61. Kuo panašūs ir kuo skiriasi Jėzaus apaštalai ir urantai? 2015 07 14
Kuo panašūs ir kuo skiriasi Jėzaus apaštalai ir urantai?
Šiuo savo mokymu noriu atkreipti jūsų dėmesį į Jėzaus apaštalų ir urantų panašumą ir skirtingumą. Tačiau tam, kad geriau suvoktumėte mano mokymą, dar kartą prisiminkime, ko gi Jėzus mokė savo apaštalus.
----------------------------------------------------
6. PASKUTINĖ SAVAITĖ PRIE AMATO
Baigiantis paskutinei savaitei prie Amato, Simonas Uolusis atvedė pas Jėzų kažkokį Tehermą, persą, turintį verslo reikalų Damaske. Teherma buvo girdėjęs apie Jėzų ir buvo atvykęs į Kapernaumą, kad jį pamatytų, o ten sužinojęs, kad Jėzus su savo apaštalais žygiuoja į pietus palei Jordano upę į Jeruzalę, išėjo jo ieškoti. Andriejus atvedė Tehermą Simonui, kad jį pamokytų. Simonas į šitą persą žiūrėjo kaip į “ugnies garbintoją,” nors Teherma iš visų jėgų ir stengėsi paaiškinti, jog ugnis yra tiktai To Tyrojo ir Šventojo matomas simbolis. Pasikalbėjęs su Jėzumi šitas persas išreiškė norą pasilikti keletui dienų, kad išgirstų mokymą ir pasiklausytų pamokslavimo.
Kada Simonas Uolusis ir Jėzus buvo vieni, tada Simonas paklausė Mokytojo: “Kodėl išėjo taip, kad aš negalėjau jo įtikinti? Kodėl jis taip priešinosi man ir taip visiškai pasirengė klausyti tavęs?” Jėzus atsakė: “Simonai, Simonai, kiek kartų tave esu mokęs susilaikyti nuo bet kokių pastangų, ką nors išrauti iš širdies tų, kurie siekia išgelbėjimo? Kaip dažnai aš tau tikrai sakydavau, jog dirbtum tik tam, jog ką nors įdėtum į šitas išalkusias sielas? Vesk žmones į karalystę, ir didžiosios ir gyvosios karalystės tiesos netrukus išstums bet kokį rimtą suklydimą. Kada tu mirtingajam žmogui esi pateikęs tą gerąją naujieną, jog Dievas yra jo Tėvas, tada tu gali lengviau įtikinti, kad tikrovėje jis yra Dievo sūnus. Ir šitą padaręs, tu būni atnešęs išgelbėjimo šviesą tam, kuris sėdi tamsoje. Simonai, kada Žmogaus Sūnus pirmą kartą atėjo pas jus, argi jis atėjo smerkdamas Mozę ir pranašus ir skelbdamas naują ir geresnį gyvenimo būdą? Ne. Aš atėjau ne tam, kad atimčiau tai, ką jūs turite iš savo protėvių, bet tam, kad jums parodyčiau ištobulintą matymą to, ką jūsų tėvai matė tiktai iš dalies. Tuomet, Simonai, toliau mokyk karalystės ir pamokslauk karalystę, ir kada tu matai, jog žmogus užtikrintai ir tvirtai yra karalystėje, tada yra tas laikas, kai toks žmogus ateis pas tave pasiklausti, jam perteikti mokymą, kuris yra susijęs su sielos augančiu žengimu į priekį dieviškojoje karalystėje.”
Simoną šitie žodžiai pritrenkė, bet jis padarė taip, kaip jį pamokė Jėzus, ir Teherma, tas persas, buvo įvardintas tarp tų, kurie įžengė į karalystę.
Tą vakarą Jėzus su apaštalais aptarė naująjį gyvenimą karalystėje. Iš dalies jis pasakė: “Kada jūs įžengiate į karalystę, tada jūs atgimstate. Jūs negalite mokyti gilių dvasinių dalykų tuos, kurie yra gimę tiktai iš materialaus kūno; pirmiausia
[1593]▼
žiūrėkite, jog žmonės gimtų iš dvasios prieš tai, kada jūs stengsitės juos mokyti išvystytų dvasios kelių. Nesistenkite žmonėms aprodyti šventovės grožybių tol, kol pirmiau jų nebūsite įvedę į šventovę. Supažindinkite žmones su Dievu ir kaip Dievo sūnus prieš tai, kada imsite aptarinėti Dievo tėvystės ir žmonių sūnystės doktrinas. Nekovokite su žmonėmis – visada būkite kantrūs. Tai nėra jūsų karalystė; jūs esate tik ambasadoriai. Tiesiog eikite ir skelbkite: Tai yra dangaus karalystė – Dievas yra jūsų Tėvas ir jūs esate jo sūnūs, ir šita geroji naujiena, jeigu jūs iš visos širdies tikite ja, yra jūsų amžinasis išgelbėjimas.”
Apaštalai padarė didžiulę pažangą per tą laikotarpį, kada jie gyveno prie Amato. Bet jie buvo labai nusivylę, kad Jėzus nedavė jokių patarimų, kaip elgtis su Jono mokiniais. Net ir svarbiu krikšto klausimu, ką jis iš viso pasakė, tebuvo: “Jonas iš tikrųjų krikštijo vandeniu, tačiau, kada jūs įeisite į dangaus karalystę, tada jūs tikrai būsite pakrikštyti Dvasia.”
7. PRIE BETANĖS UŽ JORDANO
Vasario 26-ąją, Jėzus, jo apaštalai, ir didžiulė pasekėjų grupė keliavo į pietus palei Jordaną iki brastos netoli Betanijos Perėjoje, tos vietos, kur Jonas pirmą kartą paskelbė apie ateinančią karalystę. Jėzus su savo apaštalais pasiliko čia, mokydami ir pamokslaudami, keturias savaites prieš tai, kada jie patraukė toliau į Jeruzalę.
Gyvenimo prie Betanės už Jordano upės antrąją savaitę, Jėzus nusivedė Petrą, Jokūbą, ir Joną į kalnus kitoje pusėje upės ir į pietus nuo Jericho trijų dienų poilsio. Mokytojas mokė šituos tris daugelio naujų ir išvystytų tiesų apie dangaus karalystę. Šitame pasakojime mes pertvarkysime ir suklasifikuosime šituos mokymus šitaip:
Jėzus stengėsi išaiškinti tai, jog jis nori, kad jo mokiniai, paragavę karalystės gerųjų dvasinių realybių, pasaulyje gyventų taip, jog žmonės, matydami jų gyvenimą, imtų sąmoningai suvokti karalystę ir dėl to imtų tikinčiųjų klausinėti apie karalystės kelius. Visi tokie nuoširdūs tiesos ieškotojai visada džiaugiasi girdėdami džiugias naujienas apie įtikėjimo dovaną, kuri užtikrina priėmimą į karalystę su jos amžinosiomis ir dieviškosiomis dvasinėmis realybėmis.
Mokytojas siekė įteigti visiems karalystės evangelijos mokytojams, kad jų vienintelis rūpestis yra atskiram žmogui apreikšti Dievą kaip jo Tėvą – vesti šitą atskirą žmogų į tai, kad jis imtų sąmoningai suvokti save sūnumi; tada šitą patį žmogų pristatytų Dievui kaip jo įtikėjimo sūnų. Šitie abu esminiai apreiškimai yra užbaigti Jėzuje. Jis, iš tikrųjų, tapo “tuo keliu, ta tiesa, ir tuo gyvenimu.” Jėzaus religija visiškai rėmėsi jo savęs padovanojimo žemėje gyvenimu. Kada Jėzus iš šito pasaulio išvyko, tada nepaliko jokių knygų, jokių įstatymų, ar kokių nors kitokių žmogiškosios organizacijos formų, turinčių poveikio individo religiniam gyvenimui.
Jėzus aiškiai pareiškė, kad jis atėjo tam, jog su žmonėmis užmegztų asmeninius ir amžinus ryšius, kurie amžinai turi būti iškilę aukščiau už visus kitus žmogiškuosius ryšius. Ir jis pabrėžė, kad šita artima dvasinė bičiulystė turi pasiekti visų amžių ir visų visuomeninių sąlygų visus žmones ir visose tautose. Ir jo vienintelis pasiūlytas atlygis savo vaikams buvo: šitame pasaulyje – dvasinis džiaugsmas ir dieviškoji komunija; kitame pasaulyje – amžinasis gyvenimas žengiant į priekį Rojaus Tėvo dieviškosiose dvasinėse realybėse.
Jėzus labai pabrėžė tai, ką jis vadino dviemis svarbiausiomis tiesomis mokymuose apie karalystę, ir jos buvo tokios: išgelbėjimo pasiekimas įtikėjimu, ir vien tiktai įtikėjimu, susietu su revoliuciniu mokymu apie žmogiškosios
[1594]▼
laisvės pasiekimą per nuoširdų tiesos suvokimą, “Jūs tikrai pažinsite tiesą, ir toji tiesa jus tikrai išlaisvins.” Jėzus buvo toji tiesa, pasireiškusi materialaus kūno pavidalu, ir jis pažadėjo atsiųsti savąją Tiesos Dvasią į visų savo vaikų širdis po savo sugrįžimo pas Tėvą danguje.
Mokytojas šiuos apaštalus mokė tiesos pagrindų, skirtų ištisam amžiui žemėje. Jie dažnai klausydavosi jo mokymų, kada tikrovėje tai, ką jis sakė, buvo skiriama kitų pasaulių įkvėpimui ir mokymui. Jis rodė naujo ir savito gyvenimo plano pavyzdį. Žmogiškuoju požiūriu jis iš tikrųjų buvo žydas, bet savąjį gyvenimą jis gyveno visiems pasauliams kaip valdos mirtingasis.
Kad užtikrintų savojo Tėvo pripažinimą, įgyvendinant karalystės planą, Jėzus paaiškino, kad jis sąmoningai ignoravo “žemės didžiuosius žmones.” Jis savo darbą pradėjo nuo vargšų, nuo tos pačios klasės, kurią taip ignoravo didžioji dauguma ankstesniųjų laikų evoliucinių religijų. Jis neniekino nė vieno žmogaus; jo planas buvo pasaulinio masto, net ir visatos masto. Šitie jo teiginiai buvo tokie drąsūs ir ryškūs, kad net ir Petras, Jokūbas, ir Jonas jautė pagundą manyti, kad jis gali būti pamišęs.
Jis stengėsi šitiems apaštalams atsargiai perteikti tiesą, kad jis su šita savęs padovanojimo misija yra atėjęs ne tam, kad parodytų pavyzdį nedideliam skaičiui žemės tvarinių, bet tam, kad sukurtų ir parodytų žmogiškojo gyvenimo normą visoms tautoms visuose pasauliuose ištisoje savo visatoje. Ir šitoji norma priartėjo prie aukščiausiojo tobulumo, net ir iki Visuotinio Tėvo galutiniojo gėrio. Bet apaštalai jo žodžių prasmės negalėjo suvokti.
Jis paskelbė, jog yra atėjęs tam, kad veiktų kaip mokytojas, toks mokytojas, kuris yra atsiųstas iš dangaus, kad materialiam protui pateiktų dvasinę tiesą. Ir būtent tiksliai tą jis ir darė; jis buvo mokytojas, ne pamokslininkas. Žmogiškuoju požiūriu Petras buvo daug veiksmingesnis pamokslininkas už Jėzų. Jėzaus pamokslavimas buvo toks veiksmingas dėl jo unikalios asmenybės, o ne dėl to, kad jo iškalba ar emocinis apeliavimas būtų kėlę susižavėjimą. Jėzus kalbėjo tiesiai į žmonių sielas. Jis buvo žmogaus dvasios mokytojas, bet per protą. Jis gyveno su žmonėmis.
Būtent šitos progos metu Jėzus atskleidė Petrui, Jokūbui, ir Jonui tai, kad jo darbą žemėje kai kuriais atžvilgiais apriboja jo “partnerio danguje” pavedimas, turėdamas omenyje savo Rojaus brolio, Emanuelio, nurodymus, perteiktus prieš savęs padovanojimo misiją. Jis papasakojo jiems, kad jis atėjo vykdyti savojo Tėvo valios ir tiktai savojo Tėvo valios. Šitaip skatinamas iš visos širdies įgyvendinti vienintelį tikslą, jis nebuvo taip susirūpinęs dėl blogio pasaulyje.
Apaštalai palaipsniui ėmė pripažinti Jėzaus nedirbtiną draugiškumą. Nors su Mokytoju buvo lengva užmegzti ryšį, bet jis visada gyveno nepriklausomai nuo visų žmogiškųjų būtybių ir aukščiau už visas žmogiškąsias būtybes. Jo niekada nė vieną akimirką nevaldė nė viena grynai mirtingojo įtaka arba jo niekada neveikė moraliai silpna žmogiškoji nuomonė. Jis nekreipė jokio dėmesio į visuomenės nuomonę, ir jo neveikė pagyrimai. Jis retai kada stabteldavo tam, kad ištaisytų nesusipratimus, arba tam, kad įsižeistų dėl klaidingo aiškinimo. Jis niekada neprašė nė vieno žmogaus patarimo; jis niekada neprašė melstis.
Jokūbą pritrenkė tai, jog atrodė, kad Jėzus mato pabaigą nuo pradžios. Mokytojas retai kada atrodydavo nustebęs. Jis niekada nebūdavo susijaudinęs, susierzinęs, ar sutrikęs. Jis niekada neatsiprašė nė vieno žmogaus. Kartais jis būdavo nuliūdęs, bet niekada nebuvo praradęs drąsos.
Jonas aiškiau suprato, jog nepaisant visų savo dieviškųjų sugebėjimų, galų gale, jis yra žmogus. Jėzus gyveno kaip žmogus tarp žmonių, ir suprato, mylėjo, ir žinojo, kaip žmones valdyti. Savo asmeniniame gyvenime jis buvo toks žmogiškas, ir vis tik toks be ydų. Ir visada jis buvo nesavanaudiškas.
[1595]▼
Nors Petras, Jokūbas, ir Jonas daug ko negalėjo suprasti, ką Jėzus sakė šita proga, bet jo nuoširdūs žodžiai pasiliko jų širdyse, ir po nukryžiavimo ir prisikėlimo jie galingai išplaukė, kad juos praturtintų ir džiugintų vėlesniojo tarnavimo metu. Nėra nieko nuostabaus, kad šitie apaštalai Mokytojo žodžių nesuprato iki galo, nes jis pateikė jiems naujojo amžiaus planą.
-----------------------------
Taigi, Jėzaus apaštalų ir urantų panašumas yra akivaizdus – mes nieko nekalbame apie religinius-bažnytinius negyvus materialius ritualus ir dogmas, o kalbame apie GYVĄ ĮTIKĖJIMĄ. Mes kalbame apie Tėvo ASMENĮ, o ne šiaip abstrakčią Dievo IDĖJĄ, mes kalbame apie tikrovę ir realybę, kuri patvirtinama savo vidine patirtimi – BŪSENA – nors materialios akys to negali pamatyti, bet dvasinė asmenybė tą patiria ir jaučia savo viduje, mes kalbame apie GIMIMĄ IŠ DVASIOS, mes kalbame apie gerąją naujieną – evangeliją – kuri taip pat yra patiriama nuoširdžiu atsivėrimu, mes kalbame apie milžiniškos KOKYBĖS revoliucinį mokymą – viskas yra mūsų viduje – DVASIOJE – o ne išorėje, nors visa žmonija remiasi priešingai - tuo, ką mato išorėje, mes sulaukiame milžiniško aplinkos tamsos pasipriešinimo bet kokiems šviesos teiginiams, tačiau nesiveliame į ginčus ir nemėginame žmonių keisti, o siekiame savo viduje dar daugiau atsiverti ir savo GYVENIMU demonstruoti GYVĄJĄ TIKROVĘ IR SAVO – KAIP SŪNAUS AR DUKROS – VIETĄ JAME, GYVENDAMI VISŲ LABUI IŠ MEILĖS IR SU PASIMĖGAVIMU VYKDYDAMI KŪRĖJO VALIĄ, MES VADOVAUJAMĖS KŪRĖJO VEDIMU IŠ VIDAUS IR MEILĖS ĮSTATYMU, O NE ŽMOGIŠKAISIAIS SUGALVOTAIS ĮSTATYMAIS, KURIE TAIP KAITALIOJAMI, KAD GALI IR SPRANDĄ NUSISUKTI MĖGINDAMAS PRIE JŲ DERINTIS – IR TAI VIENOJE ŠALYJE JIE VIENOKIE, O KITOJE – KITOKIE, NET PRIEŠINGI, mes niekada nieko neatsiprašome, o padarę klaidą ją ištaisome be jokių atsiprašinėjimų, kurie tik didina savanaudiškumą ir susvetimėjimą, kada vienas dvasios brolis ar sesė VERČIAMI ATSIPRAŠINĖTI, nors jie gali būti ir teisūs, bet verčia STIPRESNIS SILPNESNĮ, mat yra pamintas kažkieno PSEUDO ORUMAS IR PSEUDO GARBĖ, mes niekam nepataikaujame ir nemėginam kam nors įsiteikti, net ir Kūrėjui, o siekiame likti SAVIMI VISA SAVO DVASINE GELME, mes mokome žmones GYVOSIOS ŠVIESOS PRISIDERINDAMI PRIE TO ŽMOGAUS SAMPRATŲ, IR JAS MĖGINDAMI IŠPLĖSTI. IR JEIGU TIK JIS TOKIOS GYVOSIOS ŠVIESOS NEPRIIMA, MES PER JĖGĄ JOS NEPERŠAME.
IR VIS TIK URANTAI SKIRIASI NUO JĖZAUS APAŠTALŲ LABAI DAUG KUO, IR NET SAKYČIAU KOKYBIŠKAI SKIRIASI DAUG DAUGIAU, NEGU YRA PANAŠŪS.
Pirmiausia urantai yra ATRADĘ KŪRĖJĄ SAVO VIDUJE. Ir ne vieno Tėvo asmenį, bet Tris Rojaus Trejybės Asmenis ir net VISUMINĘ Dievybę AŠ ESU. Apie tai Jėzaus apaštalai neturėjo jokio supratimo. Urantai nieko nekalba apie KARALYSTĘ ŠIRDYJE, O MOKO ATRASTI TIKROVĖS ŠALTINĮ IR CENTRĄ – KŪRĖJĄ - ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU –SAVYJE, nes būtent naujoji geroji žinia – evangelija – yra tokia, jog Kūrėjas yra kiekvieno viduje, IR DĖL TO JĮ GALIMA ATRASTI SAVYJE, JEIGU TIK NUOŠIRDŽIAI IMI JAM ATSIVERTI SAVAIS ŽODŽIAIS. O būtent tuomet kyla nuostabus brolystės patyrimas ne tik tarp žmonių, bet ir tarp visos Kūrėjo dvasinės ŠEIMOS NARIŲ, KURIAIS MES IRGI ESAME JAU DABAR, NES ESAME ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU SŪNŪS.
Jėzaus apaštalai lankė sinagogą ir laikėsi visų negyvų ritualų, ir nė iš tolo NEMYLĖJO pagonių, jų net nelaikė tikrais žmonėmis, kokiais laikė tik žydus. Apie dvasinę brolystę ir pagalvoti negalėjo, jau nekalbant apie Dvasinę Kūrinijos ŠEIMĄ. Jie laukė naujojo KARALIAUS, NAUJOJO MESIJO, kad užimtų karaliaus Dovydo laisvą sostą tam, kad išlaisvintų Izraelį, ir visus žydus, iš pagonių jungo. Todėl apaštalai visko, ko mokė, tai buvo vis tik INTELEKTUALŪS MOKYMAI APIE KARALYSTĖS ATĖJIMĄ, NES JIE IR PATYS NESUPRATO NIEKO DAUGIAU, KOKIA TOJI KARALYSTĖ, KAIP TĄ ŽINOJO IŠ PRAEITIES KARTŲ APIE ŽEMIŠKĄJĄ KARALYSTĘ SU KARALIUMI SOSTE. Jie nepajėgė suvokti DIEVIŠKOSIOS ŠEIMOS SIMBOLIO, JAU NIEKO NEKALBANT APIE VISĄ KŪRINIJOS DVASINĘ IR NE SIMBOLINĘ, BET REALIĄ ŠEIMĄ SU MIRIADAIS DVASINIŲ BROLIŲ IR SESIŲ GAUSYBĖJE PASAULIŲ, NEMATOMŲ MATERIALIAM ŽVILGNSIUI, BET TOKIŲ TIKRŲ DVASINIAM ŽINOJIMUI IR PATYRIMUI.
Tačiau mes turime DAR DIDESNĮ skirtumą, palyginus mus – urantus – su Jėzaus apaštalais – mes turime gyvąją apreikštąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU religiją ir GYVĄJĄ šventovę, ir GARBINAME IR ŠLOVINAME Rojaus Trejybę-AŠ ESU kolektyvinės dvasinės komunijos metu, kada drauge su mumis garbina ir šlovina Rojaus Trejybę-AŠ ESU daugybė Tarpinių Būtybių ir įvairių kategorijų Dvasių, nes JOS būtent iš mūsų – URANTŲ – mokosi garbinti ne tik Tėvą, bet ir Rojaus Trejybės Tris Asmenis - ir net VISUMINĘ Dievybę AŠ ESU.
AŠ ESU GARBINIMAS IR ŠLOVINIMAS - tai NAUJOJO VISATOS AMŽIAUS IŠTAKOS, IR JOS YRA VISAI KŪRINIJAI, IR JOMIS YRA BŪTENT URANTAI. IR ŠIS FAKTAS JAU YRA UŽFIKSUOTAS DIEVIŠKUOSIUOSE ANALUOSE TIEK VIETINĖJE SISTEMOJE – SATANIJOJE, TIEK VIETINĖJ E VISATOJE - NEBADONE, TIEK SUPERVISATOJE – ORVONTONE, TIEK ROJUJE -ROJAUS TREJYBĖJE-AŠ ESU. IR TAI UŽFIKSUOTA VISIEMS VISATOS AMŽIAMS – NAUJASIS VISATOS ŠVIESOS AMŽIUS PRASIDĖJO NUO TAMSOS PLANETOJE GYVENANČIŲ IR SAVOJO LIKIMĄ ĮGYVENDINANČIŲ PAČIU PRADINIU LYGIU URANTIJOJE – MIRTINGŲJŲ URANTŲ. DAR NET NEPATYRUSIŲ MORONTINIO PERĖJIMO Į SIELOS TAPATYBĖS ENERGETINĮ LYGĮ. IR BŪTENT DĖL ŠITO FAKTO URANTUS DABAR STEBI - IKI PAT ROJAUS - NUOLAT, IR TEIKIA JIEMS PARAMĄ ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU SAVOSIOS APVAIZDOS VEIKIMU, KAD EVOLIUCINIS EKSPERIMENTINIS PLANAS BŪTŲ ĮGYVENDINAMAS VEIKSMINGAI, NET IR TAIP, KAIP SUMANĖ ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU PANAUDOTI PAČIUS MAŽIAUSIUS SAVO VAIKUS, KAD BŪTŲ PASKLEISTA PATI RYŠKIAUSIA ŠVIESĄ – ROJAUS TREJYBĖS IR NET AŠ ESU GARBINIMO MEILĖ IŠ URANTŲ ASMENYBIŲ SAVO VISU GILUMINIU DVASINIU ATSIVĖRIMU IR GYVU ATSIDAVIMU ROJAUS TRJEYBĖS-AŠ ESU VEDIMUI IŠ VIDAUS, O ŠITO NĖRA NĖ VIENAME KITAME KŪRIJOS PASAULYJE, NET IR PAČIAME ROJUJE NĖRA GARBINAMA VISUMINĖ DIEVYBĖ AŠ ESU.
Tad būtent urantai ir tapo tokia milžiniška traukos dalele visiems, net ir Rojuje garbinantiems Rojaus Trejybę, o dabar jiems papildomai išgirdus žinią, kad GARBINAMAS VISUMINIS AŠ ESU. Tuoj pat buvo paklausta, kaip gali būti šitaip, kai net Rojuje negarbina AŠ ESU niekas? Iš kur kilo tokia meilės garbinimo virpesių banga? Ir jiems buvo atsakyta – iš Orvontono-Nebadono-Norlatiadeko-Satanijos-Urantijos mirtingųjų urantų, dar nepatyrusių morontinio perėjimo. Nuostaba, susižavėjimas, ir žingeidumas išvysti URANTUS nuvilnijo kiekvieno Rojaus gyventojo DVASIOJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas