus, kurie yra už Nebadono vietinės visatos ribų, nario. Aš esu įgaliotas parengti tuos dokumentus, kurie vaizduoja Dievo prigimtį ir savybes, nes aš atstovauju informacijos aukščiausiajam šaltiniui, kuris tuo tikslu yra prieinamas bet kokiame apgyvendintame pasaulyje. Aš tarnavau Dieviškuoju Patarėju visose septyniose supervisatose ir ilgą laiką gyvenau visų daiktų Rojaus centre. Daug kartų aš patyriau buvimo betarpiškoje Visuotinio Tėvo akivaizdoje aukščiausią malonumą. Aš vaizduoju Tėvo prigimties ir savybių tikrovę ir tiesą su neabejotinu autoritetu; aš žinau tai, ką kalbu.]
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-11-01 19:02:23
Komentarai
Mielas Petrai, turiu tau klausimą.Jau senokai pastebėjau, kada tu vartoji žodžius ROJAUS TRJEYBĖ, dar pridėdi ir katalikišką tradicinį sutrumpinimą - Šv.
Ar tą rašai, galbūt, iš senesnio įpročio, ar turi kažkokią savo asmeninę sampratą, nes Urantijos Knygoje Rojaus Trejybė nėra ŠVENTA. Yra kiekvienos Vietinės Visatos Motinos Dvasios SAVOJOJE Vietinėje Visatoje pasireiškimas ŠVENTOJI DVASIA.
Kadangi mes studijuojame Urantijos Knygą, o tu NUOLAT vis pridedi katališkišką santrumpą, tai skaitydamas tavo Rojaus Trejybės pavartojimą manau, kad daugelis gali susipainioti, kad tu turi mintyje krikščionišką Trejybę Tėvą, Sūnų, ir Šventąją Dvasią, o būtent tokios Trejybės ne tik nėra, nebuvo, nebus ir būti tiesiog negali, nes du asmenys Tėvas ir Sūnus-Jėzus nėral LYGIAVERČIAI ASMENENYS, o Rojaus Trejybę sudaro būtent LYGIAVERČIAI Asmenys - Tėvas-Amžinasis Sūnus-Kūrinijos Motina-Kūrinijos Brolis, ir Begalinė Dvasia-Motina-Sesė. Tuo tarpu Šventoji Dvasia iš visos yra NE ASMUO, o Vietinės Visatos Dvasios ASMENS, kuri pati yra Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės Dukra, PASIREIŠKIMAS.
Tu šitą skirtumą žinai pats PUIKIAI, nes ne kartą pats esi jį mūsų Forume aiškinęs. Todėl ir toliau lik NUOSEKLUS IR NEBEVADINK Rojaus Trejybės ŠVENTĄJA, KOKIA JI IŠ TIKRŲJŲ IR NĖRA, KAD VĖL NEBŪTŲ TOLIMESNIŲ IŠKRAIPYMŲ IR NAUJŲ SUPAINIOJIMŲ SU KATALIKIŠKA ŠV. TREJYBĖS SAMPRATA.
Telydi tave ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-11-23 20:49:02
“Dievo tobulumo begalybė yra tokia, kad amžinai sudaro jo paslaptį. Ir iš visų nesuvokiamų Dievo paslapčių didžiausia yra mirtingųjų protuose dieviškojo apsigyvenimo reiškinys. Tas būdas, kurio dėka Visuotinis Tėvas gyvena su laiko tvariniais, yra pati giliausia iš visų visatos paslapčių; šis dieviškasis buvimas žmogaus prote yra paslapčių paslaptis.” (0026-03)
Iš tiesų , žmogaus protui , tai visai nesuvokiama paslaptis , nes tai yra Dievo Tėvo ir Šv. Rojaus Trejybės paslaptis , kai Dievo Tėvo Dvasios pasiuntiniai nusileidžia į savosios Kūrinijos , vis žemiesnius ir žemesnius laipteliais , kol atsiranda ant paties žemiausio kosminio proto evoliucijos laiptelio - žmogaus . Dievo Tėvo ir Rojaus Šv. Trejybės veikime , be abejonės , pirmiausia yra visos dangiškosios dvasinės esybės ir asmenybės , o visos planetinės evoliucinės protą išsivysčiusios asmenybės , tai gauna kaip įpatingą dovaną . Taigi , jeigu tai paslaptis , net Urantijos knygą apreiškusioms dvasioms , tai visai logiška būtų manyti ir žinoti , kad tokios gilios paslapties nusileidimas į planetinius evoliucinius protus , gali būti tik kaip dieviška dovana . Tai yra dovana ir tiek . Jos reikšmė ir tikslas težinomi tik vienam Dievui Tėvui .
Man tai labai patinka ir mane labai žavi tokia dieviška paslaptis , nes tikrai ne viską galima atidengti visai Kūrinijai , tai yra , negalima atidengti šios paslapties gilaus asmeniškumo . Ir jeigu mes spinduliuojantį Dvasinį Šaltinį ir viso kosmoso Centrą , per Urantinį apreiškimą , suprantame ir įsivaizduojame kaip asmenybę , tai dieviškos paslapties turėjimas šios Asmenybės , taip pat yra lengvai suprantamas , bet ne pačios paslapties supratimas , kaip jos reikalingumo , tikslingumo ir naudingumo disponavimo Dievo Tėvo , kaip Aukščiausios Centrinės dievybės ir asmenybės .
Reikia manyti , kad visos dvasinės asmenybės gali turėti savo , bet ne visumos paslaptis ir tomis paslaptimis asmeniškai disponuoti , tačiau nesijungiant , neįtraukiant papildimai antrojo dvasinio asmens . Dviejų asmenų bendrija , jau yra kūrybinė sąjunga ir negali būti netraktuojama kaip jų asmeninė paslaptis . Tačiau Dievas Tėvas būdamas pirmuoju Šaltiniu ir Centru , tuo pačiu ir asmenybe , nepažeisdamas bendros savo Kūrinijos tvarkos , turi teisę neviešinti savo asmeninės dieviškos paslapties , net ir labai aukšto rango dvasioms , nes tai yra JO Asmeninė Paslaptis , o kad tai gali būti ne Paslaptis Rojaus Šv. Trejybei , tai manau , kad tai galima tik numanyti , bet ne žinoti . Dievo Tėvo paslaptis yra Jo Asmeninė Paslaptis .
Petras
2009-11-23 19:57:53
Galvoju,kaip vis delto reikėtų atpažįnti TĖVĄ.Materialioms akims JIS nėra matomas;mano dvasinė įžvalga gana silpnoka.
Einu palengva.
"Perdaug ilgai žmogus galvojo apie DIEVĄ,kaip apie panašu į save.Dievas NEPAVYDI,niekada NEPAVYDĖJO,ir niekada NEPAVYDĖS žmogui ar kokiai nors kitai būtybei visatų visatoje".-UK 57psl.
Sąmprotauju toliau.
Tai kur gi vis delto reikėtų žvelgti?į savę,ar į artymą savo?
Jėzus iš Nazareto sako,kad pirmiausiai reikėtų rąstą iš savo nuosavos akies išritinti,o po to galima būtų ir krislą brolio akyse pastebėti.
Aha, reiškia, vis delto žvalgytis pradėti reikėtų nuo savęs.Naujas Apreiškimas moko,kad TĖVO DVASIOS DALELYTĖ gyvena mano prote.NUOSTABU!Ir kad Tėvą sąvyje atpažįnsiu pagal JO DIEVIŠKAS CHARAKTERIO SĄVYBES.Tai ir vel kyla klausymas,ar mūsų,žmogiškosios charakterio sąvybės visada susitapatina su TĖVO DIEVIŠKOSIOMIS SĄVYBĖMIS?Ar mes visuomet ORIAI ATSTOVAUJAM TĖVĄ?Manau,kad į šį klausymą kiekvienas gali atsakyti pats.Jėzaus iš Nazareto gyvenimo mūsų žemėje pavyzdys daug ką pasako.
Tai kokia vis delto išplaukia patirtis,kai susitapatini su pavydu;ar tai DIEVIŠKA sąvybė,ar ne?
Matyt,kad ne.Nes nesijauti ramus ir laimingas,kai kam nors PAVYDI;ar tai materialiu turtų,ar žemiškos šlovės ir garbės,karjeros,ar net pavydėdamas artymui savo DIEVIŠKUJŲ malonių,pavydėdamas didesnės jo dvasinės įžvalgos,gal būt nelengvai pasiektos;iš tiesų nesijauti laimingas,kada pasekoje pavargusioje galvelėje "užsisuka juodosios plokštelės",kurios nei dieną nei naktį neduoda ramybės.
Ir toliau būtų galimą kalbėti apie tokias charakterio sąvybes,kaip apie gyvulinį pyktį,susierzinimą,egoizmą ir t.t. ir t.t.
Tai štai su kokiomis problemomis Minties Derintojams tenka susidurti, apsigyvenus mūsų protuose.Ar dažnai mes į JĮ kreipiamės pagalbos mūsų žemas charakterio sąvybes padėti padaryti DIEVIŠKAIS.Manau,kad negalime meluoti patys sau;žvalgytis į svetimą daržą yra kur kas maloniau.
Tai tiek.
Su meile,
IRENA
2009-11-02 13:58:01
Žmogiškosios valios meilės kupinas atsidavimas vykdyti Tėvo valią yra žmogaus pati nuostabiausia dovana Dievui; iš tikrųjų, toks tvarinio valios pašventimas sudaro žmogaus vienintelę tikrosios vertės dovaną Rojaus Tėvui.(0022 05).
Tėvas savo Kūrinyjoje veikia su ABSOLIUČIA meile ir ABSOLIUČIAI tikslingai.Todėl laisvos valios padovanojimas laiko materialiems tvariniams yra būtinas,nes tai optimaliausias variantas,jog mylimiausi vaikai džiaugsme eitų savo Likimo keliu.Laisva valia jokiu būdu nereiškia:ką noriu-ta darau,nes žmogus turi per mažai žinių,kad tkrai žinotų,kas jam naudinga,kas padeda augti.Todėl laisvos valios padovanojimas Tėvui yra tikrai geriausia žmogaus sprendimas,numatantis pilniausia jo asmenybės vystimą.Ir tai vienintelė dovana,kurią galime padovanoti Visagaliui Tėvui,nes tą pačią dovaną padovanojęs žmogui,Tėvas jokiomis aplinkybėmis pats,be tvarinio sprendimo pasiimti negali.Toks Jo meiles kupinas sprendimas.
Laima(Pan.)
2009-11-20 21:45:18
Mielieji, pabandysiu pasamprotauti žvelgdamas į (0021-03) pastraipą.
“Iš Visuotinio Tėvo, kuris apgyvendina amžinybę, pasklido tolyn šis aukščiausias nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš.” Su meile ir gailestingumu Rojaus pasiuntiniai nunešė šitą atkaklų dieviškąjį raginimą per amžius ir išorėn per visatas, net iki tokių žemos gyvulinės prigimties tvarinių, kaip Urantijos žmogiškosios rasės.”
------
Šie Tėvo žodžiai visų pirma atspindi Tėvo požiūrį į savo sukurtą ir vis tebekuriamą ir besivystančią kūriniją. Šie žodžiai, sklindantys iš absoliutaus Meilės ir Gėrio Šaltinio ir Centro, sklinda kaip amžinas ir esminis priesakas, amžina paskata savąjai Kūrinijai siekti Aukščiausių Tikslų, augant Tėvo Meilėje ir Jo Amžinoje Globoje, o kita vertus, tai yra net ir Paties Tėvo Meilėje gimęs savo Kūrinijai Gėrio linkintis troškimas, savo vaikams - visoms, net gi ir mūsų lygmens dvasinėms valinėms ir nevalinėms būtybėms, laiduojant amžiną sūnystę ir tame AMŽINYBĘ. Šiais žodžiais Tėvas taip išreiškia savo požiūrį į visą Jo apgyvendintą Kūriniją, savo besąlyginį atsidavimą jai-Kūrinijai ir tuo demonstruoja tik Meilę, vien tik MEILĘ, ir visus mus kviečia į JĄ atsiliepti ir ja gyventi. Tai yra vienintėlio Tėvo Įstatymo-Tėvo Meilės Įstatymo pamatas : “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš.”
= = = = =
Kai aš pabandau įsivaizduoti, kaip atrodytų mūsų Urantija, kokie ir kaip joje gyventų urantai, be teisinių kodeksų, nerakinamomis durimis, be tvorų ir be piktų šunų kitapus tvoros, be karų, be teroro aktų, be kitokios prievartos, bet Tėvo Meilėje ir visuotinėje Gerovėje, ir pasidarbuodami visumos labui, būdami nuolatinėje dvasinėje bendrystėje su Rojaus Trejybės Tėvais, darosi apmaudu, nes negyvename taip, kaip galėtume, ir vis dėl tų nelaimingų 200 000 metų, kurie mūsų planetos žmoniją dvasiškai suluošino ir atbloškė kur kas į tolimesnę praeitį nei tie 200 000 metų.
------
Tuo tarpu: „APŠVIESTIEJI PASAULIAI (Maišto nepaliestieji) visi pripažįsta ir garbina Visuotinį Tėvą, visos kūrinijos amžinąjį sutvėrėją ir begalinį rėmėją. Milžiniškos gausybės visatų valiniai tvariniai pradėjo ilgą, ilgą kelionę į Rojų, kerinčią kovą amžinai jaudinančiame patyrime siekiant Dievo Tėvo. Laiko vaikų transcendentinis tikslas yra surasti amžinąjį Dievą, suvokti jo dieviškąją prigimtį, atpažinti Visuotinį Tėvą.“
= = = = =
Mūsų planetos gyventojų begalinis susiskaldymas į tokią gausybę religinių sektų, vietoj vieningos visoje Kūrinijoje natūraliai esančios Gyvosios Rojaus Trejybės religijos, visumoje jokiu būdu neleidžia Urantijos žmoniją įvardinti DIEVĄ PAŽĮSTANČIŲ TVARINIŲ visuomene, todėl mūsų-urantų programinės užduoties vykdymas yra tik pačioje pirminėje, pačios pradžios, stadijoje, kad galėtume ir sau pritaikyti šiuos UK žodžius:
-------
„Dievą pažįstantys tvariniai turi tiktai vieną aukščiausiąjį siekį, tiesiog vieną viską sugeriantį troškimą, o būtent, tapti, kokie jie yra savosiose sferose, panašiu į jį, koks jis yra savosios asmenybės Rojaus tobulybėje ir savosios teisios aukštybės visuotinėje sferoje.“
= = = = =
Todėl, mielieji, aš ir kviečiau nesivaidyti, nes vaidams tikrai gaila laiko, nes vietoje to yra labai daug ir labai rimto darbo.
Su meile,
Tomas VLN
2009-11-02 21:42:00
"Dievą pažįstantys tvariniai turi tiktai vieną aukščiausiąjį siekį, tiesiog vieną viską sugeriantį troškimą, o būtent, tapti, kokie jie yra savosiose sferose, panašiu į jį, koks jis yra savosios asmenybės Rojaus tobulybėje ir savosios teisios aukštybės visuotinėje sferoje."
Kaip būtų galima plačiau paaiškinti šitą citatą. O Būtent ką reiškia savose sferose būti panašiu į tą kuris yra dvasia , kuris yra dvasinis ir begalinis nors yra asmenis ir asmuo. Sferose ,kas slepiasi po šituo žodžiu. Ar savojoje žemiškoje profesinėje veikloje, ar ne tik tai, nors ir neapeinat šito. Ar kažkas žymiai daugiau. Juk mes taip pat dvasios tik potencialios. Mums padovanota asmenybė taip pat yra dvasinė ne materiali. Kaip dar turint materialią formą kūną galima būti panašiu į tai kas neturi nei kūno nei formos nors ir yra asmuo asmenybė.Ir kaip tą panašumą išreikšti. Ir ,kad tą panašumą išreikšti ir ne vieną pagalbininką turime tame tarpe ir iš paties Tėvo padovanotą dvasią minties derintoją,kuris padėtų tai asmenybei atsiskleisti.Kaip tu būsi panašus turėdamas tik gyvulinį protą, sąmonę į tai kas yra dvasinis.Reiškia turi kelti savo samonę iki derintojo sąmonės dar būnat šituo pavidalu ir būtent šituo pavidalu ir šitame pavidale.Atskleisti mums padovanotos dvasinės asmenybės maksimumą ,kuris yra galimas ,nors tikrai toli grąžu ne visas, nes atsskleidimas yra amžinas,bet dar turint materialų kūną.O tai yra susiliejimo su derintojų lygį dar čia šiuo pavidalu. Tai reiškia visai kitą žmogaus samonę, ne tą gyvulinę paveldėtą, bet tą tikrąją padovanotą.Tai visiškai kiti sąmonės virpesiai.Kurie sklindą į aplinką į kosmosą į visą kuriniją. Kurie gydo ir tą patį kūną. Ir tada nereikalingi jokie vaistai ar vaistų pramonė ir dar daugelis dalykų tampa nereikalingais.Tai visiškai kitokie žmogaus pasireiškimai dar jam būnat materialiame kūne. Juk žodžiai protas, siela, dvasia ,asmenybė, Dievas , Trejybė,yra ne metaforos ir ne simbolių kratinys. Tai yra manasis aiškinimas,kiek jis yra tolimas nuo tikrovės ir gali būti klaidinantis ir kiek jis panašus tapatus tikrovei.
rimantas ( Kaunas )
2009-11-03 11:09:05
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]