Algimanto mokymas-atsakymas į Valdo ir Jurgitos klausimus, 2019 06 03

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Mielas Valdai, niekaip neprisiruošiau Jurgitai atsakyti į jos pateiktą klausimą. Vieną kartą jau buvau parašęs labai išsamų atsakymą, bet prieš siunčiant į Forumą jis visas išsitrynė, man netyčia nuspaudus ne tą mygtuką. O atstatyti nepavyko, net šiukšlių dėžėje teksto nebuvo. Tad iš pradžių atsakysiu į Jurgitos klausimą.

Miela Jurgita, tu įdėjau citatą iš Urantijos Knygos – 

Vergavimas tradicijai sukuria stabilumą ir bendradarbiavimą, sentimentaliai sujungdamas praeitį su dabartimi, bet lygiai taip jis pažaboja iniciatyvą ir pavergia asmenybės kūrybines galias. Visas pasaulis buvo pakliuvęs į tradicijomis supančiotų papročių aklavietę, kada atvyko Kaligastijos šimtinė ir ėmė skelbti individualios iniciatyvos naująją evangeliją ano meto visuomeninių grupių viduje. Bet šitas naudingas valdymas buvo taip greitai nutrauktas, kad rasės niekada nebuvo visiškai išlaisvintos iš papročių vergystės; paprotys vis dar pernelyg valdo Urantijoje.“ (0749-04)

Toliau tu rašai -
Brangus Algimantai, noriu kad mums plačiau paaiškintum šį teiginį, ryšium su dabartine aplinka, nes aš matau tas sąsajas, tačiau noriu giliau pažvelgti ir suprasti, kas gi toji „individuali iniciatyva“ yra? Mes kiekvienas turime savo sampratą apie tai, bet galbūt nepakankamai gilią, nejaučiame dar daugybės svarbių niuansų, kurie kaip grandys susijusios su šiuo teiginiu ir jo realiu įgyvendinimu mūsų kasdieniame gyvenime, savojoje aplinkoje.

Kaligastijos Šimtinei teko sunkus uždavinys, kurį išspręsti buvo būtina – sklandžiai mokyti tuo metu gyvenusių genčių geriausius atstovus, pakviestus į Dilmuno miestą, tuolaikę Urantijos Sostinę. 
Evangelija yra Geroji Naujiena, tad Kaligastijos Šimtinei Evangelija buvo visos tuo metu egzistavusios gentyse atsilikusio laukinio gyvenimo sritys, nes visur reikėjo mokyti Evangelijos pritaikymo praktiniame gyvenime. Religinėje sferoje buvo paskelbti septyni priesakai, pavadinti – Tėvo Valia – argi tai ne vertas teiginys, kad laukinis mirtingasis įsisavintų jį savo asmeniniame gyvenime? Tad pirmasis teiginys-priesakas buvo toks – Nejausk baimės ir netarnauk jokiam kitam Dievui, išskyrus visų Tėvą. O dabar palygink, ko gi moko dabartinė Evangelija bažnyčiose – Jėzus numirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. Aš kaltas, kaltas, labai kaltas. Būk dievobaimingas. 
Praėjo pusė milijono metų, o šiandien mes daugiau esame nukritę į tamsą už tuos anų laikų laukinius, kuriuos mokė štai tokio teiginio, kad netinka bijoti Dievo, ir verta išpažinti vien tik visų Tėvą.

Tad Geroji Naujiena buvo ir Tėvo garbinimas, ir higienos laikymasis, ir kasdienės aplinkos organizavimas ir tvarkingas jos palaikymas, sutvarkant visas buitines atliekas, ir medicinos-higienos mokymas, ir tarpgentinės taikos prioritetinis užtikrinimas susitarimo-bendravimo taikiu būdu – visi teoriniai teiginiai buvo nauji ir nesuprantami, todėl buvo būtina mokyti asmeninio iniciatyvaus veiksmo, kad būtų matomas kitiems pavyzdys. Dėl to ir buvo specialiai atrenkami patys geriausi tuometiniai įvairių genčių atstovai, kad vėliau, jau išmokyti, sugrįžtų į savo gentis ir šviestų jas, kaip reikia gyventi. 
Juk ir dabartiniu metu baimės yra visur labai daug, tik žmonės net nesuvokia, kad jie turi tiek daug baimės. Dėl to ir gyvenimas taip smunka. Pažvelkit, koks dabar jaunimo apsirengimas, kokios išdarkytos šukuosenos, išskustos galvos, ištatuiruoti kaklai, krūtinės, veidai, net visas kūnas, o padoraus minties suvokimo ir prasmės pajautimo neturi iš viso – ir visa tai – vien tik baimės pasireiškimas, kurios niekaip negali ištirpinti Kūrėjo Meilės virpesiuose, nes jie gyvena be Kūrėjo, gyvena-egzistuoja vien tik gyvulinio proto vadovaujami, todėl jie nesiekia Kūrėjo teikiamų Amžinųjų Vertybių, jie nieko nežino apie patį Kūrėją ir kūriniją – tai tiesiog pasimetę tamsoje mūsų broliai ir sesės dvasioje, kuriems labai stinga gyvo ir ryžtingo Gyvenimo su Kūrėjų kasdien ir kiekvieną akimirką, nepriklausomai nuo aplinkybių, išliekant savimi. Kas juos šito išmokys? Tik iniciatyvūs Kūrėjo sūnūs ir dukros, kurie savo gyvenimu, matomu kitiems, liudys Kūrėjo Ramybę ir Palaimą, ko taip trūksta tiems tamsoje skubantiems, bėgantiems, ir niekaip nesuspėjantiems kasdien, kuriems neužtenka laiko, pasimetus tarp laikrodžio rodomų valandų.
Štai vakar – 2019 06 01 – Pakalniuose – netoli Utenos - per Gyvąsias pamaldas Tėvas suteikė mokymą, kuriame jis aiškino, kad baimė yra Meilės nuodas, žudantis iniciatyvą. O juk iniciatyva įgyvendina Evoliuciją – Kūrėjo sumanymą visiems – be jos nebūtų vystymosi. O prietarai, ritualai, tradicijos suteikia tik tariamą stabilumą visiškai susvetimėjusiai visuomenei – o tiksliau grupuotėms ir pabiriems tėvynainiams, nes visuomenė yra tada, kada ją suvienija, apjungia bent jau bendri idealai ir jų įgyvendinimo siekiai, kurių Lietuvoje nėra. Štai kodėl toks tik tariamas stabilumas Evoliuciją stabdo. Štai paimkit Visų Šventųjų ir Vėlinių dienas, net dvidešimt pirmajame amžiuje Seimas padarė visai Lietuvai išeiginę dieną, kad į kapines nuvažiuotų žvakeles uždegti visi – kaip pamišę, ir visi būtinai vienu metu. Pabandykit juos sustabdyti nuo tokios žemų dažnių energinių virpesių sklaidos – tuoj pat susilauksite aštrios reakcijos. Tačiau Evoliucijos negali sustabdyti niekas. Ir būtent nušvitę Kūrėjo sūnūs ir dukros ir imasi iniciatyvos, ir gyvena savo orų ir savarankišką gyvenimą su Kūrėju, be tokių tamsos tradicijų ir ritualų. Aišku, kad jiems reikia šiandien milžiniškos drąsos, ypač tarp savo artimųjų, tarp giminių, kada jie užsipuola dėl tokio gyvenimo ir kaltina visokiais nebūtais dalykais. Štai čia ir būtina gilaus įtikėjimo ir atsidavimo Rojaus Trejybei-AŠ ESU giluminė ir gyva būsena, ir pasitikėjimas Kūrėju, ir savimi – kas bus, tas bus, bet niekas neatsistos tarp manęs ir Kūrėjo, niekam neleisiu reguliuoti mano asmeninio santykio su Kūrėju, ir asmeninės iniciatyvos iškraipymo ir net stabdymo visokiausiais gąsdinimais. 
Pasaulis negali nušvisti vienu metu visas. Būtent dėl to ir būtini drąsūs ir ryžtingi nušvitę Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnūs ir dukros, kad savo iniciatyva išdrįstų gyventi gyvenimą – pavyzdį kitiems taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus, ir drauge su Kūrėju gyventų visų Šviesos labui. 
Štai tokia yra iniciatyvos reikšmė ir Prasmė. 

Na, o dabar atsakysiu tau, mielas Valdai. 

Kas tas vidinis ir išorinis patyrimas – ar apskirtai yra tik patyrimas?

Tu klausi ir dėstai -

Pokalbio metu tu paklausei „Ar knygos skaitymas yra vidinis ar išorinis patyrimas. Aš atsakiau kad priklauso nuo to kas skaito. Tu sakai kad tai yra tiesiog patyrimas. Taip tai yra tiesiog patyrimas
Mano supratimas yra toks. Jeigu skaito žmogus kuris viska suvokia vien tik intelektualiai tuomet ir jo patyrimas bus tik paviršutiniškas ir intelektualus. Perskaitęs sakysim Urantijos Knygą, arba tik jos dalį, nes jam tai gali pasirodyti per daug varginantis ir sudėtingas dalykas jis pavargs ir pasamprotaus kad, taip tai yra gražūs pafantazavimai. Na toks mirtingasis gal padiskutuos su kuom nors apie už ir prieš ir susidarys savo nuomone, kuri po mėnesio gal pasikeis ir tiek. Mano mama perskaičius šimtus knygų ir jai dauguma iš jų nu tik fantazijos, o ne realybė. Ir ji ir lieka su savo nuostatom, savo nuomone, savo supratimu, kuris suformuotas žemiško evoliucinio proto ir toliau ji nesigilina, tiesiog pasako nu nekalbėkim apie tai daugiau, aš turiu savo supratimą ir tiek. Tai va toks žmogus jis ir turi tik knygos paskaitymo patyrimą. Aišku gal būt kažkiek tai tos informacijos nusėda kažkur giliai i pasąmonę ir einant morontiniu lygiu po prisikėlimo, kažkur kažką ir išlys. Bet... kaip ten bus aš nežinau, aš tik suvokiu, kad tokiam žmogui va toks ir patyrimas. 

Kai knygą skaitau aš, tai aš viską geriu į savo vidų ir leidžiu bet kokioms mintims iš knygos, kurios man dar galbūt nesuprantamos sėsti į mano pasąmonę. Aš neturiu išankstinės nuomonės, nemąstau čia sąmonė ar nesąmonė, bet darau prielaidą, kad yra taip kaip parašyta knygoje (žinoma aš romanų neskaitau, kalbu apie dvasines knygas, mokymus). Tada aš leidžiu visam tam, ką perskaičiau, būti mano viduje ir su laiku tos mintys, kurios dar man buvo nesuvokiamos, sukuria gyvenime situacijas arba pritraukia tam tikras mintis kurios ir atskleidžia tų, anksčiau perskaitytų, minčių esmę. Štai tada aš ir laikau, kad tos mintys kurias perskaičiau ar išgirdau iš išorinių šaltinių tampa dalimi mano vidinio patyrimo, kurį aš štai tokiu būdu įsisavinau ir galiu pasidalinti ir su kitais. Tai vat toks procesas skiriasi nuo kasimo kastuvu arba ekskavatoriumi arba šiaip kokio nors kito paviršutiniškai atliekamo veiksmo, kuris irgi gali būti vadinamas patyrimu, bet nereikalauja tam tikros vidinės būsenos, kuri reikalinga įsisavinti dvasinius, dar ne iki galo suvokiamus, skaitant ar juos išgirstant, reiškinius. 

Štai toks mano supratimas atskiriant vidinį ir išorinį patyrimą. O kaip visa tai suvoki tu ir kodėl tu neatskiri vidinio ir išorinio patyrimo?“

Pradėsiu nuo to, kad ne kartą esu sakęs, jog maldoje ar mokymuose mes labai dažnai sakome – mano asmenybė, mano siela, mano dvasia, meldžiu kad mano siela, mano asmenybė atsivertų, mano siela trokšta, mano asmenybė trokšta – mano – tarsi asmenybė būtų šalia manęs, o ne aš pats, tarsi siela būtų jau nebe aš, tarsi dvasia būtų jau nebe aš. Taigi tokį segmentavimą mes gavome kaip palikimą iš ankstesnių tikinčiųjų kartų, patys tik papildėme naujais teiginiais apie asmenybę, apie dvasią, bet paties principo ir toliau laikomės iš ankstesniųjų tamsuolių paveldėtų tokių segmentuotų formuluočių. 
Juk kiek man daug teko įdėti pastangų, kad jūs atsisakytumėte vartoti žodį siela – sielos broliai ir sesės, o sakytumėte dvasios broliai ir sesės, nes mes gi esame dvasios, o siela – tik tarpinė morontinė potencialų pavertimo aktualais - lavinant mus ir mums patiriant teorijos teiginių pritaikymą praktikoje - grandis mūsų asmenybei, kuri yra dvasia jau net ir šiandien, dar net nepatyrus sielos morontinio etapo po prisikėlimo.
Mes sakome - Manoji asmenybė patyrė, manoji siela atsivėrė, manoji dvasia prisipildė Meilės ir Šviesos - tad nuo tokio klaidingo segmentavimo bus vėl tarsi kitas segmentuotas patyrimas – išorinis patyrimas. Todėl aš ir siūliau tiesiog sakyti visais šitais atvejais – aš – aš meldžiu, aš trokštu, aš patyriau atsivėrimą. Šitaip segmentavimas dingsta, o su laiku jūs ir patys nustosite sakyti mano siela, mano asmenybė, nes patys pajausite būsena, kad natūralu sakyti – aš. 
Tame mokyme, kurį Tėvas suteikė Pakalniuose, Jis pasiūlė palaipsniui pereiti prie – aš – vartojimo vietoje – mano vidinis aš. Nes čia panašiai kaip – mano asmenybė – taip ir mano vidinis aš, mano tikrasis aš – tarsi tas aš priklauso man.

Panašiai ir su patyrimais – kada imi segmentuoti, kur koks patyrimas, tai tik daugiau liudija buhalterės norą labai tiksliai suskaičiuoti balansą, koks patyrimas bus vidinis, o koks bus išorinis, ir labai sunkai pavyks tą apibūdinti. 
Tu taip ryškiai segmentuoti nori, o man visiškai nesisegmentuoja – aš kasdamas kastuvu žemę kasu su Kūrėju – ir tą liudiju būsena, kad net Kūrėjas kasa ne tik drauge, bet ir kasa už mane, tik panaudoja mano fizinį kūną atlikti fizinius veiksmus, bet būseną – dvasinio pakylėjimo – suteikia būtent Kūrėjas, kad tik man būtų lengviau ir oriau jaustis. 
O tavo motinos, ir kaip tavo paties perskaitytos knygos, ar tai buvo vidinis patyrimas, kada knygas laikė tavo rankos išorėje, akys matė tekstą išorėje, ir jį parašė autoriai ne tavo viduje, o išorėje. O juk tarp tų tavo vidinių patyrimų skaitant, sakykim,– Urantijos Knygą – buvo ir mano iš Kūrėjo gauta Meilė, nes aš su tokia galinga Meilės būsena drauge su Tėvu verčiau ją iš anglų kalbos, o tiksliau vertė Tėvas mane panaudodamas kaip Bendrakūrėją, tad kiekvieną žodį išglamonėjau ir išmylavau Meilės virpesiais, ir daug vietų net verkiau, jausdamas, kokia milžiniška pulsuoja Meilės Galia tuose žodžiuose, tad aš ten irgi esu įpynęs savo virpesius – jie yra kur - tavo viduje, ar išorėje? O kada tu sąmonės lygiu apmąstai Minties Derintojo į pasąmonę teikiamus teiginius, ar tai vidinis patyrimas, ar išorinis, kai net pats Minties Derintojas yra Kūrėjo dalelė iš Rojaus, iš išorės, bet tave moko iš vidaus, ir tavo apmąstymai yra vis tiek susiejami su išoriniais būsimaisiais tų apmąstomų teiginių pritaikymais visų gerovei, arba savo problemų, netikėtai iškilusių, apmąstomų sprendimų būsimuoju pritaikymu išorėje.
Būtent kaip tik dėl tokių giluminių visumos tarpusavio ryšių ir bus daug tiksliau ne segmentuoti į vidinį ir išorinį patyrimą, o laikytis apskritai patyrimo sampratos. 

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal