53. KAS YRA ŠVENTAS, ŠVENTUMAS, ŠVENČIAUSIAS, KODĖL VARTOJAME TOKIUS ŽODŽIUS? 2014 11 05
Mano mokymas - KAS YRA ŠVENTAS, ŠVENTUMAS, ŠVENČIAUSIAS, KODĖL VARTOJAME TOKIUS ŽODŽIUS? 2014 11 05
Jūs jau gerai žinote, kad Tikrovė yra daug sudėtingesnė negu mes galime suvokti savo protu. Todėl sunku surasti tinkamų žodžių įvairiems reiškiniams apibūdinti, kai materiali kalba yra tokia ribota ir nelanksti, kai joje stinga daugybės žodžių, kurie nusakytų mūsų net ir dabartines dvasines BŪSENAS – TĄ POJŪTĮ, KURĮ PATIRIAME JAU DABAR GYVOSIOS KOLEKTYVINĖS KOMUNJOS METU GARBINANT ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU. Būsena yra, o žodžių neužtenka, kad galėtum ją apibūdinti kitam, ir net sau pačiam. Kiek beieškotum tinkamo žodžio, supranti, kad BŪSENA yra daug gilesnė negu gali apie ją ką nors pasakyti. Būtent dėl tokio mūsų DVASINIO neadekvatumo Tikrovei žmogus savo žodžiais daug ką toje pačioje TIKROVĖJE ir IŠKRAIPO.
TIKROVĖ – TAI VISA KŪRINIJOS TOS AKIMIRKOS ENERGIJA, SUMODELIUOTA Į PLANETAS, Į SAULES, Į GYVYBĘ PAGAL KŪRĖJO VEIKIANČIĄ LAISVĄ VALIĄ IR MOTYVUOTĄ MEILĖS IŠRAIŠKA. Ir toji Tikrovė nėra nei ŠVENTA, nei NE ŠVENTA, JI YRA TIESIOG MEILĖS KŪRĖJO KŪRYBINIS PASIREIŠKIMAS UŽ ROJAUS RIBŲ ĮGYVENDINANT KŪRĖJO EVOLIUCINĮ PLANĄ.
Kadangi mes – mirtingieji – tik pradedame savo likimo – pasiekti savo Tėvus Rojuje – įgyvendinimą, tai natūralu, kad mūsų mąstymas ir elgesys toli prasilenkia su tuo Tikrovės lygiu, kurį sumanė mums Kūrėjas. Mes savo ryšį su Kūrėju iškeliame virš tos sulaužytos – ILIUZINĖS – tikrovės aplinkos, ir bet ką, kas tik yra pranokstantis tą aplinką, įvardijame tokiu žodžiu, kuris mums iš karto leidžia suvokti, kad kalba eina apie nežemiškus dalykus – apie ŠVENTUMĄ, apie ne kasdieniškus dalykus, o ŠVENTUS - ŠVARIUS, TYRUS, SKAISČIUS. Tokiu žodžiu mes paryškiname tų daiktų, reiškinių, net ir mirtingųjų atitinkamą ryšį su Dievu – SU KŪRĖJU, KURĮ DABAR MES JAU VADINAME ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Kadangi mūsų įžvalga taip pat gilėja, tai šventumo aureolę mes taip pat suteikiame ir daugeliui kitų dalykų, kurie su Kūrėju negali būti susieti tiesiogiai, o tik per mūsų valios pareiškimą Kūrėjui. Sakykime, atliekame bet kokį darbą - šluojame kiemą, gatvę, vežam šiukšles, remontuojam namą, operuojam ligonius, renkam meteorologinius duomenis, gaudom vagis, tvarkom šalies politikos reikalus, vadovaujam įmonei, gydom dantis, ir dirbam bet kokius kitus darbus savo kasdienoje, visi šie darbai yra duoti mūsų pragyvenimui užsitikrinti, ir juos reikia VISADA DIRBTI DORAI, bet vos tik mes juo paskiriame Kūrėjui, vos tik nuoširdžiai pasimeldžiame, kad šiuos darbus dirbti padėtų mums Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU, ar vien tik Tėvas, ar vien tik Jėzus, visi šie darbai tampa ŠVENTAIS.
Šventumas, šventas, švenčiausias – tai žmogaus sumanytas išskyrimas aplinkos iš įprastos kasdienos. Šventa tiesa, šventas žmogus, išreiškiantis TIKRUMĄ – TIKRA TIESA, TIKRAS ŽMOGUS.
Lygiai taip pat šventas, šventumas, švenčiausias žmonių yra siejamas su DIEVIŠKUMU – KŪRĖJO SAVYBĖMIS. Šventas žmogus – DIEVIŠKAS žmogus, ŠVENTA TYLA – DIEVIŠKA TYLA. ŠVENTA KANTRYBĖ – DIEVIŠKA KANTRYBĖ, ŠVENTA MEILĖ – DIEVIŠKA MEILE, ŠVENTOJI Dvasia – DIEVIŠKOJI Dvasia.
Rojuje taip pat yra dvi sferos, kurios vadinamos ŠVENČIAUSIOJI sfera ir Šventoji vietove. Pirmoji skirta Rojaus Trejybės garbinimui, antroji – Rojaus Piliečių ir Havonos piliečių, kuriems gali tekti kurį laiką būti Rojuje, gyvenamoji buveinė.
Tad ten, kur vyksta garbinimas Rojuje, ten jau ir pati sfera yra DIEVIŠKIAUSIA, nes būtent ten visi dalyvaujantys garbinime Rojaus Piliečiai patiria tokius nenumaldomus dvasinius savo būsenos pokyčius, kad jie patys priartėja prie DIEVIŠKUMO. O ten, kur šios asmenybės Rojuje gyvena, yra TIK ŠVENTOJI – DIEVIŠKOJI – vietovė, nes ten yra daug žemesnio dažnio energetiniai virpesiai, kurie sklinda iš Rojaus gyventojų nuolat, palyginus su jų pakilimu į daug aukštesnį dažnį garbinimo akimirką ŠVENČIAUSIOJOJE – DIEVIŠKIAUSIOJE – sferoje.
Kadangi jūs jau žinote, jog mums stinga žodžių, kad pavadintume net ir tokias vietoves Rojuje taip, kaip jas vadina patys Rojaus gyventojai, tai mes turime pasitenkinti tuo, ką mums suteikia dabartiniai Apreiškimai ir materiali lietuvių kalba, kad mes įgytume nors kokį – tegu ir iškreiptą – supratimą, kokia yra toji Tikrovė.
Kada mūsų dvasingumo lygis pakils aukščiau, tada būtent šie žodžiai nebeteks dabartinės prasmės, nes mūsų aplinka nebebus jau tuomet tokia tamsi, kad būtų kaip kontrastas Kūrėjo sumanymui – KOKIE MES TURIME BŪTI TIKRIEJI MIRTINGIEJI URANTIJOJE – TIKRIEJI ŽMONĖS - BE KARŲ IR PYKČIO, KUPINI MEILĖS IR JĄ DALINANTYS VISIEMS, O SAVO GYVENIMĄ IR IŠMINTĮ PASKYRĘ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VALIOS VYKDYMUI, KAIP JĄ VYKDĖ JĖZUS, KAD URANTIJOJE GYVENIMAS PAVIRSTŲ PALAIMA IR VISAPUSIŠKA ŠVIESA VISŲ GEROVĖS LABUI. Ir tada nebereikės nė vieno vadinti, ir net skelbti, ŠVENTUOJU, nes visi žmonės bus kaip šventieji, vertinant dabartinės aplinkos supratimu.
Juk ir Jėzų, ką tik išleidusį paskutinį kvėpsnį ant kryžiaus, centurionų kapitonas pavadino ne šventuoju, o ŽMOGUMI – ŠTAI ŽMOGUS.
O kada mes pasieksime savojo likimo įgyvendinimą ir būsime Rojuje, tada patys pamatysime, kad ir tos dvi vietovės Rojuje turi visai kitokius pavadinimus, atitinkančius tikrąjį ryšį su Kūrėju, ir mūsų tikrąjį dvasinį lygį, kurio šiandien mes ir įsivaizduoti negalime. Todėl šiandien turime pasitenkinti tuo, ką suvokia mūsų dabartinis protas – ir aplinka – kad mes galėtume iš viso nors kiek susikalbėti tarpusavyje.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas