149
[1668]▼
149 DOKUMENTAS
ANTROJI PAMOKSLAVIMO KELIONĖ
ANTROJI viešojo pamokslavimo kelionė po Galilėją prasidėjo sekmadienį, spalio 3-ąją, 28 m. po Kr. gim., ir truko beveik tris mėnesius, pasibaigusi gruodžio 30-ąją. Šitoje kelionėje dalyvavo Jėzus ir jo dvylika apaštalų, kuriems padėjo naujai suburtas 117 evangelininkų korpusas ir daugybė kitų susidomėjusių asmenų. Šitos kelionės metu jie aplankė Gadarą, Ptolemėją, Jafiją, Dabaritą, Megidą, Jezrylą, Skaitopolį, Tarikėją, Hiposą, Gamalą, Betsaidą-Julijų, ir daugelį kitų miestų ir miestelių.
Prieš išvykstant šitą sekmadienio rytą, Andriejus ir Petras paprašė Jėzaus suteikti paskutiniuosius nurodymus naujiesiems evangelininkams, bet Mokytojas nesutiko, sakydamas, jog tvarkyti tokius reikalus, kuriuos gali deramai atlikti kiti, nėra jo sfera. Po atitinkamų svarstymų buvo nuspręsta, kad nurodymus turėtų duoti Jokūbas Zabediejus. Kada Jokūbas baigė kalbėti, tada į evangelininkus kreipėsi Jėzus: "Dabar eikite savo darbą dirbti taip, kaip jums buvo nurodyta, o vėliau, kada parodysite, jog esate kompetentingi ir ištikimi, tada aš jus įšventinsiu tam, kad skelbtumėte karalystės evangeliją."
Šitos kelionės metu drauge su Jėzumi keliavo tiktai Jokūbas ir Jonas. Petras ir kiekvienas kitas apaštalas pasiėmė maždaug po tuziną naujų evangelininkų ir su jais palaikė glaudų ryšį tuo metu, kada šie pamokslavo ir mokė. Kada tik tikintieji būdavo pasirengę įžengti į karalystę, tada apaštalai suteikdavo krikštą. Per šituos tris mėnesius Jėzus ir du jo kompanionai daug keliavo, dažnai per vieną dieną aplankydami ir du miestus, kad pasižiūrėtų, kaip dirba evangelininkai, ir kad juos padrąsintų jiems stengiantis sukurti karalystę. Visa šita antroji pamokslavimo kelionė iš esmės buvo skirta tam, jog šiam naujai parengtam 117 evangelininkų korpusui būtų suteiktas praktinis patyrimas.
Per visą šitą laikotarpį ir vėliau, iki pat paskutiniojo Jėzaus ir šių dvylikos išvykimo į Jeruzalę, Dovydas Zabediejus nuolatinę būstinę karalystės darbui turėjo įrengęs savo tėvo namuose Betsaidoje. Tai buvo informacijos centras Jėzaus darbui žemėje ir estafetės punktas pasiuntinių tarnybai, kuri Dovydo buvo organizuota tarp dirbančiųjų įvairiose Palestinos dalyse ir gretimuose regionuose. Visa tai jis padarė savo paties iniciatyva, bet pritarus Andriejui. Šitame sparčiai augančio ir besiplečiančio karalystės darbo informacijos skyriuje Dovydas buvo įdarbinęs nuo keturiasdešimties iki penkiasdešimties pasiuntinių. Nors jis ir buvo įsidarbinęs šitokiu būdu, bet iš dalies save paremdavo šiek tiek laiko paskirdamas ir savo senajam žvejojimo darbui.
1. PLAČIAI IŠPLITĘS GARSAS APIE JĖZŲ
Iki to laiko, kada stovykla Betsaidoje pasibaigė, garsas apie Jėzų, ypač kaip apie gydytoją, buvo pasklidęs po visas Palestinos dalis ir per visą
[1669]▼
Siriją ir aplinkines šalis. Savaičių savaitėmis po to, kada jie iš Betsaidos išvyko, sergantieji ir toliau atvykdavo ir, kai Mokytojo nesurasdavo, tai iš Dovydo sužinoję, kur jis yra, išvykdavo jo ieškoti. Šitos kelionės metu Jėzus sąmoningai nedarė jokių vadinamųjų išgydymo stebuklų. Nežiūrint šito, dešimtys sergančiųjų dėl tokio gilaus įtikėjimo, kuris juos privertė ieškoti pasveikimo, atstatomosios galios atgavo sveikatą ir laimę.
Maždaug šitos misijos metu – ir tai tęsėsi per visą likusį Jėzaus gyvenimą žemėje – ėmė pasireikšti ypatinga ir nepaaiškinama gydančiųjų reiškinių serija. Per šitą trijų mėnesių kelionę daugiau negu vienas šimtas vyrų, moterų, ir vaikų iš Judėjos, Idumėjos, Galilėjos, Sirijos, Tyro, ir Sidono, ir iš kito Jordano upės kranto buvo šitaip nesąmoningai Jėzaus išgydyti, o sugrįžę namo, prisidėjo prie to, kad garsas apie Jėzų dar labiau išplistų. Ir šitą jie darė nežiūrint to, kad Jėzus kiekvieną kartą, kada tik pamatydavo vieną iš šitų spontaniškų pasveikimų, tada šiam išgijusiajam tiesiai paliepdavo "nepasakoti nė vienam žmogui."
Mums niekada nebuvo atskleista, kas gi atsitikdavo šitais spontaniško arba nesąmoningo išgijimo atvejais. Kaip būdavo išgydoma, Mokytojas savo apaštalams niekada nepaaiškino kaip nors kitaip negu keliomis progomis paprasčiausiai pasakė: "Aš jaučiu, jog iš manęs pasklido energija." Vieną kartą, kada jį palietė sergantis vaikas, jis pasakė, "Aš jaučiu, jog iš manęs pasklido gyvybė."
Nesant Mokytojo tiesioginio paaiškinimo apie šitų spontaniško išgydymo atvejų prigimtį, mums būtų rizikinga imtis aiškinti, kaip tokie pagijimai buvo įgyvendinti, bet mums bus leistina pateikti savąją nuomonę apie visus tokius išgydymo reiškinius. Mes manome, jog didelė dalis iš šitų akivaizdžių išgydymo stebuklų, įvykusių Jėzaus žemiškosios tarnystės metu, buvo dėl to, jog tuo pačiu metu egzistavo trys galingi, stipriai veikiantys, ir tarpusavyje susiję poveikiai, kurie buvo tokie:
1. Tos žmogiškosios būtybės, kuri atkakliai ieškojo pagijimo, širdyje esantis stiprus, viešpataujantis, ir gyvas įtikėjimas, o taip pat ir tas faktas, jog šitokio pagijimo buvo trokštama daugiau dėl dvasinės naudos, o ne dėl grynai fizinio pasveikimo.
2. Įsikūnijusio ir gailestingumu valdomo Dievo Sūnaus Kūrėjo, kuris iš tikrųjų savo asmenyje turi beveik beribes ir belaikes kūrybines gydančiąsias galias ir išskirtines teises, didžiulės paguodos ir užuojautos egzistavimas, drauge su tokiu žmogiškuoju įtikėjimu.
3. Šalia tvarinio įtikėjimo ir Kūrėjo gyvenimo taip pat reikėtų pastebėti, jog šitas Dievas-žmogus buvo Tėvo valios įasmeninta išraiška. Jeigu, susidūrus su žmogiškaisiais poreikiais ir dieviškąja galia juos patenkinti, Tėvas nenorėdavo, jog būtų priešingai, tai šie du tapdavo vienu, ir būdavo išgyjama žmogiškajam Jėzui sąmoningai ir nesuvokiant, bet tą nedelsiant suvokdavo jo dieviškoji prigimtis. Tuomet, daugelio iš šitų išgydymo atvejų paaiškinimas turi būti surandamas didingame dėsnyje, kuris seniai mums yra žinomas, o būtent, Ko Sūnus Kūrėjas trokšta ir amžinasis Tėvas nori, tas YRA.
Tuomet, mūsų nuomonė yra tokia, jog asmeninėje Jėzaus akivaizdoje, tam tikros gilaus žmogiškojo įtikėjimo formos tiesiogine prasme ir tikrai kai kurias visatos kūriančiąsias jėgas ir asmenybes, kurios tuo metu
[1670]▼
buvo taip artimai susietos su Žmogaus Sūnumi, priversdavo išgydyti. Todėl tai yra patvirtintas faktas, kad Jėzus savo akivaizdoje iš tiesų dažnai leisdavo žmonėms išsigydyti patiems savo galingo asmeninio įtikėjimo dėka.
Didelė dalis kitų stengėsi pagyti grynai savanaudiškais tikslais. Turtinga našlė iš Tyro, su savo palyda, atėjo ieškoti pagijimo nuo savo ligų, kurių turėjo daug; ir kada ji sekė paskui Jėzų po Galilėją, tada ji nuolat siūlė vis daugiau ir daugiau pinigų, tartum Dievo galia būtų kažkas, ką būtų galima nupirkti už didžiausią kainą. Bet ji niekada nesusidomėjo karalystės evangelija; ji siekė būtent tiktai savo fizinių negalavimų išgydymo.
2. ŽMONIŲ POŽIŪRIS
Jėzus žmonių protą suprato. Jis žinojo, kas dedasi žmogaus širdyje, ir jeigu jo mokymai būtų likę tokie, kokius jis pateikė, jeigu vienintelis komentaras būtų buvęs tas įkvėptas aiškinimas, kokį suteikė jo žemiškasis gyvenimas, tai karalystės evangeliją pasaulio visos nacijos ir visos religijos būtų greitai pasiėmusios. Ankstyvųjų Jėzaus pasekėjų geranoriškos pastangos, nukreiptos į tai, kad jo mokymus iš naujo pateiktų taip, kad jie taptų priimtinesni kai kurioms nacijoms, rasėms, ir religijoms, atvedė į tai, jog šie mokymai tapo dar mažiau priimtini visoms kitoms nacijoms, rasėms, ir religijoms.
Apaštalas Paulius, stengdamasis, jog kai kurios jo laikmečio grupės į Jėzaus mokymus žiūrėtų palankiai, parašė daug pamokymo ir perspėjimo laiškų. Kiti Jėzaus evangelijos mokytojai elgėsi panašiai, bet nė vienas iš jų nesuvokė, jog vėliau kai kuriuos iš šitų užrašymų sudės draugėn tie, kurie juos pateiks kaip Jėzaus mokymų įkūnijimą. Ir todėl, nors vadinamoji krikščionybė iš tikrųjų iš Mokytojo evangelijos turi daugiau negu bet kuri kita religija, bet ji taip pat iš tiesų turi daug ir to, ko Jėzus nemokė. Šalia to, kad į ankstyvąją krikščionybę buvo įtraukta daug mokymų iš persų misterijų ir didelė dalis graikų filosofijos, buvo padarytos dvi didžiulės klaidos:
1. Siekimas evangelijos mokymą tiesiogiai sujungti su žydų teologija, kaip tą iliustruoja krikščioniškoji atpirkimo doktrina – tas mokymas, kad Jėzus yra paaukotasis Sūnus, kuris patenkins Tėvo griežtą teisingumą ir nuramins dieviškąjį įniršį. Šitie mokymai kilo iš pagirtinų pastangų karalystės evangeliją paversti priimtinesne netikintiems žydams. Nors šitos pastangos nebuvo sėkmingos, kas susiję su žydų pritraukimu, bet joms pavyko supainioti ir atstumti daug nuoširdžių sielų per visas vėlesniąsias kartas.
2. Mokytojo ankstyvųjų pasekėjų antroji didžiulė klaida, ir tokia, kurią atkakliai kartojo visos vėlesniosios kartos, buvo tai, jog krikščioniškasis mokymas buvo taip visiškai organizuotas apie Jėzaus asmenį. Šitas per didelis Jėzaus asmenybės pabrėžimas krikščionybės teologijoje pasidarbavo taip, kad užgožė jo mokymus, ir dėl viso šito žydams, mohametonams, indusams, ir kitiems Rytų religininkams buvo dar sunkiau priimti Jėzaus mokymus. Mes nenorėtume sumažinti Jėzaus asmens vietos tokioje religijoje, kuri galėtų turėti jo vardą, bet mes nenorėtume leisti to, jog tokie svarstymai užgožtų jo įkvepiantį gyvenimą arba kuo nors pakeistų jo išgelbstinčią žinią: Dievo tėvystę ir žmogaus brolystę.
Jėzaus religijos mokytojai į kitas religijas turėtų žvelgti pripažindami tas tiesas, kurios yra laikomos bendromis ( kurių didelė dalis kyla
[1671]▼
tiesiogiai arba netiesiogiai iš Jėzaus žinios), tuo tarpu jie turėtų susilaikyti nuo tokio pabrėžtino skirtumų akcentavimo.
Nors, tuo konkrečiu metu, Jėzaus šlovė ir rėmėsi jo kaip gydytojo reputacija, bet tai nereiškia, jog šitokia ji ir išliko. Laikui bėgant, jo vis daugiau ir daugiau ėmė ieškoti dėl dvasinės pagalbos. Bet paprastų žmonių dėmesį tiesiogiai ir nedelsiant patraukdavo būtent fiziniai išgydymai. Jėzaus vis daugiau ėmė ieškoti moralinio pavergimo ir protinio nusilpimo aukos, ir jis pastoviai juos mokydavo išsilaisvinimo kelio. Tėvai stengėsi gauti iš jo patarimą dėl savo sūnų valdymo, o motinos ateidavo pagalbos dėl to, kad galėtų vadovauti savo dukroms. Tie, kurie sėdėjo tamsoje, ateidavo pas jį, o jis jiems atskleisdavo gyvenimo šviesą. Jis visada buvo pasirengęs reaguoti į žmonių skausmą, ir jis visada padėdavo tiems, kurie ieškodavo jo paramos.
Kada pats Kūrėjas buvo žemėje, įsikūnijęs mirtingojo materialaus kūno pavidalu, tada buvo neišvengiama, jog turėtų vykti kokie nors nepaprasti dalykai. Bet jūs niekada neturėtumėte žiūrėti į Jėzų per šitų vadinamųjų stebuklingų atsitikimų prizmę. Išmokite į stebuklą žvelgti per Jėzų, bet nedarykite klaidos žvelgdami į Jėzų per stebuklą. Ir šitas perspėjimas yra pateisinamas, nežiūrint to, kad Jėzus iš Nazareto yra vienintelis religijos įkūrėjas, kuris atliko viršmaterialius veiksmus žemėje.
Labiausiai pritrenkiantis ir pats revoliucingiausias Mykolo misijos žemėje bruožas buvo jo požiūris į moteris. Tokiu metu ir tokioje kartoje, kada viešoje vietoje vyras neturėjo sveikintis net ir su savo žmona, Jėzus išdrįso pasiimti moteris evangelijos mokytojomis, kada buvo vykstama į trečiąją kelionę po Galilėją. Ir jis turėjo absoliučią drąsą, kad šitaip pasielgtų rabiniško mokymo, kuris skelbė, jog "įstatymo žodžius geriau jau sudeginti negu perduoti moteriai," akivaizdoje.
Per vienos kartos gyvenimą Jėzus moteris iškėlė iš amžių nepagarbios užmaršties ir vergiško sunkaus darbo. Ir toje religijoje, kuri tam neturėdama pagrindo išdrįso pasiimti Jėzaus vardą, gėdingiausias dalykas yra tai, kad ji neturėjo moralinės drąsos pasekti šituo kilniu pavyzdžiu.savo vėlesniojoje nuostatoje moterų atžvilgiu.
Jėzui bendraujant su žmonėmis, jie matydavo, kad jis yra visiškai laisvas nuo to laikmečio prietarų. Jis buvo laisvas nuo religinių prietarų; jis niekada nebuvo nepakantus. Savo širdyje jis neturėjo nieko, kas būtų panašu į visuomeninį priešiškumą. Nors jis ir laikėsi to, kas buvo gera jo tėvų religijoje, bet jis nesuabejodavo dėl to, kad ignoruotų žmogaus sukurtas prietarų ir suvaržymų tradicijas. Jis išdrįso mokyti, kad gamtos katastrofos, laiko nelaimingi atsitikimai, ir kiti sukrečiantys įvykiai nėra dieviškojo teismo bausmės ar Apvaizdos paslaptinga dieviškoji tvarka. Jis pasmerkė vergišką atsidavimą beprasmiškiems ritualams ir demaskavo materialistinio garbinimo klaidingus įsitikinimus. Jis drąsiai skelbė žmogaus dvasinę laisvę ir išdrįso mokyti, jog materialaus kūno mirtingieji iš tikrųjų ir realiai yra gyvojo Dievo sūnūs.
Jėzus pranoko visus savo protėvių mokymus, kada kaip teisingos religijos požymį drąsiai pakeitė švarias rankas į tyras širdis. Jis vietoje tradicijos pateikė tikrovę ir nušlavė bet kokias tuštybės ir apgaulės pretenzijas. Ir vis tik šitas bebaimis Dievo žmogus nedavė valios griaunančiai kritikai arba neparodė visiškos nepagarbos savo laikmečio religiniams, visuomeniniams, ekonominiams, ir politiniams papročiams. Jis nebuvo karingas revoliucionierius; jis buvo pažangus
[1672]▼
evoliucionierius. Tai, kas buvo, jis imdavo griauti tiktai tada, kada tuo pačiu metu savo bičiuliams pasiūlydavo geresnį dalyką, kas turėtų būti.
Jėzus savo pasekėjų paklusnumą pasiekdavo šito nereikalaudamas. Tiktai trys žmonės, kurie gavo jo asmeninį pakvietimą tapti jo mokiniais, jį priimti atsisakė. Žmones jis patraukdavo ypatinga galia, bet jis nebuvo diktatoriškas. Jis kėlė pasitikėjimą, ir nė vienas žmogus niekada neįsižeidė dėl to, kad jis duodavo nurodymą. Savo mokinių atžvilgiu jis turėjo absoliučią valdžią, bet dėl to nė vienas iš jų niekada neprieštaravo. Jis leido savo pasekėjams jį vadinti Mokytoju.
Mokytoju žavėjosi visi, kurie buvo su juo susitikę, išskyrus tuos, kurie laikėsi giliai įsišaknijusių religinių prietarų, arba tuos, kurie manė, kad jo mokymuose jie mato politinius pavojus. Žmones pritrenkdavo jo mokymo originalumas ir autoritetingumas. Jie stebėjosi jo kantrybe, kada jis bendraudavo su atsilikusiais ir sunerimusiais klausiančiaisiais. Jis įkvėpė viltį ir pasitikėjimą širdyse visų tų, kurie patyrė jo tarnavimą. Jo bijojo tiktai tie, kurie su juo nebuvo susitikę, o jo nekentė tiktai tie, kurie jį laikė kovotoju už tokią tiesą, kuri turėjo lemtį pašalinti blogį ir suklydimą, o šitą jie buvo pasiryžę išlaikyti savo širdyse bet kokia kaina.
Tiek draugams, tiek priešams jis turėjo stiprią ir ypatingai keliančią susižavėjimą įtaką. Minios sekdavo paskui jį savaitėmis, kad tik išgirstų jo paguodžiančius žodžius ir pamatytų jo paprastą gyvenimą. Atsidavę vyrai ir moterys Jėzų mylėjo beveik viršžmogiška meile. Ir kuo geriau jie pažino jį, tuo labiau jį mylėjo. Ir visa tai tebėra tiesa; net šiandien ir per visus ateities amžius, kuo daugiau žmogus pažins šitą Dievą-žmogų, tuo labiau jį mylės ir seks paskui jį.
3. RELIGINIŲ VADOVŲ PRIEŠIŠKUMAS
Nežiūrint to, kad Jėzų ir jo mokymus palankiai sutiko paprasti žmonės, bet Jaruzalės religiniai vadovai ėmė vis daugiau nerimauti ir jausti priešiškumą. Fariziejai buvo suformulavę sisteminę ir dogmatišką teologiją. Jėzus buvo toks mokytojas, kuris mokė taip, kaip to reikalavo aplinkybės; jis nebuvo sisteminis mokytojas. Jėzus mokė remdamasis ne tiek įstatymu, kiek gyvenimu, parabolių dėka. (Ir kada jis pavartodavo parabolę tam, kad pailiustruotų savąją žinią, tai tuo tikslu jis būdavo sumanęs panaudoti tiktai vieną pasakojimo aspektą. Gali kilti daug klaidingų idėjų, susijusių su Jėzaus mokymais, mėginant jo paraboles paversti alegorijomis.)
Religiniai lyderiai Jaruzalėje beveik pasiuto dėl neseniai įvykusio jaunojo Abraomo atsivertimo ir dėl trijų šnipų, kuriuos pakrikštijo Petras, dezertyravimo, ir kurie dabar buvo išėję drauge su evangelininkais į šitą antrąją kelionę po Galilėją. Žydų lyderius vis labiau ėmė apakinti baimė ir prietarai, tuo tarpu jų širdis vis labiau kietino karalystės evangelijos patrauklių tiesų nuolatinis atstūmimas. Kada žmonės nustoja kreiptis į tą dvasią, kuri gyvena jų viduje, tada mažai ką galima padaryti, kad jų požiūris būtų pakeistas.
Kada Jėzus pirmą kartą susitiko su evangelininkais Betsaidos stovykloje, tada užbaigdamas savo kreipimąsi, jis pasakė: "Jūs turėtumėte prisiminti, jog kūnu ir protu – emociškai – žmonės reaguoja skirtingai. Vienintelis vienodas dalykas, kurį turi žmonės, yra viduje gyvenanti dvasia. Nors dieviškosios dvasios kažkuria prasme gali skirtis savo patyrimo prigimtimi ir laipsniu, bet jos vienodai reaguoja į visus dvasinius prašymus. Tiktai per šitą dvasią, ir jos prašant, žmonija kada nors galės pasiekti vienybę ir brolystę."
[1673]▼
Bet didelė dalis žydų vadovų prieš evangelijos dvasinį kreipimąsi savo širdžių duris užtrenkė. Nuo šios dienos jie nebenustojo planavę ir rezgę Mokytojo sunaikinimo sąmokslą. Jie buvo įsitikinę, kad Jėzų reikia suimti, nuteisti, ir įvykdyti mirties bausmę kaip religiniam eretikui, kaip žydų šventojo įstatymo pagrindinių mokymų pažeidėjui.
4. PAMOKSLAVIMO KELIONĖS VYSTYMASIS
Jėzus per šitą pamokslavimo kelionę viešojo darbo dirbo mažai, bet tikintiesiems jis surengė daug vakarinių pamokų didžiojoje dalyje miestų ir miestelių, kur jam teko viešėti su Jokūbu ir Jonu. Vieno iš šitų vakarinių pasikalbėjimų metu vienas iš jaunesniųjų evangelininkų pateikė Jėzui klausimą apie pyktį, ir atsakydamas, Mokytojas tarp kitų dalykų pasakė:
"Pyktis yra materialus pasireiškimas, kuris, apskritai, išreiškia tą dydį, kokiu dvasinė prigimtis nesugeba valdyti sujungtos intelektualios ir fizinės prigimties. Pyktis rodo, kad jums stinga tolerantiškos broliškos meilės, taip pat, kad jums trūksta savigarbos ir savikontrolės. Pyktis ardo sveikatą, gadina protą, ir trukdo žmogaus sielos dvasiniam mokytojui. Argi jūs neskaitėte Raštuose, jog ‘įtūžis kvailą žmogų pražudo,’ ir jog žmogus ‘pykčiu suplėšo save’? Kad ‘tas, kuris neskuba įtūžti, tas yra didžiai supratingas,’ tuo tarpu ‘tas, kuris greitai supyksta, tas išaukština kvailystę’? Jūs visi žinote, jog ‘švelnus atsakymas įtūžį nusuka,’ ir kaip ‘grubūs žodžiai sukelia pyktį.’ ‘Išmintingumas pyktį sulaiko,’ tuo tarpu ‘tas, kuris nesusivaldo pats, yra lygiai toks pat, kaip ir neginamas miestas be sienų.’ ‘Įniršis yra žiaurus, o pyktis yra įžeidžiantis.’ ‘Pikti žmonės sukelia konfliktą, tuo tarpu įtūžusieji padaugina savo nuodėmes.’ ‘Neskubėkite dvasioje, nes pyktis glūdi kvailių krūtinėje.’” Prieš pabaigdamas kalbėti, Jėzus toliau sakė: “Tegu jūsų širdyse meilė viešpatauja tiek, kad jūsų dvasiniam vadovui kiltų nedaug problemų išlaisvinant jus iš polinkio duoti valią gyvulinio pykčio protrūkiams, kurie nesiderina su dieviškosios sūnystės statusu.”
Šita pačia proga Mokytojas šiai grupei kalbėjo apie pageidavimą turėti gerai subalansuotą charakterį. Jis sutiko su tuo, jog didžioji dauguma žmonių turi atsiduoti tam, kad įsisavintų kokią nors profesiją, tačiau jis smerkė bet kokią tendenciją į per didelę specializaciją, į tai, kad žmonės būtų siauro mąstymo ir riboti gyvenimo veikloje. Jis atkreipė dėmesį į tą faktą, jog bet kokia dorybė, jeigu ji pasiekia kraštutinumą, gali virsti yda. Jėzus visada skelbė savikontrolę ir mokė nuoseklumo – proporcingo gyvenimo problemų suderinimo. Jis nurodė, jog per didelė užuojauta ir gailėjimas gali degeneruoti į rimtą emocinį nestabilumą; jog entuziazmas gali peraugti į fanatizmą. Jis aptarė tai, kaip vieno iš buvusių jo bičiulių vaizduotė jį nuvedė į įsivaizduojamus ir nepraktiškus užsiėmimus. Tuo pačiu metu jis perspėjo juos, jog dėl perdaug konservatyvaus vidutiniškumo kyla nuobodybės pavojus.
Ir tada Jėzus aptarė drąsos ir įtikėjimo pavojus, kaip kartais nemąstančias sielas jie nuveda į nutrūktgalviškumą ir perdėtą pasitikėjimą savimi. Jis taip pat parodė, kaip išmintingumas ir įžvalgumas, kada nueina per toli, veda į bailumą ir nesėkmę. Jis liepė savo klausytojams siekti savitumo, tuo pačiu metu stengiantis išvengti bet kokio polinkio į ekscentriškumą. Jis ragino rodyti užuojautą be sentimentalumo, pamaldumą be apsimestinio religingumo. Jis mokė gilios pagarbos, kuri būtų laisva nuo baimės ir prietarų.
[1674]▼
Jo bičiulius paveikė būtent ne tiek tai, ko Jėzus mokė apie subalansuotą charakterį, kiek tas faktas, kad jo paties gyvenimas buvo tokia iškalbinga jo mokymų iliustracija. Jis gyveno streso ir audros aplinkoje, bet niekada nesusvyravo. Jo priešai nuolat jam spendė spąstus, bet į juos niekada jo nepagavo. Išmintingi ir mokyti stengėsi dėl to, kad jis padarytų klaidą, bet jis nesuklupo. Jie stengėsi įtraukti jį į ginčus, bet jo atsakymai visada būdavo apšviečiantys, orūs, ir galutiniai. Kada jį bekalbantį nutraukdavo, pateikiant jam daugybę klausimų, tada jo atsakymai visada būdavo reikšmingi ir įtikinami. Iš tikrųjų jis niekada nesinaudojo negarbinga taktika atremdamas nuolatinį spaudimą, kurį demonstravo jo priešai, kurie užsipuldami jį nedvejodami naudojosi bet kokiu apgaulingu, nesąžiningu, ir neteisingu metodu.
Nors tai yra teisinga, jog daug vyrų ir moterų turi nuolat atsiduoti tam, kad siektų kokios nors konkrečios profesijos tam, kad pragyventų, bet nežiūrint šito iš viso yra pageidautina, jog žmogiškosioms būtybėms reikėtų turėti platų spektrą kutūrinių žinių apie gyvenimą, kaip jis yra gyvenamas žemėje. Tikrai išsilavinę asmenys nesitenkina tuo, kad liktų tokie, kurie nieko nežino, kaip gyvena ir dirba jų bičiuliai.
5. PAMOKA APIE PASITENKINIMĄ
Kada Jėzus lankėsi evangelininkų grupėje, dirbančioje vadovaujant Simonui Uoliajam, tada vakarinio pasitarimo metu Simonas paklausė Mokytojo: "Kodėl kai kurie žmonės yra daug laimingesni ir labiau patenkinti negu kiti? Ar pasitenkinimas yra religinio patyrimo dalykas?" Tarp kitų dalykų, Jėzus, atsakydamas į Simono klausimą, paaiškino:
"Simonai, kai kurie žmonės yra laimingesni už kitus iš prigimties. Daug, labai daug priklauso nuo žmogaus noro būti vedamam ir reguliuojamam Tėvo dvasios, kuri gyvena jo viduje. Argi tu neskaitei Raštuose išminčiaus žodžių, 'Žmogaus dvasia yra Viešpaties žvakė, tirianti visas vidines kerteles'? O taip pat, kad tokie mirtingieji, kuriems vadovauja dvasia, sako: 'Man teko gera dalia; taip, aš gavau gerą palikimą.' 'Tas nedaug, ką turi teisus žmogus, yra geriau negu daugelio nusidėjėlių turtai,' nes "geras žmogus tikrai bus patenkintas tuo, ką turi savo viduje.' 'Linksma širdis veido išraišką paverčia malonia ir tai yra nuolatinė šventė. Geriau turėti nedaug ir garbinti Viešpatį, negu turėti didžiulį turtą ir dėl to nerimauti. Geriau su meile valgyti pietus iš žolių, negu valgyti riebų jautį ir su neapykanta. Geriau su tiesa turėti nedaug negu gauti didžiules pajamas nesąžiningai.' 'Džiaugsminga širdis tikrai gydo kaip vaistai.' 'Geriau nedaug su ramybe negu per didelė gausa su dvasios skausmu ir suirzimu.'
"Didelė dalis žmogaus skausmo kyla dėl to, kad žlunga jo ambicijos ir yra įžeidžiamas jo išdidumas. Nors žmonės patys sau yra skolingi tokią pareigą, kad savo gyvenimą žemėje padarytų kuo geresnį, ir jeigu šitokiu būdu jie dėjo pastangas, tai jie turėtų su džiaugsmu susitaikyti su savąja dalia ir pademonstruoti išradingumą tam, jog kuo geriau pasinaudotų tuo, ką yra gavę į savo rankas. Tikrai per daug žmogaus problemų kyla iš baimės, esančios jo paties širdyje. 'Nedorieji bėga, kada jų nesiveja nė vienas žmogus.' 'Nedorieji yra panašūs į audringą jūrą, nes ji negali nurimti, bet jos vandenys į paviršių išmeta dumblą ir purvą; nedoriems, sako Dievas, ramybės nėra.'
"Neieškok, tuomet, netikros ramybės ir laikino džiaugsmo, bet vietoje šito ieškok įtikėjimo užtikrinimo ir dieviškosios sūnystės tvirtumo, ir tai atneša ramybę, pasitenkinimą, ir aukščiausią džiaugsmą dvasioje."
[1675]▼
Jėzus vargu ar laikė šitą pasaulį "ašarų pakalne." Jis vietoje šito jį laikė amžinųjų ir nemirtingųjų kilimo į Rojų dvasių gimimo sfera, "sielų tvėrimo pakalne."
6. "VIEŠPATIES BAIMĖ"
Būtent Gamale, vakarinio susirinkimo metu, Pilypas tarė Jėzui: "Mokytojau, kodėl yra taip, kad Raštai mus moko ‘Viešpaties bijoti,’ tuo tarpu tu nori, kad mes žvelgtume į Tėvą danguje be baimės? Kaip mums suderinti šituos mokymus?" Ir Jėzus atsakė Pilypui, tardamas:
"Mano vaikai, manęs nestebina, kad jūs pateikiate tokius klausimus. Iš pradžių žmogus galėjo išmokti gilios pagarbos būtent tiktai patirdamas baimę, bet aš atėjau apreikšti Tėvo meilę, taip, kad garbinti Amžinąjį jus trauktų sūnaus kupino meilės suvokimo ir Tėvo giluminės ir tobulos meilės atoveikio traukos dėka. Aš tikrai norėčiau jus išvaduoti iš tokios vergystės, kada jūs varote save per vergišką baimę į pasibjaurėtiną tarnavimą pavydžiam ir įniršusiam Karaliui-Dievui. Aš iš tiesų norėčiau jus mokyti apie Dievo ir žmogaus Tėvo-sūnaus ryšį taip, kad jūs būtumėte džiugiai vedami į tai, jog kilniai ir dieviškai laisva valia garbintumėte mylintį, teisingą, ir gailestingą Tėvą-Dievą.
"Ši 'Viešpaties baimė' turėjo skirtingas prasmes per vienas po kito ėjusius amžius, atsiradusi iš baimės, ji per kentėjimą ir siaubą pasiekė pagarbą iš baimės ir gilų gerbimą. Ir dabar nuo gilaus gerbimo aš iš tiesų jus vesiu aukštyn, per suvokimą, supratimą, ir dėkingumą, į meilę. Kada žmogus pripažįsta tiktai Dievo darbus, tada Aukščiausiajam jis ima jausti baimę; tačiau kada jis pradeda suprasti ir patirti gyvojo Dievo asmenybę ir charakterį, tada jis ima vis labiau mylėti tokį gerą ir tobulą, visuotinį ir amžinąjį Tėvą. Ir būtent kaip tik šitas žmogaus ryšio su Dievu pakeitimas ir sudaro Žmogaus Sūnaus misiją žemėje.
"Protingi vaikai savo tėvo nebijo dėl to, kad iš jo rankų gali gauti gerų dovanų; bet jau gavę gausybę gerų dalykų, padovanotų, padiktavus tėvo meilei savo sūnums ir dukroms, šitie labai mylimi vaikai savąjį tėvą dėl nepaprastai dosnaus geradariškumo ima mylėti su atsakomuoju pripažinimu ir dėkingumu. Dievo gerumas veda į atgailavimą; Dievo geradariškumas veda į tarnavimą; Dievo gailestingumas veda į išgelbėjimą; tuo tarpu Dievo meilė veda į išmintingą ir nuoširdų garbinimą.
"Jūsų protėviai Dievo bijojo, nes jis buvo galingas ir paslaptingas. Jūs tikrai jį nepaprastai mylėsite, nes jis yra nuostabus meile, dosnus gailestingumu, ir šlovingas tiesa. Dievo galia žmogaus širdyje sukelia baimę, bet jo asmenybės kilnumas ir teisingumas pagimdo gilią pagarbą, meilę, ir savanorišką garbinimą. Pareigingas ir mylintis sūnus nejaučia baimės ar siaubo net ir galingam ir kilniam tėvui. Aš atėjau į šitą pasaulį, kad baimę pakeisčiau meile, kad sielvartą pakeisčiau džiaugsmu, kad siaubą pakeisčiau pasitikėjimu, kad vergiškus suvaržymus ir beprasmius ritualus pakeisčiau tarnyste ir dėkingu garbinimu. Bet tiems, kurie sėdi tamsoje, tai tebėra tiesa, jog 'baimė Viešpačiui yra išminties pradžia.' Tačiau, kada šviesos yra daugiau, tada Dievo sūnūs yra vedami į tai, jog Begalinįjį šlovintų dėl to, kas jis yra, vietoje to, kad jo bijotų dėl to, ką jis daro.
"Kada vaikai yra maži ir nemąstantys, tada juos būtinai reikia įspėti, kad savo tėvus gerbtų; tačiau kada jie auga ir kažkuria
[1676]▼
prasme ima labiau suvokti tėvų tarnavimo ir apsaugos naudą, tada jie yra vedami per supratingą pagarbą ir augančią meilę į tokio lygio patyrimą, kur jie iš tikrųjų savo tėvus myli daugiau už tai, kas jie yra, o ne už tai, ką jie yra padarę. Tėvas savo vaiką myli iš prigimties, bet vaikas savo meilę tėvui turi išvystyti pradedant baime, ką jo tėvas gali padaryti, toliau per baimingą pagarbą, siaubą, priklausomybę, ir gilią pagarbą, į dėkingą ir švelnios meilės jausmą.
"Jūs buvote mokomi, jog turėtumėte 'Dievo bijoti ir laikytis jo įsakymų, nes tai yra žmogaus visuotinė pareiga.' Bet aš atėjau duoti jums naują ir aukštesnį įsakymą. Aš mokiau jus "mylėti Dievą ir išmokti vykdyti jo valią, nes tai yra išlaisvintų Dievo sūnų aukščiausioji privilegija.' Jūsų tėvai buvo mokomi 'bijoti Dievo – Visagalio Karaliaus.' Aš jus mokau, 'Mylėkite Dievą – visagailestingąjį Tėvą.'
"Dangaus karalystėje, kurią skelbti aš atėjau, nėra aukšto ir galingo karaliaus; šitoji karalystė yra dieviškoji šeima. Visuotinai pripažįstamas ir neribotai garbinamas šitos toli nusidriekiančios išmintingų būtybių brolystės centras ir vadovas yra mano Tėvas ir jūsų Tėvas. Aš esu jo Sūnus, ir jūs taip pat esate jo sūnūs. Dėl to amžinai yra tiesa, kad jūs ir aš pagal dangiškąjį statusą esame broliai, ir tuo labiau yra taip, kadangi mes tapome broliais žemiškojo gyvenimo materialaus kūno pavidalu. Dėl to, nustokite bijoti Dievo kaip karaliaus ar tarnauti jam kaip šeimininkui; mokykitės jam reikšti gilią pagarbą kaip Kūrėjui; gerbkite jį kaip savo dvasinės jaunystės Tėvą; mylėkite jį kaip gailestingą gynėją; ir galiausiai garbinkite jį kaip savo brandesnio dvasinio suvokimo ir dėkingumo mylintį ir visaišmintį Tėvą.
"Iš jūsų klaidingų sampratų apie Tėvą danguje gimsta melagingos idėjos apie nuolankumą ir atsiranda didelė dalis jūsų apgavysčių. Žmogus savo prigimtimi ir kilme gali būti žemės kirminas, tačiau, kada jo viduje apsigyvena manojo Tėvo dvasia, tada tas žmogus savo likimu tampa dieviškas. Manojo Tėvo padovanota dvasia tikrai sugrįš į savosios kilmės dieviškąjį šaltinį ir visatos lygį, o mirtingojo žmogaus žmogiškoji siela, kuri bus tapusi šitos viduje gyvenančios dvasios iš naujo gimusiu vaiku, tikrai pakils su šia dieviškąja dvasia į pačią amžinojo Tėvo akivaizdą.
"Nuolankumas, iš tikrųjų, tampa mirtinguoju žmogumi, kuris visas šitas dovanas gauna iš Tėvo danguje, nors visiems tokiems įtikėjimo kandidatams į dangiškosios karalystės amžinąjį kilimą yra suteikiamas dangiškasis orumas. Pretenzingo ir apsimestinio nuolankumo beprasmiai ir sukeliantys degradavimą įpročiai yra nesuderinami su dėkingumu jūsų išgelbėjimo šaltiniui ir su jūsų iš dvasios gimusios sielos likimo suvokimu. Nuolankumas prieš Dievą visiškai dera jūsų širdies gelmėse; nuolankumas prieš žmones yra rekomenduotinas; bet sąmoningo ir siekiančio atkreipti dėmesį nuolankumo apgavystė yra vaikiška ir neverta apsišvietusių karalystės sūnų.
"Jūs gerai elgiatės, kad esate nuolankūs prieš Dievą ir save kontroliuojate prieš žmones, bet tegu jūsų nuolankumas būna dvasinės kilmės, o ne savo paties sąmoningai suvokiamo savojo teisumo viršenybės jausmo saviapgaulės demonstravimas. Pranašas kalbėjo apgalvotai, kada sakė, 'Eik nuolankiai su Dievu,' nes, nors Tėvas danguje ir yra Begalinysis ir Amžinasis, bet jis taip pat gyvena ir viduje ‘to, kuris turi atgailaujantį protą ir nuolankią dvasią.' Mano Tėvas niekina pasididžiavimą, neapkenčia apgaulės, ir bjaurisi piktybiniu blogiu. Ir būtent dėl to, kad pabrėžčiau nuoširdumo ir tobulo pasitikėjimo dangiškojo Tėvo meilės kupina parama ir ištikimu vadovavimu vertę, aš taip dažnai kalbėdavau apie mažą vaiką, kaip parodantį proto požiūrį ir
[1677]▼
dvasios reagavimą, kurie yra tokie esminiai mirtingojo žmogaus įžengimui į dangiškosios karalystės dvasines realybes.
"Pranašas Jeremijas gerai apibūdino daugelį mirtingųjų, kada sakė: 'Žodžiais jūs esate arti Dievo, bet širdimi esate nuo jo toli.' Ir argi jūs taip pat neskaitėte pranašo to siaubingo perspėjimo, kuris sakė: 'Šventikai moko apie jį nusamdyti, o pranašai pranašauja apie jį už pinigus. Tuo pačiu metu jie išpažįsta pamaldumą ir skelbia, jog Viešpats yra su jais.' Argi jūs nebuvote tinkamai perspėti, kad yra tokių, kurie 'savo artimiesiems kalba apie ramybę, o savo širdyje puoselėja piktadarybę,' tokių, kurie 'pataikuja žodžiais, norėdami įsiteikti, nors jų širdis yra atsidavusi dviveidiškumui'? Iš patiklaus žmogaus visų kančių, nė viena nėra tokia siaubinga, kaip 'būti sužeistam patikimo draugo namuose.'"
7. SUGRĮŽIMAS Į BETSAIDĄ
Andriejus, pasitaręs su Simonu Petru ir gavęs Jėzaus pritarimą, paliepė Dovydui Betanėje pasiųsti pasiuntinius į tas įvairias pamokslavimo grupes su nurodymu užbaigti keliavimą ir sugrįžti į Betsaidą ketvirtadienį, gruodžio 30-ąją. Tą lietingą dieną iki vakarienės visa apaštališkoji grupė ir mokantys evangelininkai buvo parvykę į Zabediejaus namus.
Grupė liko drauge per Sabato dieną, buvo apgyvendinta Betsaidos ir netoli esančio Kapernaumo namuose, po šito visiems buvo suteiktas dviejų savaičių poilsis nuvykti namo pas savo šeimas, aplankyti savo draugus, ar pažvejoti. Tos dvi ar trys dienos, kada jie buvo kartu Betsaidoje, buvo, iš tiesų, jaudinančios ir įkvepiančios; net ir senesniųjų mokytojų įtikėjimą padidino jaunieji pamokslininkai, kada jie pasakojo apie savuosius patyrimus.
Iš 117 evangelininkų, kurie dalyvavo šitoje antrojoje pamokslavimo kelionėje po Galilėją, tiktai maždaug septyniasdešimt penki išlaikė realaus patyrimo išmėginimą, ir netrukus turėjo būti paskirti į tarnystę pasibaigus šiam dviejų savaičių poilsiui. Jėzus su Andriejumi, Jokūbu, ir Jonu pasiliko Zabediejaus namuose ir daug laiko praleido aptarinėdami karalystės gerovę ir išplėtimą.