110. Dabartinė baimės vergovė, 2018 03 29

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Senieji filosofijos klasikai – Aristotelis, Platonas – žymieji senovės teologai – Šventas Augustinas, Tomas Akvinietis – pateisino savo teiginiais vergovės egzistavimą – stipresnieji turi valdyti silpnesnius, nes silpnesniųjų siela yra nepilna, net jei kas tapdavo vergu patekęs karo metu į nelaisvę ir buvęs laisvas žmogus priešų stovykloje pavirsdavo vergu, tai net ir jam dievas atimdavo gebėjimą pasilikti su laisvo žmogaus nesumažintu ankstesniu protu ir ankstesne pilna siela, tad ir jam tinkamas būdavo vergo statusas.
Žmogaus evoliucinis vystymasis negali iš laukinio etapo iš karto peršokti į planetos Gyvenimo ir Šviesos etapą, kuriame jau viešpatauja Kūrėjo Tėvystė ir žmonių Brolystė, dėl to ir vergovės etapo žmogus išvengti negali, nes jo mąstymas bręsta labai lėtai, tuo labiau dar net neatradus savyje Kūrėjo.
Taigi, vergovė savo išorine išraiška atitiko to laiko žmogaus agresyvų vidinį mąstymą, ir niekas nesuko sau galvos, kad laisvų žmonių yra tiek nedaug, o visi kiti yra vergai – net ir patys vergai, kurie buvo tokiais jau gimę, savo padėtį vertindavo, o iš tikrųjų net nevertindavo, nes jų mąstymas nebuvo toks gilus, kad analizuotų, o tuo labiau dar ir vertintų, tai jie tiesiog gyveno savo laiko gyvenimą nesukdami galvos dėl savo tokios sunkios padėties, nes laikė tai tiesiog natūralia padėtimi, nes kitokios padėties jie nebuvo patyrę. Kadangi vergai negaudavo jokio švietimo, tai jų kartų kartomis protas nesivystė laisvės kryptimi, Šviesos kryptimi, todėl nieko nuostabaus, kad vergas, paleistas į laisvę, nebūtų žinojęs, kaip jam gyventi savo kasdienį gyvenimą be vergovės pančių ir narvo – laisvo gyvenimo patyrimo jis nebuvo sukaupęs. Kita vertus, ir visa aplinka už vergijos narvo taip pat buvo primityvi ir agresyvi, nes ir vergus vergų lygiu tebuvo galima išlaikyti didžiulės fizinės jėgos, fizinių bausmių, ir milžiniškos vidinės baimės galia.
Vergiją pakeitė feodalizmas, o šį – kapitalizmas, peraugęs į pasaulinę imperializmo stadiją, kurią savo sampratomis mėgino pakeisti socializmas, net su kai kokiomis komunizmo teiginių apraiškomis. Tačiau nuosekliai vystėsi tik pati materiali civilizacija, todėl buvo ir pagamintas – negaliu rašyti sukurtas, nes jis nebuvo kuriamas drauge su Kūrėju – baimės produktas – materializmas, kuris tiesiogiai paneigė Kūrėjo buvimą, arba tą padarė užmaskuotai – per įvairių ritualinių ir negyvų dogmų evoliucines religijas, kurios visos ir susiskaldė į gausybę sektų, nes visos religijos, nesvarbu kaip 0vadinasi tos religijos – krikščionybė, islamas, budizmas, induizmas, sikchizmas, šintoizmas, ir daug kitų – buvo negyvos, pilnos prikimštų ritualų ir dogmų. O visa tai dar stipriau pavergė žmogaus protą baime ir į narvą uždarė jo sielą, nors materiali civilizacija išsivystė tiek toli nuo anos vergovės aplinkos, bet gi gyvulinio proto viešpatavimas ir baimės milžiniška galia asmenybės dieviškajam protui neleidžia galvos net kilstelėti, jau nekalbu, kad jis išdrįstų dar ir apsidairyti, kad pamatytų, kas dedasi aplinkoje.
Dabartinės kartos baimės neleidžia jai žengti pirmyn, kad Lietuva taptų Šviesos Vedliu visam pasauliui. Šviesos Vedliu gali būti tik laisva nuo baimės Lietuva. Tokia yra Kūrėjo Evoliucija – Šviesą gali skleisti tik tas, kuris pats yra pilnas tos Šviesos, o baimė tą Šviesą visomis pastangomis bando parklupdyti ir sunaikinti, paminti po savimi, laikyti vergovėje. Būtent dėl to žmogaus vidinės baimės ir neleidžia žmogui gyventi savo tikrovės gyvenimo drauge su Kūrėju, atrastu savyje, nes atrasti Kūrėją būtinos asmeninės atkaklios ir nuoseklios, nuoširdžios ir gyvos pastangos, o jas dėti ilgą laiką žmogaus protas bijo, nes jam reikia tuoj pat patirti jau patį rezultatą, o nepatyrus rezultato baimės galia tik sustiprėja, net ir aplinka taip pat vis stipriau ima pulti, todėl baimės žemo dažnio energijos virpesiai tuoj pat pritraukia panašius virpesius, ir jau susivieniję panašaus dažnio virpesių valdomi protai ir užpuola kiekvieną, mėginantį vaduotis iš baimės ir tamsos vergovės narvo.
Aš Urantijos dabartinę materialią civilizaciją vadinu ne vartotojiška civilizacija, bet BAIMĖS civilizacija, kuri tą baimę kaip figos lapeliu pridengia vartotojiškumo apsėdimu. Vartotojiškumo pasireiškimas visose sferose yra tik pasekmė, tuo tarpu pagrindinė priežastis yra pasąmoninė baimė, kuri išsiveržia jau į žmogaus sąmonės lygį, ir ji pradeda aktyviai protui diktuoti savosios tamsos sprendimus, kurie visus dar labiau apraizgo žemo dažnio energiniais virpesiais. Ir pavojingiausia yra tai, kad toks baimės vergovės etapas taip gausiai užmaskuotas materialistinės vartotojiškos būsenos visiškai neleidžia pačiam žmogui pripažinti, kad jis gyvena baimės vergovėje, kad jis negyvena savo gyvenimo, net ir jis pats nėra tas tikrasis žmogus, o tik žmogaus šešėlis, ir ne daugiau. Tačiau baimės vergovės pasireiškimas yra dar pavojingesnis – jis žmogaus sielą užvaldo kaip proto vergvaldys, kad tas protas nė iš tolo nenori nieko keisti, nenori Šviesos, kuri jo sielą ir išvestų iš tamsos į Laisvės Šviesą ir Šviesos Laisvę – jis bijo ir Laisvės ir Šviesos, taip, kaip vergas bijo laisvės vergijos laikmečiu savojoje aplinkoje, nes nemoka gyventi laisvo žmogaus gyvenimo. Būtent iš baimės žmogus sugalvojo savo baimės pasiteisinimą – gyventi turime taip, kaip gyveno mūsų protėviai, seneliai, tėvai, keisti nereikia nieko, kaip radome, taip ir paliksime, viską išsaugoję, nieko nepakeitę – tai mūsų tradicijos, kurias perduosime savo vaikams, kad ir jie taip pat jas tokias perduotų jau savo vaikams. Baimės vergijoje gyvenantis protas net nesusimąsto, kad šitaip jis eina prieš Rojaus Trejybės-AŠ ESU valią, kuri numato kiekvienai naujai kartai palikti šviesesnę aplinką negu ją gavo iš ankstesnės kartos. Jeigu nebūtų Kūrėjo šitaip sumanyta, tai nebūtų Kūrėjo ir viso Evoliucinio Plano kiekvienoje planetoje pasiekti Šviesos ir Gyvenimo pakopą ir ją pasiekus vis ryškesne Šviesa nušvisti žmogiškuoju pasireiškimu drauge su savyje atrastu Kūrėju, ir veikti Meilės motyvu visų Šviesos labui. Ir jeigu būtų siekiama išsaugoti viską, ką kartos gauna iš ankstesnių kartų, tai visose planetose tiesiog turėtų būti sustingdyta Evoliucija, o šito būti tiesiog negali nė vienoje planetoje – Urantijoje taip pat.
Urantui tokie dalykai yra tokie akivaizdūs, gyvi, ir suprantami, kad net ir minties nebekyla dėl jų prieštarauti. Bet gi ne taip buvo iki Gyvojo Kelio. Taip, nuoširdesni, tie, kurie atidžiau matydavo aplinką, galėjo sulaukti ir Minties Derintojo pavienių teiginių, prasimušančių iki sąmonės lygio, kad kažkas aplinkoje ne taip, kad norėtųsi daugiau gėrio ir grožio tiek tarpusavio santykiuose, tiek ir pačioje fizinėje gyvenimo aplinkoje, mieste ir kaime, bet trūko, kokio nors giluminio supratimo ir sisteminio požiūrio – o kas gi yra visa tai aplinkui, ką mato akys, kas tas dangus, kas esame kiekvienas, ir kodėl tas kiekvienas yra būtent čia ir būtent šiuo metu, o ne viduramžiais, ne vergovės aplinkoje, o būtent dabar, ir dar būtent čia, ne Amerikoje, ne Australijoje, ne Japonijoje, bet būtent Lietuvoje?
Štai dabar jau urantai, galima sakyti, beveik išsilaisvinę iš baimės vergijos, supranta tos pačios baimės poveikio galią, ir nuoširdžiai siekia bendravimo su Rojaus Trejybe-AŠ ESU – vieninteliais jų Tėvais, ir visos kūrinijos Šaltiniais ir Centrais. Tačiau net ir urantai, kada iškyla nauji ir nepatirti iššūkiai, pajunta nerimą, ir net ir baimės išleistus nagučius, kad neretai mėgina kai kurių iššūkių išvengti, sugalvoja sau pasiteisinimų – dar nepribrendau, dar ne ta situacija, kad imčiausi man tokio milžiniško iššūkio – taip yra tiesiog dėl seklaus įtikėjimo, kai stinga ir Kūrėjo Meilės būsenos, kad ji ir taptų vėju, išpučiančiu bures ir laivas pradėtų plaukti Kūrėjo ir numatyta suteikiamo iššūkio ar pasiruošimo jam kryptimi be baimės – oriai ir laisvai, kaip tik ir gali plaukti Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – orus sūnus ar ori dukra.
Niekada Kūrėjas nesuteikia tokios naštos, kuri būtų per sunki asmenybės dvasiniams pečiams. Tik gyvulinio proto baimės žemi virpesiai okupuoja Šviesos asmenybės proto mąstymą ir paralyžiuoja jos pasireiškimą. Ir tai yra realus baimės vergijos buvimas dvidešimt pirmojo amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje mirtingojo prote. Tačiau iššūkio baimė yra dar daugiau rimtesnė problema – ji paveikia milžinišku stresu gyvą materialų organizmą – visą centrinę nervų sistemą, o jos veikimą patiria kiekviena ląstelė. Todėl materialiai ląstelei streso sąlygomis ilgai veikti pačiai neiškrypus yra labai sudėtinga, nes Kūrėjas sumanė, kad organizmas nepatirtų ligų ir kančių tik asmenybei iki galo vykdant Kūrėjo valią iš Meilės ir laisva valia, ir jokie kompromisai čia negalimi – suveikia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio pasireiškimas. Ir Kūrėjas jau čia niekuo dėtas, net ir Pats Kūrėjas nebegali šio dėsnio veikimo sustabdyti. Jį tegali tik arba paskubinti, arba uždelsti, bet ne sustabdyti – kaip pirmu atveju Jėzus pavertė vandenį vynu per vestuves Kanoje, kada pats dėsnis nebuvo pažeistas, tik buvo pašalintas iš vyksmo laiko elementas tad ir vanduo pavirto vynu per akimirką, o antru atveju, kada buvo sustabdytas Minties Derintojo išvykimas, mirus Lozoriui, kad Jėzus galėtų įgyvendinti Lozoriaus prikėlimą iš materialios mirties miego.
Kada kas nors be jokių išlygų visiškai atstumia mano teiginius ar mano siūlomas knygas, aš esu daug kartų pasakęs, kad jis atstūmė Kūrėją, dėl to jis neišvengiamai susirgs fizinėmis ligomis, o tai atsilieps net ir visai šeimai, ir ypač vaikams, didelėmis kančiomis. Ir visų reagavimas būdavo baimės išplėstomis akimis – ką jūs čia man linkit susirgti, jums šie žodžiai pačiam sugrįš atgal. Nė vienas net nesuvokė, kad šiuos žodžius aš sakiau iš Meilės, siekdamas praplėsti jiems supratimo kontekstą, o ne linkėdamas jiems net ir menkiausio susirgimo – jie tiesiog nežino priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimo visoje kūrinijoje – atstūmei Šviesos Gyvąją Knygą-Kelią-Kūrėją, tai būtent pats tas atstūmimas ir buvo tas veiksmas, įgyvendintas žemo dažnio virpesių poveikiu to žmogaus protui, ir būtent dėl tokių žemo dažnio virpesių lauko ir žmogaus organizmas be perstojo ir patiria įtampą, stresą, ir būtent dėl to jis neišvengiamai susirgs, o ne dėl to, kad aš pasakiau tokius žodžius. Priežastis yra ne mano žodžiai, o jų pačių laisvos valios sprendimu Šviesos atstūmimas, tuo tarpu mano žodžiai – tai tik būsimosios pasekmės jiems pagarsinimas kaip būsimasis - man jau įvykęs – faktas. O organizmas nepatirtų tokios įtampos, tokio streso, ir dėl to nesusirgtų, jeigu to žmogaus proto viduje būtų aukšto dažnio energinių virpesių laukas, bet tuomet jis ir būtų pritaręs mano teiginiams ir būtų išdrįsęs paimti mano pasiūlytą knygą. Bet ir čia reikia suvokti platesnį kontekstą – nebūtų ligos ir kančios to žmogaus organizme ne dėl to, kad jis paimtų mano siūlomą knygą, ir pritartų mano teiginiams, bet dėl to, kad aukštesnio dažnio virpesių lauke nebejaustų tokios didelės baimės, ir dėl to ir paimtų knygą, ir savo viduje pajustų mano teiginių teisingumą – man ne vienas yra sakęs – nežinau, kodėl, bet aš jumis tikiu. Tai tik paliudija, kad to žmogaus prote vis daugiau pasireiškia aukštesnio dažnio virpesių laukas, dėl to ir kyla nuoširdus noras ieškoti didesnės Tiesos, ir išgirdus apie ją, yra nuoširdus noras išgirsti, sužinoti dar daugiau. Ir tai jau Minties Derintojo darbo vaisius to žmogaus prote.
Štai kodėl taip svarbu, kad urantai kuo giliau atsivėrę Kūrėjui, pajaustų ir Kūrėjo vedimą iš vidaus ir žengtų ryžtingu žingsniu Gyvuoju Keliu visų labui, o ne samprotautų – pagal pečius našta, ar per sunki. Tebus daugiau darbų – mažiau savigraužos ir loginių išvedžiojimų, tebus platesnis Horizontas ir didesnis vizualizavimas ateities kartų, kurios iš mūsų galėtų gauti mūsų paliktą geresnę aplinką ir joms.
Šiandienos baimės vergovė ypač gaji paties žmogaus savojo aš atžvilgiu – žmogus bijo būti žmogumi – jam geriau ir, jo supratimu, patogiau būti žvėrimi – siekti tik sau naudos tiek šeimoje, tiek mokykloje, tiek darbe, tiek religijoje, todėl nėra taip, kad atvirautų vienas su kitu su Meile ir Pasitikėjimu. Kaukių dėvėjimas vargina, todėl dažnai prabylama ir apie nuoširdumą, apie meilę, apie pasitikėjimą, apie gėrį, apie grožį, apie bendravimą, apie bendradarbiavimą, bet visiškai nesuvokiant, jog šitų savybių ir reiškinių įgyvendinimas yra įmanomas esant tik vienai vienintelei sąlygai – atradus Kūrėją savo viduje, nes būtent Kūrėjas ir yra tas Šaltinis ir Centras visų tų savybių ir reiškinių.
Be atrasto Kūrėjo savyje baimės galia ir toliau kasmet mes nukryžiuojame Kristų, ir to kryžiaus simbolį tampome aplink bažnyčią. Velykos – tai mirties ir tamsos baimės ritualo pasireiškimas dvidešimt pirmajame amžiuje, tai – ne kas kita, kaip dabartinių religinių tamsos vedlių ir fariziejų Judo Iskarijoto išdavikiškas bučinis gyvajam Kristui į veidą, atkartojamas išoriniu materialiu ritualu kasmet, ir kasmet jis dar ir sustiprinamas jaunimo įtraukimu į šio negyvo ritualo atlikimą, kad tik būtų nors kiek apramintas gyvulinio proto viešpatavimas, kaip ir baimė, kuri savo vergovėje laiko asmenybės dieviškąjį Šviesos protą. Ir sugrįžę iš bažnyčios su trumpam apramintu protu, sėdame už stalo, valgių simfonija ima groti savąsias gaidas, kad Jėzaus niekas net neprisimena, svarbu valgiai, svarbu kieno stipriausias ar gražiausias kiaušinis, o dažnai svarbus ir alkoholis, tad gyvajam Kristaus įtikėjimui, kaip ir pačiam prisikėlusiam ir gyvajam Kristui prie stalo vietos nebelieka, kaip ir jo asmeniui skirtos šventės prasmingo šventimo.
Tad ir šiandien urantų sakomų gyvų Šviesos teiginių tiesiog bijo paniškai – bijo gyvulinis protas, kuris keistis į Šviesos pusę negali, toks keitimasis prilygtų jo pakeitimui asmenybės dieviškuoju Šviesos ir Išminties protu, kuris baimės neturi, nes jame veikia Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – Savojo fragmento – Minties Derintojo – virpesių gyvu pasireiškimu. Bet gi tai vienintelis metodas, kurio dėka Kūrėjas vykdo savo Evoliucinį Planą tarp Savo mirtingųjų vaikų, ir su jų pagalba – visų labui.
Tad be savyje atrasto Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – žmonija dar greičiau toliau degraduos, todėl degraduos šeimos, mokykla, kompanijos, politinės institucijos – prezidentūra, vyriausybė, Seimas – ir pasekmės bus dar kartesnės, ir skaudesnės kančios, visiems ir visame pasaulyje.
Kur gi jūs, mano mylimieji urantai, esate šiandien – būsite rytoj – jeigu baimė nebus ištirpinta Kūrėjo Meilės ir Šviesos aukšto dažnio virpesiuose, ir nedrįstate priimti jums suteikto – jūsų charakterio stiprinimo labui – Iššūkio, skirto visų Šviesos Gerovei? Kiekvienas naujas įsisavintas iššūkis asmens vidų pripildo didesniu pasitikėjimu tiek Kūrėju, tiek ir savimi. Ir tada nutolsta tos praeities akimirkos, kada viduje baimės žemo dažnio virpesiai ir buvo paėmę į vergiją asmenybės dieviškąjį protą, kada jam taip ir neužteko ryžto priimti Šviesos ir Gėrio sprendimą visų labui. Ir kuo labiau nutolsta ši baimės akimirka, tuo stipresnė yra asmenybės kūryba su Kūrėju naujo iššūkio įsisavinimo kelyje. Būtent dėl to nereikia iššūkių nei vengti, nei atidėlioti rytojui, jeigu jie yra šiandien įveikiami.
Ryžtas ir drąsa – Kūrėjo savybės, o asmenybė yra Kūrėjo atvaizdas, laisvas nuo baimės vergovės. Štai kodėl asmenybė visada yra laisva, net ir savo valios sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo akimirką. Ir jos pavergti negali niekas. Tik žmogaus gyvulinis protas yra baimės vergijoje, todėl ir jo sprendimai visais lygiais yra agresyvūs, neišmintingi, ir savanaudiški. Kad ir kaip norėtum tai pakeisti, be Kūrėjo to padaryti niekam niekada nepavyko, ir nepavyks.
Tad ir visi bažnytiniai ritualai ir dogmos kankins giliau mąstančius, tikėjimo pamokos mokykloje ir toliau bus peršamos tėvams ir mokiniams, šitaip juos dar labiau laikant tamsoje. O juk iš dabartinių mokinių išaugs naujos kartos – dar labiau degraduojančios ir bijančios – naujos kartos politikų, verslininkų, mokytojų, gydytojų, ir Meilės deficitas bus dar labiau jaučiamas, ryžtas bus dar labiau smukęs, drąsa bus dar labiau subliūškusi, tuo tarpu baimės vergovė – priešingai – bus dar labiau išbujojusi. Todėl mokiniai bijos mokytojų, mokytojai – mokinių, tėvai bijos ir vienų ir kitų, vaikai bijos tėvų, pavaldiniai bijos viršininkų, viršininkai bijos savo aukštesnių viršininkų, niekur nebus nuoširdumo ir Meilės apraiškų. Bus kaukių spektakliai be perstojo visur ir visada. Ir žmogus bijos net ir pats savęs.

O kad to nebūtų – būtina iššūkius įsisavinti, ir kuo ryžtingiau, ir be jokios baimės, bet su Kūrėju savyje ne tik atrastu, bet ir atsirėmus į Kūrėjo vedimą iš vidaus. Mes esame ateities kartų dabartis.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal