240. Tėvo mokymas-atsakymas - kas gi yra pareiga? 2016 06 15

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:

Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese, AŠ ESU, aš garbinu ir šlovinu tave, nes tik tu suteiki energinę būseną viduje, kad Palaima ir Ramybė būna patiriama gilumine prasme, nes tu esi Palaimos ir Ramybės Šaltinis. Aš garbinu ir šlovinu tave, nes noriu dar giliau patirti tave savo atsivėrimo akimirką. Manoji valia, kad būtų tavoji.
Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese, AŠ ESU, šiandien daug kalbama apie pareigą tėvynei, apie pareigą šeimai – tėvams, vaikams, - tai kas gi vis tik yra toji pareiga? Aš prašau tavo mokymo, kad jį pastudijavę, mano dvasios broliai galėtų ir kitiems atskleisti pareigos prasmę.

Tėvas:


Mano mylimiausias sūnau, kaip ir visi Mano mylimiausi vaikai, Aš garbinu ir šlovinu kiekvieną, kuris garbina ir šlovina savuoju atsivėrimu Mane, nes tuomet Mes esame VIENA, ir niekas negali įsiterpti tarp Mūsų – Manęs –Visuotinio Tėvo – ir kiekvieno atsivėrusio Mano vaiko – Mano Sūnaus ar Dukros. Tikrovė įsiviešpatauja Mano virpesiais Manojo vaiko viduje, kurią jis ir jaučia Palaimos ir Ramybės būsena, kuri taip pat yra ENERGINIŲ VIRPESIŲ apraiška, jaučiama Manojo vaiko centrinės nervų sistemos, kontroliuojamos materialių smegenų dėka. Ar toje akimirkoje– ir tą akimirką – kokia nors mintis jūsų smegenyse kyla apie kokią nors PAREIGĄ? Tikrai tokios minties NĖ VIENAS neturite tos akimirkos Manojoje TIKROVĖJE. O tai reiškia, kad tą akimirką PAREIGA IŠNYKO. Tačiau juk jūs jau puikiai suvokiate ir žinote, jog Aš esu Amžinybės Šaltinis ir Centras, ir viskas, kas kyla iš Manęs, yra taip pat amžina. O jeigu pareigos pojūtis tokią akimirką išnyko, jeigu susiliejimo su manimi akimirką jūs pareigos ne tik neprisimenate, bet iš viso pakylate virš materijos ir materialaus proto teiginių, kad jums net stinga žodžių įvardinti jūsų vidinę tos akimirkos susiliejimo su Manimi BŪSENĄ, tai reiškia, kad PAREIGA nėra Mano jums suteikiama nuostata ar samprata, nes ji nėra kilusi iš Manęs – AŠ NETURIO JOKIO PAREIGOS JAUSMO.
Pareiga – tai grynai evoliucinė-moralinė mirtingųjų sumanyta kategorija, kuri padeda aukštesnio intelekto įžvalgai pateikti – ir įteigti – kai kurias visuomenės savikontrolės nuostatas ir elgesio principus kiekvienoje konkrečioje evoliucinio išsivystymo civilizacijoje, ir net visuomenėje.
Primityvios civilizacijos gentinės visuomenės aplinkoje, kada kanibalizmas ir mirtingųjų aukojimas aukštesnėms ir nesuprantamoms jėgoms buvo tiek įsišaknijęs pasąmonėje ir sąmonės lygiu, jog nekildavo nė menkiausio abejonės šešėlio, kad aukštesniems dievams būtina mirtingojo auka, ir tas, kuris būdavo parinktas aukojimo dovanai, neturėjo nė menkiausios galimybės išsisukti nuo tokios pareigos atlikimo aukščiausioms jėgoms, kaip ir tie, kurie aukojimą įvykdydavo, nužudydami savo gentainį, tokį veiksmą laikė ne nusikaltimu, bet savo pareiga prieš aukštesnes jėgas. Šios dienos civilizacijos mirtingieji tokios pareigos nebepriimtų ir patys tokį veiksmą net pasmerktų.
Tačiau arti aukojimo aukštesnėms jėgoms net ir šiandieninėje civilizacijoje jūs vis dar išlaikėte kvailą pareigą aukoti kitų gyvybę jūsų sugalvotos tėvynės labui, ir net nesusimąstydami, kad tokia pareiga yra ne tik Mano Meilės – VISUOTINĖS – Meilės pažeidimas, bet ji tiesiogine prasme kursto neapykantą kitiems, nes jūsų propaguojama meilė tėvynei niekada negali tapti Manąja Meile tik kokiai nors daliai mirtingųjų, o kitus paliekant už tos meilės ribų, nes jie gyvena kitoje teritorijoje. Todėl ir jokios pareigos ginti tėvynę Aš nė vienam iš Savo vaikų nesuteikiau, kad jūs, net prisidengdami Mano vardu, šventintumėte negyvų ritualų išraiška žudymo instrumentus – tankus, laivus, lėktuvus – ir net Mano vaikus, kuriems suteikiate iškreiptą mąstymą, priversdami juos imti ginklą į rankas tėvynės gynimo tariamos pareigos vykdymui, o iš tokiai nuostatai nepaklūstančiųjų netgi atimate – prievartiniu būdu – laisvę ir juos izoliuojate nuo kitų dvasios brolių ir sesių. O tai jau NUODĖMĖ IR MANO ATŽVILGIU, NE TIK NUSIKALTIMAS JŪSŲ DVASIOS BROLIŲ, KURIUOS NUSKRIAUDŽIATE IR SULAUŽOTE JŲ GĖRIO IR GROŽIO, MEILĖS IR TEISINGUMO, TIESOS IR GAILESTINGUMO PRINCIPUS IR MANOSIOS TIKROVĖS DAIGŲ APRAIŠKAS VISOJE VISUOMENĖS ŠITAIP PASĖDAMI BAIMĘ.
Jūs tik prisiminkite Manojo Sūnaus Kūrėjo-Jėzaus teiginį – kas iš jūsų nuskriaus silpniausiąjį, tas nuskriaus mane.
Štai kodėl pareiga – tai ne kas kita, kaip neišsivysčiusio, korumpuoto, ir kupino savanaudiškumo proto sugalvotas ir rafinuotomis priemonėmis prievarta peršamas gyvenimo principas tos visuomenės viduje. Jeigu jūs tik suvoktumėte, kokią milžinišką žalą jūsų vaikų mąstymui ir ugdymui daro jūsų sugalvotos pseudopareigos nuostatų diegimas vaiko sąmonėje ir pasąmonėje, tuomet nė iš tolo nebesiartintumėte prie tokių kvailų pareigų deklaravimo, kaip jūsų pareiga rūpintis savo vaikais, ar senais tėvais, jūsų pareiga ginti tėvynę, jūsų pareiga laikytis moralės normų jūsų pareiga gerai mokytis ir laikytis mokinių elgesio taisyklių, jūsų pareiga saugoti valstybės tariamą paslaptį. Ir vietoje tokių kvailų ir neįgyvendinamų nuostatų, kurios pakeičia visos visuomenės ugdymo vektorių savanaudiškumo ir saviizoliacijos pasireiškimu, jūs ugdote nesveiką mirtingųjų kartą – ištisas kartas – kurios ir taip sunkiai begali suokti, kas yra tikrasis mirtingasis – tikrasis žmogus – tikroji asmenybė – kas esu AŠ, tai dar vietoje šito visos kartos eikvoja energiją ir savo gyvenimą pseudoprincipų įgyvendinimui – daugybės pareigų vykdymui. Ir jokių mokymų apie MANĄJĄ TIKROVĘ, APIE MANĄJĄ ŠVIESĄ, MANĄJĄ VISUOTINĘ MEILĘ VISIEMS IR KIEKVIENAM, VISOJE MANO KOSMINĖJE KŪRINIJOJE. Jūs nemokote apie Mane TIESOS, kuri jums buvo suteikta, ir yra – jau ne vienerius metus – prieinama Mano apreiškimų dėka ir tavo mokymų dėka. Niekas neįsileidžia Manosios Tikrovės į mokyklas, į radiją ir televiziją, niekas nepriima Manęs nei parlamente, nei vyriausybėje, nei prezidentūroje, niekas nežino, kokia yra Manoji tikrovė nė vienoje jūsų sugalvotoje teisminėje institucijoje ir net nenori jos nei pažinti, nei ką nors sužinoti.
Būtent tokiems jūsų tamsoje skendintiems protams ir reikalinga kaip figos lapelis priedanga – PAREIGA – kad valdytų nuo pat mažumės pavergtą baimės protą, kada dar jauname – visiškai dar vaikiškame – amžiuje pradedamas diegti karinis ir patriotinis auklėjimas, atremtas į PAREIGOS emocinio pojūčio formavimą vaikiškoje pasąmonėje ir sąmonėje.
Šitokiu pareigos diegimu jūs sulaužote visiškai laisvo mąstymo daigus jau nuo pat vaikystė akimirkų, ir tokiam vergiškam, net ir užaugusiam protui, savaime suprantama, kad pareiga yra būtinas gyvenimo atributas įvairiose sferose.
Pareiga savo pakopą jau atitarnavo, kada civilizacija dar buvo viduramžiais, kada aplinkos pažinimas buvo menkas, kada visatos supratimas buvo seklus ir nenuoseklus. Tokiomis sąlygomis grubią ir agresyvią visuomenę buvo galima suvaldyti tik baimės dėka, o tarp ryškesnės šviesos mirtingųjų ir kylančios pareigos sampratos stiprėjančiu diegimu. Tačiau dabartinėje civilizacijos epochoje, kada jūsų visatos pažinimas nepaprastai išsiplėtė, pareigos jausmo diegimas ima stabdyti evoliucijos procesą. Pareigos pojūčio diegimas niekada neišspręs nė vienos problemos, kurioms spręsti jūs ir sugalvojate būtent pareigos sampratos diegimą. Niekada jūs neapginsite savo krašto, nes visada atsiras stipresnis, jeigu tik nekeisite savo klaidingos ir viešpataujančios pareigos nuostatos į Manosios TIKROVĖS GYVENIMĄ, IR GYVENIMĄ MANOJOJE TIKROVĖJE, DRAUGE SU MANIMI, ATRASTU SAVYJE.
Aš esu Tikrovės gyvenimo kelias be jokios pareigos, nes Aš jus išlaisvinu iš visų pareigų, jas ištirpindamas Savo Tikrovės Šviesoje ir Tiesoje, kurioje viešpatauja Manoji MEILĖ, PASIREIŠKIANTI JŪSŲ TARPUSAVIO BROLYSTĖJE, PRANOKSTANČIOJE JŪSŲ SUGALVOTAS TARIAMAS PAREIGAS VISOSE SFEROSE. Aš jus iškeliu virš tariamų pareigų MANOJOJE TIKROVĖJE, KAD JŪS GYVENTUMĖTE MANIMI NE IŠ PAREIGOS, O SAVO ATSIVĖRIMU MAN, IR PATYRIMU SU MANIMI PALIUDIJANT, JOG TOKS GYVAS GYVENIMAS YRA VIENINTELIS TIKRAS, IR KUPINAS AMŽINYBĖS VISŲ ŠVIEOS LABUI.
Ir tokioje Tikrovės ir Meilės būsenoje nė viena asmenybė nebenori atsiskirti nuo TIKROVĖS IR MEILĖS ŠALTINIO IR CENTRO – SAVO TĖVO IR MOTINOS, - IR TROKŠTE TROKŠTA DAR GILIAU ATSIDUOTI VEDIMUI IŠ VIDAUS, KURĮ IR SUTEIKIA KŪRĖJAS, IR GYVENTI TAIP, KAIP VEDA KŪRĖJAS – VISŲ LABUI, IR MEILĖS MOTYVU. Pareigos NEBĖRA. IR NETURI BŪTI. ESU TIK AŠ IR MANO KŪRINIJA TIKROVĖJE, NES AŠ ESU TIKROVĖS ŠALTINIS IR CENTRAS. Ir jūs, patirdami Mane savyje vis gilėjančiu savo atsivėrimu, liudijate ir patys, jog tapote tikrais Mano Sūnumis ir Dukromis, kuriems daugiau jokios pareigos nebėra, yra Tikrovės gyvenimas visų dar ryškesnės šviesos labui – TAIP, KAIP EVOLIUCIJĄ SUMANIAU AŠ.

Algimantas:
Ačiū tau, mano mylimas Tėve už tokį puikų ir aiškų mokymą, kuris milžinišku laipsniu išplečia mūsų dabartines sampratas apie pareigą. Manoji valia, kad būtų tavoji, kaip ir Amžinojo Sūnaus-Motinos Brolio, Begalinės Dvasios-Motinos-Sesės, ir AŠ ESU valia. Amen.


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal