94. Brangiausias žmogaus turtas – gyvybė, 2017 10 10
Kiek dešimtmečių mes tariame – ir mums taria – brangiausias žmogaus turtas – gyvybė, nieko nėra brangesnio už žmogaus gyvybę.
Šis teiginys – tikra Tiesa ir Tikrovė.
Tačiau savo įžvalga, gauta – ir gaunama – iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – aš suvokiu – ir suprantu – visiškai kitaip negu žmonija Urantijoje. Tai, kad žmonija klysta, šitaip teigdama, įrodo visi nusikaltimai, kai atimama žmogaus gyvybė, savižudybės, bet kokios avarijos – keliuose, vandenyje, ore, po žeme – šachtose – galų gale karinių konfliktų tarp šalių metu prarastos žmonių gyvybės – na, tikrai liudija, kad žmogaus gyvybė nė iš tolo neprilygsta brangiausiam turtui. Jeigu prilygtų, tai žmogus gyvybę – tiek savo, tiek kito – vertintų ir saugotų. O dabar per Rusijos televiziją net ir reklamuojama kaip didelis laimėjimas, kaip pergalė – Sirijoje nuo 2015 metų iki dabar Rusijos lakūnai lėktuvais nuskraidintomis ir numestomis bombomis ir raketomis nužudė 95 tūkstančius siriečių. Tiek – ar net dar daugiau – nužudyta brolių ir sesių vien tik Rusijos vadovų ir jų parankinių veiksmais. Tą patį galima pasakyti apie Jungtinių Valstijų politikus ir kareivius – žudo, ir žudys jiems neįtinkančius brolius ir seses bet kur – Sirijoje, Irake, Libijoje, Afganistane, Somalyje, Nigerijoje, Hondūre, Haityje. Tas pats galioja kalbant apie Kinijos galią ar Šiaurės Korėjos beprasmį stripaliojimą. Tą patį galima sakyti apie bet kurią pasaulio šalį – gyvybės vertė labai smukusi – gyvybė patiria infliaciją – visapusišką nuvertėjimą. O kaip gi ji nenuvertės, jeigu kasdien televizija rodo daugybę žudynių scenų – tiek per žinių laidas, tiek filmų ir serialų metu, pasikalbėjimų laidose daugybė žmonių – įvairių visuomenės sluoksnių ir rangų – pritaria padidintoms pinigų sumoms kariuomenei, net ir nesusimąsto, kad pinigai, skirti kariuomenei ir ginkluotei – tai žudymo propaganda ir tolimesnio gyvybės nuvertinimo kryptis ir kelias, dar labiau supriešinantis žmones, vienoje šalyje ir tarp skirtingų šalių. Juk taip paprastai ir lengvai pradėjus ginklavimosi lenktynes, jų taip pat lengvai ir paprastai nebesustabdysi.
Žmogaus gyvybė labiau vertinama tuoj po karo – po sunkmečių ir kančių, po daugybės mirčių ir baimių dėl savęs ir artimųjų - tada džiaugiamasi karo pabaiga, kad visos neigiamos pasekmės išnyks, ir kiekvienas žmogus sutinkamas nuoširdžiai ir su džiaugsmu, kad nebereikia jo bijoti, kad jis gali tave nušauti. Tuo tarpu kada gyventojų skaičius tiek padidėja, kad atsiranda daugybė miestų, kuriuose niekas nežino, kiek gyvena gyventojų – 20 ar 30 milijonų, kai vienoje šalyje gyvena 1,5 milijardo gyventojų, o kaimynė turi irgi ne mažiau – milijardą tris šimtus milijonų – su tiek gyventojų ir tas dviejų šimtų milijonų gyventojų skirtumas atrodo toks menkas, nors tokios tik tą skirtumą atitinkančios šalies nėra net visame Europos kontinente, tai tarp didelių skaičių ir skirtumas pradingsta savo lygiu. O juk šiandien planetoje yra septyni milijardai gyventojų, kai po antrojo pasaulinio karo 1945 metais nebuvo ir trijų milijardų. Štai kokia gyvybės infliacija – nuvertėjimas – kad tarp tiek išaugusių žmonijos visų gyventojų ir gyvybės kaina tiek nusmuko.
Tad visiškai manęs nestebina kad tyliojoje Norvegijoje atsiranda toks Breivikas, kuris šaltakraujiškai nužudo beveik septynias dešimtis žmonių, taip jis gina tyliąją Norvegiją ir Europą nuo milijonais užplūsiančios Afrikos imigrantų musulmonizacijos. Jungtinėse Valstijose – Las Vegase – atsiranda jo pasekėjas, Paddock’as, kuris kantri muzikos klausytojus tiesiog koncerto metu nušluoja iš kelių ginklų tiesiai iš viešbučio kambario – nužudo beveik šešiasdešimt ir sužeidžia apie šešis šimtus.
Gyvybės kaina nuvertėjusi tiek, kad policijai mažesni nusikaltimai, net ir su aukomis, nėra tokie svarbūs – ką ten dėl vienos ar dviejų gyvybių per daug vargti, kada yra tokie masiniai nužudymai, į kuriuos savo žvilgsnį nukreipia net ir prezidentas. Bet ar jis tiek susirūpina dėl kitų prarastų gyvybių – vienos, dviejų? Aišku, kad ne – negi dėl tiek suksi sau galvą iš viso - menkniekis.
Nėra tokios nuostatos – viena gyvybė lygiai tiek brangi, kiek ir visų.
Todėl pasakymas – žmogaus brangiausias turtas – gyvybė – nebeatitinka paties žmogaus gyvensenos ir elgesio – kasdien girti vairuoja mašinas, viršija leistiną greitį, nepaiso kelių eismo taisyklių reikalavimų važiuoti pagal išdėstytus ženklus, tvarkingai, ir drausmingai, nesudaryti kitiems pavojaus, būti dėmesingiems pėsčiųjų – ypač vaikų – atžvilgiu – visa tai vis mažiau beegzistuoja aplinkoje.
Štai kodėl, kada tokį teiginį taria liežuvis, tai dar nereiškia, kad jis nemeluoja. Darbai kaip tik liudija priešingai – meluoja – ir dar kaip meluoja. Bet gi bijo tą pripažinti. Be to, ir įžvalgos stinga labai daugeliui, kad jis susimąstytų – meluoja jis ar ne, šitaip teigdamas, juk kito teiginio jis ir nežino, tad ir kartoja kaip užvesta papūga, nesuprasdamas iš viso, kas yra gyvybė.
Būtent dėl to aš ir teigiu – net ir tokiomis sąlygomis – žmogaus brangiausias turtas – gyvybė.
Gyvybė yra ne mūsų pačių turtas – tai mums Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – padovanota asmenybės dovana su jos visu amžinybės potencialu. Tik mūsų asmenybės pradiniame pasaulyje mes turime tokį materialų apvalkalą – žmogiškąjį kūną – kuris ir gali susirgti, gali ir mirti, fizine prasme, bet asmenybė dėl to nemiršta – ji – amžina. Aš esu amžinas, tu – irgi.
Todėl šis nuostabus gyvasis ir amžinas Turtas yra mums pats brangiausias – mūsų kiekvieno originalus, nepakartojamas aš – savastis – asmenybė. O ji nėra tas matomas materialus kūnas, kuris taip dabar žmonijoje yra sureikšmintas ir sutapatintas su žmogaus gyvybe. Ir jeigu tik neteksi fizinio kūno, reiškia, prarasi ir gyvybę. Dėl to artimieji ir lieja ašaras, netekus kurio nors mylimo šeimos nario, net nesusimąstydami, kad jis niekur neišnyko, niekur nedingo, tik jo fizinis apvalkalas bus po prisikėlimo pakeistas nauju – sveiku, be ligų, be sužalojimų, niekada nesergančiu, ir jis gyvens daug geresnėje aplinkoje – tokioje planetoje, kur iš viso nėra jokių karų, nusikaltimų, ir nusižudymų, kur aplinka kvėpuoja brolystės pasireiškimais ir savitarpio pagalba, kur asmenybė gali ir pati pasireikšti gėriu ir grožiu visumos labui ir laisva valia, gauta iš Kūrėjo, ir dėl tokių veiksmų ji bus ne tik suprasta, bet ir paremta, kad toks jos sprendimas buvo teisingas ir išmintingas.
Kadangi apie materialaus kūno atskyrimą nuo asmenybės tapatybės niekas nemoko šioje planetoje, tai žmonija ir gyvena tamsoje. O tamsoje niekas negali nieko ir matyti – kur gi eiti, ir ką galvoti ir daryti.
Kristus prieš du tūkstančius metų pateikė tokią nuorodą ir nuostatą savo apaštalams ir mokiniams – nebijokite tų, kurie gali nužudyti jūsų kūną, bet saugokitės tų, kurie gali pražudyti jūsų sielą.
Tai labai galingas mokymas, bet jis taip ir liko neatskleistas aiškiau, kad apaštalai ir mokiniai būtų galėję jį įsisąmoninti ir suprasti, o tuo pačiu perteikti ir kitiems – palikti kitoms kartoms aiškią sampratą. Bet šiandien, kada mes turime Urantijos Knygą, Jėzaus Kristaus apreiškimų knygą KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės apreiškimų knygą AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, ir tuoj tuoj atspausdinta bus antroji Rojaus Trejybės mokymų knyga GYVOJI TYLA, kada yra mūsų svetainė ir mano pateikiami mokymai, kada yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė ir religija, kada jau yra daugelio urantų patyrimai, mes jau žinome ir suprantame Kūrėjo mums suteiktos amžinos asmenybės gyvybės prasmę ir kainą – aktyviai dalyvauti Kūrinijos Evoliucijoje ir asmeniniu ir gyvu indėliu prisidėti prie Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimo.
Taigi, ir mes – kiekvienas kaip asmenybė – esame amžini ir nesunaikinami. Gali būti sunaikintas tik mūsų asmenybės tapatybės šis pirminis materialus apvalkalas – ligų, ar žūčių pasekmėmis. Bet tai nėra tikroji gyvybė. Tikrąją Gyvybę turi tik asmenybė, bet ne materialus kūnas, kuris yra ne kas kita, kaip labai laikina ir Kūrėjo mums – mūsų asmenybės tapatybei Urantijoje – išnuomota materiali priemonė, kad jau dabar galėtume aktyviai įsijunti į Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimą savo asmeniniu indėliu, atradus Rojaus Trejybės-AŠ ESU asmenis savo viduje ir atsidavus Kūrėjo vedimui iš vidaus. Ir niekas kitas nepajėgus atimti mums gyvybę – mūsų tapatybę. Tą gali padaryti tik Pats Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – per Savo įgaliotus ir tam kvalifikuotus Sūnus. Ir tai, tik su sąlyga, kad tokia yra tos asmenybės, kurios tapatybė yra sunaikinama, laisva valia.
Štai kodėl labai svarbu urantams taip pat suvokti gilumine įžvalga šį mokymą, kad savo būsena – kartoju būsena – o ne protu pajaustumėte, jog tokia yra Tikrovė ir Amžinybė Asmenybei su Kūrėju – Asmenybės Šaltiniu ir Centru. Ir tuomet priklausomai nuo savo asmenybės tapatybės būsenos tikrumo ir stiprumo priimti sprendimą – ant kurio upės kranto pasirenkate stovėti kiekvienas – žemo ar aukšto energinio dažnio kranto. Stovėti ant abiejų krantų vienu metu tiesiog nepatogu, nors ir įmanoma iki tam tikros akimirkos. Deja, toks kompromisas – tai savęs apgaudinėjimas ir palaipsnis degradavimas, kuris iš pradžių bus nepastebimas ir nejuntamas, bet neišvengiamai atves į skausmingas pasekmes ir tam pačiam materialiam kūnui – ligų, ir kitokių skausmingų patyrimų pasireiškimu, ko taip smarkiai bijomasi. Tad tam ir būtinas apsisprendimas, kad šito būtų išvengta – Kūrėjas yra viskas ir be Kūrėjo aš nebegaliu egzistuoti. Tačiau net jeigu tai ir būtų egzistencijos pabaiga, aš ją priimu bet kokia forma, tačiau nuo Kūrėjo nepasitrauksiu nė per milimetrą, bet dar stipriau prie Jo glausiuosi – nieko man nėra brangiau už Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – ir yra tik Rojaus Trejybė-AŠ ESU, ir aš – esu.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas