Mirtingojo BŪSENA liudija jo dalyvavimo garbinimo ir prašymų kolektyvinėje komunijoje dvasinę gelmę. 2011 12 15

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mirtingojo BŪSENA liudija jo dalyvavimo garbinimo ir prašymų kolektyvinėje komunijoje dvasinę gelmę. 2011 12 15

Panašu, kad atėjo laikas jums giliau susipažinti su MIRTINGOJO BŪSENA NUOŠIRDŽIOS MALDOS METU.

Apie tokį mokymą jau seniai mąsčiau, jog reikėtų jį parašyti, tačiau vis kiti – svarbesni – mokymai įsiterpdavo, tad taip ir nepriėjau prie ŠITO mokymo, nors jis yra labai svarbus. Todėl dabar kaip tik atėjo tas metas IR ŠITAM MOKYMUI, KAD JŪS daugiau suprastumėte, kas yra malda.

MALDA – TAI YRA VIRŠSĄMONINĖ KOMUNIJA – INTYMUS-ARTIMAS NUOŠIRDUS BENDRAVIMAS – SU ROJAUS TREJYBĖS TRIMIS ASMENIMIS – TĖVU, AMŽINUOJU SŪNUMI-MOTINA-BROLIU, IR BEGALINE DVASIA-MOTINA-SESE.

Komunijos metu svarbiausia dalis yra ĮTIKĖJUSIOJO NUOŠIRDUS ATSIVĖRIMAS SAVO VIDUMI ROJAUS TRJEYBEI ir jo metu patiriama BŪSENA, bet jokiu būdu ne tariami žodžiai, ar vien tik mintyse išsakomi teiginiai ar prašymai. Būtent gyvos komunijos metu įtikėjusiojo BŪSENA liudija tos akimirkos įtikėjusiojo DVASINIO AŠ TIKRĄJĮ DVASINĮ ŪGĮ IR TIKRĄJĄ BRANDĄ, ir būtent šis tikrasis dvasinis asmuo šitos būsenos įtakoje IR IŠSAKO MALDOS ŽODŽIUS-MINTIS.

Maldos-KOMUNIJOS METU ĮTIKĖJUSIOJO MIRTINGOJO GYVA IR PATIRIAMA BŪSENA ENERGETINIAIS VIRPESIAIS IR DIKTUOJA ŽODŽIUS IR MINTIS IŠ DVASIOS, TODĖL JIE IR LIEJASI IŠ VIDAUS BE JOKIŲ MALDAKNYGIŲ, BE JOKIŲ MECHANIŠKAI IŠMOKTŲ TEKSTŲ, LIEJASI IŠ TIROJO DVASINIO ASMENS GELMĖS.

Štai kodėl per katalikų ritualines pamaldas bažnyčioje dalinama KOMUNIJA – tas materialus paplotėlis – vadinamasis Kristaus kūnas – yra ne KOMUNIJA, bet materialus ir NEGYVAS – ritualas, ir neturi nė menkiausios užuominos apie NUOŠIRDŲ BENDRAVIMĄ SU JĖZUMI AR ROJAUS TREJYBE GYVO IR NUOŠIRDAUS ATSIVĖRIMO DĖKA.

Štai kodėl tarp ritualines bažnyčias lankančiųjų tikinčiųjų NĖRA ĮTIKĖJUSIŲJŲ, O TUO LABIAU NĖRA ATRADUSIŲ SAVO VIDUJE TĖVĄ-ROJAUS TREJYBĘ, nors per kiekvienas tokias ritualines ir negyvas pamaldas išsirikiuoja eilutė norinčiųjų – KURČIŲ IR AKLŲ DVASINE PRASME – gauti KOMUNIJĄ iš materialių kunigo rankų. Tokie AKLI IR KURTI tikintieji TIKI, kad jie – KAIP PATYS TAI VADINA – PRIĖJO KOMUNIJOS. Tai tik saviapgaulės ir tikrovės iškraipymo pasireiškimas.

KOKS TAI AKLUMAS IR VEIDMAINYSTĖ! Jie nori KOMUNIJOS ANT LIEŽUVIO, kai visos pamaldos ir turėjo būti skirtos būtent GYVAI DVASINEI KOMUNIJAI SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE, KAD JIE IR PASIMAITINTŲ TIKRU GYVUOJU MAISTU, ATVĖRUS ĮTIKĖJUSIOJO DVASIĄ. O tada jau nebereikia jokių vaflių ant liežuvio, kada yra KŪRĖJO PAMAITINTA IR PAGIRDYTA MIRTINGOJO DVASIA – ASMENYBĖ.

Kadangi tokių gyvųjų pamaldų katalikų bažnyčioje nevyksta – jų nevyko, ir nevyks niekada – nes katalikų bažnyčioje nėra ĮTIKĖJUSIŲJŲ, nes pati katalikų sekta, jos VEDLIAI, ŠVENTIKAI, PATYS NEŽINO, NETURI NĖ MENKIAUSIO SUPRATIMO, KAS YRA GYVOSIOS PAMALDOS.

Tokios GYVOSIOS pamaldos vyksta vienintelėje pasaulyje urantų gyvojoje Rojaus Trejybės šventovėje. Todėl tik urantai ir patiria – TIESIOGINE PRASME PATIRIA – GYVĄ RYŠĮ SU ROJAUS TREJYBĖS TRIMIS ASMENIMIS, kad jiems jokių ritualinių materialių paplotėlių ant liežuvio ne tik nereikia, bet tokia PSEUDOKOMUNIJA SUKELIA TIK APGAILĖTINĄ NUSISTEBĖJIMĄ, KAD TIEK DAUG YRA KURČIŲ IR AKLŲ DVASIOJE IR KUNIGŲ, VEDANČIŲ AKLUS IR KURČIUS TIKINČIUOSIUS Į BEDUGNĘ, Į KURIĄ JIE TIKRAI JAU KRENTA.

Štai vienas mūsų brolis dvasioje rašo:

”Štai aš buvau Vilniuje, garbinimo Šventovėje . Su džiaugsmu sekiau visų dalyvių garbinimo žodžius , tačiau tas žmonių murmėjimas savyje, savo asmeniškumus mane išblaškydavo, nes tai nesutapdavo su mano minčių malda . Tai viena, o antra , kiti žmonės taip tyliai kažką tai murma , kad aš sėdėdamas paskutinėje eilėje tikrai negalėjau suprasti ir dalyvauti, tavo Mantai , taip vadinamame sielų chore.”

Ką gi liudija šitokie teiginiai: “garbinimo Šventovėje,” “sekiau visų dalyvių garbinimo žodžius,” “tas žmonių murmėjimas savyje,” “mane išblaškydavo,” “nesutapdavo su mano minčių malda,” “negalėjau dalyvauti sielų chore?” O gi jie liudija tik VIENĄ VIENINTELĘ TIESĄ – ŠIS MŪSŲ BROLIS DVASIOJE SAVO BŪSENA DAR NUOŠIRDŽIAI NEATSIVĖRĖ TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI IR TUO LABIAU JOS DAR NEATRADO SAVYJE. DĖL TO dar jis BIJO parašyti, KOKIOJE šventovėje jis lankėsi, nors jos pavadinimą puikiai žino iš mūsų svetainės Forumo. Jis dalyvavo ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE garbinimo kolektyvinėje komunijoje. Deja, dalyvavo tik jo KŪNAS, tuo tarpu DVASIA JO DAR GILIAI MIEGA LETARGO MIEGU, todėl jis savo DVASIOS BŪSENA nejaučia kitų kolektyvinėje komunijoje dalyvavusiųjų skleidžiamų virpesių, nes jo intelektas STEBI KITUS, ir jis nori MELSTIS SAVĄJA MALDA MINTYSE, bet nėra atsivėręs savo dvasia, kad prisijungtų prie VISŲ MALDOS. Dar daugiau, tyliai besimeldžiantieji JĮ “IŠBLAŠKYDAVO,” o tai taip pat reiškia, kad nebuvo jo nuoširdaus ATSIVĖRIMO DVASIOJE IR NEBUVO BŪSENOS PATYRIMO, KOKIA YRA DVASINĖ VIENOVĖ, todėl intelekto nepasitenkinimas tuoj pat pasireiškė susierzinimu, kad jie “taip tyliai kažką tai murma.”

Aš atėjusiems pirmą kartą į mūsų GYVĄSIAS pamaldas paaiškinu, kad jie NESISTENGTŲ SEKTI KIEKVIENĄ TARIAMĄ MALDOS ŽODĮ, O ATSIVERTŲ SAVO DVASINIU IR TIKRUOJU AŠ, KAD PATIRTŲ VIRPESIUS IR JŲ SUKELIAMĄ DVASIOS BŪSENĄ. O ir pačioje maldoje aš taip pat akcentuoju, kreipdamasis į Rojaus Trejybę, kad būtent ne mintys, ne žodžiai, bet virpesiai išsako mūsų visus lūkesčius ir norus, mūsų gyvą garbinimą ir šlovinimą Rojaus Trejybei, nes materialūs žodžiai yra tokie nerangūs, tokie grubūs, tokie skurdūs, kad jokiu būdu nepajėgia išreikšti mūsų vidinių ir giluminių DVASINIŲ pojūčių ir patyrimų GARBINIMO IR PRAŠYMŲ MALDOS ATSIVĖRIMO METU.

Toliau mūsų brolis dvasioje rašo:

“Aš manau, kad tuose garbinimuose vyksta asmeniškas asmeniškumas , nes tie garbinimai vyksta tik superasmeniškume ir nieko nemačiau tokio apjungiančio broliškumo, tikrai nemačiau . Mačiau tik norą kažką tariamai reikšmingą pasakyti per savo asmeniškumą , per savo asmeninį požiūrį.”

Tai dar labiau paliudija mano anksčiau pateiktą teiginį, kad šis mūsų brolis dvasioje NEPATYRĖ DVASINIO ATSIVĖRIMO, TODĖL JIS IR NEGALĖJO PATIRTI APJUNGIANČIOS IR REALIOS BROLYSTĖS NE TIK TARPUSAVYJE SU GYVOSIOSE PAMALDOSE DAYVAVUSIAIS MŪSŲ DVASINIAIS BROLIAIS IR SESĖMIS, BET NET IR SU DVASINE ROJAUS TREJYBĖS ŠEIMA – KŪRINIJOS ŠEIMA.

Atsivėrimas yra BŪSENA, O NE STEBĖJIMAS KITŲ. Kada YRA NUOŠIRDUS IR GILUMINIS ATSIVĖRIMAS DVASIOJE, TADA YRA PATIRIAMA DVASINĖ BROLYSTĖS BŪSENA. O tam, kad tokią giluminę būseną pasiektumėte, BŪTINA įdėti daug ir nuoseklių ir nuoširdžių ASMENINIŲ pastangų gyvosios ir kolektyvinės komunijos su Rojaus Trejybe metu. O tai reiškia, jog vien tik asmeniškai garbinti Rojaus Trejybę ir melstis nepakanka, BŪTINA DAR IR DALYVAUTI KOLEKTYVINIAME ROJAUS TREJYBĖS GARBINIME ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE.

ROJAUS TREJYBĖS garbinimas – tai tokia gyva dvasios atsivėrimo BŪSENA, kada liejasi tik garbinimo ir šlovinimo žodžiai, nukreipti į ROJAUS TREJYBĘ, ir skirti tik Jai, kurie sukuria tokią aukščiausio dažnio virpesių VIRŠSĄMONĖS būseną, kada nėra nė menkiausio noro, ko nors Rojaus Trejybės dar ir prašyti.

Tačiau vos tik įsiterpia net ir mažiausias prašymas, garbinimas iškart pavirsta prašymų malda, ir tą pačią akimirką energetiniai virpesiai tampa DAUG žemesnio dažnio.

Garbinimas neturi net menkiausio savanaudiškumo šešėlio – ko nors paprašyti. Todėl energetiniai virpesiai ir išlieka paties aukščiausio dažnio, nes nėra jokio kito tikslo, kaip tik susilieti su Rojaus Trejybe. O kada atsiranda jau prašymas, net ir dėl kitų, dėl visumos, vis tiek jau yra kažkoks siekis, kad būtų kažkas įvykdyta, įgyvendinta, pagerinta, apsaugota, o ne vien tik likti gyvame susiliejimo ryšyje su Rojaus Trejybe, energetinių virpesių dažnis krenta žemyn, nes tarp Rojaus Trejybės ir to, kuris ką tik GARBINO Rojaus Trejybę ĮSITERPIA PRAŠYMAS. Sakykim, malda už nukentėjusius nuo cunamio bangos Japonijoje, ar už aukas, kurios patyrė kančių ir už jų gelbėtojus žudynėse Norvegijoje ar dabar Belgijoje, jau yra kažkoks pageidavimas ir jis įsiterpia tarp Rojaus Trejybės ir to, kuris prašo. Ir toks prašymas jau yra ego pasireiškimas, nors ir dieviškojo ego, bet vis tiek jis įsiterpia kaip barjeras tarp Kūrėjo ir Jo vaiko.

Štai kodėl visuomenei vis toliau žengiant evoliucijos keliu, malda kaip prašymų išraiška KŪRĖJUI, kažko siekiant GAUTI, TEGU IR VISŲ LABUI, išnyks, nes pats gyvenimas aplinkui jau bus išgyvendinęs visas tas neigiamas apraiškas – nusikaltimus, savanaudišką požiūrį į ekonomiką, politiką, švietimą, mokyklą, asmenybę, sveikatą, mitybą, darbą, kūrybą, tarpusavio santykius, ir pan. Todėl nebebus poreikio prašyti to, ko prašoma iš esmės dabar. Net audros, uraganai, viesulai, liūtys, potvyniai, ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, cunamiai, pūgos bus praeities epizodai žmonijos evoliucijos gyvajame kelyje. Išliks jos tik tokia prašymų forma, kada bus prašoma dar didesnio susiliejimo su Kūrėju, dar gilesnio atsivėrimo ir susiliejimo su Juo, o visas dvasinis koletyvinis ir asmeninis komunijos ryšys bus nukreiptas į Rojaus Trejybės garbinimą ir veikimą drauge su Rojaus Trejybe kasdieniame gyvenime.

Todėl tiktai apgailėtina, kada yra net ir tarp Urantijos Knygą skaitančiųjų ir turinčių tokias nuostatas, kurios jus veda į dar didesnį tikrovės iškraipymą, kada tas pats mūsų brolis dvasioje rašo:

“O mano sielos virpesiai visur gali giedoti vidinį garbinimo chorą, bet kurioje bažnyčioje, jeigu tik aš turiu norą įsilieti į tą kolektyvinį garbinimo dvasinį srautą kartu su visais žmonėmis “

NĖ VIENOJE bažnyčioje be urantų ROJAUS TREJYBĖS gyvosios šventovės nevyksta joks GARBINIMAS, TUO LABIAU Rojaus Trejybės GARBINIMAS. Ir jis nevyksta ne dėl to, kad žmonės nenorėtų GARBINTI ROJAUS TREJYBĘ, bet dėl to, kad niekas jų NEMOKO PATIES GARBINIMO, KAIP IR NIEKAS NEPAAIŠKINA, KAS YRA GARBINIMAS, NES IR PATYS KUNIGAI ŠITO NEŽINO.

Štai kodėl nereikia PAINIOTI ritualinių pamaldų bažnyčioje su GARBINIMU, jau nekalbu apie GYVĄJĮ ROJAUS TREJYBĖS garbinimą.

Tačiau mūsų dvasinio brolio teiginys, kad jis gali įsilieti į garbinimą bet kurioje bažnyčioje irgi prasilenkia su tiesa, nes jis ką tik teigė, kad “murmėjimas” jį “išblaškydavo” ir jis “negalėjo dalyvauti sielų chore.” Būtent dėl to jis ir NESUGEBĖJO PAJAUSTI DVASINĖS BROLYSTĖS VIENOVĖS PATYRIMO. O be PATYRIMO, KOKS gali būti kalbėjimas apie KOLEKTYVINĘ KOMUNIJĄ.

Tai – vien tik IŠVEDŽIOJIMAI, FILOSOFAVIMAI, neturintys nieko bendro su TIKROVE. O šis mūsų dvasinis brolis tuo tik ir užsiėmė. Galbūt jis NENORĖJO garbinti Rojaus Trejybės, kadangi jis teigia, kad gali savo sielos virpesiais giedoti vidinį garbinimą bet kur su TOKIA išlyga – “jeigu tik aš turiu norą įsilieti į tą kolektyvinį garbinimo dvasinį srautą su visais žmonėmis.” Tada BŪTŲ DAR BLOGIAU, nes jis pats sau prieštaravo iš viso ateidamas į Rojaus Trejybės GYVĄJĄ šventovę, KURIOJE VYKSTA GARBINIMAS TRIJŲ ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ TIK NUOŠIRDŽIAI ŠITO GARBINIMO NORINT IR NUOŠIRDŽIAI ATSIVERIANT ROJAUS TREJYBEI, IR SU JA SUSILIEJANT GYVOJOJE KOMUNIJOJE PER MIRTINGOJO VIRŠSĄMONĘ. O tokiu atveju AKYS – MATERIALIOS AKYS – pačios užsimerkia, ir tikrai nebegali matyti – O GYVULINIS PROTAS NEBEGALI SVARSTYTI – KAS VYKSTA APLINKUI, nes gyvasis komunijos ryšys iš SĄMONĖS, kuri lieka tik būdravimo BŪSENOJE, PANAŠIAI kaip į tinklą įjungtas televizorius, bet su pulteliu neįjungtu kanalu, perkeliamas į VIRŠSĄMONĘ, nes pultelis DABAR yra įjungęs VIRŠSĄMONĘ. Ir būtent per VIRŠSĄMONĘ ir liejasi visi GYVOS IR NUOŠIRDŽIOS komunijos REALŪS ENERGETINIAI virpesiai, kuriuos mirtingasis paverčia išsakomais žodžiais. Tačiau net jeigu žodžių ir negali girdėti, nes jie tariami perdaug tyliai, būsena nuo to nesikeičia, nes energetiniai VIRPESIAI vis tiek net ir iš tyliai tariančiojo maldos žodžius pasiekia kiekvieną ATSIVĖRUSĮJĮ.

Ir tuoj pat mūsų dvasios brolis tik patvirtina mano prieš tai pareikštus teiginius, kad jis nėra nei atsivėręs, nei atradęs Tėvo-Rojaus Trejybės savyje, todėl jam ir kyla tokios mintys ir tokie teiginiai:

”Tačiau štai asmeniškas išmurmėjimas , gal ir labai tam žmogui dvasingas išsireiškimas, mane mažai žavi, nes aš savo minčių malda esu netapatus jo asmeniškumo problemoms, jo sugalvotų žodžių išmurmėjimams.”

TAI IŠPUIKUSIO IR SAVE IŠAUKŠTINUSIO, NENUOŠIRDAUS IR NENUSIŽEMINUSIO TIKRUOJU ATSIVĖRIMU ROJAUS TREJYBEI TAMSOS GYVULINIO PROTO TEIGINIAI, SAVE IŠKĖLUSIO AUKŠTAI VIRŠ TO DVASIOS BROLIO AR SESĖS NEGARSIAI – O DAŽNAI IR NEDRĄSIAI, BET VIS TIEK NUOŠIRDŽIAI – PALAIKANČIO GYVĄ KOMUNIJĄ SU KŪRĖJU, IR ŠITUO SUMENKINUSIO IR PAŽEMINUSIO TOKĮ NUOŠIRDŲ IR GYVĄ KOMUNIJOS RYŠĮ. Todėl jis ir užbaigia “aš savo minčių malda esu netapatus jo asmeniškumo problemoms, jo sugalvotų žodžių išmurmėjimui.” TAI NE KAS KITA, KAIP CINIZMO VIRŠŪNĖ ŠITAIP TEIGTI, NET NESUVOKIANT, KAD TAI ĖJIMAS PRIEŠ ROJAUS TREJYBĖS VALIĄ, KADA MES ESAME MOKOMI KOLEKTYVINIO GYVO GARBINIMO RYŠIO.

O juk dar taip neseniai ir pats šis mūsų dvasios brolis neturėjo nė menkiausio supratimo apie GYVĄSIAS PAMALDAS NET TEORIŠKAI, jau nekalbu apie tai, kad jis pats būtų garbinęs Tėvą, ar Rojaus Trejybę bent jau ASMENIŠKAI, o ne kolektyviai, o šiandien jis JAU IŠDRĮSO TARTI “ESU NETAPATUS JO ASMENIŠKUMO PROBLEMOMS, JO SUGALVOTŲ ŽODŽIŲ IŠMURMĖJIMUI.”

Štai kaip GREITAI tampama PROFESORIAIS, kad net nesusimąstoma, jog nuoširdūs įtikėjusieji JAU NEBIJO BALSIAI IŠTARTI MALDĄ, TEGU DAR NEGARSIAI, BET JAU IŠTARĖ. Ištarė, nes ATSIVĖRĘS DVASINIS AŠ NEBEGALĖJO VIDUJE SULAIKYTI TŲ VIRPESIŲ, KURIE IR PAVIRTO TEGU DAR TYLIAIS, BET JAU IŠTARIAMAIS IR KITIEMS GIRDIMAIS ŽODŽIAIS kolektyvinėje ir gyvoje komunijoje su Rojaus Trejybe, ir tarpusavyje.

TUO reikia tik DŽIAUGTIS, o ne priekaištauti.

Kada mirtingasis nepatiria gyvo ryšio su Rojaus Trejybe, kada nėra nuoširdaus atsivėrimo Rojaus Trejybei, kada nėra atrasta Rojaus Trejybė savyje, tada ir lieka tik gyvulinio proto šalti išvedžiojimai ir postringavimai net ir apie GARBINIMĄ, VISIŠKAI NET NESUVOKIANT, JOG VERČIAU BŪTŲ PATYLĖTA, NES TAI BŪTŲ DIDESNĖ NAUDA DVASINIAM ŽENGIMUI PIRMYN Į ATSIVĖRIMĄ IR KOSMINĘ ĮŽVALGĄ ir tam pačiam mirtingajam.

Maldos metu PATIRIAMOS BŪSENOS negalima sau įteigti.

Net ir meditacjos metu apraminus pasąmonę ir sąmonę jokiu būdu nė iš tolo nepasiekiama ROJAUS TREJYBĖS GARBINIMO METU PATIRIAMA GYVA BŪSENA, PATIRIAMA MEILĖS IR PALAIMOS POTVYNIO BANGA, KURI DAR DAUGIAU ATVERIA MIRTINGOJO VIRŠSĄMONĖS KANALĄ VIS STIPRESNIAM IR GALINGESNIAM DVASINĖS KOMUNJOS PATYRIMUI SU ROJAUS TREJYBE, TARPUSAVYJE, IR NET SU KŪRINIJOS DVASINE ŠEIMA.

Urantai SAU meldžia dar didesnio įtikėjimo, dar gilesnio Rojaus Trejybės vedimo iš vidaus pajautimo, dar stipresnio pasitikėjimo Rojaus Trejybe, dar ryžtingesnio ir išmintingesnio žengimo gyvuoju keliu. Ir mūsų maldos yra nukreiptos KITŲ GEROVĖS LABUI, NET VISOS KŪRINIJOS GEROVĖS LABUI, NET ROJAUS TREJYBĖS GEROVĖS LABUI.

Ir visa tai diktuoja VIDINĖ URANTO DVASINIO REALAUS ASMENS – ASMENYBĖS AKTUALO – BŪSENA. Ir tai nėra “SUGALVOTŲ ŽODŽIŲ IŠMURMĖJIMAS” – TAI GYVENIMAS SAVO TIKRUOJU AŠ MALDOS ATSIVĖRIMO AKIMIRKĄ.

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal