Algimanto pamokomasis žodis – Meilė – tai yra laisvas kvėpavimas drauge nenustelbiant kito – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, Kaunas, 2019 01 06

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Gyvasis Kelias yra tada, kada mes esam Gyvi patys, orūs. Jeigu mes nukabinam nosį, nuleidžiam galvą, bijom žvelgt į akis, reiškia, mes – kupini baimės, mes nesam Tikri. Kūrėjas mums suteikia tą Gyvąjį bendravimą tarpusavyje ir su Kūrėju. Kūrėją mes pajuntame Širdimi – tai yra Gyvi virpesiai. Protas to logiškai negali paaiškint, o Širdis, kaip metafora, bet tai vis tiek sąmonės lygiu mes pajuntame tuos virpesius, kurie yra paties aukščiausio dažnio – Meilės virpesiai. Kada mes nuleidžiame galvą – tai nereiškia nuolankumo mums – tai reiškia puikybę. Nuolankumas yra, kada mes vieni kitiems žvelgiam į akis, kada mes nebijom pripažinti klaidų, ir tuo pačiu, nepulti vieni kitų dėl daromų klaidų. Nuolankumas yra, kada mes susitapatinam su Kūrėju ir spinduliuojame Jo virpesiais – kada mes be ritualų išdrįstame palaikyti tą Gyvą ryšį su Kūrėju, bet mes išliekam orūs, mes nepaminam kito orumo. Meilė – tai yra laisvas kvėpavimas drauge nenustelbiant kito, neužspaudžiant jo deguonies kanalo, kad tik viskas sau, sau, sau kito sąskaita. 
Kada mes esame Gyvajame Kelyje, mes juntame, juntame vieni kitus, bet mes turim išplėst savo ne tik Įžvalgą, bet ir veiklos areną. Mes neturim susitelkt tiktai ties savo šeimos problemom, kančiom, skausmais – mes turim turėt platesnį žvilgsnį – kaip Kūrėjas mus veda. Dėl to ir yra mūsų pagrindinis veiklos su Kūrėju pasireiškimas ten, kur mus atveda Kūrėjas – mūsų Tėvas ir Motina. Jis veda ten, kur mes galime pasireikšt – mums tai yra Šviesa prieinama, kurią mes galime paskleist, tiktai mūsų silpnas Įtikėjimas – iškart baimė apipina tą žmogaus žemąjį materialų protą ir jis išsigąsta, nes jisai turi galingą poveikį asmenybės dvasiniam, dieviškajam Protui, kuris dar nėra toks stiprus. Tada mes apsiribojam savo tiktai šeima, savo artimaisiais, ir ten nudegam sparnus, kadangi artimieji dažniausia išsigąsta tos Šviesos. Nėra pabudimo masėmis, kad būtų ištisos visuomeninės grupės pabudusios – bunda kiekvienas individualiai, asmeniškai, o kada pabunda vienas, jam sunkiausia toje artimoje aplinkoje, kur vienas kitą geriau pažįsta, ir staiga pasikeičia tas buvęs ar buvusi vienokia, staiga tampa kitokia. Tuos aplinkinius gąsdina, jie puola iš baimės, mato kitonišką žmogų, puola visaip įtikinėt – kas tau yra, kodėl reikia tave gelbėt? Štai tada ir yra atrama tik per Įtikėjimą – atrama į Kūrėją, kuris yra viduje. Ir jeigu Įtikėjimas stiprėja, baimė suskleidžia savo sparnus – ji nebegali išsitiest, o Meilė kaip tik išskleidžia sparnus – ji stiprėja, ir tada tas mirtingasis ar mirtingoji nebeužsisklendžia savo – tiktai buitiniu lygiu savo – šeimoje. Tai taip siaura, taip siaura! Ir jūs tada neturite Polėkio, nes jūs neįgyjate patyrimo, kad stiprėtų jūsų dvasinės asmenybės Sparnai! Juk jūs kalbate, teiginiai jūsų teisingi – kad būtų Brolystė. O Brolystė ar pasireiškia per jūsų veiksmus ir kitiems, kurie yra už jūsų biologinės šeimos – visų tų įprastinių mūro sienų, kurias sudaro tas statinys, kuriame jūs gyvenate su šeima? Tarp kitko, išvažiuoju iš Vilniaus, nežinau kur važiuoju. – Į Kauną – pasako urantas. – Gal ir į Kauną, kaip Kūrėjas atves, bet aš žinau, kad reikia ten, kur atves Kūrėjas kurt tą Meilės Lauką, kurt namus. Aš jo neturėjau iki šiol, ir labai trokštu turėt – gyvenau ne savo, ne savo Laisvą Gyvenimą. Ir aš dabar noriu turėt tą Gyvenimą, kur gali kurt Partnerystėje, kurt su mylimiausiu žmogumi – kurt tai, kas yra Tikra, nuo nulio pradėti kurt. Ir turint tą ir Bendrumą, ir tuo pačiu Laisvę, suteikiant Laisvę ir tam, kuris yra šalia, nes pati didžiausia drausmintoja yra ne kas kita, o – Meilė – ne parašytas sąrašas – nedaryk to, nesielk taip, nedaryk ano – ne, Laisvė yra! Ir tada jinai pati pripildo Kūrėjo Išmintimi Širdį, ir tada asmenybė elgiasi ir laisvai, ir nevaržomai – atpuola daugybė interesų. Bet atsiranda nauji interesai – galingesni, prasmingesni, šviesesni, kurie reikalingi iš tikrųjų, kad gilėtų, kad kitiems būtų suteikiama ta Šviesa, Prasmė. Kaip atsiras Brolystė, jeigu mes jos neapreikšime savo Gyvenimu? Niekaip neatsiras, nieks jos čia neimportuos – čia ne komercinė prekė. Kūrėjas suteikia visas mums priemones, ir sako – nebijokit gi, Aš gi esu jūsų viduje. – Ką reiškia pasakymas? – Pats Kūrėjas yra visoje planetoje kiekvienam padalinęs Save. Ir tada Kūrėjo visa ta Galia – Meilės Galia – ir pasireiškia per tą mūsų pasitikėjimą Kūrėju. O dar pagalvokit šitaip – ta visa aplinka, buitis, štai šitas kūnas – tai yra akimirksnis – akimirksnis. 
Kada anksčiau važinėdavo daug žmonių autobusais – neturėjo mašinų, tai būdavo taip, kad tiek susispaudę važiuoja stovėdami, pilna tų žmonių – keleivių – negali net stovėt normaliai ant vienos kojos – ir jeigu tiktai jau tą vasarą karšta, tai išlipa žmogus visas prakaitu apsipylęs – chu, galų gale aš ištrūkau iš to autobuso! Kaip silkių statinėj buvo viskas suspausta. Tai štai tas dabar akimirksnis yra, kada jūs esat suspausti – aplinkos suspausti – kaip tos silkės statinėj. Bet po šito gyvenimo bus išsilaisvinimas! Ir tada pasakysit po prižadinimo – chu, va čia tai – Laisvė, čia tai – Laisvė! Bet tas patyrimas šitame pasaulyje ir leidžia patirt, štai kokia Laisvė, kai visi į tave žvelgia su Meile, štai kur Laisvė yra – su Meile žvelgia ir tau padeda – na, tai kaip tu čia jautiesi, gal tau reikia sustiprinimo, gal tau reikia pagalbos, paaiškinimo, pamokymo? – tu tiktai klausk, nebijok – visa aplinka skirta tave stiprint, plius, yra daugybė nematomų Būtybių, kurių tu dar nematai – mes jau matom, mes gi irgi neseniai pažadinti, bet mes čia apsitrynėm, apsipratom, jau apšlifuoti aštrūs kampai, užapvalėjęs charakteris, bet jisai stiprus Kūrėjo Savybėmis. Bet mūsų patyrimas čia, kada mus spaudė iš visų kraštų, jisai praverčia ten, kad mes priimam tada stipresnius iššūkius – mes nebesibaiminam, nes čia patyrę Meilę, mes ištirpinam tą baimę – Meilė ištirpina baimę – ne mūsų pastangos mėginant patiems vaduotis iš baimės – Kūrėjas vaduoja mus – o mums tik belieka su Kūrėju surast tą Gyvą Komunijos ryšį – Vienintelį Vektorių. Ir tada, kada prisipildai jau Gyvojo Turinio, kad liejasi per kraštus, tada tu ir pradedi Brolyste gyvent. Ir tai gera, gera patirtis, kada aplinkui toks spaudimas, o tu gyveni Brolyste. Smagu, kai nė vieno tu nenori nei įžeist, nei užgaut, nieko, tiesiog jauti Meilę – esi mažiukas Kūrėjas arba Kūrėja. – Hm, mažiukas Kūrėjas – su šypsena pakartoja Matas, o Algimantas linksmai tęsia toliau – na, ne toks jau ir mažiukas – Bendrakūrėjas, ne šiaip sau žinai. Bet čia priklauso, kiek turi Įtikėjimo, kiek turi pasitikėjimo Kūrėju – banguoja mūsų Gyvasis Kelias, banguoja – bet ir atrodo – gražūs kloniai, kada yra ir kalneliai, ir gali nusileist trupučiuką, bet vis tiek tu žinai tą Vektorių, žinai, kaip reikia net ir iš duobėto kelio iškilt. Ir tu žinai, kad niekas tavęs nepasmerks – tu vis stipriau pajunti tą Meilę, ir joje tu tampi savimi vis gyvybingiau – o tau niekas dėl to nepriekaištaus, jeigu tu pasielgei ir ne taip, kaip Kūrėjas tave veda, kad pasielgtum. Tu visą laiką turi galimybę – turi galimybę – būt geresnis, šviesesnis, nesimušant į krūtinę – aš kaltas, aš kaltas, aš kaltas. Aš dabar vien bažnyčiose gyvenu, štai vėl į Katedrą papuoliau, vėl per pamaldas, tai aš jau tuoj pradėsiu šaukt – aš kaltas, kaltas – tai nenustebkit, jeigu taip bus. Bet iš tikrųjų, tai jūs mane tada gelbėsit iš tų ritualų – aš ten iš Grušo išmokęs, žinai, jis ten vedė pamaldas – neištvėriau, pabėgau iš tos Katedros – ne tas kelias, ne tas! Ir aš ėjau, taip, pasišildyt į tą Katedrą, nes toli po įrašo angliško mokymo iš Evaldo namų ėjau, tai va, sušalau, dar tokia šlapdriba, galvoju – pasišildysiu Katedroj – na, ten pamaldos vėl, kaip ir Bernardinų bažnyčioje prieš savaitę. 
Tai štai dabar mano įspūdžiai iš bažnyčios – o o, gerai, kad yra Gyvasis Kelias, gerai, kur mes galim iš tikrųjų, štai jie – bažnyčioje – tik šito nežino – yra kaip silkių statinėj – suspausti visi baimių, bijo akis pakelt, ir sako Grušas – nusižeminkit, klaupkitės! Ir visi, kaip masė – parklumpa. Kada tu žiūri į tuos savo brolius ir seses, iš tikrųjų liūdna, kadangi tu žinai, jog jie turi taip pat pabust – Brolystė nepasireikš be Meilės Galios, o parklupęs, ta kūno laikysena – tu neturi viduje orumo! Štai viduje reikia to nuolankumo, kad Širdis atsivertų, ir išdrįstum tada be ritualo bendraut su mūsų Tėvu ir Motina. Ir Gyvasis Kelias tada suspindi – suspindi Betliejaus Žvaigžde. 
Jėzus mums atnešė Gyvąjį Kelią – neužmirškit – padovanojo Minties Derintoją kiekvienam. Be Minties Derintojo – pasakysiu paslaptį – mes visi išsipjautume, vieni kitus, išsidaužytume – tokia galinga agresija – mus gelbsti Minties Derintojo Dovana – mūsų dar neužsitarnauta pastangomis, mūsų neišmelsta Kūrėjo. Jis suteiks Minties Derintoją, net ir jeigu Kristus nebūtų įsikūnijęs šitoje planetoje, bet tada jau reikėtų prašyt, o dabar mes gaunam visi! Įsivaizduokit, kokia Kristaus yra mums padovanota Dovana! Tai kaip gi mes galim ja nepasinaudot, ir kodėl mes neturim būt dėkingi Kristui? Štai ką jis padarė prieš du tūkstančius metų, štai mūsų šitų va čia sėdinčių labui, ir ateities kartų labui. 
Tai ir mes nors aguonos grūdelį įneškim savo asmeninio indėlio ateities kartoms. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal