Algimanto pamokomasis žodis – Kas yra Laimė? – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2018 06 24

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Žmonija niekaip negali atsakyt į klausimą – kur yra laimė? kas yra laimė? Šeimoj tėvai vienaip aiškina, mokytojai mokykloje, kitaip aiškina. O gal ir neaiškina, kas yra laimė, bet visi nori būt laimingi, laimingi be Laimės Šaltinio ir Centro. Koks paradoksas?! Štai kaip dabar ieško per Jonines Paparčio Žiedo, žino, kad jo nėra – jie ieško tikėdamiesi patirt meilę. O juk ieškot reikia ne miške – viduje. Bet turi būt dvasiniai mokytojai, kurie to mokytų – mokytų vaikus šeimoje – tai, pirmiausia, tėvai, mokytų mokykloje – turi būt Šviesos mokytojai. Tegu jie moko fizikos, matematikos, lietuvių kalbos, bet jie turi būt atradę Tėvą savo viduje, tada jie bus kupini meilės, džiaugsmo – jie bus laimingi – žinos, kur Laimę surast, nes jie bus atradę tą Paparčio Žiedą savo viduje – Kūrėją. Koks vaikas laimingas yra, jeigu jį tėvai moko, kaip atrast tą Paparčio Žiedą, kuris vadinasi Rojaus Trejybė-AŠ ESU – Amžinybės Šaltinis ir Centras – Tas Tėvas ir Motina – visai kūrinijai – ir tam pačiam vaikeliui, kuris gimė kaip materialus pavidalas iš materialių šeimų, tėvų – bet jis yra asmenybė – dvasinė asmenybė. Ir kol neatrandi viduje To Šaltinio ir Centro, Laimės negali patirt. Tada žmonės laimę paverčia pagal savo sampratas – turi būt turtinga šeima, tada ji bus laiminga, turi turėt gerus darbus, tada ji bus laiminga, turi turėt sveikatos, tada bus laiminga. Ne, be Laimės Šaltinio ir Centro nebus Laimės, net jeigu tu esi ir sveikas, turtingas ir turi aukštą postą – bus įtampa – nuolat bus įtampa, kad kažkas gali atsitikt, kažko gali netekt. Ir kuo aukščiau lipi per karjeros kopėčias, tuo skaudesnis kritimas bus. O kas – kritimas? – netyčia išeisi į pensiją – buvo viskas, tapo niekuo, staiga tie pavaldiniai nusigręžė – tu esi pensininkas, niekam nereikalingas. Ir laimė staiga subyrėjo – dėl to, kad ne taip civilizacija vystosi – be Laimės Šaltinio ir Centro civilizacija yra griuvėsiai – nieko negalima sukurt. Net ir menininkai kurdami be Kūrėjo – jie dabar kuria, o iš tikrųjų griauna, ateities kartas, vaikydamiesi formos be turinio – nėra Meilės gyvasties, nėra Laimės ir Kūrėjo viduje, tada jis nežino irgi, kas yra laimė. 
Stato štai, Vilniuj, mane tiesiog pribloškė, kai buvusiam stadione – Žalgirio stadione – kurį galima lengvai sutvarkyt, kad būtų kur sportuot, tegu net vietiniams žmonėms, kurie gyvena tame kvartale – užstatė namais, o namai juodi juodi, nes generalinė prokuratūra yra juoda – visa juoda, ir kreivais langais. Tai ir atspindi kreivą teisingumą. Ir visas dabar kvartalas – ten verslo biurai – visi kaip nukopijuoti – juodi statomi. Eini gatve, jinai yra juoda gatvė – tai yra išraiška, koks yra vidus architektų, reiškia, jisai yra nelaimingas tas žmogus, nes jis nenori Šviesos. 
Užėjau į parduotuvę – drabužių parduotuvę – Aprangos parduotuvę – sakau – gal aš čia apsirikau, gal čia laidojimo paslaugų biuras? Žiūri taip pardavėja. Sakau – aš noriu nusipirkt, kokį nors megztinį, štai tokį nešiojimui vasarą, bet aš noriu ryškių spalvų – sakau – pas jus viskas juoda, tarsi per laidotuves, negi jūs čia galit tarp tų tamsių spalvų taip visą dieną dirbt? Sakau – man reikia, čia – ženkliukas – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – sakau – man reikia tokių spalvų, štai, mėlynos tokios ryškios ir rožinės. – Rožinės? – negamina tokių vyrams. Sakau – gamina, tik jūs neturit. – Apranga negamina. Sakau – tai ne Apranga gamina. Žodžiu, Laimės nėra toj parduotuvėj, viskas yra per tamsias spalvas. 

Ir štai, kol neatrandi To Laimės Šaltinio viduje, tol laimę traktuoji įvairiai. O mūsų kūrinijoj taip sumanyta Kūrėjo – Evoliucinis procesas – kad Patys Aukščiausi Asmenys, kurie net tiesiogiai kilę iš Rojaus Trejybės, jie yra iš tikrųjų sumanyti tam, kad Evoliucija būtų skirta mums, patiems mažiausiems, kurie pradeda žengimą dviejų skirtingų lyčių planetoje, turėdami materialų pavidalą. Jie – Patys Aukščiausi – Laime laiko nusileist iš Rojaus ir suteikt mokymus tiem patiems žemiausiems. Jie nelaiko, kad čia yra menkas drabas. Mes laikom šitoj planetoj darbus – prestižinis-neprestižinis. Neprestižinis? – apmokėsim už jį daug prasčiau. Ten visa Hierarchija pasišventusi, kad mums kuo daugiau padėtų, kad būtų Šviesos mūsų viduje, kad mes būtume laimingi. Ir niekas negalvoja, net ir patys iš Tobulumo Šaltinio ir Centro kilę Asmenys, negalvoja, kad štai – aš dabar tokio aukšto rango Dvasia, aš niekur nenoriu toliau iš čia pajudėt, man prestižinis veikimas yra tiktai šalia Rojaus Trejybės. O jų – atvirkščiai – siekimas, mažesniam statusui suteikt daugiau Šviesos. Ir štai pati nuostabiausia veikla yra padėt mums, mirtingiesiems, pačiame pradiniame Evoliucinių kopėčių laiptelyje, ir ypač tiems, kurie patyrė maišto pasekmes, kurie gyvena vien baimėje, vien iliuzijoje – jiems padėt. Todėl Kristus ir rinkdavosi - kaip Sūnus Kūrėjas - įsikūnijimą ten, kur yra sunkiausia, ir visuomet jis rodydavo pavyzdį. 
(Staiga Algimantas nutyla, ir užsimerkia, akyse pasirodo ašaros. Po pauzės užbaigiamas mokymas) 
Štai kokia virpesių Galia. Man buvo parodytas vaizdinys, kaip Kristus įsikūnija Angelo pavidalu ten, kur sunkiausia – rodė jiems pavyzdį. Ir iškart užliejo virpesių banga ir pravirkau, aš negalėjau tęst. Reiškia, ta virpesių galia mane tiek sujaudino, kad aš nebegalėjau kalbėt. Tie virpesiai – tai yra milžiniška Energija. Va čia yra Laimė – štai, yra Laimė – ir tų ašarų nereikia gėdytis – Kristus verkė ir žemėj būdamas, ir daug verkė. 
Pereikim prie prašymų maldos.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal