131. Įtikėjimo svarba Gyvajame Kelyje, 2019 04 04

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Šiandien mes žengiame tik patį pirmąjį žingsnį pradiniame pasaulyje – Urantijoje – į Amžinybę, nors mes – urantai – jau žinome Įtikėjimo vertę ir galią, kaip žinome ir tą milžinišką skirtumą tarp tikėjimo ir įtikėjimo – gyvenimo kasdienybėje tuo tikėjimu, o ne dogma ar ritualais – tad mūsų žengimas pirmyn vis labiau atsiremia į mūsų gyvą įtikėjimą. Tačiau kiek žmonijoje mūsų brolių ir sesių turi tokį gyvą įtikėjimą, kad pasakytų – taip aš tikiu Jėzumi ir jo prisikėlimu, tikiu, kad taip pat esu Kūrėjo Sūnus arba Dukra, tikiu, kad tikrai būsiu prikeltas ir dėl to nesijaudinu, nes būtent žinau, kad mano įtikėjimas ir yra tas garantas ir raktas į gyvą prisikėlimą. Be urantų labai nedaug kas gali pasakyti, kad tiki ir Jėzumi, ir tikru prisikėlimu. 
Tad įtikėjimo gyvybingumas mums ir leidžia kasdien vis labiau sustiprinti tą mūsų žinojimą, kad tikrai būsime pažadinti, nebus taip, kad užmirštų mus pažadinti, ir mes taip ir pradingtume materialioje mirtyje, ir dar gi sudeginti ar užkasti po storu žemės sluoksniu. Ne, šitaip nebus niekada, nes niekada nebūna taip, kad kas nors ką nors užmirštų pažadinti ir paliktų vienatvėje ir mirtyje. Urantai jau tvirtai žino, kad apskritai jokios mirties nėra, nes yra tik atjungtos sąmonės būsenoje perėjimo evoliucinis epizodas-patyrimas iš materialaus kūno į sielos tapatybės morontinį apvalkalą-formą-kūną, kurį mums išaus iš morontinės energijos Morontinės Energijos Prižiūrėtojai, ir Gyvybės Nešėjai, serafimai, ir kitos asmenybės. Šito mes dar nepatyrėm, tad čia esminį vaidmenį ir vaidina mūsų įtikėjimas – ar mes esame Gyvajame Kelyje realiai, ar tik teoriškai apie jį skaitome, mąstome, bet juo patys asmeniškai kasdien dar neiname, nes trūksta Įtikėjimo, kuris ir suteikia pasitikėjimą tiek Rojaus Tėvais, tiek ir savimi, tiek ir realiam žengimui Gyvuoju Keliu. 

Urantijos Knygos Vietinės Sistemos aprašyme yra tokia pastraipa ir joje panaudotas žodis – įtikėjimas – 

Pirmoji. Užbaigtųjų Pasaulis. Tai yra vietinės sistemos užbaigtųjų korpuso būstinė ir ją supa priimantieji pasauliai, septyni gyvenamieji pasauliai, kurie taip iki galo yra atsidavę mirtingojo kilimo planui. Į užbaigtųjų pasaulį gali patekti visų septynių gyvenamųjų pasaulių gyventojai. Tokių kelionių metu transportiniai serafimai kylančias asmenybes gabena į šitą pasaulį ir atgal iš jo, o kelionės yra numatytos tam, jog vystytų pereinamųjų mirtingųjų įtikėjimą į savo galutinįjį likimą. Nors užbaigtieji ir jų statiniai morontiniam regėjimui paprastai nėra matomi, bet jūs būsite daugiau negu sužavėti, kada, kartas nuo karto, energijos transformuotojai ir Morontinės Energijos Prižiūrėtojai jus įgalins trumpam pažvelgti į šitas aukštąsias dvasines asmenybes, kurios iš tikrųjų kilimą į Rojų yra užbaigusios ir kurios sugrįžo į tuos pačius pasaulius, kuriuose šitą ilgą kelionę pradedate ir jūs, kaip užtikrinimo pažadą, kad jums yra leidžiama ir kad šią stulbinančią užduotį jūs galite užbaigti. Visi gyvenamųjų pasaulių gyventojai vyksta į užbaigtųjų sferą į šitas užbaigtųjų vizualizavimo asamblėjas bent jau vieną kartą per metus. (0509-05)

Taigi, mūsų įtikėjimu po prisikėlimo taip pat rūpinsis mūsų dvasiniai vedliai ir mokytojai, kad tik jis stiprėtų, o ne silptų, nes nuo jo galios ir priklauso mūsų žengimo į priekį tvirtumas ir netgi mūsų buvimas savimi. Įtikėjimas tai nėra šiaip priedėlis mūsų gyvenime, ir prie mūsų gyvenimo, kad galėtume sau tarti – ai, galiu apsieti ir be jo, iki šiol be jo gyvenau, pragyvensiu be jo ir toliau. – Deja – ir laimei – taip nėra. Urantijoje – mūsų pradiniame pasaulyje – gali gyventi, tiksliau būtų sakyti gali egzistuoti, ir be įtikėjimo, ir dargi gali net tyčiotis iš tų brolių ir sesių, kurie tokį įtikėjimą demonstruoja savo kasdieniu gyvenimu, gali siautėti ir engti kitus, apgaudinėti kitus, apvogti kitus, ir, kitų akimis žvelgiant, gali atrodyti, kad toks gyvenimas yra labai laimingas, turtingas, ir net turiningas ir gyvas – materialia prasme – kad kitiems net pavydas gali kilti dėl tokio pilno veiklos ir kelionių po pasaulį ir tariamai laimingo gyvenimo, bet tai yra labai klaidingas būtent toks požiūris, ir neteisingas apibendrinimas tokio gyvenimo dėl perdėm paviršutiniško žvilgsnio, kuriam kaip tik ir stinga įtikėjimo gelmės ir kosminės įžvalgos, atremtos į apreiškimų Tiesą ir Šviesą bei savo patyrimą tiek įtikėjimo, tiek ir gyvojo ryšio su Rojaus Tėvais gyvosiose sferose. Tad jeigu pradiniame žengimo į mūsų Likimą pasaulyje – Urantijoje – mums leidžiama be įtikėjimo švaistyti energiją ir laiką tuščiai pramogaujant, nes vis tiek yra žinoma, jog tai yra labai laikinas nesubrendusio proto siautėjimas ir klaidžiojimas tamsos labirinte, net nesuvokiant, kad yra tikroji ir gyva Šviesa viduje, ir šitas laikas tuoj – Minties Derintojo suvokimu – užsibaigs materialia mirtimi. Ir būtent tada mirtingasis jau ir pateks į mokymosi ir užduočių atlikimo gyvą procesą, kuriame jis jau tiesiog privalės dalyvauti, nes toks yra Kūrėjo Evoliucinis Planas – be išimčių visiems – o ne tolimesnis energijos ir laiko neatsakingas švaistymas tuščiai. Urantijos pramogos buvo – ir baigėsi – Urantijoje. Po prisikėlimo prasideda kryptingas ir nuoseklus dvasinis mokymas ir mokymasis – ir įtikėjimo galios taip pat. Pramogos liks toli ankstesniame materialaus gyvenimo pasaulyje iki prisikėlimo. Ir kaip po prisikėlimo visiems tokiems Urantijos pramogautojams iš tiesų bus sunku be įtikėjimo kaupti net ir intelektualias žinias apie Kūrėją, kurį jie visą laiką neigė, ar bent jau neigė tuos jų brolius ir seses, kurie Kūrėją pripažino ir išpažino Širdimi, jiems bus labai sunku išsilaisvinti be įtikėjimo iš savųjų ydų – pykčio, pavydo, baimės, savanaudiškumo, nepasitikėjimo, noro viešpatauti kitų valios atžvilgiu, noro primesti savo nuostatas ir nuomonę kitiems, kad pasiektų savo interesų įgyvendinimo tikslą – visas šitas jų viduje Urantijoje prikauptas balastas ne tik nebepadeda, bet realiai trukdo žengti pirmyn ir labai vargina, visa tai tapo visiškai nebereikalinga, o pastangas dėti tam, kad įtikėtum, jiems yra perdaug sunku, ir per daug vargina. Štai tada ir prislėgs visi šito pasaulio turtai ir padėtis, visi priimti savanaudiški sprendimai, visi sprendimai išnaudojant ir apgaudinėjant ar net apvagiant kitus, jeigu buvai verslininkas ar politikas, ir toks naštos svoris prislėgs tokį nepasirengusį mirtingąjį visu svoriu iš vidaus, ir tada jis suvoks, koks yra iš tikrųjų silpnas ir atsilikęs jo protas ir jo tapatybė, palyginus su tais, kurie Urantjoje buvo jo pasityčiojimų objektais, ir kurie savo įtikėjimo galia ir demonstravo tikrą ir gyvą gyvenimą drauge su Kūrėju. Ir kiekviena pastanga – nuoširdi ir gyvą – niekada niekur nepradingsta ir būtinai anksčiau ar vėliau duoda derlių – dešimteriopą ir net šimteriopą atlygį. Ir būtent tada tokiems neįpratusiems dėti pastangas mūsų broliams ir sesėms įtikėjimo stoka kaip tik ir pasireikš tokiu didžiuliu vidiniu nerimu, kad net ir Gyvasis Kelias atrodys kaip sunkiai įveikiamas kalnas, į kurį įkopti kaip tik ir būtinas ir pasitikėjimas, ir įtikėjimas. Nepaisant to, kad Dvasiniai Mokytojai dės pastangas suteikti žinių, patarimų, ir tokių užduočių, kad tik mirtingasis neatsisakytų Gyvojo Kelio, vis tik be įtikėjimo mirtingajam labai sunku tokius iššūkius įsisavinti, ir dėl to kyla didžiulė rizika prarasti ne tik Gyvąjį Kelią, bet ir save, atsisakant galutiniu apsisprendimu toliau žengti Gyvuoju Keliu. Ir toks mirtingojo laisvos valios galutinis sprendimas bus Trijų Dienų Senųjų Tribunolo Uversoje patvirtintas – niekas nieko per prievartą neverčia žengti Gyvuoju Keliu, kuriame viešpatauja Kūrėjo Meilė ir Šviesa, ir būtent Pats Kūrėjas ir režisuoja visus vaidmenų atlikėjus, kad jie vykdytų Kūrėjo Evoliucinį Planą Meilės ir Laisvos Valios pasireiškimu. Būtent dėl to mumis Kūrėjo apvaizda taip ir rūpinasi, kad tik mūsų Įtikėjimas ne silpnėtų, bet augtų ir stiprėtų. Būtent dėl to ir organizuoja mums keliones į kitą pasaulį, į užbaigtųjų pasaulį, kad matytume, kada mums vizualizuos užbaigtųjų veiklą tame pasaulio centre, kad suvoktume ir vidine būsena patirtume, kokia yra žavinga jų veikla, ir kokia laukia ir mūsų ateitis, kada savo Likimą būsime įgyvendinę, tada ir mes pajėgsime taip manipuliuoti Kūrėjo Energiją savo veikloje visų Šviesos ir Tikrovės labui. Matant savo tolimą perspektyvą ir ateitį, savaime aišku, kad sustiprėja ir pats Įtikėjimas – jie sugebėjo pakilti iki Rojaus Tėvų, o juk taip pat ir jiems reikėjo žengti Įtikėjimo viduje galia iš pasaulio į pasaulį, ir šitą nuorodą iš Tėvų – būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks tobulas esu Aš – įgyvendino, ir štai dabar matau jų nuostabią energinę veiklą, ir patiriu sustiprintą vidinį įtikėjimą ir pasitikėjimą, kad ir aš tą padarysiu, pasieksiu savo – ir visų – Tėvus Rojuje – savo Likime – ir Įtikėjimo galia įsisavinsiu visus Iššūkius ir visas užduotis pakeliui į savuosius namus Rojuje, ir Tavasis-manasis Minties Derintojas užtikrintai atves mane pas Tave, net ir taip, kaip ir šiuos Tavuosius vaikus, kuriuos dabar matau veikloje šitame pasaulyje, Tu atvedei pas Save Rojuje. 
Įtikėjimas – tai visai naujas reiškinys Urantijoje, nes iki šiol visi tenkinosi vien tik tikėjimu ir šalia jo sugalvotų ritualų – matomų ir materialių – taikymu. Todėl nebuvo reikalo žadinti Širdį, tegu ji miega, net ir tada, kada atliekamas tas materialus ir matomas koks nors ritualas. Šitame evoliucinio proceso etape Įtikėjimas nereikalingas, visiškai tam pakanka vien tik tikėjimo. Ir nuostabu yra tai, kad mūsų įtikėjimu taip rūpinasi ir mūsų Dvasiniai Mokytojai, kad įtikėjimo sustiprinimui organizuojamos net kelionės į kitus pasaulius, kad pamatytume ištobulintų mūsų brolių ir sesių vizualizuotą veiklą. Tai ir parodo, kokį milžinišką dėmesį dvasinio mokymo procese užima mūsų Įtikėjimo stiprinimas. O tai reiškia, kad be įtikėjimo mes negalime iš viso dalyvauti Kūrėjo Evoliuciniame sumanyme mums, nes visada mums teks remtis į savo vidinį įtikėjimą prieš kiekvieną naują iššūkį, kuris tuoj pat bus suteikiamas po ką tik jau įsisavinto ir įveikto iššūkio. Toks Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – sumanymas visai Kūrinijos Šeimai – kiekvienam Šeimos nariui be jokių išimčių – augti kiekvienam asmeniškai vis ryškėjančia Šviesa Meilės motyvu ir Įtikėjimo galia. 
Kūrėjo apvaizda ir mūsų pradiniame pasaulyje – Urantijoje – taip pat pasireiškia, ir savo pasireiškimu ir stiprina mūsų įtikėjimą įvairiais mūsų gyvenimo epizodais, kada mums suteikia pagalbą atsiliepdama į mūsų nuoširdžią maldą, ar tariamai stebuklingais būdais mus apsaugo ypač pavojingomis akimirkomis, kada padeda išspręsti tokias painias problemas, kad atrodo jų niekaip nepavyks išspręsti, ir visa tai yra daroma mūsų labui, kad tik mes nebijotume, kad tik žengtume pirmyn, ir tik pirmyn, kad tik stipriau įtikėtume, ir pasitikėtume tiek Kūrėju, tiek apvaizda, tiek ir savimi, jog Gyvasis Kelias yra realus ir tikras, o ne susigalvotas ir pramanytas kokių nors gudrių protų, kad manipuliuotų mūsų gyvenimu ir protu jų savanaudiškų tikslų įgyvendinimui.
Apvaizda tikrai veikia, ir tą jau gali daug kas patvirtinti, deja žmogiškajam protui, kuriame tiek nedaug įtikėjimo ir pasitikėjimo, visi tokie mūsų įtikėjimą sustiprinę tariami stebuklai netrunka vėl apsitraukti kasdienių problemų dulkėmis, ir vėl protas pajunta įtikėjimo stygių, nes buvęs pakilimas ir įtikėjimo sustiprinimas subliūkšta, ir vėl protas trokšta naujo tariamo Apvaizdos stebuklingo veiksmo, kad vėl pakiltų į naują aukštumą savo galia. O kada tokio tariamo stebuklingo Apvaizdos veikimo daugiau nebesulaukia, tada viduje ir ima pasireikšti ir nerimas, ir nepasitikėjimas, ir net baimės apraiškos. O tai jau nuodai apskritai įtikėjimui, ir net Gyvajam Keliui, nes pradedama abejoti net ir juo, o tada ir manimi, mano sakomais mokymais, ir galiausiai suabejojama jau ir Pačiu Kūrėju. 
Urantijoje aš pradėjau mokyti prieš dvidešimt penkerius metus to milžiniško Įtikėjimo metodo – paversti tikėjimą savo gyvenimu – šitaip tikėjimas pavirsta įtikėjimu – gyvenimu be jokių dogmų ir ritualų, bet gyvu Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – atrastu savo paties viduje. Tuo metu tai buvo visiškai naujas ir neįtikėtinas dalykas – netgi iššūkis – mat tikėjimo nebeužtenka, reikia dar didesnio dalyko už tikėjimą, kai visa bažnyčia kalba vien tik apie tikėjimą, ir apie nieką daugiau, kas būtų aukščiau už tikėjimą. Ir štai čia aš prabylu su savo visiškai iki tol negirdėtais mokymais – tikėjimo neužtenka, nes jis yra negyvas, pilnas dogmų ir materialių bažnytinių ritualų, jis visiškai neatveria tikinčiojo Širdies, dėl to būtinas didesnis siekis – būtina tikėjimą paversti įtikėjimu – tikru gyvenimu. Ilgą laiką mano šie žodžiai urantams buvo vien tik grynai teoriniai, nes jie nebuvo patyrę įtikėjimo patys. Tuo tarpu šiandien jau daugelis iš jūsų labai gerai ne tik atskiriate tikėjimą nuo Įtikėjimo, bet ir patys jau savo asmeniniu patyrimu liudijate, kad Įtikėjimo galia turi milžinišką vidinę energinę gyvą įkrovą, kurios dėka šalinama vidinė baimė ir nepasitikėjimas, o jeigu dar patiriate Kūrėjo Meilę, tada esate ne tik pajėgūs įsisavinti bet kokį jums suteiktą iššūkį, bet ir pradedate jį realiai įsisavinti. O jeigu baimė vis tik ima viršų ir neleidžia kokio nors iššūkio įsisavinti, tai jau žinote vektorių kaip elgtis – tik per didesnį atsivėrimą Rojaus Trejybei-AŠ ESU ir įmanoma sustiprinti ir patį Įtikėjimą, kad to iššūkio nebebijotumėte ir nevengtumėte jį priimti, ir jį įsisavintumėte. 
Žinokite, kol jūs iššūkio vis vengiate, atidėliojate, ir nepriimate, tol jūsų viduje baimė tik augs, ir tada jums tos baimės keliamų žemo dažnio virpesių lauke nustos sektis ir kiti darbai, ir bendravimas su kitais žmonėmis taps sunkesnis, ir net su savo vaikais bendravimas suprastės, dings nuoširdus ryšys, nes jūs nesate savimi, kokį sumanė Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. O atsisakydami iššūkio dėl savosios tariamos ir visiškai netikros baimės, kuri sukelta tik jūsų pačių vaizduotėje ir dėl ateities tariamo pojūčio, jūs jau dabar nusidedate ir darote nuodėmę, šitaip laužydami Kūrėjo Valią, nes savo valią iškeliate virš Kūrėjo valios. Rojaus Trejybė-AŠ ESU baimės neturi ir nepatiria tokių žemo dažnio virpesių, todėl Kūrėjui toks baimėje gyvenantis vaikas tarsi nustoja egzistuoti, ir ne dėl to, jog Kūrėjas būtų nuo to vaiko nusisukęs, bet gi priešingai – pats tas vaikas yra nusigręžęs Paties Kūrėjo savo valia. Kadangi Kūrėjas yra Meilės ir Šviesos Šaltinis ir Centras, tai jis šiuos aukšto dažnio virpesius ir lieja visiems Savo vaikams, tuo pačiu ir tiems, kurie neturi įtikėjimo ir gyvena žemuose virpesiuose, ar tiems, kurie apimti baimės, bet net ir Kūrėjas negali suteikti noro atsigręžti į Kūrėją ir gyventi Kūrėjo Meile ir Šviesa aukštų dažnių virpesių lauke. Šitą norą vis tik turi pajausti pats Kūrėjo sūnus ar dukra asmeniškai savyje. Kūrėjas daro viską, kad tik toks noras kiltų, net Save yra padovanojęs Minties Derintojų pasireiškimu mirtingojo proto viduje-sąmonėje ir pasąmonėje, ir veda iš vidaus kiekvieną, kad tik sūnui ar dukrai būtų geriau ir šviesiau. Visas tas Gėris ir Šviesa Rojaus Trejybės-AŠ ESU yra jau suteikta kiekvienam Kūrėjo vaikui Minties Derintojų padovanojimu. Tad dabar nuo kiekvieno asmeninio ir gyvo atsivėrimo, gyvo Įtikėjimo ir pasitikėjimo priklauso ir Kūrėjo valios vykdymas priimant ir įsisavinant naujus iššūkius – juk be iššūkių įsisavinimo negali būti Evoliucijos – tiek kūrinijos, tiek asmeninės.
Ar esate Įtikėjimo Evoliucijos Gyvajame Kelyje, ar tik šalikelėje, ar net klystkelyje tamsos labirinte, priklauso ir jūsų asmeninis indėlis į Kūrėjo Evoliucinį Banką danguje, kaip ir jūsų pačių vidinė būsena. O juk būsena ir yra mūsų kasdienio gyvenimo pasireiškimas Kūrėjo atvaizdu – ar jis yra orus ir atitinka Kūrėjo valią, ar laužo Paties Kūrėjo valią, ir savosios asmenybės tapatybę šitame pasaulyje, ir kelia riziką dėl ateities.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas. 

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal