Algimanto pamokomasis žodis – Pasaulinė sistema turi būti pakeista Kūrėjo Sistema – tai yra Širdies, Meilės, Tiesos, Gailestingumo, Tikrovės Sistema – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2019 03 03

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Turim mes gerą tą patyrimą – mūsų pačių augimą ryškesnėje Šviesoje, Kosminės Įžvalgos gilėjime – mūsų prote. Protas yra iš esmės ne mūsų – Kūrėjo mums tiktai padovanotas, kad mūsų asmenybė, taip pat Kūrėjo Dovana, galėtų pasireikšti Šviesa. Mes labai linkę sutapatint save su šituo išoriniu pavidalu, ir tą protą priskirt, kad čia yra, na, mūsų dalykas tas protas. – Tai kaip gi gali būt ne mūsų? tai ką – neturiu proto? – Taip, proto gal ir turi, bet Išminties stinga. Jeigu Išminties būtų daugiau, atsirastų Kosminės Įžvalgos gelmė ir tada suvoktum, kad ir ta asmenybė taigi yra mums padovanota Kūrėjo kartu su protu. Tai reiškia, Kūrėjo tai yra Dovana – tai ji yra Kūrėjo pasireiškimas – dėl to mes ir turim, kaip potencialą asmenybėje, visas Kūrėjo Savybes – Meilę, Gėrį, Grožį, Gailestingumą, Tiesą, Teisingumą. Tai tos Savybės yra Kūrėjo Charakterio, o mes sakom – mes esam tiktai atvaizdas – tai tas ir Protas yra Kūrėjo, tik mes jį, padovanotu asmenybės Protu, kaip atvaizdą ir atspindime savo veikimu išorėje – kiek turime Įtikėjimo Širdyje – viduje. Tada kyla ir ta Kosminė Įžvalga mūsų viduje ir tada mes suvokiam, kad negali būt materialios gyvenimo tokios sampratos, jog yra pabaiga, jog yra mirtis ko nors daugiau negu tik šito materialaus kūno. Bet gi mes – urantai – su šituo kūnu savęs netapatinam – aplinka tapatina. Žiūrėkit, kaip jie puoselėja tą kūną – gražina, dažo, tatuiruoja – nors tai yra darkymas to kūno, bet jiems tai gražu – žiedus veria, auskarus kabina – viskas tik kad būtų gražiau. Kad tiek pastangų, laiko, energijos skirtų, štai, savo tikrojo charakterio ir savosios asmenybės tapatybės pagražinimui per Kūrėjo garbinimą, atsivėrimą Kūrėjui, Kosminės Įžvalgos pritaikymą savo kasdienoje, štai kokia būtų tada graži ir kūno išraiška – kūnas keistųsi, bruožai taptų orūs. 
Aš dabar stebiuosi – visi kaip patrakę ima kaip stabus garbint kunigaikščius – statyt jiems paminklus. Bet juk mes esam tie Kūrėjo vaikai, visi, tai kam mums tie stabai, kam tie paminklai? Juk jeigu mes turim Kosminės Įžvalgos gelmės daugiau, mes suprantam, kad tie gi mūsų broliai ir sesės, kuriuos mes stabais paverčiam – dėl neišmanymo, dėl mūsų Kosminės Įžvalgos stokos – juos paverčiam stabais nesuvokdami, kad jie praeityje žudė mūsų kitus brolius ir seses – žudė. Kaip mes tą, kuris žudo kitą pavadinam šiandien? – Žudiku, nusikaltėliu – tai visi kunigaikščiai yra žudikai ir nusikaltėliai, kai Kūrėjas lieja Meilę visiems vienodai, o jie ramiai sau su kalaviju nukerta galvą. Tai koks gali būt tokiam veiksmui pritarimas? Mes turim tą, kuris laiko kalaviją rankoj, mylėt, kaip asmenybę, kuri neturi Kosminės Įžvalgos, neturi proto, ir veiksmą pasmerkt, nes jis prieštarauja Kūrėjo Meilės įstatymui – jis prieštarauja Evoliuciniam Kūrėjo Planui ir sumanymui, kad čia būtų Brolystė. 
Tai jeigu tu pradedi aiškint tokius dalykus, iškart piestu stoja tas žmogus – kaip gi gali būt šitaip? Todėl, kad niekas jiems neaiškino, vadovėliai visi falsifikuoti – istorijos vadovėliai netikri. 
Žiūrėkit, jeigu jums reikėtų atpasakot dabartinę istorinę Lietuvos epochą, jūs pamatytumėt, kad vieni sakys – jūs meluojat, to nebuvo! Net ir kaip Lietuva laisvėjo – vienas vienaip supranta šitą procesą, kitas – kitaip, trečias – trečiaip. Tai kaip galima sutalpint į kokį nors vadovėlį aprašant tą etapą? – kiekvienas savaip aprašys, o tada kažkieno priimtas pagrindu vadovėlis pateiks iškraipytą istorinio proceso aprašytą netikrovę. Tikrovė yra tokia, kad atitinka tiktai Kūrėjo Meilės Įstatymą. Visa tai, kas be Kūrėjo Meilės Įstatymo pritaikymo – išnyks, ir nereikia tam skirt dėmesio, nereikia – nei sąjūdžiui nereikia skirt dėmesio, nei kovo 11-osios aktui nereikia – čia gi yra butaforiniai stabai, kuriuos iškelia. Žiūrėkit, kiek čia buvo to šurmulio, kai atrado ten tą aktą, vasario 16-osios, iškart sukilo – čia ne tas! Iškart susipriešina tam tikros grupuotės, kada šlovės spinduliai turi priklausyt ne tam visiškai. Tai štai, mes turim tiktai Kūrėju gyvent – vienu vieninteliu – lavint savyje tą kaip Šaltinio Patyrimą atsivėrimu – Širdimi. Jam paminklų statyt nereikia, Jam reikalinga būt Gyvu sūnumi ir dukra, kad pasireikštų Meilė Visumai. Ir tada grius valstybių sienos. 
Kaip galima dabar kurt šalį neatradus Kūrėjo, neturint Meilės visiems? Reiškia, ta šalis griūna, jos negalima sukurt. 
Nuėjau aš į parduotuvę, perku mandarinus, nusipirkau – pusantro euro kilogramas, būsiu tikslus, bet teisingas – be vieno cento, bet vis tiek – pusantro – lengviau skaičiuot. Ten parašyta – mandarinai. Šalia apelsinų dėžė – 79 centai – dvigubai beveik pigiau. Parsinešu namo aš tuos mandarinus, valgau, jau lupdamas pastebėjau – ne mandarinai – apelsinai – mažesni, bet apelsinai, mėginu atskirt skilteles – apelsinai – neskyla kaip mandarinai – skonis apelsino – ne mandarino, o kaina mandarino – ne 79 centai, bet pusantro lito, būsiu teisingas – be cento. Galvoju – na, tai ką? – na, valgau, suvalgiau. Užėjau į kitą parduotuvę, irgi – IKI – parduotuvę – tas pats – na, tai aš paėmiau tą vieną, atseit, mandariną, iš tikrųjų apelsiną, priėjau prie to sargybinio, sakau – turit valdžią čia parduotuvėj? – Nėra valdžios – sako – paieškosiu. Nuėjo, dešimt minučių negrįžta, galvoju – pasakė – laukit. Laukiu. Paskiau jis sugrįžta, bet pasižiūri, dar aš stoviu prie tos dėžės, bet neina link manęs. Priėjo prie kasoj dirbusios pardavėjos, sako – va čia pirkėjas nepatenkintas. – Štai čia jau valdžia, pasirodo, jau ta kasininkė – tai aš girdžiu, kaip jisai aiškina, tada aš paimu tą apelsiną ir nešu, sakau – čia kaina mandarino, bet jis nėra mandarinas. – Mandarinas, mandarinas. – Sakau – ne, aš buvau nusipirkęs. – Tai jūs norit sugrąžint? – Sakau – nenoriu sugrąžint – sakau – jūs negalit iš mūsų vogt pinigų, jeigu čia yra apelsinas, tai tada jūs turit ir pardavinėt už tą apelsino kainą, kur ten 79 centai, o jūs dabar pardavinėjat už pusantro euro be vieno cento mandarinais pavadinę, o čia nėra mandarinai. – Sako – čia – bet pavartė ten kažkokius lapus, sako – čia hibridinti. – Tai – sakau – tada parašykit – hibridinti – kad Mičiūrinas pasistengė ir sujungė tą mandariną su apelsinu ir išėjo nežinia kas. – Tai jinai sako – mes dabar parašysim. – Nubėgo prie tos kainos, pasiėmė pieštuką rašyt, o aš tam sargybiniui ir sakau – na, štai, kaip yra, apgavystė gi, tai yra vagystė, lietuviškai tariant. Paskiau aš nuėjau mokėt į kasą, stovi užpakalyje kita pirkėja ir kaip tik pasiėmusi ir tų mandarinų, ir tų apelsinų. Tai aš ir rodau – čia – sakau – yra apelsinai, mokat už mandarinus pusantro euro be cento. Ji sako – o ar skanūs? Sakau – skanūs, skanūs, saldūs. – Bet – sakau – čia vagystė yra. – Tai gerai, kad skanūs. – Toks supratimas, toks supratimas! Tai, kad jie iš jos dabar, štai, tą pačią akimirką pavogė beveik 70 centų, na, 70 centų, tai ji nemato, kad iš jos kišenės ištraukia, tas sargybinis nemato, kad apvogė, sako – ar skanūs? na, jeigu skanūs, tai gerai. 
Šiandien rinkimai, važiuoju į Vilnių, geležinkelio stotyje stovi vyras, bet neišėjęs dar iš to tunelio, po stogu – stovi, laukia traukinio. Bet gi žinau, kad traukinys čia neatvažiuoja, tai ko jis ten laukia? – jis traukinio laukia, bet jo nebus. Traukinys stovi ten maždaug už puskilometrio, jokio užrašo nėra, iš kur jisai gali žinot, kad čia traukinys neatvažiuos? O aš jau aną kartą važiuodamas sužinojau, kad čia tokia machinacija. Dvi savaitės praėjo, bet užrašo neatsirado – kiekvieną rytą žmones klaidina. Aišku, daug žmonių nenuvažiuoja, nes traukinio nėra, o jisai toli stovi dėl bėgių remonto. 
Aš jam sakau – į Kauną gal važiuosit? – Į Kauną. – Čia traukinys neatvažiuos. – Kaip neatvažiuos? – Čia neatvažiuos, jis jau tenai stovi. – Kaip stovi tenai? Sakau – štai, tenai. – O ten perėjimas yra virš bėgių ir kaip tik laiptai – ir laiptai užlipt ant to perėjimo užstoja visą traukinį – jo net negali matyt. Žodžiu, tušti bėgiai, kur pasižiūri, ir užrašo nėra. Tai štai, mes einam, sako – ačiū, kad pasakėt – sako – aš būčiau ir neišvažiavęs. – Tai – sakau – mat Vilnius dabar toks svetimas visas, atšalęs toks. – Ai, vakar žiūrėjau, temperatūra čia turi būt... – Sakau – Aš kalbu Širdimi atšalęs visiškai. – Aš tai Kaune už Matijošaitį balsuosiu. – Aš – sakau – nuo devyniasdešimt antrų metų nedalyvauju šituose nešvariuose žaidimuose. – Mes išsiskyrėm – aš lipau į antrą aukštą, kur tyliau – jis ten, kur bėgiai arčiau dunda – pirmam aukšte. Bet štai, jis žaidžia tą sistemos žaidimą – tas pats, kaip ta pirkėja – ji perka apelsinus, svarbu, kad saldūs, nesvarbu, kad apvagia ją – jis eina už Matijošaitį balsuot, dėl to jis tiki juo, bet nemato, kad sistema visiškai netinkama. 

Ir nereikia dalyvaut išvis rinkimuose – jokiuose – neikit į jokius rinkimus, nė į vienus rinkimus. Einat į rinkimus, reiškia, jūs pritariat sistemai, tai reiškia jūs net nematot, kad ta sistema vagia iš jūsų kišenės. 

Štai tie apelsinai, paversti mandarinais, yra dėl to, kad yra visa šita sistema vagių gauja, kurie užgrobia visus postus – užgrobia jie, kadangi jie nėra atradę Kūrėjo savo viduje. Ir jūs net nueidami į šitą rinkiminę apylinkę, paėmę biuletenį, jūs jau paremiat sistemą – vagystes paremiat, nors iš jūsų pavagia visą pinigų sistemą, kurios atsisakė – lito atsisakė. Štai ta vagių visa gauja rinkimus žaidžia – mulkindama jus. 

Jeigu jūs neturite Įžvalgos ir netikite mano žodžiais, jūsų gyvenimas prastės, nes jūs neprisidedat prie šitos sistemos žlugimo. O jūs vieninteliu būdu galit prisidėt – tiktai pakeist ją Kūrėjo Sistema – Kūrėjo Širdies, Meilės, Tiesos, Gailestingumo, Tikrovės Sistema. 

Jeigu jūs netikit mano žodžiais, patys apsunkinsit ateities kartų gyvenimą, reiškia, jūs ne Kūrėjo Lietuvą puoselėjat savo Širdyje. 

Aš kuriu Lietuvą – Lietuvą visam pasauliui. Visam pasauliui kuriu Lietuvą, kad pasaulis pamatytų šitą mažytį kraštą, iš kurio sklinda Kūrėjo Šviesa – Gyva – Gyva Tikrovė, Gyva Meilė, Gyvas Pasireiškimas Teisingumo, Tiesos, Gėrio, Grožio. 

Mes Gyvajame Kelyje galim būt tik tokie – kitokių tiesiog negali būt. Šita sistema – pasaulinė sistema – primesta kaip pasekmė Liuciferio, Kaligastijos, Šėtono maišto. Tai jeigu mes einam Gyvuoju Keliu suvokdami – ir dar patirdami Širdimi – tai mes negalime prisitaikyt prie tos sistemos – mes turime būt Kūrėjo Sistemoje – Kūrėjo Meilės ir Šviesos – Tikrovės Sistemoje – tai mes ją turim perkelt čia. Be mūsų niekas to nesupras, reiškia, mes turim tą atlikt. 

Bet pirmiausia tą Sistemą mes turim sudaigint Širdyje. 

Ir bus ta akimirka, kada Lietuva bus mūsų visų – Kūrėjo Lietuva. 

Gyvasis Kelias yra už pastangas labai, sakykim, santykinai lengvai atrandamas, bet jame labai sunku išsilaikyt! Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal