6. KODĖL reikia atrasti TĖVĄ SAVYJE, ir KAIP Jį atrasti? 2007 12 30

Kodėl reikia atrasti, ir kaip atrasti, TĖVĄ SAVYJE?
Mielieji, Jėzus, kada, prieš du tūkstančius metų, atnešė savo evangeliją, tada jis mokė, kad Tėvas yra vienas visiems, o visi žmonės yra sielos broliai ir sesės. 
Tačiau Jėzaus evangeliją iškraipė apaštalai, ypač Petras ir Paulius, kuris su Jėzumi iš viso negyveno taip, kaip gyveno Jėzaus dvylika apaštalų. Pastarasis sukūrė krikščionybę, kuri centriniu asmeniu padarė nebe Tėvą, ko būtent mokė Jėzus, bet patį Jėzų pavertė CENTRU. Ir brolystę propagavo ne tarp visų žmonių, ko mokė Jėzus, bet tarp bažnyčios bendruomenės narių, ir net Jėzų PAVERTĖ VYRIAUSIUOJU KUNIGU – bažnyčios įkūrėju ir galva. 
Taip nemokšiškai buvo pasirašytas nuosprendis tam, kad Rytai niekada nepriėmė tokio Jėzaus asmens ir tokio pauliško Jėzaus mokymo iškraipymo. Būtent dėl to Rytai išsaugojo savo religiją, o dar vėliau, 7 amžiuje po Kristaus gimimo, atsirado ir islamas. Ir jeigu ne Petro ir Pauliaus iškraipymai, tai šiandien nebūtų nei islamo, nei Rytų religijų, nei krikščionybės sektų, o būtų TĖVO VIENA GYVOJI religija, kuri mus, visus, suvienytų, per Tėvo, atrasto savyje, dvasią. Šitaip mes jaustume VIENOVĘ DVASIOJE ir su Tėvu, ir su Jėzumi, ir tarpusavyje. Nebebūtų nei karų, nei korupcijos, nei nusikalstamumo. 
Kadangi Pauliaus krikščioniška samprata yra neteisinga, tai atėjo laikas ją ištaisyti ir skelbti Jėzaus TIKRĄJĄ evangeliją – Dievo Tėvystę, žmonių brolystę. Ir net tokią brolystę kuri apima VISĄ KŪRINIJOS BOLYSTĘ. 
Būtent Jėzus, prieš dvejus su puse metų, man apsireiškęs, mane ir įgaliojo, kaip savo apaštalą, skelbti jo tokią evangeliją, kaip aš ją ir buvau išplėtęs iki VISOS kūrinijos BROLYSTĖS. O Tėvas mene įgaliojo kaip savo ambasadorių skelbti jo GYVĄ žodį, kurį ir gaunu TIESIAI iš JO, ne iš knygų raštų. 
Štai kodėl aš jums nuolat kartoju, ir vis raginu, kad ATRASTUMĖTE TĖVĄ SAVYJE. Tai ne mano žodžiai, tai per mane jums sakomi TĖVO žodžiai. Šitų žodžių Jėzus nesakė prieš du tūkstančius metų. Jėzus tada taip pat nekalbėjo ir apie VISOS KŪRINIJOS BROLYSTĘ. 
Tačiau ir Jėzaus evangelija, ir Tėvo gyvas žodis vienas kitam neprieštarauja, o yra vienas dvasinis mokymas, tik turintis kitokį gylį ir plotį. Kitokį gylį ir plotį, nes šiandien, po dviejų tūkstančių metų materialios civilizacijos vystymo, žmogaus samprata apie kosmosą ir apie patį save labai išsiplėtė. Dėl to jam ir galima pateikti daug gilesnius ir platesnius mokymus, kokie būtų likę visiškai nesuprasti tų mūsų protėvių, kurie gyveno Jėzaus laikais. 
Būtent dėl to Jėzus tuo metu turėjo save suvaržyti ir nekalbėti apie Tėvo dvasinę šeimą, nekalbėti apie kosminę kūriniją ir joje esančią Tėvo labai gausią ir įvairią šeimą daugybėje planetų, o visa tai pakeisti dangaus karalyste. 
Tačiau dvasinis vystymasis nestovi vietoje. Nuostabus Urantijos Knygos dvasinis ir epochinis apreiškimas ir Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimas šiandien tikrovę tiek išplečia ir pagilina, kad jūs jau galite ją suprasti net ir tokią, kokia jus gali perkelti už daugybės šviesmečių, ir tas jūsų proto nebegąsdina. 
Ir apie tai GYVU žodžiu jums kalbėti mano įgaliojo ir Tėvas, ir Šeimininkas Sūnus Kūrėjas, jums žinomas tik Jėzaus vardu.
Urantijos Knygos apreiškimas nekalba apie Tėvo ATRADIMĄ SAVYJE IR GYVĄ BENDRAVIMĄ SU TĖVU, GYVĄ POKALBĮ SU JUO, APIE KASDIENIUS PASIKALBĖJIMUS SU TĖVU IR IŠ JO GAUNAMUS PATARIMUS IR MOKYMUS VISAIS KLAUSIMAIS. 
Apie tai Urantijos Knygos apreiškimas nekalba, nes dar nevisi žmonės yra pasirengę tokią akinančią tiesą išgirsti ir ja patikėti. Patikėti, kad Tėvas galėtų surasti laiko ir noro nusileisti iki tokio mažo tvarinio, kaip žmogus, kad kada tik tas panori, tuoj jam ir puola atsakinėti.
Taip būtent ir yra. Kada tik žmogus panori, tada TĖVAS ir atsakinėja. Ne žmogus derinasi prie Tėvo, bet Tėvas prie žmogaus. Šitokį dalyką labai retas tegali suvokti. Žmogui vis atrodo atvirkščiai. Ir jam atrodo atvirkščiai dėl to, kad jo šitokio bendravimo su Tėvo nemokė NIEKAS. NET IR JĖZUS. 
Ir Jėzus nemokė tokio Tėvo prisiderinimo prie žmogaus ne dėl to, kad taip nėra, bet, kad tokio jo mokymo nebūtų suvokęs tuometinis žmogus, kuris buvo per daug neteisingų žydų raštų paveiktas, kad galėtų atsitiesęs pažvelgti Tėvui drąsiai į akis, kad tikrai patikėtų, jog TĖVAS, NESIKEIČIANTIS IR BEGALINIS TĖVAS, derinasi prie jo. 
Bet gi jūs pasižiūrėkite į mylinčio žemiškojo tėvo ryšį su savo mažyliu. Tai lygiai tas pats būtų, jeigu sakytumėte, jog mažylis turi derintis prie savo žemiškojo mylinčio tėvo. Net ir žemiškasis mylintis tėvas meta savo darbus ir lenkiasi prie savo mylimo vaikelio ir paima jį ant rankų, kad nuramintų, kad pamyluotų, kad tik šis pajustų jo meilę ir šilumą, kad jaustų ramybę ir laimę, kad jį pamokytų. O mažylis visiškai nesuvokia, kad jis turi būti, koks nors kitoks negu YRA, kad jis dar turi DERINTIS prie savo mylinčio tėvo. Kada tik jam kyla noras kreiptis į savo tėvą, tada jis ir kreipiasi. Ir kreipiasi be BAIMĖS, nes jis pajunta meilę iš savo mylinčio tėvo, nes viską daro būtent pats mylintis tėvas, kad prisiderintų prie mažylio poreikių ir supratimo, kad tik jam padėtų ir pamokytų.
Taip ir su Visuotiniu Tėvu – būtent JIS paima kiekvieną ant rankų ir myluoja pakėlęs ir priglaudęs prie savo krūtinės. Tačiau Visuotinis Tėvas, tam, kad žmogus galėtų užmegzti GYVĄ ryšį su Juo, atsiunčia žmogui savo dalelę, savo dvasią, Minties Derintoją. Taip Tėvas PIRMASIS žengia link žmogaus, prisiderindamas prie žmogaus, padėdamas jam atsigręžti į Jį, kada tik šis panorės. Tėvas nori VISADA gyvo ryšio su visais savo tvariniais. Ir Jis kalba VISADA ir BE PERSTOJO PER MINTIES DERINTOJĄ. Dėl to jis savo dvasią, Minties Derintoją, kiekvienam iš mūsų ir atsiunčiu, kad šituo PRISIDERINTŲ prie mūsų, prie kiekvieno iš mūsų. Minties Derintojas ir veda mus, kiekvieną iš vidaus į gyvą ryšį su Tėvu. 
Urantijos Knyga tik užsimena, kad gali atskiri žmonės išgirsti Minties Derintojo mokymus, tačiau ji perspėja, kad ne kiekvieną neįprastą mintį žmogus laikytų Minties Derintojo jam pasiųsta mintimi. Tą Apreiškėjai sako specialiai, kad apsaugotų nuo nusivylimų, kad NENUSIVILTUME, jeigu kokios nors mintys neišsipildys, o jas mes būsime palaikę Tėvo dvasios mums perduotomis. O taip pat, kad apsaugotų ir nuo klaidingų sprendimų, įtakojant tokioms mintims. Todėl jau geriau šitaip žmogų apsaugoti nuo dažnų nusivylimų ir klaidžiojimų, ir net iš tikrųjų ir paties Minties Derintojo perteiktą mintį laikyti SAVO sugalvota mintimi. Bet jie gyvo bendravimo su Tėvu fakto NEPANEIGIA, o tik mus stengiasi apsaugoti nuo papildomų kančių, jeigu tai, ką mes labai dažnai palaikysime gyvu ryšiu su Tėvu, iš tikrųjų bus mūsų ryšys tik mūsų pačių pasąmone. Dėl to šitoji apsauga yra vertinga pagalba žmogui, bet ji jokiu būdu neužkerta kelio siekti TIKROJO RYŠIO SU TĖVU. Ir tik su TĖVU, o ne su kitais ir labai gausiais dvasiniais mokytojais. 
Aš jus mokau TĖVO ATRADIMO SASVYJE, o ne kokio nors ryšio su DVASINIU MOKYTOJU, NET IR JĖZUMI. 
Aš kalbu tik apie TĖVĄ, IR APIE NIEKĄ KITĄ DAUGIAU. 
Ir būtent TĖVĄ atrasti savyje ir su JUO BENDRAUTI GALI KIEKVIENAS ŠITO NUOŠIRDŽIAI TROKŠTANTIS IR SIEKIANTIS.
Ir šitas gyvas ryšys atsiveria tik tada, kada mes ATRANDAME TĖVĄ SAVYJE. 
Tai realus realaus asmens atradimas. Tai nėra susikurta iliuzinė būsena ar kokia nors savijauta. Tai nuostabus ir tikras patyrimas, kada siela, žmogaus tas vidinis ir tikrasis aš nusiramina, jaučia viduje palaimą, jaučia meilę, jaučia meilę visiems, kada išnyksta bet koks nors daryti pikta ir bloga, bet atsiranda noras daryti gera ir visiems be jokio išskaičiavimo. 
Štai būtent tokia vidinė ir nuolatinė būsena ir patvirtina sielai, kad ji atrado TĖVĄ savyje. Ir nuo tol siela daugiau Tėvo NEBEIEŠKO nei knygose, nei svetainėse, nei iš kitų pasakojimų, nes ji jau TĖVĄ yra ATRADUSI. O kada tai, ko ieškai, atrandi, tada to daikto daugiau nebeieškai; tada atrastu daiktu NAUDOJIESI. Taip ir siela, atradusi Tėvą SAVYJE, dabar nori GILINTI RYŠĮ SU ATRASTU SAVYJE TĖVU. Ji ima jausti nuostabų troškimą kalbėtis su tokiu Tėvu, kuris ir siunčia sielai tokius jos viduje realiai jaučiamus meilės virpesius. Taip siela ima PATIRTI TĖVĄ SAVO VIDUJE, JO VEIKIMĄ JOS VIDUJE PER ŠITUOS MEILĖS VIRPESIUS, KURIE YRA TIKRI IR JUNTAMI. 
Dėl to tokia Tėvą atradusi siela, kaip anksčiau mylėjo tik savo vaikus ar giminaičius, taip dabar pamilsta VISUS SAVO SIELOS BROLIUS IR SESES. Ir ji pradeda meilės virpesius skleisti irgi visiems. Ir šitaip pradeda meilės upė tekėti iš Tėvo per naują sielą, atradusią Tėvą savyje, ir apjungdama šitą sielą į realią dvasinę kūrinijos Tėvo šeimą kaip pilnateisį narį. Ir savo pilnas Tėvo dvasinės šeimos nario teises tokia atsivėrusi siela irgi pajunta savyje. Ji pajunta, kad yra ne viena, kad yra ne vien tik žmonės, kad yra ir daugybė sielų ir dvasių kituose pasauliuose, kad jos visos irgi yra šitos pačios Tėvo mylimos ir mylinčios šeimos pilnateisiai nariai, kurių, NĖ VIENO, nereikia bijoti, nes TĖVO MEILĖ ištirpdo bet kokią BAIMĘ. 
Ir tik tada žmogus ima suvokti, kad kūrinijoje PIKTŲJŲ DVASIŲ TIESIOG NĖRA. Yra suklydusių, kurios savo laisvą valią, gautą iš Tėvo, gali panaudoti PRIEŠ TĖVO VALIĄ, bet tai nereiškia, kad tokia dvasia yra PIKTOJI. Tėvas kuria tik MEILĘ. Ir ją skleidžia LAISVA VALIA. Ir šito paties siekia sulaukti ir iš VISŲ SAVO TVARINIŲ. Bet siekia TIK MEILĖS JĖGA IR LAISVOS VALIOS DĖKA.
Dėl to ir mes, tik ATRADĘ TĖVĄ SAVYJE, pradedame suvokti, kas gi yra Tėvo valia ir kaip ją reikia vykdyti ir kur bei kada. Tėvo valia yra meilė ir šviesa. Dėl to ten, kur iš mūsų pasireiškia meilė ir kur skleidžiame šviesą, ten mes ir vykdome Tėvo valią. Ir jeigu mes siekiame atrasti Tėvą savyje, jau šituo siekiu mes irgi vykdome Tėvo valią ir save šviesiname.
O pats Tėvo atradimas savyje prasideda nuo pirmojo net ir nepastebimo žingsnelio – susimąstymo, kaip aš gyvenu, dorai ar ne, kokia yra mano gyvenimo prasmė, susikrauti materialių turtų tik sau, savo šeimai, ar aš dar turiu, kokių nors tikslų ir žmonių labui, ar man būtina ritualinė bažnyčia, ar patys ritualai ir dogmos man suteikia ramybę, ar mano vidus vis tiek kažko lieka tuščias ir nevaisingas, kažko neprisipildęs tikro ir palaimingo, ar man sunku padaryti gerą darbą tam, kuris man padarė blogą, kodėl kyla vidinis balsas, kuris sako, kad norėtų mane nuskriaudusiam irgi kančios, ar aš tikrai esu nuoširdus pats su savimi, ar yra kokių nors minčių, kokių nors temų, kurių aš net pats, savo mintyse, vengiu, ir veju jas šalin, nesvarbu su kuo jos būtų susijusios: su mano asmeniniu gyvenimu, su šeima, su darbu, su santykiais su kitais žmonėmis, su tėvais, ir net su Visuotiniu Tėvu, ar aš susimąstau, kad Visuotinis Tėvas, būdamas Visažinis, žino viską geriau už mane, net ir tai, ko pats sau vengiu prisipažinti, nes būtent Jo dvasia, Minties Derintojas, gyvena mano viduje, tai koks gi tikslas nuo Jo ką nors slėpti ir nepasipasakoti Jam apie savo sunkumus, kuriuos aptarinėti vengiu net pats su savimi mintyse, ko aš siekiu iš savo šeimos, iš darbo, iš vaikų, ko laukiu iš draugų, bendradarbių, ir panašūs klausimai, pateikiami sau, ir bus tas pirmasis žingsnelis į nuoširdų atsivėrimą Tėvui ir Jo atradimą savyje. 
Pirmiausia reikia IŠDRĮSTI tapti nuoširdžiam pačiam su savimi, kad pajaustum, jog gali savo mintyse aptarinėti VISAS temas, visus klausimus, net ir pačius labiausiai gąsdinančius, pačius nemaloniausius. Nevengti jų. Tai veda į NUOŠIRDŲ ATSIVĖRIMĄ SAVO SIELAI, nes protas, iš BAIMĖS, daugybės dalykų net bijo prisipažinti, kad jie egzistuoja, jis stengiasi juos nuvyti šalin, tarsi nuo to pasikeis reali tikrovė ir žmogaus santykis su šita pačia tikrove. Būtent taip ir pradeda žmogus sau iškreipti tikrovę ir kurti iliuzinę materialią tikrovę ir apsigyvena iškreiptų veidrodžių karalystėje. O tada tokios karalystės moko ir savo vaikus. To paties jį moko ir negyva bažnyčia per negyvus bažnytinius-klerikalinius ritualus ir negyvas-klerikalines dogmas. Ir šitaip žmogus yra vedamas tolyn nuo TĖVO ATRADIMO SAVYJE, nes tarp TĖVO ir žmogaus atsistoja MIRUSI, NORS IR AUKSU IŠPUOŠTA, RITUALINĖ-DOGMATINĖ BAŽNYČIA SU KUNIGO SUTANA. O TĖVAS JUK YRA VIDUJE IR KIEKVKIENAME. 
Ir jokia bažnyčia ir joks kunigas NĖRA ĮGALIOTAS atsistoti tarp TĖVO ir JO vaiko. Tai aš sakau Tėvo vardu. 
Štai dėl šito mane Tėvas ir Jėzus įgaliojo jums skelbti GYVĄ TĖVO ŽODĮ ir TIKRĄJĄ Jėzaus evangeliją, kad jūs patys, savuoju patyrimu, pasitikrintumėte mano jums sakomų žodžių tiesą ir tikrumą. Nuo jūsų niekas neslepiama, kad jums būtų kelias pas Tėvą apsunkintas. Priešingai, aš jums dar palengvinu sukramtydamas didelius kąsnius ir pateikdamas jums mažesnius kąsnelius, kad tik palengvinčiau šį jūsų kelią. Ir šituo keliu mokau eiti ir kitus savo sielos brolius ir seses, jau bus septyniolika metų nuo sausio 13-osios tragiškųjų įvykių 1991 metais. Ir jau daug mano sielos brolių, kurie šituo keliu eiti iš pradžių dar nedrįso, irgi iš baimės, bet kai tik po truputį pradėjo juo eiti ir imti mano jiems siūlomus mažesnius kąsnelius ir juos kramtyti PATYS, tai ir patys PATYRĖ mano jiems sakomų žodžių TIESĄ, nes ji yra iš TĖVO. Tai Tėvo pasiūlytas kelias ir JIS jame ŠEIMININKAS. Mes tik juo galime eiti arba neiti. Šito sprendimo šeimininkas yra kiekvienas asmeniškai. Ir tik laisva valia. Ir tik per Tėvo atradimą savyje. 
Kada patys pradėsite jausti savo viduje NUOŠIRDUMĄ ATSIVERDAMI PATYS SAU, tą iš esmės jaus jūsų SIELA, tik jums tai nebus tiek svarbu, kas tą jaučia, vis tiek tai bus jūsų vidinis jausmas, jūsų patiriamas jausmas, kad palaipsniui jūs imate vis nuoširdžiau aptarinėti savo problemas pats su savimi, savo viduje. Tai jūsų sielos ŽADINIMAS. 
Tėvo dvasia, Minties Derintojas, žadina sielą NEBIJOTI tapti nuoširdžia, prisipažinti sau viską, ką ir kur daro gerai ir blogai, ir ką, kada, ir kodėl reikia ištaisyti. Tačiau šitaip nuoširdžiai pasikalbant su savimi KASDIEN, po truputį vidinis balsas pats ims atsigręžti į TĖVĄ. Jis, vietoje to, kad aptarinėtų šituos klausimus pats su savimi, pradės po truputį, dar su nepasitikėjimu, su pasižvalgymu į šalis, su baime šituos pačius klausimus pradės adresuoti TĖVUI. Siela juk iš vidaus vis tiek visą laiką Minties Derintojo yra vedama link TĖVO. Bet dabar jau bus MAŽIAU baimės, nes daug klausimų jau buvo iki šito momento aptarinėta su pačiu savimi. Todėl dalį jų bus galima nukreipti TĖVUI. Ne visus iš karto, bet jau kai kuriuos siela išdrįs atverti ir Tėvui. Štai toks bus pirmasis betarpiškas MELDIMASIS TĖVUI – KOMUNIJA SU TĖVU, SAVO, IR SAU, LABAI SVARBIŲ KLAUSIMŲ NUKREIPIMAS TĖVUI. O kitą kartą bus Jam prisipažinimas, kaip gi pavyko tuos klausimus spręsti per dieną, savaitę, mėnesį.
Ir palaipsniui ims keistis klausimų KOKYBĖ, iš labiau materialių ir vien tik savojo asmens poreikius tenkinančių klausimų, atsiras klausimai dvasingesnio ir platesnio pobūdžio, o jų sprendimai didesnės visuomenės dalies labui. Taip keisis jūsų KOMUNIJOS-MALDOS SU TĖVU KOKYBĖ.
Ir ateis tokia akimirka, kada jūsų siela ir pati pajus, kad TĖVAS yra TIKRAS, GYVAS, IR YRA NET JOS VIDUJE PER SAVO DVASIĄ, O JI YRA JAME, KAIP IR VISA KŪRINIJA, IR TARNAUJA SU JUO IŠ MEILĖS JAM IR VISAI KŪRINIJAI, NES IR JI MYLI VISUS IR MYLI VIENODA MEILE, NET IR TAIP, KAIP MYLI TĖVAS – TĖVIŠKA MEILE, KURI NEREIKALAUJA JOKIO ATSAKO, JOKIŲ SĄLYGŲ NEKELIA, O TIESIOG MYLI, NES TIK MEILĖ IR PALAIKO GYVYBĘ IR VISĄ SIELOS SAVASTĮ.
Ir tai jau bus tokio žmogaus GIMIMAS IŠ DVASIOS. Tada toks žmogus jau tikrai jaus meilę visiems savo sielos broliams ir sesėms vienodai, nė vieno neišskirdamas. Toks žmogus drąsiai liudys savo patyrimus su Tėvu ir juos liudys kaip Tėvo sūnus ar dukra. Ir tą darys iš meilės. 
Ir tai yra pati nuostabiausia dovana mirtingajam – Tėvo atradimas savo paties viduje ir gimimas iš dvasios. Tai yra DVASINĖS LAISVĖS pasiekimas. 
Taip Tėvo sūnus išsilaisvina iš NUODĖMĖS. 
JIS TAMPA NEBENUODĖMINGAS, NES VISĄ LAIKĄ PULSUOJA TĖVO MEILĖS VIRPESIAIS IR GYVENA TĖVO TIESA, KURIOJE VIETOS NUODĖMEI TIESIOG NĖRA. JIS TAMPA PANAŠUS Į TĖVĄ – MYLI VISUS VIENODAI IR TARNAUJA VISIEMS VIENODAI KASDIEN IR VISUR. JIS TAMPA SAVO TIKRUOJU IR DIEVIŠKUOJU AŠ, KOKĮ IR PADOVANOJO TĖVAS KAIP ASMENYBĖS DOVANĄ.
Štai dėl šitos laisvės DVASIOJE jūs ir turite atrasti Tėvą SAVYJE, kad galėtumėte PATIRTI TĖVĄ KAIP MYLINTĮ ASMENĮ, KURIS YRA DVASIOJE VIENA SU KIEKVIENU JĮ ATRADUSIU SAVYJE.
Tik šitokiu keliu eidami mes pakeisime LIETUVĄ į dvasinę valstybę, spinduliuojančią visai Urantijai Tėvo meilę, ir šituo MOKANČIA visas pasaulio valstybes taip pat pasirinkti TĖVO KELIĄ tiek politikoje, tiek ekonomikoje, tiek šeimoje, tiek švietime, tiek moksle, tiek kultūroje, tiek religijoje, tiek asmeniniuose tarpusavio santykiuose, tiek tarpvalstybiniuose ryšiuose. 
Viskas yra JŪSŲ rankose. Kuo greičiau pasirinksite Tėvo kelią, tuo greičiau LIETUVA SUSPINDĖS. 

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas