132. Algimanto pamokomasis žodis apie mūsų gyvo įtikėjimo pilnatvę sunkiose akimirkose, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2018 03 04
Kada Jėzus mokė savo apaštalus, kalbėdamas apie tą ištikimą tarną, kuris nežino, kada sugrįš šeimininkas, ir laukė budėdamas, laukė, kad jis būtų tikras tarnas – pasitiktų šeimininką, nesvarbu, ar būtų naktis ar diena, šita parabolė tinka ir mums – mums, bet ne šeimininko laukiant, o ruošiantis ir laukiant, kada mes galėsim pasireikšt visa savo pilnatve – mes nežinom tos akimirkos, kada mes galim pasireikšt savo vidumi – savimi. Mes gyvenam ramų gyvenimą ir manom, kad, tai ir yra viskas. Ir ateina akimirka – skausmo, krizės akimirka, kada mes nebeleidžiam savajam aš veikt, pajautus Kūrėjo vedimą iš vidaus, nes jis įpratęs būti tiktai paprastom aplinkybėm, kada yra aplinkui ramu, ir viduje ramybė yra, bet jis nėra išbandytas krizės akimirkomis, kada gali tas tikrasis aš, baimės apgaubtas, subliūkšt.
Štai tada mes ir esam tie ištikimi ar neištikimi, laukiantys šeimininko tarnai. Ir jeigu mes iš tikrųjų ištveriam ir nesubliūkštam – tai yra tas ištikimas tarnas, sulaukęs šeimininko ir gavęs iš šeimininko pagyrimą, kad jis yra mylintis tarnas ir laukiantis su meile. Mes gi esam Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – sūnūs ir dukros, mes nežinom, kada gali ištikti sunki akimirka mūsų viduje ir mūsų išorėje – aplinkoje, bet tam, kad mes būtume gyvo įtikėjimo pilnatvė, mums reikia ruoštis dar neištikus krizei bei turėt mintį – ateities kartų gyvenimą, kad mes galėtume palengvint jiems jų pačių vidų – jeigu aplinka bus lengvesnė, bus lengvesnis vidus.
Mūsų priedermė – kaip to ištikimo sūnaus ir dukros – palikt geresnį gyvenimą kitiems. O kaip mes paliksim, jeigu mes iš to, ką gavom – iš tėvų, iš ankstesnių kartų, sieksim išsaugot tiktai tą pačią šviesą, apsiblaususią, nepridėję savosios Šviesos, kurią mes patiriam. Štai tas tikrasis aš, kuris akimirkomis pajunta, kokia yra Kūrėjo Tikrovė, ir jis nori įnešti savo indėlį į tą Tikrovę, kurioje galėtų ramiau pasireikšt ir jo vaikai. O juk tiek mes, tiek vaikai ne amžini šitame pasaulyje. Reiškia, mūsų indėlis – palikt gyvenimo aplinką geresnę drąsiai būnant savimi, ryžtingai veikiant, kaip veda Kūrėjas iš vidaus, ir mąstant apie kartas, kurios bus po tūkstančio, dešimties tūkstančių metų, kad štai, tas indėlis yra įneštas ir mūsų asmeniškai, nors dabar tai ta akimirka labai toli ir atrodytų nėra ko dėl to pergyventi, geriau nugyvent tiktai savo gyvenimą, ir tada toje krizinėj situacijoj, tas gyvenimas tampa nebepakeliamas. O jeigu tu išpleti požiūrį, kaip Kūrėjas išplečia visos kūrinijos mastu, tada tas požiūris leidžia patirt net ir asmeninės krizės akimirkomis daug lengvesnį pergyvenimą ir skausmą, nes žvilgsnis yra nukreiptas į platesnį, aukštesnį horizontą.
Važiuodamas aš dabar meldžiausi visą laiką ir prašiau sustiprinimo, didesnio įtikėjimo, ir mokymų prašiau. Tai štai dalis mokymų yra tokia, kad Amžinoji Motina sako, kad Aš globoju visą kūriniją ir ypač stebiu tą Visatą, kurioje Manasis Sūnus Kūrėjas ateina, davęs pažadą sugrįžt į šitą pasaulį, kuriame vykdė tą misiją, įsikūnijęs žmogiškuoju pavidalu. Šitą Visatą Aš stebiu ypatingai. Ir šitoje Visatoje, ir per Savo Sūnų Kūrėją, ypač stebiu ir veikiu tą pasaulį, kuriame jis buvo įsikūnijęs, ir tame pasaulyje Aš ypač stebiu jūsų kraštą, ir tame krašte Aš ypač stebiu jus urantus, einančius Gyvuoju Keliu, ir tarp tų urantų tuos, kurie ir turi tą misiją pasireikšt savimi ateityje.
Žodžiu, mūsų gyvoji ir tikroji asmenybė gali būti tik tada gyva, kada yra veikli, neužspausta savyje. Jeigu užspausta aplinkybių, ji turi kreiptis į Kūrėją, Kuris yra Tas Visagalis-Išlaisvintojas, kada aplinkybės atsitraukia – Apvaizda jas sudėlioja taip, kad loginis žmogaus materialus mąstymas negali sudėliot įvairių įvykių, nes jis jų bijo, o Apvaizda su Meile viską išdėlioja taip, kad būtų kuo geriau atsiskleist asmenybei. Juk be urantų apie asmenybę niekas nekalba, niekas, net ir skaitantys Urantijos Knygą, jie nekalba, nes norint prakalbėt apie asmenybę, reikia įžengt į Gyvąjį Kelią. Ir tada atsiranda milžiniški pokyčiai viduje – organizmo viduje, prote, Įžvalgoje. Ir tada tas protas gali nutiest tiltą į ateities kartų – per tūkstančius metų į priekį – tą kartą, kuri sakys jums nuostabų padėkos žodį už jūsų indėlį, kad jūs pasireiškėt kaip asmenybė – ne kaip šešėlis, bet kaip asmenybė – Šviesa, Kūrėjo suteikta.
Ir ypač tie, kurie yra pirmieji, kada nėra daug mūsų, kada yra ta ištvermė išbandoma įvairiom aplinkybėm, ir vis tiek išliekant Gyvajame Kelyje – tai yra Šlovė ir Garbė tiems išliekantiems. Ir tada yra ta pati Kūrėjo Šlovė ir Garbė, kurią mes išreiškiame ir kolektyvinėj komunijoj, gyvojoje šventovėje. Ir Kūrėjas mums išreiškia tą Garbę.
Ir tai yra tas pats ištikimas, Jėzaus parabolėje, tarnas, belaukiantis Šeimininko, kaip mes kasdien budėdami – tai reiškia kasdien – visą laiką bendraudami su Kūrėju, kasdien atsiduodami Kūrėjo vedimui, mes ir tampame tie ištikimi sūnūs ir dukros, ir net ir Bendrakūrėjai geresnės ateities net ir kitai kartai, kuri bręs, nes virpesiai iš mūsų paskleisti neprapuola ir neprapuls.
Mano mylimieji, jūs esat nuostabūs, ir aš jus visus myliu.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas