Algimanto pamokomasis žodis apie mylimo šuns Holos netekimą ir apie tai, kad Gyvasis Kelias yra tam, kad jį gyventume be kaukių, nes asmenybė turi vieną veidą – Dieviškos Meilės veidą, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2018 02 17

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Gyvasis Kelias turi mums daug iššūkių. Tie iššūkiai padeda stiprėt, padeda giliau pamatyt prasmę, tuo pačiu, padeda tapt savimi, kad mes, iš tikrųjų, gyventume savo gyvenimą taip, kaip sumanė Kūrėjas. Bet mes negalim tapt savimi, kada aplinka mus moko gyvenimo su kaukėmis, todėl tos kaukės priauga prie odos ir ją, iš tikrųjų, labai skaudžiai žaizdoja, kada mėginama ją nuplėšt. 
Gyvasis Kelias yra tam, kad gyventume – gyventume visų labui. Nėra kitokio kelio, jeigu gyveni ne visų labui. Visa kūrinija gyvena taip, todėl ir mums nėra išimties. Kiekvienas buvęs pranašas mokydavo nuo senovės – gyvenkite Meile, Šviesa, garbinkite Dvasią. Ir dabar mes, kada atėjom iki šios akimirkos Gyvajame Kelyje – jau pažįstame Kūrėją, atradę Jį savo viduje kaip Tėvą ir Motiną – ir jeigu virpesiais patiriame Juos viduje – gyvoji, pažadinta, mūsų tikroji asmenybė – be kaukės – jinai pati trokšta garbinti Šitą Kūrėją, susilieti su Kūrėju. 
Ir tai yra Gyvojo Kelio pradžia – pirmasis žingsnis. Kuo bus gilesnis susiliejimas, tuo bus ryžtingesnė gyvenimo apraiška visų labui išorėje be kaukės – tikruoju savimi, išsilaisvinusiu iš tų skaudžių odą taip spaudžiančių kaukių, o iš tikrųjų, asmenybės vidų žeidžiančių kaukių. 
Man ši savaitė buvo tokia sunki. Vakar, noriu sakyt – iškeliavo mano mylimas šuo Hola – bet neišeina pasakyt, kadangi sielos neturi – tai ir sakau – numirė. Bet aš su juo bendraudavau, kaip su vaiku – ne komanduodamas, bet kalbėdamasis su juo, ir jis į abstrakčius žodžius reaguodavo. Reiškia, jis reaguodavo ne į tą prasmę žodžių, bet į virpesius, kurie sklinda, ir mes su juo pasišnekėdavom. Ir, natūralu, skaudu patirt, kai tu matai tą mylimą šunį, kurį laikei savo, na, šeimos nariu – pilnateisiu nariu, kuris kartu ir gulėdavo lovoj – jam buvo viskas leidžiama daryt – ir dabar matai tą sunkią būseną ir, ir negali jam padėt – negali, nes atėjo ta akimirka, kada reikia savo gyvybinę energiją išeikvojus, pereit į kitą formą – ta energija pereis į kitą formą. 
Bet kur tą nebegyvą šunį dėt? – visi gi švenčia Lietuvos nepriklausomybės šimtąsias metines – išeiginė. Tai aš nuvežiau prie Neries ir, ir jį palaidojau. Ir mane nustebino – nustebino – naktį tai buvo – didžiulės tvoros pastatytos. Kas čia yra? – ten, kur nuostabi gamta, einant link panerio – už stadiono – Žvėryne – o pasirodo jau ten kažkas sklypą gavęs aptvėrė, ir ten gražiausiam pušynėly statys namus. Ir kas tada bus? – bus žemė užmūryta, bus trinkelės, bus asfaltas, bus dar vienas oligarchas, užgrobęs žemę iš visų. Ten tokia nuostabi žaluma, bet ten bus aukštos tvoros. Atsiradęs vienas namas netrukus turės ir antrą kaimynystėj, ir trečią – ir nebeliks visų labui tos žalumos – tų pievų, tos gamtos nebeliks, kadangi su kaukėm žmogus gyvena savo naudos labui, ir jis stojasi kitiems ant galvos, lipa ir lips – ir paims gražiausias vietas iš visų, kad jie nebegalėtų prieit prie jų ir užmūrys jas. Žemė vaitoja, verkia, o jie vis tiek daro savo. 
Štai ir yra Gyvasis Kelias, kada mes turim patys stotis ant dvasinio kranto abiem kojom ir gyvent iš tikrųjų taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus – gyvent ryžtingą, drąsų Šviesos gyvenimą, kokį sumanęs, Evoliucine išraiška, Kūrėjas – gyvent taip, kad Evoliucija, Kūrėjo sumanyta, pasireikštų per kiekvieną iš mūsų ryškiausiai visumos labui – visumos. Štai tada ir bus Brolystė, bus iš tikrųjų tas gyvenimas, kokį sumanęs ir šitai planetai Kūrėjas – urantams – tik – urantams. Jis nesumanė gyvenimo ne urantams. Neurantai patys sau kuriasi klystkelius, nusigręžę nuo Kūrėjo, bet Kūrėjas dėl jų sprendimų nėra atsakingas. Jis globoja tik urantus, einančius ryžtingai Gyvuoju Keliu. Jis globą siunčia visiems, bet nusigręžę šitos globos nepriima – jie paniekinančiai išsišaipo, kai kas ir dar griežčiau kažką gali pasakyt, net ir pasityčiodamas iš Kūrėjo, atstumdamas Jį, ir užsidėjęs kaukę gyvena tą gyvenimą savo šešėlyje – baimėje. 

Ir aš džiaugiuosi, kad Kūrėjas sumanė Gyvąjį Kelią, kada, iš tikrųjų, yra tikroji asmenybė – Jo Paties pažadinta, ir tokia, kokią sukūrė Pats Kūrėjas – o Jis turi vieną, vieną Veidą – Meilės Veidą, ir nėra antro. Ir asmenybė taip pat turi vieną veidą – Meilės Veidą – Dieviškos Meilės, kuri neturi nieko bendro su žmogiškom meilės sampratom. 
Štai aš šito jums ir linkiu – patirti Dievišką Meilę ir gyventi joje visų Šviesos labui, laisva valia, ir mėgautis šituo gyvenimu, nes atlygis yra palaima, kurią patiria asmenybė savyje. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal