217. Algimanto pamokomasis žodis – Lietuvai reikalingas dvasinis Vedlys! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2019 03 09
Gyvajame Kelyje mes turime patyrimus tam, kad visą laiką laimėtume – laimėtume save. Kūrėją jau esam atradę, dabar reikia būti savimi – laimint save visų labui. Šitas Kelias ir yra tuo nuostabus, kad jame negalima kyšiu nupirkti sau gero gyvenimo – kiek įdedi pastangų, tiek tu esi tikras, tiek tu mėgaujiesi Gyvąja Komunija su Kūrėju, ir net ta būsena, kad tu esi Kūrėjo sūnus arba dukra. Ir kada visa kūrinija, pradedant nuo Rojaus, pačios Kūrėjo Buveinės, einant per Havonos vieną milijardą pasaulių, per Supervisatas iki Vietinės Visatos, ir dar žemyn, ir tolyn nuo Kūrėjo Centrinio Energijos sutelkimo Centro – Rojaus – į išorinį kosmosą – mes prieinam tą planetą, kurioje esam mes. Tokių planetų – septyni trilijonai. Jose gyvena mirtingieji – žmonės. Ir visi turi Vieną Vienintelį Gyvąjį Kelią – Kūrėjo Evoliucijos Kelią. Ir visur yra mokymasis ir taikymas tų mokymų praktiniu lygiu visumos Gerovei, visumos labui. Ir Amžinybėje tas pats. Reiškia, mokymasis – tai yra amžinasis procesas, patiriant vis stipriau Kūrėją tiek savo viduje ir Jo pasireiškimą išorėje, tiek ir pažįstant kūriniją vis giliau.
Tas mokymasis – tai yra daugybė Universitetų, aš turiu minty ne lavinimo institucijų, kaip mes suprantame universitetą mūsų pasaulyje ir stojame į konkretų universitetą įgyt kažkokį konkretų išsilavinimą – Kūrėjo Universitetai – tai atskiri pasauliai – atskiri pasauliai – planetos – realios, materialios planetos. Ir visur yra atitinkamos kvalifikacijos Mokytojai, kad mums padėtų įsisavinti vis naujus iššūkius, kurių dėka mes mokomės tarpusavyje bendraut. Mes – urantai – jau tikrai iškilę virš septynių milijardų žmonijos šitame pasaulyje nepalyginamai daug aukščiau, pažįstame Kūrėją taip, kaip nepažįsta niekas kitas šitame pasaulyje, mes kalbame net apie Brolystę, bet Brolystės mes dar netaikom net ir tarp urantų. Mes teoriškai suprantam, kas yra Brolystė – ir net šitoje Gyvojoje Komunijoje, Gyvojoje Šventovėje mes patiriam tai – bet tarpusavio bendravimo taip, kad vienas pas kitą apsilankytume kaip tos Šeimos brolis ar sesė, mes šito dar nesam pasiekę. Mes dar nepasitikim vieni kitais – vieni mums yra priimtinesni, kiti mažiau priimtini – su vienais mes pabendraujam ne vien tiktai Šventovėje, su kitais mes net ir neturim galimybės pabendraut, nes mūsų vidus dar nėra toje Brolystėje – nėra tiek atvertas, kad galėtų bendraut kaip brolis ir sesė – užeit į namus, net ir nepaskambinus užeit. Tai yra tam tikras Meilės – Meilės iš Kūrėjo – pojūtis, kuris leidžia tada vienam su kitu elgtis taip, kai tos bendro elgesio taisyklės yra pranokstamos. Juk mylinčioj šeimoj tarp brolio ir sesės yra bendravimas jau pranokstant tą tariamą mandagumą ir etiketą.
Tai štai mes tarpusavyje dar neturim tos Brolystės – tikrosios Kūrėjo Brolystės. Mes neturėjom to patyrimo, mes žengiame pirmąjį žingsnį. Kada mes būsim pažadinti aukštesniu sielos tapatybės morontiniu energiniu pavidalu, ta pati asmenybė, kuri yra čia, šitame pasaulyje ir ji amžina, mus mokys bendravimo Brolystėje – mokys, kada mes bendrausime ne tiktai su mirtingaisiais – buvusiais žmonėmis – bet bendrausime ir su kitų kategorijų žemesnėmis dvasiomis, jau turinčiomis amžinąjį dvasinį energinių virpesių apvalkalą. Jų Universitetų patyrimų kelias yra nepalyginamai ilgesnis negu mes būsime jį nužengę po prisikėlimo, todėl mums bus baugu – baugu su jais bendraut – mes jausim nepasitikėjimą. Štai kodėl mums reikia ir čia Brolystės taip pat mokytis tarpusavyje bendraujant, kad mes įgytume tos Kūrėjo Meilės Galią. Ir toji Galia mus ne tiktai iškelia virš aplinkos iliuzijos, bet jinai suteikia ir Energiją be jokios baimės bendraut tarpusavyje, net ir su aukštesnio dvasinio statuso asmenybėmis, kurių patyrimas yra daug gilesnis, platesnis, didesnis negu mūsų. Štai mes, kai suklumpame, kada kas nors pasako, kad čia yra aukšto rango valdininkas, iškart žmogus viduje pasimeta – rangas mus prislegia. Žiūrėkit, atvažiuoja popiežius – žmogus tiesiog – kaip stabą garbina – taigi jis yra mūsų brolis dvasioje – brolis – ateik, patapšnok jam per petį, apkabink! Kas išdrįs tą padaryt? Dėl to, kad Brolystės nėra. Jeigu važiuoja prezidentas, yra daugybė sargybinių jį lydinčių. Tai yra dvasios brolis arba sesė, atskirta nuo kitų brolių ir sesių iš baimės, ir atskirta agresyviai – sargybiniai turi ginklus. Tai yra žmonės, nemylintys kitų žmonių – jie atlieka tą apsaugos funkciją be Meilės Galios. Pati galingiausia jėga yra Meilė. Ir Meilės Galia saugo stipriau už bet kokius materialius ginklus, kurie žudo – o Meilės Galia stabdo žudynes.
Kada aš išgirdau vakar, kad Rusijoj priėmė įstatymą, kuris uždraudė kritikuot valdžią, įsivaizduokit – įstatymu uždrausta kritikuot valdžią. Reiškia, žmogus nebeturi teisės laisvam mąstymui.
Ir kada man Tėvas sakė, kad Rusijoj bus represijos, tai buvo pasakyta prieš daugybę metų – neatrodė, kad gali būt Rusijoj represijos. Bet tas Mokymas suteiktas mane ruošė štai tai akimirkai, ir aš žinojau, kad tai jau bus taip. Ir dabar jau visos priemonės daromos tam, kad Rusijoj būtų represijos – ir bus jos žiauresnės negu Stalino laikais – gulagai atrodys kaip juokinga vaikiškų žaidimų aikštelė. Todėl, kad Brolystės nėra, o Brolystės nėra dėl to, kad nėra Kūrėjo atrasto Širdyje, nors cerkvė turi milžinišką poveikį.
Ir Lietuvoj bažnyčia turi milžinišką poveikį politikai, o žmonės gyvena vis prasčiau, engiami jie vis stipriau. Žmonės bijo, kad jų klausosi – klausosi valdžios kažkokie institutai. O kas jiems davė teisę klausytis žmonių pokalbių? Dėl to, kad Brolystės nėra. Tada jie bijo ir elgiasi agresyviai, kad išsaugotų savo valdžią – valdžią. Bet jie prisidengia, kaip figos lapeliu, kalbėdami apie apsaugą valstybei. Valstybės nėra – nėra valstybės – valstybė yra ten, kur yra sava pinigų sistema, kur yra bendra visuomenėje idealo siekio politika. Koks idealas yra Lietuvos? Kokį idealą propaguoja Lietuvos vadovai? Jie patys nežino. Šiandien – šiandien – yra Lietuvos vardo diena. Prieš 1010 metų šią dieną pirmą kartą buvo Lietuvos vardas paminėtas. Bet Lietuva turi būt jau tūkstantį metų nušvitusi, o dabar vergijos sąlygom gyvena – vergijos sąlygom – be savo vadovų – kažkas Briuselyje vadovauja. Reiškia, savo proto Lietuva nebeturi. Kažkokį reikia klerką-biurokratą-pseudopolitiką laikyt savo vedliu – yra kažkoks Junkersas ten, pasirodo jis vedlys Lietuvos!?
O man reikia Lietuvos Vedlio.
O Lietuvos nėra – ji yra kaip našlaitė. Ir štai mes esam čia urantai tam, kad keltume Lietuvos dvasinį atgimimą. Be Kūrėjo, atrasto savyje, pasmerkta visa visuomenė. Jau dabar tie junkersai iš Europos Sąjungos viską darė ir daro, kad sunaikintų Lietuvos kaimą. Mat jiems reikia, kad kaime būtų ne daugiau trijų-keturių procentų gyventojų.
Jeigu kaime gyvena mažiau negu dvidešimt procentų – pasmerkta visuomenė – pasmerkta – ji neišliks!
Lietuvoj jau yra kažkur šešiolika procentų kaime. Štai kokia yra tragedija, ir niekas apie tai nekalba!
Lietuvai reikalingas dvasinis Vedlys. Štai kame yra Kūrėjo mintis, kad aš vesčiau Lietuvą Dvasiniu Keliu, atstovaudamas Kūrėjui, kuris būtų Centras visiems – visiems čia gyvenantiems. Todėl mes – urantai – būdami Gyvajame Kelyje ir esam toji Druska, kuri teikiam skonį Gyvenimui, gyvendami Teisingumu – Kūrėjo Teisingumu – Kūrėjo Šviesa, Kūrėjo Meile, Kūrėjo Gailestingumu, Kūrėjo Gėriu, Kūrėjo Grožiu, Kūrėjo Kosmine Įžvalga. Štai kokio reikia Vedlio – kad žinotų, kur vest visą visuomenę, ir visą pasaulį!
Štai Kūrėjo sumanymas, kad Evoliucija būtų atstatyta dabar iš tos duobės, į kurią atvedė Kaligastija, buvęs dvasinis Vadovas. Ir dabar – Makiventa Melkizedekas – vadovaudamas dvasinei planetos Vyriausybei – imasi tos užduoties – atstatyt Urantijos Evoliuciją į Šviesos padėtį iš gilios tamsos duobės, tamsos, į kurią nugramzdino Liuciferis su Šėtonu – sukurstė maištą prieš Kūrėją. Ir mūsų planetos Princas Kaligastija prisijungė prie šito maišto prieš 200 000 metų. Kristus užbaigė šitą maištą prieš 2 000 metų. Kiek pažangos yra planetoje pasiekta per 2 000 metų? Žmonės kariauna iki šiol, ginklus gamina – to neužtenka, atsiranda degraduojantis intelektas, ir jau panaudoja tas šiuolaikines ryšio priemones paveikt žmonių psichologiją, kad jie taptų mankurtais – nebūtų laisvos asmenybės, mąstančios, puoselėjančios idealus. Idėjų turi pilna – idealų nėra. Žmonija be idealų – pasmerkta. Štai problema, apie tai niekas nekalba! Todėl, kad nė vienam nekyla ir mintis pagarsint, kokie yra idealai. Kaip gali pagarsint, jeigu tuščias vidus, niekas nepripildo Gyvojo Turinio? Štai ir esame mes Gyvajame Kelyje, kad galėtume Urantijos planetą sugrąžint į Šviesos Evoliucinį, Gyvąjį tolimesnį Procesą, kuris ir numatytas Kūrėjo – numatytas tam, kad Brolystė įsiviešpatautų visoje planetoje, o Kūrėjas būtų Dvasinis Centras. Ir mes turėtume tada ne dirbtines, žmonių sumąstytas bažnyčias ir religijas, pavirtusias ištisai sektomis, bet turėtume Kūrėjo Gyvąją Tikrovės Apreikštą Religiją – be ritualų, bet atverta Širdimi palaikant Komuniją, ir patiriant Brolystę. Štai mūsų yra Gyvenimo Prasmė! Ne karjerą daryt vardan didesnių materialių turtų, nuskriaudžiant dar kitus, ne apgavystėmis kurti pelną versle, ne melagystėmis laimėti rinkimus ir tapti aukščiausių postų savininkais privatizuojant juos – ne – garbinant Kūrėją, patiriant Jo Šviesą, iškeliant Kūrėją į deramą padėtį šitoje – šitoje mažytėje Lietuvoje – kad ji apšviestų pasaulį. Štai manoji šitokia yra Misija. Jūs galit klausydami tuo netikėt, aišku, kaip jūs galit patikėt? – bet aš žinau, ką kalbu, ir taip bus. Lietuva bus Šviesos Kraštas visam pasauliui, visai žmonijai – toks yra Kūrėjo sumanymas. Ir nieko jūs prieš jį negalėsit priešpastatyt stipresnio, nes pati stipriausia yra Meilės Galia. Amen.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas