116. Algimanto pamokomasis žodis – Aš gavau naują dovaną, aš patyriau Motinišką Meilę – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2017 12 24

Mano mylimieji, gyvenimas yra toks, kad nori, nenori, bet reikia gyvent kaip veda Kūrėjas. Tai yra Gyvajame Kelyje tą padaryt labai gera, tikra, iš kitos pusės – labai sudėtinga, kada aplinka yra tokia, kuri Gyvojo Kelio nepažįsta, ir ypač sunku pirmiesiems, kurie neturi prieš akis einančiųjų ir pridengiančių vėją, audras. Bet dabar mes turime jau daug. Turime, pirmiausia, Šaltinius – Urantijos Knygą.
Tas šaltinis, kada pateko į mano rankas, anglų kalba – aš skaičiau pirmą puslapį ir iškart man buvo viskas akivaizdu, tikra, jokios nebuvo abejonės, jokios. Kada aš ją perskaičiau anglų kalba, man kilo didžiulis troškimas žmonėm šaukte šaukt šitą knygą. Aš neturėjau supratimo, kaip reikia šaukt, neturėjau tokios išminties, patyrimo. Bet aš priėmiau tą Iššūkį – tai buvo impulsas iš vidaus, impulsas nepažįstant To Kūrėjo, kuris yra Tėvas ir Motina visai kūrinijai, bet buvo nuostabus troškimas. Ir jeigu yra sūnaus noras atitinkantis Tėvo valią – tas išsipildo. Išsipildo, su kaupu.
Kristus sakė, kad atlyginama derliumi – sėja sėjikas sėklą, viena sudygsta, kita nesudygsta, viena duoda derlių, kita neduoda – paukščiai nulesa, priklausomai kiek yra parengta dirva, o žiūrėk kitas grūdas duoda dešimteriopą derlių, kitas šimteriopą, bet iš tikrųjų Kūrėjas duoda tokį derlių ir atlygį, kuris skaičiuojamas milijonais, milijardais, šviesmečiais, sutiktais mūsų broliais ir sesėmis ir kokius mes dar sutiksime. Bet jeigu mes eisime Kūrėjo vedami, mums visuomet Kūrėjas suteikia Partnerį, visai amžinybei, tik reikia jį atrasti Kūrėjo dvasiniu būsenos žvilgsniu.
Šitos priemonės, šitos nuostabios knygos – Algimantas paima į rankas Urantijos Knygą – yra jau tam tikra priedanga mums nuo audrų, bet mes turim Šventovę, kur nėra ritualų. Šiandien visos bus bažnyčios perpildytos – bet jie ateis atlikt ritualų. Visi subėgs, o širdis bus šalta, užverta. Kristus sakė – aš belsiu į duris – Širdies duris – kas atvers Širdį, į to vidų aš ir įeisiu. O tai jau yra būsena, paliudijanti, kas yra ir Kristus, kas yra Tėvas – Jį reikia atrast, o tam reikia dėt pastangas. O šito nemoko nei bažnyčia, nei šeima, nei tėvai – šito mokom mes vieni kitus šitoje Gyvojoje Šventovėje, savuoju atsivėrimu, savąja balsu tariama malda – tai ir yra Komunija. Mes neturim ritualų, kuris blaškytų atsivėrimo nuoširdų Pasinėrimą – Pasinėrimą į ką? Į tą gyvąjį Meilės Vandenyną, kuris yra Kūrėjas. Ir tada atgaiva yra, kurią jaučia ląstelė, kiekviena ląstelė šitame mūsų kol kas laikiname, mums išnuomotame – Kūrėjo išnuomotame – šitame pavidale. Mes esam ta amžinoji asmenybė, keisianti pavidalą, priklausomai nuo mūsų būsenos, virpesiais, bet šalia bus tas pats Partneris mūsų, kurį duoda Kūrėjas, kaip nuostabią dovaną, kad mums būtų tvirčiau.
Jeigu jūs negausite šitam pasaulyje to Partnerio, tokio, kokį suveda Apvaizda, gausite po prisikėlimo. Dalina dovanas Kūrėjas labai netikėtai. Dalina. Ir man jis davė milijonus kartų daugiau negu aš galiu Jam suteikt. O per pastarąsias dabar, savaites, aš gavau naują dovaną – aš gavau Motinos Meilę. Pažinojau tiktai Tėvo tą Galią, tą Meilės Virpesių Galią, kurią aš jums ir skelbiau. Jinai būtent ta jėga mane ir vedė, nežinant, kur aš einu. Ir atsirado ir Šventovė, ir šitos knygos, ir mano paties mokymai, kai man sakė – Tu mokysi žmones. – Aš su Tėvu ginčijausi – Kaip aš mokysiu, jeigu aš nieko nežinau. – Sako – Taigi aš tave mokysiu, o tu žmones mokysi. – Galvoju, na, kaip Tu gali mane mokyt, jeigu aš negaliu iš Tavęs gaut mokymų, visąlaik man kartoji tą patį – Giliau atsiverk, giliau atsiverk, tada aš tau suteiksiu mokymus sudėtingesnius. – O aš nežinau, kaip atsivert giliau. Bet aš nenutraukiau pastangų – ir pradėjau gaut mokymus. Tai yra nuostabi dovana, kuri visą laiką yra viduje,
O per pastarąsias dabar savaites aš pamačiau, kaip Apvaizda veikia – veikia mūsų labui ir žmonijos labui, numatant toli į priekį – per šimtmečius – kad suvestų žmones vardan tų šimtmečių, kad jie kurtų nuostabius dalykus – kuriuos man parodė – kas laukia. Ir štai, mane mokė nepaprastai daug Begalinė Motina, ir aš pajutau tą Jos – Motinos – Meilę, kuri pilna Gailestingumo, Šviesos, Kantrybės. Tėvo Meilė turi Galią, turi Tikrovę, ir Motinos Meilė pripildo ją ta banga nuostabių virpesių, kurie yra iš tikrųjų vienas be kito neegzistuojantys – kaip paukštis negali skrist su vienu sparnu. Todėl vien tiktai Tėvo Meilę skelbt – tai tas pats, kaip išleist paukštį su vienu sparnu – jis nepakils.
Bet prireikė, kad man leistų patirt tokį atradimą, beveik dvidešimt trejų metų šito Gyvojo Kelio žingsnio. Ir anksčiau aš negalėjau šito atrast.
Todėl ir mano vidus pasikeitė, transformavosi tiesiog. Ir ta būsena – jinai suminkštėjo negu anksčiau buvo. Ji buvo anksčiau tokia karžygio. Mane lygindavo su Jonu Krikštytoju. Aš norėjau, kad kažkur pasakytų ir apie Jėzų, bet ne, sako – Tu per daug kategoriškas, ir aš ginčydavausi. Man Jonas Krikštytojas irgi buvo per daug kategoriškas, bet momentais aš pats jausdavau, kad sakau per daug, per daug pasakau. Ir iš tikrųjų, jiems, kurie klausė, atrodė kategoriškai, o aš paprasčiausiai sakydavau tą, ką aš jaučiu, bet ką aš matau, kas aplinkui yra bloga, tai aš tą smarkiai sukritikuodavau, ir jie šito išsigąsdavo. Ir tai jautėt kaip tą panašumą į Joną Krikštytoją, kuris sakė – Jūs angys, bėkit ir slėpkitės, eikit ir krikštykitės – Dangaus Karalystė šalia. Bet paskiau jis pradėjo švelnėt, sako – Aš krikštijau vandeniu, bet ateis, tas, kuris krikštys Dvasia. Pabaigoj išvis tapo kaip ištirpęs, prieš Jėzų. Jis – pasimetęs, ypač kai Jėzų krikštijo Jordano upėj – Kaip gi aš tave turiu krikštyti, kai būtent tu turi krikštyti mane? – Jėzus jam sako – Krikštyk, mano broliai stovi už manęs. Bet gi Kristui nereikėjo to krikštijimo, jis vardan brolių tą padarė. Jis žino, krikštas – tai yra atsivėrimas, kada tu tampi tuo būtent tikruoju asmeniu, kurį ir sukūrė kaip asmenybę Kūrėjas ir tau padovanojo, o mes čia manom, kad asmenybė tai tas, kuris kažką išskirtinai pasiekia, o šiaip jau kiti – tai taip nurašyti, niekam tikę – jie yra asmenybės – visi. Net ir tas vaikelis, kuris patyrė abortą, jisai bus pažadintas, tiktai jau perėjęs visą etapą, kad jis būtų kūdikiu. Ir kada motina, jeigu jinai, atlikusi abortą, bet po pažadinimo eis tolyn, tie kūdikiai bus suteikti, išauklėt juos, Tėvo ir Motinos sūnumi arba dukra. Jie niekur nedingo, nes, kas yra suteikiama Kūrėjo, tas yra amžina. Ir asmenybė – ji yra amžina. Net jeigu ir asmenybė atsisako Gyvojo Kelio ir kelia maištą prieš Kūrėją, jinai neišnyksta. Sunaikinama tik jos tapatybė, jeigu pati asmenybė nebenori to Kelio, atsisako juo žengti, tai jos valia yra patenkinama. Net ir tada Kūrėjas išpildo tos asmenybės – Jo paties suteiktos – laisvą valią. O Teisingumas visuomet yra, kad asmenybė savosios tapatybės niekada neprarastų. Bet jeigu maištas įvykęs, tai jokia ne bausmė iš tikrųjų, paprasčiausia Kūrėjas sako – Eikš pas Mane, tu prieš Mane maištavai dėl to, kad tu dar Manęs giliu įtikėjimu nepajutai savo viduje.
Kaip ir Liuciferis – jis gi buvo nuostabus – iš dešimties tūkstančių Vietinių Sistemų vadovų pateko į pirmąjį šimtuką, iš dešimties tūkstančių – intelektu, bet atsivėrimu Kūrėjui, ir dvasia – jis buvo seklaus įtikėjimo, net mes jį galim pranokt įtikėjimu, čia, būdami žemiau. Ir jam sako, ir Šėtonui sako – Liuciferio pavaduotojui – ir mūsų buvusiam planetos princui, Kaligastijai, sako – Mielieji, eikit pas Mane, jūs, na, per seklaus atsivėrimo slenkstį, neperlipote, bet Aš jus perkeliu, ateikit pas Mane. – Tik jie išdidžiai atstūmė šitą ištiestą Ranką – atstūmė. Tapatybė – pagal jų valią – buvo sunaikinta, bet asmenybė liko – asmenybė nesunaikinama. Ir į ją mes galim žiūrėt taip – kaip mechanizmas išrinktas, o tapatybė nebeegzistuoja – laisva valia nebegali judėt, priimt sprendimų, bet paskiri to mechanizmo vienetai, junginiai, jie yra, ir jie yra Aukščiausiosios Būtybės viso Patyrimo Aruode.
Taip kad, mano mylimieji, atradus Kūrėją savo viduje, jūs tampat tokie, kad pajuntat, kas yra Gyvasis Vanduo, Gyvoji Duona, Gyvasis Kūrėjas, kad jūs ne tas kūnas, bet, kas yra jame – o jame yra tai, ką jūs gaunate iš Kūrėjo. Jeigu dedate pastangas, Jisai pripildo savo turiniu – kiekvieną iš mūsų, ir tas turinys jau mums suteikia ir platesnį požiūrį, gilesnę įžvalgą, aukštesnį horizontą, iki žvaigždžių, iki žvaigždžių ir daugiau, pranokstant žvaigždes – jos yra šviesuliai, materialiai, bet yra mūsų broliai, sesės planetose, kurios nėra šviečiančios, ir mes su jais bendradarbiaut mokysimės brolystės pagrindu, ir kuo bus gilesnis įtikėjimas į tą Tėvą ir Motiną – Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, Antrąjį Šaltinį ir Centrą, Trečiąjį Šaltinį ir Centrą, Visuminį Šaltinį ir Centrą AŠ ESU – vien didžiosiomis raidėmis užrašytą – tuo mes surasime geresnį ryšį su tais savo broliais ir sesėmis, kuriuos sutiksime pirmą kartą, net ir iš aukštesnių lygių, mes galėsime ir juos pamokyt, jeigu bus gilesnis mūsų Įtikėjimas. Pamokyt garbint. Pamokyt, ką mes jausime būsena.
Štai toji mūsų atsivėrimo gelmė – bedugnė. Nuo mūsų pastangų priklauso. Ir jeigu tos pastangos yra tyros, ryžtingos, nuoseklios, atkaklios, visuomet yra atlygis. Atlygis dešimteriopas, šimteriopas. Milijonus kartų pranokstantis – kiekvienam atlyginama daug gausiau, žinokit, daug gausiau negu įdedate pastangų.
Žodžiu, visuomet yra duodama su kaupu, ne taip, kaip prekyboje – grąžos galit negaut iki galo, o čia jums duoda daugiau negu jūs įdedate. Ir visada. Visais atžvilgiais. Tas, kas dabar netikite, po prisikėlimo įsitikinsite, nes niekaip, niekaip negali būt tokio Kūrėjo, kuris būtų skūpus. Koks jis būtų Visaišmintis?
Todėl, mano mylimieji, skriskite su dviem sparnais, kaip tie gyvieji paukščiai, kilkite Meilės oro srovėse, kurias skleidžia Kūrėjas – jums tereikia sparnus išskleist ir sklęst ryžtingai, be baimės. O čia jau jūsų įtikėjimo gelmė jus ir pakels, o per Vandenyną plukdys, priklausomai nuo to, kiek išskleisite bures, kad Meilės vėjo kryptis neštų jus virš audringų jūrų keterų bangų – ir įsūpuos jus Vandenyno nuostabiose bangose Palaimoje ir Ramybėje.
Ir linkiu jums šviesių Kalėdų. Švęskite jas prasmingai. Pakalbėdami apie Kristų, o jeigu nėra galimybės pakalbėti taip toje aplinkoje, pakalbėkite su Kristumi savo viduje. Amen. Ačiū jums už tai, kad jūs esat.


Telydi jus Kūrrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas