Algimanto pamokomasis žodis – Įtikėjimo šerdis – tai yra toji stiprybė, į kurią rėmėsi ir Jėzus – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2018 07 08

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mano mylimieji, Gyvasis Kelias sumanytas, kad mes stiprėtume jame savimi. Kas yra nuostabiau, kaip gyventi Tiesoje, Gailestingume, Gėryje, Grožyje, patirti, kas yra Tikrovė, kas yra Kūrėjo pasireiškimas per mus, visų šviesos labui – nėra nuostabiau, nes jeigu būtų nuostabiau, Kūrėjas tada ir pateiktų mums, būtent tas nuostabesnes savojo charakterio savybių apraiškas. Ką mes galime patys, atsivėrimu, gerti iš Kūrėjo kaip Gyvąjį Vandenį ir yra Kūrėjo savybės. Ir jas mes galime taikyti savo gyvenime ir tuo pačiu pajausti tą galią, kad aplinka tampa mums nebe kliūtimi, bet sustiprinimu, kad stiprėtų mūsų charakteris, kad net ir sunkiom aplinkybėm, mes būtume kartu su Kūrėju, kurį patiriam viduje, kad neieškotume sau lengvesnio, kompromisinio kelio, kuris bus klystkelis, ir mums suteiks tiktai kančių, o tos kančios pavirs įtampa, stresais, nes Apvaizda suteikia mums pastiprinimą, pagalbą, kada mes esame savimi Gyvajame Kelyje ryžtingi, drąsūs. O tai reiškia, kad mes turime būt veiksmingi – veikiantys – judėjime.
Jeigu mes esam pasyvūs ir nejaučiam viduje tos Meilės būsenos, tuomet ir Apvaizdos nėra aktyvaus pagalbos teikimo, nes nėra poreikio tai pagalbai mūsų viduje. Jeigu mums yra viduje Meilės stoka, dedami pastangas, atsivėrimu Kūrėjui, mes patiriame tos meilės įtekėjimą, stipresnį, jeigu esame atradę viduje Kūrėją ir nuoširdžiai su Juo bendraujame, kaip su asmenybe. Bet kada mes susiduriam su iššūkiais ir yra meilės stoka mūsų viduje, čia mums padeda įtikėjimo galia. Įtikėjimas, kuris gali sustiprinti mūsų proto veikimą –kad reikia nenutraukt pastangų – reikia dėt pastangas – reikia nepasitraukt iš to kelio ir nesirinkt lengvesnio klystkelio, kuris gali būt taip maloniai siūlomas aplinkos, siūlomas net gražiais, blizgančiais, popieriukais įvilktas, kad mes galim susigundyt, jeigu stigs įtikėjimo.
Įtikėjimo šerdis – tai yra toji stiprybė, į kurią rėmėsi Jėzus, būdamas žmogaus pavidalu, kada Šėtonas gundė ir siūlė jam įvairią ir malonią jo asmeniui valdžią – galią. Kristaus atsakymas buvo visąlaik tas pats – Tebūnie Tėvo valia. Tėvo – Jam leido tą pasakyt atsilaikant prieš pasiūlymus, gundančius pasiūlymus, lengvus pasiūlymus, kuris gali suspindėt kitų akyse, įtikėjimo jėga leido jam ištart tuos paprastus žodžius.
Aš vis skaitydamas Urantijos Knygą, o prieš tai – Naująjį Testamentą, manydavau, kad Kristus turėjo gundomas atsakyt kažkokiais argumentais, kokiais nors galingais teiginiais, kurie turėtų tą Šėtoną parklupdyt savo galia, o jo visuomet atsakymas buvo – Tebūnie Tėvo valia – ir viskas. Pati didžiausia galia yra šituose paprastuose žodžiuose, bet juos norint pasakyt, turi būt įtikėjimas, kada šitie žodžiai turi galios ir jie yra Gyvi, Tikri. 
Su įtikėjimu mes galim tada patirt ir ryžtingą žengimą į bet kurio naujo iššūkio priėmimą, kuris mus, natūralu, gąsdina, nes mes nepatyrėm jo, bet įtikėjimas mums leidžia pajaust tą stiprumą viduje. O jeigu mes dar pajuntame meilės antplūdžio, potvynio bangą – gyvą bangą savo viduje – tai yra kaip vėjas laivo burėms, kad jis plauktų.
Įtikėjimas rodo kryptį, meilė – tą stiprų vėją, kad mes negalim kitaip ir elgtis, tik taip mes ir galime būt savimi. Ir tada mes pranokstam aplinkybes ir štai tada Apvaizda mums suteikia pagalbą, kad aplinkybės taip suriktuojamos, kad netikėtai būna mums sprendimai kokių ir trokšta širdis ir kurie yra reikalingi visumos labui – visumos – bet tai stiprina ir mus – kiekvieną asmeniškai. Kūrėjas išmintingai mus grūdina, Jis neduoda mums tokių iššūkių, kad mus prispaustų galutinai. Jis duoda mums iššūkius pagal pečius. Tai jeigu mes subręstam pakankamai stipriais pečiais, tai mums gi nebereikia vakarykščio iššūkio. Baigus pirmą klasę, perėjus į antrą klasę, niekas negrąžina į pirmą klasę vėl. Reiškia, antroj klasėj mokymas yra sudėtingesnis. Taip ir Gyvajame Kelyje – iššūkiai visą laiką stiprėja, stiprėja, ir stiprėja. Pasiekus Rojų, bus stipresni iššūkiai, šitie atrodys tokie vaikiški, o tada bus nerimas, kaip šitą iššūkį įsisavint. Ir štai vėl, įtikėjimo galia bus toji, su kuria tą iššūkį su malonumu kiekviena asmenybė ir priims – pasisiūlydama savanoriškai.
Štai ta meilė leidžia ne slėptis už kitų nugaros, bet pačiam siūlytis, pačiam eit pirmam, ir jeigu atsiranda antras, trečias, dešimtas, kurie siūlosi, štai tai ir yra Evoliucijos vystymasis, arba atsiskleidimas vis ryškiau, stipriau. O jeigu reikia stumt – štai tu eik, tu eik – reiškia, tada jis priims tą pasiūlymą, nes jo bus išmintis jau daug pakylėta į aukštesnį laiptelį, bet jeigu stigs meilės, kaip stigo Liuciferiui, Šėtonui, tai ta išmintis gali būt klystkelyje ir pavirst maištu. O kad nepavirstų maištu, būtinas įtikėjimas, kol nėra meilės. Įtikėjimas leidžia išminčiai neišklyst iš kelio, o meilė leidžia jau veikt ir tada atsiranda tie savanoriai, kurie su didžiuliu užsidegimu, vos tik siūloma nauja užduotis, naujas iššūkis – siūlosi. Ir visuomet yra daugiau norinčių negu yra galimybių suteikt tuos iššūkius vienu metu. Štai mums – įtikėjimas, susietas su meile, yra mūsų atsiskleidimas naujom asmenybės tapatybės virpesių, pripildytų mūsų patyrimo, gamom. Begalybė yra visų atspalvių, tai štai mūsų tos atspalvių gamos ir atitiks mūsų energinių virpesių dažnį, kad mes norėsime dar aukštesnio energinio dažnio – iš meilės norėsim, norėsim eit Evoliuciniu Gyvuoju Keliu taip, kaip iš tikrųjų pajausdami Gyvąjį Kelią. Tikrovė yra gyva ir mes tada gersim tą Tikrovę. Tai ir yra Kūrėjo Gyvasis Vanduo – iš Jo prisigėrus, jį lieti kitiems – Meile ir Gėrio darbais.
Štai taip ir yra atsiskleidžianti ir vis labiau sužydinti Brolystė – Brolystė – iš pradžių mažoje aplinkoje – ta maža aplinka aš vadinu planetos žmoniją – nedidelę aguonos grūdelio planeta – mūsų planeta. Kiek joje daug kančios, kiek daug tamsos, kiek daug skausmo, nepasitikėjimo, baimės, pavirstančios visa kuo, ko protas nenori – ligomis, karais, konfliktais, visur – visose sferose – degraduojančiu mąstymu. O Kūrėjo Evoliucija sumaniusi Brolystę, bet Brolystės negali būt be Tėvo ir Motinos, atrastų savo viduje. Reiškia, pradžia yra nuo viduje atrasto Kūrėjo. O kaip gi atrast Kūrėją be dvasinių mokytojų, tokioje planetoje, kurioje viešpatauja susvetimėjimas, izoliacija, savanaudiškumas, įvairios partijos, kurios yra parazitai visuomenėje. Jos skaldo visuomenę ir kiekvieną grupelę kviečia link savęs – štai, mes – geresni, o kiti – blogi. Ir kiti tada sako – ne, mes – geresni. Taip suskaldoma visuomenė – ir nebėra net ir krypties mąstyt, kad visuma būtų – kaip kolektyvas – Lietuva. Partijos yra tie smaugliai, kurie praryja žmones, jų jausmus praryja, juos okupuoja, tai yra didžiausi okupantai šalyje. Ne tos kariuomenės, kurios užima teritoriją, o tos vietinės grupuotės, kurios siekia savų, savanaudiškų interesų patenkinimo. Tarp jų ir katalikai. Yra tokia partija, krikščionių-demokratų-konservatorių.
Tai va, Kūrėjas yra visiems VIENAS – visai kūrinijai. O čia tie protai – nudvasėję – skaldo žmones. Štai mes esame tame Gyvajame Kelyje, kad atskleistume didesnį, platesnį kontekstą, požiūrį. Dvasiniai mokytojai yra pati galingiausia galia, nes jie yra vedliai, kurie apreiškia Kūrėją. Už juos nėra aukštesnio ir garbingesnio paskyrimo, įpareigojimo, bet tai visuomet irgi, kaip kalbėjau – savanoriškumo principu viskas yra daroma.
Jeigu viduje meilė pradeda vest – kaip tas pučiantis į bures vėjas, kad laivas plauktų – štai tada kiekvienas ir pasireiškia savoj aplinkoj Kūrėjo ir savybėmis, ir darbais – ir būtent taip, kaip Kūrėjas veda iš vidaus. Ne taip, kaip kažkas komanduoja iš išorės, bet taip, kaip pajunta tą Kūrėjo vedimą iš vidaus. 
Štai Evoliucija ir vystosi šitaip, atsiskleidžia šitaip, atsidavus Kūrėjo vedimui iš vidaus. Tada mes ir sakom – tebūnie Tėvo valia. O kadangi išplečiam mes požiūrį, tai sakom – tebūnie Tėvo ir Motinos valia – Aukščiausiojo, Visaapimančio. 
Štai – paprasta aritmetika, bet atrodo, kaip sunku ją pateikt žmogui, kad jisai atsiskleistų vat šita Kūrėjo apraiška, išraiška, atvaizdu, savuoju gyvenimu. 
Mums – nedidelis uždavinėlis – padėt žmonėm, nieko daugiau. Po prisikėlimo – tada jausit viduje orumą, kada jums rodys šito gyvenimo epizodus, kaip jūs nugyvenot savo gyvenimą, kokie buvo jūsų priimti sprendimai – rodys. Ir kaip jūs oriai jausitės, kada atsidavėt Kūrėjo valios vykdymui ir iš meilės tą darėt, su užsidegimu, didžiuliu noru, ir tada Kūrėjas taip pat išreikš požiūrį – Šituo sūnumi – arba dukra – esu patenkintas. O taip, amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal