143
[1607]▼
143 DOKUMENTAS
EINANT PER SAMARIJĄ
BIRŽELIO pabaigoje, 27 m. po Kr. gim., dėl žydų religinių valdovų augančio pasipriešinimo, Jėzus ir dvylika apaštalų iš Jeruzalės išvyko, pasiuntę savo palapines ir negausius asmeninius reikmenis, kad būtų laikomi Lozoriaus namuose Betanėje. Eidami į šiaurę į Samariją Sabato dieną jie praleido Betelyje. Čia jie pamokslavo kelias dienas žmonėms, atėjusiems iš Gofnos ir Efraimo. Viena grupė gyventojų iš Arimatėjos ir Tamnos buvo atėjusi tam, kad pakviestų Jėzų aplankyti jų kaimus. Mokytojas ir jo apaštalai praleido daugiau negu dvi savaites mokydami šito regiono žydus ir samariečius, kurių daugelis atvyko net iš Antipatrio, kad išgirstų gerąją naujieną apie karalystę.
Pietinės Samarijos žmonės Jėzaus klausėsi su malonumu, ir apaštalams, išskyrus Judą Iskarijotą, pavyko nugalėti didelę dalį savo prietarų, nukreiptų prieš samariečius. Judui buvo labai sunku mylėti šituos samariečius. Birželio paskutinę savaitę Jėzus ir jo padėjėjai pasiruošė išvykti į naujus Graikijos miestus Fasaelį ir Arkelajų netoli Jordano upės.
1. PAMOKSLAVIMAS ARKELAJUJE
Pirmojoje rugpjūčio pusėje apaštališkoji grupė savo būstinę įsirengė prie graikų Arkelajo ir Fasaelio miestų, kur jie turėjo pirmąjį patyrimą pamokslaudami beveik išimtinai pagonių – graikų, romėnų, ir siriečių – susibūrimams, kadangi šituose dviejuose graikų miestuose žydų gyveno nedaug. Bendraujant su šitais Romos imperijos piliečiais, apaštalams iškilo naujų sunkumų skelbiant žinią apie ateinančią karalystę, ir jie susidūrė su naujais prieštaravimais Jėzaus mokymui. Per vieną iš daugelio vakarinių susirinkimų su savo apaštalais Jėzus atidžiai klausėsi šitų prieštaravimų karalystės evangelijai, kai šie dvylika pasakojo apie savąjį patyrimą su savo asmeninio darbo subjektais.
Tas klausimas, kurį pateikė Pilypas, atspindėjo jiems būdingus sunkumus. Pilypas tarė: “Mokytojau, šitie graikai ir romėnai menkina mūsų žinią, sakydami, jog tokie mokymai tinka tiktai silpniems ir vergams. Jie tvirtina, jog pagonių religija yra aukštesnė už mūsų mokymus, kadangi ji įkvepia stipraus, tvirto, ir energingo charakterio ugdymą. Jie tvirtina, jog mes visus žmones atversime į pasyvių nesipriešinančiųjų silpnus pavyzdžius, kurie greitai išnyks nuo žemės paviršiaus. Tu, Mokytojau, jiems patinki, ir jie atvirai pripažįsta, jog tavasis mokymas yra dieviškas ir idealus, bet į mus jie nežiūri rimtai. Jie tvirtina, jog tavoji religija yra skirta ne šitam pasauliui; jog žmonės negali gyventi taip, kaip mokai tu. Ir dabar, Mokytojau, ką gi mes sakysime šitiems pagonims?”
Po to, kada Jėzus išklausė panašių prieštaravimų karalystės evangelijai, pateiktų Tomo, Natanieliaus, Simono Uoliojo, ir Motiejaus, jis šitiems dvylikai pasakė:
[1608]▼
“Į šitą pasaulį aš esu atėjęs tam, kad vykdyčiau savojo Tėvo valią ir, kad kupiną meilės jo charakterį atskleisčiau visai žmonijai. Tokia, mano sielos broliai, yra manoji misija. Ir šitą reikalą aš įvykdysiu, nežiūrint to, kad mano mokymus klaidingai supranta šio laikmečio ar kitos kartos žydai arba pagonys. Bet jūs neturite iš akiračio išleisti to fakto, jog net ir dieviškoji meilė turi savo griežtą drausmę. Tėvo meilė savo sūnui dažnai verčia tėvą apriboti savo nemąstančio palikuonio neišmintingus veiksmus. Vaikas nevisada suvokia tėvo apribojančios drausmės išmintingus ir kupinus meilės motyvus. Bet aš pareiškiu jums, kad manasis Tėvas Rojuje iš tiesų valdo visatų visatą savo meilės priverčiančia galia. Meilė yra didingiausia iš visų dvasinių realybių. Tiesa yra išlaisvinantis apreiškimas, bet meilė yra aukščiausiojo lygio ryšys, ir nesvarbu, kokias klaidas padaro jūsų bičiuliai žmonės valdydami šiandieninį pasaulį, bet ateities amžiuje šitą pasaulį valdys šitoji evangelija, kurią aš jums skelbiu. Žmogiškojo žengimo į priekį galutinis tikslas yra giliai pagarbus Dievo tėvystės pripažinimas ir kupinas meilės žmogaus brolystės materializavimas.
“Bet, kas jums sakė, jog manoji evangelija skirta tik vergams ir silpniesiems? Argi jūs, mano pasirinktieji apaštalai, esate panašūs į silpnus? Argi Jonas panašus į silpną? Argi jūs pastebite, jog mane būtų pavergusi baimė? Tas tiesa, šitoji evangelija yra pamokslaujama šios kartos vargšams ir prispaustiesiems. Šito pasaulio religijos vargšus ignoruodavo, bet manasis Tėvas nėra asmenų gerbėjas. Be to, šio laikmečio vargšai yra pirmieji, kurie atkreipė dėmesį į raginimą atgailauti ir priimti sūnystę. Karalystės evangelija turi būti skelbiama visiems žmonėms – žydui ir pagoniui, graikui ir romėnui, turtingam ir vargšui, laisvam ir vergui – ir lygiai tiek jaunam, kaip ir senam, kaip vyrui, taip ir moteriai.
“Kadangi manasis Tėvas yra meilės Dievas ir patiria malonumą būdamas gailestingas, tai neįsikalbėkite sau tokios minties, jog karalystės tarnystė turi būti monotoniško lengvumo tarnystė. Kilimas į Rojų yra visų laikų aukščiausiojo laipsnio jaudinantis patyrimas, sunkus amžinybės laimėjimas. Karalystės tarnystė žemėje pakvies visus drąsius žmones, kuriuos jūs ir tie, kurie dirbs drauge su jumis, galės surinkti. Daugelis iš jūsų už savąją ištikimybę šitos karalystės evangelijai bus nužudyti. Lengva žūti fizinio mūšio lauke, kada jūsų drąsą sustiprina jūsų kovojančių draugų buvimas, bet už tiesos meilę, puoselėjamą jūsų mirtingoje širdyje, paaukoti savąją gyvybę tyliai ir vienam reikalinga aukštesnė ir gilesnė žmogiškosios drąsos ir atsidavimo forma.
“Šiandien, netikintieji gali pašiepti jus, kad skelbiate nesipriešinimo evangeliją ir pamokslaujate neprievartinį gyvenimą, bet jūs esate pirmieji savanoriai iš ilgos eilės nuoširdžių tikinčiųjų į šitos karalystės evangeliją, kurie nustebins visą žmoniją savo didvyrišku atsidavimu šitiems mokymams. Nė viena pasaulio armija niekada nebuvo parodžiusi daugiau drąsos ir narsos už tą drąsą ir narsą, kurią parodysite jūs ir jūsų ištikimi perėmėjai, kurie eis po visą pasaulį skelbdami gerąją naujieną – Dievo tėvystę ir žmonių brolystę. Materialaus kūno drąsa yra narsumo žemiausioji forma. Proto narsumas yra žmogiškosios drąsos aukštesnioji rūšis, bet aukščiausioji ir nuostabiausioji drąsos rūšis yra bekompromisinė ištikimybė apšviestiesiems įsitikinimams dėl giluminių dvasinių realybių. Ir tokia drąsa sudaro Dievą pažįstančio žmogaus didvyriškumą. Ir jūs visi esate Dievą pažįstantys vyrai; jūs esate tikrų tikriausiai Žmogaus Sūnaus asmeniniai pagalbininkai.
Tai buvo ne viskas, ką Jėzus pasakė ta proga, bet tai yra jo kreipimosi įžanga, o toliau jis išsamiai dėstė tą, kas sustiprintų ir pailiustruotų šitą pareiškimą. Tai buvo vienas iš aistringiausių kreipimųsi, kuriuos
[1609]▼
kada nors Jėzus buvo pateikęs šiam dvyliktukui. Mokytojas savo apaštalams iš tikrųjų retai kada kalbėdavo su aiškiai pastebimu stipriu jausmu, bet šitas atvejis buvo vienas iš tų nedaugelio atvejų, kada jis šnekėjo su aiškiai išreikštu rimtumu, kurį lydėjo ryškiai išreikštas jaudulys.
Nedelsiant tai turėjo poveikio apaštalų viešam pamokslavimui ir asmeninei tarnystei; nuo pačios tos dienos jų žinia įgavo naują drąsaus viešpatavimo gaidą. Šie dvylika šios karalystės naujojoje evangelijoje ir toliau įsisavindavo teigiamo veržlumo dvasią. Nuo šios dienos jie daugiau tokiu dideliu laipsniu nebeskelbė savo Mokytojo daugiapusio mokymo draudžiančių nuorodų ir pasyvių įsakymų.
2. PAMOKA APIE SAVĘS ĮVALDYMĄ
Mokytojas buvo žmogiškosios savikontrolės ištobulintas pavyzdys. Kada jis buvo keikiamas, tada kitų jis nekeikė; kada jis kentėjo, tada savo kankintojams jis negrasino; kada priešai jį smerkė, tada jis tiesiog atsiduodavo teisiam Tėvo danguje nuosprendžiui.
Vieno iš vakarinių susirinkimų metu Andriejus paklausė Jėzaus: “Mokytojau, ar mes turime laikytis savęs atsižadėjimo, kaip šito mus mokė Jonas, ar mes turime siekti savikontrolės, kaip šito moko tavasis mokymas? Kuo tavasis mokymas skiriasi nuo Jono mokymo?” Jėzus atsakė: “Jonas iš tikrųjų jus mokė teisumo kelio sutinkamai su savo tėvų šviesa ir įstatymais, ir tai buvo savęs patikrinimo ir savęs atsižadėjimo religija. Bet aš ateinu su naująja žinia apie savęs užmiršimą ir savikontrolę. Aš jums rodau tokį gyvenimo būdą, kokį man atskleidė manasis Tėvas danguje.
“Tikrai, tikrai aš jums sakau, tas, kuris valdo save patį, yra didingesnis už tą, kuris užkariauja miestą. Savęs įvaldymas yra žmogaus moralinės prigimties matas ir jo dvasinio vystymosi indikatorius. Esant senajai tvarkai jūs pasninkavote ir meldėtės; kaip atgimę iš dvasios naujieji tvariniai jūs esate mokomi tikėti ir džiaugtis. Tėvo karalystėje jūs turite tapti naujais tvariniais; seni dalykai turi išnykti; stebėkite, aš jums rodau, kaip visi dalykai turi tapti nauji. Ir jūsų meilės vienas kitam dėka jūs turite įtikinti pasaulį, kad iš vergystės jūs patekote į laisvę, kad iš mirties jūs įžengėte į amžinąjį gyvenimą.
“Eidami senuoju keliu jūs siekiate užgniaužti, paklusti, ir prisitaikyti prie gyvenimo taisyklių; einant naujuoju keliu pirmiausia jus transformuoja Tiesos Dvasia ir jūsų vidinę sielą sustiprina jūsų proto nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, ir šitaip jūs iš tikrųjų esate apdovanojami Dievo gailestingos, mielos, ir tobulos valios tikro ir džiugaus veikimo galia. Nepamirškite – būtent jūsų asmeninis įtikėjimas į nepaprastai didingus ir brangius Dievo pažadus užtikrina, kad jūs tapsite tokie, kurie turi dieviškąją prigimtį. Šitokiu būdu savojo įtikėjimo ir dvasinės transformacijos dėka, jūs tikrovėje tampate Dievo šventyklomis, ir jo dvasia iš tikrųjų apsigyvena jūsų viduje. Jeigu, tuomet, ši dvasia apsigyvena jumyse, tai jūs daugiau nebesate materialaus kūno vergai, bet esate laisvi ir išvaduoti dvasios sūnūs. Dvasios naujasis įstatymas jums padovanoja savęs įvaldymo laisvę vietoje senojo savęs sukaustymo baimės ir savęs atsižadėjimo vergystės įstatymo.
“Daug kartų, kada jūs pasielgdavote blogai, pagalvodavote atsakomybę už savuosius veiksmus suversti to nelabojo poveikiui, kada tikrovėje jūs nukrypdavote tik dėl savo pačių natūralių polinkių. Argi pranašas Jeremijas dar seniai jums nesakė, jog žmogiškoji širdis yra labiausiai apgaulinga iš visų dalykų, o kartais yra net ir nepaprastai bloga? Kaip lengvai jūs galite apsigauti ir dėl šito patekti į
[1610]▼
kvailą baimę, pasinerti į geidulius, atsiduoti pavergiantiems malonumams, pykčiui, pavydui, ir net kerštingai neapykantai!
“Išgelbėjimas yra pasiekiamas dvasios atgaivinimu, o ne materialaus kūno veidmainiškais poelgiais. Jus pateisina įtikėjimas ir į broliją apjungia gailestingumas, o ne baimė ir savo paties materialaus kūno atsižadėjimas, nors Tėvo vaikai, kurie yra gimę iš dvasios, per amžius ir visada yra savojo aš ir materialaus kūno visų troškimų šeimininkai. Kada jūs žinote, jog esate išgelbėti įtikėjimo dėka, tada jūs turite tikrąją ramybę su Dievu. Dėl to tai nėra pareiga, bet išaukštinta jūsų privilegija apsivalyti nuo visų proto ir kūno blogybių, tuo metu, kada jūs siekiate tobulumo Dievo meilėje.
“Jūsų sūnystė remiasi įtikėjimu, ir jūs turite likti abejingi baimei. Jūsų džiaugsmas yra gimęs iš pasitikėjimo dieviškuoju žodžiu, ir dėl šito jūs nesuabejosite Tėvo meilės ir gailestingumo tikrove. Būtent pats Dievo gėris ir veda žmones į tikrą ir nuoširdų atgailavimą. Jūsų savojo aš įvaldymo paslaptis yra susieta su jūsų įtikėjimu į jūsų viduje gyvenančią dvasią, kuri visą laiką dirba su meile. Net ir šitą išgelbstintį įtikėjimą jūs turite ne iš savęs; jis taip pat yra Dievo dovana. Ir jeigu jūs esate šito gyvojo įtikėjimo vaikai, tai daugiau jūs nebesate savo paties supančioti vergai, bet vietoje šito esate savo pačių triumfuojantys šeimininkai, išlaisvinti Dievo sūnūs.
“Jeigu, tuomet, mano vaikai, jūs esate gimę iš dvasios, tai jūs esate amžiams išlaisvinti iš sąmoningos vergystės tokio gyvenimo, kada atsižadate savęs ir rūpinatės materialaus kūno troškimais, ir tada jūs esate pervedami į džiaugsmingą dvasios karalystę, kur savo kasdieniame gyvenime jūs spontaniškai demonstruojate dvasios vaisius; ir tie dvasios vaisiai yra džiuginančios ir kilninančios savikontrolės aukščiausios rūšies esmė, net mirtingojo pasiekimo žemiškosios viršūnės – tikrasis savęs įvaldymas.”
3. PRAMOGA IR ATSIPALAIDAVIMAS
Maždaug šituo metu tarp apaštalų ir tiesioginių jų mokinių išsivystė didžiulės nervinės ir emocinės įtampos būsena. Jie vargu ar buvo įpratę gyventi ir dirbti drauge. Jiems buvo vis sunkiau palaikyti darnius santykius su Jono mokiniais. Šitiems žydams santykiai su pagonimis ir samariečiais buvo didžiulis išbandymas. Ir be viso šito, neseni Jėzaus pasisakymai buvo padidinę jų proto nerimastingą būseną. Andriejus buvo beveik pakrikęs; jis nežinojo, ką toliau daryti, ir dėl to su savo problemomis ir susipainiojimais nuėjo pas Mokytoją. Kada Jėzus išklausė apaštališkąjį vadovą, nupasakojusį savo vargus, tada jis tarė: "Andriejau, tu negali žmonių atšnekėti nuo savo susipainiojimų, kada į tai jie įsitraukia taip giliai ir kada su tuo yra siejama tiek daug žmonių, turinčių stiprius jausmus. Aš negaliu padaryti to, ko tu iš manęs prašai – aš nedalyvausiu sprendžiant šituos asmeninius socialinius sunkumus – bet aš prisijungsiu prie jūsų, kad pasidžiaugčiau poilsio ir atsipalaidavimo trijų dienų laikotarpiu. Eik pas savo sielos brolius ir pasakyk, kad jūs visi turite eiti su manimi į Sartabos Kalną, kur aš labai noriu pailsėti dieną ar dvi.
"Dabar tu turėtum nueiti pas kiekvieną iš vienuolikos savo sielos brolių ir pasišnekėti su visais po vieną, pasakydamas: ‘Mokytojas nori, jog mes atskirai su juo išeitume poilsio ir atsipalaidavimo laikotarpiui. Kadangi mes visi neseniai patyrėme daug dvasinio susierzinimo ir protinio streso, tai aš siūlau, kad apie mūsų išbandymus ir vargus per šias atostogas nebūtų kalbama nieko. Ar aš galiu tikėtis tavo bendradarbiavimo su manimi šiame
[1611]▼
reikale?’ Šitokiu būdu privačiai ir asmeniškai pasikalbėk su kiekvienu iš savo sielos brolių." Ir Andriejus padarė taip, kaip Mokytojas jam buvo nurodęs.
Tai buvo nuostabi proga kiekvieno iš jų patyrime; jie niekada neužmiršo tos dienos, kada kopė į kalną. Per visą išvyką vargu ar bent žodis buvo pasakytas apie savo vargus. Pasiekus kalno viršūnę, Jėzus sodino juos aplink save, tardamas: "Mano sielos broliai, jūs visi turite sužinoti poilsio vertę ir atsipalaidavimo veiksmingumą. Jūs turite suvokti, jog geriausias būdas išspręsti kai kurias painias problemas yra kažkuriam laikui jas palikti ramybėje. Kada jūs sugrįžtate atsigavę po poilsio ar garbinimo, tada esate pajėgūs su savo vargais kovoti šviežesne galva ir tvirtesne ranka, jau nekalbant apie ryžtingesnę širdį. Ir dar, dažnai jūs pamatote, kad jūsų problema daug kartų sumažėjo dydžiu ir proporcijomis tuo metu, kada jūsų protas ir kūnas ilsėjosi."
Kitą dieną Jėzus paskyrė kiekvienam iš dvylikos temą diskusijai. Ištisa diena buvo skirta prisiminimams ir pasišnekėjimams apie tokius reikalus, kurie nebuvo susiję su jų religiniu darbu. Jie akimirksnį buvo pritrenkti, kai Jėzus net nepadėkojo – žodžiu – kada jis laužė duoną vidurdienio valgiui. Tai buvo pirmas kartas, kada jie pamatė jį ignoruojantį tokius formalumus.
Jiems kopiant į kalną, Andriejaus galva buvo pilna problemų. Jonas buvo labai smarkiai pasimetęs savo širdyje. Jokūbas buvo rimtai sunerimęs savo sieloje. Motiejui labai trūko pinigų, kadangi jie gyveno tarp pagonių. Petras buvo labai susijaudinęs ir pastaruoju metu buvo temperamentingesnis negu įprasta. Judą kankino periodiški jautrumo ir savanaudiškumo protrūkiai. Simonas buvo nepaprastai nusiminęs stengdamasis savo patriotizmą suderinti su žmogaus brolystės meile. Pilypas buvo vis daugiau ir daugiau pasimetęs dėl to, kaip klostėsi reikalai. Natanielius nebe taip dažnai juokavo nuo to laiko, kai užmezgė ryšius su gyventojais pagonimis, o Tomas jautė gilią depresiją. Tiktai dvyniai buvo normalūs ir nesutrikę. Visi jie buvo labai susirūpinę dėl to, kaip ramiai sutarti su Jono mokiniais.
Trečiąją dieną, kada jie ėmė leistis nuo kalno atgal į savo stovyklą, jie patyrė didžiulį pasikeitimą. Jie padarė svarbų atradimą, pamatę, jog daugybė žmogiškųjų sunkumų tikrovėje ir neegzistuoja, jog didelę dalį aktualių problemų sukuria perdėta baimė ir pagimdo išaugęs nerimas, kuris neturi pagrindo. Jie sužinojo, jog visus tokius gluminančius dalykus geriausia tvarkyti paliekant juos ramybėje; išeidami poilsio jie paliko šias problemas tam, kad jos pačios išsispręstų.
Jų sugrįžimas po šių atostogų pažymėjo pradžią to laikotarpio, kada smarkiai pagerėjo jų santykiai su Jono pasekėjais. Daugelis iš šių dvylikos tikrai džiūgavo, kada pastebėjo, jog kiekvieno iš jų proto būsena buvo pasikeitusi, ir pamatė, kad jie nebebuvo nervingai susierzinę, ir tai buvo dėl jų trijų dienų poilsio nuo kasdienių gyvenimo pareigų. Visada yra pavojus, jog žmogiškojo bendravimo monotonija labai smarkiai padaugins pasimetimą ir padidins sunkumus.
Nedaug pagonių šituose dviejuose graikų miestuose, Arkelajuje ir Fasaelyje, tikėjo į evangeliją, bet dvylika apaštalų įgavo vertingo patyrimo šitame savo pirmajame didžiuliame darbe išskirtinai su gyventojais pagonimis. Vieno pirmadienio rytą, maždaug mėnesio viduryje, Jėzus tarė Andriejui: "Mes einame į Samariją." Ir iš karto jie išėjo į Saikaro miestą, netoli Jokūbo šulinio.
[1612]▼
4. ŽYDAI IR SAMARIEČIAI
Daugiau negu šešis šimtus metų Judėjos žydai, o vėliau taip pat ir Galilėjos žydai, buvo priešiškai nusiteikę prieš samariečius. Šitas priešiškumo jausmas tarp žydų ir samariečių kilo tokiu būdu: Maždaug septyni šimtai metų pr. Kr., Sargonas, Asirijos karalius, numalšindamas maištą centrinėje Palestinoje, išsivarė į nelaisvę daugiau kaip dvidešimt penkis tūkstančius žydų iš šiaurinės Izraelio karalystės, o vietoje jų apgyvendino maždaug tokį patį skaičių kutitų, sefarvitų, ir hamatitų palikuonių. Vėliau, Ašurbanipalas nusiuntė dar ir kitų kolonistų, kad apsigyventų Samarijoje.
Religinis priešiškumas tarp žydų ir samariečių kilo nuo tų laikų, kai pirmieji sugrįžo iš Babilono nelaisvės, kuomet samariečiai stengėsi užkirsti kelią Jeruzalės atstatymui. Vėliau jie žydus įžeidė tuo, jog suteikė draugišką paramą Aleksandro armijoms. Atsilygindamas už jų draugystę, Aleksandras samariečiams leido statyti šventyklą ant Gerizimo kalno, kur jie garbindavo Jahvę ir savo gentinius dievus, ir siūlydavo aukas didele dalimi pagal Jeruzalės šventyklos apeigų tvarką. Tokį garbinimą jie tęsė bent jau iki Makabėjų laikų, kada Jonas Hairkanas jų šventyklą ant Gerizimo kalno sugriovė. Apaštalas Pilypas, dirbdamas samariečiams po Jėzaus mirties, surengė daug susirinkimų šitos senosios samariečių šventovės vietoje.
Antagonizmai tarp žydų ir samariečių buvo laiko pagerbti ir istoriniai; nuo Aleksandro laikų vieni su kitais jie vis mažiau beturėjo kokių nors reikalų. Dvylika apaštalų nesipriešino tam, kad pamokslautų graikų ir kituose pagoniškuose Dekapolio ir Sirijos miestuose, bet tai buvo žiaurus jų ištikimybės Mokytojui patikrinimas, kada jis ištarė, "Eime į Samariją." Bet per tą ilgesnį negu vienerių metų laikotarpį, kurį jie praleido drauge su Jėzumi, jie buvo išsiugdę asmeninės ištikimybės tokią formą, kuri pranoko net ir jų įtikėjimą į jo mokymus ir jų prietarus prieš samariečius.
5. MOTERIS IŠ SAIKARO
Kada Mokytojas ir šie dvylika atvyko prie Jokūbo šulinio, tada, Jėzus, išvargintas kelionės, pasiliko prie šulinio, tuo tarpu Pilypas nusivedė apaštalus, kad jam padėtų iš Saikaro atsinešti maisto ir palapines, nes šiose apylinkėse jie buvo pasirengę kurį laiką pabūti. Petras ir Zabediejaus sūnūs būtų likę su Jėzumi, bet jis paprašė, kad ir šie eitų drauge su savo sielos broliais, sakydamas: "Nebijokite dėl manęs; šitie samariečiai bus draugiški; tiktai mūsų sielos broliai, žydai, stengiasi mums pakenkti." Ir tai buvo maždaug šešta valanda šitą vasaros vakarą, kada Jėzus atsisėdo prie šulinio, kad palauktų sugrįžtančių apaštalų.
Jokūbo šulinio vanduo turėjo mažiau mineralų už Saikaro šulinių vandenį, ir dėl to kaip geriamas vanduo buvo labai vertinamas. Jėzus buvo ištroškęs, bet nebuvo kaip iš šulinio vandens pasisemti. Dėl to, kada viena moteris iš Saikaro priėjo su ąsočiu vandeniui ir pasiruošė semti iš šulinio, tada Jėzus tarė jai, "Duok man atsigerti." Šitoji moteris iš Samarijos pagal Jėzaus išvaizdą ir apsirengimą pažino, kad Jėzus yra žydas, o iš jo akcento ji nusprendė, kad jis yra Galilėjos žydas. Jos vardas buvo Nalda, ir ji buvo patrauklus tvarinys. Ji buvo labai nustebinta, kad šitaip jai prie šulinio prašneko žydas vyras ir paprašė vandens, nes tais laikais nebuvo manoma, jog dera save gerbiančiam
[1613]▼
vyrui užkalbinti moterį viešumoje, tuo labiau netinka žydui kalbėti su samariečiu. Dėl to Nalda paklausė Jėzaus, "Kaip čia taip, esi žydas, o prašai atsigerti iš manęs, samarietės moters?" Jėzus atsakė: "Aš iš tikrųjų paprašiau atsigerti iš tavęs, tačiau, jeigu tiktai tu galėtum suprasti, tai atsigerti gyvojo vandens iš manęs paprašytum tu." Tuomet tarė Nalda: "Bet, pone, tu gi neturi nieko, su kuo galėtum pasemti, o šulinys gilus; tada, iš kur gi tu paimsi šitą gyvąjį vandenį? Argi tu esi didingesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris davė mums šitą šulinį, ir iš kurio gerdavo jis pats ir jo sūnūs, o taip pat ir jo galvijai?"
Jėzus atsakė: "Kiekvienas, kuris atsigeria šito vandens, ištrokš vėl, bet, kas atsigeria gyvosios dvasios vandens, tas tikrai nebeištrokš niekada. Ir šitas gyvasis vanduo jame tikrai taps atsigaivinimo šuliniu, trykštančiu net ir į amžinąjį gyvenimą." Tada Nalda tarė: "Duok man šito vandens, kad aš neištrokščiau, o taip pat, kad viso kelio nebeičiau čia semti. Be to, kad ir ką samarietė moteris galėtų gauti iš tokio pagirtino žydo, tai būtų malonumas."
Nalda nežinojo, kaip paaiškinti Jėzaus norą šnekėtis su ja. Ji pastebėjo Mokytojo veide garbingo ir švento vyro išraišką, bet jo draugiškumą ji klaidingai palaikė įprastiniu familiarumu, o jo kalbos vaizdinę priemonę neteisingai išsiaiškino kaip susipažinimo su ja formą. Ir būdama laisvos moralės moteris, ji atvirai buvo nusiteikusi flirtuoti, kada Jėzus, žvelgdamas tiesiai jai į akis, griežtu balsu tarė: "Moterie, eik, pasiimk savo vyrą ir atsivesk jį čia." Šitas įsakymas Naldą sugrąžino į realybę. Ji pamatė, jog buvo klaidingai išsiaiškinusi Mokytojo nuoširdumą; ji suvokė, jog buvo klaidingai supratusi jo kalbos manierą. Ji išsigando; ji ėmė suvokti, jog stovi nepaprasto asmens akivaizdoje, ir, mintyse ieškodama tinkamo atsakymo, labai sutrikusi, ji tarė: "Bet, pone, aš negaliu pakviesti savo vyro, nes aš vyro neturiu." Tuomet Jėzus pasakė: "Tu pasakei tiesą, nes, nors tu kažkada ir galėjai turėti vyrą, bet tas, su kuriuo dabar gyveni, nėra tavo vyras. Geriau būtų, jeigu tu tikrai nustotum lengvabūdiškai žiūrėti į manuosius žodžius ir imtum ieškoti to gyvojo vandens, kurį šią dieną aš tau pasiūliau."
Iki šio momento Nalda atsitokėjo, ir jos gerasis vidinis aš buvo pažadintas. Amorali moteris ji buvo ne vien tiktai dėl savojo pasirinkimo. Ji buvo negailestingai ir neteisingai savo vyro atstumta, ir nevilties būsenoje sutiko gyventi su kažkokiu graiku ir jo žmona, tačiau be vedybų. Dabar Nalda jautė didžiulę gėdą, kad ji taip neapgalvotai šnekėjo su Jėzumi, ir ji su kuo didžiausia atgaila kreipėsi į Mokytoją, sakydama: "Mano Pone, aš atgailauju dėl savo kalbėjimo su tavimi būdo, nes suvokiu, jog tu esi šventas žmogus arba galbūt ir pranašas." Ir ji kaip tik buvo beieškanti tiesioginės ir asmeninės Mokytojo pagalbos, kada pasielgė taip, kaip ir daugelis buvo pasielgę iki tol ir kaip elgėsi vėliau – staiga ėmė vengti klausimo apie asmeninio išgelbėjimo problemą, pradėdama aptarinėti teologiją ir filosofiją. Ji pašnekesį apie savo pačios reikmes greitai pasuko į teologinių prieštaravimų aptarimą. Rodydama į Gerizimo kalną, ji tęsė: "Mūsų tėvai garbino ant šito kalno, ir vis tik tu pasakytum, kad Jeruzalėje yra toji vieta, kur žmonės turi garbinti; tuomet kuri gi yra tikroji vieta Dievo garbinimui?"
Jėzus suvokė šios moters sielos mėginimą išvengti tiesioginio ir ieškančio ryšio su savo Sutvėrėju, bet jis taip pat matė, kad jos sieloje buvo troškimas pažinti geresnį gyvenimo būdą. Galų gale, Naldos širdis buvo tikrai ištroškusi gyvojo vandens; dėl to jis elgėsi su ja kantriai, sakydamas: "Moterie, leisk man pasakyti tau, jog greitai ateis toji diena, kada Tėvo nebegarbinsite nei ant šito kalno, nei Jeruzalėje. Bet dabar gi jūs garbinate tai, ko nepažįstate, daugelio pagonių dievų ir pagoniškų
[1614]▼
filosofijų religijos mišinį. Žydai bent jau žino, ką garbina; jie pašalino bet kokią painiavą savąjį garbinimą sutelkdami ties vienu Dievu, Jahve. Bet tu tikrai turėtum patikėti manimi, kai aš sakau, jog toji valanda greitai ateis – net yra ir dabar – kada visi nuoširdūs garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes būtent kaip tik tokių garbintojų ir ieško Tėvas. Dievas yra dvasia, ir tie, kurie jį garbina, turi jį garbinti dvasioje ir tiesoje. Tavasis išgelbėjimas ateina ne dėka to, jog tu žinai, kaip ir kur kiti turėtų garbinti, bet dėka to, jog į savo pačios širdį tu įleidi šitą gyvąjį vandenį, kurį tau siūlau net ir dabar."
Bet Nalda dar kartą pamėgino išvengti savo asmeninio gyvenimo žemėje ir savosios sielos būsenos prieš Dievą trikdančio klausimo aptarimo. Dar kartą ji griebėsi bendrosios religijos klausimų, sakydama: "Taip, aš žinau, Pone, kad Jonas pamokslavo apie Atvertėjo atėjimą, to, kuris bus vadinamas Išlaisvintoju, ir, kada jis tikrai ateis, tada paskelbs mums visus dalykus" – ir Jėzus, nutraukdamas Naldą, tarė su pritrenkiančiu užtikrintumu, "Aš, kuris šneku su tavimi, esu jis."
Tai buvo pirmasis tiesus, užtikrintas, ir neužmaskuotas pareiškimas, kurį Jėzus buvo padaręs žemėje apie savo dieviškąją prigimtį ir sūnystę; ir jis buvo padarytas moteriai, samarietei moteriai, ir iki šios akimirkos žmonių akyse abejotino charakterio moteriai, bet tokiai moteriai, kurią dieviškoji akis pastebėjo, kad jos atžvilgiu buvo nusidėta daugiau negu savo pačios noru nusidėjo ji, ir dabar ji buvo tokia žmogiškoji siela, kuri troško išgelbėjimo, troško šito nuoširdžiai ir iš visos širdies, ir šito pakako.
Kada Nalda buvo beišsakanti savo tikrą ir asmeninį geresnių dalykų ir kilnesnio gyvenimo būdo troškimą, kada tik ji buvo pasirengusi prabilti apie tikrąjį savosios širdies troškimą, tada iš Saikaro pargrįžo dvylika apaštalų, ir patekę į šitą sceną, kai Jėzus taip artimai šnekėjosi su šita moterimi – šita samariete moterimi, ir su ja viena – jie buvo daugiau negu pritrenkti. Jie greitai padėjo savo atsargas ir pasitraukė į šalį, nė vienas vyras nedrįso jam priekaištauti, tuo tarpu Jėzus sakė Naldai: "Moterie, eik savo keliu; Dievas tau atleido. Nuo šiol tu gyvensi naują gyvenimą. Tu gavai gyvojo vandens, ir naujas džiaugsmas ištrykš tavo sieloje, ir tu tikrai tapsi Paties Aukštojo dukra." Ir šitoji moteris, suvokdama apaštalų nepritarimą, paliko vandens indą ir nuskubėjo į miestą.
Kada įėjo į miestą, tada ji kiekvienam sutiktam skelbė: "Eik prie Jokūbo šulinio ir paskubėk, nes ten tu pamatysi vyrą, kuris man pasakė viską, ką aš esu kada nors dariusi. Ar gali tai būti Atvertėjas?" Ir iki saulės laidos prie Jokūbo šulinio pasiklausyti Jėzaus susirinko didžiulė minia. Ir Mokytojas jiems daugiau kalbėjo apie gyvąjį vandenį, apie viduje gyvenančios dvasios dovaną.
Apaštalai niekada nenustojo stebėtis Jėzaus noru kalbėtis su moterimis, abejotino charakterio moterimis, net ir amoraliomis moterimis. Jėzui buvo labai sunku išmokyti savo apaštalus, jog moterys, net ir vadinamosios amoralios moterys, turi sielas, kurios gali pasirinkti Dievą kaip savo Tėvą, šituo tapdamos Dievo dukromis ir kandidatėmis į amžinąjį gyvenimą. Net ir praėjus devyniolikai amžių daugelis rodo tą patį nenorą Mokytojo mokymus suvokti. Net ir krikščioniškoji religija buvo atkakliai kuriama remiantis Kristaus mirties faktu, vietoje to, kad būtų kuriama remiantis jo gyvenimo tiesa. Pasaulis turėtų labiau domėtis jo laimingu ir Dievą apreiškiančiu gyvenimu, o ne jo tragiška ir skausminga mirtimi.
Nalda visą šitą istoriją kitą dieną papasakojo Apaštalui Jonui, bet jis niekada iki galo jos neatskleidė kitiems apaštalams, o Jėzus šiems dvylikai jos smulkiai nepasakojo.
[1615]▼
Nalda papasakojo Jonui, kad Jėzus jai pasakė "viską, ką aš esu kada nors dariusi." Jonas daug kartų norėjo Jėzaus paklausti apie šitą pašnekesį su Nalda, bet niekada šito nepadarė. Apie ją pačią Jėzus jai pasakė tiktai vieną dalyką, bet jo žvilgsnis žvelgiantis į jos akis ir jo elgesys su ja per laiko akimirksnį jos mintyse panoramine apžvalga taip sugrąžino viską iš jos įvairiapusio gyvenimo, kad ji visą šitą savo praeities gyvenimo savaiminį atskleidimą susiejo su Mokytojo žvilgsniu ir žodžiu. Jėzus niekada jai nesakė, kad ji turėjo penkis vyrus. Ji buvo gyvenusi su keturiais skirtingais vyrais nuo to laiko, kada ją atstūmė josios vyras, ir šitai, su jos visa praeitimi, išplaukė jos atmintyje taip ryškiai tą akimirką, kai ji suvokė, kad Jėzus yra Dievo žmogus, jog vėliau Jonui ji pakartojo, kad Jėzus jai iš tikrųjų papasakojo apie ją pačią viską.
6. SAMARIEČIŲ ATGIMIMAS
Tą vakarą, kada Nalda prikvietė minią iš Saikaro, kad pamatytų Jėzų, šie dvylika buvo ką tik sugrįžę su maistu, ir maldavo Jėzų pavalgyti drauge su jais vietoje to, kad šnekėtųsi su žmonėmis, kadangi jie buvo nevalgę visą dieną ir buvo išalkę. Bet Jėzus žinojo, kad netrukus juos apgaubs tamsa; taigi, jis rodė atkaklų ryžtą pasikalbėti su žmonėmis prieš tai, kada išsiųs juos iš čia. Kada Andriejus stengėsi jį įtikinti bent šiek tiek užkąsti prieš kalbant miniai, tada Jėzus tarė: "Aš valgyti turiu tokio maisto, apie kurį jūs ir nežinote." Kada apaštalai šitą išgirdo, tada tarpusavyje ėmė šnekėtis: "Argi koks nors žmogus jam atnešė, ką nors valgyti? Ar gali būti, kad maisto, o taip pat ir atsigerti jam davė toji moteris?" Kai Jėzus išgirdo juos tarpusavyje besišnekant prieš tai, kada jis kreipėsi į žmones, tai pasisuko ir tarė šiems dvylikai: "Manasis maistas yra vykdyti To, kuris mane atsiuntė, valią ir užbaigti Jo darbą. Daugiau jūs nebeturėtumėte sakyti, jog iki derliaus nuėmimo liko tiek ir tiek laiko. Stebėkite šituos žmones, ateinančius iš samariečių miesto tam, kad pasiklausytų mūsų; aš sakau jums, laukai jau baltuoja derliumi. Tas, kuris pjauna, gauna užmokestį ir surenka šitą derlių amžinajam gyvenimui; iš to seka, kad sėjėjai ir pjovėjai džiūgauja kartu. Nes šituo patarlė yra teisinga: 'Vienas sėja, kitas pjauna.' Aš dabar siunčiu jus pjauti to, ties kuo jūs nedirbote; dirbo kiti, ir netrukus surinkti jų derliaus eisite jūs." Šitą jis sakė, turėdamas omenyje, Jono Krikštytojo pamokslavimą.
Jėzus ir apaštalai įėjo į Saikarą ir pamokslavo dvi dienas prieš tai, kai savo stovyklą įkūrė ant Gerizimo kalno. Ir daugelis Saikaro gyventojų įtikėjo į evangeliją ir paprašė, kad būtų pakrikštyti, bet Jėzaus apaštalai dar nekrikštijo.
Pirmąją stovyklos naktį ant Gerizimo kalno apaštalai tikėjosi, kad Jėzus priekaištaus jiems dėl jų požiūrio į tą moterį prie Jokūbo šulinio, bet apie šį reikalą jis neužsiminė. Vietoje šito jis pateikė jiems tą įsimintiną pokalbį apie "Tas realybes, kurios Dievo karalystėje yra pagrindinės." Bet kurioje religijoje labai lengva iškreipti vertybių proporcijas ir žmogiškojoje teologijoje leisti faktams užimti tiesos vietą. Kryžiaus faktas tapo vėlesniosios krikščionybės pačiu centru; bet jis nėra tos religijos, kuri gali kilti iš Jėzaus iš Nazareto gyvenimo ir mokymų, centrinė tiesa.
Jėzaus mokymo ant Gerizimo kalno tema buvo: Jis nori, kad visi žmonės matytų Dievą kaip Tėvą-draugą, lygiai taip, kaip ir jis (Jėzus) yra brolis-draugas. Vėl ir vėl jis stengėsi įteigti jiems, kad didingiausias ryšys pasaulyje – visatoje – yra meilė, lygiai taip, kaip ir didingiausias šitų dieviškųjų ryšių stebėjimo išreiškimas yra tiesa.
[1616]▼
Jėzus taip išsamiai atsiskleidė samariečiams dėl to, kad tą padaryti galėjo saugiai, ir dėl to, kad jis žinojo, jog daugiau Samarijos širdies nebeaplankys, kad pamokslautų karalystės evangeliją.
Jėzus ir šie dvylika stovyklavo ant Gerizimo kalno iki rugpjūčio pabaigos. Karalystės evangelijos gerąją naujieną – Dievo tėvystę – jie skelbė samariečiams miestuose dienos metu, o naktis praleisdavo stovykloje. Tas darbas, kurį Jėzus ir šie dvylika dirbo šituose samariečių miestuose, šiai karalystei davė daug sielų ir padarė daug dėl to, jog parengtų kelią nuostabiam Pilypo darbui šituose regionuose po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, po apaštalų išsklaidymo po žemės pakraščius dėl žiauraus tikinčiųjų persekiojimo Jeruzalėje.
7. MOKYMAI APIE MALDĄ IR GARBINIMĄ
Vakarinių susirinkimų ant Gerizimo kalno metu, Jėzus mokė daugelio didžiųjų tiesų, ir ypač pabrėžė štai ką:
Tikroji religija yra individualios sielos veiksmas savo pačios sąmoningai suvokiamuose ryšiuose su Kūrėju; organizuota religija yra žmogaus mėginimas atskirų religininkų garbinimą suvisuomeninti.
Garbinimas – apmąstymas apie tai, kas yra dvasinis – turi kaitaliotis su tarnyste, turėti ryšį su materialia tikrove. Darbas turėtų kaitaliotis su poilsiu; religiją turėtų subalansuoti humoras. Gilią filosofiją turėtų palengvinti ritminė poezija. Gyvenimo įtampą – kylančią laike asmenybės įtampą – turėtų palengvinti garbinimo gaiva. Nesaugumo jausmams, kylantiems iš baimės, jog visatoje asmenybė yra izoliuota, turėtų būti priešpastatomi įtikėjimo dėka apmąstymai apie Tėvą ir mėginimas suvokti Aukščiausiąjį .
Malda yra numatyta tam, kad žmogų paverstų mažiau mąstančiu, bet daugiau suvokiančiu, ji nėra sumanyta tam, kad padidintų žinias, bet vietoje to tam, kad išplėstų įžvalgą.
Garbinimas yra numatytas tam, kad būtų tikimasi geresnio gyvenimo ateityje, o tada tam, kad šitos naujos dvasinės reikšmės būtų atspindimos atgal į šį gyvenimą, kuris yra dabar. Malda yra dvasiškai palaikanti, bet garbinimas yra dieviškai kūrybinis.
Garbinimas yra tas metodas, kurio dėka yra žvelgiama į tą Vieną, kad būtų gautas įkvėpimas tarnauti daugeliui. Garbinimas yra tas matas, kuriuo yra matuojamas tas laipsnis, kokiu siela yra atitrūkusi nuo materialiosios visatos ir tuo pačiu metu ir tvirtai yra susieta su visos kūrinijos dvasinėmis realybėmis.
Malda savąjį aš primena – ji yra pakylėtas mąstymas; garbinimas savąjį aš užmiršta – jis yra viršmąstymas. Garbinimas yra dėmesys be jokių pastangų, tikrasis ir idealusis sielos poilsis, raminančio dvasinio pasireiškimo forma.
Garbinimas yra toks veiksmas, kada dalis susitapatina su Visuma; ribinis su Begaliniuoju; sūnus su Tėvu; laikas tokiame veiksme, kada žingsnis yra žengiamas į amžinybę. Garbinimas yra toks veiksmas, kai sūnus asmeniškai bendrauja su dieviškuoju Tėvu, kai žmogiškoji siela-dvasia įgauna gaivinantį, kūrybinį, brolišką, ir romantišką požiūrį.
Nors apaštalai iš jo mokymų stovykloje suvokė tiktai nedidelę dalį, bet kiti pasauliai suvokė, o žemėje suvoks kitos kartos.