Forumas: temos peržiūra
Trys palyginimai Urantijos Knygos ir Naujojo Testamento pateikiamų tų pačių epizodų
Urantijos Knyga pateikia Jėzaus gyvenimą, ir taip plačiai, kad jis atsiskleidžia tokiom iki šiol niekur ir niekada nematytom spalvom. O jo paties mokymai apie tokius dalykus, kaip meilę, tiesą, blogį, gėrį, teisingumą, gailestingumą, politinį suverenitetą, maldą ir daugybę kitų nepaparastai svarbių dalykų iš viso Naujajame Testamente neegzistuoja. Ir egzistuoti negali, nes jo mokymai buvo tokie gilūs, kad nė vienas iš jo mokinių taip ir nesugebėjo jų iki galo suvokti. Štai dėl ko buvo reikalingas Urantijos Knygos apreiškimas, kad dabartiniams žmonėms apreikštų Jėzaus tikruosius mokymus, kurių žmonija iki šiol ir nepažino.
O čia jums pateikiu tik tris iš daugybės epizodų palyginimui, kaip juos pateikia Naujasis Testamentas, ir kaip juos apreiškia Urantijos Knyga. Kiekvienas iš jūsų pasirinksite sau priimtinesnį pagal savo poreikius.
----------
Naujasis Testamentas - Paralitiko išgydymas (Lk 5, 17-26)
Vieną dieną jis mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O viešpaties galybė skatino jį gydyti. Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžuotą žmogų. JIe bandė įnešti jį vidun ir paguldyti prišais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plkščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kaltu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą jis tarė: "Žmogau tavo nuodėmės tau atleistos!" Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: "Iš kur šitas piktžodžiautojas? KAs gi gali atleisti nuodėmes, jei nevienas Dievas!" O Jėzus perpratęs jų mintis, prabilo: "Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau - ar pasakyti: 'Tavo nuodėmės atleistos', ar pasakyti: 'Kelkis ir vaikščiok?!' O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią ateleisti nuodėmes, - čia jis tarė paralyžuotajam - sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo." Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė nešutvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. Visus pagavo nuostaba, ir jie pagarbino Dievą. Apimti baimės jie kalbėjo: "Šiandiem matėme nuostabų dalyką."
Urantijos Knyga - Paralitiko išgydymas (1666-1667)
Penktadienio popietę, sausio 1-ąją, kada Jėzus surengė paskutinį susirinkimą su apaštalais, evangelininkais, ir kitais besiskirstančios stovykklos vadovais, ir su šitais fariziejais iš Jeruzalės, sėdinčiais šitos asamblėjos pirmojoje eilėje, erdviame ir padidintame Zabediejaus namo priekiniame kambaryje, tada atsitiko vienas keisčiausių ir unikaliausių dalykų per visą Jėzaus žemiškąjį gyvenimą. Mokytojas, šituo metu, kalbėjo stovėdamas šitame didžiuliame kambaryje, kuri sbuvo pastatytas tam, kad jame tilptų šitie susibūrimai lietingu metu. Namą ištisai apsupo didžiulė minia žmonių, kurie įtempę klausą stengėsi nugirsti kokią nors Jėzaus kalbos dalį.
Tuo metu, kada namą šitaip užplūdo žmonės ir visiškai apsupo labai norintys ką nors nugirsti klausytojai iš Kapernaumo ant mažo minkštasuolio draugai atnešė vyrą, seniai kenčiantį nuo paralyžiaus. Šitas paralitikas buvo girdėjęs, kad Jėzus ruošiasi iš Betsaidos išvykti, ir pasišnekėjęs su Aaronu, akmentaašiu, kuris taip neseniai buvo išgydytas, jis pasiryžo tam, kad jį nuneštų Jėzaus akivazdon, kur jis galėtų ieškoti išydymo. Jo draugai pamėgino į Zabediejaus namus įeiti tiek per priekines, tiek ir per užpakalines duris, bet draugėn buvo suplūdę per daug žmonių. TAčiau paralitikas atsisakė pripažint pralaimėjimą; jis nurodė savo draugams surasti kopėčias, kuriame jie užlipo ant kambario, kuriame kalbėjo Jėzus, stogo, ir, išėmę čerpes, jie sergantįjį ant minkštasuolio virvėmis drąsiai leido žemyn tol, kol kenčiantysis atsidūrė ant grindų tiesiai prieš Mokytoją. Kada Jėzus pamatė, ką jie buvo atlikę, tada nustojo kalbėti, tuo tarpu tie, kurie buvo su juo kambaryje, žavėjosi sergančiojo vyro ir jo draugų atkaklumu. Tarė paralitikas: "Mokytojau, aš netrukdyčiau tavo mokymui, bet aš esu pasiryžęs tam, kad būčiau išgydytas. Aš nesu toks, kaip tie, kurie buvo išgydyti ir tuoj tavąjį mokymą užmiršo. Aš norėčiau būti išgydytas tam, kad galėčiau tarnauti dangaus karalystėje." Dabar, nežiūrinto to, kad šitam vyrui kentėjimus atnešė jo paties neteisingai praleistas gyvenimas, bet Jėzus, matydamas jo įtikėjimą, tar paralitikui: "Sūnau, nebijok, tavo nuodėmės yra atleistos. Tavasis įtikėjimas tikrai tave išgelbės."
Kada šie fariziejai iš Jeruzalės, kartu su kitais raštininkais ir įstatymo žinovais, kurie sėdėjo drauge, išgirdo šitą Jėzaus paskelbimą, tadajie ėmė tarpusavyje šnekėtis: "Kaip šitas žmogus drįsta šitaip kalbėti? Argi jis nesupranta, kad tokie žodžiai yra šventvagystė? Kas gi, išskyrus Dievą, gali atleisti nuodėmes?" Jėzus, suvokdamas savo dvasioje, kad šitaip jie samprotavo mintyse ir tarpusavyje, prašneko jiems tardamas: "KOdėl gi jūs šitaip samprotaujate savo širdyse? Kas gi jūs tokie esate, kad imate mane teisti? Koks gi yra skirtumas, ar šitam paralitikui aš pasakysiu, tavo nuodėmės yra atleistos,ar kelkis, pasiimk savo lovą, ir eik? Tačiau, kad jūs tie, kurie matote visa tai, galėtumėte pagaliau žinoti, jog Žmogaus Sūnus turi valdžią ir galią atleisti nuodėme žemėje, tai šitam kenčiančiam vyrui aš tikrai pasakysiu, Kelkis, pasiimk savo lovą, ir eik namo." Ir kada Jėzus šitaip pasakė, tada paralitikas atsikėlė, ir kada jie prasiskyrė, tada jiems visiems matant jis išėjo namo. Ir tiek, kurie šituos dalykus matė, buvo nustebę. Petras susirinkusiuosius paleido, nors daugelis meldėsi ir šlovino Dievą, prisipažindami, kad tokių keistų dalykų jie niekada nebuvo matę anksčiau.
Ir būtent maždaug šituo metu atvyko Sanhedrino pasiuntiniai, kad palieptų šitiems šešiems šnipams grįžti į Jeruzalę. Kada jie išgirdo šitą žinią, tada ėmė tarpusavyje rimtai ginčytis, o užbaigus diskusijas, vadovas ir du iš jo partnerių sugrįžo su pasiuntiniais į Jeruzalę, tuo tarpu iš šnipinėjančių fariziejų trys išpažino tikėjimą į Jėzų ir, tuoj pat jiems nuėjus prie ežero, buvo Petro pakrikštyti ir apaštalų priimti į bičiuliją kaip karalystės vaikai.
---------------------
Naujasis Testamentas - Dešimt raupsuotųjų Lk 17, 11-19
Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: "Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!" Pažvelgęs į juos Jėzus p asakė: "Eikite, pasirodykite kunigams!" Ir beeidami jis pasveiko. Vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: "Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!" Ir tarė jam: "Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave."
Urantijos Knyga - Dešimt raupsuotųjų (1827-1828)
Kitą dieną su šiais dvylika Jėzus nuėjo į Amatą, netoli Samarijos sienos, ir jiems priartėjus prie miesto, jie sutiko dešimties raupsuotųjų grupę, kuri gyveno netoli šitos vietos. Šitoje gyupėje buvo devyni žydai, vienas buvo samarietis. Šiaip jau šitie žydai būtų susilaikę nuo bet bendravimo ar kontakto su šituo samariečiu, bet jų bendra liga buvo daugiau negu pakankama priežastis tam, kad jie visus religinius prietarus įveiktų. Jie buvo daug girdėję apie Jėzų ir spie jo ankstesnius išgydymo stebuklus, o kadangi šie septyniasdešimt (evangelininkai, kurie ten dirbo - mano pastaba) buvo įpratę pranešti laiką, kada galima tikėtis Jėzaus atvykimo, kai Jėzus su šiais dvylika išvykdavo į šitas keliones, tai šiems dešimčiai raupsuotųjų buvo pranešta, kad jo pasirodymo šitoje vietovėje tikimasi maždaug šituo metu; ir jie, dėl to, išsidėstė čia miesto pakraštyje, kur tikėjosi atkreipti jo dėmesį ir paprašyti, kad jis išgydytų. Kada raupsuotieji pamatė besiartinantį prie jų Jėzų, tuomet nedrįsdami prieiti arčiau, jie stovėjo tolokai nuo jo ir šaukė jam: "Mokytojau, būk mums gailestingas; apvalyk mus nuo mūsų kančios. Išgydyk mus taip, kaip tu išgydei iri kitus."
Jėzus šiems dvylikai kaip tik ir aiškino, kodėl Perėjos pagonys, kaip ir ne tokių griežtų pažiūrų žydai, labiau norėjo tikėti evangelija, kurią skelbė šie septyniasdešimt, negu griežtesnių pažiūrų ir tradicijų supančioti Judėjos žydai. Jis atkreipė jų dėmesį į tą faktą, kad jų žinią ygiai taip pat palankiau buvo sutikę galilėjiečiai, ir net samariečiai. Bet dvylika apaštalų vis tiek vargu ar norėjo puoselėti nuoširdų jausmą ilgą laiką menkintiems samariečiams.
Todėl, kada SImonas Uolusis tarp raupsuotųjų pamatė šį samarietį, tada jis stengėsi priversti Mokytoją eiti tiesiai į miestą net ir trumpam nesustojus su jais pasisveikinti. Tarė Jėzus Simonui: "Bet kas, jeigu šis samarietis Dievą myli taip, kaip ir žydai? Argi mes turėtume teisti savo bičiulius žmones? Kas gali pasakyti jeigu mes šiuos dešimt vyrų išgydysime, tai galbūt šis samarietis pasirodys, jog yra dėkingesnis net ir šiuos žydus. Ar tu esi tikras dėl savo nuomonės, Simonai?" Ir Simonas iš karto atsakė, "Jeigu tu juos apvalysi, tai greitai ir pamatysi." Ir Jėzus atsakė: "Taigi, iš tiesų tegul taip ir įvyksta, Simonai, ir tu greitai sužinosi tiesą apie žmonių dėkingumą ir kupiną meilės Dievo gailestingumą."
Jėzus, priėjęs arti prie raupsuotųjų, tarė: "Jeigu jūs tikrai būsite išgydyti, tuomet nueikite ir pasirodykite šventikams, kaip to reikalauja Mozės įstatymas." Ir jiems einant, jie buvo išgydyti. Tačiau kada šis samarietis pamatė, kad jis yra pagydytas, tada apsisuko ir, ieškodamas Jėzaus, ėmė garsiai šlovintį Dievą. Ir kada jis surado Mokytoją, tada parpuolė ant kelių prie jo kojų ir dėkojo už apvalymą. Kiti devyni žydai, taip pat pamatė, kad yra išgydyti, ir nors jie taip pat buvo dėkingi už apvalymą, bet jie ir toliau keliavo, kad pasirodytų šventikams.
Samriečiui tebeklūpant prie Jėzaus kojų, Mokytojas, žiūrėdamas į šiuos dvylika, ypač į Simoną Uolųjį, tarė: "Argi ne dešimt buvo apvalyta? Kur tuomet yra kiti devyni, tie žydai? Tiktai vienas, šitas svetimas, sugrįžo tam, kad suteiktų šlovę Dievui." Ir tuomet jis tarė samariečiui, "Kelkis ir eik savo keliu, tavasis įtikėjimas išgydė tave."
Samariečiui nueinant Jėzus vėl pažvelgė į savo apaštalus. Ir visi apaštlai, išskyrus Simoną Uolųjį, kuris akis buvo nueidęs žemyn, žiūrėjo į Jėzų. Šie dvylika nepratarė nė žodžio. Taip pat nieko nepasakė ir Jėzus; jam ką nors sakyti nebebuvo reikalo.
Nors iš šitų vyrų vis dešimt iš tikrųjų tikėjo, kad jie serga raupsais, bet šita liga sirgo tiktai keturi iš jų. Kiti šeši buvo išgydyti nuo odos ligos, kuri buvo klaidingai palaikyta raupsais. Bet samarietis iš tiesų sirgo raupsais.
Jėzus paliepė šiems dvylikai nieko nepasakoti apie raupsuotųjų apvalymą, ir jiems atėjus į Amatą, jis pastebėjo: "Jūs matote, kaip būna, jog šeims vaikai net ir tada, kada savojo Tėvo valiai nepaklūsta, tai jo palaiminimą priima kaip savaime suprantamą. Jie mano, jog tai yra nereikšmkingas dalykas, jeigu Tėvui nepadėkos už tai, kad jis padovanoja jiems išgydymą, bet šie svetimieji, kada iš šeimos galvos gauna dovanų, tada būba kupini nuostabos ir negali nepadėkoti suvokdami tą gėrį, kuris jiems buvo padovanotas." Ir vis tiek apaštalai nieko neatsakė į Mokytojo žodžius.
------------------
Naujasis Testamentas - "Tikroji malda" Mt 6, 9-13; "Tėve mūsų" Lk 11,2-4
"Tėve mūsų, kuris esi danguje,
teesie šventas tavo vardas,
teateinie tavo karalystė,
teesie tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kalte,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir nevesk mūsų į pagundą, bet glbėk mus nuo pikto."
Ir po jos yra išnaša, sakanti:
Kai kuriuose rankraščiuose priduriama: "nes tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė per amžius. Amen."
Klausimas mano - ar tai nėra paties Naujojo Testamento daroma šventvagystė, kada sakoma, kad kiruose rankraščiuoe yra šiek tiek kitiap, šiek tiek priduriama prie to, prie ko pridurti nevalia?!
Net ir Lukas nevaroja kreipinyje žodžio "mūsų". Reiškia irgi pakeičia, irgi šventvagiauja...
Štai jo pertaiktas tos pačios maldos, kurią sukūrė pats Jėzus, tekstas:
"Tėve, teesie šventas tavo vardas.
Teateinie tavo karalystė.
KAsdienės mūsų duonos duok mums kasdien (jau nebe "šiandien", bet "kasdien", o tai jau irgi šventvagystė pakeisti kitą žodį tojo pačioje maldoje - mano pastaba)
ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atelidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas,
Ir neves mūsų į pagundą."
(Paskutinis sakinys, tai teigimas, kad Dievas veda į pagundą, nes meldžiama Jo, kad tik į pagundą Jis nevestų. Dėl to aš jūsų klausių, kas gi veda į pagundą: Dievas ar Šėtonas? Jeigu Šėtonas, tai kodėl tuomet meldžiama Dievo? Jeigu Dievgas, tai tuomet, kuro jis skiriasi nuo Šėtono, kuris tikrai veda į pagundą, ką pripažįsta Naujasis Testamentas? Žodžiu viena eilutė, kuri viską sujaukia ir Dievą paverčia Šėtonu, kada ŽMOGUS NEMĄSTO LAISVAI IR NEJAUČIA SIELA DIEVO SAVO PATIES VIDUJE mano pastaba.)
Urantijos Knyga - Tikinčiojo malda (1619-1620)
Bet apaštalai vis dar nebuvo patenkiti; jie troško, kad Jėzus jiems duotų maldos modelį, kurio jie galėtų mokyti savo naujus mokinius. Išklausęs šitą samprotavimą apie maldą, Jokūbas Zabediejus tarė: "Labai gerai Mokytojau, bet mes ne tiek sau patiems taip smarkiai trokštame maldos formos, kiek savo naujiems tikintiesiems, kurie taip dažnai maldauja mūsų, "Išmokykite mus, kaip tinkamai melstis Tėvui danguje."'
Kada Jokūbas baigė šnekėti, tada tarė Jėzus: "Tuomet, jeigu vis dar tebetrokštate tokios maldos, aš jums pateiksiu tą, kurios mokiau savuosius brolius ir seseris Nazarete": (Čia Jėzus turi omneyje savo Marijos ir Juozapo šeimos kitus vaikus, jo brolius ir seseris, kada jis namuose juos nuolat mokė bendrauti su Tėvu savais žodžiais, bet jiems šitaip bendrauti nesisekė, tada jis jiems vis pasufleruodavo po eilutę, po eilutę, ir po daugybės sufleravimų ir gimė toka malda, kurią ir perteikė apaštalams-mano pastaba)
"Mūsų Tėve, kuris esi danguje,
Tebūnie pašventintas tavasis vardas.
Teateinie tavoji karalystė; tebūnie tavoji valia
Žemėje, kaip ji yra danguje.
Duok mums šiandien duonos rydienai;
Atgaivink mūsų sielas gyvenimo vandeniu.
Ir kiekvienam iš mūsų atleisk mūsų skolas,
Kaip ir mes atleidome savo skolininkams.
Apsaugok mus nuo pagundų, išvaduok mus iš blogio,
Ir vis labiau mus padaryk tokiis tobulais, koks esi ir pats."
Nėra nieko keisto, jog apaštalai troško, kad Jėzus juos išmokytųmaldos modelkio tikintiesiems. Jonas Krikštytojas savo pasekėjus buvo išmokęs kelių maldų; visi didieji mokytojai buvo suformulavę maldų saviesiems mokiniams.
Po Jėzaus mirites ir pakilimo pas Tėvą, daugeliui tikinčiųjų tapo įprasta šią vadinamąją Viešpaties maldą užbaigti pridedant žodžius - "Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu." Dar vėliau dvi eilutės buvo prarastos perrašinėjant, o šitai maldai buvo pridėtas papildomas sakinys, sakantis:
"Nes tavoji karalystė ir galia ir šlovė yra per amžių amžius."
Jėzus apaštlams davė maldos kolektyvinę formą, kokią jie naudodavo namuose Nazarete. Jie niekada nemokėformalios asmeninės maldos, jis mokė tik grupinių, šeimyninių, arba visuomeninių prašymų. Ir šitą daryti jis niekada nepasisiūlė pats.
JIs mokė, jog veiksminga malda turi būti:
1. Nesavanaudiška - ne vien tik sau vienam.
2. Ja tikima - turi atitikti įtikėjimą.
3. Nuoširdi - tyra iš širdies.
4. Išmintinga - sutinkamai su apsišvietimu.
5. Ja pasitikima - atsiduodamai Tėvo visaišmintei valiai.
Kada Jėzus leido ištisas naktis ant kalno besimelsdamas, iš esmės tą jis darė būtent dėl savo mokinių, ypač dėl šių dvylikos. Mokytojas dėl savęs meldėsi labai mažai, nors jis didele dalimi buvo įsitraukęs į garbinimą, kuris savo prigimtimi buvo jo protinga komunija su savuoju Rojaus Tėvu.
-------------------------
Kadangi apie maldą Jėzus diskutavo daug išsamiau, ir Urantijos Knygoje yra prirašyta keli puslapiai, tai siūlau jums patiems skaityti jau iš Urantijos Knygos. O čia tik pateikiau trejetą mažyčių pavyzdėlių.
Tegu jus veda išmintis paimti didesnį dalyką ir vadovautis platesniu ir besiskleidžiančiu požiūriu į Dievą ir Jo kūriniją.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-03-19 12:27:03
Komentarai
Mielas Kęstai.Labai malonu,kad pgaliau prabilai ir manau neužpyksi už sekančius mano žodžius-TAVO NUOMONĖ MANĘS NĖ KIEK NEDOMINA..Aš pabandžiau panagrinėti temą ir klausiau Algimanto.Tu gi manęs nenagrinėk,kaip aš tavęs nenagrinėju-temą analizuok.Ir žinant,kad tu tematai nuodėmę,aš tau nieko neatsakysiu,kas bus sakoma manuoju atžvilgiu.Nebent klaustum nuoširdžiai nežinodamas.Ir čia jau aš sakau,-Ech,Kęstai,jei tu suvoktum tiesą,bėgtum nuo jos neatsigręždamas.Mano širdis seniai atvira tiesai,bet ne tai-dogmatinei..Mane jau seniai įtikino,ir PATS TĖVAS,KUOMET JĮ PATYRIAU GYVAI IR NE PAGAL BILIJĄ AR KITUS ŠALTINIUS,KURIE YRA NEGYVI.Taigi,tu pats tik atrask Tėvą savyje ir diskutuosim,kai tuo keliu žingsniuosimarunas
2009-07-29 15:36:25
Arūnai,
Naujojo Testamento neįmanoma pritaikyti sau, jei Šventoji Dvasia žmogaus neįtikina. Savo (egoistiniams) tikslams žmogus niekada nepritaikys Dievo Žodžio sau. Nes nuodėminga žmogaus prigimtis niekada nenorės pripažinti atgailos ir Kristaus teisumo. Žinoma, yra tokių, kurie iškreipia ir interpretuoja Bibliją pagal save, neatsižvelgiant viso konteksto, bet taip ir atsiranda sektos bei kultai.
Labai įdomu pastebėti, kai Jėzus Kristus meldžiasi už savo mokinius(prieš Jo suėmimą):
"Aš jiems daviau Tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa." (Šv.Raštas, Jn 17,14-17)
Viskas taip paprasta...Iš pradžių urantai atsirado būtent, kai pradėjo savaip interpretuoti Bibliją (visiškai neatsižvelgiant konteksto). Vėliau, palaipsniui, Biblija išvis nustumiama į šalį ir nebelieka jokio šventumo ir teisingumo, ir išvis net tokia sąvoka kaip nuodėmė išnyksta. Kodėl? Todėl, kad tik Dievas gali pašventinti tiesa Savo vaikus - "Jie nėra iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa." Tad ir gaunasi, kad ne Jo vaikai nepaklūsta tiesai.
Ar verta tau delsti ir rizikuoti? Kam tu priešiniesi Dievui? Eh kaip norėčiau, kad tu Arūnai, atvertum savo širdį Tiesai...Bet faktas tame, kaip ir sakiau, kad tik Dievo Dvasia tave gali įtikinti...
Kestas
2009-07-29 14:48:36
Na čia jau tikrai testamento pervertimas kitaip,nei buvo.Net nekalbama apie įtikėjimą,tuo atmetant Tėvo patyrimą Gyvai.Ir ne atstu Jėzus jiems pasakė apie išgijimą,bet priėjęs.Kaip testamente sako,jog Jėzus pasakė eiti ir pasirodyti kunigams,o Urantijos Apreiškime-..kaip to reikalauja Mozės įstatymas.Testamente net neužsimenama apie Mozę.Tai ir parodo,kad testamentas pritaikytas pagal kunigų poreikį.Įdomiausia tai,jei neklystu,tokios sampratos,kaip kunigas nebuvo Jėzaus laikais.Neprisimenu,nes dabar skaitau urantijos Knygą iš naujo ir nebenoriu šokti pasitikrinti ten,kur Jėzaus gyvenimas aprašytas,todėl paprašysiu Algimantą,kad patikslintų mane..Grįžtant prie to pačio,tenka pastebėti,kad tuometinė visuomenė buvo itin suvaržyta žydų rašto žinovų.Ir tie žinovai laikė tautą gniaužtuose privalomomis tradicijomis ir ritualais.Ir Simonas Uolusis negalėjo,kaip ir kiti apaštalai,suvokti Jėzaus mokymų gelmės,nes jie ir buvo varžomi tų raštų žinovų.Todėl po Jėzaus fizinės mirties Jėzaus mokymai,kurių net apaštalai nesuvokė,buvo dar labiau iškraipyti..O tokie atstumtieji,kaip samarietis,nebuvo taip varžomas ir jo sugrįžimas parodo,kad jis daug giliau suvokė Jėzaus mokymus.Mes dažnai vertiname net neįsigilinę.Ir teisiame kitą,nors visi esam sielos broliai ir sesės.Ir negalime teisti jei TREJYBĖ myli mus vienodai ir teisimas bus tik po fizinio kūno mirties.Ir tikrai,tik tas,kuris atras Tėvą savyje ir gilins malda,garbinimu ir gyvenimu įtikėjimą,tikrai vykdys Tėvo valią,nuoširdžiai jai paklusdamas.Tuometinis žydų suvaržymas tik baisios ligos atveju suvienijo juos su samariečiu.Bet ar turime mes laukti ženklo ar įrodymų,kad pradėtume per nuoširdžią maldą,kuri bus tik atviroje sieloje ir savais žodžiais,atrasti Tėvą savyje?Tikrai ne.Mums patogiau gyventi pagal užrašytą ir iškraipytą žodį.Ir tie,kurie išgijo,grįžo prie to pačio dogmatinio tikėjimo.Jie net nepajuto dėkingumo ir net nesuvokė gailestingumo,tik džiaugėsi pagiję,bet pagijo jie tik tam kartui laikinai.Ir testamente parašyta-Kelkis,eik.TIKĖJIMAS išgelbėjo tave..O juk Jėzus pasakė-ĮTIKĖJIMAS..Ir matom pavyzdį to,kad Jėzaus mokymai buvo iškraipyti žmogaus ranka ir protu užrašyti,o ne Šventos Dvasios įkvėpti
arunas
2009-07-29 12:03:03
Dėl maldos labai sunku samprotauti ar lyginti.Man matosi Jėzaus kvietimas įtikėti.O tuometei visuomenei malda išvis neturėjo prasmės.Ir visos rankraščių išnašos teparodo,kad žmogus rašė taip vadinamus šventus raštus.Ir tai yra elementarus išsityčiojimas iš Tėvo,kuomet mulkinamos tautos.Išties skaudu dabar skaityti ir bandyti analizuoti.Ir mielas Algimantai,-ŽMOGUS NEMĄSTO LAISVAI IR NEJAUČIA SIELA DIEVO SAVO PATIES VIDUJE,man artimiausi,tik vietoj DIEVO pasakyčiau TREJYBĖS.TOS,TIKROSIOS,O NE TOS,KUR TESTAMENTE RAŠOMA..Visos išnašos teparodo,kad mes patys sau pritaikom sampratą apie Dievą ir skelbiam,kad taip raštuose parašyta.Ir dar ŠVENTUOSE..Ir į pagundą mus veda tik puolusio sūnaus sukeltas maištas,kuris sujaukė mūsų protėvių protus ir tebejaukia dabar,atstovaujamas bažnyčios,kad ir kokios sektos ji bebūtų..Ir Jėzus,sakydamas maldos žodžius,buvo verčiamas tai daryti,nes TIKROJI MALDA YRA SAVAIS ŽODŽIAIS KALBA TĖVUI,TREJYBEI..Ir žodžiai-Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu,teparodo,kad testamentas Jėzų padarė Rojaus Trejybės Antruoju Asmeniu.Tuom pat,žinant tuometį žydų tikėjimą,Jėzus buvo paskelbtas pačiu Dievu..Ir dedamas taškas,pasakant,kad karalystė,šlovė ir galia yra per amžių amžius..Iškart atkertamas platesnis Kūrinijos pažinimas ir suvokimas..Mielas Algimantai,tematau tai,kad visos,taip vadinamos maldos,yra interpretacijos pagal save.Turiu galvoje Jėzaus apaštalus.Ir nėra tiesos Tikrosios testamente,yra tik pritaikymas dalinai testamento sau.Iš to tegaliu pasakyti,kad aplamai nėra švento rašto.Yra tik pasakojimai,priduriant ir savų minčių..Nežinau ar teisingai galvoju,bet sakau,kad dabar aš tikrai taip galvoju
arunas
2009-07-29 12:53:44
Mielieiji, siūlau jums dar kartą perskaityti šitą temą, kad galėtume ją panagrinėti - kokį matote skirtumą tarp tų pačių trijų palyginimu tarp Urantijos Knygos ir Naujojo Testamento - NUOSEKLUMO IR GELMĖS požiūriu, nes si tema taip ir liko neaptarta.
Skaitykite ir mąstykite, lyginkite ir analizuokite, o tada komentuokite - KĄ MATOTE ŠITUOSE TRIJUOSE PAVYZDŽIUOSE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009-07-28 18:23:51
Paralitiko nepaprastas ryžtas ir drąsa,nepaisant tuometinių fariziejų ir visuomenei primestų nuostatų apie baudžiantį dievą,parodo,kaip jis atkakliai siekė patekti pas Jėzų.Argi neatsako jau tai,kad jis pasiryžo ir pareiškė norą tarnauti dangaus karalystėje,nors visiškai nesuprato,ką tai reiškia.Bet jis atsidavė Jėzui be jokių įrodymų.Ir naujame testamente sakoma,kad Jėzus matė tikėjimą,bet ne įtikėjima.Urantijos Knygoje apreikšta,kad būtent matydamas įtikėjimą ir įšgydė jį Jėzus.Negana to,paralitikas atsisakė pripažinti pralaimėjimą,atkakliai veržėsi pas Jėzų.Mums ir trūksta tokio ryžto,kai jau žinome,kas tai per Karalystė,apie kurią jau dabar kalba Jėzus..Ir kaip naujasis testamentas iškraipo tiesą viską apsukdamas savo naudai,kad būtų galima ir toliau mulkinti žmones..Jame kalbama apie viešpaties galybę,kuri skatino Jėzų gydyti.Jau tuo pasakoma,kad yra iškraipomas Jėzaus statusas.Trejybė yra Dievas ir Jėzaus trejybėje nėra.Ir naujame testamente kalbama,kad Jėzus matė tikėjimą.Nieko panašaus.Dabartiniai rašto aiškintojai,net nesuvokia kas tai yra Dievas.Bet apie tai aiškina.Jėzus gi,skleidė evangeliją tik apie Tėvą-Tėvo sūnystė,žmonių brolystė.Kas būtų atsitikę,jei Jis būtų kalbėjęs apie Trejybę?Jėzus pats sau neleido kalbėti apie kitus du Rojaus Trejybės Asmenis,puikiai suvokdamas,kad tai išgąsdintų visuomenę ir ji Jo mokymų net nebūtų bandžiusi suprasti.Ir tas testamento sakinys kalba,kad Jėzus perprato jų mintis.Taip pat dedamas taškas Jo dvasiniam statusui pripažinti.Nes Urantijos Apreiškime aiškiai įvardijama,kad Jėzus suvokė dvasioje(dvasinė įžvalga atgimus iš dvasios ir savo statuso suvokimas)jų samprotavimus ir parodė akivaizdžiai,kad būdamas net tik žmogaus sūnumi,jau gali pasiekti tiek kiekvienas,eidamas tuo Keliu,kuriuo ėjo Jėzus.Ir įtikėjimas padaro stebuklus,kurie įmanomi tik vedamam TĖVO-su Tėvu yra įmanoma viskas..Netgi šnipai trys atsivertė.Bet atsivertė,kai pamatė.Jei būtų nematę savo akimis,tai dar būtų klausimas ar jie kada nors būtų patikėję Jėzumi.Ir jie po krikšto(tik dėl to,kad be šito ritualo nebūtų išvis Jėzaus klausomasi)tapo karalystės vaikais jau čia,Urantijoje,kuri ir yra visos Kūrinijos dalis.Būtų nuostabu suvokti tai mums visiems..Čia aš pamėginau tik pirmąją dalį suvokti.Siunčiu savo mąstymą į forumą ir einu nagrinėti apie raupsuotuosius.
arunas
2009-07-29 11:00:16
argi galima dar aiskiau pasakyti,negu pasake jezus?-..net jeigu jos i gyvenimo kelia ir yra siauros,bet jos yra pakankamai placios,kad per jas patektu visi tie,kurie nuosirdziai stengiasi ieiti,nes tos durys esu as..tai kur matai,balandi,priestaravima su jezaus zodziais,parasytais biblijoje?visad teigi,kad isgelbejimas eina per jezu.urantijos knygoje parasyta lygiai tas pats ir dar papildyta.juk aisku,jei parasyta lygiai tas pats,tai papildymas negali priestarauti pagrindiniams teiginiams.ir nepriestarauja.tik tau,matyt,patinka buti kankiniu,isgelbetuoju tarp nedaugelio.tavo zodziais tariant,is visu urantijos-zemes gyventoju bus isgelbeta tik tiek,kiek galime suskaiciuoti ant ranku ir koju pirstu.tavo tokie teiginiai absurdiski,nes imant vien tik krikscionis,susidaro po sveiko skaiciaus bent jau devyni nuliukai.tarkim,kad atsidavusiu dievui tik puse.irgi daugokai gaunasi,ar ne?kas liecia urantijos knyga del dievo dvasios nebuvimo,aiskiau ir negali buti-jei neitikesi i mus visus mylinti visuotini teva,kuri,deja,tikrai ne visi mylime,tai ir dievo dvasios neatrasime niekur,net ir desimtis kartu perskaitytoje biblijoje.ka jau bekalbeti apie dievo dvasios jega,kuria pajusi veikiant tik itikejes.ar dar galima aiskiau pasakyti,negu pasakyta-kas netiki,tas nepamatys,o kas tiki,tam bus parodyta?ar galima aiskiau pasakyti,negu pats musu mylimas tevas yra nurodes visai kurinijai,kad zmogaus laisva valia ir pasirinkimas yra svarbiausia?ar taip sunku suprasti,kad is to seka labai paprastai suvokiamas dalykas-visuotinio tevo saves apribojimas,kuris ir reiskia,kad musu tevas mums suteike visiska laisve rinktis.mes turime laisva valia,tai ir panaudokime ja pasirinkimui-eiti link tevo,kuris mus myli nuolat ir neaprepiamai,ar tik bijoti ji nesupykdyti.ar neaisku,kad is baimes neimanoma myleti?imanoma tik jausti baime,daugiau ar maziau pagarbia.meile dievui savaime atmeta bet kokia baime jam.bijoti reikia nusideti.ne del bausmes,bet del savo paties atimtos sau galimybes giluminiai pajusti mylima teva ir jo meile mums.bausme,be abejo,bus.bet bausme visuomet gales apriboti dievo gailestingumas mums,priklausomai nuo musu nuosirdaus noro issivaduoti is nuodemes,nuo musu nuosirdaus noro ir troskimo pazinti musu mylima teva,jo meile..dievas-galbut labai apribojanti savoka ir todel urantijoje siulomas visuotinis tevas.tai tikrai aiskiau parodo,kad tevu mes vadiname tik mus mylinti ir musu mylima asmeni.musu tevas danguje kur kas daugiau ir ant tiek daugiau,negu asmuo,kad ji suvokti gyvenant mirtingojo pavidalu tiesiog neimanoma.dievas-skamba per siaurai.ir nesumaisykime pagarbos ir garbinimo.pagarba galima ir bijant,bet niekuomet bijant nebus garbinimo.garbinti sugebesime tik myledami.to visiems mums ir palinkesiu.taip pat noreciau palinketi matyti savyje slypincius apribojimus pazinti musu mylima teva ir jo valia.baime-viena is didziausiu nuodemiu.esant baimei,zmogus atima sau galimybe siekti daugiau,esant baimei,salimais zudomas zmogus.ne tik fiziskai,bet ir dvasiskai.zusta ir jo noras siekti dvasiniu vertybiu,kurios yra amzinos.ir ne kitaip mananciuose yra problema,ir ne kitaip manantys eina klaidingu keliu.problema yra musu poziuryje,kurio mes net nesistengiame keisti,isitikine savo teisumu.ir mes jau einame klaidingu keliu,tikedami atrastu,suprastu,suvoktu tiesu nekintamumu ir tobulumu.musu tevas pasake aiskiai-bukite tokie tobuli,net koks tobulas esu as...ar galima dar aiskiau pasakyti-bukite.bukite,gerbiamieji,dar nereiskia kad jau esame.zmogaus tobulumo mirtingojo pavidalu virsune buvo jezus,musu visatos kurejas,musu viespatis.jo kiekviena pragyventa sekunde,kiekvienas poelgis buvo tobuli.jo tevas danguje ir jis buvo nedalomas vienetas,ju meile mums visa laika sklido nenutrukstamai.is tevo per sunu mums,ju vaikams.ji sklinda ir dabar,placiai ir neaprepiamai.mokykimes ja priimti,norekime ja priimti,atverkime jai sirdis ir net patys nespesime suprasti kas atsitiko,kada musu viespatys pripildys musu atviras sirdis.iki malonaus
arunas
2006-03-29 21:50:32
Taigi iš tikrųjų, mielieji, paimkite didesnį dalyką ir ištirkite. Dėl to palyginkite:
Jėzus (Mt. 7, 13-15) sako: "Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa."
Urantijos Knyga:
"Kada Jėzus ir šie dvyllika kalbėjosi su karalystės žinianešiais Gerase, tada vienas iš fariziejų, kuris tikėjo į jį, paklausė šitą klausimą: "Viešpatie, ar išgelbėta iš tikrųjų bus nedaug ar daug?" Ir Jėzus atsakydamas, tarė:
"Jus mokė, jog bus išgelbėti tik Abraomo vaikai; jog tiktai priėmę tikėjimą pagonys gali tikėtis išgelbėjimo. Kai kurie iš jūsų mąstėte taip, kadangi Raštai pžymi, jog tiktai Kaleba ir Jošua iš visų gausybių, kurios išėjo iš Egipto, gyveno iki tiek, kad pateko į pažadėtąją žemė, tai santykinai tiktai nedidelė dalis iš tų, kurie ieško dangaus karalystės, iš tiesų į ją pateks.
"Ir jūs taip pat turite kitą posakį, ir jame yra didelė dalis tiesos: Kad tas kelias, kuris veda į amžinąjį gyvenimą, yra tiesus ir siauras, kad tos durys, kurios veda į jį, yra lygiai taip pat siauros, tokiu būdu, iš tų, kurie ieško išgelbėjimo, tik nedidelė dalis gali įeiti per šitas duris. Jūs taip pat turite tokį mokymą, kad tas kelias, kuris veda į sunaikinimą, yra platus, kad įėjimas į jį yra didžiulis, ir kad yra daug tokių, kurie pasirenka eiti šituo keliu. Ir šitoji patarlė nėra tokia, jog savosios prasmės neturėtų. Bet aš pareiškiu, jog išgelbėjjimas yra pirmiausia jūsų asmeninio pasirinkimo reikalas. Net jeigu tos į gyvenimo kelią ir yra siauros, bet jos yra pakankamaqi plačios, kad per jas patektų visi tie, kurie nuoširdžiai stengiasi įeiti, nes tos durys esu aš. I ršis Sūnus niekada neužkerta kelio nė vienam visatos vaikui, kuris, įtikėjimu, siekia surasti Tėvą per šį Sūnų.
Algimantas
2006-03-29 13:39:58
Palyginkime, ir visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės!
Algimantas(šio forumo temoje): "Tegu jus veda išmintis paimti didesnį dalyką ir vadovautis platesniu ir besiskleidžiančiu požiūriu į Dievą ir Jo kūriniją."
Jėzus Kristus (Mato ev.7:13-15): "Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa". "Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai."
balandis
2006-03-28 23:11:29
Mielasis, dėl to ir nejauti Dievo Urantijos Knygoje, kad jos apreiškimo neskaitai širdimi. Joje tiesiog visi 2097 puslapiai teksto yra persmelkti Dievo ir Jo meilės. Tai dvasių apreiškimas VISAI ŽMONIJAI. IR TAU MIELASIS. SU IŠVADOM GALUTINĖM NESKUBĖK. PERSKAITYK PAČIĄ KNYGĄ DAUG KARTŲ IR PAMATYSI TAI, KO IR NEĮSIVAIZDAVAI, KAD GALIMA ŽMOGUI IŠ VISOPAMATYTI ŠITAME PASAULYJE.
Agimantas
2006-03-19 21:11:41
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]