Algimanto pamokomasis žodis – Evoliucija – yra mūsų gyvenimas – kiek mes esame savimi – kiekviename sprendime, kiekviename žingsnyje – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje 2018 03 24

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Labai sunku patikėt Gyvajame Kelyje, kad jis yra – Gyvenimas. Kada mes kalbam apie kelią, mes įsivaizduojam, kad tai yra kažkas, kuo mes galim eit arba važiuot, o iš tikrųjų Kelias – tai yra mes patys. Visa kūrinija yra Kelias. Kelias – tai yra mūsų mintys, mūsų veiksmai, mūsų požiūris į žvaigždę, dangų, žolę, požiūris į save. Jo negalima atsiet – vieną akimirką mąstyt vienaip, kitą akimirką – kitaip. Tai – blaškymasis – blaškymasis, kurį patiria neramus žemiškojo gyvulinio proto pasireiškimas mūsų tapatybėje tą akimirką. Ir dėl to Gyvasis Kelias – tai mūsų tvirtas žengimas savajame gyvenime – savimi. Blaškymasis eikvoja energiją, atima mūsų Šviesą, kurią mes gaunam iš Kūrėjo, ir mes tampam iliuzijos apraiška, kurią mes jau suprantam šalia mūsų esančią tamsos iliuzinę aplinką ir kurioje mes nenorime būti, pakilę į Šviesą, ir patyrę Šviesą, patyrę Kūrėjo Meilę, Kūrėjo atradimą savo viduje, mes norime panašėt į Kūrėją. Bet kaip mes dažnai patys padarom sau nuolaidų, ir pasineriam į iliuziją. Patys savo gyvenimą, nenorėdami, bet paverčiam mums neskirta kančia. Mums neskirta kančių, kaip išmėginimų. Mes patys klaidingais sprendimais sau prisidarome problemų, kurios mus pradeda kankint – ir tos problemos yra iliuzinės.
Jeigu mes turėtume gilesnį įtikėjimą, stipresnį pasitikėjimą Kūrėjo vedimu ir savo stipresnį asmenybės tapatybės pasireiškimą drauge su Kūrėju aplinkoje, mes patys paliudytume, kad baimė buvo visiškai be pagrindo – kančios nebuvo, bet baimė sukurstė mums pačią problemą, ir tuo pačiu – kančią, kančią, kurią mes visą laiką kaip su grąžtu – gręžiam, gręžiam, gręžiam, kad ji taptų dar ir skylėta – vietoj to, kad mes visiškai į ta pusę net nežiūrėtume, atsivertume giliau, ir pasiduotume tam tekėjimui, kurį ir sudaro mūsų Tėvo ir Motinos sumanyta Evoliucija mūsų gyvenimui – mūsų gyvenimui ji skirta. Tai reiškia – mūsų gyvenimas ir yra toji Evoliucija.
Nėra Evoliucijos kažkur aukštai, toli nuo mūsų, kažkur kitam krašte pasaulio. Ne, Evoliucija yra mūsų gyvenimas – kasdien – kiek mes esam savimi – kiekviename sprendime, kiekviename žingsnyje – kiekvieną akimirką. Dėl to gyvenimas iš tikrųjų ir turi būti tik su Kūrėju, kad mes galėtume patirt Apvaizdos teikiamą paramą – augtų nuo to pasitikėjimas, ir sprendimai būtų tada Visų Šviesos Labui – visų. Nėra nė vieno angelo, kuris veiktų savo ambicijų arba savo asmens labui, viskas yra numatoma visumos labui. Mes nesam išimtis, mes esam tos pačios Kūrėjo šeimos pilnateisiai nariai, reiškia, mūsų veikla turi būt visumos labui. Ji negali būt visumos labui, kol nebus protas nukreiptas irgi visumos labui, kad jisai turėtų viduje vektorių – mano gyvenimo prasmė yra Visumos Šviesos labui. Nuo tos minties, kuri vis giliau leis šaknis, stiprės įtikėjimas, augs pasitikėjimas, ir veiksmai bus pagrindžiantys šitą teiginį, kad gyvenimas iš tikrųjų būtų nuspalvintas prasmingomis spalvomis, kurios Kūrėjo gyvais virpesiais suteikia atlygį – kiekvienai asmenybei, kiekvienoj akimirkoj, kada jinai veikia ryžtingai ir tuo pačiu prasmingai visų Šviesos labui.

Tokia – Evoliucija, kitos evoliucijos nėra – ir nebus. 

Ir jeigu jūs pajuntate viduje Kūrėją, atsiduodate šitam vedimui – problemų nėra – problemas sau susikuria gyvulinis žmogiškasis protas, nes jis bijo prarast patogumą, komfortą, aplinką – įprastą aplinką. Bet gi mes turim pamąstyt apie gyvenimą po daugybės tūkstančių metų, kad nesėdėtų mūsų tie tolimieji urantai ir nesijaustų, taip pat, kupini nepasitikėjimo, nerimo.
Nuo mūsų žingsnio – šiandien – priklauso ateitis. Todėl ir yra Gyvasis Kelias – Gyvenimas, o ne epizodas – tik šventovėje arba tik studijuojant dvasinius šaltinius. Gyventi gyvenimą Tikrovėje, ne šešėlyje ir yra Evoliucija. Kiek mes esam patys Kūrėjo apšviesti ir patiriam būsena tą Šviesą, tiek mes ir dalyvaujame toje Evoliucijoje – kūryba – kiek mes turime baimės – tiek mes uždelsime tą Evoliuciją vieno asmens tos akimirkos abejonių, nepasitikėjimo, baimės sulėtintu žingsniu, netvirtu žingsniu – bet vis tiek Evoliucija nenutraukiama, nesustabdoma. Ji gali būt tiktai uždelsiama.
Mano yra, visuomet, akinimas, kad Evoliucijai reikia suteikt dar didesnį pagreitį, dar stipresnį, mūsų ryžtingą gyvenimą – nebijant gyvent – nebijant gyvent, savimi – drauge su Kūrėju ir Visų Šviesos labui, prisipildžius Meilės gyvų virpesių, jais maitinantis ir juos spinduliuojant į aplinką. Štai ir visa matematika. Tokia Evoliucija. Amen.


Telydi jus Kūėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal