Ko aš noriu? 2018 01 03

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Trumpai pasakyti galima vienu žodžiu – Kūrėjo!

Kūrėjas sutalpina viską, tad kiekvienas siekdamas paties Aukščiausiojo gauna ir viską, kas yra mažiau, nes savaime Kūrėjas padalina visiems, siekiantiems Aukščiausiojo, ir tai, kas YRA Aukščiausiajame, bet Aukščiausiojo yra paskiriama kaip konkretus iššūkis konkrečiam mirtingajam. O štai sulaukus šitokio iššūkio ir prasideda mirtingojo mąstyme milžiniškos bangos abejonių, nerimo, nepasitikėjimo, baimių, viskas, kas glūdėjo pasąmonėje, sukyla milžiniškais tamsos šešėliais. O tada visiškai nublanksta Rojaus Trejybės-AŠ ESU nuolat kartojami žodžiai – nieko nebijokite, būkite ramūs, ženkite ryžtingą žingsnį Gyvuoju Keliu, Aš jus saugau, globoju, ir myluoju - ir abejonės kaip kirminai graužia žmogaus vidų.

Štai – tas iššūkis, priimk jį arba atstumk, ir tau niekas nepriekaištaus dėl tavojo sprendimo atsisakyti iššūkio. Tik Kūrėjo mechanizmas turi savo taisyklę – vienintelę gyvą – Kūrėjo pagalba teikiama tiems, kurie Kūrėjo iššūkį priima, o ne mėgina išsisukti ir pasirinkti ramesnį kelią žmogiškajam protui. O tai sukelia ir atitinkamas pasekmes. Priekaištų nėra ir nebus nei iš Kūrėjo, nei iš mus saugančių angelų serafimų, bet gi mūsų pačių vidus – asmenybės tapatybė – susilauks atitinkamo – mažo ar gausaus atlygio – dešimteriopo ar šimteriopo derliaus – ir tai priklauso nuo mūsų pasirinkimo, atitinkančio Kūrėjo valią.
Kada Jėzus sakė parabolę apie talentus, šeimininko patikėtus tarnams, kai jam teko laikinai išvykti iš savo namų, tai jis kalbėjo apie tikrą mirtingojo gyvenimą – kaip jis jį nugyvena šitame pradiniame pasaulyje – su giliu įtikėjimu ir pasitikėjimu Kūrėju ir savimi, ar priešingai – su abejonėmis ir nerimu, baimėmis ir trypčiojimu vietoje, kaip buksuojanti mašina – stovi vietoje ant ledo, ratai sukasi, kuras eikvojamas, o ji – nė iš vietos, dargi ima slysti atgal nuo nuokalnės. Taip ir mirtingasis, palaipsniui iš baimės pradeda vis stipriau abejoti savo prisiimtu iš Kūrėjo iššūkiu, kad jis jam pagal pečius, jam atrodo, kad staiga našta tiek pasunkėjo, kad ir pečiai nulinko, o protui atrodo, kad jis nebeištvers ir ima trauktis atatupstas nuo iššūkio. Tai kaip gi gali būti tada dešimteriopas ar šimteriopas derlius, jeigu nebėra to buvusio ryžto ar pasitikėjimo, kokį mirtingasis jautė trumpą pakilimo akimirką.

Kokia nuostabi yra Kūrėjo akimirka, vadinama AMŽINYBE. Tačiau, žengiant į amžinybę, kiekvienas naujas iššūkis reikalauja vis didesnio laipsnio Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi. Būtent dėl menko Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi labai dažnai mes atsisakome ryžtingai veikti drauge su Kūrėju ir atsidavus Kūrėjo vedimui iš vidaus. Tokią akimirką mes tuoj pat imame koreguoti savo asmeninę laisvą valią – mums suteiktą paties Kūrėjo, kad ji palaipsniui imtų vis labiau atitikti Kūrėjo valią, o dar geriau, kad ji būtų sulieta visiškai su Kūrėjo valia – imdami ją derinti prie vis stipriau iškylančių iš pasąmonės baimės šešėlių, prie aplinkos, kuri daugiau neberodo jokio palankumo. Mes prarandame patys save dėl pasitikėjimo Kūrėju seklėjimo, o tuo pačiu ir pasitikėjimo savimi smukimo – palaipsniui. Tad Pasitikėjimas Kūrėju ir savimi yra esminė mirtingojo užduotis šiame pasaulyje, kad jis gyventų Kūrėjo valios vykdymu visų Šviesos labui.

Apie asmeninį Pasitikėjimą Kūrėju ir savimi mes nieko iki šiol nekalbėjome – visą laiką pabrėždavome didesnį asmeninį atsivėrimą ir atsidavimą Kūrėjo vedimui iš vidaus. Bet gi be Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi mes atsiduoti Kūrėjo vedimui iš vidaus nedrįsime, jeigu tik pamatysime, kad išorinės aplinkybės yra perdaug nepalankios ir sukelia baimės proveržius iš pasąmonės lygio iki sąmonės lygio. O Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi negalima nei patirti, nei stiprinti be konkrečių žingsnių naujo iššūkio įgyvendinimo procese. Ir tai yra nuostabu – teoriją būtina taikyti praktikoje, nes tik žinių taikymas praktikoje ir didina Pasitikėjimą Kūrėju ir savimi.

Jeigu tik mes stiprintume savo pasitikėjimą nuo pat pirmųjų dienų Urantijoje, tai būtų tiesiog natūralu, jog brolystė reikštųsi tarp visų žmonijos narių, ir visi iššūkiai būtų suvokiami, kaip mums Kūrėjo suteiktos sankryžos, kad jų ne tik nebijotume, bet jose gerai orientuotumėmės ir be jokios baimės pasuktume labai ryžtingai Rojaus Trejybės-AŠ ESU sumanyta Evoliucijos kryptimi. Ir jeigu tą darytų visi mirtingieji, tai jokių problemų nebekiltų visoje Urantijoje. Tačiau gi tai yra ateities reikalas ateities kartoms, o mums, šiuo metu, tiesiog būtina pasireikšti be baimės ir ryžtingai taip, kaip veda iš vidaus pats Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU.

Rojaus Trejybė-AŠ ESU mus visus ragina ir skatina tarsi mažylius vaikelius – tik ženkite Gyvuoju Keliu be baimės ir ryžtingai, tad jeigu būtume nuoširdūs ir pasitikintys kaip maži vaikučiai, tikrai Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – pasitikėtume daug daugiau, kaip ir savimi. Žiūrėkite, kaip maži vaikai pasitiki savo tėčiu ar mama, kai būna prašomi atsispirti ir šokti nuo laiptų ar kokio paaukštinimo į glėbį. Ir vaikas pasitiki savo tėčiu ar mama ir šoka, šoka, nes kitokio pasirinkimo neturi, jo protas tiek pasitiki savo tėvais, kad jam nekyla jokios abejonės, jog kažkas gali blogo atsitikti. Vaikas pasitiki savo tėvais labai nuoširdžiai, kaip mes – suaugę – pasitikėti nebemokame. Čia vaikai mums gali suteikti pamoką savo pavyzdžiu. O mūsų nepasitikėjimas Kūrėju ir savimi tik liudija mūsų vidinį seklumą Kūrėjo atžvilgiu – asmenybės tapatybė ritasi atgal – degraduoja – savosios tapatybės pasireiškimu, kuriame yra daug žemo dažnio virpesių. Būtent dėl to tokia tapatybė ima slėptis už kitų nugarų, pati sulenda tarytum į sraigės kiautą, kad tik niekas nieko neigiamo nepasakytų, kad tik mirtingojo proto karūna nebūtų numesta. Šitokiu būdu mes praleidžiame sankryžas vieną po kitos ir tada dar labiau baimės šešėliai išauga ir pasitikėjimo Kūrėju ir savimi griaučiai vis labiau apnuoginami, nes mes bijome veikti, o be veiklos negali formuotis raumenys, kurie ir paslėptų vis labiau atsiveriančius griaučius.

Meilė – tai vėjas mūsų laivo burėms, Įtikėjimas – tai kryptis mūsų plaukiančiam laivui, o Pasitikėjimas – tai mūsų ryžtas išplaukti į atviras jūras drauge su Kūrėju įveikiant visas audras. Tad be Pasitikėjimo mes niekur nepajudėsime, net jeigu laivas bus ne ant seklumos užplaukęs, ne ant rifo pakibęs, bet bus giliame vandenyje – laivas stovės. Evoliucija nelauks, kol tas pasitikėjimas atsiras, o gal dar daugiau smuks, Evoliucija ims ristis per vieno mirtingojo degradavimo laipsnį irgi žemyn. O kitos kartos sulauks iš mūsų dar tamsesnio palikimo ir sunkesnių aplinkybių jų iššūkių įgyvendinimui.

Tad Pasitikėjimas Kūrėju ir savimi tiesiogiai yra susietas ne tik su mūsų gaunamu tiesioginiu atlygiu iš Kūrėjo, bet ir su mūsų sąsajomis su kitomis kartomis. Štai kodėl atėjo laikas pasižvalgyti ir po mūsų asmeninio Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi aruodus – ar yra geras sukauptas derlius, ar juntame – kiekvienas – pasitenkinimą dėl savojo Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi, ar priešingai – matome, kad jo mums taip stinga, kad net paralyžiuoja mūsų sprendimus ir jų įgyvendinimą naujų iššūkių akivaizdoje.

Evoliucijoje nėra štilio, visada yra vien tik judėjimas – pirmyn – pažanga, atitinkanti Kūrėjo valią, arba atgal – degradavimas, pažeidžiantis Kūrėjo valią. O kiekvienam jau tenka savas problemas spręsti asmeniškai, ir visus iššūkius įgyvendinti taip pat asmeniškai. Štai kodėl dabar tik suvokiau, kam reikalinga Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – SUTEIKTA amžinoji Partnerė – dviems visada yra drąsiau ir veiksmingiau įgyvendinti visus iššūkius. Būtent pats Kūrėjas pasirūpina, kad Evoliucija būtų būtent tokia, kokią sumanė Kūrėjas, net jeigu ji ir išklydo iš Kūrėjo sumanyto Energinio Lauko dėl tokių veiksmų, kuriuos atliko Kūrėjo vaikai, sukėlę prieš Kūrėją maištą. Tad tik Kūrėjo valioje koreguoti tokios planetos, apimtos laikinos tamsos, Evoliucijos sugrąžinimą į Šviesos kelią su kuo mažesnėmis skaudžiomis pasekmėmis. Būtent dėl to ir suteikiamas paties Kūrėjo atvestas amžinasis Partneris ir Partnerė, patikrinus jų abiejų protėvių genetinę liniją ir būsimųjų Partnerių virpesių giminingumą. Kūrėjas visomis išgalėmis daro viską, kad Evoliucija planetoje sugrįžtų į deramą lygį. Ir čia be Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi neapsieis ir amžinojon partnerystėn suvesti abudu asmenys. Dar daugiau, būtent jiems Pasitikėjimo Kūrėju ir savimi svarba pasiekia visiškai naują kokybinę pakopą – atsakomybės ne tik prieš Kūrėją, bet ir atsakomybės vienas kito atžvilgiu realaus pasireiškimo pakopą.

Taigi, atėjo metas Pasitikėjimui Kūrėju ir savimi suteikti deramą – orią – vietą kiekvieno iš mūsų ŠIRDYJE.

Štai šito naujos kokybės Pasitikėjimo aš ir noriu – tiek sau, tiek ir Partnerei. Ir jo meldžiu visiems.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal