Algimanto mokymas apie Dievą ir Tėvą, 2009 03 03

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mielieji, absoliuti žmonijos dauguma nesuvokia labai subtilių skirtumų tarp tikėjimo ir įtikėjimo, tarp Dievo ir Tėvo, tarp maldos ir meditacijos, tarp žmogiškojo šalto intelekto proto ir sielos morontinio atsivėrusio Tėvui patirtinio išminties proto. 
Būtent todėl žmonės, dėl savo nesuvokimo, ir net nenoro suvokti šituos skirtumus, ir gyvena tokį našlaitišką gyvenimą, apimti nerimo, skausmo, nepasitikėjimo, be meilės, kamuojami fizinių ligų ir kančių, ir miršta labai anksti, nes gyvena BE TĖVO, ATRASTO SAVYJE, nors ir kalba apie DIEVĄ. Bet tai KOKYBIŠKAI NE TAS PATS.
Šįkart aš jums ir paaiškinsiu skirtumą tarp DIEVO ir TĖVO, kad patys pagaliau savarankiškai galėtumėte pasinaudoti mano jums suteikiamu mokymu ir pamąstyti, kaip gi jūs patys vertinate savo asmeninį santykį su Dievu ir su Tėvu.
Dievas yra viskas. Tačiau ne viskas yra Dievas. Jūs jau suvokiate, kad Dievas yra DVASIA. Kad jis neturi KŪNO. Tačiau, kas JIS? – rūkas, oras, kosmosas, energija, protas? Ką reiškia būti DVASIA? Tapti nematomu? 
Kada jūs kalbate apie Dievą, kada jūs patys pripažįstate, kad Dievas yra, tada sako šituos pačius žodžius jūsų protas. Ne smegenys, bet protas, kuris tą akimirką atitinka jūsų sąmonės lygį. 
Smegenys yra tik materialus organas. Tačiau būtent jų dėka žmogus mąsto ir jaučia visą aplinką ir savo ryšį su ja.
Todėl, kol žmogaus sąmonė yra žemame lygyje, tol jis savo dėmesį ir vertybes koncentruoja į aplinką, kurią ji mato savo protu. Nesvarbu, supranta tą aplinką, ar ne. Sąmonės lygis apsprendžia žmogaus santykį su aplinka ir jo priimamus sprendimus toje aplinkoje.
Kada Jėzus Kristus kabėjo ant kryžiaus, jis dalijo visiems, net ir jo budeliams, meilę. Ir tai buvo reali jo sąmonės būsena – ne keikti, bet mylėti. Ir visus vienodai, tiek savo apaštalus, tiek savo žmogiškos šeimos narius, kurie jį atstūmė, išskyrus jo jauniausiąją sesę, kurią jis švelniai vadindavo Rūtele, tiek kareivius, kurie jį kalė ant kryžiaus, tiek fariziejus, tiek Pontijų Pilotą, kuris priėmė nuosprendį iš BAIMĖS jį nukryžiuoti.
Jėzus niekada nebūtų galėjęs šitaip mylėti žmonių vienodai, kurie jam darė ir bloga, ir gera, jeigu jis nebūtų atradęs TĖVO SAVYJE, jeigu jis būtų tik pasitenkinęs DIEVO samprata.
Žydai jau nuo seno turėjo labai gilų religinį jausmą. Jie daug šimtmečių tikėjo į DIEVĄ. 
Ir buvo prigalvoję daugybę būdų, kaip su Dievu bendrauti. Visas jų gyvenimas buvo surašytas į ritualų ir dogmų laikymosi taisykles. Ir daugybė šitų ritualų buvo tokie tamsūs, kad jie neturėjo nieko bendro su Dievu. Tai ir pirmagimį sūnų paaukoti, kad tik nerūstautų DIEVAS, tai ir gyvūnus skersti įvairių švenčių proga ir juos valgyti tų ritualinių švenčių metu, tai ir atvaryti gyvulius į sinagogas ir juos paaukoti Dievui, kada skerdžiamų gyvulių kraujas upeliais liedavosi pačiose sinagogų prieigose. Ir visa tai DIEVO garbei.
Žydai Jėzaus laikais vadino Dievą Jahve ir net Izraelio TĖVU. 
Jėzus Kristus atnešė NAUJĄ DIEVO SAMPRATĄ – TĖVO, KURIS MYLI VISUS IR KIEKVIENĄ – ŽYDĄ IR PAGONĮ – VIENODAI, NES JIS YRA MYLINTIS TĖVAS.
Ir Tėvas yra mylintis ne dėl to, kad Jam yra geras žmogus, bet dėl to, kad Tėvas yra MEILĖS ŠALTINIS IR CENTRAS. JIS tiesiog KITOKIO VEIKSMO ATLIKTI NEGALI.
Dievas yra visuma, kurios žmogus negali nei suvokti, nei pajausti, nes jis yra abstraktus ir nejuntamas žmogaus materialiam protui. 
Kad jums būtų lengviau suprasti Dievą ir Tėvą, pateiksiu tokį palyginimą. Nors jis ir primityvus, bet leis bent šiek tiek išplėsti jūsų sampratą, kas gi vis tik yra Dievas ir Tėvas. 
Įsivaizduokite vasaros karštą dieną. Lauke saulė. Ir jūs galvojate, kad šiandien yra karšta diena. Tai yra abstrakcija. Bet ji yra REALI. Tačiau, kas gi sukuria KARŠTĄ DIENĄ. O gi šviečianti SAULĖ. Ir jūs patys imate vis labiau suprasti dar nuo mažų dienų, kad išlindus iš šešėlio į saulę, tampa karšta, vėl sugrįžus į šešėlį – vėl vėsiau.
Todėl dabar visą karštą dieną sulyginkite su Dievu, o Saulę – tos dienos karščio šaltinį – su TĖVU. Ir tada patys pajausite jog tai yra vienas bendras ir neatsiejamas dalykas. Ir pasireiškia atitinkamai taip: kada veikia vienas, tada atsiranda ir visuma. Kada šviečia saulė, tada ir yra karšta ir šviesi diena. 
Tačiau jūs žinote tos dienos šviesos ir karščio šaltinį – SAULĘ. 
Jeigu jūs deginatės saulėje, jūsų kūnas tampa įdegęs. Saikingas deginimasis reikalingas jūsų sveikam kūnui. 

Dievas yra ne tik TĖVAS, bet ir MOTINA, ir BROLIS, ir SESUO, nes jis savo ryšiais išreiškia visą DIEVIŠKĄJĄ ŠEIMĄ AMŽINYBĖJE. Dėl to Dievą ir sudaro TRYS Rojaus Trejybės Asmenys ir Asmenybės, kurios yra TĖVAS, AMŽINASIS SŪNUS-KŪRINIJOS MOTINA BROLIS, IR BEGALINĖ DVASIA-KŪRINIJOS MOTINA-SESĖ. Ir šitie Jų tarpusavio ryšiai atskleidžia VISUS ryšius Dieviškojoje AMŽINOJOJE Šeimoje ir visus juos esančius VIENA DVASIOJE. Ir Jie negali egzistuoti be savosios atitinkamos amžinosios buveinės – ROJAUS. Todėl Rojus yra jų buveinė ir mūsų likimas, į kurį žengiame jau dabar ir mes. Rojus nėra asmenis, nėra asmenybė, bet per jį pasklinda energija į kosmosą ir atsiranda pats kosmosas.
Todėl šviesią ir karštą dieną jūs galite primityviai sulyginti su Dievu, kuris apima VISKĄ. O saulę galite sulyginti su Tėvu, kuris skleidžia savo meilės karštį kaip MYLINTIS ASMUO. 
Ir jeigu jūs atsiversite savo širdimi-siela Tėvui, tada Jį ir atrasite savyje, kadangi Jis pasiunčia savo dalelę – Minties Derintoją – į kiekvieno žmogaus protą, kad veiktų jį iš vidaus, kad jį šildytų. Jeigu jūs nesieksite ryšio su Tėvu, o stovėsite šešėlyje, tai jūs ir nejausite nei Tėvo meilės karščio, nei stiprės jūsų siela. Lygiai tas pats kaip su materialiu kūnu, jeigu gulėsite šešėlyje, jūsų kūnas negaus saulės TIESIOGINIŲ spindulių ir jis tiek neįdegs, kiek gulėdamas ne šešėlyje. Tačiau ir gulėdami šešėlyje, jūs vis tiek esate KARŠTOS DIENOS glėbyje.
Taip ir su Tėvu. Jeigu kreipsitės į Asmenį, į TĖVĄ, jeigu Jam atsiversite savo paprastais žodžiais išsakydami savo troškimus ir problemas, o tai ir bus jūsų NUOŠIRDI MALDA, tai po kurio laiko šitaip MELDŽIANTIS, jūs ir atrasite Tėvą. Ir jūsų Tėvo buvimo jūsų pačių viduje jautimas tik stiprės. Ryšys lygiai taip stiprės. Ir tada pamatysite, kad jūsų siela jau turi tvirtas pagrindą – TĖVĄ. Jis bus kaip gražiai ir sveikai įdegęs ir stangrus ir sveikas žmogiškasis kūnas, besimėgaująs saulės spinduliuose.
Jūs negalite atrasti Dievo, lygiai taip, kaip negalite patirti, kas yra kūno įdegimas DIENOS ŠVIESOJE, NORS ABU YRA REALŪS. Tačiau vienu atveju būtinas gyvas ryšys su asmeniu Tėvu per Jo dalelę, esančią jūsų viduje, ir savo meilės spinduliais pasiekiantį Jam atsivėrusią jūsų sielą, kitu atveju, būtina saulė, kuri tiesiogiai paliestų savo fiziniais ultravioletiniais spinduliais jūsų išsirengusį fizinį kūną.
Kadangi Dievą sudaro ne tik Tėvas, bet ir kiti DU ir Jam LYGIAVERČIAI Rojaus Trejybės Asmenys ir Jų buveinė Rojus, tai jūs atrasti JŲ VISŲ savyje negalite TAIP, KAIP GALITE ATRASTI TĖVĄ, NES JIS SAVO DVASIĄ ATSIUNTĖ MUMS ir LAIKO JĄ MŪSŲ, KIEKVIENO, VIDUJE, KAD TIK MES ATSIGRĘŽTUME Į SAVO VIDŲ IR ATRASTUME JĮ SAVYJE. 
Todėl iš tikrųjų yra tiesa, kada sakoma, kad kelių pas Dievą yra begalybė, nes kiekvienas takelis, net ir klystkelis, vis tiek veda pas Dievą. Kaip ir dienos metu, kur beeitum, vis tiek lieki dienoje.
Tačiau yra vienas vienintelis TĖVO GYVASIS KELIAS, KURIS YRA TIKRAS IR KELIANTIS PALAIMĄ, SUTEIKIANTIS MEILĘ, IR TROŠKIMĄ DARYTI GĖRĮ VISIEMS IR MYLĖTI VISUS, NES TAI YRA TĖVO ASMENS MEILĖS GYVASIS KELIAS VISAI KŪRINIJAI.
Ir tik šitame kelyje NĖRA KANČIŲ, NĖRA VARGO, NĖRA PROBLEMŲ, NES VISA TAI YRA IŠTIRPINTA KARŠTUOSE TĖVO MEILĖS SPINDULIUOSE, kuriuos ir pajunta gyva siela, kada pati atsiveria Tėvui ir Jį atranda savyje. 
Tai tas pats kaip kūnui būti sveikam ir be menkiausių sveikatos sutrikimų būtini saulės spinduliai, o ne tik dienos šviesa, matant ją vien tik šešėlyje ar net iš viso slepiantis nuo jos, taip ir sveikai sielai būtinas ne tik Dievas, bet BŪTINAI ir GYVAS ryšys su meilės Šaltiniu Asmeniu TĖVU, ESANČIU MŪSŲ VIDUJE. 
Ir tas, kuris VIS DAR TEBESAKO ŽODĮ DIEVAS, dar nėra pažinęs, koks nuostabus yra jausmas atrasto savyje TĖVO. 
TOKS ŽMOGUS TIKI Į DIEVĄ, BET DAR NĖRA ĮTIKĖJĘS. 
Tik atradus Tėvą savyje, siela ir tegali PATI atsiskleisti ryžtingai ir drąsiai, kaip TIKRASIS TĖVO PADOVANOTOS ASMENYBĖS AŠ, nes ji patyrusi, kas yra Tėvas, jau pati nebenori sugrįžti vien tik prie DIEVO šviesos, kurios jai jau MAŽA, jau ji pabuvusi SAULĖS spinduliuose, trokšte trokšta KARŠTOS TĖVO MEILĖS SPINDULIŲ IR BENDRAVIMO SU TĖVU.
Ir Tėvo taip sumanyta, kad DVASINIUOSE REIKALUOSE, kuo didesnis bendravimas su Tėvu, tuo didesnis troškimas šito paties bendravimo ir tuo didesnės meilės iš Tėvo prisipildo Jam atsivėrusi siela. 
O kad nebūtų dvasinio persikaitinimo, kaip ir saulės spinduliuose fiziniam kūnui, sielai reikalingas savosios meilės spindulių išspinduliavimas kitiems savo sielos broliams ir sesėms. Šitaip išsilygina Tėvo meilės spaudimas sielos viduje, o siela auga ir stiprėja, kad savo dvasiniame augime žengtų VĖL naują žingsnį, ant aukštesnio dvasinio vystymosi laiptelio.
Šitaip per gyvą ryšį su Tėvu siela ir išdrįsta ryžtingai žingsniuoti savo dvasinio augimo kelyje. 
Tik Dievą mininti siela šitokio palaimingo ir ryžtingo žingsnio bijo. Jai matosi daug šešėlių – žmonių apkalbos, šeimos narių požiūris, draugų nuostatos, savo interesai – kurie ją ir baugina. Todėl jos kelias taip pat yra pas Dievą, bet jis yra BŪTINAI SKAUSMINGAS, NES BE MYLINČIO TĖVO, panašiai, kaip našlaičio kelias net ir pačiuose geriausiuose vaikų namuose, kuriuose vaikas jaučia ir globą, ir rūpestį, bet jam STINGA TĖVO MEILĖS. Dėl to ir stinga ryžto sielai, nes ji nejaučia mylinčio ją Tėvo meilės virpesių savyje, nejaučia jų meilės SPAUDIMO savyje, kad ir paskleistų juos pačius gėrio darbais visiems IR TOKIU BŪDU IŠLYGINTŲ ŠĮ TĖVO MEILĖS VIRPESIŲ GYVĄ SPAUDIMĄ SAVO VIDUJE.
O MEILĘ patirti galima tik ATSIVĖRUS ASMENIAM TĖVUI, o ne šiaip Dievui, IR TĖVĄ ATRADUS SAVYJE. 
Štai kodėl be skausmo ir kančios, bet tikros PALAIMOS IR MEILĖS amžinybės kelias yra tik VIENAS IR VIENINTELIS – GYVOJO TĖVO, IR ROJAUS TREJYBĖS, KELIAS, O NE ŠIAIP DIEVO KELIAS. 
Todėl tas, kuris vartoja žodį Dievas, o ne Tėvas, JEIGU PAŽABOS SAVO PILNĄ BAIMĖS GYVULINĮ PROTĄ IR LEIS SIELAI SKLEISTI SAVO SPARNUS, KURI SIEKIA GYVO RYŠIO NE SU DIEVU, BET SU GYVU TĖVU, KURS JĄ IR RAGINA BŪTI RYŽTINGAI SIEKIANT ŠITO PATIES GYVO RYŠIO SU JUO, dar tik ateityje stosis ant AUKŠTESNIO savosios sielos atsiskleidimo ir vystymosi laiptelio, ant kurio jis patirs ir atsivėrimą TĖVUI, ir Jo atradimą savyje, ir Jo MEILĘ, APIE KURIĄ DABAR NET NESUVOKIA TAS, KURIS TĖVO NEDRĮSTA PAVADINTI TĖVU.


Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal