56. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2017 03 19

Mūsų žingsnis Gyvajame Kelyje – tai yra, tiesiogine prasme, MŪSŲ VIDUJE ESANČIOS BAIMĖS IŠTIRPDYMAS, nes tik dėl baimės mes iš tikrųjų gyvename netikrą, iliuzinį gyvenimą. TIK DĖL BAIMĖS MES NEMOKAME TARPUSAVYJE BENDRAUTI, nes PUIKYBĖ yra dėl to, kad yra viduje baimė, kad mes atrodysime prasčiau negu iš tikrųjų norėtume atrodyti, kad mūsų pareigos bus žemesnės negu kitų, kad mūsų aplinka, kurioje mes gyvename, atrodys menkesnė negu kitose vietose esanti aplinka – ar mūsų namas, butas, turtai bus menkesni – VISA TAI YRA IŠ BAIMĖS. Iš baimės kyla ir tos gyvulinės net ir žvėriškos dabartiniu mastu ligos ir ydos, kad mes galime iš tikrųjų užgožti savo Tikrąjį Veidą, Tikrąjį ASMENĮ, ir gyventi keliasdešimt metų iliuzijoje, ir manyt, kad mes nieko nebijom. Ypač tą tvirtins tas, kuris yra fiziškai labai stiprus, turi išvystytus raumenis – jisai save laikys drąsiu, bet iš tikrųjų jis BIJO BŪTI SAVIMI, kokiu sumanęs yra Kūrėjas. Mes bijom gyventi Tiesos ir Doros gyvenimą, nes BAIMĖ NUGALI MUS. Jeigu mes neturėtume tos baimės, sako mes negalėtumėm mokėt šitam pasaulyje gyvent, neturėtume savisaugos instinkto. Reiškia, BAIMĖ MUS PADARO TOKIUS BEJĖGIUS, kad mes iškeliame tą savisaugos instinktą, dėl ko? – dėl materialaus kūno, nes gali gi šitam baimės labirinte TIKTAI pražūti KŪNAS. O jeigu mes turime Gyvą Ryšį su Kūrėju – ASMENYBĖ bunda. Tai asmenybė NĖRA KŪNAS. Ir jeigu mes turime Gyvą Komuniją Gyvojoje Šventovėje, MUS STIPRINA IŠ VIDAUS TA MŪSŲ VISŲ SKLEIDŽIAMŲ AUKŠTO DAŽNIO ENERGINIŲ VIRPESIŲ GALIA, PADAUGINTA NUO MŪSŲ SKAIČIAUS, PAKELTO KVADRATU. Štai TOJI GALIA mus iš tikrųjų ne tiktai pakylėja, bet tuo pačiu ir TIRPDO VIDINĘ BAIMĘ, kad mes SAVO GYVENIMU TAPTUME IŠ TIKRŲJŲ SAVIMI, kad nebūtų kaukėtas gyvenimas, ydingas gyvenimas, kuris tuo pačiu mus ėda kaip rūdys iš vidaus. Jeigu mes ką atliekam, kas atitinka Kūrėjo valią, tas veiksmas pakylėja mus. Jeigu mes ką nors atliekam sulaužydami Kūrėjo valią, tai dėl to, kad BAIMĖ MUS NUGALI TĄ AKIMIRKĄ – nesvarbu ką – štai aš dabar matau – vaikai sausainius valgo – čia yra prieš Kūrėjo valią, čia jau yra tėvų padaryti klaidingi sprendimai. Aš tą patį irgi padarau savo paties atžvilgiu – nusipirkau sausainių pakelį, bet jis jau tris dienas stovi nepraplėštas, bet jis laukia – savo turi virpesius ir jis laukia, kada aš, silpnybės akimirką, imsiu ir praplėšiu tą pakelį. Tai jau bus prieš Kūrėjo valią, ir tai bus tie žemo energinio dažnio virpesiai IŠ BAIMĖS. Jos aš galiu nepajaust sąmonės lygiu ir, ir aš žinau, kad iškart man sutrinka kvėpavimas – aš nebegaliu kvėpuot normaliai, atsiranda tas kosulys, kur aš negaliu atsikosėt dėl to, kad mityba ne tokia, kokia turi būt. VISI, KURIE TURIT VIRŠSVORĮ, O JŪSŲ YRA ČIA IŠ ESMĖS VISI SU VIRŠSVORIU – IŠ BAIMĖS YRA VIRŠSVORIS. O JISAI GI SPAUDŽIA KIEKVIENĄ SĄNARĮ PAPILDOMU SVORIU. O Kūrėjas NENUMATĖ, kad būtų apkrova didesnė negu Jis suprojektavo šitą pavidalą šitam pasauly.
Aš dabar – kuo toliau, tuo labiau – mąstau, kad labai greit amerikonai išves tokią normalaus mirtingojo silueto liniją, kad viršsvoris būtų pripažintas standartu. Ir kas neturi viršsvorio, tas yra paliegėlis. Ir palaipsniui bus suformuota tokia baimės pasireiškimo išraiška, kad į tą, kuris normalus, bus žiūrima kaip į neatitinkantį standartų, nes viena dvi kartos, praėjusios tokiu standartu, jos pripažįsta tai kaip natūralų dalyką, nors visa tai yra PRIEŠ Kūrėjo valią. Kūrėjas nenumatė, kad būtų baimės apraiškos. Baimės apraiškos yra ir žvėries. Štai žvėris bijo, kad kitas gali jį užpult ir atimt jo grobį. Taip pat gyvulys bijo.
Šiandien ryte žiūriu – ir negaliu atsigėrėt – ten žemės ūkio laida per televiziją. Ir aiškina iš miesto, iš Vilniaus išvažiavęs jaunas vyras – sako – kaip aš ten galėjau mieste gyvent, kur aš neturiu laisvos valios, man reguliuoja, man nedavė atostogų dvejus metus – sakau – aš noriu išeit atostogų – sako – ką tu, prarasi darbo vietą – tai sako – aš ir pasakiau – tai aš ir išeinu iš darbo, man nereikia tokios vietos, kad aš negaliu, dvejus metus neatostogavęs, išeit atostogų. Ir sako – aš išvažiavau į kaimą, nusipirkau kelias avis, karvę. Ir štai pradėjo jis ūkininkaut. Jis dabar turi ten tų avių kelis šimtus, trisdešimt karvių jau turi. Ir štai jis vieną karvę augino nuo mažumės, tai ten jau tarp kitų karvių yra ir ta karvė – sako – jinai nebijo žmonių, ją aš visąlaik žindžiau iš buteliuko mažytę. Ir ji priėjusi, ten yra didžiulis lauke gardas, aptvertas, ir prieina prie jo, o jis kalbasi su žurnaliste, ir ji atkišusi galvą ir ragus, ir prašo, kad jis paglostytų ją. Jis glosto jos ir galvą, ir ten žandus (Viktorija ir kiti vaikai linksmai nusijuokė), ir ji taip linkčioja galvą – sako – ji taip mėgsta, kai – sako – ją paglostai taip. Jis su meile kalba, jis nekalba apie Kūrėją, jis Jo nesupranta ir nežino, kad Jis iš viso yra, bet jo visi aiškinimai yra tokie, kad eina iš vidaus. Jis sako – labai paprastai – sako – gyvent paprastai, tu gali užsidirbt didesnius pinigus negu mieste, važiuok į kaimą, štai imk avis, augink – sako – aš be niekur nieko, be jokio supratimo pradėjau visą šitą darbą. Ir va – sako – aš dabar turiu, visko turiu. – Nuėjo į tą avidę, kur uždengta, tai sako – aš nežinojau, kaip maitint tas avis – pamečiau to šieno, paskui pamačiau, kad geriau sudėt į tokį kūgį trikampį, paskui pamačiau, po kiek laiko, kad joms nelabai gerai, tai reikia į apvalų sudėt. Tai – sako – čia dabar pats geriausias būdas jom maitintis, priėjus iš įvairių pusių. Ir sako – man daugėja ta banda, aš – sako – aš žaidžiu. Aš matau kaip keičiasi metų laikai, aš matau, kaip auga gyvūnai, kuriuos aš MYLIU – sako – aš štai su traktorium dirbu dvylika valandų, bet aš matau važiuodamas, kaip keičiasi ta gamta, žvėrys prabėga ten, stirnos ten išeina, zuikiai – aš su jais esu, pabendrauju. Ir noriu, aš iššoku iš traktoriaus, nueinu, nusimaudau, man nieks ant galvos nesėdi. Sako – taigi netingėkit – sako – tinginiai žmonės, štai aš siūlau – ateikit padirbt, štai patys imkit, imkit ir pradėkit augint, kaip aš pradėjau. Ne, geriau išgert ir pagulėt. O jie tingi ir skundžiasi – viskas blogai. Ir valdžia gera – jis sako – ir sąlygos geros.
Tai štai – jisai be atrasto savyje Kūrėjo, jis yra natūralesnis, o jeigu jis atrastų Kūrėją savo viduje, kiek jis turėtų daugiau GALIOS. Ir tada, štai ir dabar jis jaučia dar baimę, kad kainos mažos. Beveik neuždirba, jeigu nepakelia kainų avienai pardavinėt. O pakelk kainą, tada nėra tokių perkančiųjų – jau yra viduje baimė. Tai va – ta baimė iš tikrųjų STABDO ir BROLYSTĖS atsiradimą, nes mirtingasis vis daugiau linkęs vertint savo gyvenimą materialia, intelektualia samprata, kuris nusisekęs gyvenimas, kuris ne. Ir tas, kuris neturi turtų, į jį žiūrima kaip į menkesnį, kuriam gyvenimas nenusisekė dėl to, kad jis nevykėlis. Tai štai su tokia nuostata užaugo jau ištisa karta, kurią sukreivintą, iškreiptą IŠTIESINT NEĮMANOMA BE KŪRĖJO APVAIZDOS ĮSIKIŠIMO. O Kūrėjo Apvaizda jau dabar nebe įsikiša, nes planeta nebėra izoliuota – karantinas nuimtas. Tai REIKALINGA mūsų Gyvoji Komunija, ir malda prašant įsikišimo. Ir jeigu tai ATITINKA KŪRĖJO valią, tada Apvaizda GALI įsikišt. Bet vis tiek ištiesinimas kiekvieno asmens dvasinėje Šviesoje nepažeis laisvos valios tik tokiu atveju, jeigu pats mirtingasis IŠREIKŠ savo laisva valia TOKĮ NORĄ – PRADĖTI AUGTI DVASINIU ŪGIU. Niekas – nė Pats Kūrėjas – negali automatiškai ištiesint to sulinkusio, jauno žmogaus – sulinkusio tiek mokykloje, tiek šeimoje, tiek gatvėje.
Ir šiandien aš mačiau kitą epizodą – toj pačioj laidoj – apie Subačiaus, Kupiškio rajone, seniūną, kuris SUORGANIZAVO visą bendruomenę, kad – sako – kada mane rinko – jis prieš tai dirbo muzikos mokytoju – sako – vaikai ateidavo pas mane su mielu noru, nes – sako – viską dariau SU MEILE. Ir kada jį išrinko seniūnu, tai jis sako – aš sukūriau viziją, ir pasiūliau bendruomenei, kokia turi būt mūsų bendruomenė – vat, pagalvokit, kada jis pasakė urantišką teiginį – po dviejų šimtų metų? Ne kad man būtų geresnė ta bendruomenė po dešimt metų, ką kuria visi ten politikai – bet po dviejų šimtų metų. Tai sako – iš manęs pasijuokė žmonės. Tai sako – gerai, tada pamąstykim – o jis tą išdėstė bendruomenei – sako – pamąstykim apie tai, kaip jus tai įsivaizduojat po šimto metų – nusileido šimtu metų. Ir sako – mes sukūrėm tą bendruomenės viziją, kuri bus po šimto metų. Ir sako – mes per kelerius metus viską įvykdėm – sutvarkytos gatvės, danga, šaligatviai, skverai, iškuopta viskas. Na, gražus gražus gerbūvis sukurtas, fizine prasme, bendruomenės pastangų dėka, kadangi YRA VEDLYS. Sako – vienintelio darbo, kurio nespėjom atlikt, tai nepastatėm medinės pilies. Dėl to ir nepastatė, kad jinai nereikalinga, tai yra praeitis, vakar diena. Tai kada jie darė visa tai iš širdies, bendra sutarimo gaida, nes GERAS dirigentas – kuris muzikos mokytojas – mokykloj subūrė gitaristų ansamblį, kuris ir dabar egzistuoja, jau dvidešimt metų, juk ne viena karta perėjo per tą ansamblį – tai va, tas geras dirigentas ir sudirigavo, kad būtų tas jų vizijos planas įgyvendintas. Ir Apvaizda tam PADĖJO.
Štai mes ką galim pasiekt, kada TA BAIMĖ APTIRPSTA VIDUJE, kada mes PASINERIAM Į TĄ GĖRIO KUPINĄ UPĘ, kuri yra Kūrėjo, bet joje esame veiklūs – NE mąstytojai-filosofuotojai – kaip būtų čia gerai, kad kažkas tai už mus padarytų. Ne, jie veikia. Ir jie mažą savo bendruomenę SUTVARKĖ TAIP, kad būtų jiems jauku, patogu, saugu gyvent. PAMĄSTYKIT. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.

Algimantas