102
[1118]▼
102 DOKUMENTAS
RELIGINIO ĮTIKĖJIMO PAMATAI
NETIKINČIAM materialistui, žmogus yra tiesiog evoliucinis atsitiktinumas. Jo viltys dėl išlikimo yra grindžiamos mirtingojo vaizduotės vaisiais; jo baimės, meilės, troškimai, ir įsitikinimai yra ne kas kita, kaip vien tiktai reakcija kai kurių atsitiktinai vienas šalia kito išsidėstančių materijos atomų, kurie neturi gyvybės. Joks energijos pasireiškimas, joks pasitikėjimo kitu demonstravimas jo negali nunešti toliau negu iki kapo. Žmonijos geriausiųjų atstovų pasiaukojantis darbas ir įkvepiantys talentai yra pasmerkti tam, kad juos sunaikintų mirtis, amžinosios užmaršties ir sielos sunaikinimo toji ilga ir vieniša naktis. Bevardė neviltis yra vienintelis žmogaus atpildas už gyvenimą ir sunkų darbą po mirtingosios egzistencijos laikinąja saule. Kiekvieną gyvenimo dieną lėtai ir patikimai savo kilpą užveržia negailestinga dalia, dėl kurios priešiška ir nepermaldaujama materiali visata priėmė sprendimą, kad ji tikrai bus didžiausias įžeidimas viskam, ką žmogiškasis troškimas turi gražaus, kilnaus, išaukštinto, ir gero.
Bet žmogaus pabaiga ir amžinasis likimas nėra tokie; tokia vizija yra ne kas kita, kaip tik nevilties šauksmas, kurį išreiškia kokia nors klajojanti siela, kuri pasiklydo dvasinėje tamsoje, ir kuri drąsiai toliau kovoja materialios filosofijos mechaninių išvedžiojimų akivaizdoje, apakinta sudėtingo mokymo painiavos ir iškraipymų. Ir visą šitą tamsos dalią ir visą šitą nevilties likimą visiems laikams išsklaido viena drąsi įtikėjimo pastanga, kurią iš Dievo vaikų žemėje rodo pats nuolankiausias ir nemokyčiausias.
Šitas gelbstintis įtikėjimas gimsta žmogaus širdyje, kada žmogaus morali sąmonė suvokia, jog mirtingojo patyrime žmogiškosios vertybės gali būti paverstos iš to, kas yra materialu, į tai, kas yra dvasiška; iš to, kas yra žmogiška, į tai, kas yra dieviška, iš laiko į amžinybę.
1. ĮTIKĖJIMO GARANTIJOS
Minties Derintojo darbas yra tas paaiškinimas, kaip žmogaus primityvus ir evoliucinis pareigos jausmas yra paverčiamas į tą aukštesnį ir patikimesnį įtikėjimą į amžinąsias apreiškimo realybes. Žmogaus širdis turi jausti alkį tobulumui, kad būtų garantuotas sugebėjimas suvokti įtikėjimo kelius, vedančius į aukščiausiąjį pasiekimą. Jei bet kuris žmogus nusprendžia vykdyti dieviškąją valią, tai jis tikrai pažins tiesos kelią. Tiesiogine prasme tai yra teisinga, "Žmogiškuosius dalykus reikia pažinti, kad juos pamiltum, bet dieviškuosius dalykus reikia mylėti, kad juos pažintum." Bet sąžiningos abejonės ir nuoširdūs dvejojimai nėra nuodėmė; toks požiūris reiškia tiktai uždelsimą progresinėje kelionėje link tobulumo pasiekimo. Patiklumas, kuris yra panašus į vaiko, užtikrina žmogui įėjimą į dangiškojo kilimo karalystę, bet žengimas į priekį visiškai priklauso nuo iki galo subrendusio suaugusio žmogaus tvirto ir pasitikinčio įtikėjimo energingo praktikavimo.
[1119]▼
Mokslo argumentai remiasi matomais laiko faktais; religijos įtikėjimas argumentus pateikia iš dvasinės amžinybės programos. Ko mums negali padaryti žinios ir protas, tikroji išmintis mus įtikinėja, jog leistume įtikėjimui tą užbaigti religinės įžvalgos ir dvasinės transformacijos dėka.
Dėl maišto izoliacijos, tiesos apreiškimas Urantijoje iš viso perdaug dažnai buvo sumaišomas su dalinių ir trumpalaikių kosmologijų teiginiais. Tiesa lieka nepakitusi iš kartos į kartą, bet su ja susiję mokymai apie fizinį pasaulį kinta diena iš dienos ir metai iš metų. Amžinosios tiesos nereikėtų menkinti dėl to, kad ją tenka matyti kartu su pasenusiomis idėjomis, susijusiomis su materialiu pasauliu. Kuo daugiau jūs sužinote mokslinių faktų, tuo gali būti mažesnis jūsų užtikrintumas; kuo tampate religingesni, tuo esate užtikrintesni.
Mokslo patikimumas kyla vien tiktai iš intelekto; religijos tvirtumas atsiranda iš visos asmenybės pačių pamatų. Mokslas apeliuoja į proto supratimą; religija apeliuoja į kūno, proto, ir dvasios ištikimybę ir atsidavimą, net ir į visą asmenybę.
Dievas yra taip visas realus ir absoliutus, kad norint paliudyti jo realybę nereikia jokio materialaus įrodymo ženklo arba jokio vadinamojo stebuklo pademonstravimo. Visada mes tikrai jį pažinsime, nes mes pasitikime juo, ir mūsų tikėjimas į jį visiškai remiasi mūsų asmeniniu dalyvavimu jo begalinės tikrovės dieviškuosiuose pasireiškimuose.
Viduje gyvenantis Minties Derintojas būtinai žadina žmogaus sieloje tikrą ir ieškantį alkį tobulumui kartu su toli siekiančiu žingeidumu, kurį gali tinkamai patenkinti tiktai komunija su Dievu, to Derintojo dieviškuoju šaltiniu. Išalkusi žmogaus siela atsisako pasitenkinti kuo nors tokiu, kas būtų mažiau už gyvojo Dievo asmeninį suvokimą. Kad ir kas daugiau Dievas gali būti už aukštą ir tobulą moralią asmenybę, bet, pagal mūsų išalkusią ir ribinę sampratą, jis negali būti kas nors mažiau.
2. RELIGIJA IR TIKROVĖ
Pastabūs protai ir išmanančios sielos atpažįsta religiją, kada ją sutinka savo bičiulių gyvenime. Religija nereikalauja jokio apibrėžimo; mes visi pažįstame jos visuomeninius, intelektualius, moralinius, ir dvasinius vaisius. Ir visa tai atsiranda iš to fakto, jog religija yra žmogiškosios rasės nuosavybė; ji nėra kultūros vaikas. Tas tiesa, žmogaus suvokimas apie religiją vis dar yra žmogiškas ir dėl to yra valdomas nemokšiškumo vergystės, prietarų vergovės, sofistikos apgavystės, ir klaidingos filosofijos apgaulės.
Viena iš būdingų tikrojo religinio įsitikinimo ypatybių, nepaisant jo tvirtinimų absoliutumo ir jo požiūrio tvirtumo, yra tai, kad jo išraiškos dvasia yra tokia susitvardanti ir susivaldanti, jog niekada neperteikia nė menkiausios užuominos apie savo teisių atkaklų gynimą arba egoistinį išaukštinimą. Religinio patyrimo išmintis yra tam tikras paradoksas dėl to, kad ji atsiranda tiek iš žmogaus, tiek ir iš Derintojo. Religinė jėga nėra individo asmeninių išskirtinių teisių padarinys, bet vietoje šito, ji yra tos didingos partnerystės tarp žmogaus ir amžinojo visos išminties šaltinio darbo rezultatas. Tokiu būdu iš tiesų tikros ir nesuterštos religijos žodžiai ir veiksmai tampa įtikinančiu autoritetu visiems apšviestiems mirtingiesiems.
Sunku apibūdinti ir analizuoti religinio patyrimo faktorius, bet nesunku pastebėti, jog tokie religiją praktikuojantys žmonės gyvena ir elgiasi
[1120]▼
tarsi jie jau būtų Amžinojo akivaizdoje. Tikintieji reaguoja į šitą žemiškąjį gyvenimą tarsi nemirtingumas jiems jau būtų pasiekiamas. Tokių mirtingųjų gyvenime yra pagrįstas originalumas ir išraiškos spontaniškumas, kas juos amžinai atskiria nuo vien tiktai šio pasaulio išmintį įsisavinusių jų bičiulių pagrįsto originalumo ir išraiškos spontaniškumo. Religininkai atrodo, jog gyvena veiksmingai išsivadavę iš nesuteikiančio ramybės skubėjimo ir skausmingo streso vingių, kurie yra neatskiriami nuo žemiškųjų laiko srovių; jie demonstruoja asmenybės stabilumą ir charakterio ramybę, nepaaiškinamą fiziologijos, psichologijos, ir sociologijos dėsniais.
Laikas yra nekintantis elementas, siekiant žinių; religija savo dovanas padaro prieinamas tuoj pat, nors yra svarbus malonės augimo faktorius, konkretus žengimas į priekį visose religinio patyrimo fazėse. Žinios yra amžinas ieškojimas; iš tikrųjų jūs mokotės visada, bet niekada nesugebėsite pasiekti absoliučios tiesos žinių iki galo. Vien tiktai žinios niekada negali suteikti absoliutaus tikrumo, jos suteikia tiktai vis didėjančią priartėjimo tikimybę; bet dvasiškai apšviesta religinė siela žino, ir žino dabar. Ir vis tik šitas gilus ir neabejotinas tikrumas tokio blaiviai mąstančio religininko neveda į tai, kad jis nors kiek mažiau domėtųsi žmogiškosios išminties pakilimais ir nuosmukiais, išminties, kuri iš materialios pusės yra susieta su lėtai besivystančio mokslo pasiekimais.
Net ir mokslo atradimai žmogiškojo patyrimo sąmonėje nėra tikrai realūs tol, kol nebūna išaiškinami ir kol nebūna tarpusavyje susiejami, kol su tuo susiję faktai iš tikrųjų netampa prasme, juos įtraukiant į proto minčių sroves. Mirtingas žmogus net į savo fizinę aplinką žvelgia iš proto lygio, iš psichologinės jos suvokimo perspektyvos. Todėl, nėra nieko keisto, kad žmogus labai dideliu laipsniu turėtų pateikti suvienytą visatos aiškinimą, ir tada turėtų stengtis šitą energetinę savo mokslo vienybę sutapatinti su savo religinio patyrimo dvasine vienybe. Protas yra vienybė; mirtinga sąmonė gyvena proto lygyje ir visuotines realybes suvokia protinių sugebėjimų dėka. Proto požiūris nesuteiks tikrovės šaltinio, Pirmojo Šaltinio ir Centro, egzistencialios vienybės, bet žmogui jis gali pavaizduoti ir kartais pavaizduos energijos, proto, ir dvasios patirtinę sintezę Aukščiausiojoje Būtybėje ir kaip Aukščiausiąją Būtybę. Bet protui niekada nepasiseks suvienyti tikrovės įvairovės, jeigu šitas protas tvirtai nepažins materialių dalykų, intelektualių prasmių, ir dvasinių vertybių; tiktai funkcinės tikrovės trivienybės harmonijoje iš tiesų yra vienybė, ir tiktai vienybėje iš tikrųjų yra asmenybės pasitenkinimas suvokiant kosmoso pastovumą ir nuoseklumą.
Vienybė žmogiškajame patyrime geriausiai yra išreiškiama filosofijos dėka. Ir nors filosofinės minties kūnas visą laiką turi atsiremti į materialius faktus, bet tikrojo filosofinio dinamiškumo siela ir energija yra mirtingojo dvasinė įžvalga.
Evoliuciniam žmogui natūraliai nepatinka įtemptai dirbti. Tam, kad žmogus gyvenimo patyrime neatsiliktų nuo keliamų reikalavimų ir augančio religinio patyrimo įtikinamų akstinų, būtina nepertraukiama veikla dvasinio augimo, intelektualaus vystymosi, faktinių žinių plėtimo, ir visuomeninės tarnystės sferose. Tikrosios religijos nebūna be labai aktyvios asmenybės. Todėl tikrosios religinės veiklos griežtumo tingesni žmonės iš tikrųjų dažnai stengiasi išvengti įvairių rūšių išmoningais savęs apgaudinėjimais, pasišalindami į stereotipinių religinių doktrinų ir dogmų netikrą priedangą. Bet tikroji religija yra gyva. Religinių sampratų intelektualus sustabarėjimas yra tolygus dvasinei mirčiai. Jūs negalite suvokti religijos be idėjų, tačiau, kada religija
[1121]▼
susiaurėja tiktai iki idėjos, tada ji daugiau nebėra religija; tada ji yra tapusi tiesiog žmogiškosios filosofijos rūšimi.
Taip pat, yra kitos rūšys nestabilių ir blogai disciplinuotų sielų, kurios sentimentaliomis religijos idėjomis pasinaudotų tam, kad pabėgtų nuo erzinančių gyvenimo reikalavimų. Kada kai kurie neryžtingi ir bailūs mirtingieji mėgina pabėgti nuo evoliucinio gyvenimo nenutrūkstamo spaudimo, tada religija, kaip ją suvokia jie, atrodo, jog suteikia artimiausią prieglaudą, geriausią pabėgimo kelią. Bet būtent religijos misija ir yra paruošti žmogų drąsiai, net didvyriškai, susigrumti su gyvenimo vingiais. Religija yra evoliucinio žmogaus aukščiausiasis apdovanojimas, vienintelis dalykas, kuris įgalina jį toliau gyventi ir "ištverti tarsi jis matytų Tą, kuris yra nematomas." Tačiau, misticizmas dažnai yra tam tikras pasišalinimas nuo gyvenimo, kuriuo naudojasi tie žmonės, kuriems nepatinka energingesnė veikla gyvenant religinį gyvenimą žmogiškosios visuomenės ir bendravimo atvirose sferose. Tikroji religija turi veikti. Elgesys bus religijos pasekmė, kada žmogus iš tikrųjų ją turės, arba tiksliau, kada religijai bus leista tikrai apvaldyti žmogų. Niekada religija nepasitenkins vien tik samprotavimu arba pasyviu jausmu.
Mes neužsimerkiame prieš tą faktą, jog religija dažnai veikia neišmintingai, net ir nereligingai, bet ji veikia. Religinio įsitikinimo nukrypimai atvedė į žiaurius persekiojimus, bet visada religija kažką daro; ji yra dinamiška!
3. ŽINIOS, IŠMINTIS, IR ĮŽVALGA
Intelektualus nepilnavertiškumas arba švietimo skurdas neišvengiamai tampa kliūtimi tam, jog būtų pasiektas aukštesnis religinis lygis, nes tokia nuskurdinta dvasinės prigimties aplinka iš religijos atima jos pagrindinį filosofinio ryšio kanalą su mokslinių žinių pasauliu. Intelektualūs religijos faktoriai yra svarbūs, bet per didelis jų išvystymas taip pat kartais labai apsunkina ir trikdo. Religija turi nuolat veikti esant tokiai paradoksaliai būtinybei: būtinybei veiksmingai pasinaudoti mintimi, nors tuo pačiu metu nekreipti dėmesio į viso mąstymo dvasinį tinkamumą.
Religiniai apmąstymai yra neišvengiami, bet visada yra žalingi; mąstymas savo objektą neišvengiamai falsifikuoja. Mąstymas turi polinkį religiją paversti kažkuo materialiu ar humanišku, ir tokiu būdu, nors jis tiesiogiai kišasi į loginės minties aiškumą, bet netiesiogiai jis religiją priverčia atrodyti kaip žemiškojo pasaulio veikimas, to paties pasaulio, su kuriuo ji amžinai turėtų kontrastuoti. Dėl to religiją visada apibūdins paradoksai, tie paradoksai, kurie kyla dėl to, jog nėra patirtinio ryšio tarp visatos materialių ir dvasinių lygių – morontinės motos, viršfilosofinio jautrumo tiesos supratimui ir vienybės suvokimui.
Materialūs jausmai, žmogiškosios emocijos, tiesiogiai veda į materialius veiksmus, savanaudiškus veiksmus. Religinė įžvalga, dvasinė motyvacija, tiesiogiai veda į religinius veiksmus, į visuomeninės tarnystės ir altruistinio geranoriškumo nesavanaudiškus veiksmus.
Religinis troškimas yra nenumaldomas dieviškosios tikrovės ieškojimas. Religinis patyrimas yra toks sąmoningas suvokimas, jog Dievas yra surastas. Ir kada žmogiškoji būtybė iš tikrųjų suranda Dievą, tada tos būtybės sielos viduje yra patiriamas toks neapsakomas atradimo triumfo nenustygstamumas, kad ji yra verčiama ieškoti kupino meilės tarnavimo ryšio su savo mažiau apšviestais bičiuliais, ne dėl to, jog atskleistų, kad ji surado Dievą, bet greičiau dėl to, jog leistų savo pačios sieloje prisipildžiusio amžinojo gėrio trykštančiai srovei atgaivinti ir sukilninti savo bičiulius. Tikroji religija veda į išplėstą visuomeninę tarnystę.
[1122]▼
Mokslas, žinios, veda į fakto sąmonę; religija, patyrimas, veda į vertybės sąmonę; filosofija, išmintis, veda į suderintą sąmonę; apreiškimas (morontinės motos pakaitalas) veda į tikrosios tikrovės sąmonę; tuo tarpu fakto, vertybės, ir tikrosios tikrovės sąmonės suderinimas sudaro asmenybės tikrovės suvokimą, būtybės maksimumą, drauge su tikėjimu į tos pačios asmenybės išlikimo galimybę.
Žinios veda į žmonių suskirstymą, į visuomeninių sluoksnių ir kastų sukūrimą. Religija veda į tarnystę žmonėms, šitaip sukurdama etiką ir altruizmą. Išmintis veda tiek į idėjų, tiek į bičiulių aukštesnę ir geresnę brolystę. Apreiškimas išlaisvina žmones ir padeda jiems pradėti amžiną jaudinantį patyrimą.
Mokslas žmones išrūšiuoja; religija žmones myli, net ir tokius, kaip jūs; išmintis suteikia pripažinimą skirtingiems žmonėms; bet apreiškimas žmogų šlovina ir atskleidžia jo sugebėjimą partnerystei su Dievu.
Mokslas bergždžiai stengiasi sukurti kultūros brolystę; religija pagimdo dvasios brolystę. Filosofija siekia išminties brolystės; apreiškimas pavaizduoja amžinąją brolystę, Rojaus Užbaigtųjų Korpusą.
Žinios sukelia pasipuikavimą asmenybės faktu; išmintis yra asmenybės prasmės sąmonė; religija yra asmenybės vertybės suvokimo patyrimas; apreiškimas yra asmenybės išlikimo garantija.
Mokslas siekia identifikuoti, analizuoti, ir klasifikuoti beribio kosmoso atskiras dalis. Religija apima visumos idėją, ištisą kosmosą. Filosofija mėgina mokslo materialius segmentus sutapatinti su dvasinės įžvalgos samprata apie visumą. Ten, kur filosofijai šitas mėginimas nepasiseka, ten pavyksta apreiškimui, tvirtinančiam, jog kosminis apskritimas yra visuotinis, amžinas, absoliutus, ir begalinis. Todėl Begalinio AŠ ESU šitas kosmosas yra beribis, bekraštis, ir visaapimantis – be laiko, be erdvės, ir be apribojimų. Ir mes paliudijame, kad Begalinis AŠ ESU taip pat yra Nebadono Mykolo Tėvas ir žmogiškojo išgelbėjimo Dievas.
Mokslas Dievybę pažymi kaip faktą; filosofija pateikia Absoliuto idėją; religija Dievą įsivaizduoja kaip mylinčią dvasinę asmenybę. Apreiškimas patvirtina Dievybės fakto, Absoliuto idėjos, ir dvasinės Dievo asmenybės vienybę ir, toliau, šią sampratą pateikia kaip mūsų Tėvą – visuotinį egzistencijos faktą, amžinąją proto idėją, ir begalinę gyvenimo dvasią.
Žinių siekimas sudaro mokslą; išminties ieškojimas yra filosofija; meilė Dievui yra religija; alkis tiesai yra apreiškimas. Tačiau būtent viduje gyvenantis Minties Derintojas žmogaus dvasinei įžvalgai į kosmosą suteikia tikrovės jausmą.
Moksle, idėja eina anksčiau negu jos įgyvendinimo išraiška; religijoje, įgyvendinimo patyrimas eina anksčiau negu idėjos išraiška. Tarp evoliucinės valios tikėti ir apšviesto proto padarinio, religinės įžvalgos, ir apreiškimo – tos valios, kuri tiki, egzistuoja milžiniškas skirtumas.
Evoliucijos metu, religija dažnai žmogų veda į savų sampratų apie Dievą kūrimą; apreiškimas demonstruoja tokį reiškinį, kada Dievas vysto patį žmogų, tuo tarpu Kristaus Mykolo žemiškajame gyvenime mes matome tokį reiškinį, kada Dievas žmogui apreiškia save. Evoliucija stengiasi Dievą paversti panašiu į žmogų; apreiškimas stengiasi žmogų paversti panašiu į Dievą.
Mokslą patenkina tiktai pirminės priežastys, religiją patenkina aukščiausioji asmenybė, o filosofiją patenkina vienybė. Apreiškimas tvirtina, jog visi trys yra viena, ir
[1123]▼
jog visi yra geri. Tai, kas yra amžinai tikra, yra visatos gėris, o ne erdvės blogio laiko iliuzijos. Visų asmenybių dvasiniame patyrime, visada iš tikrųjų yra teisinga, jog tai, kas yra tikra, yra gėris, ir gėris yra tai, kas yra tikra.
4. PATYRIMO FAKTAS
Dėl to, kad jūsų prote gyvena Minties Derintojas, tai pažinti Dievo protą jums nėra didesnė paslaptis už savo įsitikinimą, jog galite sąmoningai pažinti bet kokį kitą protą, žmogiškąjį ar viršžmogiškąjį. Religija ir visuomeninė sąmonė turi bendrą bruožą: Jos remiasi sąmoningu suvokimu, jog egzistuoja kitas intelektas. Tas metodas, kurio pagalba jūs galite kito idėją suvokti kaip savąją, yra tas pats metodas, kurio dėka jūs galite "leisti tam protui, kuris buvo Kristuje, taip pat būti ir jumyse."
Kas yra žmogiškasis patyrimas? Jis yra tiesiog bet kokia sąveika tarp aktyvaus ir abejojančio savojo aš ir bet kokios kitos aktyvios ir išorinės tikrovės. Didžiulę patyrimo dalį nulemia sampratos gilumas, plius išorinės tikrovės suvokimo visuma. Patyrimo judėjimas prilygsta lūkestingos vaizduotės jėgai plius tam skvarbumui, kurio pagalba jutimiškai yra atrandama tikrovė, su kuria yra užmezgamas ryšys. Patyrimo faktą sudaro savimonė plius kitos egzistencijos – kitų daiktiškumas, kitų protiškumas, ir kitų dvasiškumas.
Žmogus labai anksti ima suvokti, jog pasaulyje arba visatoje jis nėra vienas. Išsivysto natūrali spontaniška savimonė apie kitus intelektus savojo aš aplinkoje. Įtikėjimas šitą natūralų patyrimą paverčia religija, Dievą suvokiant kaip kitų intelektų tikrovę – šaltinį, prigimtį, ir likimą. Bet tokios žinios apie Dievą yra amžinai ir visada asmeninio patyrimo tikrovė. Jeigu Dievas nebūtų asmenybė, tai jis negalėtų tapti žmogiškosios asmenybės realaus religinio patyrimo gyvąja dalimi.
Suklydimo elementas, kuris būna žmogiškajame religiniame patyrime, yra tiesiog proporcingas tam materializmo turiniui, kuris užteršia dvasinę sampratą apie Visuotinį Tėvą. Žmogaus ikidvasinį žengimą į priekį visatoje sudaro toks patyrimas, kada jis atsikrato šitų klaidingų idėjų apie Dievo prigimtį ir apie grynos ir tikros sielos tikrovę. Dievybė yra daugiau negu dvasia, bet kylančiajam žmogui vienintelis įmanomas požiūris yra dvasinis.
Malda iš tikrųjų yra religinio patyrimo dalis, bet šiuolaikinės religijos ją neteisingai pabrėžia, didele dalimi ignoruodamos daug esmingesnę garbinimo komuniją. Apmąstančias proto galias gilina ir išplečia garbinimas. Malda gyvenimą gali praturtinti, bet garbinimas apšviečia likimą.
Apreikštoji religija iš tikrųjų yra žmogiškosios egzistencijos vienijantis elementas. Apreiškimas vienija istoriją, suderina geologiją, astronomiją, fiziką, chemiją, biologiją, sociologiją, ir psichologiją. Dvasinis patyrimas yra žmogaus kosmoso reali siela.
5. TIKSLINGO POTENCIALO AUKŠTYBĖ
Nors tikėjimo realybės nustatymas nėra ekvivalentiškas realybės nustatymui to, kuo tikima, nežiūrint šito, primityviosios gyvybės evoliucinis išsivystymas į asmenybės statusą iš tiesų parodo asmenybės potencialo egzistavimo realybę nuo pat pradžių. Ir laiko visatose,
[1124]▼
potencialas visada yra aukštesnis už aktualą. Besivystančiame kosmose potencialas yra tai, kas turi būti, ir tai, kas turi būti, yra Dievybės tikslinių mandatų atsiskleidimas.
Tą pačią tikslinę aukštybę parodo proto idėjų formavimo evoliucija, kada primityvi gyvulio baimė yra paverčiama į nuolat gilėjančią pagarbą Dievui ir į vis augančią baimingą pagarbą visatai. Primityvusis žmogus religinės baimės turėjo daugiau negu įtikėjimo, o dvasinių potencialų viešpatavimas proto aktualų atžvilgiu pasireiškia tada, kada tokia bailumą gimdanti baimė gyvojo įtikėjimo dėka yra paverčiama į dvasines realybes.
Jūs galite psichologizuoti evoliucinę religiją, bet ne asmeninio patyrimo dvasinės kilmės religiją. Žmogiškoji moralė vertybes gali suvokti, bet tiktai religija tokias vertybes gali apsaugoti, išaukštinti, ir sudvasinti. Tačiau nežiūrint tokių veiksmų, religija yra kažkas daugiau negu suemocinta moralė. Religija moralei yra tai, kas meilė yra pareigai, kas sūnystė yra tarnystei, kas esmė yra substancijai. Moralė atskleidžia visagalį Kontrolierių, tokią Dievybę, kuriai reikia tarnauti; religija atskleidžia visus mylintį Tėvą, tokį Dievą, kurį reikia garbinti ir mylėti. Ir vėl tai yra dėl to, kad religijos dvasinis potencialas yra aukščiau už evoliucinės moralės pareigos aktualybę.
6. RELIGINIO ĮTIKĖJIMO TIKRUMAS
Filosofinis religinės baimės pašalinimas ir mokslo tvirtas žengimas į priekį didele dalimi prisideda prie netikrų dievų išmirimo; ir nors šitos žmogaus sukurtų dievybių aukos gali kažkuriam laikui rūku užtraukti dvasinę viziją, bet galiausiai jos sunaikina tą nemokšiškumą ir prietarus, kurie taip ilgai temdė gyvąjį amžinosios meilės Dievą. Šis ryšys tarp tvarinio ir Kūrėjo yra gyvasis patyrimas, dinamiškas religinis įtikėjimas, kurio neįmanoma tiksliai apibrėžti. Izoliuoti dalį gyvenimo ir ją pavadinti religija reiškia gyvenimą suskaidyti į atskiras dalis ir iškraipyti religiją. Ir būtent kaip tik dėl šito garbinimo Dievas reikalauja arba visiško atsidavimo, arba, kad iš viso nebūtų jokio atsidavimo.
Primityviųjų žmonių dievai negalėjo būti kas nors daugiau, kaip tik savo pačių šešėliai; gyvasis Dievas yra dieviškoji šviesa, kurios pertrūkiai sudaro visos erdvės kūrinijos šešėlius.
Filosofinės pakraipos religininkas turi įtikėjimą į asmeninio išgelbėjimo asmenį Dievą, į kažką, kas yra daugiau už tikrovę, vertybę, pasiekimo lygį, išaukštintą procesą, keitimąsi, laiko-erdvės galutinybę, idealizavimą, energijos įasmeninimą, gravitacijos esybę, žmogiškąją projekciją, savojo aš idealizavimą, gamtos vystymąsi į viršų, polinkį į gėrį, evoliucijos impulsą į priekį, arba didingą hipotezę. Religininkas turi įtikėjimą į meilės Dievą. Meilė yra religijos esmė ir labiau išsivysčiusios civilizacijos šaltinis.
Įtikėjimas filosofinį tikimybės Dievą paverčia į išgelbstintį tikrumo Dievą asmeniniame religiniame patyrime. Skepticizmas gali mesti iššūkį teologijos teorijoms, bet įsitikinimas asmeninio patyrimo patikimumu patvirtina to tikėjimo, kuris peraugo į įtikėjimą, tiesą.
Įsitikinimus Dievo atžvilgiu galima pasiekti išmintingo protavimo dėka, bet Dievą pažįstančiu individas tampa tiktai įtikėjimo, asmeninio patyrimo dėka. Didelėje dalyje to, kas yra susiję su gyvenimu, reikia atsižvelgti į tikimybę, tačiau kada yra kontaktuojama su kosmine tikrove, tada tikrumą galima patirti, kai prie tokių prasmių ir vertybių yra priartėjama gyvojo įtikėjimo dėka. Dievą pažįstanti siela drįsta pasakyti,
[1125]▼
"Aš žinau," net ir tada, kada šitomis žiniomis apie Dievą abejoja netikintysis, kuris tokį įsitikinimą neigia, kadangi jį ne iki galo paremia intelektuali logika. Kiekvienam tokiam abejojančiajam tikintysis tiktai atsako, "Iš kur tu žinai, kad aš nežinau?"
Nors protas visada gali abejoti įtikėjimu, bet įtikėjimas visada gali papildyti tiek protą, tiek logiką. Protas sukuria tokią tikimybę, kurią įtikėjimas gali transformuoti į moralinį tikrumą, net ir į dvasinį patyrimą. Dievas yra pirmoji tiesa ir paskutinioji realybė; dėl to iš tikrųjų visa tiesa gimsta iš jo, tuo tarpu visos realybės egzistuoja santykinai jo atžvilgiu. Dievas yra absoliuti tiesa. Kaip tiesą žmogus gali pažinti Dievą, bet tam, kad suprastų – paaiškintų Dievą, žmogus turi ištirti visatų visatos realybę. Tos milžiniškos bedugnės abu krantus tarp Dievo tiesos patyrimo ir nemokšiškumo Dievo realybės atžvilgiu gali sujungti tiktai gyvasis įtikėjimas. Pasiekti harmoniją tarp begalinės tiesos ir visuotinės realybės vien tiktai protas negali.
Tikėjimas gali nesugebėti pasipriešinti abejonei ir atsispirti baimei, bet įtikėjimas abejojimą nugali visada, nes įtikėjimas yra tiek teigiamas, tiek ir gyvas. Tai, kas yra teigiama, visada turi pranašumą prieš tai, kas yra neigiama, tiesa turi pranašumą prieš suklydimą, patyrimas turi pranašumą prieš teoriją, dvasinės realybės turi pranašumą prieš laiko ir erdvės izoliuotas realybes. Šito dvasinio tikrumo įtikinamą įrodymą sudaro tokių tikinčiųjų, įtikėjusiųjų, dvasios visuomeniniai vaisiai kaip šito tikro dvasinio patyrimo pasekmė. Jėzus sakė: "Jeigu jūs savo bičiulius mylėsite taip, kaip jus mylėjau aš, tuomet visi žmonės tikrai žinos, kad jūs esate mano mokiniai."
Mokslui Dievas yra galimybė, psichologijai jis yra pageidavimas, filosofijai jis yra tikimybė, religijai jis yra tikrumas, religinio patyrimo aktualybė. Protas reikalauja, kad tokia filosofija, kuri negali atrasti tikimybės Dievo, turėtų labai gerbti tą religinį įtikėjimą, kuris gali atrasti ir iš tiesų atranda tikrumo Dievą. Taip pat ir mokslas neturėtų ignoruoti religinio patyrimo, grindžiamo patiklumu, bent jau tol, kol jis tebesilaiko prielaidos, jog žmogaus intelektualūs ir filosofiniai sugebėjimai yra atsiradę iš vis mažiau protingų būtybių, kada yra sugrįžtama į vis tolimesnę praeitį, kol galiausiai prieinama prie primityviosios gyvybės, kuri visiškai neturėjo jokio mąstymo ir jokio jausmo.
Evoliucijos faktų nereikia priešpastatyti Dievą pažįstančio mirtingojo religinio gyvenimo dvasinio patyrimo tikrumo tikrovės tiesai. Išmintingi žmonės turėtų nustoti samprotauti kaip vaikai ir turėtų pamėginti pasinaudoti suaugusiojo nuoseklia logika, logika, kuri yra pakanti tiesos sampratai, o taip pat ir realybės stebėjimui. Mokslinis materializmas yra bankrutavęs, kada, kiekvieno pasikartojančio visatos reiškinio akivaizdoje, jis ir toliau laikosi savo dabartinių prieštaravimų, žiūrėdamas į tai, kas visų pripažinimu yra aukščiau, kaip į pasekmę to, kas visų pripažinimu yra žemiau. Nuoseklumas reikalauja, jog būtų pripažįstama tikslingo Kūrėjo veikla.
Organinė evoliucija yra faktas; tikslinė arba progresinė evoliucija yra tokia tiesa, kuri priešingu atveju prieštaringus evoliucijos visą laiką kylančių pasiekimų reiškinius paverčia nuosekliais. Kuo daugiau bet koks mokslininkas progresuoja savo pasirinktoje mokslo srityje, tuo daugiau jis atsisakys materialistinės realybės teorijų kosminės tiesos, jog viešpatauja Aukščiausiasis Protas, naudai. Materializmas žmogiškąjį gyvenimą nupigina; Jėzaus evangelija milžinišku laipsniu iškelia ir dieviškai išaukština kiekvieną mirtingąjį. Mirtingojo egzistenciją reikia įsivaizduoti kaip susidedančią iš intriguojančio ir jaudinančio patyrimo, kada tikrovė yra suvokiama kaip žmogiškojo siekio į viršų ir dieviškojo ir išgelbstinčio siekio į apačią susitikimas.
[1126]▼
7. TO, KAS YRA DIEVIŠKA, TIKRUMAS
Visuotinis Tėvas, būdamas savaime egzistuojantis, taip pat yra save paaiškinantis; jis iš tikrųjų gyvena kiekviename protingame mirtingajame. Bet jūs negalite būti įsitikinęs, kad Dievas egzistuoja, jeigu jūs jo nepažįstate; sūnystė yra vienintelis patyrimas, kuris tėvystę paverčia tikra. Visata visur patiria pasikeitimų. Kintanti visata yra priklausoma visata; toks kūrinys negali būti nei galutinis, nei absoliutus. Ribinė visata yra visiškai priklausoma nuo Galutiniojo ir nuo Absoliuto. Visata ir Dievas nėra tapatūs; vienas yra priežastis, kitas yra pasekmė. Priežastis yra absoliuti, begalinė, amžina, ir nesikeičianti; pasekmė yra laikinė-erdvinė ir transcendentinė, bet nuolat kintanti, visada auganti.
Dievas yra toji viena ir vienintelė iš savęs atsiradusi realybė visatoje. Jis yra visos daiktų ir būtybių kūrinijos tvarkos, plano, ir tikslo paslaptis. Visur kintančią visatą reguliuoja ir stabilizuoja absoliučiai nekintantys dėsniai, nekintančio Dievo įpročiai. Dievo realybė, dieviškasis dėsnis, nekinta; Dievo tiesa, jo ryšys su visata, yra santykinis apreiškimas, kuris visą laiką prisitaiko prie nuolat besivystančios visatos.
Tie, kurie išgalvotų kokią nors religiją be Dievo, yra panašūs į tuos, kurie skintų vaisius be medžių, turėtų vaikų be tėvų. Jūs negalite turėti pasekmių be priežasčių; tiktai šis AŠ ESU yra be priežasties. Religinio patyrimo realybė numato Dievą, ir toks asmeninio patyrimo Dievas turi būti asmenė Dievybė. Jūs negalite melstis kokiai nors cheminei formulei, nuoširdžiai prašyti iš matematinės lygties, garbinti hipotezę, patikėti mintis postulatui, artimai bendrauti su procesu, tarnauti abstrakcijai, ir palaikyti kupiną meilės bičiulystę su dėsniu.
Tas tiesa, daug akivaizdžiai religinių požymių gali išaugti iš nereliginių šaknų. Žmogus gali, intelektualiai, paneigti Dievą, ir vis tiek būti moraliai geras, ištikimas, gerbiantis tėvus, sąžiningas, ir net idealistas. Žmogus savo bazinėje prigimtyje gali įskiepyti daug grynai humaniškų šakų ir tokiu būdu akivaizdžiai įrodyti savo siekius bedievės religijos vardu, bet toks patyrimas neturi išlikimo vertybių, Dievo pažinimo ir kilimo pas Dievą. Tokiame mirtingojo patyrime bus užauginti tik visuomeniniai vaisiai, ne dvasiniai. Skiepas nulemia vaisiaus savybes, nežiūrint to, kad gyvasis maitinimas yra gaunamas tiek iš proto, tiek ir iš dvasios pirminio dieviškojo padovanojimo šaknų.
Religijos intelektualus skiriamasis ženklas yra tikrumas; filosofinė savybė yra nuoseklumas; visuomeniniai vaisiai yra meilė ir tarnystė.
Dievą pažįstantis individas nėra tas, kuris yra aklas sunkumams arba ignoruojantis tas kliūtis, kurios yra kelyje surandant Dievą šių laikų prietarų, tradicijų, ir materialistinių polinkių labirinte. Jis buvo susitikęs su šitais trukdymais ir triumfavo prieš juos, nugalėjo juos gyvojo įtikėjimo dėka, ir, nepaisant jų, pasiekė dvasinio patyrimo aukštumas. Bet tai yra tiesa, jog daugelis tų, kurie viduje yra įsitikinę, jog Dievas yra, tokį įsitikinimo jausmą bijo pareikšti dėl gausybės ir protingumo tų, kurie renka prieštaravimus ir didina sunkumus, susijusius su tikėjimu į Dievą. Didelio proto nereikia tam, kad būtų ieškoma trūkumų, kad būtų pateikiami klausimai, arba kad būtų reiškiami prieštaravimai. Bet iš tiesų reikia proto aštrumo tam, kad šitie klausimai būtų atsakyti ir šitie sunkumai būtų išspręsti; įtikėjimo tvirtumas yra didingiausias metodas, kaip spręsti visus tokius paviršutiniškus ginčus.
[1127]▼
Jeigu mokslas, filosofija, ar sociologija išdrįsta tapti dogmatiški, ginčydamiesi su tikros religijos pranašais, tuomet Dievą pažįstantys žmonės į tokį nepagrįstą dogmatizmą turėtų atsakyti tuo dar toliau numatančiu asmeninio dvasinio patyrimo tikrumo dogmatizmu, "Aš žinau, ką aš patyriau, nes esu šio AŠ ESU sūnus." Jeigu kurio nors tėvo asmeniniam patyrimui iššūkį meta dogma, tuomet Tėvo, kurį galima patirti, šitas įtikėjimo pagimdytas sūnus gali atsakyti ta neįveikiama dogma, pareiškimu apie savo realiąją sūnystę su Visuotiniu Tėvu.
Tiktai beribė tikrovė, absoliutas, galėtų išdrįsti nuosekliai būti dogmatiškas. Tie, kurie daro prielaidą, jog yra dogmatiški, jeigu yra nuoseklūs, anksčiau ar vėliau turi patekti į energijos Absoliuto, tiesos Visuotiniojo, ir meilės Begaliniojo rankas.
Jeigu nereliginiai požiūriai į kosminę tikrovę išdrįsta mesti iššūkį įtikėjimo tikrumui remiantis tuo, kad jo statusas neįrodytas, tuomet tas žmogus, kuris dvasią patiria, gali lygiai taip pat mesti dogmatišką iššūkį mokslo faktams ir filosofijos tikėjimams, pasiremdamas tuo, kad jie taip pat yra neįrodyti; jie yra tokie patys patyrimai mokslininko ar filosofo sąmonėje.
Iš visų visatos patyrimų mes turime teisę būti labiausiai tikri dėl Dievo, iš visų buvimų labiausiai neišvengiamo, iš visų faktų paties realiausio, iš visų tiesų pačios gyviausios, iš visų draugų labiausiai mylinčio, ir iš visų vertybių pačios dieviškiausios.
8. RELIGIJOS ĮRODYMAI
Tikrovės aukščiausiąjį įrodymą ir religijos efektyvumą sudaro žmogiškojo patyrimo faktas; būtent tai, jog žmogus, natūraliai bailus ir prietarus, apdovanotas įgimtu stipriu savisaugos instinktu ir trokštantis išlikimo po mirties, nori savo dabarties ir ateities giliausius interesus iki galo patikėti, kad juos saugotų ir reguliuotų toji galia ir asmuo, kurį jo įtikėjimas pavadino Dievu. Tai yra bet kokios religijos toji vienintelė centrinė tiesa. Kai dėl to, ko toji galia ar asmuo už šitą globą ir galutinį išgelbėjimą reikalauja iš žmogaus, tai nėra dviejų religijų, besilaikančių vienodo požiūrio; iš esmės, daugiau ar mažiau jų požiūriai išsiskiria.
Vertinant bet kokios religijos statusą evoliucinėje skalėje, geriausiai apie ją galima spręsti pagal jos nuostatas ir etines normas. Kuo aukštesnis bet kokios religijos tipas, tuo daugiau ji skatina nuolat gerėjančią visuomeninę moralę ir etinę kultūrą ir pati yra skatinama nuolat gerėjančios visuomeninės moralės ir etinės kultūros. Mes negalime spręsti apie religiją pagal ją lydinčios civilizacijos statusą; mes geriau civilizacijos realų pobūdį vertinkime pagal jos religijos tyrumą ir kilnumą. Didelė dalis iš pačių žymiausiųjų pasaulio religijos mokytojų iš esmės buvo nemokyti. Gelbstinčiajam įtikėjimui į amžinąsias realybes pasaulio išmintis nėra būtina.
Skirtumas tarp įvairių amžių religijų visiškai priklauso nuo to, kaip skirtingai žmogus suvokia tikrovę ir kaip skirtingai jis pripažįsta moralines vertybes, etinius ryšius, ir dvasines realybes.
Etika yra amžinasis visuomeninis ar rasinis veidrodis, kuris patikimai atspindi vidinių dvasinių ir religinių įvykių šiaip jau nepastebimą pažangą. Apie Dievą žmogus visada galvojo panaudodamas geriausius dalykus, kurie jam buvo žinomi, savo giliausias idėjas ir aukščiausius idealus. Net istorinė religija visada savo sampratas apie Dievą kūrė iš savo aukščiausiųjų pripažintų vertybių. Kiekvienas išmintingas tvarinys Dievo vardą suteikia geriausiems ir aukščiausiems dalykams, kurie jam yra žinomi.
[1128]▼
Religija, kada tik susiaurėdavo iki proto ir intelektualios išraiškos požiūrio, tada visada drįsdavo kritikuoti civilizaciją ir evoliucinę pažangą vertindama ją pagal savo etinės kultūros ir moralinės pažangos normas.
Nors asmeninė religija eina anksčiau negu žmogiškosios moralės evoliucija, deja, tenka pripažinti, jog institucinė religija pastoviai atsilikdavo nuo lėtai besikeičiančių žmogiškųjų rasių papročių. Organizuota religija įrodė savo konservatyvų atsilikimą. Paprastai religiniam žmonių vystymuisi vadovaudavo pranašai; teologai paprastai juos sulaikydavo. Religija, būdama vidinio ar asmeninio patyrimo dalykas, niekada negali vystytis tiek, jog intelektualią rasių evoliuciją pralenktų labai toli.
Bet religijos niekada neišplečia apeliavimas į vadinamuosius stebuklus. Stebuklų ieškojimas yra sugrįžimas į primityviąsias magijos religijas. Tikroji religija neturi nieko bendro su tariamais stebuklais, o apreiškiama religija niekada iš tiesų nesiremia stebuklais kaip autoriteto įrodymais. Religijos šaknys visada yra asmeniniame patyrime ir ji remiasi asmeniniu patyrimu. Ir jūsų aukščiausioji religija, Jėzaus gyvenimas, buvo kaip tik toks asmeninis patyrimas: žmogus, mirtingasis žmogus, ieškantis Dievo ir jį visiškai iki galo surandantis per vieną trumpą gyvenimą materialaus kūno pavidalu, tuo tarpu tame pačiame žmogiškajame patyrime pasirodė Dievas, ieškantis žmogaus ir surandantis jį, iki galo patenkindamas begalinės aukštybės tobulą sielą. Ir tai yra religija, net ir pati aukščiausia, kokia tik buvo apreikšta Nebadono visatoje – Jėzaus iš Nazareto žemiškasis gyvenimas.
[Pateikta Nebadono Melkizedeko.]