209. Algimanto pamokomasis žodis – Mano misija – atstovauti Kūrėją šioje planetoje ir vesti jus į Šviesą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Vilnius, 2019 02 02

Mylimieji, čia mes esame dabar Gyvojoje Šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – vardo Gyvojoje Šventovėje. Mūsų religija yra Gyvoji, Apreikštoji – ne mes ją sumąstėme – mums ji buvo perteikta – perteikta iš mūsų Tėvų. Kas yra religija? Tai nėra vien tiktai tas ryšys per atsivėrimą toje Gyvojoje Komunijoje. Religija – tai yra Gyvenimas Kūrėju. Jis yra Energijos Šaltinis ir Centras, Meilės, visų amžinųjų Vertybių – Gėrio, Grožio, Gailestingumo, Teisingumo – ir Jis visa įvelka į Meilės Erdvės virpesių Lauką. Mes esame mylimi, kad mylėtume save ir vieni kitus. Jeigu mes esam nepatenkinti savo kūnu, reiškia, mumyse yra baimė. Mes turime mylėt tą kūną, nes tai yra Kūrėjo mums padovanota laikina priemonė šitame pasaulyje kurti Gėrio, Šviesos darbus visų Gerovei. Kaip gi tada galima turėt priemonę, kurios nepamilt? – tai kvailystė. Bet žmonės labai dažnai nepatenkinti – nepatenkinti tai vienu ar kitu savo fizinio pavidalo kauburėliu ar priešingai – įduba. Mes turim nuostabų žmogiškąjį kūną, ir turim jį valdyt dvasine Galia – dvasine Energija. Bet mes negalim jo valdyt, nes mumyse yra daugybė baimių – baimių, kurios neleidžia mums net bendraut su Apvaizda, nes mes nepasitikim Apvaizda – mes nesam įpratinti prie bendravimo. Apvaizda mums stengiasi įvairiais būdais apreikšt save, kad neišgąsdintų mūsų – formuoja mums aplinkybes, kad mes susimąstytume – kodėl būtent jos tokios yra mums? Mūsų Tėvai – mūsų visų Tėvai – Rojaus Tėvai – padovanojo mums Likimą – pasiekti Juos Rojuje – visos kūrinijos geografiniame Centre – mūsų gimtuosiuose Namuose, bet visas Kelias – tai yra ilga, milžiniška Kelionė, ir jos metu mes turime nuolat įveikti daugybę iššūkių – įsisavinti juos. Ir įsisavindami mes turime patirti pasitenkinimą, o baimė trukdo visą šitą Kelionę paversti pasitenkinimo Kelione – pasitikėti Pačiu Tėvu ir Motina – Kūrėju – pajausti tą palaimingą būseną, kad mes esam orūs Jų sūnūs ir dukros – mūsų Tėvų – visos kūrinijos Tėvų. Kokia tai yra palaima, pajausti šitą teiginį savuoju gyvenimu! Aš kada žiūriu į žmones, aš matau, kiek jie turi baimių. Ir urantai turi baimių. Tai yra kančia, ne gyvenimas. O gyvenimas su Kūrėju be baimių yra laisvė kūrybai. Tai yra nuostabi Šviesa, nuostabi Harmonija, kuri viešpatauja viduje – tu esi laisvas nuo baimių, yra gera, gera ir jauti pasitenkinimą. Kada mane kelia Kūrėjas vis aukščiau ir virš šitos planetos, šita planeta man atrodžiusi anksčiau tokia milžiniška, dabar yra tiek sumažinta, kada aš į ją žiūriu iš kosminės Įžvalgos, ir ji yra kaip aguonos grūdelis. Ir dar šitoje planetoje turėt baimę? – tai čia yra kvailystė, didžiausia kvailystė, kokią gali žmogus patirti šitame pradiniame pasaulyje. Jis atstumia Meilę, atstumia Kūrėją, o baimę apkabinęs gyvena nuo ryto iki vakaro – gyvena ritualais, gyvena savo negyvom tradicijom ir bijo Šviesos, bijo Meilės, bijo Laisvės, bijo to išsilaisvinimo, nors politine prasme jis liežuviu plaka – laisvė, laisvė, Lietuva savarankiška, nepriklausoma! Baimė apėmusi visus politinius lyderius, nors jie nėra lyderiai – jie kaip tik yra autsaideriai, nes jie nežino, kur vesti tą, kas gyvena šios šalies visuomenėje. Baimė – nesuprantamas reiškinys mūsų Angelams, Serafimams – dėl to mes ir negalim ir su jais užmegzti ryšio, nes mes bijom savo egzistencija – vargana egzistencija, net ir milijardus turintys yra vargšai dvasioje. Čia yra pasakymas ne metaforinis, bet yra tikras, gyvas – vargšai dvasioje – jie pilni baimės, baimės dėl savo milijardų. Štai, žiūrėkit, kaip jie kiršina Venesuelą! – žmones kiršina vienus su kitais! – amerikiečiai, politikai – tas Trampas – jis yra kiršintojas, ir visi pasiduoda tam kiršinimui. Mūsų Grybauskaitė tokia pat kiršintoja. Žiūrėkit, kaip ji loja prieš Rusiją, pati neatskleidusi savo biografijos, patekusi į valdžią nežinia, kokiom priemonėm – pažeisdama įstatymą – nuslėpusi savo biografiją, ir dabar ji drįsta kiršint žmones, kad žmonės nemylėtų Rusijos, kad ją laikytų priešu! Tai yra baimė, baimė jos viduje! Ji kaip Kūrėjo dukra yra mylima, bet ji pati užsivėrusi nuo Kūrėjo, ir gyvena tada baimėje – tada negali patirti Šviesos, ir nežino, kur vesti tą Lietuvą. Visi ikišioliniai Lietuvos lyderiai ir pasaulio lyderiai gyvena baimėje – gyveno tie, kurie anksčiau buvo, gyvena šiandieniniai, ir ateityje gyvens dar labiau apimti baimės visi pasaulio lyderiai, dėl to sujaukta visa žmonija bus dar daugiau. Ir visa tai atsilieps net orui ta prasme, kad audros didės, uraganai, viesulai stiprės, dažnės, apims didesnes teritorijas, sniegynai bus ir šalčiai neįprastose vietose dėl to, kad žmonės gyvena baimėje. Jeigu būtų žmonių Širdyje Meilė – Kūrėjo Meilė – čia būtų nuostabi, subtropinė klimato išraiška – mes turėtume nuostabų žemėje Rojaus kampelį – Brolystė tarpusavio santykiuose, ir puikus klimatas visoje planetoje – visoje planetoje – kartoju, nepriklausomai nuo tos juostos, kurioje jie gyventų, visoje būtų panašus subtropinis klimatas. Ir tai priklauso nuo va, čia esančios Širdyje – Meilės. Žmogus yra, ne veltui aš jums pradėjau mokyt, kad mūsų Tėvai yra mums Kūrėjai, mes esam bendrakūrėjai su Jais – Jie mums kuria Meilės virpesiais gerbūvį mūsų viduje, kad mes tą gerbūvį atkartotume savo veiksmais visų Šviesos labui, kaip bendrakūrėjai. Tai argi mums, mūsų mylimiausi Tėvai, sudarytų žiemos ar potvynių tokias sąlygas, kad žūtų nors vienas mažylis? Meilė šitaip nesielgia. Reiškia, ir mes, būdami bendrakūrėjai, turime atverti save, atverti, kad ištirpintume baimę, ir šituo mes išsivaduosim iš visų kūno ligų – iš to nepasitenkinimo, kad mums kūnas nepriimtinas kažkuo. Ir tada mes jį pradedam darkyt įvairiais žiedais, auskarais, tatuiruotėm. Ir dar ką aš pastebiu pastaruoju metu. Jau keletą metų išplitęs reiškinys, kada kas nors pavyksta, tai sumuša ar delnais, ar kumščiais vienas kitam – sugniaužti kumščiai. Ir jie nesuvokia – tai yra išraiška baimės, tai yra iš esmės silpnaprotystės išraiška, nes kumštis yra agresija. Kūrėjas mums duoda Meilę, mes reiškia turim, jeigu priimtina koks nors pasiekimas ir norim išreikšt savo pasitenkinimą – apkabinkim! Kas yra apkabinimas? – tai išskėstos rankos ir atviri delnai – tai yra Meilės išraiška. Atviras delnas – Meilė, kumštis – agresija – agresija ten, kur yra nepasitikėjimas Kūrėju, nusigręžimas nuo Kūrėjo, o savyje yra baimė. Ir be atrasto savyje Kūrėjo, tie delnai gniaušis vis stipriau ir kiečiau. Aš jau matau, kaip tą daro įlipusios ir panelės į troleibusą, aš matau – tėvai su vaikais taip daro – su mažyliais – moko šitaip su kumščiu suduot. Tai yra mokymas agresijos! O Kūrėjas myli visus, myli, kad jūs būtumėte ne tik atvirais delnais ir išskėstomis rankomis apglėbę kaip mes sakom – mes apglėbiam visą kūriniją – bet, kad jūsų Širdis būtų atverta! Mes sakom – atverk Širdį. Kas tai yra – atverk? Reiškia yra atviros ir rankos, ir Širdies durys. Juk ir Kristus prieš du tūkstančius metų sakė – aš belsiu į kiekvieno Širdies duris, kas jas atvers, į to vidų aš ir įeisiu. Atverkit save Kūrėjui, atraskit Kūrėją – be šito tragedija laukia ir Lietuvos, ir pasaulio. Iš manęs jūs šitą sužinot – ne iš bažnyčios – bažnyčia nemoko atvert Širdį, atrast Kūrėją savo viduje – šito mokau tik aš – vienas – pasaulyje – Urantijoje, nes mano yra tokia Misija. Aš šito mokau, sakydamas Gyvąjį Žodį iš Kūrėjo tiesiogiai – be knygų, be vadovėlių. Net ir išvertęs Urantijos Knygą, priėmęs Apreiškimus, aš gaunu tą Žodį, kurį aš turiu jums pasakyt jūsų labui – ne mano labui – mano labui aš jau turiu Kūrėją viduje, Kuris mane moko. Ir ypač va čia, šią savaitę moko – aš pajutau tą Galią dar didesnę – Kūrėjo man suteikiamą Galią, kad jus vesčiau į Šviesą – jus visus – nesvarbu kokia jūsų religija, kokia jūsų rasė, kokia jūsų tautybė – jūs – kiekvienas – esat mano vedamas į Kūrėjo Šviesą, Tiesą, Gėrį ir Grožį, nors jūs šito galit nepripažint, galit prieštaraut, bet be manęs jūs pražūsit. Tai yra tokia Kūrėjo man suteikta Misija – atstovauti Kūrėjui šitame pasaulyje – mokyti jus, kaip atrasti be navigacinių priemonių Kūrėją savo viduje. Štai dėl to mes ir turim šitą Gyvąją Šventovę, kurios anksčiau juk nebuvo, nebuvo – dabar yra. Tai reikėjo man žengti pirmą žingsnį – ją įkurt jūsų labui, kai aš net jūsų nepažinojau – o dabar aš jus pažįstu. Ir jūs jau norite ateit į Šventovę, nes atveda Kūrėjas, kada jūs atveriat Širdį – atveriat Širdį Kūrėjui. Ir tada yra Gyva Energinių virpesių iš Kūrėjo Banga jūsų Širdyje – ir jinai čia atveda. Bet jinai aplinkos taip pat yra veikiama, ir kada aplinka stipriau jus suspaudžia, jūs išsigąstat, tada juntat mažesnę Meilę savo viduje – į Šventovę nebe ateinat, ir jūsų gyvenime atsiranda kiti interesai, ir tie interesai labai dažnai jus suklaidina. Jeigu tiktai jūs nustojat žvelgt į Kūrėją savo Širdimi, žinokite – laukia bėdos jūsų asmeniškai ir jūsų šeimos. Kodėl? Todėl, kad jūsų viduje krito energinis dažnis tų virpesių, kuriuos anksčiau gėrėt iš Kūrėjo, ir ėjot į Šventovę, darėt Gėrio darbus visų Šviesos labui. Kiti interesai jus patraukė, suviliojo – laukit pasekmių. Kūrėjo Evoliucija sumanyta tam, kad mes gyventume visų Šviesos labui – visų. Mano mylimieji, žodis – visų – lietuvių kalba reiškia ne savo šeimos narių – visų – visos žmonijos labui – visų tautų ir rasių labui – visos kūrinijos Šeimos labui. Ir ten nenumatyta baimė, nenumatyta. Tai yra – laukinio – Evoliucijos etapo akimirka. Jeigu jūs turite baimę, žinokite, esat laukinio etapo akimirkoje. O jūs gi esat dvidešimt pirmame amžiuje – na, netinka jums baimė – nedera prie jūsų kūno ir drabužio. Reiškia, jūs turit vieną išeitį – pripildyt save Kūrėjo Meile, o Meilė ištirpina baimę – tirpinkit ją, veikite visų Šviesos labui, veikite. Meilė yra Gyva veikloje – nėra veiklos – Meilė apsiblausia, apsitraukia voratinkliais ir pelėsiais. Ir vėl ateina pasekmės ir kūnui ir jūsų dvasiai – ji nustoja švytėt, spindėt, o kūnui prasideda ligos, kančios. Taip kad, mano mylimieji, alternatyvos Kūrėjui nėra, net ir ateistams. Tai džiugi Žinia! O visai kūrinijai yra nuostabi mums skirta žinia – kelionė su Kūrėju Meilės virpesiuose – kelionė patyrimuose – kelionė mus visą laiką nustebinanti. Mane vakar nustebino Apvaizdos pasireiškimas – kroviau akumuliatorių mašinos, ir, pakrovėjas nedidelis, aš jį uždariau su kapoto dangčiu variklio skyriuje – reikia atidaryt ryte, neatsidaro – neatsidaro tas kapotas – dangtis variklio nepasikelia. Vargau apie valandą laiko – juntu, kad kabliukas kliūna, sklendė niekaip, niekaip nepasistumia ir kabliukas neatsikabina. Ir galvoju – ką man daryt, kaip atidaryt, nes aš užstatęs duris garaže sūnaus mašina, kurios akumuliatorių prieš tai pakroviau. Nuėjau į namus, atsisėdau, kaip rūpintojėlis – susiėmiau galvą, panarintą į delną, ir pradėjau melstis, na sakau – na, padėk Tu man atidaryt tą kapotą, nežinau, kaip atidaryt – kviest ten iš serviso ar dar kažką daryt? Na štai, pasimeldžiau ir nuėjau – su vienu pirštu paspaudžiau ir atsidarė ta skląstis, pasikėlė kapotas. Ir žiūriu – tas laidas, kuris yra pakrovėjo, tiesiog buvo užblokavęs tą kabliuką ir aš jo negaliu pasiekt – Apvaizda transformavo, atrodo kaip patepė su alyva – ir šypsojausi, džiaugiausi. Ir dar kartą tai paliudija – Apvaizda veikia, bet tiktai tada, kada tu nuoširdžiai to prašai – nuoširdžiai – kai tau nebeegzistuoja niekas kitas. Kai aš mėginau savo pastangom viską padaryt – neužteko tų pastangų ir Išmanymo neužteko. O Išmanymas – tai Išmintis – tai ir kreipkis į Kūrėją – kreipkis iš karto, jeigu kažkas nepavyksta! Tai va, mano mylimieji, gyvenam nuostabų šitame pasaulyje gyvenimą, tad ir gyvenkime visų Šviesos ir Gerovės labui Meilėje su Kūrėju. Tada jūs būsite visi gyvi, orūs Kūrėjo sūnūs ir dukros, taip, kaip Jis ir sumanė, kad veiktumėte per visą amžinybę – veiktumėte visų Šviesos labui. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas