Forumas: temos peržiūra
Kas yra kiekvieno iš mūsų tas vidinis AŠ?
Kas yra tas vidinis AŠ? Matom daugybę žmonių, vaikštančių gatvėse, bet tai dar nerodo, kas yra tie žmonės. Matom tik jų pavidalus, bet, norėdami juos pažinti, turime pabendrauti. O kas gi bendrauja? Juk ne akys, ne ausys, ne išorinis apvalkalas, bet tas tikrasis kiekvieno iš mūsų AŠ? Tai kas gi jis?
Algimantas
2006-03-13 11:31:46
Komentarai
Noriu paanalizuot AlGIMANTO minti:"Dėl to ir duotas dabartinis mūsų fizinis pavidalas, kurį žmogus sugalvojo pavadinti kūnu, tam, kad galėtume daryti gerus darbus, kuriuos daryti nori tas mūsų vidinis AŠ. " Esu kazkur skaiciusi kad senoveje kai kurie labai ishtobuleje zmones tokius gerus darbus darydavo ne fizinio kuno pagalba o minciu, tai to vidinio As pagalba.SAULE-SAULUZE
2006-07-16 01:19:36
Kokie debesys už lango gražūs... :) nepaisant to, kad vatiškai sunkūs tokie... bet vaidina... iš tiesų - mieli pūkiniai :))) ir katedra švyti už medžių žalumos kupolo..., už namų stogų šalia vandens bokšto... kaiiiiip simboliška... - tiesiog simbioziška - simbiška :)))
Dalia
2006-07-15 16:38:02
tai kad nėra kitokio bokštelio, Audriau, tik savasis. Iš jo paprastai kiekvienas ir stebim aplinką.
Savo gyvenime, bent jau kol patapau kažkiek sąmoningesne, galėjau klupti ir žlugti n kartų, niekas nekliudė, kaip ir netempė link jokios šviesos- tiesiog nebuvo kam. Bet nebuvo tokio poreikio, jei taip galima išsireikšti...
O tau net ir nepapasakojus detaliau apie savąjį 'suklupimą', vistiek galiu tau pasakyti, kad pakilti iš jo vistiek nusprendei PATS, ir tas tavojo posūkio lėmėjas galėjo būti jei ne tas tai kitas, dažnas juk paprasčiausiai neišgirstų ar dėmesio nekreiptų, o tu tiesiog tam jau buvai subrendęs. Na, aišku, gali tai ir likimu vadinti, bet tai tik žodžiai. Kiekvieną akimirką ką daryti ar nedaryti apsisprendi PATS. Tai negi manai, kad kiti to nedaro ir tu privalai nuolat budėti sargyboje ir vis priminti kažkam kažką, o tai ir padaryti tą kažką už jį? Pažįstu tokių, kurie jau nuo gimimo yra visiškai sąmoningi, o juk daugybė ir tokių, kurie ir iškeliauja iš šio pasaulio taip ir nesusivokę- kas jie ir ko čia buvo užsukę. Tai kaip tu tokiam ketini padėti?
Jei yra poreikis, galimybės ir jauti begalinį norą kažką keisti, kam nors padėti, tą ir darai. Tiesiog čia, tiesiog dabar darai viską ką gali padaryti, viską kas nuo tavęs priklauso. Jeigu nėra nei to nei ano- tiesiog pamiršti ir nebesuki galvos. Juk negali visą gyvenimą beprasmiškai pergyventi dėl viso pasaulio 'neteisybių' ir dėl to, ko niekaip negali pakeisti.
Zita
2006-07-15 16:20:46
Aciu, Zita, uz nuosirduma. Kai baigiasi visi :))) ir :( , atveri savo vidini grozi, atsiranda kitas taves suvokimas, gyvas broliskumo-seseriskumo jausmas. Tikrai nesinori su tavim gincytis, zinant, jog tau nesvetimi globa ir pagalba kitems.
Bet tikiuosi nepriimsi priesiskai mano viena pastabele.
Uzsiminei apie vaikystes prisiminimus ir savaja patirti, kuri byloja, kad nera lemiamu ivykiu gyvenime, galinciu pakreipti zmogaus gyvenima kita vaga.
Bet, supranti, as turiu savaja patirti, kuri parodo kitaip. Buvau, zinok, suklupes... Ir gerai atsimenu, kas turejo lemiama vaidmeni apsukant mano pasauleziura sviesos link.
Gal todel taip jautriai reaguoju matydamas asmenybes zlugima ir negaledamas jai padeti.
Gyvenimas yra daugiabriaunis ir ivairiaspalvis, o vaizda "is savojo bokstelio" gali taikyti toli grazu ne visiems.
Audrys
2006-07-15 14:09:44
Jeigu jau kalbėti apie tuos vaikų namus, tai iš tiesų tiems vaikams reikia nuolatinio rūpesčio jais, meilės artimos tiesioginės kiekvienam. Ir netgi to fizinio apkabinimo kaip mamos ar tėčio. Ir jei nesiruoši pastoviai ten lankytis, kad ir,pvz., savaitgaliais, tai gal tikrai geriau net neiti. Visą gyvenimą iki šiol norėjau pasiimti nors vieną vaiką auginti... Bet...vyras buvo kategoriškai prieš. O ir materialinė padėtis nebuvo tam palanki. Kažkaip pas mus valstybėje keistai žiūrima ir į įsivaikinimą, ir į globą vis dar. Jei žmogus pasiima vaiką globoti, jam primetama, kad gal jis tai daro dėl pinigų. Nesakau, kad tokių nėra. Tačiau nemažai tokių, kurie ir prisibijo visuomenės primetamo požiūrio. Tas pats ir su įsivaikinimu. O jei bus kokia tipo keista genetika ar baisus charakteris ? Kaip tvarkysiuosi ? Kaip aplinkiniai pažiūrės ? Ir tik stiprieji sugeba, nežiūrint į nieką išsikovoti tą vaiką auginti, jam suteikti normalius namus, jį auginti kaip mielą žavų individą, kaip savo vaiką ar net svarbesnį asmenį... Gera, kai šeimoje abiejų žmonių požiūris į svarbiausius dalykus gyvenime sutampa.
Dalia
2006-07-15 13:04:22
Mielieji, jūsų mintys, visų, yra labai svarios. Ir Zitos pasakymas, kad atsigręžtume į save yra pats esminis. Kada savyje pažadinsi tą materialaus pasaulio blozgučių ir skausmo užgožtą savo spindintį DIEVIŠKĄJĮ AŠ, tada tu ir imsiesi konkrečių veiksmų. Tėvas suteikia KIEKVIENAM padaryti gėrį KASDIEN. Ir tas, kuris atranda Tėvą savyje, tas ir DARO. Dėl to vėl sugrįžtu prie esmių esmės - atraskite Tėvą savyje ir jūsų protėvių genų materialaus paveldėjimo vidinis AŠ pasikeis į TĖVO numatytą tikrąjį AŠ, kuriam ir yra sudarytos sąlygos ir augti ir veikti ČIA IR DABAR. Ir žinokite, nėra kokios nors konkrečios vietos, kur tik ten galėtų veikti jūsų vidinis dieviškasis AŠ. Jam veiklos vietą siūlys Tėvo dvasia, Minties Derintojas NUOLAT. Bet ar VEIKTI, sprendimą priims pats tas žmogaus vidinis AŠ. Ir BET KOKS geras darbas, pašvęstas NUOŠIRDŽIAI Dievui, tampa šventas. Dėl to ir duotas dabartinis mūsų fizinis pavidalas, kurį žmogus sugalvojo pavadinti kūnu, tam, kad galėtume daryti gerus darbus, kuriuos daryti nori tas mūsų vidinis AŠ. Jeigu šito vidinio AŠ NEBŪTŲ, tai pats kūnas šitų darbų atlikti NEGALĖTŲ. Kada žmogaus normalus protas pažeidžiamas, kada jis patiria traumą, dvasinę ar fizinę, bet tokią sukrečiančią, jog dingsta normalus protas, tai dingsta ir tas vidinis AŠ. Dėl to jam reikalinga kitų žmonių pagalba, nes jis nebesuvokia, kas yra toji aplinka, kurioje gyvena kūnas. Ir tai yra vadinama to vidinio AŠ intelektuali, proto, MIRTIS. Dievo požiūriu žmogus jau yra miręs, nors pats kūnas dar iš inercijos toliau eikvoja energiją ir dar gali gyventi ir kelis dešimtmečius. Bet Minties Derinotjas jau yra palikęs tokį BUVUSĮ žmogų. O po materialios mirites, ar prikelti tą buvusį vidinį AŠ jau aukšteniu, sielos, arba morontiniu, pavidalu, lemia to buvusio žmogaus įtikėjimas ar neįtikėjimas į Dievą iki proto netekimo. Štai dėl to, mes savo vidinį AŠ ir turime kreipti link Dievo, kad nebūtume, dėl kokio nors nelaimingo atsitikimo, pavėlavę atsigęžti į Dievą, kada jau klaidą ištaisyti bus per vėlu.
Mūsų vidinį AŠ visą laiką ir skaistina ir jo charakterį grūdina Minties Derintojo siūlomos įvairios problemos, kurių sprendimui yra reikalngos mūsų ne tik pastangos, bet ir jo paties mokymų panaudojimas ir atsidavimas jo vedimui. O aplinkybes mums tas problemas spręsti tikrovėje mums modeliuoja angelai. Ir dėl to, kiekvienam iš mūsų jos yra ne vienodos, bet pagal mūsų vidinio AŠ brandą. Ne fizinio kūno brandą, bet pagal mūsų AŠ, kuris tuo kūnu naudojasi tik labai laikinai, brandą.
Fizinį kūną, ir genetinį paveldėjimą, mes gauname iš savo gimdytojų. Kadangi žemiškieji tėvai yra materialūs, tai ir mūsų kūnai, mūsų vidinio AŠ, kuris nėra pats materialus, bet yra dvasinis, apvalkalai yra materialūs. Dėl to, kada jie išeikvoja savo materialią energiją gyvybei palaikyti, tada jie patiria vadinamąją mirtį. Bet tik MATERIALI FORMA. Tuo tarpu mūsų vidinis AŠ yra PADOVANOTA TĖVO DOVANA - ASMENYBĖ. Ir tos asmenybes charakteriui atsiskleisti šitame pačiame pradiniame etape, Urantijoje, Tėvas suteikia visas priemones, pradedant Tarpinėmis Būtybėmis ir angelais, veikiančiais iš išorės, ir baigiant savo paties dvasios, Minties Derintojo, padovanojimu, kad mus veiktų iš vidaus. Ir Minties Derintojo veikimas yra tobulas, bet mūsų gyvulinis genetinis paveldėjimas kaip tik ir trukdo užmegzti su juo ryšį, kad mes galėtume savo gyvulines charakterio savybes - pyktį, agresiją, prievartą, baimę, ir t.t. - keisti į dieviškąsias - meilę, gailestingumą, tiesos siekimą, tarnavimo troškimą, ir pan. Dėl to mūsų vidinis AŠ turi visą laiką kovoti tarp šitų dviejų poveikių - gyvulinio ir dieviškojo.
Ir tie žmonės, nors turi įvairius ir skirtingus kūnus, kurie skiriasi odos spalva, dydžiu, amžiumi, bet visų jų VIDINIS AŠ TURI ASMENYBĖS DOVANĄ, GAUTĄ IŠ TĖVO, IR TĖVO DVASIĄ - MINTIES DERINTOJĄ. Dėl to, jeigu jų vidinis AŠ iš kur nors sužino, kad jų viduje gyvena Tėvo dalelė, kad jie gali gimti iš dvasios ir jeigu jie šito nori ir siekia, tada, po kurio laiko, tikrai jie GIMSTA IŠ DVASIOS, ir tada toks vidinis AŠ savo charakterio gyvulinius bruožus staiga, Tėvo malonės dėka, pakeičia į dieviškuosius. Taip gyvulinis AŠ pasikeičia į Dieviškąjį AŠ, ir tą pasikeitimą pastebi kiti žmonės, nors kūno pasikeitimai gali būti ir nežymūs, nors ir jie įvyksta, pagerėja fizinio kūno būklė taip pat. Nes ir fizinis organizmas yra gyva SISTEMA, kurios normalus veikimas tiesiogiai priklauso nuo VIDINIO AŠ CHARAKTERIO BRUOŽŲ. O Tėvas ir čia padeda mums, kiekvienam, nes dieviški charakterio bruožai, apsireiškiantys kasdienėje aplinkoje stiprina mūsų vidinio AŠ ir fizinį apvalkalą, kad tuo pačiu mes liudytume ir kitiems, jog su Tėvu ir fizinis pavidalas patiria pausiauvyrą ir nepatiria stresų, o dėl to ir yra sveikesnis.
Algimantas
2006-07-15 12:33:17
Audriau, per savo gyvenimą mačiau ir patyriau tikrai labai daug visko...
na, ką besakyčiau tokia tema, viskas gali nuskambėti gal net ir ciniškai, bet vistiek pasakysiu.... gal ir nesu subrendusi ir nesu tokia stipri, kad vaikščioti ten, ir beviltiškai stebėti.... ir gal tai visisškai nelygintini dalykai, be abejo, bet...man kol kas ir, tur būt, ilgam užteks apsilankymo gyvūnų prieglaudoje...išvažiavau iš ten kelio nematydama...
O šioje įstaigoje, manau, man būtų...hmm...žodį net sunku parinkt....
Jei kaip nors tave paguos ar nuramins, galiu dar pasakyti, kad mano klubas gana aktyviai globoja senelių namus. Na, ten kokios nors skaudesnės emocijos nekyla, nors kai kurios klubietės ten žliumbia nuolat... Tai va, tuose namuose man kažkoks suvokimas atėjo, kad žmogus, kaip nugyventi savo gyvenimą, pasirenka PATS, savo veiksmais, savo elgesiu artimųjų (ir ne tik) atžvilgiu...na, žodžiu- visu savo gyvenimu, tiktai nedažnas, net ir gyvenimo pabaigą tai suvokia ir vis ieško kaltų dėl tokio SAVO gyvenimo...
O jeigu grįžti prie vaikučių, jiems reikia ne šiaip vienkartinio pabendravimo, kuris tik sujaukia jų širdeles klausimais, nesuvokimu, skausmu.... jiems labiausiai reikia tavo begalinės Meilės ir dvidešimt keturias valandas per parą, kaip ir kiekvienam bet kuriam vaikui....
ir jeigu tiki į dievą, tai vėlgi, turėtum tikėti ir tuo, kad dievas kiekvienam iš mūsų įdėjo IDENTIŠKĄ lauknešėlį, paleisdamas į šį pasaulį. Tik sąlygas, kaip realizuoti jį, ką norime čia patirti- dalią ar nedalią, daugiau laimę ar daugiau skausmą ir t.t. , prieš ateidami į čia, pasirinkom PATYS.
Ko nors lemiamo ar nelemiamo nėra ir negali būti. Savo vaikystę prisiminusi, tai galiu patvirtinti savaja patirtim. Ir patiriu, manau, viską, ko atėjau čia patirti, net jei dar ir negaliu to prisiminti, net jei mano sąmonė dar tebemiega... Energija ir Šviesa eina tiesiai, nepaisydama mano kančių ar skausmo, dėl to, kad mano protui kartais nepatinka tas "ėjimas"...
Zita
2006-07-15 12:11:10
Gaila, Zita, kad nematei tu vaiku is arti, nepatyriai ju begalinio troskimo bendrauti su tavimi, nesusiduriai su ju patiklumu, labai daznai nuvedanciu klystkeliais. Todel kiek vienas daugiau ar maziau dvasiskai subrendes mokytojas jiems gali buti lemiamu...
Audrys
2006-07-15 11:26:37
Audriui,
aha....nueikim kokį kartelį....kaip į kokį pikniką...
jeigu nuspręstum ten vaikščioti ir būti ten kasdien visą likusį gyvenimą, gal ir pagelbėčiau tau tokioje tavo 'golgotoje', bet šiaip...tokia vienkartinė, na, kad keliakartinė "šventė" , tik ten nuėjusiems švente(varnelės pasidėjimu savo "gerų darbų sąraše) ir liktų, bet tik ne pamestiesiems. Jiems reikia....pats puikiai žinai ko jiem reikia... Ir TO duoti tu negali. Tą taip pat puikiai supranti. Jei turi fizinių(ir kitokių) galimybių, jau geriau vieną iš jų pasiimti ir auginti, nei retkarčiais juos visus paerzinti kokiais niekučiais...
Turi savo fizinę aplinką, kuri ne mažiau reikalinga tavo dėmesio, ESI pats šviesa sau, todėl šviesk joje kiek pajėgi, taip plėsdamas tą Šviesos Oazę ir ji būtinai pasieks kiekvieną jos reikalingą.
O jeigu vis dėlto esi ištroškęs konkrečių darbų, tai ko gi čia braviniesi ir raginiesi- stok ir eik, nesidairydamas ir nelaukdamas kol kiti pasijudins. Gal tu iš tikrųjų matai kažką tokio ko nematau aš, kad ir savo 'potencialo' realizaciją.... Gal tavo matymas tau padės iškart radikaliai ir globaliai pakeisti išorinį pasaulį. Sėkmės TAU tavo darbuose. :)
Zita
2006-07-15 11:13:02
Tėti Algimantai?Kur tu? Ar girdi ką Audrys siūlo ?Ką darysim?
Algimantui
2006-07-15 10:49:11
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.