239. Tėvo atsakymas-mokymas - Kodėl taip sunkiai skinasi kelią ĮTIKĖJIMAS? 2016 06 10

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:
Mano Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese, AŠ ESU, aš garbinu ir šlovinu tave, ir tavoje šlovėje trokštu tavojo mokymo-atsakymo, kad sužinočiau, kodėl mirtingiesiems taip sunku išlaikyti įtikėjimą, jau nekalbu apie jo gilinimą?


Tėvas:


Mano mylimiausias Sūnau, koks tu esi savuoju įtikėjimų didis, taip ir kiekvienas tavo dvasios brolis ir sesė, Mano mylimiausias sūnus ar dukra, yra DIDIS, tačiau jūs visi šiandien esate dar maži savuoju ĮTIKĖJIMU, kurio jums taip stinga, kad patirtumėte MANE – SAVO TĖVĄ IR MOTINĄ, IR VISUMINĮ ŠALTINĮ IR CENTRĄ – AŠ ESU. Taip, Aš esu visų Tėvas, ir tavo Tėvas, tačiau net ir tarp urantų GYVOJO įtikėjimo yra mažai, todėl jūs ir patys kenčiate, ir kitiems apsunkinate žengimą gyvuoju keliu, nes patys savęs pagailite ir neįdedate tiek pastangų, kiek būdami nuoširdūs įdėtumėte – tiek visų labui, tiek ir savo labui.

Įtikėjimas – tai jūsų gyvenimo BŪSENA – KUO jūs esate GYVI – jeigu esate gyvi MANIMI, O NE SAVO TIK TEORINIAIS GRAŽIAIS ŽODŽIAIS, kuomet jūsų įtikėjimas bus panašus į nusileidimą nuo kalnelių, ir vėl mėginimą pakilti, kad netrukus ir vėl leistumėtės žemyn. Jeigu jūsų viduje yra giluminis MANĘS jautimas savo dvasine asmenybe, tuomet jūsų gyvenimas yra skirtas MAN, o ne sau patiems, kad ir kaip jūs mėgintumėte jį pavairuoti savo interesų pusėn, jūsų dvasinė asmenybė visada pataisys savo nematomą, bet dar veiksmingą šešėlinį antrininką – jūsų materijos protą – pasislinkti ir užleisti vietą Šviesos ir Gėrio Šaltiniui ir Centrui – MAN – savo gyvenimo sprendimais kasdieniame ryšyje su Manimi. Štai tik tokia jūsų vidinė BŪSENA yra verta dėmesio. Tiek jums patiems, tiek ir Man ji yra MANOJI TIKROVĖ. Kol jūs Manimi negyvenate NUOLAT, tol kalbėti apie jūsų žingsnio tvirtumą ir atsidavimą Man iš širdies yra nepamatuotas ir rizikingas dalykas, nes net nuo jūsų nuotaikos gali susvyruoti jūsų seklaus įtikėjimo pamatai, ir tada griūna jūsų iki tol kurti dvasinio rūmo statiniai, įsiveržia nepasitenkinimas, ir net pavydas dėl kitų ryžtingo ir nuoširdaus žingsnio gyvajame kelyje, todėl jūs patys pradedate ožiuotis, ir net maištauti prieš Mane, kad jūs galite ir vieni susitvarkyti su savo kasdienio gyvenimo tėkme, kad jums nebereikia gyvojo kelio Dvasinio Mokytojo, nes jūs jau viską pasiekėte ir esate garantuoti, kad visa, ką įsisavinote, jums bus pakankama Šviesa ir Pagrindas žengiant tolimesnius žingsnius ir be Dvasinio Mokytojo.
Turiu jus įspėti, kad gyvasis kelias turi daugiau pavojų negu juos gali pamatyti – ir numatyti – jūsų materialus protas. Todėl padaręs tokius svarbius sprendimus dvasiniame kelyje, jūs, pasikeitus aplinkybėms, patys patirsite gilią ir tamsią krizę savo viduje, nes nenumatėte tokių pasekmių, kurios ankstesnės akimirkos aplinkoje nebuvo ne tik matomos, bet net ir minties nekilo, kad galėtų netikėtai kilti tokios pasekmės.
Įtikėjimas yra tas gyvasis jūsų būsenos rodiklis ir matmuo, kad jūs einate teisinga kryptimi, kada vis siekiate naujo iššūkio, kad suteiktumėte save Man, ir Mano visai šeimai, savo veikimu ir gyvenimu, pašvęstu Man, net ir taip, ką Aš savo veiklą esu pašventęs jums visiems.
Aš žinau visą jūsų gyvenimo aplinkos poveikį jums, lygiai taip pat žinau, kaip sunku jums kilti iš nuopuolio tamsos, kada kur nors nusprendžiate nors kiek pailsėti ir stabtelėti gyvojo kelio kokiame nors jūsų asmeninio žengimo etape, vis mažiau bedėdami pastangų, kai Aš jums numačiau visą laiką žengimą į viršų, ir vis į viršų, ir vis aukštyn, ir tik aukštyn. Ir jeigu jūs sujaukiate savo vidų dėl savo asmens baimės ir ambicijų, dėl savo išgyvenimų ir nusivylimų, dėl savo nepasitenkinimų ir susierzinimų, tai jūsų įtikėjimui iškyla rimtas pavojus, kad galite jį užplukdyti ant dar didesnių povandeninių rifų ar seklumų, nes Mano sūnums ir dukroms Aš numačiau ĮTIKĖJIMO VANDENYNO GILUMINIUS VANDENIS IR DAVIAU JUMS Į PAGALBĄ SAVO PATIES DVASIĄ, JUMS ŽINOMĄ MINTIES DERINTOJO VARDU, nors būtų aiškiau sakyti, kad daviau jums į pagalbą SAVE PATĮ, nes juk būtent AŠ KAIP ASMENYBĖ – IR NET ASMENYBĖS ŠALTINIS IR CENTRAS – perteikiu jums SAVO TIKRĄJĮ VAIRAVIMĄ, O MINTIES DERINTOJUS PANAUDOJU TIK KAIP TĄ PRIEMONĘ, KURIĄ IR PRIPILDAU SAVIMI IR PATALPINU JŪSŲ PROTE. Dėl to jam asmenybės statuso ir nesuteikiau, kad jis ją gautų iš JŪSŲ, JUMS SUSILIEJUS SU MANIMI SAVO BŪSENA – SAVO PROTU IR DVASIA. Tad jeigu jūs nustojate siekti tokios būsenos savo gyvenimu, kaip natūraliu upės tekėjimu, tuomet jūsų tėkmė viduje ima strigti, ir labai greitai susidaro įvairių sąnašų iš aplinkos, kurios tą jūsų vidinę tėkmę dar labiau suvaržo, iškreipia, ir net užtvenkia. Ir tokiomis aplinkos spaudimo sąlygomis jūsų viduje atsiveria dar didesnė BAIMĖ – kyla dvejojimai, ar tikrai man šito kelio reikia tiek, kad turėčiau atsisakyti visų aplinkoje matomų malonumų ir džiaugsmų, kuriuos patiria kiti, neinantys gyvuoju keliu. O juk jie irgi laimingai gyvena net ir nemąstydami apie jokias pasekmes, nesiekdami jokio nušvitimo, nekurdami jokių perspektyvų savo dvasiniam augimui, net priešingai, kuo mažiau apie tokius dalykus galvoja, tuo labiau jaučia aplinkos palaikymą, ir dėl to patys būna patenkinti dėl kiekvieno pasisekimo, dėl kiekvienos, kad ir nedidelės, pergalės savo asmeniniame gyvenime. Ir jie daugiau nieko nenori nei žinoti, nei pažinti – net ir savęs, savojo vidaus – dvasinio asmens - ASMENYBĖS.
Urantus irgi vilioja aplinkos gerbūvis, tik jie, palaižę gyvojo kelio pirmųjų patyrimų žingsnių, pamatę jo prasmę ir svarbą visumai, labai norėtų, kad pasikeitimai įvyktų dar jiems gyvenant šitame pasaulyje. O jeigu per metus ar dvejus, per trejus ar dešimtį nėra jokių permainų į šviesos ir tiesos pusę, jų įtikėjimui iškyla milžiniškas iššūkis – tai nejaugi taip ir teks visą gyvenimą plūktis, ir jokio atlygio, jokio įvertinimo, net tarp saviškių, nejaugi nėra jokio palengvinimo ir kompromiso, juk turi būti, nes Aš gi nenumačiau, kad taip sunkiai kankintųsi urantai tik savo nedidelės saujelės tarpusavio šviesoje, o aplinkos taip ir toliau būtų nesuprasti, tai gal vis tik yra kažkokia galimybė suderinti gyvąjį kelią su aplinkos pasireiškimu, kad būtų gerai abiems pusėms? Ir urantų įtikėjimas susvyruoja, ir kuo toliau, tuo stipriau, nes net ir savo šeimoje nesulaukia nei pritarimo, nei sustiprinimo, priešingai – tik naujos kliūtys, ir nauji iššūkiai. Todėl urantai vietoje to, kad dar daugiau atsivertų ir atsiduotų Mano vedimui iš vidaus, susilpnina savo dvasinio ir dieviško Mano jiems padovanoto asmenybės proto veikimą, kuris ir taip visą laiką buvo nepaprastai silpnas ir nepatyręs, nes iki tol visą laiką buvo tik žadinamas, tad netrunka surasti plyšelį tarp iškilusių abejonių materialaus proto pleištas, ir jis įsmeigia savo sampratas – reikia prisiderinti ir ieškoti kompromisų, kaip išgyventi tokioje nepalankioje tamsos aplinkoje. Ir nuo tos akimirkos mintys jau ima skverbtis – KOKĮ SURASTI KOMPROMISĄ SU SAVO APLINKA IR SAVO GYVENIME, o ne ko trokšta dvasinė ASMENYBĖ – dar daugiau susilieti su savo ŠALTINIU – Tėvu ir Motina – SU MANIMI. Tuomet energija dar labiau yra iščiulpiama BAIMĖS ŽEMŲ VIRPESIŲ. Ir jūsų bet koks ryžtas siekti tiesos, teisingumo, gailestingumo, nuoširdumo, meilės MANOJO GYVENIMO VISŲ LABUI – dingsta, jums gailestis tampa priimtinesnis – ir jūs nejučia imate siekti gėrio ir grožio gyvenimo, kad jis būtų geresnis JUMS ir JŪSŲ aplinkai. Bet tai jau ĮTIKĖĮJIMO užplaukimas ant KOMPROMISŲ seklumos.

Ir jokia sekluma nesustiprins KAPITONO įtikėjimo, nes laivas NEBEPLAUKA, jis tik supasi, skalaujamas bangų, bet pirmyn plaukti nebegali. Ir baimės apraiškos tuomet diktuoja savo interesus ir tų interesų tenkinimo kelius, net ir neatsisakant gyvojo kelio kaip visumos tikrovės pasireiškimo savo viduje, bet jį JAU ADAPTUOJANT PRIE SAVO PAKITUSIŲ ĮTIKĖJIMO SEKLUMŲ IR NETIKĖTAI ATSIRADUSIŲ NAUJŲ INTERESŲ SAMPRATŲ.
Ir materijos protas labai greitai suranda argumentų, kad būtent šitoks ėjimas gyvuoju keliu ir yra labiau priimtinas, nes nebereikia jokio Dvasinio Mokytojo, kuris galėtų atskleisti tokių klaidingų sampratų pavojų tiek aplinkai, tiek ir pačiam tokius kompromisus pasirinkusiam urantui.
Jūs dar tik žengiate pirmuosius – ir dar netvirtus – žingsnius gyvuoju keliu, todėl jūsų atsivėrimo gilinama gelmė ir stiprėjantis be perstojo įtikėjimas suteiks jums ryškesnės šviesos ir kosminės įžvalgos iš Manęs, kad jūsų asmenybė realiai ims vis ryškiau suvokti, jog be Dvasinio Mokytojo ji išsiversti negali, nes tokia yra Mano sumanyta EVOLIUCIJA – DVASINIS ŽENGIMAS MOKANTIS VIS DAUGIAU IR RYŽTINGIAU, O PAŽENGĘ PIRMYN MANO – DVASIOJE JAU PABUDĘ – VAIKAI IR BUS PIRMIEJI MANO TIKRIEJI DVASINIAI MOKYTOJAI, KURIUOS TU PATS IR RENGI, VYKDYDAMAS MANO TAU NUMATYTĄ MISIJĄ URANTIJOJE. Štai kodėl tu jau dabar suvoki savo dvasinės asmenybės įžvalgos gelme, kokios gali kilti skaudžios pasekmės, atsitraukus nuo Dvasinio Mokytojo ir pasidavus savo ego klaidinimams. Tai pavojaus kelias į savęs iškėlimo virš kitų ir net virš MANĘS, BET TUO PAČIU IR SAVOJO NEPASITIKĖJIMO KIEKVIENU ŽINGSNIU DĖL KIEKVIENO KLAIDINGO SPRENDIMO IR ŽINGSNIO SKAUDŽIŲ PASEKMIŲ, KURIŲ BE DVASINIO MOKYTOJO NEGALI PAAIŠKINTI TOKIAM KLYSTANČIAM URANTUI NĖ VIENAS APLINKOJE ESANTIS DVASIOS BROLIS AR SESĖ, NES JIE IRGI NESUVOKIA TOKIŲ PASEKMIŲ PRIEŽASČIŲ, TODĖL KILS DAR STIPRESNĖS ABEJONĖS IR ĮTIKĖJIMO SEKLUMOS TOKIO URANTO VIDUJE.
BŪTENT DĖL TOKIŲ ABEJONIŲ IR DVASINIO MOKYTOJO NEIGIMO IR KILO LIUCIFERIUI MINTIS PANEIGTI MANE. O TOKIŲ IDĖJŲ IR JŲ ĮGYVENDINIMO SKAUDŽIAS PASEKMES JAUČIATE IR JŪS. ARGI NORITE, KAD ATEITIES KARTOS TAIP PAT GYVENTŲ, PATIRDAMOS TOKIAS PAČIAS TAMSOS SKAUDŽIAS PASEKMES, JEIGU JŪS GYVAJAME KELYJE NE PATYS SIEKSITE GILESNIO ATSIVĖRIMO IR STIPRESNIO ĮTIKĖJIMO, O MĖGINSITE KOMPROMISŲ DĖKA GYVĄJĮ KELIĄ PRISITAIKYTI SAU PALANKIA SAMPRATA? Tai būtų tas pats, jeigu jūs mėgintumėte pakeisti MANE, kad patogiau gyventi būtų JUMS.

Būtent Dvasinis Mokytojas ir yra tam, kad galėtų palengvinti jūsų suvokimą ir supratimą, jog AŠ ESU NESIKEIČIANTIS IR KOMPROMISŲ NEPRIPAŽĮSTANTIS, NORS JUMS IR NEUŽDRAUDĘS DARYTI KOMPROMISUS, KIEK TIK JUMS PATINKA.
TIKROVĖS PASIRINKIMAS YRA KIEKVIENO VIDUJE TOS IŠMINTIES, KURIĄ SUTEIKIU JUMS AŠ. PATIRKITE JĄ SAVYJE, KAD SUVOKTUMĖTE – SAVO BŪSENA – DVASINIO MOKYTOJO SVARBĄ TIEK SAU, TIEK APLINKAI, KAD MANOJI EVOLIUCIJA IŠSISKLEISTŲ IR JŪSŲ PLANETOJE KRYPTINGAI IR TAIP, KAIP SUMANIAU AŠ, KADA JŪSŲ NUOŠIRDUMAS YRA RAKTAS Į MANO DVASINĖS ŠEIMOS BROLYSTĘ, O ĮTIKĖJIMO STIPRINIMAS – YRA JŪSŲ GYVASIS ŽINGSNIS IR TVIRTUMAS GYVOJO KELIO PATYRIMŲ IŠŠŪKIUOSE.

Algimantas:
Ačiū tau už tokį nuostabų atsakymą ir mokymą, padedantį suvokti, kodėl yra vis tik toks silpnas ĮTIKĖJIMAS?

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal