Algimanto pamokomasis žodis – Kas yra asmenybė ir kas yra siela – pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2019 04 28

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Jūsų garbinime išgirdau porą teiginių, kurie man dabar pasiūlė tą gyvąjį mokymą.
Kada jūs sakot – mano asmenybės siela – ir kitas teiginys, kad išsiugdytume - Tavo charakterio savybes – tai šiuos teiginius reikėtų pakoreguot, arba patikslint.
Tinka pasakyt – mano siela – bet asmenybė sielos neturi. Mes irgi esam, iš tikrųjų, asmenybė. Bet mes sakom – asmenybė yra dvasia – tai yra dvasinis mūsų tikrasis asmenybės ir turinys, ir forma. Tai yra aukštesnio energinio virpesių dažnio apvalkalas, kurį mes gausim ateityje, ir turinys – tai yra tos gyvosios Kūrėjo charakterio savybės, kurių kurt nereikia, kurių išsiugdyt nereikia.
Kai mes sakome – mano siela – būdami šiuo, materialiu, pavidalu, tai mes liudijame, kad yra mūsų aukštesnis laiptelis, kuris ir pavadintas sielos laipteliu. Tai yra tarpinė grandis, gyvasis tiltas tarp šito materialaus, mūsų dabartinio, pavidalo – ir mūsų gyvenimo šitame pasaulyje – ir tos akimirkos, kada mes, susitikę su mūsų Vietinės Visatos Sukūrėju, vienu iš dviejų, Šeimininku Sūnumi Kūrėju-Jėzumi iš Nazareto, jau tada mes būsime tapę dvasia ir savo išorine apvalkalo išraiška, ir mes atsisveikinsime su Sūnumi Kūrėju, kadangi būsime užbaigę visą Vietinės Visatos mokymosi kursą sielos morontiniame energinių virpesių pavidale.
Štai tas ilgas laikas – nusitęsiantis tūkstančius metų – tai yra gyvasis tiltas, arba gyvasis jungiamasis milžiniškas laikotarpis sielos lavinime vis einant į aukštesnį lygį, kad galų gale siela, atitarnavusi, atlikusi savo funkcijas, asmenybę iš potencialo atskleistų jau asmenybės aukštesnių, daug aukštesnių negu morontinių energinių dažnių aktualu, ir dvasinio apvalkalo suteikimu – dvasios tapimu. Ir kada mes tampame dvasia, mes jau nebesakome – mano dvasios siela – nes mes jau užkopėm ant to, dar aukštesnio, laiptelio, perėję žemesnį sielos laiptelį. 
Asmenybė, pati būdama dvasia, šiandien žmonijai nėra suprantama. Žmonija mano, kad dvasia, tai yra kažkokia neegzistuojanti, kad būtų realiai matoma, patiriama kažkokia forma gyvasties, ar net dažnas pasakys, kad čia kažkokia šmėkla yra, kažkoks vaiduoklis, kurio dar reikia bijot, saugotis. Tai va, čia, dabar, mums aukštesnis laiptelis yra tinkamas pasakyt, kad esame šitam pasaulyje, kad formuotume savo sielą, tai yra aukštesnį mūsų sąmonės lygį negu jis yra dabar.
Tuo tarpu kai jau tapsime – perėję visą morontinį etapą, sielos etapą, tapsime dvasia aktualu, tada mes ir pasakysime – jau nužengėme tą morontinį sielos etapą, jis tapo praeitimi. – Ir mes jau nebesakysime – mano siela. – Sakysime – aš – asmenybė – aš – dvasia – aš, turėjusi praeityje sielos etapą, kada iš materijos perėjau į šitą dvasios daug aukštesnį lygmenį.
Čia tas pats, kaip pasakyt – šiuo metu aš patyriau vaikystę nuo kūdikystės – atsispyriau nuo kūdikystės, buvo vaikystė, ir jeigu šiandien aš sakysiu – štai, reiškia, mano vaikystė tiktai prisiminimuose liko, todėl aš negaliu sakyt, kad mano vaikystė trokšta, kad aš susiliečiau su Kūrėju dar stipriau. Vaikystė jau praeitis, žemesnis vystymosi laiptelis mano evoliucijai šitame pasaulyje. O kada aš esu dabar tokiu pavidalu, tai aš tada ir sakau – aš trokštu dar gilesnio susiliejimo su Kūrėju, vaikystė yra tik prisiminimai ir patyrimas praeityje. Todėl ir siela – tai yra mūsų ta būsimoji, bet jau bus praeityje vaikystė, kada mes tapsime ta dvasia iš potencialo aktualu.
Šiandien mes ir sielą turime tiktai potencialią, juk mes dar nepatyrėm prisikėlimo, morontinio savo gyvenimo nepradėjom, todėl tai yra potencialas, bet jį turime galimybę paverst aktualu – aktualu – dabar atsiverdami, atsiverdami ir jau pajausdami tam tikras vidines transformacijas – mąstymo, mūsų proto – ir tada mes pajuntame, kad net ir dvasinis, ne morontinis, bet dvasinis asmenybės protas ima viršų gyvulinio proto atžvilgiu dar mums esant šitame materialiame pavidale. Tai yra dvasinis laiptelis, kai mes garbinam Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Morontijoje mes šitą darysim ir kitus mokysim, bet kiti to nedaro, garbindami tiktai Tėvą, todėl mes nė neugdome tų savybių, kad turėtume savybes, atspindinčias Kūrėjo charakterį, bet mes atsivėrimu – atsivėrimu – Kūrėjui tomis savybėmis patį tą charakterį, savo asmeninį charakterį iš potencialių savybių paverčiame aktualiomis. Mums reikia atsivėrimu tas savybes iš potencialių paversti aktualiomis. Nereikia ugdyt tų savybių, jos yra, ir yra mūsų charakterio savybės, nes mūsų asmenybė yra amžinoji dovana iš paties Kūrėjo – Asmenybės Šaltinio – reiškia ir tos savybės, atitinkančios Kūrėjo charakterio savybes, jau yra toje dovanoje, tada reikia į tą Šaltinį ir nukreipt savo vektorių-žvilgsnį, ir tuo pačiu visą laiką stiprint, Įtikėjimu, gyvąja Komunija, gyvuoju ryšiu su Kūrėju, ir veiksmais – veiksmais, drauge su Kūrėju, kad stiprėtų Įtikėjimas, pasitikėjimas, būtų ryžtas gyvent tokį gyvenimą, kuris yra tikras, ir tada tu pasireiški savimi tomis charakterio savybėmis, kurias ir padovanojo Kūrėjas asmenybei, ir pasireiški tuo stipriau, kuo yra stipresnis Įtikėjimas ir gyvasis ryšys ir atsidavimas Kūrėjo vedimui iš vidaus.
Štai tai yra mūsų gyvenimo Prasmė, kitos prasmės nėra. 
Dabar suprantat, koks yra skirtumas, ar nelabai? 
Kaip dvasiniam mokytojui pravartu tą žinot, o šiaip tai nieko blogo, jeigu ir pasakysit – mano asmenybės siela nori gilesnio ryšio – na, nieko tokio, bet turėt tą sampratą, kuri yra teisinga, ir gilesnė, pravartu.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal