Algimanto susitikimas su klasiokais Utenoje, 2016 09 10

Spausdinti

Susitikimas su klasiokais Utenoje, 2016 09 10

Šį šeštadienį – 2016 09 10 – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje sutrumpinau po gyvųjų pamaldų einančią Dvasinių Mokytojų ruošimo dalį, kuri skirta dvasinio pamokymo laisvanoriškam sakymui, nes jau dvyliktą valandą turėjau būti Utenoje, prie savosios mokyklos, kur kas penkeri metai susirenkame tie iš mūsų, kurie nori dalyvauti mūsų klasės bendrame susitikime. Važiavau su savo labradore Hola, kuri manęs kantriai laukė MAŠINOJE – aišku, čia perdedu, kad KANTRIAI LAUKĖ, juk iš tikrųjų MIEGOJO – per visas pamaldas, ne taip, kaip KAUNE, kur ji dalyvauja gyvosiose pamaldose drauge su visais Šviesos namų Didžiojoje ar Mažojoje salėje. Deja, Vilniuje yra visiškai kitokia atmosfera – daugiau AKADEMINĖ-INTELEKTUALI, Kaune – daugiau DVASINĖ-ŠEIMYNINĖ. Todėl Kaune jau nuo pat pirmųjų Urantijos Knygos studijų užsiėmimų, o kada pradėjau atvažiuoti į Kauną ir vesti gyvąsias pamaldas, dar daugiau, ir stipriau, pajaučiau TĄ SKIRTUMĄ NUO VILNIAUS URANTIJOS grupės, ir gyvųjų pamaldų Vilniuje. Kaune DAUGIAU JAUČIU NUOŠIRDUMO IR ŠLUMOS. Vilniuje daugiau pasireiškia AMBICINGI charakteriai, su savo spygliais, kurių kiti ne tik nemato, bet ir nejaučia, o aš tą jaučiu nuolat, ir mane tokie patyrimai Vilniuje labai liūdina. 
Tačiau yra kaip yra šitame pradiniame urantų gyvojo kelio etape. Nieko nuostabaus, juk Vilniuje pati stipriausia žemo dažnio energinių virpesių sankaupa iš visos Lietuvos, nes čia daugiausia visų pagrindinių įstaigų – visokios ministerijos, visokie departamentai, visokie prezidentai, premjerai, seimūnai, ir jų visų šimtai patarėjų, padėjėjų, ir šiaip parankinių tik jiems TARIAMAI reikalingų VISŲ ŽMONIŲ BIUDŽETO PINIGAMS ŠVAISTYTI, VISOKIO PLAUKO KLERKŲ. Būtent tik Vilniuje yra ir didžiausio SAVANAUDIŠKUMO verslo grupės, ir visur SIEKIMAS KARJEROS, KARJEROS, KARJEROS, POPULIARUMO, VALDŽIOS, PRAMOGŲ, FESTIVALIŲ, PSEUDO ŠVENČIŲ, PSEUDO MUZIKOS – O IŠ TIKRŲJŲ VIEN TIK TRIUKŠMO – SAMBŪRIŲ, kuriuose daugiausia dalyvauja paaugliai, ir jau su pažeisto mąstymo ir toliau ryškiai degraduojančiu protu, kurio motyvas VIENAS – NAUDA SAU, PATIRIANT DIDŽIULĘ BAIMĘ, KAD TIK DRAUGAI NEIŠJUOKTŲ, KAD NEPAVADINTŲ NEVYKĖLIU, KAD PRIEŠ KITUS ATRODYČIAU ŠAUNUS AR ŠAUNI, KAD KITI APŠNEKĖTŲ – O KAIP JAM AR JAI SEKASI, KAIP JIS – AR JI – MOKA GYENTI. Bet gi BE MEILĖS, KURI YRA PATIRIAMA TIK ATRADUS KŪRĖJĄ – ROJAUS TREJYBĘ – SAVYJE, belieka vienas vienintelis motyvas gyvenime – nustumti kitą, net su plačiomis išžiotomis šypsenomis-kaukėmis, užimti atsilaisvinusią ir išprievartautą vietą, kaip tikram OKUPANTUI, aišku, su didesne alga, aukštesnėmis pareigomis, ir galingesne valdžia aplinkiniams. Ir tokiame energiniame žemo dažnio ir menkos išminties pasireiškimo lauke ir urantams sunkiau būti savimi – nuoširdiems – negu Kaune. Neveltui aš Kauną jau ne kartą ir URANTAMS esu pavadinęs LIETUVOS DVASINE SOSTINE.
Važiuojant keliu laikas eina labai greitai, tad artėjant prie Utenos jau bėgo paskutinės keliolika minučių, kada dar turėjau pasirūpinti Holos reikalais. O šiais laikais tai ne taip ir paprasta. Važiuojau ir dairausi, kur galėčiau sustoti, bet niekur ir panašios vietos nebelikę. Valdžia panigus švaisto kariuomenei-žuduomenei, o keliams ir pakelėms sutvarkyti pinigų near, tad ir nenuostabu, kad esu kaip kažkokiame svetimame krašte, kur viskas SUJAUKTA IR PADARYTA ATVIRKŠČIAI NEGU TURĖTŲ BŪTI PADARYTA MIRTINGOJO IR GYVŪNO LABUI. Tai gerai, kad aš dar šias vietas pažįstu iš vaikystės, nors jau viskas perdaryta ir okupuota privačių teritorijų, tad nusprendžiu važiuoti miesto aplinkeliu, kurio mano laikais nebuvo iš viso, tad ir čia dairausi vietos, kur galėčiau sustoti. Nuvažiuoju gal 5 kilometrus – na, niekur nieko panašaus nėra. Tad jau įsuku į Utenos teritoriją ir pamatau kažkokį nedidelį, bet asfaltuotą keliuką. Pasirenku jį. Gal už puskilometrio nusprendžiu sustoti, nes toliau jau matau vėl naują kelią, pilną mašinų. Tad išsivedu Holą pasivaikščioti. Bet gi jai pakelė tai ne toji aplinka, kurią ji pasirenka savo reikmems. Šį kartą savo nusistatymus eilinį kartą patvirtina ir nieko nepadaro. 
Šį epizodą tiek aprašiau, kad pamatytumėte, jog yra TIKRA problema net atrodytų tokiam menkniekiui, kaip pasivaikščiojimui su šunimi kelionės metu. O kadangi aikštelių poilsiui nėra, tai problema lieka, o tai kelia vidinę įtampa kelionės metu, nes nėra kaip ją spręsti, o tuo pačiu tai ir laiko užima, ieškant vietos net ir tame krašte, kur aš pats užaugau.
Prie mokyklos jau visi susirinkę. Mašinos nėra kur pastatyti, nes aukštelę prie mokyklos ji pati uždarė, įrengusi užtvarą ir jį užrakinusi, ko anksčiau nebuvo daroma, taip buvo pirmą kartą. Tad iki šlagbaumo jau pilna mašinų pristatyta, ir net pats įvažiavimas beveik visas užstatytas. Tad matau, jog nieko kito nelieka, kaip tik įsiterpti į patį viduriuką, ir užtverti išvažiavimą jau kelioms mašinoms. Bet gi čia visi atvažiavo į tą patį susitikimą, tad išvažiuosime tuo pačiu metu. Netikėtai pamatau vienoje mašinoje sėdintį už vairo vyriškį. Atpažįstu vienos iš klasiokių vyrą su labai man sunkiai įsimenamu ir keistu vardu, kurio taip niekada ir neprisiminiau. Vėliau girdėjau kaip į jį kreipiasi vardu ŽERARAI. Aš jo pasiklausiau, ar neketina išvažiuoti, nes tektų man kitur ieškoti vietos palikti mašiną. – Ne, nevažiuosiu, lauksiu čia. – Prieinu, pasisveikinu ranką ištiesęs jam per langą. Kviečiu eiti prie mūsų visų. Jis gana šaltai ir išdidžiai atsako – Ne, ačiū, neisiu, lauksiu čia. Šįkart nusprendžiau neiti ten. 
Jau atrodo dvylika, o kad būtų greičiau, lipu ne laiptais, bet tiesiai per žolės šlaitą arčiau manęs. Ir jau matau, kaip virš šlaito viršaus išlenda stovinčių prie mokyklos laiptų klasiokų galvos. Aš tik paspartinu žingsnį, ir matau jau juos visu ūgiu, ir kaip tik tą akimirką pradeda skambinti galingi bažnyčios varpai. Garsas stiprus, net galingas, mat, kaip šnekama uteniškių tarme, JAIGU AITJ (labai minkštai taria garsą T, kaip žodyje LIPTI ) STAČIAI, TAI IKI RAUDANŲ PLYTŲ BAŽNYČIĄS GALJ (labai minkštai taria garsą L, irgi kaip žodyje LIPTI) IR BUS KAKS DU ŠIMTAI MĖTRŲ (Ė ilga, kaip žodyje MĖTA).
Girdžiu klasioko, VYTAUTO, balsą – ŽINO, KADA SKAMBINTI, ŽINO, KAS EINA, IR KAM TINKA SKAMBINTI. Visi nusijuokia. Aš irgi. Prienu prie kiekvieno ir pasisveikindamas dar paspaudžiu ranką tiek vyrams, tiek moterims, o priėjęs prie auklėtojos, tiesiog ją paimu į glėbį stipriai apkabindamas. Ji visada dalyvauja mūsų susitikimuose, o gruodžio mėnesį jai bus aštuoniasdešimt šešeri. Atrodo energinga ir kupina jėgų, kai paprastai tokio amžiaus dauguma juda sunkiai ir į tokius klasiokų susitikimus nebevažinėja. O ji ne tik atvažiuoja, bet dar ir organizuoja SAVO KLASĖS SUSITIKIMUS TIEMS, KURIE DAR YRA ŠIAME PASAULYJE. 
Kodėl neapkabinau klasiokų, arba kodėl auklėtoją apkabinau, man buvo aišku gilumine-dvasine prasme, o klasiokams buvo aišku tik paviršine-intelektualia – NA, JIS APKABINO, NES JI BUVO MŪSŲ KLASĖS AUKLĖTOJA. Ir tai klaidingas apibendrinimas. Tuo tarpu mano motyvas buvo visiškai kitas. Tiksliau ne motyvas, o natūralus elgesys. Aš patekau visiškai į skirtingų energinių virpesių lauką – labai žemo dažnio virpesių energinį lauką, kuriame jauti labai stiprų priešiškumą TIESAI, ŠVIESAI, IR TIKROVEI, NET DAUGIAU NEGU GATVĖJE ESANČIOJE TAMSIOJE MINIOJE. Mat mūsų klasė buvo išskirtinė, ko gero net visos Lietuvos mastu. Apie ją rašė tuo metu labai populiarus tarp moksleivių ir tėvų žurnalas MOKSLEIVIS, buvo ilgi straipsniai su nuotraukomis, rašė net trijuose numeriuose dabartinis LIETUVOS RYTAS, tik tada jis vadinosi KOMJAUNIMO TIESA, dėjo nuotraukas. Geri buvo straipsniai. Tad klasė buvo pilna save siekiančių išreikšti ambicingų ir stiprių charakterių – savanaudiška prasme, naudos sau prasme – lyderių. Ir silpnesnio charakterio klasiokai ir klasiokės turėjo pasiduoti jų įtakai. Aš tokiai įtakai nepasidaviau. Man visada buvo svetimas BANDOS instinktas – eiti ten, kur sako koks nors kitiems turintis stiprų poveikį klasiokas ar klasiokė. Tad man jų nė vieno įtaka nepadarė jokio neigiamo poveikio. Priešingai, stiprino charakterį ir teisingumo jausmą. Jie tarpusavyje organizuodavo vakarėlius, bet manęs ne tik nekviesdavo, mane izoliavo nuo bet kokio bendravimo už klasės ribų, kur jie pagurgšnodavo ir vyno, bet net ir nepasakodavo man nieko apie savo TOKĮ laisvalaikį. Aš gi tuo metu liedavau prakaitą ant dviračio, o ne sezono metu – darydamas pratimus su hanteliais, begiodamas krosus jau vėlų rudenį, ir per visą žiemą ir dar ankstyvą pavasarį, kol jau galėdavau vėl treniruotis važiusodamas dviračiu. Ir jie visi žinojo, kad mano dienotvarkė yra NEPAJUDINAMA – IR NESVARBU, LIETUS AR SNIEGAS, AŠ KASDIEN LAIKIAUSI SAVO DIENOTVARKĖS – DVIRAČIU 20-25 KILOMETRAI, NE SEZONO METU – KROSAS UŽ MIESTO 6 ARBA 8 KILOMETRAI. Todėl man pramogos nerūpėjo iš viso, ir buvau labiau linkęs bendrauti ne su klasės tariamais lyderiais, bet su nuoširdžiais, paprastais mano klasiokais, kurie gyveno kaimynystėje, ir su kuriais žaisdavome ne vienerius metus dar iki mokyklos lankymo, ir kurie, deja, paliko mokyklą baigę tik aštuonias klases vietoje tuo metu buvusių vidurinės mokyklos vienuolikos klasių, kurios jiems buvo per sunkios. 
Beje, panašios dienotvarkės laikausi iki šiol – hanteliai, dviratis, tai mano nuolatinės treniruotės ir dabar. Kroso nebebėgioju, nors prieš keletą metų dar bėgiodavau po 6 kilometrų kasdien, nes tam išnyko poreikis. O DVIRAČIU VAŽIUOJU DAR DAUGIAU – 30-35 KILOMETRUS, AR NET DAR DAUGIAU, tačiau tik kada yra sausa ir daugiau kaip dvidešimt laipsnių šilumos.
Tad apie jų tokius vakarėlius pirmą kartą ir sužinojau tik išgirdęs jų prisiminimus per štai tokį klasės susitikimą, kada jie pasakodavo tik jiems suprantamus patirtus epizodus, apie kuriuos aš neturėjau jokio supratimo, dėl to jie man nekėlė jokių emocinių prisiminimų. Ir tada pajutau, kad jie man NĖRA NUOŠIRDŪS KLASIOKAI – KAŽKOKIE DIRBTINIAI, KAUKĖTI. 
Taigi, iš tų lyderių trys išėjo daktarės, Aldona, Rūta, ir Violeta. O Violeta dar ir ištekėjo už daktaro, būtent už Žeraro. Du – Rimas ir Valentinas, tapo architektais. Keli tapo inžinieriais. Tik aš vienas tapau HUMANITARU-FILOLOGU. O iš tų abiejų architektų vienas, Valentinas, tapo SEIMO NARIU, VĖLIAU VIENU IŠ PARTIJOS LYDERIŲ, VIENO PREZIDENTO BENDRAŽYGIU, NORS GREITAI JŲ KELIAI IŠSISKYRĖ, NORS VALENTINAS IR TAPO EUROPARLAMENTRU, KAIP IR BUVĘS PREZIDENTAS, BET NETRUKUS JIS PAKEITĖ IR PAČIĄ PARTIJĄ, IR TAPO TOS KITOS PARTIJOS VEDLIU. O kitas architektas, Rimas, pasirinko pasitraukimą iš šio gyvenimo savižudybės būdu, nors būtent jis buvo gabiausias klasėje tiksliesiems mokslams ir įvairiausių brėžinių atkartojimui per braižybos pamokas, kokių dabartinėje mokykloje gal iš viso nebeliko, bet kurios ugdo ir kantrybę, ir tikslumą, ir skrupulingumą brėžinius ir konstrukcinius paveikslėlius perbraižant ir tiksliai atkartojant savo braižybos sąsiuvinio lape, lavina abstraktų mąstymą, žvelgiant į konstrukcinį piešinį net iš vidaus – savo mintyse. Tad nieko keisto, kad kaip tik šis vienas iš gabiausių klasiokų su kitų klasioku, Romu, vėliau tapusiu inžinieriumi, sumanė pasigaminti MOTORINĘ VALTĮ, kuri būtų plukdoma oro srovės, kurią sukuria besisukdamas ore valties gale sumontuotas propeleris. Net ir patį propelerį jie darė pagal brėžinius patys, klijavo jį iš faneros kelių sluoksnių, ir valties korpusą gamino iš FANEROS, sumontavo tuo metu galingo motociklo EMKA variklį – IR VISA KONSTRUKCIJA BUVO GAMINAMA IR PER TUO METU BUVUSIAS DARBŲ PAMOKAS, kad net darbų mokytojas atleido juos nuo visiems kitiems privalomų darbų pamokų. Taip, kad būtent Rimas buvo idėjų generatorius, o kitas būsimasis architektas, Valentinas, sugebėdavo laiku jas paremti. Todėl ir jis ėmė stengtis atidžiau braižyti, net pradėjo piešti, ir taip pat prisijungė, po kurio laiko, prie tų dviejų klasiokų, atsidavusių savo motorinės-propelerinės valties idėjos įgyvendinimui. Egoistinis gyvulinis intelektas greitai pastebi sau naudos išraišką, ir supranta, kas jam naudinga tuo metu, ir ką verta remti, o nuo ko geriau ATSITRAUKTI, NET NUO BENDRAŽYGIŲ. 
Kada NĖRA ĮTIKĖJIMO, KADA VIEŠPATAUJA MIRTINGOJO VIEN TIK GYVULINIO PROTO INTERESAI, KADA KŪRĖJAS NET ATSTUMIAMAS, TADA NEIŠVENGIAMAI MIRTINGASIS IEŠKO VISUR NAUDOS TIK SAU, IR VISADA KITŲ SĄSKAITA, NORS PRIEŠ KITUS GALI BERTI GRAŽIUS ŽODŽIUS SAVO ELGESIO PATEISINIMUI. 
Taip, kad priėjęs prie pat jų pajutau žemo energinio dažnio virpesių lauką ir jų nesutapimą su manaisiais. Tai buvo ne urantai, kuriuos gali APKABINTI, ir pajausti jų NUOŠIRDUMĄ, ir net ATSAKĄ į apkabinimą. Tuo labiau kad aš atvažiavau tiesiai po gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, todėl dar vis jaučiau tuos galingus aukšto dažnio virpesius savyje. Tad energinį kontrastą jaučiau taip akivaizdžiai. Tai buvo savanaudiško ego-intelekto vidinis energinis atstūmimas, ir tą jų bendro lauko veikimą savo viduje aš jutau sklindančiomis bangomis, tarsi būčiau turėjęs irtis banguojančiame ir man trukdančiame irkluoti vandenyje. O pakantumas mano energiniam laukui buvo tik tiek, kiek aš tyliu. Aišku, jie šitokios priežasties net nesuvokia, nes nesidomi nei Kūrėju, nei Tikrove iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU energijos-virpesių, bet jų nesąmoningas elgesys mano atžvigiu tą demonstruoja man gerai matomu ir suprantamu būdu. Tad spausdamas rankas pažvelgdavau į jų veidus, akis, mačiau KAI KURIŲ AKIVAIZDŲ NENUOŠIRDUMĄ, ĮSITEMPIMĄ, IR VIDINĮ NEPATOGUMĄ. Kol puslankiu apėjau išsirykiavusius visus, o aš atvažiavau paskutinis, ir kaip tik lygiai dvyliktą, tol niekas nepratarė nė žodžio, net tarpusavyje nutrūko anksčiau vykusios kalbos grupelėse, jos tarsi išsitempė ir visi nesąmoningai sustojo puslankiu, tad periferiniu matymu aš mačiau juos visus vienu metu taip pat. Man norėjosi juos apkabinti, kaip apkabinu urantus, bet tiesiog jutau panašią virpesių bangą kaip tuo pačiu poliumi atsukti du magnetai tiesiog per jėgą vienas kitą atstumia tolyn, iki tam tikro atstumo, kur tie virpesiai nebeturi atstūmimo jėgos poveikio. Todėl ir mano ranka niekaip nekilo aukščiau, kad apkabinčiau, bet kad pasisveikinčiau paspausdamas jų ranką. 
Man pačiam buvo keista toji tyla, ir mano rankų paspaudimai kiekvienam. Aš dariau tai, ir mintyse vis klausiau, KODĖL aš spaudžiu rankas visiems, tarsi pats to nenorėdamas. Ir tiktai kada priėjau prie auklėtojos, kuri buvo likusi paskutinė, ir kuri dar žengė žingsnį į priekį prie manęs, aš ištiesiau jai ranką, ir šitaip pasisveikinome, tą pačią akimirką pajutau, kad toji atstūmimo bangą išnyko, ir tą pačią akimirką apkabinau ją, taip, kaip ir urantus. 
Kadangi aš buvau atsivežęs Rojaus Trejybės apreiškimų knygų AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, ir Jėzaus KALBU JUMS VĖL antrojo leidimo su PAPILDINIU knygų, tai man kirbėjo klausimas, kur jas geriau įteikti, kur būtų geriau pagarbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ir, aišku, tą geriausia būtų daryti KLASĖJE, jiems SĖDINT. Tad aš ir paklausiau – AR Į MOKYKLĄ EISIME? – Man sako, kad ji uždaryta. Na, ką gi, uždaryta, raktu niekas nepasirūpino iš vietinių uteniškių, o gal ir galėjo susitarti, kaip tas buvo padaryta per susitikimą prieš dešimt metų, kada aš garbinau, dar tuo metu tik Tėvą, klasėje, atsistojęs prieš visus, o po to pasakiau ir pamokomąjį žodį, o auklėtojai padovanojau ką tik pasirodžiusią Urantijos Knygą lietuvių kalba. 
Dabar Aldona pasiūlo nueiti į kapines prie netoli esančios senosios bažnyčios, ir aplankyti prieš porą metų palikusio planetą mūsų klasioko, Evaldo, kapą. 
Na, tai tikras pagoniškas ritualas – pagerbti žemės lopinėlį ir akmens plokštę, atseit, ten ILSISI Evaldas. Tikras BRIEDAS, man patinka su jumoru pavartoti šį rusišką žodį, tik jam pridėjus lietuvišką galūnę, kad patvirtinčiau tikrą NESAMONĘ, ką būtent ir reiškia šis žodis išvertus į lietuvių kalbą. NESĄMONĖ dvidešimt pirmajame amžiuje gyventi tokiomis PAGONIŠKOMIS nuostatomis, ir jomis tikėti rimtu veidu. 
Aišku, galėjau juos stabdyti, tačiau tai būtų buvę lygiai tas pats, kaip mesti akmenį į širšių lizdą, kad VISI SUKILTŲ, PRADĖTŲ PULTI IR SU PASIMĖGAVIMU SULEISDAMI GELUONĮ Į MANE – MAT KOKS SATANISTAS SEKTANTAS, NIEKO JAM NĖRA ŠVENTO. 
Aldona atveda prie Evaldo kapo. Aš juos nufotografuoju. Vytautas ima didžiules tris baltas žvakes ir dega jas. Kai kas skaito garsiai užrašą ant paminklo. Ant jo parašyta čia palaidotų Evaldo tėvų ir jaunesniojo brolio pavardės, vardai, gimimo, ir iškeliavimo metai. Aš nusprendžiu, kad čia labai gera proga – ir vieta – pagarbinti Rojaus Trejybę, nes vis tik daugiau rimties kapinėse negu už jos tvoros. Tad pradedu JUMORISTIŠKAI – KOL ČIA PROMETĖJAS DEGA SAVO UGNIMIM ŽVAKES, AŠ SIŪLAU PAGARBINTI KŪRĖJĄ – ROJAUS TREJYBĘ. – Man pasirodo, kad iki tol kažkoks šurmulys ir šnekėjimasis tarpusavyje vietoje to, kad aprimtų, netikėtai ėmė tik stipriau skambėti. Aš pamaniau, kad jie neišgirdo manęs, tad dar kartą sakau – MANAU, KAD ČIA TINKAMA VIETA PAGARBINTI ROJAUS TREJYBĘ – VISUMINĖS DIEVYBĖS – AŠ ESU – NEMINIU, NES JIEMS TAI PER DAUG AKINANTI ŠVIESA, IR NEGIRDĖTA IR NESUPRANTAMA. Šurmulys dar labiau sustiprėja. Jeigu dar delsiu, tai jis tik stiprės, tada bus jau sunku juos apraminti. Todėl tuoj pat užsimerkiu ir pradedu ROJAUS TREJYBĖS garbinimą. – MYLIMAS TĖVE, AMŽINASIS SŪNAU, BEGALINE DVASIA, AŠ GARBINU TAVE SU SAVO MOKYKLOS KLASĖS DVASIOS BROLIAIS IR SESĖMIS, ČIA PRIE VIENO IŠ MŪSŲ, EVALDO KAPO. – Šurmulys šiek tiek rimsta, bet nenustoja lietis iki galo. Aš nekreipiu į tai jokio dėmesio tik pastiprinu savo balsą, kad išgirstų jį ir tie besišnekučiuojantieji. – MYLIMAS TĖVE, AMŽINASIS SŪNAU-MOTINA-BROLI, BEGALINE DVASIĄ-MOTINA-SESE, TU ESI AMŽINYBĖS ŠALTINIS IR CENTRAS – girdžiu kaip moteriškas balsas sako – ŠA, ŠA GI, NUSTOKIT KALBĖTI. Įsivyrauja tyla, liejasi tik mano balsu tariamas Kūrėjo garbinimas. – IR NIEKAS NIEKUR IŠ TAVOSIOS TIKROVĖS NEDINGSTA, NIEKAS NEMIRŠTA, TIK PATYRĘS PRISIKĖLIMĄ BŪNA MOKOMAS IR VEDAMAS PAS TAVE Į ROJŲ, VISOS KŪRINIJOS GEOGRAFINĮ CENTRĄ, IR TOVOSIOS ENERGIJOS SUKONCENTRAVIMO CENTRĄ. IR VISADA MES IŠLIKSIME TA PAČIA ASMENYBE - PER VISĄ AMŽINYBĘ – KOKIĄ PADOVANOJAI MUMS TU, IR KOKIA – KIEKVIENAS – DABAR ESAME ČIA, GARBINDAMI TAVE, TIK TURĖSIME KITOKĮ APVALKALĄ. AŠ GARBINU TAVE IR MELDŽIU IR EVALDUI RYŽTINGO ŽINGSNIO TAVUOJU GYVUOJU KELIU, JEIGU JIS JAU YRA PRIKELTAS, ARBA KADA JIS BUS PRIKELTAS, KAI ŠIOJE PLANETOJE BUS PASKELBTA NAUJA DIEVIŠKOJI TVARKA. MELDŽIU IR MUMS PRASMINGO KLASĖS SUSITIKIMO. MANOJI VALIA, KAD BŪTŲ TAVOJI VALIA. AMEN.
Dar kurį laiką aš buvau toje dvasinės kolektyvinės komunijos su Rojaus Trejybe-AŠ ESU būsenoje, o kai atsimerkiau, mačiau, kad visi stovI tarsi SUAKMENĖJĘ, O ŽVILGNIAI PANAŠŪS Į STIKLINIUS – AKYSE BLIZGESYS, TARSI STIKLO, IR JOKIO TRIUKŠMO, JOKIO ŠURMULIO, IR JOKIO PAŠAIPOS KOMENTARO. Vis tik GYVOJI KOMUNIJA PAVEIKĖ. 
Kada tarsi iš miego pabudo pirmoji Aldona, ji ir pasiūlė nueiti dar prie kito kapo – mūsų buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, kuri tik pernai iškeliavo iš šio pasaulio. Tad mes nuėjome ir ten. O tada grupelėmis neskubėdami ėjome per kapines link bažnyčios šventoriaus, kur prie masyvių skaldytų akmenų tvoros aikštelėje buvome palikę mašinas, o aš dar ir Holą. Diena buvo saulėta ir karšta, tad man rūpėjo Holos būsena, nors ir palikau pradaręs langą, o mašiną pastačiau toliau nuo kitų mašinų, nes pamačiau, kur yra nuo medžių metamas šešėlis. 
Aš einu su Vytautu. Klausiu, kaip jam sekasi, ar dar ten pat dirba – KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJOJE? – Sako, kad nebe, perėjo pas Europarlamentarą Valentiną, dirba jo padėjėju, o dabar dar Utenoje bolotiruojasi ir pats į Seimą. Taigi, gal dar vienas bus parlamentaras iš mūsų klasės. 
Matau, kad sparčiau nuo mūsų nutolusi grupelė sustojo jau prie pat išėjimo iš kapinių ir laukia mūsų. Mes priėjome prie jų, irgi sustojome, laukiame kitų, kurie ėjo dar lėčiau. Kada ši grupelė priartėjo, Aldona pajuokavo – Vytukai, ko stabdai procesiją? – Čia ne aš, čia jau MŪSŲ PASTORIUS sustojo, ir jis stabdo visą procesiją. – IRGI JUOKAIS ATŠOVĖ VYTAUTAS. Pirmą kartą išgirdau tokį manęs apibūdinimą. Panašu, jog tarpusavyje šnekučiuodamiesi jie taip pavadino mane gal ir su pašaipėle ne kartą, kad žodis PASTORIUS įstrigo pasąmonėje, o dabar kaip tik iškilo akimirksniu Vytautui jau ir sąmonės lygiu, mėginant šmaikščiai atsakyti Aldonai. 
Mūsų susitikimas toliau turėjo tęstis kažkokioje viloje, važiuojant link Tauragnų, tik nežinojau, kiek teks važiuoti. Aš iš esmės ten važiuoti nelabai ir norėjau, nes mėsos, žuvies, kiaušinių patiekalų nevalgau, alkoholio nevartoju, tad jiems atvažiavusiems iš įvairių vietų bus noras ir atsipalaiduoti alkoholio pagalba, skaniai pavalgyti šaltų mėsos, silkių patiekalų, karštų kepsnių, ir panašių jiems gardumynų, tad jie čia dauguma atvažiavo pasirengę praleisti beveik bemiegę naktį svaiginantis ir alkoholiu, ne tik prisiminimais. 
Važiavome gal apie 15 kilometrų nuo miesto. Vieta labia graži, daug puikiai prižiūrėtos, sakyčiau, žalios vejos, tačiau kai matau viso šito ploto apimtį, tai jau paprastai veja nebetinka vadinti, tai ištisi žali laukai ir kloniai, statūs šlaitai, ir vandens šaltiniai šituose šlaituose, ir ne tik šaltinai, bet ir namai, vienas du, trys, keturi, išsibarstę po visą jau hektarais matuojamą plotą, o giliai apačioje matosi tyvuliuojančio ežero juosta, o jos kitoje pusėje žaliuoja miškas, kelios toli viena nuo kitos sodybos, toliau vėl kyla šlaitas, įspūdis tarsi būtum kalnuose – tiek daug aukštumos ir erdvės. O čia pat tiesiai pievoje tyvuliuoja du tvenkiniai, toliau dar trečias – visi iš to paties šaltinio. Dar vienas namas statomas. Aplinkui auga jaunas miškas.
Mus su šypsena pasitikusio ir tvarkingai mašinas surykiavusio pusamžio aukšto, tvirto, ir liekno vyro klausiu, pasisveikinęs ir prisistatęs vardu, jis irgi pasisveikinęs pasisakė savo vadą – Vidas – Tai, kas čia taip gražiai viską tvarko, juk tokius plotus vien tik nušienauti, kiek reikia energijos ir laiko, o tokie statūs ir aukšti šlaitai, matyt joks traktorius neužvažiuos jais su žoliapjove? Ar tai visas jūsų nuosavas ūkis? – Taip, čia mūsų šeimos sodyba. Čia mes visa šeima ir plušame. – Tai čia jau tikriausiai kaimo turizmo sodyba? – Taip taip, kaimo turizmo sodyba. Turime daug ir lankytojų, ir įvairių paslaugų. Šią vasarą buvo daug atvažiavusių iš Izraelio. – O iš kur jie apie jus sužino. – Turime jau gerą įdirbį, ir vieni kitiems pasipasakoja. Patinka jiems čia. Mes prisodinome net 20 tūkstančių medžių, dabar jau suaugo ištisas miškas. – Tikrai atrodo įspūdingai. O koks čia apačioje ežeras? – Ilgio ežeras, anksčiau vadinosi Kriaunų. – O iki Tauragno ežero ar toli nuo čia? – Jeigu tiesiai eiti, tai gal apie penki kilometrai.

Saulė kaitina - KARŠTA. Aš vedžioju Holą, kuri taip įnyksta viską uostyti, kad ją reikia tempte tempti su didele jėga, o jai rūpi savi kvapai, kurie visi nepažįstami, visi nauji, tad darbo jai į akis, sustoja kas žingsnį ir mėgaujasi savo shanell kvapais – jai tikras rojus. Tad mes apeiname didesnę teritoriją negu kiti, niekur nejudėdami. Na, jiems ir sunkiau – stipriai sustambėję, ir pilvas ne vienam tapo papildoma našta, tuo nereikalingu svoriu, nuo kurio niekaip neišsivaduoja. Mums beveik sugrįžus prie likusių Rūtos vyras, inžinierius, Romas, kuris baigė mūsų mokyklą metais anksčiau, pajuokavo, kad jam būtų tikras stebuklas, jeigu mane pamatytų su didžiuliu pilvu. Tad mes – Edmundas, profesionalas fotografas, Romas, ir aš su Hola leidžiamės nuo dždžiulio skardžio iki pat ežero. O Hola tuoj puola į ežerą, kad vos ją suturiu, bet vis tiek visa įbrenda iki pat pilvo, toliau jos neleidžiu, kur paskiau su ja visa šlapia eisiu vidun, o ir mašinoje, kur ją pasodinsiu, kad nesušlapintų sėdynių, nors mano ir apdengtų. 
Nusirengiu švarką, tikrai karšta. Kada sugrįžtame prie visų kitų, matau sėdintį lauke prie stalo Žerarą ir traukiantį cigaretės dumą. – Kaip čia yra, kad tu – daktaras, o rūkai, ir save nuodiji, tavimi gi netikės, koks tu kitiems pavyzdys? – Sutinku, kad negerai. Bet žmogus silpnas, turi ydų. – Silpnas, bet jis turi pagalbą iš aukščiau, net patį Kūrėją – Rojaus Trejybę. – Pone, o kaip jus reikėtų apibūdinti, koks jūsų statusas? – PONE MAN SAKYTI NĖRA JOKIO REIKALO, GERIAU PAPRASČIAU – BE JOKIO PONO. Ir sakyk man TU, ne JŪS. O dėl apibūdinimo, tai patikslink savo sampratą, ką tu turi omeny konkrečiau – statusą žemiškąja prasme, ar dvasine? – Iš ko jūs gyvenate, iš ko duoną valgote, kuo dabar užsiimate? – Iš to, ką man teikia Aukščiausiasis Kūrėjas. – Pirštu rodau į viršų – į dangų. – Aš veikiu tik dvasinėje sferoje, ir veikiu su Kūrėju – Rojaus Trejybe. Gyvenu tik iš paaukojimų. – Bet gi aukoja žmonės. – Taip, žmonės, bet būtent Rojaus Trejybė per žmones ir suteikia man pragyvenimo lėšas. Tai Kūrėjo parama man, kad turėčiau pragyvenimui pakankamai lėšų ir galėčiau ramiai rūpintis Rojaus Trejybės reikalu. – Tai panašu į apaštalą. – Padarau pauzę, mėgindamas tarsi aprėpti jam būsimą atsakymą, bet tokį trumpą ir aiškų, supaprastintą, kad jis nors kiek suprastų, mat, jo visa šnekėjimo maniera yra su aiškiai išreiškiama neigiama nuostata mano tariamiems žodžiams, į mane žvelgia iš aukšto, kalba dirbtinai lėtai, tarsi jo tariamų žodžių lėtumas turėtų jam suteikti papildomą svorį jo žodžiams, o jam pačiam - daugiau SOLIDUMO, bet mano teiginiams, vos tik prabylu, rodo didelį nekantrumą, kuris pasireiškia ir tuo, jog nuolat mane nutraukinėja, net nebegali išsėdėti, atsistoja, ir ima vaikščioti ties stalo galu ir suolu, ant kurio ką tik sėdėjo. – Panašu, bet aš esu DAUGIAU negu apaštalas. Jėzaus apaštalai net ir nesuprato Jėzaus, tada ir iškraipė jo mokymus. Aš gi mokau TIKROVĖS – KŪRINIJOS PAŽINIMO, IR PATIES KŪRĖJO – ROJAUS TREJYBĖS – ASMENŲ ATRADIMO SAVO VIDUJE, ko apaštalai ne tik nemokė, bet ir supratimo apie tai neturėjo. Aš įsteigiau gyvąją Šventovę ir gyvąją RELIGIJĄ, mokau Urantijos Knygos giluminės analizės. – Tai kiek gi yra besimokančiųjų? – Tie, kurie lanko Urantijos Knygos studijas Vilniaus Mokytojų namuose, kur jau dvidešimt trečius metus kas penktadienį vedu užsiėmimus, jų labai sumažėjo – anksčiau buvo apie penkis šimtus Vilniuje, ir panašiai tiek pat ir Kaune, ir Panevėžyje susirinkdavo pilna Garso kino teatro salė. Bet jie visi yra tingūs dėti asmenines pastangas, visko nori kuo greičiau. Tad jų skaičius vis mažėjo, ir visur. O štai vakar tebuvo gal devyni ar dešimt... – Jis mane nutraukė – Tai tie devyni ar dešimt, kaip jie yra veikiami, ką jie turi atlikti, kad išsiskirtų savo tikėjimu? – Tuo metu pasigirdo raginimas eiti į vidų, prie stalo. Tad man nebeliko kaip jam aiškinti, kad Urantijos Knygos studijų grupė yra vienas dalykas, o Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė yra jau visai kas kita, nors Dvasiniam Mokytojui reikalinga ir viena, ir kita. Aš dar turėjau iš mašinos bagažinės pasiimti Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, ir Rojaus Trejybės AKIMIRKOS AMŽINYBĖ KNYGŲ TIEK, KAD UŽTEKTŲ VISIEMS. 
Kada pasiėmiau knygas ir sugrįžau, visi dar tebebuvo lauke, tad jiems aš pasiūliau dovanų. – NORIU JUMS PADOVANOTI PO ROJAUS TREJYBĖS APREIŠKIMŲ KNYGĄ – AKIMIRKOS AMŽINYBĖ. Prieš penkerius metus jums – kiekvienam – buvau padovanojęs Jėzaus apreiškimų knygą KALBU JUMS VĖL. Šiandien turiu ir šią knygą, jau antrąjį leidimą, su PAPILDINIU. Tik mano prašymas būtų šitą knygą skaityti labai nuoširdžiai – ŠIRDIMI. – Neatsirado nė vieno, kuris būtų atsisakęs. Tiesa, Valentinas dar prie bažnyčios, po sugrįžimo iš kapinių, pro savo Škodos-Octavijos-universalo langą man pamojavo, taip lyg atsisveikintų, tad aš nesupratau, kodėl būtent taip, kai mes dar neatsisveikiname, o tik važiuojame į sodybą toliu pabendrauti. Dabar tik išgirdau, kad jis čia neatvažiavo, ir atvažiuos tik vakare. Tad ir jam palikau Knygą, kad perduotų, kai atvažiuos, o aš jau būsiu išvažiavęs. 
Ir visi panoro, kad aš ką nors užrašyčiau. Sakau, kad neturiu su kuo rašyti. Romas tuoj pat pasiūlė tušinuką. Tad teko pradėti darbuotis, kai Hola vis tempė ir tempė mane į šalį, ir labai trukdė man rašyti, nes vis trukčiojo mane. Man sako – PALEISK, TEGU PASIVAIKŠTO, NIEKUR JI NEPABĖGS. Paleidau, tik paprašiau, kad jos neišleistų į lauką, kad ten ji kur nenuklystų, o kai dabar labai prastai mato, tai nesuras ir atgal kelio, nes ir su uosle nelabai kaip, atrodo turėtų suost kokį nukritusį maiso gabaliuką, o ji ne tik jo nemato, bet ir nesuodžia, nors jis ir netoli, o aš prašau jį surasti. Tad jokios garantijos, kad – liaudiškai sakant – NENUBLŪDINS KUR IŠĖJUSI LAUKAN. 
KIEKVIENAM RAŠAU, KAS TĄ AKIMIRKĄ LIEJASI MAN IŠ VIDAUS. Kada užrašiau Gražinai – auklėtojos dukrai – girdžiu kaip auklėtoja dukrai sako – Aš irgi norėčiau, kad man padovanotų šią knygą. – Mama, bet gi mes gyvename kartu, tai aš jau turiu knygą, paskaitysime abi. – Taip, tik aš norėčiau turėti ir savo tokią knygą. Ir jeigu sutiktų, norėčiau, kad ir man užrašytų. – Kada užbaigiau rašyti eilinę knygą, atsistojau, nuėjau prie knygų paketo, ir paėmiau dar vieną AKIMIRKOS AMŽINYBĘ, ir užrašiau ir jai. Ir pirmą kartą tada rašiau nebesikreipdamas į ją kaip anksčiau AKLĖTOJA, ir rašiau jau nebe JŪS, bet TU įvardį pavartodamas. – Mano mylima dvasios sese, tu visą laiką mokei kitus. Mokytojo profesija yra pati iškiliausia ir garbingiausia, nes nuo jos rezultatų priklauso, kokie išaugs suaugusieji. Dėl to visoje Rojaus Trejybės kūrinijoje yra kiekviename jos segmente MOKYTOJAI, mokymai, ir tų mokymų taikymas praktikoje, vis labiau pažįstant ir kūriniją, ir patiriant Kūrėją – Rojaus Trejybę. Dėl to ir mūsų planetoje dar svarbesnis yra DVASINIO MOKYTOJO vaidmuo. Studijuok šią Knygą giliai ir nuoširdžiai, kad šitąja Šviesa stiprintum ir kitus, jau suaugusius. Būk Dvasiniu Mokytoju.
Rašiau sakinius, ir pats tuo pačiu metu klausiau, kažkaip man keistai skamba visas tekstas, kodėl jis būtent toks? Kodėl rašau, kad ji BŪTŲ DVASINIU MOKYTOJU? Tačiau nenustojau rašęs taip, kaip rašėsi. 
Kada sėdome už stalo, aš Holą paėmiau už pavadėlio ir atsisėdau iš krašto, kad jai būtų daugiau vietos pajudėti. Aldona, kaip ir per visus mūsų susitikimas, tuoj stengiasi paimti valdžią į savo rankas. Tam niekas ir neprieštarauja. Ji kalba, kaip nuostabu vėl susirinkti, ir tarp mūsų matyti ir mūsų auklėtoją, kupiną energijos. – Ir dėl to, kad mes turime jus, gerbiama auklėtoja, mes ir esame kaip vaikai, tokiais ir liksime. – NA, ČIA JAU, AIŠKU, IR PATAIKAVIMAS AUKLĖTOJAI, IR PRASILENKIMAS SU TIKROVE – AUKLĖTOJA BUVO PRAEITYJE, LAIKAS MUMS VISIEMS JAU SUAUGTI VISU SAVO ŪGIU. Nebereikia to dirbtinio-emocinio VAIKIŠKUMO, KADA TURI BŪTI SUAUGUSIOJO ŠVIESUS IR IŠMINTINGAS PROTAS, SUSIETAS SU SAVO TĖVU-MOTINA –KŪRĖJU-ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU, ATRASTU SAVYJE. Koks tai milžiniškas kontrastas, ką sako – ir jaučia – URANTAI, IR TAI, KĄ GIRDI AUSYS ŠIĄ AKIMIRKĄ. 
Aldona prisimena ir kitus mokytojus. Kada prisimena mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, ji sako, kad ši MIRĖ prieš metus. O prieš MIRDAMA paliko savo parašytą literatūrinį Testamentą, kurį ji skaitė savo klasės mokiniams. Ir Aldona prašo, kad Rūta perskaitytų šį Testamentą. Tai – gražių CITATŲ rinkinėlis, tokių, kaip MYLĖKITE VIENAS KITĄ, NESIEKITE VERTINTI KITO DARBŲ, YPAČ LYGINDAMI SU SAVIMI. SIEKITE BŪTI MORALŪS. Ištisas lapas tokių sentencijų. Jos visiems daro TOKĮ didžiulį įspūdį, ir visi prašo, kad Rūta šį Testamentą būtinai atsiųstų visiems, kad kiekvienas turėtų savo archyve. 
Man liūdna stebėti, kaip jie visi, tokie gražiai apsirengę, tokie protingi, ir tuo pačiu tokie NEIŠMINTINGI, kad net per penkerius metus neįstengė perskaityti mano jiems – kiekvienam – padovanoto tikrosios šviesos knygos – Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL – o ne moralizuojančių citatų rinkinėlio. Jie net neatsivertė Kristaus apreiškimo. O JUK IR TADA JIE VISI MANĘS PRAŠYTE PRAŠĖ UŽRAŠYTI KNYGOJE, KĄ NORS – KAIP GI GALI BŪTI KITAIP – GAUTI KNYGĄ DOVANŲ – IR BE JOKIO UŽRAŠO, NESOLIDU, KITIEMS NEPARODYSI – NEĮRODYSI, KAD JI TAU BUVO ĮTEIKTA ASMENIŠKAI. 
Ir aš jiems – visiems – užrašiau. Tik, AKIVAIZDU, taip ir liko tiek mano užrašymas antrą kartą nebeskaitytas, tiek ir pats Jėzaus apreiškimas. O dabar aikščioja dėl to mokytojos CITATŲ TESTAMENTO. Na, negyvos tos citatos, ir nieko jos nepašviesins ir mano klasiokų – NĖ VIENO – nors ir po dešimt jo egzempliorių gautų kiekvienas. Ir tas pačias citatas numes kur į kampą, o netrukus ir visiškai užmirš, ir galiausiai išmes į šiukšlių dėžę, kaip seną ir nereikalingą prirašytą popieriaus lapą – DABAR TAIP VISKĄ – IR VISUS – GRIAUNANČIO INTTELEKTUALUMO MADOS AUKOS, IR TIEK. IR KOL ASMENIŠKAI NEATSIVERS – SAVO VISU NUOŠIRDUMU – ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU, TOL JŲ MĄSTYMAS TIK DAR LABIAU DEGRADUOS, IR LABAI GREITAI NET IR TOKS VIEN TIK MORALINIŲ CITATŲ TESTAMENTAS BUS JIEMS IR PER ILGAS, IR PER SUNKUS SKAITYTI. O kadangi tos citatos nė puse lūpų net ir neužsimena, koks gi yra tas gyvasis kelias, todėl nenurodo ir to būdo, kaip gi tuos teiginius ĮGYVENDINTI, tai jie ir telieka sausa ir negyva TEORIJA, be jokio paaiškinimo, be jokioo patyrimo.
Galų gale užbaigta su tuo moralizuojančiu Testamentu, jau ir taurelės pripiltos, visi laukia TOSTO-STARTO. Rankos jau ištiestos prie taurelių su degtine, dar akimirka ir alkololis, nudegins jų vidų, tad aš pirmiau to jų rankos mosto į gerklę pasiūlau PASIMELSTI PRIEŠ VALGĮ. Aldonos balsas tuoj pat iš kito stalo galo nuskamba, nuspalvintas jos sunkiai slepiamo suirzimo ir nekantrumo gaidele – TIK JAU NE TAIP ILGAI. Tai nevykusiai užslėpta užuomina man, kad kapinėse aš garbinau Kūrėją ir meldžiausi per ilgai, JOS GYVULINIAM PROTUI, TIK TEN JI NEDRĮSO MANE STABDYTI. – Nekreipiu į jos pastabą jokio dėmesio ir garsiai tariu – MYLIMAS TĖVE, AMŽINASIS SŪNAU-MOTINA-BROLI, BEGALINE DVASIA-MOTINA-SESE, VISUMINE DIEVYBE AŠ ESU, ačiū tau už šį maistą, skirtą tavosios energijos, gyvybinės energijos perteikimui mūsų materialiam apvalkalui, kuris yra vadinamas žmogiškuoju kūnu, kad jis visada būtų sveikas ir pasirengęs daryti drauge su tavimi gėrio darbus visų šviesos labui. Ir šiame kūne yra tavo padovanota amžinoji dovana – mūsų tikroji dvasinė asmenybė, kuri tik labai laikinai turi šį materialų apvalkalą. Tad tebūna jis pamaitintas tiek materialiu maistu, tiek ir tavąja, kupina meilės virpesių, energija, kad mūsų dvasinė asmenybė, kaip bendrakūrėja su tavimi, turėtų jį sveiką ir stiprų gėrio darbų atlikimui kasdieniame gyvenime. Manoji valia, kad būtų tavoji. Amen. – Dar akimirką sėdėjau tyloje, ir užsimerkęs. VISI IRGI TYLĖJO. O tada tariau – DABAR GALIT GERTI, JEIGU DAR ŠITO NORIT – PO MALDOS.
Taip, taip energijos kelti stikliuką turi, tai jau ne dvasnių šaltinių studijos, viskas aišku. Tuo tarpu su tostais jau sunkiau. Tačiu vis tik aš linkęs iškelti ir šios maldos realų poveikį jiems, kad gerti jie ne taip puolė. Tad šalti užkandžiai malšina jų apetitą – liežuvis, kažkokios salotos, dar kažkokie mėsos gaminiai greitai pasotina visus. Na, o mes su Hola surandame papjaustytų agurkų ir pomidorų skiltelių. Tad kelias įsidedu į savo lėkšę. Ir man patogiau imti juos tiesiog pirštais, tą ir darau, nors ant baltos staltiesės padėtos dvejos šakutės, po du peilius kiekvienam – pseudo etiketas – vienos žuviai, kitos mėsai. O man patogiau, ir Holai saugiau duoti, iš savo rankos ir agurkų skilteles ir pomidorų. Matau lėkštėje kažkas suvyniota į tešlą ir pakepta, atrodo tarsi būtų įvyniota į blyną. Paimu ir įsidedu į lėkštę, tikėdamasis, jog viduje kažkokie žalumynai. Deja, tik prakandęs pajuntu SILKĘ. Ir iškart išimu iš burnos ir padedu ant lėkštutės krašto. Matau dar kažkokias salotas, tik nesu tikras ar jose nebus kiaušinių, ar kokių nors žuvies gabaliukų, tad nusprendžiu apsieiti be jų. Vietoje to paimu mažą apvalų gabaliuką batono su gražiai uždėtu ant viršaus kažkokiu baltu įdaru. Man atrodė, kad tai galėtų būti kokios nors baltos daržovės, ridikėliai, ridikai, kaliaropės smulkūs gabaliukai. Iš arti matau, kad tai krabų lazdelių maži gabaliukai. Atidedu šį išoriškai patrauklų gabalėlį irgi į šalį. Paimu dar po skiltelę agurko ir pomidoro ir Holai, ir sau. Ir sakau – VISKAS, BALIUS MUMS BAIGTAS, PILNA VALGIŲ, O MUMS VALGTYTI NĖRA KĄ. Romas dar pasiūlo duoti Holai nedidelį kaulliuką. Sakau, kad ji vegetarė jau penkeri metai ir jokios mėsos ar kauliukų jai neduodu. Edmundas, sėdintis prieš mane, juokaudamas padejuoja – VARGŠELIS ŠUNELIS, NEGAUNA VALGYTI, TAI DĖL TO TAIP GAILIAI PRAŠO VISĄ LAIKĄ IŠ VISŲ VALGYTI. O tas vargšelis toks, kad vos gali nulaikyti, kaip sako, atsiganęs ir iš stuomens, ir iš liemens, ir pilnas troškimo UOSTYTI IR DŪKTI. Tad jo pavadėlį apvynioju aplink savo kairę plaštaką, kad trumpesnis būtų, ir taip laikau jį prie savęs. 
Užkandus, dar ir išgėrus, greitai, kaip ir visada per tokius klasės susitikimus, kalba pasisuka į tuos mokyklos laikus. Auklėtoja prisimena mūsų klasę labai dažnai. Su Rūta ji dažnai pasimato poliklinikoje, Ji aiškina, kad tik Rūtos dėka ji tiek ilgai, ir dar gerai, laikosi, ir Edmundas pakviečiamas pafotografuoti kokius nors jos šeimos įvykius, prisimena ji ir Valentiną, kada tik mato jį per televiziją, prisimena ir mane, kada paima į rankas TĄ DIDŽIĄJĄ KNYGĄ – URANTIJOS KNYGĄ. – Aš daugiau kaip keturiasdešimt metų dirbau matematikos mokytoja, o dabar susidomėjau visai kita sritimi – istorija ir kraštotyra. Ji trumpai pasakoja, kad renka archyve medžiagą apie šiuose kraštuose buvusius pokario partizanus.
Tačiau vien tik praeitis manęs nebetenkina, aš tais laikais jau seniai nebesidomiu, nors jie savo vaidmenį ir suvaidino, tad ko ten į juos begrįžti. Reikia šiandien žvelgti į AMŽINYBĖS HORIZONTĄ DABARTYJE. Tačiau kada tarp tokių prisiminimų vėl kalba pakrypsta apie MIRUSIUS, aš juos pataisau – MIRTIES JOKIOS NĖRA, VISI YRA PAŽADINAMI, TIK KITOKIU PAVIDALU, BET SU TUO PAČIU MŪSŲ AŠ, KOKS IR ŠIANDIEN YRA MŪSŲ MATERIALIAME KŪNE – TAI IR YRA MŪSŲ ASMENYBĖ. IR JI AMŽINA KŪRĖJO DOVANA MUMS. O MIRTIES NĖRA. FIZINIS KŪNAS YRA TRUMPALAIKIS, IR MES NESAME ŠIS KŪNAS, O ESAME AMŽINA DVASINĖ ASMENYBĖ. 
Deja, jie to klausytis nenori, ir tęsia SAVO kalbas. Vėl banalus tostas ir doze nuodų – alkoholio. Apskritai yra didžiulė kvailystė sakyti kažkokius tostus, ir po tostų NUODYTIS ALKOHOLIU SAVO PATIES VALIA, IR DAR SU NORU. Deja, bukas mirtingojo gyvulinis protas šito nori pats. Dėl to apie tokius neigiamus dalykus giliau nemąsto. Kaip Žeraras nemąsto apie rūkymo organizmui realų apnuodijantį poveikį, nors turėtų tą gerai kaip niekas kitas suvokti būdamas pats medicinos profesijos atstovu. 
Tai tik parodo, koks menkas yra mirtingojo šviesos laipsnis, ir kiek jame daug tamsos, kad jis visiškai neatskiria, kas yra GĖRIS, O KAS – BLOGIS, KAS – TIESA, O KAS – MELAS, KAS – TIKROVĖ, O KAS – ILIUZIJA, KAS – KŪRĖJAS, O KAS – PRASIMANYMAS APIE JĮ. 
Tad žvelgdamas, kaip Aldonos vyras, irgi mūsų klasiokas, Virgis, kuris turi transporto kompaniją, atneša naujus ir pilnus degtinės ir viskio butelius, įmantrių formų ir su ryškių spalvų etiketėmis, akimirksniu palyginu, kokia milžiniška bedugnė skiria urantų susibūrimus prie stalo ir šį gausų valgiais ir gėrimais klasės susitikimą, o iš tikrųjų iliuzijos pasireiškimą visomis įmanomomis formomis – kapinių lankymu, kaukių dėvėjimu, mėsų prisivalgymu, alkoholio gėrimu, kalbomis apie jų samprata MIRUSIUS. O juk susitikimas turėtų ne tik tokia iliuzinių prisiminimų doze laikinai apraminti mirtingojo gyvulinį protą, bet ir žadinti DIEVIŠKĄJĮ ŠVIESOS IR TIKROVĖS DVASINĖS ASMENYBĖS IŠMINTIES PROTĄ. Ir jeigu klasėje būtų buvusi ne tokių vedlių grupelė, bet linkusių į ŠVIESĄ IR TIESĄ, tuomet toji klasė būtų buvusi TIESOS IR ŠVIESOS KLASĖ, ir tokie susitikimai būtų tapę PRASMINGAIS – KAIP URANTŲ – SU ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GERANORIŠKU GARBINIMU IR NUOŠIRDŽIA MALDA VISŲ ŠVIESOS IR GEROVĖS UŽTIKRINIMUI. 
Tuo tarpu dabar jie tik man suteikia prasmingų patyrimų, jog net ir po keturiasdešimt penkerių metų šitų pačių aktyviųjų, bet dvasioje kurčių ir aklų klasiokų įtakoje yra pasilikę dabartiniai klasiokai ir nė vieno neatsirado, kad garsiai tartų žodį – O AŠ MANAU, JOG TIKRAI MUMS VISIEMS BŪTŲ VERTA PASIKLAUSYTI IR DIDESNĖS ŠVIESOS ŽODŽIO IŠ ALGIMANTO LŪPŲ. Tad jų BAIMĖS negali įveikti ir iš jų sulaukti kokio nors palaikymo. O aklos tamsos sienos taip paprastai nepramuši, ji perdaug stora ir stipri, gaubiama kartų kartomis saugotų ritualų ir dogmų, kad per ją prasiskverbti net ir Kūrėjo šviesos spinduliui šiandien yra tiesiog neįmanoma. Ir tuomet tokiame susitikime matai visos Lietuvos atvaizdą. Visos aplinkos tamsa irgi yra tokia tiršta. O visoje planetoje ji yra dar ir tirštesnė negu Lietuvoje, nes Lietuvoje esame mes – URANTAI – ir savo santykinai aukšto dažnio virpesiais praskleidžiame tą tamsos šydą, kad jis nors kiek taptų iš juodo, bent jau pilku. Ir kuo didesnis miestas, tuo sunkiau Kūrėjo Šviesai skverbtis, nes juose siūloma daug daugiau įvairiausių pramogų, pagundų, juose yra didesnė įvairovė kultūrų ir religijų, ir jų susimaišymo, kad mirtingasis tiesiog pasimeta, ir nebežino, kur jam žvelgti, kada visi traukia savas giesmes. Tačiau mažesniuose kraštuose yra savos baimės apraiškos – BAISU PASIRODYTI KITOKIU, KAD NEIŠJUOKTŲ PAŽĮSTAMI, KAIMYNAI, KAD NESITYČIOTŲ IŠ TAVO SAMPRATŲ IR ELGESIO. DĖL TO PROTO IR VEIKSMO DEGRADACIJA TAIP SPARČIAI ĮGAUNA VIS DIDESNĮ PAGREITĮ VISOJE PLANETOJE, NES TAI, KĄ DABAR TEIGIU, TINKA VISAI ŽMONIJAI – NE TIK LIETUVAI, NE TIK MANO KLASIOKAMS.
Kad nešvaistyti laiko tuščioms kalboms, nueinu ir pasiimu dar kelias Akimirkos Amžinybės mano neužrašytas knygas, ir pasidėjęs ant kelių rašau. 
Mintys liejasi savaime, tad jos mane nukelia iš šios patalpos visiškai į kitas kosmines erdves. Ir man tai YRA vienintelė atgaiva tokioje tamsoje prie stalo. Ir pabaigiu rašyti kaip tik tuo metu, kada Rūta pasiūlo padaryti pertrauką ir pakilti iš užstalės. 
Romai, ačiū tau už tušinuką. – Turėk jį sau, jis Rūtos. 
Taip ir aš gaunu dovaną. Aš jau neprisimenu, kada esu pirkęs tušinuką, bet kai tik baigiasi tušas vieno mano tušinuko, žiūrėk, kas nors ima ir man padovanoja kitą. Tiesiog ir čia Rojaus Trejybė-AŠ ESU apvaizda pareguliuoja taip, kad mano rankose vėl atsiranda rašantis tušinukas. O GAL JIS IR YRA PRIPILDYTAS TŲ MINČIŲ, KURIAS UŽRAŠINĖJU, KAD JOS TAIP NUOSEKLIAI IR SKLANDŽIAI MAN LIEJASI RAŠANT, KAIP JŪS MANOTE, A? – PAJUOKAVAU. AIŠKU, KAD NE, NES TADA TOS MINTYS TURĖTŲ BŪTI IR KLAVIATŪROJE, NES DAUG RAŠAU IR SPAUSDAMAS KLAVIATŪROS MYGTUKUS. TOS MINTYS YRA IŠ KŪRĖJO, IR JOS MAN LIEJASI, KADA TIK MAN JŲ PRIREIKIA. ATSUKU ČIAUPĄ, IR TEKA, KAIP GYVAS IR TYRAS VANDUO. Ir šį savo klasiokų patyrimą juk rašau iš karto į švaraštį, nieko nekeisdamas ir netaisydamas – sakinio ar teiginių dėstymo ir struktūros prasme, taisau tik korektūros klaidas – tai ne ta raidė parašyta, tai ne toje vietoje padėtas kablelis, tai dar kokia smulkmena. 
Lauke vėl susibūrimai grupelėmis. Rūkantieji bendrauja tarpusavyje, Prie jų manęs netraukia. Prie auklėtojos susibūria trys klasiokės ir sėdi ant ilgų medinių suolų iš abiejų pusių medinio stalo. Prie kitų stalų taip pat grupelės. Imu fotografuoti tai vienus, tai kitus. Man rūpi fotografuoti taip, kad jie nepozuotų, o natūralaus bendravimo akimirką. Tad turiu vaikščioti su Hola tarsi ją vedžiodamas, o tada tik spūst mygtuką, ir kadras pagautas. Ir niekas to nepastebi ir netrikdomai bendrauja kaip bendravo toliau, o natūrali bendravimo akimirka jau tapo praeitimi, bet lieka mano archyve. 
Prie manęs prieina kitas Vytautas ir Žeraras. Šis Vytautas yra nuoširdus, ir prisimenu ankstesnio susitikimo metu jis dar mane šiek tiek stengdavosi išklausyti ir suprasti. Šįkart ir jis kažkoks tarsi šaltesnis. Nebelabai domisi mano žodžiais. O Žeraras tęsia savo anksčiau pradėtą pokalbį. – Tai kaip tie devyni, kurie klausosi jūsų, išpažįsta savo tikėjimą, kokia forma, ką jie turi atlikti? – Jie neturi nieko atlikti, kas sudarytų, kokį nors materialų ritualinį veiksmą. Jie turi nuoširdžiai atverti save Kūrėjui – Rojaus Trejybei – tikriems Asmenims – tai ir yra gyvoji KOMUNIJA – GYVAS BENDRAVIMAS SU KŪRĖJU. Gyvoji KOMUNIJA, tai nėra tas ritualas, kurį atlieka katalikai, kada ant liežuvio uždeda vaflio gabaliuką, kurį jie pavadina OSTIJA – simboliniu Kristaus KŪNU. Tai būtent ritualizmo apraiška bažnyčioje – ir šitas vaflis, ir žėgnojimasis, ir klaupimasis, ir spalvingi kunigų specialūs drabužiai – SKIRTINGOMIS PROGOMIS SKIRTINGI. Visa tai yra gryni RITUALAI, ir jie tik nutolina nuo Kūrėjo – Rojaus Trejybės – ir net trukdo atsiverti. Dabartinės visos bažnyčios, visi tikėjimai yra ritualiniai. Tik mūsų vienintelė gyvoji religija yra be ritualų, ir mūsų šventovė – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – yra GYVOJI ŠVENTOVĖ, IR JOJE AŠ VEDU GYVĄSIAS PAMALDAS KAS ŠEŠTADIENĮ VILNIUJE, O KAS ANTRĄ SEKMADIENĮ KAUNE. Ir dabar iš Vilniaus atvažiavau ką tik pasibaigus mūsų gyvosioms pamaldoms – Tai gryna sekta, nes tvirtina tą patį, ką tvirtina ir kitos sektos – tik mūsų vienintelė yra tikroji relligija. Jūs irgi atiekate ritualą – meldžatės. – Ritualas yra tai, ką darai papildomai prie maldos – nuoširdžios KOMUNIJOS, nuoširdaus ir gyvo bendravimo su Rojaus Trejybe – vaikštai ir dūmini bažnyčioje, turi atitinkamai, ir tam tikru metu, persižėgnoti – vienaip žėgnojasi rusai stačiatikiai, ir visiškai kitaip – lietuviai katalikai, turi atsiklaupti, ar atsistoti, ar atsisėsti, ar atkartoti kokius nors žodžius choru, ar eiti išpažinties, ar žvakes uždegti, ir atlikti panašių negyvų MATERIALIŲ veiksmų, niekam nereikalingų GYVAI KOMUNIJAI SU DVASINIU KŪRĖJU. Juk krikščionybės religija susiskaldė į daugiau kaip 40 tūkstančių sektų, kurias atskiria tik ritualai, nes jos visos naudoja tą patį šaltinį – Naująjį Testamentą – savo sektos veiklai pagrįsti. Ir katallikai yra viena iš tų sektų, nors iš gausiausia. Mes jokių ritiualų neturime, ir mes apjungsime visas dabartines sektas – ir katalikus, ir stačiatikius, ir moromonus, ir musulmonų visas sektas, ir budistų, ir krišnaitų, ir net pagonis ar net ir ateistus, nes jie patys ims patirti per gyvą atsivėrimą, kad jiems yra daug ramiau gyventi, ir jų mąstymas stiprėja, skvarbėja, ir gilėja. Taisosi sveikata, jeigu yra kokių nors sutrikimų. – Visų sektų tikslas yra vienas ir tas pats – pritraukti daugiau narių ir surinkti kuo daugiau pinigų, kad mulkintų eilinius narius. – Mes tokio motyvo neturime, mes neturime jokios organizacijos, kad ji turėtų savo struktūras, savo institucijas, viskas yra laisvanoriškumo pagrindu, o veikimas yra tik asmeninis, ir taip, kaip mirtingasis pajunta Kūrėjo vedimą savo viduje. – Bet gi reikia pinigų ir į mašiną benzino įpilti. – Taip, reikia, dėl to žmonės ir paaukoja, kad aš ir galiu atlikti šį dvasinį darbą, vedamas Rojaus Trejybės-AŠ ESU ir skirtą visiems mirtingiesiems. Bet mano dvasinė visa veikla yra nemokama, bet aš pats turių gauti matarialų parėmimą, nes materialus gyvenimas šiuo metu mūsų planetoje – bent kol kas – yra užtikrinamas tik pinigų pagalba. Ir man Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – ir užtikrina lėšų pragyvenimui r veikimui per kitų Kūrėjo vaikų man teikiamas aukas, kad aš ramiai galėčiau rūpintis Rojaus Trejybės-AŠ ESU dvasiniu reikalu šioje planetoje žinodamas, kad mano materialiais poreikiais visada pasirūpinta kūrėjas – Rojaus Trjeybė-AŠ ESU. TODĖL AŠ IR GALIU GYVENTI PASITIKĖDAMAS TIK JUO, IR VIEN TIK IŠ AUKŲ. Ir REALIAI gyvenu vien tik iš JŲ. O auka yra PASIDALINIMAS IŠ MEILĖS VISŲ LABUI. Todėl svarbu yra NUOŠIRDUS noras prisidėti ir savo lėšomis prie dvasinės šviesos sklaidos, o ne pats aukos dydis. Ir už tokia auką taip pat Kūrėjas suteikia DAR GAUSESNĮ ATITINKAMĄ ATLYGĮ AUKOJANČIAJAM. Aš mokau atrasti Rojaus Trejybę-AŠ ESU savo viduje. To nemoko niekas, ir tai tinka visiems, kas tik nuoširdžiai šito nori ir siekia. Ir lankantys gyvąsias pamaldas ima patirti teigiamus pasikeitimus savo charakteryje ir organizme. Ir permainos yra gerėjimo kryptimi, bet jos vyksta tik nuolat dedant nuoširdžias pastangas – studijuojant dvasinius apreiškimus, garbinant Kūrėją, ir veikiant drauge su Kūrėju – savo kasdieniame gyvenime. 
Čia jau Vytautas irgi įsiterpia. – Man atrodo, kad užtenka būti geram, nedaryti nieko blogo kitam, ir tuo viskas pasakyta. – Taip, iš dalies tu teisus – užtenka, bet lygiai taip ir neužtenka. Nevisi vienodai supranta, kas yra gėris, ir kas yra blogis, daromas kitam. – Tai paimkim Bibliją, ten gi viskas parašyta. – Matai, tu sakai, paimkim Bibliją, nesakai, paimkim Urantijos Knygą. – Tai kad Biblijoj aiškiai pasakyta, kas yra nuodėmė. - Bet Urantijos Knyga yra didesnė Tiesa ir Šviesa už Biblijos tiesą ir šviesą, o tu vis tiek labiau pasitiki Biblija. Ir vien dėl to, kad tu jos neskaitei, ir dėl to, kad ji tik neseniai atsirado, todėl tu ir nežinai, kas yra blogis ir kas yra nuodėmė, nes Biblija to taip pat nežino. Dėl to ir buvo žmonėms suteikta ryškesnė Šviesa – Urantijos Knyga – visiškai nepanaudojus mirtingojo proto, kad nebūtų privelta klaidų. 
Ir Žeraras, ir Vytautas abu rūko. Žeraras dar porą žingsnių žengia tai į vieną pusę, tai į kitą, tai vėl sugrįžta, bet mūsų klausosi. O Hola mane tempia pasivaikščioti, tad aš paklūstu jos reikalavimui ir mes nueiname vėl tolyn per pievą link miško. 
Kada sugrįžtame, ant stalo jau padėtas didžiulis pyragas – vadinamas šimtalapiu. Čia jau Aldonos nuopelnas, kad jis toks didelis, ir jau ant stalo. Ji daugumai po gerą gabalą jau įdėjusi į lekštutes. Mane irgi paragina jo paragauti. Aš dar paklausiu, su kuo tas gardus pyragas – pusė su varške ir pusė su aguonomis. Kadangi tešlos nedaug, daugiau varškės ir aguonų, tai sakau, kad įdėtų ir man į lėkštutę – tiek su varške, tiek ir su aguonomis, po nedidelį gabalėlį, tiesiog paragauti. Pyragas labai skanus. Dar Aldona paklausia, ar kavos noriu. Sakau, jog kavos negeriu iš viso. Tad Violeta, Žeraro žmona, atneša puodelį arbatos. Taip smaguriaudamas giriu Aldonai, koks skanus šimtalapis pyragas. Ji juokais reaguoja – Na, matai, dar ir aš sugebu kai ką skaniai iškepti. – Aš klausiu – TIKRAI TU JĮ IŠKEPEI? – Aldona rimtai jau sako – Na, aišku, kad ne mano keptas. Aš tam neturiu tiek laiko. – Žeraras irgi savo pastebėjimą iš aukšto man išsako su neslepiama ironija – MATOSI, KAD JUMS LAIKYTIS JŪSŲ DIETOS STINGA PRINCIPINGUMO. – Kuria prasme stinga principingumo.?– Taigi valgote pyragą su varške, o vegetarai varškės nevartoja. Reiškia. jūs savo dietos nelabai principingai laikotės. – Aš iš viso jokios dietos neturiu. Nevalgau mėsos, žuvies, kiaušinių, o šiaip valgau, ko užsinoriu, arba kas tuo metu yra po ranka. Ir dabar tiesiog norėjau paragauti šimtalapio, ir ragaunu, bet jokios dietos nesilaikau. Ir sakau, kad labai skanus pyragas – ir aguonos, ir varškė. 
Vytautas irgi tuoj prisimena dar iš vaikystės, kaip aplnkui visur augdavo daržuose aguonos, ir mes, dar visai vaikai, lakstydavome po tuos daržus kiemuose, kad mus net šeimininkės išvydavo, kad neištryptume jų derliaus, ir aguonas, gerai prinokusias, nuraškydavo ir suvalgydavome. Ir tas tikrai buvo. Ir aš sakau, kad tuomet tik kalbėdavo, kad aguonų pienelis paveikia protą. Bet niekas tų aguonų nepuldavo, jokių narkotikų iš to pienelio nedarydavo, ir aguonos gražiausiai užaugdavo, nužydėdavo, ir duodavo puikų derlių. Ir nereikėdavo jų pirkti pyragui parduotuvėje, daržuose užsiaugindavo patys. Ir jokios narkomanijos nebuvo. Tai irgi PROTO DEGRADAVIMO APRAIŠKA – NARKOMANIJA, ALKOHOLIZMAS, DEPRESIJA, LIGOS, VISKAS SUSIJĘ SU ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU NEIGIMU IR EGZISTAVIMU ILIUZIJOJE, ATSTŪMUS GYVĄ KŪRĖJĄ, ESANTĮ KIEKVIENO VIDUJE.
Prie manęs prieina auklėtoja ir man tyliai sako – AŠ NORIU SU JUMIS pasikalbėti ASMENIŠKAI. Mes pasitraukiame šiek tiek į šalį. Kada jau buvome pakankamai nuošaly nuo kitų, ji ima nuoširdžiai man prisipažinti, kaip kunigui per išpažintį – Aš dažnai jus prisimenu, kai skaitau jūsų padovanotas knygas. – Ar jas skaitai nuosekliai? – Skaitau. O ką dabar noriu jums pasakyti, tai kitam šito sakyti negaliu, tik jums, gal man paaiškinsite, kas tai buvo, kiti tai nesupras manęs. – Kadangi jos pasakojimas buvo susijęs su jos asmeniu ir dar dviem asmenimis, tai jo viešinti negaliu, ir šį epizodą savo aprašyme praleidžiu. Aš jai paaiškinau, jog tai, ką ji regėjo, galėjo būti jos Minties Derintojo – Rojaus Trejybės atstovo, esančio mūsų – kiekvieno – prote, suteikta matoma projekcija, bet ji turėjo ir pasąmoninių teršalų. Todėl tam, kad būtų galima aiškiau nustatyti, kas yra iš Rojaus Trejybės, o kas yra iš pasąmonės teršalai, būtina labai nuoširdžiai kreiptis į Rojaus Trejybę ir klausti, AR TAI TIKRAI YRA NE PASĄMONĖS KOKS NORS IKI SĄMONĖS PRASIVERŽĘS TEIGINYS? O ATSAKYMAS ATEIS TIKRAI, KURĮ PATVIRTINS ŠIRDIES BALSAS, kad būtent tai ir yra nuo Kūrėjo perteikta žinia. Kiekvieno VIDINIS AŠ greitai atpažįsta, kada pasakymas yra jam labai TIKRAS – TARSI LABAI SAVAS, KAD KITOKS IR BŪTI NEGALI. Ji taip pat man pasakė, kad yra mačiusi ne vieną regėjimą, o neseniai jos vyresnioji dukra patyrė insultą, ir pusė kūno buvo pralyžiuota. – Nebežinojau ką ir daryti. Nuvežėme į ligoninę. Tačiau ir ten jokie vaistai nepadėjo. Kokia gali būti išeitis – viena iš dviejų, arba numirs, arba visą gyvenimą gulės ant patalo ir nepajudės. Man nieko kito nebeliko, tik Dievas. Nuėjau į bažnyčią ir nuoširdžiai, taip nuoširdžiai, kad net su ašaromis, ėmiau melstis, ir prašyti – Dieve, jeigu tik gali mane išgirsti, padėk man, pagydyk mano vyresniąją dukrą. – Kada nuėjau į ligoninę kitą dieną, negalėjau patikėti, dukra sėdėjo lovoje ir valgė obuolį pati. Dar po dvieju dienų ji jau atsistojo, o po savaitės – jau skraidė po palatą. Įvyko STEBUKLAS. Ir gydytojai niekaip negalėjo suprasti, kaip taip netikėtai viskas pagerėjo. – Matai, žmogus pavadina stebuklu, kada pamato patį rezultatą, bet negali matyti tų, kurie šį rezultatą atitinkama veiksmų seka įgyvendino, todėl ir atrodo tarsi viskas atsitiko SAVAIME – STEBUKLINGAI. Ir kada nėra jokio aiškaus ir dar mokslinio ar loginio paaiškinimo, tą žmogus ir pavadina STEBUKLU. O Kūrėjo kūrinijoje stebuklų near – ir būti negali – visur yra atitinkamos dvasinės būtybės, kurios manipuliouja energiją, ir jos dėka yra atliekami įvairūs mums nematomi energiniai pertvarkymai, kurių pasekmės – rezultatai – ir atrodo mums kaip stebuklas.
O dabar aš tau paaiškinsiu būtent šitą tavosios maldos įgyvendinimo prasmę. Tu nuoširdžiai meldei pagalbos, tau niekas nerūpėjo, išskyrus tavoji malda Kūrėjui, ir kad Kūrėjas ją išgirstų ir priimtų. Tavasis meldimasis buvo gyvas, ne ritualinis, mechanistinis. Ir Kūrėjas tave ne tik išgirdo, bet dargi tavo nuoširdų meldimą pagalbos PATENKINO. Tai reiškia, kad Rojaus Trejybė tavęs neatstūmė, bet tave sustiprino tavuoju džiaugsmu ir pasveikusios dukros nauju gyvenimu. Tačiau tave Rojaus Trejybė sustiprino ne tam, kad tu aukštintum Rojaus Trejybę vien dėl šito tavosios maldos patenkinimo – štai kokį stebuklą tau ir dukrai padarė – ne tam, kad tu pasakotum apie šitą patį stebuklą, o kad PATI PATIKĖTUM, jog Rojaus Trejybė yra REALI, IR PASIEKIAMA TIK NUOŠIRDUMU, KAD TU SU TOKIU ĮTIKĖJIMU STOTUMEISI ANT ŠITOKIO PATYRIMO GYVOSIOS ŠVIESOS NAUJO IR AUKŠTESNIO LAIPTELIO, NES ANKSTESNIS LAIPTELIS JAU PER ŽEMAS. – TAIP, AŠ TURIU KELIS ŠIMTUS ŠVENTŲJŲ PAVEIKSLĖLIŲ, IR JAIS LABAI TIKIU. – ŠITUOS PAVEIKSLĖLIUS PADĖK DABAR Į ŠALĮ, KAIP IŠAUGTUS DRABUŽIUS, ARBA KAIP VAIKIŠKUS ŽAISLUS. DABAR SEMKIS GYVOSIOS ŠVIESOS IŠ URANTIJOS KNYGOS, IŠ KRISTAUS APREIŠKIMO – KALBU JUMS VĖL – IŠ ROJAUS TREJYBĖS KNYGOS – AKIMIRKOS AMŽINYBĖ. LABAI NUOŠIRDŽIAI PRADĖK SKAITYTI ŠITUOS ŠALTINIUS KASDIEN. AŠ TIK DABAR SUPRATAU, KODĖL AŠ BŪTENT TOKIUS ŽODŽIU PARAŠIAU ROJAUS TREJYBĖS KNYGOJE TAU – TU MOKEI KITUS, O MOKYTOJAS YRA PATI KILNIAUSIA IR GARBINGIAUSIA PROFESIJA, IR KŪRINIJOJE YRA MOKYTOJŲ KEKVIENAME JOS SEGMENTE, BET YRA DAR DIDESNI MOKYTOJAI – DVASINIAI MOKYTOJAI – BŪK DVASINIU MOKYTOJU, STIPRINDAMA KITUS SAVO ŠVIESA. TAIGI ATĖJO NAUJA IR TAVOJO AUGIMO AKIMIRKA DABAR STOTIS ANT NAUJO LAIPTELIO. VISI ŠVENTŲJŲ PAVEIKSLĖLIAI SAVO VAIDMENĮ SUVAIDINO IR TAVE ATVEDĖ Į ŠIĄ DIENĄ, O DVASINĖS ŠIŲ APREIŠKIMŲ STUDIJOS TAVE VEDA JAU DABAR Į RYTOJŲ – Į AMŽINYBĘ, IR ŠITAIP VAKAR DIENA SUSIJUNGIA SU RYTOJUMI – NET SU AMŽINYBE – PER ŠIOS DIENOS AKIMIRKĄ, TAD NEBESKAIČIUOK FIZINIO KŪNO METŲ, KREIPK SAVO MINTIS Į ŠIMTMEČIUS, KAD TU GYVENSI IR NEŠI ŠVIESĄ VISŲ LABUI IR MEILĖS MOTYVU. IR ATIDUOK SPRENDIMĄ ROJAUS TREJYBEI, KADA TAU PALIKTI ŠIĄ PLANETĄ, VISIŠKAI NESIJAUDINDAMA DĖL IŠĖJIMO IŠ ŠITOS PLANETOS METŲ, IR TAVOJI SVEIKATA TIK STIPRĖS. TIKĖK MANIMI. 
Ji stovėjo prieš mane visą laiką kaip mokinukė prieš mokytoją, ir labai atidžiai klausėsi, tiesiog gėrė mano tariamus žodžius, visiškai užmiršusi, kad jai buvo iki tol sunkoka stovėti, tad vis atsisėsdavo prie stalo, bendraudama su kitais. 
Baigęs, pasilenkiau ir apkabinau ją, tarsi norėdamas dar labiau sustiprinti mano paskytus žodžius savo fiziniu glėbiu. 
Su Hola vėl nuėjome pasižvalgyti į kitą pusę. Visur akį žavinti tvarka, gyva ir ryški žaluma, švara, gražus medžių užsodinimas, kad negali atsigėrėti, kaip mirtingasis gyvai formuoja savo aplinką, kada jaučia meilę, ir kada niekas jam netrukdo laisvos valios pasireiškimui. Tada per tokius nuoširdžius ir kupinus meilės veiksmus ir pasireiškia mūsų aplinkoje KŪRĖJAS – ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU. Ir vos tik ima kištis biurokratiniai varžtai, tuoj pat sulaužoma harmonija. Ir nesvarbu, kokia būtų veiklos sfera. 
Kada Vidui, šios kaimo turizmo sodybos šeimininkui, irgi pasiūliau paimti abi knygas – Jėzaus Kristaus – KALBU UMS VĖL – ir Rojaus Trejybės – AKIMIRKOS AMŽINYBĘ – jis labai nuoširdžiai dėkojo ir su džiaugsmu knygas priėmė, sakydamas, kad tikrai skaitys. 
Kada pasigrožėję aplinka sugrįžome prie visų, aš jau tariau savo atsisveikinimo žodį, padėkodamas visiems už pabendravimą, kai auklėtoja priėjo prie manęs ir paprašė dar pabūti, prisėsti prie jų stalo, ir ji su dukra taip pat tuoj važiuos. Aš paaikšinau, jog dar noriu aplankyti Utenoje pusbrolį ir jo šeimą, ir su šviesa parvažiuoti į Vilnių. – Tuomet nors akimirkai dar prisėskime, juk yra toks paprotys, prieš pat kelionę dar prisėsti, kad kelionė būtų sėkminga. – Taigi, dar prisėdau tai akimirkai. Ir tada išgirdau, kai kažkas pasakė – TAIGI DAR KEPSNYS LAUKIA. JAU KEPA. – Kad aš mėsiškų kepsnių nevalgau. – Prie mūsų šio stalo sėdinti Zita tarė – Tai jau gyvensi šimtą metų. – O kodėl tiek trumpai man duodi čia gyventi? – Na, tai 120. – Vis tiek gaili. – Tai 150 metų. – Tai vis negali man daugiau atseikėti. – Tai nejaugi du šimtus? – Na ir skūpumas tavo. – Tai negi tris šimtus metų? – Aš pradėčiau nuo penkių šimtų. Ir neturėsiu jokių ligų, niekuo rimtu nesirgsiu. – Mačiau, kad manimi niekas netiki. Bet argi man reikia, kad tikėtų tuo, ką sakau. Man svarbu, ką žinau savo viduje, o ne tai, kas manimi tiki ar netiki. 
Taip po tokių ilgų amžių – žemiškąja, ir žmogiškąja, bet jau nebe uranto prasme – dialogo atsistojau, visiems padėkojau už šį susitikimą ir atsisveikiau. O auklėtoją dar kartą apkabinau ir pabučiavau.
Kada pasukau link mašinos Vytautas-antrasis garsiai ištarė - Einame, palydėsime tave iki mašinos. – Tad Romas, Edmundas, ir Vytautas mane palydėjo iki mašinos, ir palinkėjo man gero kelio, o aš jiems palinkėjau nepadauginti alkoholio, ir skaityti apreiškimų knygą. 

Paskui mane išvažiavo ir auklėtoja su dukra ir dar viena klasiokė. 

Važiuodamas į Uteną pas pusbrolį galvojau, kad vis tik čia ir reikėjo atvažiuoti dėl to, kad sustiprinčiau buvusią mano mokytoją, kad ji pati dabar taptų mokine, ir siektų DVASINIO MOKYTOJO KELIO. Būtent paskutinis mano pasikalbėjimas su ja ir buvo toji esmė – viso šio mano susitikimo su klasiokais kulminacija ir prasmė – nors jis tetruko tik trumpą epizodą, ir nuošaliai nuo visų kitų, jos buvusių mokinių, ir jiems nieko negirdint. Ir vien tik dėl šito epizodo ir buvo verta dalyvauti.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
Utena-Vilnius,
2016 09 10-17 

 

Atgal į sąrašą

Spausdinti
Grįžti atgal