Forumas: temos peržiūra
Trys palyginimai Urantijos Knygos ir Naujojo Testamento pateikiamų tų pačių epizodų
Urantijos Knyga pateikia Jėzaus gyvenimą, ir taip plačiai, kad jis atsiskleidžia tokiom iki šiol niekur ir niekada nematytom spalvom. O jo paties mokymai apie tokius dalykus, kaip meilę, tiesą, blogį, gėrį, teisingumą, gailestingumą, politinį suverenitetą, maldą ir daugybę kitų nepaparastai svarbių dalykų iš viso Naujajame Testamente neegzistuoja. Ir egzistuoti negali, nes jo mokymai buvo tokie gilūs, kad nė vienas iš jo mokinių taip ir nesugebėjo jų iki galo suvokti. Štai dėl ko buvo reikalingas Urantijos Knygos apreiškimas, kad dabartiniams žmonėms apreikštų Jėzaus tikruosius mokymus, kurių žmonija iki šiol ir nepažino.
O čia jums pateikiu tik tris iš daugybės epizodų palyginimui, kaip juos pateikia Naujasis Testamentas, ir kaip juos apreiškia Urantijos Knyga. Kiekvienas iš jūsų pasirinksite sau priimtinesnį pagal savo poreikius.
----------
Naujasis Testamentas - Paralitiko išgydymas (Lk 5, 17-26)
Vieną dieną jis mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O viešpaties galybė skatino jį gydyti. Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžuotą žmogų. JIe bandė įnešti jį vidun ir paguldyti prišais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plkščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kaltu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą jis tarė: "Žmogau tavo nuodėmės tau atleistos!" Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: "Iš kur šitas piktžodžiautojas? KAs gi gali atleisti nuodėmes, jei nevienas Dievas!" O Jėzus perpratęs jų mintis, prabilo: "Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau - ar pasakyti: 'Tavo nuodėmės atleistos', ar pasakyti: 'Kelkis ir vaikščiok?!' O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią ateleisti nuodėmes, - čia jis tarė paralyžuotajam - sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo." Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė nešutvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. Visus pagavo nuostaba, ir jie pagarbino Dievą. Apimti baimės jie kalbėjo: "Šiandiem matėme nuostabų dalyką."
Urantijos Knyga - Paralitiko išgydymas (1666-1667)
Penktadienio popietę, sausio 1-ąją, kada Jėzus surengė paskutinį susirinkimą su apaštalais, evangelininkais, ir kitais besiskirstančios stovykklos vadovais, ir su šitais fariziejais iš Jeruzalės, sėdinčiais šitos asamblėjos pirmojoje eilėje, erdviame ir padidintame Zabediejaus namo priekiniame kambaryje, tada atsitiko vienas keisčiausių ir unikaliausių dalykų per visą Jėzaus žemiškąjį gyvenimą. Mokytojas, šituo metu, kalbėjo stovėdamas šitame didžiuliame kambaryje, kuri sbuvo pastatytas tam, kad jame tilptų šitie susibūrimai lietingu metu. Namą ištisai apsupo didžiulė minia žmonių, kurie įtempę klausą stengėsi nugirsti kokią nors Jėzaus kalbos dalį.
Tuo metu, kada namą šitaip užplūdo žmonės ir visiškai apsupo labai norintys ką nors nugirsti klausytojai iš Kapernaumo ant mažo minkštasuolio draugai atnešė vyrą, seniai kenčiantį nuo paralyžiaus. Šitas paralitikas buvo girdėjęs, kad Jėzus ruošiasi iš Betsaidos išvykti, ir pasišnekėjęs su Aaronu, akmentaašiu, kuris taip neseniai buvo išgydytas, jis pasiryžo tam, kad jį nuneštų Jėzaus akivazdon, kur jis galėtų ieškoti išydymo. Jo draugai pamėgino į Zabediejaus namus įeiti tiek per priekines, tiek ir per užpakalines duris, bet draugėn buvo suplūdę per daug žmonių. TAčiau paralitikas atsisakė pripažint pralaimėjimą; jis nurodė savo draugams surasti kopėčias, kuriame jie užlipo ant kambario, kuriame kalbėjo Jėzus, stogo, ir, išėmę čerpes, jie sergantįjį ant minkštasuolio virvėmis drąsiai leido žemyn tol, kol kenčiantysis atsidūrė ant grindų tiesiai prieš Mokytoją. Kada Jėzus pamatė, ką jie buvo atlikę, tada nustojo kalbėti, tuo tarpu tie, kurie buvo su juo kambaryje, žavėjosi sergančiojo vyro ir jo draugų atkaklumu. Tarė paralitikas: "Mokytojau, aš netrukdyčiau tavo mokymui, bet aš esu pasiryžęs tam, kad būčiau išgydytas. Aš nesu toks, kaip tie, kurie buvo išgydyti ir tuoj tavąjį mokymą užmiršo. Aš norėčiau būti išgydytas tam, kad galėčiau tarnauti dangaus karalystėje." Dabar, nežiūrinto to, kad šitam vyrui kentėjimus atnešė jo paties neteisingai praleistas gyvenimas, bet Jėzus, matydamas jo įtikėjimą, tar paralitikui: "Sūnau, nebijok, tavo nuodėmės yra atleistos. Tavasis įtikėjimas tikrai tave išgelbės."
Kada šie fariziejai iš Jeruzalės, kartu su kitais raštininkais ir įstatymo žinovais, kurie sėdėjo drauge, išgirdo šitą Jėzaus paskelbimą, tadajie ėmė tarpusavyje šnekėtis: "Kaip šitas žmogus drįsta šitaip kalbėti? Argi jis nesupranta, kad tokie žodžiai yra šventvagystė? Kas gi, išskyrus Dievą, gali atleisti nuodėmes?" Jėzus, suvokdamas savo dvasioje, kad šitaip jie samprotavo mintyse ir tarpusavyje, prašneko jiems tardamas: "KOdėl gi jūs šitaip samprotaujate savo širdyse? Kas gi jūs tokie esate, kad imate mane teisti? Koks gi yra skirtumas, ar šitam paralitikui aš pasakysiu, tavo nuodėmės yra atleistos,ar kelkis, pasiimk savo lovą, ir eik? Tačiau, kad jūs tie, kurie matote visa tai, galėtumėte pagaliau žinoti, jog Žmogaus Sūnus turi valdžią ir galią atleisti nuodėme žemėje, tai šitam kenčiančiam vyrui aš tikrai pasakysiu, Kelkis, pasiimk savo lovą, ir eik namo." Ir kada Jėzus šitaip pasakė, tada paralitikas atsikėlė, ir kada jie prasiskyrė, tada jiems visiems matant jis išėjo namo. Ir tiek, kurie šituos dalykus matė, buvo nustebę. Petras susirinkusiuosius paleido, nors daugelis meldėsi ir šlovino Dievą, prisipažindami, kad tokių keistų dalykų jie niekada nebuvo matę anksčiau.
Ir būtent maždaug šituo metu atvyko Sanhedrino pasiuntiniai, kad palieptų šitiems šešiems šnipams grįžti į Jeruzalę. Kada jie išgirdo šitą žinią, tada ėmė tarpusavyje rimtai ginčytis, o užbaigus diskusijas, vadovas ir du iš jo partnerių sugrįžo su pasiuntiniais į Jeruzalę, tuo tarpu iš šnipinėjančių fariziejų trys išpažino tikėjimą į Jėzų ir, tuoj pat jiems nuėjus prie ežero, buvo Petro pakrikštyti ir apaštalų priimti į bičiuliją kaip karalystės vaikai.
---------------------
Naujasis Testamentas - Dešimt raupsuotųjų Lk 17, 11-19
Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: "Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!" Pažvelgęs į juos Jėzus p asakė: "Eikite, pasirodykite kunigams!" Ir beeidami jis pasveiko. Vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: "Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!" Ir tarė jam: "Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave."
Urantijos Knyga - Dešimt raupsuotųjų (1827-1828)
Kitą dieną su šiais dvylika Jėzus nuėjo į Amatą, netoli Samarijos sienos, ir jiems priartėjus prie miesto, jie sutiko dešimties raupsuotųjų grupę, kuri gyveno netoli šitos vietos. Šitoje gyupėje buvo devyni žydai, vienas buvo samarietis. Šiaip jau šitie žydai būtų susilaikę nuo bet bendravimo ar kontakto su šituo samariečiu, bet jų bendra liga buvo daugiau negu pakankama priežastis tam, kad jie visus religinius prietarus įveiktų. Jie buvo daug girdėję apie Jėzų ir spie jo ankstesnius išgydymo stebuklus, o kadangi šie septyniasdešimt (evangelininkai, kurie ten dirbo - mano pastaba) buvo įpratę pranešti laiką, kada galima tikėtis Jėzaus atvykimo, kai Jėzus su šiais dvylika išvykdavo į šitas keliones, tai šiems dešimčiai raupsuotųjų buvo pranešta, kad jo pasirodymo šitoje vietovėje tikimasi maždaug šituo metu; ir jie, dėl to, išsidėstė čia miesto pakraštyje, kur tikėjosi atkreipti jo dėmesį ir paprašyti, kad jis išgydytų. Kada raupsuotieji pamatė besiartinantį prie jų Jėzų, tuomet nedrįsdami prieiti arčiau, jie stovėjo tolokai nuo jo ir šaukė jam: "Mokytojau, būk mums gailestingas; apvalyk mus nuo mūsų kančios. Išgydyk mus taip, kaip tu išgydei iri kitus."
Jėzus šiems dvylikai kaip tik ir aiškino, kodėl Perėjos pagonys, kaip ir ne tokių griežtų pažiūrų žydai, labiau norėjo tikėti evangelija, kurią skelbė šie septyniasdešimt, negu griežtesnių pažiūrų ir tradicijų supančioti Judėjos žydai. Jis atkreipė jų dėmesį į tą faktą, kad jų žinią ygiai taip pat palankiau buvo sutikę galilėjiečiai, ir net samariečiai. Bet dvylika apaštalų vis tiek vargu ar norėjo puoselėti nuoširdų jausmą ilgą laiką menkintiems samariečiams.
Todėl, kada SImonas Uolusis tarp raupsuotųjų pamatė šį samarietį, tada jis stengėsi priversti Mokytoją eiti tiesiai į miestą net ir trumpam nesustojus su jais pasisveikinti. Tarė Jėzus Simonui: "Bet kas, jeigu šis samarietis Dievą myli taip, kaip ir žydai? Argi mes turėtume teisti savo bičiulius žmones? Kas gali pasakyti jeigu mes šiuos dešimt vyrų išgydysime, tai galbūt šis samarietis pasirodys, jog yra dėkingesnis net ir šiuos žydus. Ar tu esi tikras dėl savo nuomonės, Simonai?" Ir Simonas iš karto atsakė, "Jeigu tu juos apvalysi, tai greitai ir pamatysi." Ir Jėzus atsakė: "Taigi, iš tiesų tegul taip ir įvyksta, Simonai, ir tu greitai sužinosi tiesą apie žmonių dėkingumą ir kupiną meilės Dievo gailestingumą."
Jėzus, priėjęs arti prie raupsuotųjų, tarė: "Jeigu jūs tikrai būsite išgydyti, tuomet nueikite ir pasirodykite šventikams, kaip to reikalauja Mozės įstatymas." Ir jiems einant, jie buvo išgydyti. Tačiau kada šis samarietis pamatė, kad jis yra pagydytas, tada apsisuko ir, ieškodamas Jėzaus, ėmė garsiai šlovintį Dievą. Ir kada jis surado Mokytoją, tada parpuolė ant kelių prie jo kojų ir dėkojo už apvalymą. Kiti devyni žydai, taip pat pamatė, kad yra išgydyti, ir nors jie taip pat buvo dėkingi už apvalymą, bet jie ir toliau keliavo, kad pasirodytų šventikams.
Samriečiui tebeklūpant prie Jėzaus kojų, Mokytojas, žiūrėdamas į šiuos dvylika, ypač į Simoną Uolųjį, tarė: "Argi ne dešimt buvo apvalyta? Kur tuomet yra kiti devyni, tie žydai? Tiktai vienas, šitas svetimas, sugrįžo tam, kad suteiktų šlovę Dievui." Ir tuomet jis tarė samariečiui, "Kelkis ir eik savo keliu, tavasis įtikėjimas išgydė tave."
Samariečiui nueinant Jėzus vėl pažvelgė į savo apaštalus. Ir visi apaštlai, išskyrus Simoną Uolųjį, kuris akis buvo nueidęs žemyn, žiūrėjo į Jėzų. Šie dvylika nepratarė nė žodžio. Taip pat nieko nepasakė ir Jėzus; jam ką nors sakyti nebebuvo reikalo.
Nors iš šitų vyrų vis dešimt iš tikrųjų tikėjo, kad jie serga raupsais, bet šita liga sirgo tiktai keturi iš jų. Kiti šeši buvo išgydyti nuo odos ligos, kuri buvo klaidingai palaikyta raupsais. Bet samarietis iš tiesų sirgo raupsais.
Jėzus paliepė šiems dvylikai nieko nepasakoti apie raupsuotųjų apvalymą, ir jiems atėjus į Amatą, jis pastebėjo: "Jūs matote, kaip būna, jog šeims vaikai net ir tada, kada savojo Tėvo valiai nepaklūsta, tai jo palaiminimą priima kaip savaime suprantamą. Jie mano, jog tai yra nereikšmkingas dalykas, jeigu Tėvui nepadėkos už tai, kad jis padovanoja jiems išgydymą, bet šie svetimieji, kada iš šeimos galvos gauna dovanų, tada būba kupini nuostabos ir negali nepadėkoti suvokdami tą gėrį, kuris jiems buvo padovanotas." Ir vis tiek apaštalai nieko neatsakė į Mokytojo žodžius.
------------------
Naujasis Testamentas - "Tikroji malda" Mt 6, 9-13; "Tėve mūsų" Lk 11,2-4
"Tėve mūsų, kuris esi danguje,
teesie šventas tavo vardas,
teateinie tavo karalystė,
teesie tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kalte,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir nevesk mūsų į pagundą, bet glbėk mus nuo pikto."
Ir po jos yra išnaša, sakanti:
Kai kuriuose rankraščiuose priduriama: "nes tavo yra karalystė ir galybė, ir garbė per amžius. Amen."
Klausimas mano - ar tai nėra paties Naujojo Testamento daroma šventvagystė, kada sakoma, kad kiruose rankraščiuoe yra šiek tiek kitiap, šiek tiek priduriama prie to, prie ko pridurti nevalia?!
Net ir Lukas nevaroja kreipinyje žodžio "mūsų". Reiškia irgi pakeičia, irgi šventvagiauja...
Štai jo pertaiktas tos pačios maldos, kurią sukūrė pats Jėzus, tekstas:
"Tėve, teesie šventas tavo vardas.
Teateinie tavo karalystė.
KAsdienės mūsų duonos duok mums kasdien (jau nebe "šiandien", bet "kasdien", o tai jau irgi šventvagystė pakeisti kitą žodį tojo pačioje maldoje - mano pastaba)
ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atelidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas,
Ir neves mūsų į pagundą."
(Paskutinis sakinys, tai teigimas, kad Dievas veda į pagundą, nes meldžiama Jo, kad tik į pagundą Jis nevestų. Dėl to aš jūsų klausių, kas gi veda į pagundą: Dievas ar Šėtonas? Jeigu Šėtonas, tai kodėl tuomet meldžiama Dievo? Jeigu Dievgas, tai tuomet, kuro jis skiriasi nuo Šėtono, kuris tikrai veda į pagundą, ką pripažįsta Naujasis Testamentas? Žodžiu viena eilutė, kuri viską sujaukia ir Dievą paverčia Šėtonu, kada ŽMOGUS NEMĄSTO LAISVAI IR NEJAUČIA SIELA DIEVO SAVO PATIES VIDUJE mano pastaba.)
Urantijos Knyga - Tikinčiojo malda (1619-1620)
Bet apaštalai vis dar nebuvo patenkiti; jie troško, kad Jėzus jiems duotų maldos modelį, kurio jie galėtų mokyti savo naujus mokinius. Išklausęs šitą samprotavimą apie maldą, Jokūbas Zabediejus tarė: "Labai gerai Mokytojau, bet mes ne tiek sau patiems taip smarkiai trokštame maldos formos, kiek savo naujiems tikintiesiems, kurie taip dažnai maldauja mūsų, "Išmokykite mus, kaip tinkamai melstis Tėvui danguje."'
Kada Jokūbas baigė šnekėti, tada tarė Jėzus: "Tuomet, jeigu vis dar tebetrokštate tokios maldos, aš jums pateiksiu tą, kurios mokiau savuosius brolius ir seseris Nazarete": (Čia Jėzus turi omneyje savo Marijos ir Juozapo šeimos kitus vaikus, jo brolius ir seseris, kada jis namuose juos nuolat mokė bendrauti su Tėvu savais žodžiais, bet jiems šitaip bendrauti nesisekė, tada jis jiems vis pasufleruodavo po eilutę, po eilutę, ir po daugybės sufleravimų ir gimė toka malda, kurią ir perteikė apaštalams-mano pastaba)
"Mūsų Tėve, kuris esi danguje,
Tebūnie pašventintas tavasis vardas.
Teateinie tavoji karalystė; tebūnie tavoji valia
Žemėje, kaip ji yra danguje.
Duok mums šiandien duonos rydienai;
Atgaivink mūsų sielas gyvenimo vandeniu.
Ir kiekvienam iš mūsų atleisk mūsų skolas,
Kaip ir mes atleidome savo skolininkams.
Apsaugok mus nuo pagundų, išvaduok mus iš blogio,
Ir vis labiau mus padaryk tokiis tobulais, koks esi ir pats."
Nėra nieko keisto, jog apaštalai troško, kad Jėzus juos išmokytųmaldos modelkio tikintiesiems. Jonas Krikštytojas savo pasekėjus buvo išmokęs kelių maldų; visi didieji mokytojai buvo suformulavę maldų saviesiems mokiniams.
Po Jėzaus mirites ir pakilimo pas Tėvą, daugeliui tikinčiųjų tapo įprasta šią vadinamąją Viešpaties maldą užbaigti pridedant žodžius - "Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu." Dar vėliau dvi eilutės buvo prarastos perrašinėjant, o šitai maldai buvo pridėtas papildomas sakinys, sakantis:
"Nes tavoji karalystė ir galia ir šlovė yra per amžių amžius."
Jėzus apaštlams davė maldos kolektyvinę formą, kokią jie naudodavo namuose Nazarete. Jie niekada nemokėformalios asmeninės maldos, jis mokė tik grupinių, šeimyninių, arba visuomeninių prašymų. Ir šitą daryti jis niekada nepasisiūlė pats.
JIs mokė, jog veiksminga malda turi būti:
1. Nesavanaudiška - ne vien tik sau vienam.
2. Ja tikima - turi atitikti įtikėjimą.
3. Nuoširdi - tyra iš širdies.
4. Išmintinga - sutinkamai su apsišvietimu.
5. Ja pasitikima - atsiduodamai Tėvo visaišmintei valiai.
Kada Jėzus leido ištisas naktis ant kalno besimelsdamas, iš esmės tą jis darė būtent dėl savo mokinių, ypač dėl šių dvylikos. Mokytojas dėl savęs meldėsi labai mažai, nors jis didele dalimi buvo įsitraukęs į garbinimą, kuris savo prigimtimi buvo jo protinga komunija su savuoju Rojaus Tėvu.
-------------------------
Kadangi apie maldą Jėzus diskutavo daug išsamiau, ir Urantijos Knygoje yra prirašyta keli puslapiai, tai siūlau jums patiems skaityti jau iš Urantijos Knygos. O čia tik pateikiau trejetą mažyčių pavyzdėlių.
Tegu jus veda išmintis paimti didesnį dalyką ir vadovautis platesniu ir besiskleidžiančiu požiūriu į Dievą ir Jo kūriniją.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-03-19 12:27:03
Komentarai
Vienas pastebejimas:Urantijos tekstuose yra gili filosofija ir logiskas dalyku paaiskinimas, taciau, nera Dievo Dvasios - nera Jegos. Kitkas nebeidomu.
Negaliu suprasti kas ir kokiu tikslu padare si nemaza darba, Urantijos sukurima?
dan12
2006-03-19 14:02:29
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]