112
[1225]▼
112 DOKUMENTAS
ASMENYBĖS IŠLIKIMAS
EVOLIUCINĖS planetos yra žmogiškosios kilmės sferos, kylančiojo mirtingojo karjeros pirminiai pasauliai. Urantija yra jūsų starto taškas; čia jūs ir jūsų dieviškasis Minties Derintojas esate sujungti į laikinąją sąjungą. Jūs esate apdovanoti tobulu vadovu; dėl to, jeigu jūs tikrai nuoširdžiai dalyvausite laiko lenktynėse ir pasieksite baigiamąjį įtikėjimo tikslą, tai amžių atpildas tikrai bus jūsų; jūs būsite amžinai suvienyti su jūsų viduje gyvenančiu Derintoju. Tada jūs pradėsite savo tikrąjį gyvenimą, kylantį gyvenimą, su kuriuo palyginus, jūsų dabartinė mirtinga būklė yra ne kas kita, kaip prieangis. Tada prasidės išaukštinta ir vis didėjanti jūsų kaip užbaigtųjų misija amžinybėje, kuri nusidriekia prieš jus. Ir per visus šiuos vienas po kito einančius evoliucinio augimo amžius ir etapus, jūsų viena dalis lieka absoliučiai nepakeista, ir tai yra asmenybė – pastovumas keitimosi akivaizdoje.
Nors tai būtų perdaug drąsu mėginti apibrėžti asmenybę, bet gali būti naudinga išvardinti kai kuriuos iš tų dalykų, kurie yra žinomi apie asmenybę:
1. Asmenybė tikrovėje yra ta savybė, kurią padovanoja pats Visuotinis Tėvas arba Bendrai Veikiantysis, veikiantis Tėvo vardu.
2. Ją galima padovanoti bet kokiai gyvai energijos sistemai, kurioje yra protas ar dvasia.
3. Ji nėra visiškai pavaldi antecedentinio priežastingumo pančiams. Ji yra santykinai kurianti arba kurianti su kuo nors bendrai.
4. Kada ji būna padovanota evoliuciniams materialiems tvariniams, tada ji verčia dvasią siekti energijos–materijos įvaldymo proto tarpininkavimo dėka.
5. Asmenybė, nors ir neturėdama tapatybės, gali suvienyti bet kokios gyvos energetinės sistemos tapatybę.
6. Ji parodo tiktai kokybinį reagavimą į asmenybės grandinę, priešingai negu tos trys energijos, kurios demonstruoja tiek kokybinę, tiek ir kiekybinę reakciją į gravitaciją.
7. Asmenybė yra nekintanti kitimo akivaizdoje.
8. Ji gali suteikti dovaną Dievui – laisvos valios pasišventimą vykdyti Dievo valią.
9. Ją apibūdina moralumas – ryšių su kitais asmenimis santykinumo suvokimas. Ji atskiria elgesio lygius ir pasirinktinai juos vertina skirtingai.
10. Asmenybė yra unikali, absoliučiai unikali. Ji yra unikali laike ir erdvėje; ji yra unikali amžinybėje ir Rojuje; ji yra unikali, kada būna padovanota – nėra
[1226]▼
jokių kopijų; ji yra unikali kiekvieną egzistencijos akimirką; ji yra unikali santykiu su Dievu – jis nėra asmenų gerbėjas, bet taip pat jis tikrai jų nesudeda ir draugėn, nes jie yra nesudedami – juos galima asocijuoti, bet jų negalima susumuoti.
11. Asmenybė tiesiogiai reaguoja į kitos asmenybės buvimą.
12. Ji yra vienintelis dalykas, kurį galima pridėti dvasiai, šitaip parodant Tėvo pirmumą Sūnaus atžvilgiu. (Proto nereikia pridėti dvasiai).
13. Asmenybė gali išlikti po mirtingojo mirties, turėdama tapatybę išliekančioje sieloje. Derintojas ir asmenybė yra nekintantys; ryšys tarp jų (sieloje) yra ne kas kita, kaip keitimasis, nuolatinė evoliucija; ir jeigu šitas keitimasis (augimas) nutrūktų, tuomet sielos nebebūtų.
14. Asmenybė turi unikalų laiko suvokimą, ir tai yra kažkas skirtinga nuo to, kaip laiką suvokia protas ar dvasia.
1. ASMENYBĖ IR TIKROVĖ
Visuotinis Tėvas savo tvariniams asmenybę padovanoja kaip potencialiai amžiną dovaną. Tokia dieviškoji dovana yra sumanyta, kad veiktų daugybėje lygių ir viena po kitos einančiose visatos situacijose, pradedant žemiausiomis ribinėmis ir baigiant aukščiausiomis absonitinėmis, net iki absoliuto ribų. Tokiu būdu asmenybė veikia trijose kosminėse plokštumose arba trijose visatos fazėse:
1. Pozicinio statuso. Asmenybė veikia lygiai taip veiksmingai vietinėje visatoje, supervisatoje, ir centrinėje visatoje.
2. Prasmės statuso. Asmenybė efektyviai veikia ribiniame, absonitiniame lygiuose, ir net tame lygyje, kuris ribojasi su absoliuto lygiu.
3. Vertybės statuso. Asmenybę galima patirtiškai suvokti tose progresinėse sferose, kurios yra materialios, morontinės ir dvasinės.
Asmenybė turi ištobulintą kosminių matmenų veikimo diapazoną. Ribinės asmenybės matmenys yra trys, ir apytikriai funkciškai jie yra tokie:
1. Ilgis išreiškia žengimo į priekį – judėjimo per erdvę ir pagal laiką – kryptį ir pobūdį – evoliuciją.
2. Vertikalus gylis apima organizmų akstinus ir požiūrius, saviraiškos įvairius lygius, ir reakcijos į aplinką bendrą reiškinį.
3. Plotis apima koordinavimo, asocijavimo, ir savojo aš organizavimo sferą.
Tas asmenybės tipas, kuris yra padovanotas Urantijos mirtingiesiems, turi saviraiškos arba asmens realizavimo septynių matmenų potencialą. Šituos matmeninius reiškinius galima įgyvendinti taip: tris ribiniame lygyje, tris absonitiniame lygyje, ir vieną absoliuto lygyje. Ikiabsoliuto lygiuose šitą septintąjį arba visuminį matmenį galima patirti kaip asmenybės faktą. Šitas aukščiausias matmuo yra asocijuojamas absoliutas ir, nors nėra begalinis, bet kaip matmuo yra potencialus absoliuto ikibegaliniam įsiskverbimui.
Ribiniai asmenybės matmenys yra susiję su kosminiu ilgiu, gyliu, ir pločiu. Ilgis pažymi prasmę; gylis rodo vertybę; plotis sudaro įžvalgą – sugebėjimą patirti kosminės tikrovės neabejotiną sąmonę.
[1227]▼
Morontiniame lygyje visi šitie ribiniai materialaus lygio matmenys labai smarkiai padidėja ir gali būti įgyvendinamos tam tikros naujos matmeninės vertybės. Visi šitie išplėsti morontinio lygio matmeniniai patyrimai yra nuostabiai sujungti su aukščiausiu arba asmenybės matmenimi motos poveikio dėka, o taip pat ir dėl morontinės matematikos indėlio.
Didelės dalies vargo, kurį patiria mirtingieji, studijuodami žmogiškąją asmenybę, būtų galima išvengti, jeigu ribinis tvarinys iš tiesų prisimintų, jog matmeniniai lygiai ir dvasiniai lygiai nėra koordinuoti patirtiniame asmenybės įgyvendinime.
Gyvenimas iš tikrųjų yra toks procesas, kuris vyksta tarp organizmo (savojo aš) ir jo aplinkos. Asmenybė perteikia tapatybės vertybę ir tęstinumo prasmes šitam organizmo–aplinkos susivienijimui. Tokiu būdu bus suvokiama, jog akstino–reakcijos reiškinys nėra tiesiog mechaninis procesas, nes asmenybė kaip faktorius veikia visumos situacijoje. Tai iš tiesų yra tiesa, jog mechanizmai iš prigimties yra pasyvūs; organizmai iš prigimties yra aktyvūs.
Fizinis gyvenimas yra procesas, vykstantis ne tiek organizmo viduje, kiek tarp organizmo ir aplinkos. Ir kiekvienas toks procesas turi polinkį sukurti ir nustatyti organizmo reakcijos į tokią aplinką modelius. Ir visi tokie direktyviniai modeliai turi didžiulės įtakos renkantis tikslą.
Būtent proto dėka savasis aš ir aplinka užmezga prasmingą ryšį. Organizmo sugebėjimas ir noras užmegzti tokius reikšmingus ryšius su aplinka (reakcija į stimulą) išreiškia visos asmenybės požiūrį.
Asmenybė negali labai gerai veikti izoliacijoje. Žmogus iš prigimties yra visuomeniškas tvarinys; jį valdo troškimas priklausyti. Tiesiogine prasme tai yra tiesa: "Nė vienas žmogus negyvena pats sau."
Bet samprata apie tokią asmenybę, kaip gyvo ir veikiančio tvarinio visumos prasmę, reiškia daug daugiau negu ryšių integraciją; ji pažymi tikrovės visų faktorių suvienijimą, o taip pat ir ryšių koordinavimą. Ryšiai egzistuoja tarp dviejų objektų, bet trys ar daugiau objektų sudaro sistemą, ir tokia sistema yra daug daugiau negu vien tiktai išplėstas ar kompleksinis ryšys. Šitas skirtumas yra gyvybiškai svarbus, nes kosminėje sistemoje atskiri nariai nėra sujungti vienas su kitu kaip nors kitaip, kaip tik ryšyje su visuma ir per visumos individualybę.
Žmogiškajame organizme jo dalių sudėjimas sudaro savąjį aš – individualybę – bet toks procesas visiškai neturi nieko bendro su asmenybe, kuri yra visų šitų faktorių suvienytoja, kaip jie yra susiję su kosminėmis realybėmis.
Sankaupose dalys yra sudedamos; sistemose dalys yra suderinamos. Sistemos yra reikšmingos dėl savo organizacijos – pozicinių vertybių. Geroje sistemoje visi faktoriai yra kosminėje pozicijoje. Blogoje sistemoje kažko arba trūksta, arba kažkas yra sugadinta – neveikia. Žmogiškojoje sistemoje būtent asmenybė suvienija visas veiklos rūšis ir savo ruožtu suteikia tapatybės ir kūrybingumo savybes.
2. SAVASIS AŠ
Būtų naudinga, studijuojant savąjį aš prisiminti:
1. Kad fizinės sistemos yra pavaldžios.
2. Kad intelektualios sistemos yra lygiavertės.
3. Kad asmenybė yra valdanti.
4. Kad viduje gyvenanti dvasinė jėga yra potencialiai nurodanti.
[1228]▼
Visose sampratose apie savąjį aš reikėtų suvokti, jog gyvenimo faktas eina pirmiau, jo įvertinimas ar aiškinimas būna vėliau. Žmogiškasis vaikas iš pradžių gyvena, o vėliau galvoja apie savo gyvenimą. Kosminėje srityje įžvalga eina anksčiau negu numatymas.
Tas visatos faktas, jog Dievas tapo žmogumi, amžiams pakeitė žmogiškosios asmenybės visas prasmes ir visas vertybes. Tikrąja šio žodžio prasme, meilė pažymi visuminių asmenybių, nesvarbu, ar jos būtų žmogiškosios ar dieviškosios arba žmogiškosios ir dieviškosios, abipusį rūpinimąsi. Savojo aš dalys gali veikti daugeliu būdų – galvodamos, jausdamos, norėdamos – bet tiktai visuminės asmenybės suderintos savybės yra sukoncentruojamos protingame veiksme; ir visos šitos galios yra susietos su mirtingojo proto dvasiniu sugebėjimu, kada žmogiškoji būtybė nuoširdžiai ir nesavanaudiškai myli kitą būtybę, žmogiškąją ar dieviškąją.
Visos mirtingojo sampratos apie tikrovę yra grindžiamos prielaida apie žmogiškosios asmenybės realybę; visos sampratos apie viršžmogiškąsias realybes remiasi žmogiškosios asmenybės patyrimu su tam tikrų susietų dvasinių esybių ir dieviškųjų asmenybių kosminėmis realybėmis ir tose kosminėse realybėse. Viskas, kas žmogiškajame patyrime yra nedvasinga, išskyrus asmenybę, yra priemonė pasiekti tikslą. Kiekvienas mirtingojo žmogaus teisingas ryšys su kitais asmenimis – žmogiškaisiais ar dieviškaisiais – yra tikslas pats savaime. Ir tokia bičiulystė su Dievybės asmenybe yra amžinasis kilimo visatoje tikslas.
Asmenybės turėjimas žmogų identifikuoja kaip dvasinę būtybę, nes savojo aš vienybė ir asmenybės savimonė yra viršmaterialiojo pasaulio apdovanojimai. Pats tas faktas, jog mirtingasis materialistas gali paneigti viršmaterialių realybių egzistavimą, rodo, kad jo žmogiškajame prote yra ir veikia dvasinė sintezė ir kosminė sąmonė.
Tarp materijos ir minties egzistuoja didžiulė kosminė bedugnė, ir šitoji bedugnė yra neišmatuojamai didesnė tarp materialaus proto ir dvasinės meilės. Sąmonės, tuo labiau savimonės, negali paaiškinti nė viena mechanistinė elektroninio asocijavimo teorija ar materialistiniai energetiniai reiškiniai.
Kada protas siekia galutinio tikrovės pažinimo, tada materija išnyksta materialiems pojūčiams, bet vis tiek gali išlikti reali protui. Kada dvasinė įžvalga siekia pažinti tą tikrovę, kuri lieka po materijos išnykimo, ir stengiasi ją pažinti iki galo, tada ji išnyksta protui, bet dvasios įžvalga gali vis tiek suvokti dvasinės prigimties kosmines realybes ir aukščiausias vertybes. Dėl to iš tikrųjų mokslas užleidžia kelią filosofijai, tuo tarpu filosofija turi nusileisti išvadoms, kurios yra būdingos tikrajam dvasiniam patyrimui. Mąstymas pasiduoda prieš išmintį, o išmintis išnyksta apšviestame ir protingame garbinime.
Moksle žmogiškasis aš stebi materialųjį pasaulį; filosofija yra šito materialiojo pasaulio stebėjimo stebėjimas; religija, tikrasis dvasinis patyrimas, yra laiko ir erdvės energetinių medžiagų visos šitos santykinės sintezės stebėjimo kosminės tikrovės patirtinis suvokimas. Kurti visatos filosofiją remiantis išskirtinai materializmu reiškia ignoruoti tą faktą, jog visi materialūs dalykai žmogiškosios sąmonės patyrime yra iš pat pradžių suvokiami kaip realūs. Stebėtojas negali būti stebėjimo objektu; įvertinimas reikalauja, jog tas objektas, kuris yra vertinamas, turi būti tam tikru laipsniu pranokstamas.
Laike, mąstymas veda į išmintį, o išmintis veda į garbinimą; amžinybėje, garbinimas veda į išmintį, o išmintyje atsiranda minties užbaigtumas.
[1229]▼
Besivystančio savojo aš suvienijimo galimybė yra neatskiriama nuo jį sudarančiųjų faktorių savybių: bazinių energijų, pagrindinių audinių, fundamentalios cheminės kontrolės iš viršaus, aukščiausiųjų idėjų, aukščiausiųjų motyvų, aukščiausiųjų tikslų, ir Rojaus padovanojimo dieviškosios dvasios – žmogaus dvasinės prigimties savimonės paslapties.
Kosminės evoliucijos tikslas yra pasiekti asmenybės vienybę dėka vis labiau augančio dvasinio viešpatavimo, dėka valinio reagavimo į Minties Derintojo mokymą ir vadovavimą. Asmenybę, tiek žmogiškąją, tiek viršžmogiškąją, apibūdina įgimta kosminė savybė, kurią būtų galima pavadinti "viešpatavimo evoliucija," kontrolės tiek sau pačiai, tiek ir jos aplinkai išplėtimu.
Kylanti kažkada buvusi žmogiškoji asmenybė pereina per vis didėjančio valinio viešpatavimo savajam aš ir visatoje dvi didžiules fazes:
1. Ikiužbaigtojo arba Dievo-ieškantį patyrimą didinant saviraišką tapatybės išplėtimo ir aktualizavimo metodo dėka drauge sprendžiant kosmines problemas ir dėl šito įsisavinant visatą.
2. Použbaigtojo arba Dievą-atskleidžiantį patyrimą, kada saviraiška kūrybingai išplečiama patyrimo Aukščiausiąją Būtybę atskleidžiant Dievo ieškančioms protingoms būtybėms, kurios dar nėra pasiekusios panašumo į Dievą dieviškųjų lygių.
Besileidžiančios asmenybės analogiškus patyrimus pasiekia dėka savo įvairių jaudinančių patirčių visatoje, kada jos siekia išplėsto sugebėjimo gerai išsiaiškinti ir įvykdyti Aukščiausiosios, Galutiniosios, ir Absoliučiosios Dievybių dieviškąją valią.
Materialusis aš, žmogiškosios tapatybės ego-esybė, fizinio gyvenimo metu priklauso nuo toliau tebesitęsiančio materialaus gyvybės vežimo veikimo, nuo nesubalansuotos energijų ir intelekto pusiausvyros toliau tebesitęsiančios egzistencijos, kuriai Urantijoje buvo suteiktas gyvybės pavadinimas. Bet savasis aš, turintis išlikimo vertybę, savasis aš, kuris gali pranokti mirties patyrimą, yra išvystomas tiktai sukuriant besivystančios asmenybės tapatybės pagrindo potencialų perkėlimą iš žemiškosios gyvybės vežimo – materialaus kūno – į atsparesnę ir nemirtingos prigimties morontinę sielą ir toliau iki tų lygių, kuriuose ta siela susilieja su dvasine tikrove, ir galiausiai pasiekia dvasinės tikrovės statusą. Šitą aktualų perėjimą iš materialaus susivienijimo į morontinį tapatumą įgyvendina žmogiškojo tvarinio Dievo ieškančių sprendimų nuoširdumas, atkaklumas, ir tvirtumas.
3. MIRTIES REIŠKINYS
Urantijiečiai paprastai pripažįsta tiktai vieną mirties rūšį, gyvybės energijų fizinį nutrūkimą; tačiau kai dėl asmenybės išlikimo, tai iš tikrųjų yra trys rūšys:
1. Dvasinė (sielos) mirtis. Jeigu ir kada mirtingasis žmogus yra galutinai atstūmęs išlikimą, kada, Derintojo ir išliekančiojo serafimo bendra nuomone, jis būna paskelbtas dvasiškai nemokiu, morontiškai bankrutavusiu, kada toks suderintas pranešimas yra užregistruotas Uversoje, ir po to, kada Cenzoriai ir jų atspindintys pagalbininkai šituos faktus būna patvirtinę, tada Orvontono valdovai tikrai duoda įsakymą, jog viduje gyvenantis Pagalbininkas būtų nedelsiant išlaisvintas. Bet šitas Derintojo paleidimas neturi jokios įtakos toms pareigoms, kurias vykdo asmeninis arba grupinis
[1230]▼
serafimas, susijęs su tuo individu, kurį apleido Derintojas. Šitokia mirties rūšis savo reikšme yra galutinė, nežiūrint to, jog fizinio ir protinio mechanizmų gyvosios energijos savo žemiškąją veiklą tęsia toliau. Kosminiu požiūriu tas mirtingasis jau yra miręs; tebesitęsianti gyvybė tiktai pažymi kosminių energijų materialaus impulso užsitęsimą.
2. Intelektuali (proto) mirtis. Kada gyvybiškai svarbios aukštesniųjų pagalbinių proto dvasių tarnavimo grandinės yra nutraukiamos dėl intelekto sutrikimo arba iš dalies sunaikinus smegenų mechanizmą, ir jeigu šitokia būsena pasiekia tam tikrą kritinį nepataisomumo tašką, tada viduje gyvenantis Derintojas yra nedelsiant išlaisvinamas tam, jog vyktų į Dieviningtoną. Visatos dokumentuose mirtingoji asmenybė yra laikoma mirusia tada, kada tik būna sunaikintos esminės protinės grandinės, reikalingos žmogiškajam valiniam veiksmui atlikti. Ir vėl, tai yra mirtis, nesvarbu, jog fizinio kūno gyvasis mechanizmas veikia toliau. Kūnas be valinio proto daugiau nebėra žmogus, bet sutinkamai su ankstesniuoju žmogiškosios valios pasirinkimu, tokio individo siela gali išlikti.
3. Fizinė (kūno ir proto) mirtis. Kada mirtis ištinka žmogiškąją būtybę, tada Derintojas proto citadelėje pasilieka tol, kol ši nustoja veikti kaip intelektualus mechanizmas maždaug tuo laiku, kada išmatuojamos smegenų energijos nutraukia savo ritmiškus gyvybinius pulsavimus. Po šitokios mirties Derintojas palieka išnykstantį protą lygiai taip be ceremonijų, kaip ir prieš daugelį metų jis įėjo į jo vidų, ir per Uversą vyksta į Dieviningtoną.
Po mirties materialus kūnas sugrįžta į gamtinį pasaulį, iš kurio jis buvo kilęs, bet išliekančiosios asmenybės išsilaiko du nematerialūs faktoriai: Ikiegzistencinis Minties Derintojas, su mirtingojo karjeros atminties kopija, vyksta į Dieviningtoną; ir taip pat pasilieka, likimo sargo globoje, mirusio žmogaus nemirtinga morontinė siela. Sielos šitos fazės ir formos, šitos kažkada buvusios kinetinės, o dabar statinės tapatybės formulės, yra esminės atstatant asmenybę morontiniuose pasauliuose; ir būtent Derintojo ir sielos naujas susijungimas vėl iš naujo surenka išlikusią asmenybę, jums sugrąžina sąmonę morontinio atsibudimo metu.
Tiems, kurie neturi asmeninių serafinių sargų, tą pačią tapatybės išsaugojimo ir asmenybės prikėlimo tarnystę atlieka grupiniai sargai. Serafimai yra nepakeičiami, kada asmenybė yra surenkama iš naujo.
Po mirties Minties Derintojas laikinai praranda asmenybę, bet ne tapatybę; žmogiškasis subjektas laikinai praranda tapatybę, bet ne asmenybę; gyvenamuosiuose pasauliuose abu vėl susijungia į amžinąjį pasireiškimą. Išvykęs Minties Derintojas, niekada nesugrįžta į žemę kaip anksčiau gyvenusi būtybė; asmenybė niekada nepasireiškia be žmogiškosios valios; ir niekada žmogiškoji būtybė, kurioje nebėra Derintojo, po mirties nepasireiškia kaip aktyvi tapatybė arba kokiu nors kitokiu būdu neužmezga ryšių su žemės gyvomis būtybėmis. Tokios nebeturinčios Derintojų sielos yra visiškai ir absoliučiai be sąmonės ilgo ar trumpo mirties miego metu. Negali būti kokio nors asmenybės pasireiškimo arba sugebėjimo užmegzti ryšius su kitomis asmenybėmis tol, kol bus užbaigtas išlikimas. Tiems, kurie vyksta į gyvenamuosius pasaulius, neleidžiama pasiųsti žinutės atgal savo mylimiesiems. Visose visatose laikomasi politikos drausti tokį bendravimą dabartinės dieviškosios tvarkos laikotarpiu.
[1231]▼
4. DERINTOJAI PO MIRTIES
Kada ištinka materialaus, intelektualaus, ar dvasinio pobūdžio mirtis, tada Derintojas atsisveikina su mirtinguoju šeimininku ir išvyksta į Dieviningtoną. Iš vietinės visatos ir supervisatos būstinių yra užmezgamas atspindimasis ryšys su abiejų vyriausybių prižiūrėtojais, ir Derintojas yra išregistruojamas tuo pačiu numeriu, kokiu buvo užfiksuotas jo įėjimas į laiko sferas.
Kažkokiu būdu, kuris yra ne iki galo suprantamas, Visuotiniai Cenzoriai sugeba gauti žmogiškojo gyvenimo santrauką, kaip ją įkūnija Derintojo kopija, tiksliai užfiksuojanti proto, kuriame jis gyveno, dvasines vertybes ir morontines prasmes. Cenzoriai sugeba gauti Derintojo versiją apie mirusiojo žmogaus išlikimo charakterį ir dvasines savybes, ir visi šitie duomenys, kartu su serafiniais įrašais, yra parengti tam, kad būtų pateikti tuo metu, kada vyksta konkretaus individo teismas. Šita informacija taip pat yra panaudojama tam, jog būtų patvirtinti tie supervisatos mandatai, kurie įgalina kai kuriuos kylančiuosius savo morontinę karjerą pradėti nedelsiant, po mirtingojo mirties vykti į gyvenamuosius pasaulius anksčiau negu oficialiai yra užbaigiama planetinė dieviškoji tvarka.
Po fizinės mirties išlaisvintas Derintojas, išskyrus tuos, kurie yra mirtinguosiuose, pervestuose iš gyvųjų, nedelsiant vyksta į savo gimtąsias sferas Dieviningtone. Tai, kas tame pasaulyje vyksta tuo laikotarpiu, kada yra laukiama išliekančiojo mirtingojo realaus prisikėlimo, iš esmės priklauso nuo to, ar žmogiškoji būtybė kyla į gyvenamuosius pasaulius savo individualia teise, ar laukia planetinio amžiaus miegančiųjų išlikusiųjų pakvietimo, remiantis dieviškąja tvarka.
Jeigu mirtingasis partneris priklauso tokiai grupei, kuri bus iš naujo įasmeninta dieviškosios tvarkos pabaigoje, tai Derintojas tuoj pat nesugrįš į ankstesnės tarnystės sistemos gyvenamąjį pasaulį, bet pats pasirinkęs, pradės vykdyti vieną iš tokių užduočių, kad:
1. Būtų įtrauktas į išnykusių Pagalbininkų gretas neatskleistai tarnystei.
2. Būtų paskirtas tam tikrą laikotarpį stebėti Rojaus režimą.
3. Būtų priimtas į vieną iš daugelio parengimo mokyklų Dieviningtone.
4. Tam tikrą laiką būtų paskirtas studentu stebėtoju vienoje iš likusių šešių šventųjų sferų, kurios sudaro Rojaus pasaulių Tėvo grandinę.
5. Būtų paskirtas į Personalizuotų Derintojų pasiuntinio tarnystę.
6. Taptų instruktoriaus padėjėju Dieviningtono mokyklose, skirtose Pagalbininkų, priklausančių nepatyrusiųjų grupei, mokymui.
7. Būtų paskirtas parinkti grupę galimų pasaulių, kuriuose tarnautų tuo atveju, jeigu yra pakankama priežastis manyti, jog žmogiškasis partneris galėjo išlikimą atstumti.
Jeigu, kada jus ištinka mirtis, jūs buvote pasiekęs trečiąjį apskritimą arba aukštesnę sferą ir dėl to turėjote jums paskirtą asmeninį likimo sargą, ir jeigu išliekančiojo charakterio santraukos galutinę kopiją, pateiktą Derintojo, besąlygiškai patvirtina likimo sargas – jeigu tiek serafimas, tiek Derintojas iš esmės sutaria dėl savo gyvenimo įrašų kiekvieno punkto ir rekomendacijų – jeigu Visuotiniai Cenzoriai ir jų atspindintys pagalbininkai
[1232]▼
Uversoje šituos duomenis patvirtina ir tai padaro be abejonių ir išlygų, tokiu atveju Dienų Senieji ryšio grandinėmis į Salvingtoną žaibiškai pasiunčia aukščiausiojo lygio mandatą, ir, šitokiu būdu perdavus, Nebadono Valdovo tribunolai nurodys, jog išliekanti siela būtų nedelsiant perkelta į gyvenamųjų pasaulių prisikėlimo sales.
Jeigu žmogiškasis individas išlieka, nepatirdamas uždelsimo, tuomet Derintojas, taip aš esu mokomas, registruojasi Dieviningtone, nuvyksta į Visuotinio Tėvo akivaizdą Rojuje, nedelsiant sugrįžta ir būna apkabinamas savo tarnystės supervisatos ir vietinės visatos Personalizuotų Derintojų, gauna Personalizuotų Dieviningtono Derintojų vadovo pritarimą, ir tada, iš karto, pereina prie "tapatybės perkėlimo įgyvendinimo," o iš čia trečiojo periodo metu būna pakviečiamas į gyvenamąjį pasaulį realioje asmenybės formoje, parengtoje priimti išliekančią žemės mirtingojo sielą, tokioje formoje, kokią suprojektavo likimo sargas.
5. ŽMOGIŠKOJO AŠ IŠLIKIMAS
Savasis aš yra kosminė tikrovė, nesvarbu, ar ji būtų materiali, morontinė, ar dvasinė. Realybė to, kas yra asmenis, yra Visuotinio Tėvo, veikiančio savyje ir iš savęs paties arba per daugybę savo visatos agentūrų, padovanojimas. Pasakyti, jog būtybė yra asmenė, reiškia suvokti tokios būtybės santykinį individualizavimą kosminio organizmo viduje. Gyvasis kosmosas yra ne kas kita, kaip tik sankaupa iki begalybės integruotų realių vienetų, kurie visi santykinai yra pavaldūs visumos likimui. Bet tie, kurie yra asmeniai, buvo apdovanoti realiu pasirinkimu likimą priimti arba likimą atstumti.
Tas, kas kyla iš Tėvo, tas yra kaip amžinasis Tėvas, ir lygiai taip tai yra tiesa tiek dėl asmenybės, kurią Dievas suteikia savo paties laisvos valios sprendimu, tiek ir dėl dieviškojo Minties Derintojo, realaus Dievo fragmento. Žmogaus asmenybė yra amžina, bet kai dėl tapatybės, tai ji yra sąlygojama amžinosios realybės. Atsiradusi kaip reakcija į Tėvo valią, asmenybė pasieks Dievybės likimą, bet žmogus turi pasirinkti, bus jis ar nebus tada, kada toks likimas bus pasiektas. Kada tokio pasirinkimo nebūna, tada asmenybė patirtinę Dievybę pasiekia tiesiogiai, tapdama Aukščiausiosios Būtybės dalimi. Šis ciklas yra iš anksto nulemtas, bet žmogaus dalyvavimas jame yra pasirinktinis, asmeninis, ir patirtinis.
Mirtinga tapatybė yra laikina laiko-gyvenimo sąlyga visatoje; ji yra reali tiktai tiek, kiek asmenybė pasirenka tapti besitęsiančiu visatos reiškiniu. Būtent tai ir yra esminis skirtumas tarp žmogaus ir energetinės sistemos: Energetinė sistema turi veikti toliau, ji neturi pasirinkimo; bet žmogus savo žinioje turi viską, kuo nulemtų savo paties likimą. Derintojas iš tikrųjų yra tas kelias į Rojų, bet žmogus šituo keliu turi eiti apsisprendęs pats, laisvanoriško pasirinkimo dėka.
Žmogiškosios būtybės turi tapatybę tiktai materialiąja prasme. Tokias savojo aš savybes išreiškia materialus protas, veikiantis intelekto energetinėje sistemoje. Kada yra sakoma, jog žmogus turi tapatybę, tada yra suvokiama, kad jis turi proto grandinę, kuri yra pavaldi žmogiškosios asmenybės valios veiksmams ir sprendimams. Bet tai yra materialus ir grynai laikinas pasireiškimas, lygiai taip, kaip ir žmogiškasis embrionas yra laikinas žmogiškojo gyvenimo parazitinis etapas. Žmogiškosios būtybės, kosminės perspektyvos požiūriu, gimsta, gyvena, ir miršta per santykinį laiko akimirksnį; jos nėra ilgaamžės. Bet mirtingojo asmenybė, pati pasirinkdama, turi
[1233]▼
galios savo tapatybės buvimo vietą iš laikinos materialaus intelekto sistemos perkelti į aukštesnę morontinės sielos sistemą, kuri, drauge su Minties Derintoju, yra sukurta kaip nauja priemonė asmenybės pasireiškimui.
Ir būtent šita pati pasirinkimo galia, laisvavalės tvarinijos išskirtinis ženklas visatoje, sudaro žmogaus didžiausią galimybę ir jo aukščiausią kosminę atsakomybę. Nuo žmogiškosios valios vientisumo priklauso būsimojo užbaigtojo amžinasis likimas; nuo mirtingojo laisvos valios nuoširdumo priklauso, ar dieviškasis Derintojas įgaus amžinąją asmenybę; nuo mirtingojo pasirinkimo ištikimybės priklauso, ar Visuotinis Tėvas turės naują kylantįjį sūnų; nuo sprendimų-veiksmų atkaklumo ir išminties priklauso Aukščiausiosios Būtybės patirtinės evoliucijos aktualizavimasis.
Nors asmenybės augimo kosminiai apskritimai galiausiai turi būti pasiekti, bet jeigu, ne dėl jūsų pačių kaltės, laiko atsitikimai ir materialios egzistencijos kliūtys jums užkerta kelią šituos lygius įvaldyti savo gimtojoje planetoje, jeigu jūsų ketinimai ir troškimai turi išlikimo vertės, tada priimami dekretai dėl bandomojo laikotarpio pratęsimo. Jums bus suteiktas papildomas laikas tam, kad įrodytumėte, ko esate verti.
Jeigu kada nors suabejojama, ar verta žmogiškąją tapatybę perkelti į gyvenamuosius pasaulius, tada visatos vyriausybės neabejotinai sprendimą priima to individo asmeninių interesų naudai; jos nedvejodamos tokią sielą perkelia į pereinamosios būtybės statusą, tuo tarpu jos toliau tęsia atsirandančio morontinio ketinimo ir dvasinio tikslo stebėjimus. Tokiu būdu dieviškasis teisingumas yra tikrai pasiekiamas, o dieviškajam gailestingumui yra suteikiama tolimesnė galimybė tarnauti toliau.
Orvontono ir Nebadono vyriausybės nepretenduoja į tai, jog visatos planas dėl mirtingojo įasmeninimo iš naujo vyktų iki smulkmenų absoliučiai tobulai, bet jos tikrai pretenduoja į, ir iš tikrųjų demonstruoja, kantrybę, pakantumą, supratimą, ir gailestingą užuojautą. Mes greičiau sutiktume susidurti su maišto rizika sistemoje negu surizikuotume patirti pavojų, kada iš kurio nors kovojančio mirtingojo iš bet kokio evoliucinio pasaulio būtų atimamas amžinasis džiaugsmas siekti kylančiojo karjeros.
Tai nereiškia, jog žmogiškosios būtybės, atstūmusios pirmąją galimybę, turi turėti antrąją, nieko panašaus. Bet tai iš tikrųjų reiškia, jog visi valios tvariniai turi patirti vieną tikrąją galimybę, kad priimtų neabejotiną, sąmoningą, ir galutinį sprendimą. Visatų aukščiausieji Teisėjai neatims asmenybės statuso nė iš vienos būtybės, kuri nepriėmė galutinio ir visiško amžinojo sprendimo; žmogaus siela turi gauti ir gaus visapusišką galimybę atskleisti savo ketinimą ir tikrąjį tikslą.
Kada miršta dvasingesni ir kosmiškai labiau išsivystę mirtingieji, tada jie nedelsiant patenka į gyvenamuosius pasaulius; apskritai, šita nuostata tinka tiems, kurie turėjo jiems paskirtus asmeninius serafinius sargus. Kiti mirtingieji gali būti sulaikyti iki to meto, kada jų atžvilgiu bus priimtas galutinis teismo nuosprendis, po šito jie gali vykti į gyvenamuosius pasaulius, arba jie gali būti paskirti į miegančiųjų gretas, kurios bus masiškai iš naujo įasmenintos dabartinės planetinės dieviškosios tvarkos pabaigoje.
Egzistuoja du sunkumai, kurie man trukdo paaiškinti tiesiog, kas gi atsitinka jums mirties metu, išliekančiajam jums, kuris skiriasi nuo išvykstančiojo Derintojo. Vieną iš šių sunkumų sudaro tai, kad jūsų supratimo lygiui neįmanoma tinkamai pavaizduoti tokios transakcijos, kuri vyksta fizinės sferos ir morontinės valdos tarpribyje. Kitą sunkumą sudaro tie apribojimai,
[1234]▼
kuriuos mano kaip tiesos apreiškėjo įgaliojimams nustatė Urantijos dangiškieji vadovai. Yra daugybė įdomių detalių, kurios galėtų būti pateiktos, bet aš nuo šito susilaikau patartas jūsų tiesioginių planetinių prižiūrėtojų. Tačiau tarp man suteikto leidimo ribų aš galiu pasakyti štai tiek:
Yra kažkas realaus, kažkas iš žmogiškosios evoliucijos, kažkas, kas papildo Paslaptingąjį Pagalbininką, kas išlieka po mirties. Šita naujai atsirandanti esybė yra siela, ir ji išlieka tiek po jūsų fizinio kūno, tiek ir po jūsų materialaus proto mirties. Šitoji esybė yra jūsų žmogiškosios prigimties drauge su jūsų dieviškosios prigimties, Derintojo, sujungto gyvenimo ir pastangų bendras vaikas. Žmogiškosios ir dieviškosios tėvystės vaikas sudaro žemiškosios kilmės išliekantį elementą; tai yra morontinis aš, nemirtinga siela.
Šitas išsilaikančios prasmės ir išliekančios vertybės vaikas yra visiškai be sąmonės tuo laikotarpiu, kuris būna nuo mirties iki įasmeninimo iš naujo ir šito laukimo metu yra serafinio likimo sargo priežiūroje. Jūs neveiksite kaip sąmoninga būtybė, po mirties, tol, kol morontijos naujosios sąmonės negausite Satanijos gyvenamuosiuose pasauliuose.
Kada ištinka mirtis, tada funkcinė tapatybė, susieta su žmogiškąja asmenybe, būna suardoma, nutraukus gyvybiškai svarbų judėjimą. Žmogiškoji asmenybė, nors savo sudedamąsias dalis pranoksta, bet nuo jų priklauso išlaikant funkcinę tapatybę. Gyvybės nutraukimas sunaikina fizinių smegenų modelius, reikalingus proto veikimui, o proto suardymas užbaigia mirtingąją sąmonę. To tvarinio sąmonė vėliau negali iš naujo atsirasti tol, kol nebūna sukurta tokia kosminė situacija, kuri leis tai pačiai žmogiškajai asmenybei vėl veikti palaikant ryšį su gyvąja energija.
Išliekantiems mirtingiesiems keliaujant iš savo kilmės pasaulio į gyvenamuosius pasaulius, nesvarbu, ar jie patiria asmenybės surinkimą iš naujo trečiojo laikotarpio metu, ar pakyla grupinio prisikėlimo metu, bet įrašą apie asmenybės sandarą ištikimai saugo archangelai savo ypatingos veiklos pasauliuose. Šitos būtybės nėra asmenybės saugotojai (kokie yra sielų saugotojai sargai serafimai), bet vis tiek tai yra tiesa, jog kiekvieną asmenybės faktorių, kurį galima identifikuoti, savo globoje efektyviai saugo šitie patikimi mirtingojo išlikimo globėjai. Kai dėl tikslios mirtingojo asmenybės buvimo vietos tuo laikotarpiu, kuris įsiterpia tarp mirties ir išlikimo, tai mes jos nežinome.
Sąlygos, kurios įasmeninimą iš naujo padaro įmanomu, yra sukuriamos vietinės visatos morontinių priimančiųjų planetų prisikėlimo salėse. Čia šitose gyvybės surinkimo salėse prižiūrintys vadovai pasirūpina tuo visatos energijos – morontinės, protinės, ir dvasinės – ryšiu, kuris įgalina miegančiam išlikusiajam sugrąžinti sąmonę. Vienu metu buvusios materialios asmenybės sudėtinių dalių surinkimas iš naujo apima:
1. Tinkamos formos, morontinės energijos konfigūracijos, kurioje naujasis išliekantysis gali užmegzti ryšį su nedvasine tikrove, ir kurios viduje kosminio proto morontinis variantas gali būti įjungtas į grandinę, pagaminimą.
2. Derintojo sugrįžimą pas laukiantį morontinį tvarinį. Derintojas yra jūsų kylančios tapatybės amžinasis globėjas; jūsų Pagalbininkas yra absoliutus garantas, kad jūs pats, o ne kas nors kitas užimsite tą morontinę formą, kuri yra sukurta jūsų asmenybės pažadinimui. Ir Derintojas dalyvaus tuo metu, kada jūsų asmenybė bus surenkama iš naujo, kad dar kartą imtųsi Rojaus gido vaidmens jūsų išliekančiajam aš.
[1235]▼
3. Kada šitie įasmeninimo iš naujo būtini elementai būna surinkti, tada miegančios nemirtingos sielos potencialų serafinis saugotojas, padedant gausybei kosminių asmenybių, šitą morontinę esybę padovanoja laukiančiai morontinio proto–kūno formai ir į laukiančią morontinę proto-kūno formą, tuo pačiu šitą evoliucinį Aukščiausiojo vaiką patiki amžinajam susivienijimui su laukiančiu Derintoju. Ir šitai užbaigia įasmeninimą iš naujo, atminties, įžvalgos, ir sąmonės – tapatybės – surinkimą iš naujo.
Įasmeninimo iš naujo faktą sudaro tai, jog atsibundantis žmogiškasis aš ima veikti naujai atskirto kosminio proto morontinėje fazėje, įjungtoje į grandinę. Asmenybės reiškinys priklauso nuo tapatybės išsilaikymo, kada savasis aš reaguoja į visatos aplinką; o tai gali būti įgyvendinta tiktai proto dėka. Savasis aš išsilaiko nepriklausomai nuo nuolatinių pakitimų visuose savąjį aš sudarančiuose komponentuose; fizinėje gyvybėje pokyčiai yra palaipsniai; ištikus mirčiai ir įasmeninant iš naujo, tie pokyčiai yra staigūs. Viso savojo aš (asmenybės) tikroji realybė sugeba veikti reaguodama į visatos sąlygas nenutrūkstamai keičiantis savo sudedamosioms dalims; sustabarėjimas baigiasi neišvengiama mirtimi. Žmogiškoji gyvybė yra gyvybės faktorių, kuriuos suvienija nekintančios asmenybės stabilumas, begalinė kaita.
Ir kada jūs šitaip atsibusite Jerusemo gyvenamuosiuose pasauliuose, tada būsite taip pasikeitę, dvasinė transformacija bus tokia didžiulė, kad, jeigu ne jūsų Minties Derintojas ir likimo sargas, kurie jūsų naująją gyvybę naujuose pasauliuose taip visiškai sujungia su jūsų senąja gyvybe pirmajame pasaulyje, tai iš pradžių jums būtų sunku naująją morontinę sąmonę sujungti su savo ankstesniosios tapatybės atgimstančia atmintimi. Nežiūrint savojo aš asmeninio tęstinumo, iš pradžių didelė dalis mirtingojo gyvenimo atrodys kaip neaiškus ir miglotas sapnas. Bet laikas išryškins daugelį mirtingojo asociacijų.
Minties Derintojas jums primins ir atstatys tik tuos prisiminimus ir patyrimus, kurie yra jūsų visatos karjeros dalis ir kurie yra esminiai jūsų karjerai visatoje. Jeigu Derintojas kokioje nors evoliucijoje buvo partneris žmogiškajame prote, tada tikrai šitie verti patyrimai išlieka Derintojo amžinojoje sąmonėje. Bet didelė dalis jūsų praėjusio gyvenimo ir atsiminimų, neturinčių nei dvasinės prasmės, nei morontinės vertės, išnyks su materialiomis smegenimis; didelė dalis materialaus patyrimo dings kaip kažkada buvę pastoliai, kurie jus perkėlė į morontinį lygį ir daugiau nebeturi jokio tikslo visatoje. Bet asmenybė ir ryšiai tarp asmenybių niekada nebūna pastoliai; mirtingojo atmintis apie asmenybės ryšius turi kosminės vertės ir išliks. Gyvenamuosiuose pasauliuose jūs pažinsite ir jus pažins, ir dar daugiau, jūs prisiminsite savo vienu metu buvusius draugus trumpame, bet intriguojančiame gyvenime Urantijoje ir jie prisimins jus.
6. MORONTINIS AŠ
Lygiai taip, kaip drugelis atsiranda iš vikšro stadijos, taip ir tikros žmogiškųjų būtybių asmenybės iš tiesų atsiras gyvenamuosiuose pasauliuose, pirmą kartą atskleistos be savo vienu metu buvusio materialaus kūno apdaro. Morontinė karjera vietinėje visatoje turi reikalo su asmenybės mechanizmo nuolatiniu kilimu nuo pirminio sielos egzistencijos morontinio lygio iki baigiamojo morontinio vis toliau augančio dvasingumo lygio.
Sunku jums pasakoti apie jūsų morontinės asmenybės formas, reikalingas karjerai vietinėje visatoje. Jūs būsite apdovanoti asmenybės
[1236]▼
pasireiškimo morontiniais modeliais, ir šitie apdarai yra tokie, kad, iš esmės, pranoksta jūsų suvokimo ribas. Tokios formos, nors yra visiškai realios, bet nėra materialios kategorijos energetiniai modeliai, kuriuos jūs dabar suprantate. Tačiau, jos iš tikrųjų atlieka tą patį vaidmenį vietinės visatos pasauliuose, kokį vaidmenį vaidina jūsų materialūs kūnai žmonių gimtosiose planetose.
Iki tam tikro laipsnio, materialaus kūno-formos išvaizda atitinka asmenybės tapatybės charakterį; fizinis kūnas iš tikrųjų, ribotu laipsniu, atspindi kažką, kas būdinga asmenybės įgimtai prigimčiai. Tą dar daugiau atspindi morontinė forma. Fiziniame gyvenime mirtingieji gali būti iš išorės gražūs, nors iš vidaus gali būti atstumiantys; morontiniame gyvenime, ir vis labiau jo aukštesniuose lygiuose, asmenybės forma keisis visiškai priklausomai nuo asmens vidinės prigimties. Dvasiniame lygyje, išorinė forma ir vidinė prigimtis pradeda artėti prie visiškos tapatybės, kuri vis labiau ir labiau tobulėja vis aukštesniuose dvasiniuose lygiuose.
Morontinėje būsenoje kylančiam mirtingajam yra padovanota Orvontono Pagrindinės Dvasios kosminio proto dovanos Nebadono modifikacija. Mirtingojo intelektas, kaip toks, yra išnykęs, nustojęs egzistuoti kaip sukoncentruota visatos esybė šalia Kuriančiosios Dvasios nediferencijuotų proto grandinių. Bet mirtingojo proto prasmės ir vertybės nėra išnykusios. Kai kurios proto fazės yra tęsiamos išliekančioje sieloje; kai kurias buvusio žmogiškojo proto patirtines vertybes laiko Derintojas; o vietinėje visatoje išlieka įrašai apie žmogiškąjį gyvenimą, kaip jis buvo nugyventas materialiame kūne, kartu su tam tikrais gyvais užregistravimais daugybėje būtybių, kurios yra susijusios su galutiniu kylančio mirtingojo įvertinimu, būtybių, kurių spektras nusidriekia nuo serafimų iki Visuotinių Cenzorių ir galbūt toliau iki pat Aukščiausiojo.
Tvarinio valia negali egzistuoti be proto, bet jis iš tiesų išlieka, nepaisant materialaus intelekto praradimo. Per tą laikotarpį, kuris eina tuoj pat po išlikimo, kylančiajai asmenybei didžiule dalimi vadovauja charakterio savybės, paveldėtos iš žmogiškojo gyvenimo, ir naujai atsirandantis morontinės motos veiksmas. Ir šitie mansonijos elgesio gidai priimtinai veikia morontinio gyvenimo ankstyvaisiais etapais ir prieš tai, kada atsiranda morontinė valia kaip kylančiosios asmenybės visiškai susiformavusi valingumo išraiška.
Nėra tokių poveikių, kuriuos vietinės visatos karjeroje būtų galima palyginti su žmogiškosios egzistencijos septyniomis pagalbinėmis proto dvasiomis. Morontinis protas turi vystytis palaikydamas tiesioginį ryšį su kosminiu protu taip, kaip šitą kosminį protą modifikavo ir pakeitė vietinės visatos intelekto kūrybinis šaltinis – Dieviškoji Dvasia.
Mirtingojo protas, iki mirties, savimoningai nepriklauso nuo Derintojo buvimo; pagalbinei proto dvasiai reikia tiktai atitinkamo materialios energijos modelio tam, jog įgalintų jį veikti. Bet morontinė siela, būdama iškilusi aukščiau negu pagalbinės proto dvasios, savimonės be Derintojo neišlaiko tada, kada nebetenka materialaus proto mechanizmo. Tačiau šita besivystanti siela turi išlikusį charakterį, kuris yra kilęs iš ankstesniosios su juo susietos pagalbinės proto dvasios sprendimų, ir šitas charakteris tampa aktyvia atmintimi, kada jo modelius energizuoja sugrįžęs Derintojas.
Atminties išsilaikymas yra originaliojo savojo aš tapatybės išsaugojimo įrodymas; ji yra esminis dalykas tam, kad būtų visiškai atstatyta asmenybės tęstinumo ir išplėtimo savimonė. Tie mirtingieji, kurie kyla be Derintojo, tam, kad būtų atstatyta žmogiškoji atmintis, priklauso nuo serafinių partnerių mokymo; kitais požiūriais susiliejančių su Dvasia mirtingųjų morontinės sielos nėra apribotos.
[1237]▼
Atminties modelis išsilaiko sieloje, bet šitam modeliui reikalingas prieš tai buvusio Derintojo buvimas tam, kad nedelsiant taptų galintis suvokti savąjį aš kaip tęstinė atmintis. Be Derintojo, reikalingas nemažas laiko tarpsnis tam, kad išlikęs mirtingasis iš naujo ištirtų ir išmoktų, kad atstatytų, ankstesnės egzistencijos prasmių ir vertybių atminties sąmonę.
Išliekančios vertės siela tiksliai atspindi materialaus intelekto, savojo aš tapatybės ankstesniosios buvimo vietos, tiek kokybinius, tiek kiekybinius veiksmus ir motyvus. Pasirinkdamas tiesą, grožį, ir gėrį, mirtingojo protas pradeda savo ikimorontinę karjerą visatoje, mokomas septynių pagalbinių proto dvasių, kurias suvienija išminties dvasios vadovavimas. Vėliau, užbaigus ikimorontinio pasiekimo septynis apskritimus, morontinio proto dovanos užklojimas ant to proto, kuris buvo pagalbinių proto dvasių globoje, pradeda ikidvasinę arba morontinę karjerą žengiant į priekį vietinėje visatoje.
Kada tvarinys palieka savo gimtąją planetą, tada jis atsisveikina su pagalbinių proto dvasių tarnyste ir ima visiškai priklausyti nuo morontinio intelekto. Kada kylantysis palieka vietinę visatą, tada jis būna pasiekęs dvasinį egzistencijos lygį, būna pakilęs aukščiau už morontinį lygį. Šita naujai atsirandanti dvasinė esybė tada būna suderinta su Orvontono kosminio proto tiesiogine tarnyste.
7. SUSILIEJIMAS SU DERINTOJU
Susiliejimas su Minties Derintoju asmenybei suteikia amžinąsias aktualybes, kurios anksčiau buvo tiktai potencialios. Tarp šitų naujų apdovanojimų galima būtų paminėti: dieviškumo savybės įtvirtinimą, praeities amžinybės patyrimą ir atmintį, nemirtingumą, ir riboto potencialaus absoliutumo fazę.
Kada jūsų žemiškasis kursas laikinoje formoje būna užbaigtas, tada jūs turite atsibusti ant geresnio pasaulio krantų, ir galiausiai jūs būsite suvienytas su savo ištikimuoju Derintoju amžinajame glėbyje. Ir šitas susiliejimas sudaro paslaptį, kaip Dievas ir žmogus tampa vienu, ribinio tvarinio evoliucijos paslaptį, bet tai yra per amžius tiesa. Susiliejimas yra Kilimingtono šventosios sferos paslaptis, ir nė vienas tvarinys, išskyrus tuos, kurie patyrė susiliejimą su Dievybės dvasia, negali suvokti tikrosios prasmės aktualių vertybių, kurios yra sujungiamos, kada laiko tvarinio tapatybė tampa amžinai viena su Rojaus Dievybės dvasia.
Susiliejimas su Derintoju paprastai yra įgyvendinamas tuo metu, kada kylantysis gyvena savo vietinėje sistemoje. Tai gali atsitikti gimtojoje planetoje kaip natūralios mirties pranokimas; tai gali įvykti bet kuriame iš gyvenamųjų pasaulių arba sistemos būstinėje; tai net gali būti uždelsta iki to meto, kada bus gyvenama žvaigždyne; arba, ypatingais atvejais, tai gali nebūti užbaigta tol, kol kylantysis neatsidurs vietinės visatos sostinėje.
Kada susiliejimas su Derintoju yra įgyvendintas, tada nebegali būti ateityje jokio pavojaus tokios asmenybės amžinajai karjerai. Dangiškosios būtybės yra išmėginamos ilgo patyrimo metu, bet mirtingieji patiria santykinai trumpą ir intensyvų išbandymą evoliuciniuose ir morontiniuose pasauliuose.
Susiliejimas su Derintoju niekada neįvyksta tol, kol supervisatos mandatai nebūna paskelbę, jog žmogiškoji prigimtis galutinai ir negrįžtamai pasirinko amžinąją karjerą. Tai yra sutikimo patvirtinimas, kuris, kada būna priimamas, sudaro valdžios leidimą susiliejusiai asmenybei galiausiai palikti vietinę visatą tam, jog kada nors vyktų tolyn į supervisatos
[1238]▼
būstinę, iš kur laiko piligrimas, tolimojoje ateityje, bus įsekonafimuotas ilgam skrydžiui į Havonos centrinę visatą ir Dievybės jaudinančiam patyrimui.
Evoliuciniuose pasauliuose, savasis aš yra materialus; jis yra daiktas visatoje ir kaip toks yra veikiamas materialiosios egzistencijos dėsnių. Jis yra faktas laike ir reaguoja į laiko vingius. Sprendimai dėl išlikimo turi būti formuluojami čia. Morontinėje būsenoje savasis aš tapo nauja ir atsparesne visatos tikrove, o jo tebesitęsiantis augimas yra grindžiamas vis didesniu jo susiderinimu su visatų proto ir dvasios grandinėmis. Sprendimai dėl išlikimo dabar yra patvirtinami. Kada savasis aš pasiekia dvasinį lygį, tada jis būna tapęs tvirta vertybe, ir šita naujoji vertybė yra grindžiama tuo faktu, jog sprendimai dėl išlikimo buvo priimti, ir šitokį faktą paliudijo amžinasis susiliejimas su Minties Derintoju. Ir pasiekęs visatos tikrosios vertybės statusą, tvarinys tampa potencialiai išlaisvintas tam, kad ieškotų visatos aukščiausiosios vertybės – Dievo.
Tokios susiliejusios būtybės savo reakcijomis visatoje yra dvigubos: Jos yra atskiri morontiniai individai, panašūs į serafimus, ir taip pat jos yra būtybės, potencialiai priklausančios Rojaus užbaigtųjų kategorijai.
Bet susiliejęs individas iš tikrųjų yra viena asmenybė, viena būtybė, kurios vienybės negalima išanalizuoti, kad ir kokie būtų visatų protingų būtybių mėginimai. Ir taip, perėjus per vietinės visatos tribunolus nuo žemiausiųjų iki aukščiausiųjų, kurių nė vienas nesugebėjo identifikuoti žmogaus ar Derintojo, vieno be kito, galiausiai jūs būsite nugabentas pas Nebadono Aukščiausiąjį Valdovą, jūsų vietinės visatos Tėvą. Ir ten, būtent iš pačios tos būtybės, kurios kūrybinė tėvystė šitoje laiko visatoje padarė įmanomu jūsų gyvybės faktą, rankų jums bus įteikti tie skiriamieji raštai, kurie suteikia jums teisę galiausiai toliau tęsti savo karjerą supervisatoje ieškant Visuotinio Tėvo.
Ar triumfuojantis Derintojas laimėjo asmenybę nuostabia tarnyste žmonijai, ar drąsus žmogus nemirtingumą įgavo nuoširdžių pastangų dėka mėgindamas pasiekti panašumą į Derintoją? Nei viena, nei kita; bet jie kartu pasiekė Aukščiausiojo kylančiųjų asmenybių vienos iš unikalių kategorijų nario evoliuciją, tokio nario, kuris visą laiką bus naudingas, ištikimas, ir sumanus, bus kandidatas toliau augti ir vystytis, visą laiką einant į viršų ir niekada nenutraukiant dieviškojo kilimo tol, kol bus pereita per septynias Havonos grandines ir kol kažkada buvusi žemiškosios kilmės siela garbindama atpažins Rojaus Tėvo aktualią asmenybę.
Per visą šitą nuostabų kilimą Minties Derintojas yra kylančiojo mirtingojo būsimo ir visiško dvasinio stabilizavimo dieviškasis garantas. Tuo tarpu mirtingojo laisvos valios buvimas Derintojui suteikia amžinąjį kanalą dieviškosios ir begalinės prigimties išlaisvinimui. Dabar šitos dvi esybės yra tapusios viena; joks laiko ar amžinybės įvykis niekada nebegalės išskirti žmogaus ir Derintojo; jie yra nebeatskiriami, amžinai susilieję.
Tuose pasauliuose, kur su Derintoju susiliejama, Paslaptingojo Pagalbininko likimas yra tapatus kylančiojo mirtingojo likimui – Rojaus Užbaigtųjų Korpusas. Ir nei Derintojas, nei mirtingasis šito unikalaus tikslo negali pasiekti, jeigu vienas su kitu visapusiškai nebendradarbiauja ir vienas kitam ištikimai nepadeda. Šita nepaprasta partnerystė yra vienas iš didžiausių ir labiausiai stebinančių iš visų kosminių reiškinių šitame visatos amžiuje.
[1239]▼
Nuo susiliejimo su Derintoju akimirkos kylančiojo statusas yra evoliucinio tvarinio statusas. Žmogiškasis narys buvo pirmasis, kuris turėjo asmenybę, ir dėl to Derintoją pranoksta visuose reikaluose, susijusiuose su asmenybės suvokimu. Šitos susiliejusios būtybės Rojaus būstinė yra Kilimingtonas, ne Dieviningtonas, ir šita unikali Dievo ir žmogaus kombinacija figūruoja kaip kylantysis mirtingasis visą kelią iki pat Užbaigtųjų Korpuso.
Kada kartą Derintojas susilieja su kylančiuoju mirtinguoju, tada šito Derintojo numeris iš supervisatos dokumentų yra išbraukiamas. Kas yra Dieviningtono dokumentuose, aš nežinau, bet manau, kad šitas Derintojo registravimas yra perkeliamas į einančio Užbaigtųjų Korpuso vadovo pareigas Grandfandos vidinių rūmų slaptuosius apskritimus.
Su Derintojo susiliejimu Visuotinis Tėvas būna įvykdęs pažadą padovanoti save patį materialiems tvariniams; jis būna įgyvendinęs pažadą, ir užbaigęs planą, amžiams padovanoti dieviškumą žmonijai. Dabar prasideda žmogiškasis mėginimas realizuoti ir aktualizuoti begalines galimybes, kurios yra neatskiriamos nuo dangiškosios partnerystės su Dievu, kuri tokiu būdu tapo tikrove.
Šiuo metu žinomas išliekančiųjų mirtingųjų likimas yra Rojaus Užbaigtumo Korpusas; toks pat likimo tikslas yra visiems Minties Derintojams, kurie būna susijungę amžinojoje sąjungoje su savo mirtingaisiais partneriais. Šiuo metu Rojaus užbaigtieji dirba visoje didžiojoje visatoje atlikdami daugybę užduočių, bet mes visi manome, kad jie turės kitų ir net dieviškesnių užduočių, kurios bus vykdomos tolimojoje ateityje, kada septynios supervisatos bus įsitvirtinusios šviesoje ir gyvenime, ir kada ribinis Dievas bus pagaliau iškilęs iš paslapties, kuri šitą Aukščiausiąją Dievybę gaubia dabar.
Jums tam tikru laipsniu buvo papasakota apie centrinės visatos, supervisatų, ir vietinių visatų organizaciją ir personalą; jums šis tas buvo papasakota apie kai kurių iš tų įvairių asmenybių, kurios dabar valdo šituos toli nusidriekiančius kūrinius, charakterį ir kilmę. Jūs taip pat buvote informuoti, jog dabar yra organizuojamos milžiniškos visatų galaktikos nepalyginamai toliau išorėje už didžiosios visatos periferijos, pirmajame išorinės erdvės lygyje. Taip pat šitų pasakojimų metu buvo užsiminta, jog Aukščiausioji Būtybė turės atskleisti savo neapreikštą tretinę funkciją šituose dabar žemėlapiuose nepažymėtuose išorinės erdvės regionuose; ir jums taip pat buvo pasakyta, kad Rojaus korpuso užbaigtieji yra Aukščiausiojo patirtiniai vaikai.
Mes manome, jog su Derintoju susilieję mirtingieji, drauge su savo užbaigtaisiais partneriais, turi lemtį kažkokiu būdu veikti administruodami pirmojo išorinio lygio visatas. Mes neturime nė menkiausios abejonės, jog reikiamu laiku šitos milžiniškos galaktikos taps apgyvendintomis visatomis. Ir mes lygiai tiek pat esame įsitikinę, jog tarp jų administratorių bus sutinkami Rojaus užbaigtieji, kurių prigimtis yra kosminė pasekmė, kai susimaišo tvarinys ir Kūrėjas.
Koks jaudinantis patyrimas! Kokia romantika! Gigantišką kūrinį turi administruoti Aukščiausiojo vaikai, šitie įasmeninti ir sužmoginti Derintojai, šitie Derintojizuoti ir įamžinti mirtingieji, šitie paslaptingieji deriniai ir amžinieji susivienijimai, kuriuos sudaro kokie tik yra žinomi patys aukščiausieji Pirmojo Šaltinio ir Centro esmės pasireiškimai ir žemiausioji išmintingos gyvybės forma, galinti suvokti ir pasiekti Visuotinį Tėvą. Mes suvokiame, jog tokios suvienytos būtybės, tokios Kūrėjo ir tvarinių partnerystės, taps bet kokios protingos gyvybės formos ir visų protingų gyvybės formų, kurios gali atsirasti
[1240]▼
šitose būsimosiose pirmojo išorinės erdvės lygio visatose, nuostabiais valdovais, neprilygstamais administratoriais, ir supratingais ir užjaučiančiais reguliuotojais.
Tas tiesa, jūs, mirtingieji, esate žemiškosios, gyvulinės kilmės; jūsų sandara iš tikrųjų yra iš dulkių. Bet jeigu jūs tikrai norite, jeigu jūs tikrai trokštate, tuomet tikrai amžių palikimas yra jūsų ir jūs tikrai kada nors tarnausite visatose savo tikrajame statuse – patyrimo Aukščiausiojo Dievo vaikais ir visų asmenybių Rojaus Tėvo dieviškaisiais sūnumis.
[Pateikta Orvontono Atsiskyrusiojo Žinianešio.]