Padėkime savo Minties Derintojui – 2018 04 05

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Atsiskyrusiųjų Žinianešių kategorijos asmenybė teigia savo Dokumente, kuris aiškina Urantijos Knygoje Minties Derintojų kilmę ir veikimą – Mes dažnai samprotaujame, kad Minties Derintojai turi turėti valią visuose ikiasmeniuose pasirinkimo lygiuose. Jie pasisiūlo apsigyventi žmogiškosiose būtybėse, jie pateikia planus dėl žmogaus amžinosios karjeros, jie planus pritaiko, modifikuoja, ir pakeičia kitais planais pagal aplinkybes, ir šitoji veikla išreiškia tikrą valinį veiksmą. Jie jaučia meilę mirtingiesiems, jie veikia visatos krizių metu, jie visada pasirengę veikti ryžtingai sutinkamai su žmogiškuoju pasirinkimu, ir visa tai dideliu laipsniu yra valinės reakcijos. Visose situacijose, nesusijusiose su žmogiškosios valios sfera, jie neabejotinai demonstruoja tokį elgesį, kuris parodo, jog panaudojamos galios visais požiūriais yra valios ekvivalentas, aukščiausiasis sprendimas.(1183-05)

Jūs tik susimąstykite – savyje – kiekvienas – turime paties Kūrėjo dvasią – Minties Derintoją – turime visos kūrinijos Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – dalelę – Gyvosios Energijos tikrą buvimą mūsų – kiekvieno – prote, kurį Minties Derintojas apšviečia iš vidaus, kad neparkluptume išorėje. Nė viena kita asmenybė visoje visatoje tokios Kūrėjo Dovanos neturi. O tai reiškia, kad ir kokia bebūtų aukšto rango asmenybė, ji tokios Gyvosios Šviesos savyje ne tik neturi, bet ir turėti negali, nes mums vieninteliams visoje Visatoje yra padovanojamas Minties Derintojas, ir jis patalpinamas mūsų asmenybės prote – mūsų mąstymo Tėkmėje.
Minties Derintojo mums nuolat liejama Šviesa, Drąsa, Ryžtas, Nuoširdumas, Gailestingumas, Teisingumas, Gėris, Grožis, Išmintis, Meilė yra mums suteikiamos paties Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Dovanos, ir jos suteikiamos nemokamai. Taip, nemokamai – kaip užmokestį supranta žmogus – na, ne už pinigus, ne už materialius turtus, tegu ir sąžiningai uždirbtus, ne už politinius ir finansinius pergalingus pasiekimus, ne už valdžią ar populiarumą, kurie taip pamalonina mirtingojo žmogaus protą ir ego, ir kam jokio dėmesio nerodo Minties Derintojas, nes mūsų Minties Derintojui reikalingas mūsų asmenybės reagavimas į Kūrėjo tas Dovanas – Šviesą, Tiesą, Drąsą, Ryžtą, Nuoširdumą, Gailestingumą, Teisingumą, Gėrį, Grožį, Išmintį, Meilę – kurias ir perteikia Minties Derintojas mūsų asmenybei – asmenybės protui, kuriame jis ir apgyvendintas, kad asmenybė šitomis Dovanomis naudotųsi pati ir jomis pasireikštų savo vidumi ir išoriniais veiksmais, bendraudama su savo broliais ir sesėmis bet kur ir bet kada – o tai reiškia tik viena – visada.

Bet koks net ir materialus mechanizmas, jeigu ilgą laiką nenaudojamas, tai jo veikla nebus tokia pati patikima, kai jis dar buvo naudojamas, ir būtinai teks tą mechanizmą tikrinti, reguliuoti, sutepti, ir vis bandyti ir bandyti, kad galų gale įsitikintum, jog veikia jis jau visiškai gerai. Tuo labiau tai taikytina asmenybės dvasiniam lygiui, kada gaudama šias nuostabias Kūrėjo Dovanas, asmenybė jomis greitai ir veiksmingai pradeda naudotis savo kasdieniame gyvenime, tuomet tuoj ir pati įsitikina, kad tik toks nuolatinis šių Dovanų panaudojimas ir paverčia jos gyvenimo pilnatvę prasminga. Ir tada dar labiau asmenybė nori kurti – kurti drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU – Kuriuos ima patirti kaip savo Tėvą ir Motiną – kaip savo vienintelius Tėvus – ir nori kurti jau taip, kaip Minties Derintojas dieviškai kuria asmenybės viduje, kad ši pasireikštų visumos labui išorėje. Juk Minties Derintojo buvimas ir veikimas ir sumanytas tam, kad asmenybė atkartotų Kūrėjo jai siunčiamų – per Minties Derintoją – energinių virpesių dažnį kaip įmanoma tą akimirką jos tapatybei aukštesniu dažniu – kuo artimesniu Kūrėjo energiniam dažniui. O Kūrėjas veikia vien tik visumos labui, tad ir kiekvienai asmenybei – nesvarbu, kokio žemo ar aukšto statuso ji bebūtų – yra toji pati priedermė – veikti visumos labui, kad kuo didesnė Gerovė būtų visoje kūrinijoje, mirtingojo asmenybei veikiant taip, kaip veda Minties Derintojas iš vidaus kiekvieną akimirką konkrečioje aplinkoje – kur bebūtum, kada bebūtum, ir net ir miego metu, kada sąmonė būna atjungta, kad valytųsi asmenybės tapatybės tiek sąmonė, tiek ir pasąmonė, kad dingtų bet kokie sapnai – išskyrus Minties Derintojo suteikiamus mokymus sapnų ar vaizdinių projekcijų būdu – nes visi sapnai, kurie yra ne iš Minties Derintojo – tai yra ne kas kita, kaip asmenybės tapatybės pasąmoniniai teršalai ir gaivalai, kurie eikvoja energiją ir sekina pačią tapatybę baimių ir nerimo apraiškomis., kurios sujaukia gyvenimą jau sąmonės lygiu – pabudus iš miego.
Todėl ir svarbu, kad asmenybės lygiu kuo ryškiau pasireikštų Kūrėjo nuolat teikiamos ir toliau vis papildomos Dovanos – Šviesa, Tiesa, Drąsa, Ryžtas, Nuoširdumas, Gailestingumas, Teisingumas, Gėris, Grožis, Išmintis, Meilė, nes jos be pritaikymo kasdienos aplinkoje palaipsniui praranda savo energinio aukšto dažnio virpesių švytėjimą, apsiblausia, apsitraukia voratinkliais, kad ateina tokia akimirka, kada net ir tos pačios asmenybės tapatybė pradeda nebesuvokti – kur pasitraukė toji Meilė ir Šviesa, kuri dar taip neseniai buvo viduje Gyva, kur ji dingo? Meilė niekur nedingo, ir dingti negali, nes ji yra Gyva, ir ją Minties Derintojo pagalba Rojaus Trejybė-AŠ ESU kaip liejo, taip ir toliau lieja, ir nepailstamai vis ragina Meile Gyventi, bet gi būtent asmenybės tapatybė nuo Šviesos ir Meilės nusisuko pati – savo priimamais sprendimais ir veiksmais.
Meilė – yra Kūrėjo Gyvoji Dovana, bet ją reikia laikyti Gyvą Veikime, o ne įkalintą minčių ir apmąstymų kalėjime. Meilę galima patirti tik darbuose visumos gerovei, o ne apmąstymuose apie save ir savo vietą tarp tų darbų visumos gerovei. Apmąstymai ir svajonės yra būtinos kaip tam tikra būsimo Meilės ir Šviesos įprasminimo darbais kryptis – veiklos atitinkamas orientyras, atitinkantis Rojaus Trejybės-AŠ ESU Evoliucinį Planą, kaip jį perteikia mirtingojo asmenybei Minties Derintojas, ir kaip jį suvokia tos asmenybės tapatybė prieš priimdama bet kokį sprendimą visų Šviesos ir Meilės labui, kurį ir būtina pradėti įgyvendinti, kad Gyvoji Šviesa ir Meilė galėtų pasireikšti judėjime.
Ir visada lengva nustatyti, ar tas sprendimas yra teisingas, ar priešingai – ne. Tą kaip tik paliudija atlygis, kuris yra patvirtinamas asmenybės tapatybės būsena – dėl teisingo sprendimo ir jo įgyvendinimo asmenybė savosios tapatybės viduje jaučia pakylėjimą ir Meilės didesnį antplūdį, kuris nustelbia dėl naujo patyrimo kilusį nerimą, ar net baimę, ir pripildo kūrybine energija, kurią ir panaudoja tapatybė, kad dar labiau išskleistų savo dvasinius sparnus, kurdama drauge su Kūrėju Gėrio ir Šviesos darbus patiriamoje Meilės Erdvėje. Ir tokiomis aplinkybėmis didelę pagalbą suteikia tiek Minties Derintojas, tiek ir Kūrėjo apvaizda, kad tik asmenybė patirtų stipresnį pasitenkinimo atlygį, kad tik neatsitrauktų nuo savojo sprendimo ir jo įgyvendinimo. Ir būtent tokiomis aplinkybėmis Minties Derintojui yra nepaprastai malonu suteikti Kūrėjo perduodamą Ryžtą, Drąsą, Meilę, Grožį, Tiesą, Teisingumą, Gailestingumą, Gėrį, nes būtent kaip tik šiomis Kūrėjo Dovanomis asmenybė ir naudojasi labai aktyviai.
Tai kokia nuostabi yra suteikiama Minties Derintojui mirtingojo asmenybės pagalba, kad ir pats Minties Derintojas, kaip tos asmenybės Partneris, kuris ir gaus tą pačią asmenybės dovaną, kad su ja ir susilietų, ir taptų asmeniu, patiria nepaprastą pasitenkinimą, kad būtent jo globojama asmenybė pasirinko būtent tokį jo siūlomą sprendimą ir aktyviai ir išmintingai pradeda jį įgyvendinti, o su kiekviena tos mirtingojo asmenybės didesnio atsivėrimo akimirka stiprėja ir gyvas ryšys tarp tos asmenybės ir Minties Derintojo, kad ir asmenybė dar labiau ima jausti vis galingesnį Meilės potvynį savo viduje ir atlygį iš Kūrėjo – vidinį pasitenkinimą, ramybę, pakylėjimą, sveikatą, gyvenimo prasmės dar stipresnį pojūtį, ir troškimą gyventi Meile ir Šviesa visų labui, atsidavus Kūrėjo vedimui iš vidaus
Ir priešingai – kada sprendimas yra klaidingas, kada jo įgyvendinimas palaipsniui vis labiau naikina vidinį pakylėjimą, džiugesį, ir pasitenkinimą dėl paties sprendimo ir jo įgyvendinimo kelio ir metodo, kada vis daugiau nerimo ir net baimės pasireiškimo akimirkų pradeda silpninti ir viso fizinio organizmo gyvą sistemą, kuri ima vis labiau tolti nuo Kūrėjo sumanyto Evoliucinio Plano ir gyvai ląstelei – gyventi ir veikti ne streso ir įtampos lauke, bet palaimos ir ramybės aplinkoje. Mirtingojo centrinė nervų sistema visą laiką ima jausti vis didesnį įsitempimą ir alinimą, kad Energija iš Kūrėjo nebeįsisavinama net ir valgant anksčiau patikusį ir apetitą žadinusį skanų maistą, kuris dabar praradęs skonį ir potraukį.
Mes nesame nei tobuli, nei bevaliai ir bepročiai zombiai ar programos metodu valdomi robotai, todėl mūsų asmenybės tapatybės ir sprendimai ir jų įgyvendinimo keliai pilni klaidų. Aišku, kad jos mus labai nemaloniai, ir dažnai labai skausmingai, sužeidžia. Tokia jau Evoliucijos Plano įgyvendinimo apraiška mūsų viduje ir išorėje – pridarei klaidų, kenti, darai klaidas toliau, kenti dar daugiau, nenori Šviesos ir Tiesos, Meilės ir Išminties – tavo yra laisva valia, elkis kaip išmanai, tačiau atlygis bus visada, nes priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio negali apgauti niekas, kaip ir jo pašalinti. Dėl mūsų klaidingų sprendimų mums niekada jokių priekaištų nepareikš Rojaus Trejybė-AŠ ESU, tačiau priekaištų pareikš mūsų tolimosios ateities broliai ir sesės, jeigu mes nebūsime ryžtingi, ir nepagerinsime gyvenimo aplinkos būtent jiems, kurie gyvens po kelių ar keliasdešimt tūkstančių metų, kada mes tiek daug žinome ir galime. Dėl to mūsų ir atsakomybė yra daug didesnė negu tų, kurie Gyvojo Kelio nežino.
Minties Derintojas kiekvieną veda tobulai, bet nuo mūsų valios sprendimų priklauso, kaip jam sekasi bendrauti su mūsų – kiekvieno – protu. Kadangi absoliuti dauguma dabartinių Urantijos mirtingųjų savo valios net nesiruošia kreipti net mažu laipsniu link Kūrėjo valios vykdymo, jau nekalbu apie norą savo valią sulieti su Kūrėjo valia, tai jie ir rūpinasi tik materialių interesų patenkinimo aplinka ir gerove, todėl ir Minties Derintojui nebelieka nieko daugiau, kaip tik savo veiklą nukreipti į ateitį, kada tam mirtingajam bus suteiktas dar vienas bandymas praregėti po prisikėlimo iš materialios mirties miego, kada mirtingajam bus suteiktas sielos tapatybės morontinis ir šiek tiek apvalytas mirtingojo protas, kuris ir veikia šiandien Urantijoje. Kadangi absoliuti dauguma žmonijos nesiekia Kūrėjo didesnės ir ryškesnės Šviesos, tai žmonijos protas nesustabdomai degraduoja ir toliau. Būtent dėl to tiek daug padaroma ypač žiaurių nusikaltimų, būtent dėl to agresyvėja jaunimas, o artimoje ateityje jis bus dar agresyvesnis, o tai reiškia, kad bus dar daugiau ir daug žiauresnių nusikaltimų. Žiaurumas vis labiau potvyniu užplūs šeimas, mokyklas, gatvę.
Štai kodėl taip svarbu – ir prasminga – ryžtingas žengimas Gyvuoju Keliu, o ne stebėjimas, ar kas nors nemato manęs, kai einu į Gyvąją Šventovę, kad tik netyčia susitikus nepaklaustų, kur einu. Tokia baimės būsena nėra ori, ir po kurio laiko ir tam dabar bijančiam kels tik šypseną, kada jis bijojo net savo šešėlio. Tačiau ko gi baimintis – kad kas nors pasijuoks, kad kas nors pasakys, kokį jums nepatinkantį žodį ar frazę, o gal jus gąsdina, kad kas nors nustos bendrauti, net sveikintis, o gal prarasite draugus, gimines, ir dėl to lindite baimės vergijoje ir toliau – argi tie draugai, giminės verti draugų, giminės vardo, jeigu jie drįsta atstumti tą, kuris siekia Meilės ir Šviesos visų labui? Menki čia praradimai, kad dėl jų iš viso vertėtų sukti sau galvą. Štai Kristus net savo gyvybę atidavė ant kryžiaus, kad tik pasaulyje būtų Kūrėjo Meilės ir Šviesos daugiau visiems, kai šitaip pačia sunkiausia ir gėdingiausia mirtimi jis užbaigė savęs padovanojimo misiją Kūrėjo Meilės Virpesių Lauke – būdamas prikaltas vinimis prie medinio kryžiaus, ir jį prikalė jo paties sukurtas mirtingasis, kurio gyvenimo pilnatvę jis atėjo patirti ir pademonstruoti Urantijoje visai savo Visatai – ir savo Partnerei – Nebadonijai – jis meldė Tėvą gailestingumo jį žudantiems, nes jie nežino, ką daro, tokį gavo įsakymą iš savosios vyresnybės, jis stiprino ir plėšikus, nubaustus mirtimi irgi ant kryžiaus, jis guodė ir stiprino kitus, kol pajėgė tą daryti fiziškai, suteikė atleidimą ir plėšikui ant kryžiaus, tam, kuris nuoširdžiai išpažino Tėvą. Kaip gi reikėjo jaustis jo Sutuoktinei – Nebadonijai – realiai matant, kaip iš jos Partnerio – Sūnaus Kūrėjo-Mykolo – Jėzaus iš Nazareto tapatybės išraiška atėjusio į Urantiją, kad mirtingojo tapatybe neštų Kūrėjo Meilę ir Šviesą visiems Visatos tvariniams, ne tik Urantijos žmonijai, ir matant tokį žiaurų, beprotišką, ir neteisingą tvarinio elgesį su vienu iš dviejų Vietinės Visatos Sukūrėjų ir Vadovų - Jėzumi - ir ne tik šią paskutinę jo akimirką materialiu pavidalu, bet iš esmės ir per visą jo gyvenimą Urantijoje tarp jų abiejų sukurtų tvarinių – žmonių ne Žmogaus lygio? Tai argi urantų gali būti didesnės kančios už tas, kurias patyrė Jėzus per visą gyvenimą - ir per paskutinę gyvenimo akimirką Urantijoje?

Dėl to ir mūsų žengimas Gyvuoju Keliu turi būti tik ryžtingi sprendimai - ir jų įgyvendinimas drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU visų Šviesos labui. Ir tik tada bus viduje Kūrėjo teikiama Palaima ir Ramybė, kūno sveikata, ir gera nuotaika nuolat, tik tada bus Apvaizdos apsauga, ir ne tik urantui ar urantei, bet ir šeimos nariams, kad kokios nors nelaimės neatitrauktų uranto energijos, dėmesio, ir pastangų kam nors kitam be žengimo Gyvuoju Keliu, Gyvosios Brolystės patyrimas, Kūrėjo Energijos įsisavinimas, kosminės Įžvalgos gilėjimas, Meilės vis stipresnis antplūdis, kūrybos polėkis, ir net sugebėjimas Kūrėjo Energiją manipuliuoti, materializuojant reikiamus daiktus savo poreikiams tenkinti, ir šitaip drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU iš mūsų Tėvų Energijos susikuriant ir patį patogiausią ir sveikiausią gyvenimą ir materialiam kūnui – ir visa tai tik ryžtingų sprendimų ir nuoseklaus ir drąsaus veikimo taip, kaip veda Kūrėjas, dėka.
Tad visomis prasmėmis urantai, būdami ryžtingi, yra laimėtojai.
Ir, priešingai, atsisakantys ryžtingų sprendimų, ima patirti vis didesnį kartėlį dėl tokių sprendimų atsisakymo, vis labiau ima susipainioti net ir tarp naujų savo sprendimų, ima mažiau jausti Kūrėjo Meilę, silpnėja impulsas lankyti Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę, nes aplinka tam ne tik nepritaria, bet pradeda jau ir reikalauti palikti Gyvąjį Kelią ir būti kaip visi – tamsūs ir dviveidžiai – ir pati tamsos aplinka ir toliau veikia, reikalauja vis naujų ir naujų kompromisų, kad urantą ar urantę vis labiau kaip juodas liūnas ima įtraukti į save, ir urantas ar urantė ima jau kai kuriais aspektais panašėti ir į tą aplinką, vis dažniau jau kyla ir savigrauža dėl anksčiau atsisakytų ryžtingų sprendimų, o ji veda į blogos nuotaikos būseną, ir net sveikatos sutrikimus, bet gi santykiai su pačia aplinka ne tik negerėja, bet dar labiau paaštrėja, kad ir kokius kompromisus urantas ar urantė bedarytų savo aplinkai, ir dėl menkiausio nuomonių išsiskyrimo aplinka tuoj pat ima prikaišioti uranto ar urantės patirtį Gyvajame Kelyje, nes būtent dėl to kyla visos problemos. Ir urantas ar urantė atsiduria tarp dviejų krantų – materialaus ir dvasinio - ir nė viename nesijaučia savas ir ramus. Būtinas ryžtingas sprendimas ir jo įgyvendinimas – stotis ant vieno – Dvasinio Kranto – Kūrėjo Kranto. Kompromiso čia būti negali, nes visomis prasmėmis ryžtingų sprendimų vengimas yra būsimųjų kančių ir sunkių pasekmių kelias, klaidingai pasirinktas laisva valia iš baimės. Tai iš esmės yra savosios valios primetimas Kūrėjui, paminant Kūrėjo Valią.
Štai kodėl aš nuolat kartoju – urantų priedermė yra giliau atsiverti Rojaus Trejybei-AŠ ESU, ir pajausti Kūrėjo vedimą iš vidaus - ir jam ne trukdyti, o atsiduoti.

Padėkite savo Minties Derintojui būdami vis giliau panirę į Kūrėjo Meilės Erdvės Lauką ir vis stipriau atsidavę Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimui iš vidaus. Nepraleiskite Galimybių ir Sprendimų visų labui, kad liktumėte savimi, o ne iliuziniu šešėliu, kuris pats be savojo šeimininko nebegali nieko – iliuzijos iliuzija.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal